caritas
Tadeusz Kaminski
Mintys apie organizuotosios Caritas tapatybę šiandien
Įžanga
Žmonėms, kurių sunki socialinė padėtis, šiandien padeda įvairūs subjektai.
Bažnytinė Caritas organizacija tėra vienas iš jų. Teikti pagalbą atskirus
žmones bei ištisas įstaigas skatina įvairūs motyvai. Galima konstatuoti,
jog kiekvienas pagalbos teikėjas turi savitų bruožų. Savitumu pasižymi ir
Caritas. Kas būdinga šiai organizacijai? Kas skiria Caritas nuo kitų – ypač
nebažnytinių – organizacijų? Ar tikėjimas ir teologinis Caritas pagrindimas
tikrai yra svarbūs dalykai? Galima sakyti, jog tai yra Caritas tapatybės
klausimai.
Derėtų pabrėžti, kad Vokietijos Caritas sąjungoje jau keleri metai
aistringai diskutuojama dėl vvadinamojo Caritas idealo. Caritas vadovai ir
darbuotojai kelia klausimą dėl savosios tapatybės. Šis klausimas laikomas
neatidėliojamu, nes daugelis Vokietijos Caritas darbuotojų viešai
pripažįsta, jog jų veikla neturi nieko bendra su tikėjimu, t. y.
bažnytinėse institucijose dirba ir tie, kurie tikėjimą Dievu tokioje
veikloje laiko nereikšmingu dalyku. Kalbama net apie „didėjančią su
Bažnyčia susietos diakonijos ir Caritas sekuliarizaciją“. Sykiu reikia
neužmiršti, kad Vokietijos Caritas įstaigose dirba keli šimtai tūkstančių
etatinių darbuotojų. Tad tenykštė Caritas organizacija yra koncernas,
didžiulis darbdavys. Todėl tokioje diskusijoje kalbama ne tik apie Caritas
tapatybę, bet ir apie jjos įtikinamumą visuomenės akyse.
Mūsų šalių Caritas organizacijų būklė šiuo metu yra šiek tiek kitokia. Po
komunistinio valdymo dešimtmečių karitatyvinės organizacijos vėl
atkuriamos, ir gyvuoja labai stipri savanoriškos, dažniausiai iš gilaus
tikėjimo kylančios karitatyvinės veiklos tradicija. Mano nuomone,
buvusiuose komunistiniuose kraštuose Caritas funkcionuoja savanorių dėka.
Tačiau llabai tikėtina, kad Caritas organizacijose nuolatos daugės etatinių
darbuotojų. Juk Caritas institucijos jau dabar apima vis naujas socialinio
vargo sritis. Todėl turėtume tikėtis, kad Caritas tapatybės bei įtikinamumo
klausimas iškils ir mums.
Bažnyčios karitatyvinės veiklos tikrųjų šaltinių bei pagrindų paieška
pirmiausia kreipia prie teologinių svarstymų. Impulsų jiems teikia
Šventasis Raštas ir nuo krikščionybės pradžios iki dabar labai stipriai
išplėtota teologinė veiklios artimo meilės samprata. Esminių akstinų galima
rasti ir visoje Caritas istorijoje. Aiškių ištarmių apie Caritas yra
pateikęs Vatikano II Susirinkimas. Be to, išsiplėtojo mokslinis
karitatyvinės veiklos apmąstymas, vadinamasis Caritas mokslas.
Organizuotosios Caritas tapatybę reikėtų apibrėžti remiantis būtent šiais
elementais.
Bibliniai karitatyvinės veiklos pagrindai
Pagrindinis Naujojo Testamento reikalavimas yra mylėti artimą. Toks
įsakymas, savaime suprantama, buvo ir Senajame Testamente. Kunigų knygoje,
pavyzdžiui, sakoma: „Mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kun 19, 18).
Tačiau Naujajame Testamente artimo meilės įįsakymas buvo labai artimai
susietas su Dievo meilės įsakymu. Kai vienas Įstatymo mokytojas paklausė
Jėzaus, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme, šis atsakė: „Mylėk
Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai
didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo
artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir
Pranašai“ (Mt 22, 37–40). Vieningą įsakymą mylėti Dievą ir artimą galima
pavadinti pagrindiniu krikščioniškosios Caritas įstatymu. Iš to išplaukia,
kad kiekviena karitatyvinė veikla turėtų būti meilės veikla.
Čia galėtume paklausti, kaip artimo meilės įįsakymas paverčiamas darbais.
Konkrečių pavyzdžių randame jau Naujajame Testamente. Pirmiausia
atkreipkime dėmesį į gerai žinomą gailestingojo samariečio palyginimą.
Kunigas ir levitas palieka plėšikų užpultąjį gulėti pakelėje, nors abu yra
religijos ir kulto atstovai. Vargstančiajam padeda vadinamasis pagonis
samarietis (Lk 10, 29–37). Jo poelgis mums parodo, kad čia kalbama ne apie
abstrakčią bei teorinę viso pasaulio ar toli esančiųjų meilę, bet apie „su
situacija susijusią tiesioginę pagalbą“. Be to, gailestingojo samariečio
palyginimu atskleidžiama, kaip reikėtų suprasti žodį artimas. Artimas yra
kiekvienas žmogus, ypač tas, kuriam tam tikru momentu reikia pagalbos.
Visiškai nesvarbu, kas jis – mano giminaitis, pažįstamas ar man visiškai
svetimas asmuo. Svarbu, kad jis yra žmogus – Dievo atvaizdas. Tikroji
artimo meilė taikoma visiems be išimties, nes pats Dievas myli visus be
išimties. Tad krikščioniškoji artimo meilė yra „atsakas ne tik į žmogiškąjį
vargą, bet ir į Dievo meilę“.
Iš tiesų tai reiškia, kad tarnavimas vargstantiems yra sykiu tarnavimas
pačiam Kristui. Vaizduodamas Paskutinįjį teismą, Matas išryškina šią mintį.
Jėzus sako: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano
brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Toje pačioje kalboje apie teismą
tiksliau parodoma, kaip reikėtų tarnauti per artimus Kristui: pavalgydinti
alkstantį, pagirdyti trokštantį, priglausti keleivį, aprengti nuogąjį,
aplankyti ligonius ir kalinius (plg. Mt 25, 31–46).
Iš Dievo kylantis artimo meilės įsakymas tapo pirmosios krikščionių
bendruomenės Jeruzalėje gyvenimo įstatymu. Pasak Naujojo Testamento,
pirmieji krikščionys buvo ttikėjimo, tarnybos Dievui ir meilės bendruomenė.
Vadinamajai stalo tarnybai bei materialiai vargšams aprūpinti būdavo
skiriami už tai atsakingi diakonai (plg. Apd 6, 2–7). Juos galima vadinti
vargšų globotojais, nes jiems buvo pavesta „rūpintis kasdieniu valgymu,
kurio metu būdavo aptarnaujamos našlės bei apskritai vargšai, gaudavę,
matyt, maisto ir kitai dienai“. Galima teigti, kad tuo metu Caritas buvo
„pirmą kartą instituciškai diferencijuotas“.
Remiantis Naujojo Testamento liudijimu, reikia suvokti, kad tikėjimas be
meilės darbų yra bergždžias. Jokūbo laiške tai aiškiai pasakoma: „Kas iš
to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo
darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių
ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: ‘Keliaukite
sveiki, sušilkite, pasisotinkite’, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš
tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“ (Jok
2, 14–17). Galiausiai nėra „nei Caritas be tikėjimo, nei tikėjimo be
Caritas“. Tokie yra – glaustai – bibliniai impulsai, iš kurių taip
pavyzdingai išsiplėtojo visa veiklios artimo meilės istorija. Jos
istorinėje raidoje galima įžvelgti elementų, kurie yra esminiai ir
šiandienos Caritas tapatybei.
Caritas istorijos impulsai
Ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu karitatyvinė veikla buvo greitai
institucionalizuota. Tai liudija jau minėtasis diakonų paskyrimas pirmojoje
krikščionių bendruomenėje. Šiai ankstyvajai bendruomeniškai organizuotosios
Caritas formai buvo būdingi šie bruožai: tiesioginis stalo bendruomenės
ryšys su Viešpačiu bei dalijimusi elementariomis gėrybėmis su vargšais,
liturgijos vvadovo atsakomybė ir už socialinį, karitatyvinį bendruomenės
matmenį (tai buvo dviguba episkopalinė – diakonalinė tarnyba: vyskupas kaip
pater pauperum) ir aiški bažnytinio turto kaip vargšų paveldo (vad.
patrimonium pauperum) paskirtis. Tad karitatyvinė krikščionių veikla buvo
nuo pat pradžios artimai susijusi su Eucharistija. Tai visiškai suprantama,
nes galiausiai ten, kur švenčiama Eucharistija, vienas greta kito stovi ir
tie, kuriems reikia pagalbos, ir tie, kurie pagelbsti, – tiek vieni, tiek
kiti, anot vyskupo Paul Nordhues, susivieniję Kristuje šlovina ir savo
prašymus kreipia į savo gailestingumą visiems dalijantį Tėvą.
Po vadinamosios Konstantino pervartos, taigi pakitus Bažnyčios padėčiai
imperijoje Bažnyčia tapo oficialiuoju valstybės pageidaujamos bei
skatinamos socialinės pagalbos subjektu. Tuo metu ji turėjo labai geras
galimybes plėtoti savąją pagalbos veiklą. Tačiau, kita vertus, įgijo
privilegijų ir vis dažniau gindavo turtingųjų interesus. Su tuo siejosi ir
laipsniškas atsakomybės už Caritas perkėlimas nuo bendruomenės vyskupui.
Tad vyskupai steigdavo tokias socialines įstaigas kaip nakvynės namai bei
prieglaudos pakeleiviams, ligoniams ir vargšams. Viduramžiais vis labiau
Bažnyčios karitatyvinę veiklą perėmė vienuolynai.
Tačiau šiuo laikotarpiu bažnytinės gėrybės buvo feodalizuotos, vienuolynų
globa tapo rutina, o kai kurių vyskupų elgesys – net nevertas šios tarnybos
vardo. Atsirado pasauliečių inicijuotų bei jų vadovaujamų dvasinių
sąjūdžių, vadinamųjų skurdo judėjimų, norėjusių atnaujinti bažnytinį
tarnavimą vargstantiems. Dalyvaujant pasauliečiams buvo išplėtotos įvairios
paslaugos, pavyzdžiui, ligoninės miestuose, viešbučiai kaimuose,
prieglaudos valkatoms bei piligrimams pakelėse, taip pat labdaringa brolijų
veikla. Vis dėlto derėtų pabrėžti,
jog nė vienas skurdo judėjimas nebūtų
buvęs sėkmingas be vyskupų sutikimo ir nuolankumo. Visą šį atsinaujinimą
pirmiausia skatino noras priartėti prie evangelinio neturto ištakų. Tai
aiškiai liudija, kad bet kuri Bažnyčios karitatyvinė praktika turi būti
stipriai sąlygojama religingumo. Priešingu atveju jai gresia sukalkėti arba
visiškai nukrypti nuo savo krikščioniškųjų principų.
Prasidėjus Naujiesiems laikams, atsakomybė už socialinę pagalbą vis labiau
ėmė atitekti pilietinei bei valstybinei vyresnybei. Miesto ir valstybės
valdžios įstaigos mėgino spręsti socialines problemas savo priemonėmis.
Tokiomis aplinkybėmis mėginta atnaujinti ir bažnytinę Caritas.
Impulsų šia kryptimi tuo metu davė ne bbažnytiniai pareiškimai, bet
charizminės asmenybės. Tiesa, Tridento Susirinkimas akcentavo pareigą
rūpintis vargstančiais ir vyskupų priežiūros teisę karitatyvinės veiklos
srityje. Tačiau reikšmingiausia buvo tokių asmenybių kaip Carlo Boromeo,
Jono Ciudadiečio (Dievo Jono) ir ypač Vincento Pauliečio veikla. Carlo
Boromeo suorganizavo atvirą socialinę pagalbą bado ir maro metais, Jonas
Ciudadietis įsteigė ordiną, labai prisidėjusį prie ligonių slaugos
atnaujinimo, o Vincentas Paulietis – bendruomenes, padariusias didelę įtaką
karitatyviniam darbui. Nors valstybė aprėpdavo vis daugiau labdaringos
veiklos sričių, Bažnyčia bei jos karitatyvinė diakonija liko svarbus
pagalbos teikėjas ir Naujaisiais laikais.
XIX amžiuje atsirado daug labdaros oorganizacijų, kurios, padėdamos
vargstantiems, nesivadovavo krikščioniškaisiais motyvais. Tačiau Bažnyčios
erdvėje irgi veikė daugybė karitatyvinių institucijų. „Krikščioniškajam
socialiniam darbui gerinti bei koordinuoti“ 1897 m. buvo įsteigta
Katalikiškosios Vokietijos Caritas sąjunga. Derėtų priminti, jog, įsteigus
Vokietijos Caritas sąjungą, prie Caritas būstinės Freiburge buvo pastatyta
koplyčia, kur darbuotojai galėtų ššvęsti Eucharistiją ir melstis. Taip buvo
akcentuotas tikrasis „gailestingosios Caritas šaltinis, galia ir tikslas“.
Nuo šios datos Caritas toliau vystėsi kaip labdaringa Katalikų Bažnyčios
organizacija. Caritas sąjungos susikūrė Šveicarijoje (1901 m.), Austrijoje
(1903), Jungtinėse Valstijose (1910) ir kitose Europos šalyse. 1929 m.
Poznanėje atsirado Caritas Institutas, centrinė Lenkijos Caritas būstinė.
1924 m. Amsterdame buvo įsteigtas tarptautinis susivienijimas Caritas
Catholica, o po Antrojo pasaulinio karo – Caritas Internationalis (1951 m.
prie Šventojo Sosto). Taip įspūdingai plėtojantis institucinei Caritas,
nebuvo išvengta ir tam tikrų neigiamų tendencijų: pavyzdžiui, Vokietijoje
ir Austrijoje Caritas buvo pernelyg integruota į socialinę valstybę.
Nyderlanduose ši organizacijanet atsisakė savo grynai konfesinio pobūdžio
ir susivienijo su kitomis visuomeninėmis grupėmis. Nepaisant to, kai kurių
esminių impulsų apibrėžiant Caritas taptybę galima rasti ne tik tolimoje,
bet ir nesenoje praeityje.
Vatikano II Susirinkimo ištarmės apie Caritas
Vatikano II Susirinkimas įįvairiai vartoja Caritas sąvoką, tačiau apie
karitatyvinį Bažnyčios darbą kalba aiškiai ir įpareigojančiai. Dekrete apie
pasauliečių apaštalavimą nurodoma, jog Bažnyčia ypač brangina gailestingumą
vargšams ir ligoniams. Todėl ji labai vertina visus karitatyvinius darbus.
Karitatyvinė tarnyba ir toliau lieka visos Bažnyčios pareiga ir neatimama
teisė. Šios tarnybos uždavinys yra perduoti iš Kristaus gautąją Dievo meilę
visiems žmonėms ir savo karitatyvinę veiklą padaryti jo ženklu. Todėl
karitatyvinė krikščionių tarnyba turi apimti visus žmones ir visus
šiandienos vargus. Vykdant šią tarnybą, būtina gerbti žmogaus, kuriam
reikalinga pagalba, orumą bei laisvę. Tačiau pirmiausia pprivalu patenkinti
teisingumo reikalavimus; nevalia siūlyti kaip meilės dovanos to, kas jau
priklauso pagal teisingumą. Reikia šalinti blogio priežastis, o ne tik
padarinius. Pagalbą būtina organizuoti kaip pagalbą savipagalbai. Tai
reiškia, kad reikalingų pagalbos žmonių nevalia traktuoti kaip bejėgių ir
nesavarankiškų objektų. Taigi kalbama ne apie globėjišką, bet apie
partneriškąją pagalbą.
Pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes aiškiai sakoma, jog Bažnyčia
rūpinasi kiekvienu žmogumi kaip individu ir kaip visuma. Jai rūpi išgelbėti
žmogiškąjį asmenį ir atnaujinti visuomenę. Vadinasi, kalbant apie
šiandienos krikščionių karitatyvines pastangas, nevalia apsiriboti vien
materialia pagalba. Vargstantys yra ne tik tie, kurie neturi kasdienės
duonos, bet ir tie, kurie jaučiasi išstumti iš vadinamosios šiuolaikinės
visuomenės.
Susirinkimas apie veiklią artimo meilę kalba kaip apie pagrindinę visos
Bažnyčios funkciją. Teisingai veikliai mylėti artimą – tai teigiamai veikti
pasaulį siekiant daryti žmonių gyvenimą žmogiškesnį.
Būtent po Susirinkimo ir jo metu buvo išplėtota vargšų pasirinkimo
samprata, reikalaujanti artimo meilę įgyvendinti pirmenybę teikiant
vargšams, kaip tai enciklikoje Sollicitudo rei socialis suformulavo
dabartinis popiežius Jonas Paulius II. Taigi galima konstatuoti, kad
Vatikano II Susirinkimas davė esminių postūmių karitatyvinei veiklai
atnaujinti.
Pagalbinis Caritas mokslo vaidmuo
Karitatyvinio darbo sritis taip išsiplėtė, kad, norint vis geriau
įgyvendinti artimo meilę, ją reikia nuolatos teoriškai apmąstyti.
„Tyrinėdamas ir mokydamas Caritas mokslas remiasi moksliniais biblinės,
istorinės bei sisteminės teologijos duomenimis, taip pat įvairių
humanitarinių mokslų (medicinos, psichologijos, sociologijos, socialinės
pedagogikos ir kt.) žiniomis. Kenčiantis žmogus yra jo pirmasis praktinių &–
teologinių tyrimų dokumentas, padedantis žmogus – antrasis, o Bažnyčia su
jos nurodymais dėl socialinės – karitatyvinės tarnystės – trečiasis“.
Caritas mokslas, kaip savarankiška sritis, priklauso praktinei teologijai
ir yra labai artimai susijęs su krikščioniškaisiais socialiniais mokslais.
Anksčiau jis buvo pastoracinės teologijos dalis; pirmą kartą
institucionalizuotas 1925 metais, įsteigus Caritas mokslo ir
krikščioniškojo socialinio darbo institutą Freiburgo (i. Br.) Alberto
Ludwigo universitete. Šis institutas, mano nuomone, yra svarbus centras,
kuriame atsižvelgiama į tvirtą teologijos ir karitatyvinio darbo sąsają.
Ieškant Caritas tapatybės, Caritas mokslui, kaip karitatyvinei teologijai –
jeigu jį taip galima pavadinti,– gali tekti gana didelis vaidmuo.
1995 m. buvo įsteigtos Caritas studijos Varšuvos Katalikų teologijos
akademijoje. Studentams čia ne tik perteikiamos praktinės žinios, bet ir
akcentuojami teologiniai karitatyvinio darbo bei jo tapatybės pagrindai.
Tokios studijos rekomenduotinos visiems Caritas darbuotojams.
Ypatingi iššūkiai šiandienos Caritas
Karitatyviniam darbui nuo pat pradžių buvo būdinga įtampa tarp Evangelijos
reikalavimų ir adekvačių atsakymų į individualius bei socialinius sunkumus
paieškos. Kiekviena visuomenė šiandien kinta labai greitai, o drauge su ja
keičiasi ir žmonių poreikiai bei jų patenkinimo galimybės. Kalbant apie
karitatyvinį darbą, tai reiškia būtinybę vis iš naujo apibrėžti jo tapatybę
bei svarbą. Kokie iššūkiai šiandien iškilę artimo meilei? Čia ypač turimi
galvoje pokomunistiniai kraštai.
Karitatyvinė veikla neišvengiamai turėtų profesionalėti. Tai, savaime
suprantama, nereiškia, kad turėtų dirbti tiktai etatiniai darbuotojai.
Kalbama apie itin profesionalų pagalbos teikimą. Ir etatiniai darbuotojai,
ir savanoriai turėtų būti kkuo geriau pasirengę savo veiklai. Todėl visiems
Caritas darbuotojams reikia sudaryti galimybes lavintis ir kelti
kvalifikaciją. Lenkijoje mėginame tai daryti minėtomis Caritas studijomis.
Nors socialinėje srityje veikia nemažai pagalbą teikiančių institucijų,
tebėra daug darbų, kurių būtina imtis. Tad kyla klausimas, ką Bažnyčiai per
savo Caritas organizacijas reikėtų daryti pirmiausia, nes ji, savaime
suprantama, nepajėgi aprėpti visko.
Pirmiausia Caritas negali atsisakyti pagalbos fiziškai ir dvasiškai
neįgaliems ar nukentėjusiems žmonėms. Be to, ši organizacija turėtų skirti
dėmesį žmonėms, kurie jaučiasi vieniši savo socialinių sunkumų akivaizdoje
ir nepajėgūs jų savo jėgomis pakelti. Juk Caritas privalo visada padėti
žmogui ne tik tenkinti materialinius poreikius, bet ir giliai atsakyti į
dvasines viltis. Ji turėtų padėti tiems, kuriais niekas nebesirūpina ir
nenorėtų rūpintis. Padėti materialiai palyginti lengva, tuo tarpu Caritas
turėtų duoti daug daugiau.
Be to, Caritas reikėtų imtis kai kurių globalinių problemų. Viena jų –
pabėgėliai ir emigrantai. Tai taip svarbu todėl, kad Europoje bei jos
kaimyninėse srityse yra turtingų ir skurstančių šalių, ir vargšai,
ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, traukia į vadinamuosius turtinguosius
kraštus. Keista, kad pabėgėlių tikslu tampa ir kai kurios buvusios
komunistinės šalys. Emigrantai ir pabėgėliai irgi turi teisę į pagalbą, ir
Caritas gali padaryti jiems daug gero.
Jau minėta, kad Caritas nepajėgus aprėpti visų uždavinių socialinėje
srityje. Apskritai ji ir neturi pretenduoti į labdaringos veiklos monopolį.
Taigi šiai organizacijai būtina bendradarbiauti su kitomis pagalbą
teikiančiomis institucijomis ir
ypač viešąja socialine pagalba. Sykiu
derėtų neužmiršti, kad karitatyvinį darbą labai dažnai – žinoma, tik iš
dalies – finansuoja valstybė. Taip yra, pavyzdžiui, Lenkijoje, kur Darbo ir
socialinių reikalų ministerija remia įvairius Caritas projektus. Būtina
siekti bendradarbiauti su visomis pagalbą teikiančiomis institucijomis ir
vengti beprasmiško varžymosi. Juk darbo socialinėje srityje pakanka
visiems.
Vykdant Caritas tarnybą, itin privalu rūpintis, kad ji netaptų pernelyg
biurokratizuota ir formalizuota. Organizuotasis pagalbos teikimas neturėtų
virsti vadinamuoju aparatu, o žmonės – atveju ar dalyku. Tai reiškia, jog
pagalbos organizacijai niekada nevalia prarasti savojo tarnystės pobūdžio,
ir pirmiausia ttai pasakytina apie Caritas.
Pabaigos žodis
Šiais samprotavimais parodėme, kad Caritas tapatybė labai artimai susijusi
su tikėjimu ir teologija. Caritas kaip organizacijai patikėta iš paties
Dievo kylanti pareiga mylėti artimą, mylėti jį veikliai. Galios ir
išminties jai teikia tikėjimas. Priešingu atveju tai būtų tik tradicinis
socialinis darbas. Tad Caritas gali deramai imtis dabarties uždavinių bei
atsiliepti į iššūkius tiktai tada, kai laikysis savo tapatybės.
Buvusiose komunistinėse šalyse Caritas turi geras plėtros galimybes. Štai
pavyzdys: per praeitų metų potvynio katastrofą Lenkijoje išaiškėjo, jog šia
organizacija visuomenė itin pasitiki. Žmonės, norėję padėti nnukentėjusiems,
dažniausiai tai darydavo tarpininkaujami Caritas. Norėdama šio pasitikėjimo
neiššvaistyti, Caritas privalo nuolatos prisiminti bei rūpestingai
puoselėti savo evangelines šaknis.
Šis pranešimas buvo perskaitytas per Vidurio Europos Caritas konferenciją
Krokuvoje 1998 m. kovo 12 dieną.
