Dieviškasis apreiškimas ir dogmų evoliucija

DOGMA

Kalbant apskritai dogma – tai tvirtas mokyme teigimas, panašus į nutarimą ar įsakymą. Nuo IV amžiaus šis terminas taikomas ir tikėjimo tiesoms. Krikščionybės mokyme dogma laikomos Dievo apreiškiamos tiesos, glūdinčios Šventajame Rašte, ir kurios be jokio interpretavimo turi būti visiems prieinamos ir aiškios bei nediskutuotinos. Kadangi visų dogmų turinys glūdi Dievo apreiškime, bendra jų prasmė niekada negali pasikeisti. (Rimšelis V., MIC Dogma. Dogmatinis metodas // Lietuvių enciklopedija – T. 5, Bostonas, 1995, p. 97.)

Filosofijoje ir moksle dogmatizmo terminas aiškinamas, kaip mmąstymo būdas, operuojantis nekintančiomis sąvokomis, formulėmis, bei ignoruojantis tiesos konkretumo principą. Šiuolaikinėje filosofijoje dogmatizmas yra susijęs su antidialektinėmis koncepcijomis, neigiančiomis pasaulio kitimo ir vystymosi idėją, taip pat su nesupratimu, kad patys dialektiniai vystymosi dėsniai nevienodai pasireiškia skirtingomis istorinėmis sąlygomis, skirtingose objektuose ir procesuose. Folisofijos žodyne teigiama, kad dogmatizmas stumia į sektantiškumą, veda į subjektyvizmą, atitrūkimą nuo praktikos, neatsižvelgiant į pasikeitusias pasaulio vystymosi sąlygas, laikydamiesi senų formulių, atitinkančių kitas aplinkybes. (Dogmatizams // Filosofijos žodynas. Vilnius, 1975, p. 93.)

Ortodoksiškam bažnyčios požiūriui, pagal kkurį Šventasis raštas nuo pirmojo iki paskutiniojo žodžio parašytas šventosios dvasios įkvėptų evangelistų, modernistai priešpastatė istorinę sampratą, tiegiančią, jog šis krikščionybės šaltinis yra Dievo ir žmogaus susidūrimo istorijoje liudijimas, užrašytas žmonių, kurie gali apsirikti ir suklysti. Modernistų požiūriu, Šventojo Rašto mmintys, taip pat bažnytinės dogmos yra ne absoliučios, viršistoriškos, bet santykinės tiesos, istoriškai sąlygoti, pačių žmonių sukurti tikėjimo simboliai. (Katalikybės filosofinės koncepcijos po II Vatikano susirinkimo. Vilnius, Mintis, 1986, p. 12)

Taigi, viena iš didžiausių šiuolaikinio modernaus mąstymo dogmų yra įsitikinimas, kad tikėjimas Dievu yra iracionalus ir paremtas tik aklumu ir sentimentais. Jie mano, kad empiriniu keliu gautos žinios yra labai ribotos ir netobulos.

Apskritai tiek filosofijoje, tiek kasdienėje vartosenoje dogmatizmo terminas yra įgavęs peikiamosios prasmės atspalvio. Tačiau neteisinga yra kiekvieną tiesos išpažinimą vadinti dogma. Taip pat nėra pagrindo dogmą sieti su dogmų išpažinimu Bažnyčioje, nes šiuo atveju religinės tiesos priimamos ne aklai, bet remiantis dieviškuoju apreiškimu. (Rimšelis V., MIC Dogma. Dogmatinis metodas // Lietuvių enciklopedija – T. 5, Bostonas, 1995, p. 998.) Pavyzdžiui filosofo Moriso Blondelio šalininkai pabrėžia žmogaus valios reikšmę, kuria remiantis žmogus pats apsisprendžia priimti ar atmesti Dieviškąjį Apreiškimą, pritarti ar nepritarti Bažnyčios skelbiamoms tiesoms.

DOGMŲ EVOLIUCIJA

Prieš pirmąjį pasaulinį karą evangelikų teologijoje domanavo istorizmas, iš kurio perspektyvos buvo analizuojamos pačios dogmos (A. Harnakas, F. Šleiermacheris). XX a. viduryje atsiranda dialektinė teologija (K. Bartas), savo visą dėmesį sutelkdama į Dievo žodį bei teigdama, jog Dievas apsireiškė žmonėms savuoju žodžiu. Dialektai buvo linkę atmesti teologinio istorizmo mąstymo būdą.

Dar I Vatikano susirinkimo mmetu buvo dogmatiškai nustatyta, kad tikėjimo šaltinis yra Šventasis Raštas ir bažnytinė tradicija, buvo aiškinama, kad visi nekatalikiški tikėjimai yra klaidingi, buvo priimta popiežiaus valdžios bažnyčios pirmumas, popiežiaus neklaidingumo, tikėjimo ir dorovės klausimais dogma. Vėliau bažnytinė vadovybė, vertindama modernistines ar joms artimas idėjas, darėsi atsargesnė ir pakantesnė, daugeliu klausimų užėmė kompromisines pozicijas. Apie dogmų vystymąsi, kitaip tariant, apie dogmatinį pažangumą kalbėjo jau ir šie Bažnyčios tėvai: šv. Irenėjas, Origenas, šv. Bazilijus, šv. Augustinas ir kt.

Dogmų augimas labai ryškus Bažnyčios istorijoje. Dogmų augimui taip pat progos augti duoda ir apreikštajam mokslui priešingos herezijos bei kylantys ginčai dėl tikėjimo tiesų. Dogmatinio pažangumo priežastys yra tikinčiųjų pamaldumas ir teologų moksliški veikalai. Įvairios tikėjimo dogmos pirmiausia atsiranda tikinčiųjų sąmonėje, o tik po to apibrėžiamos Bažnyčios autoriteto. Pavyzdžiui, II Vatikano susirinkimo teologai doktriną apie Jėzaus Motiną įtraukė į dogminę konstituciją apie Bažnyčią.

Analizuojant dogmų istoriją, galima pastebėti gyvosios tradicijos egzistavimą: Dieviškojo Apreiškimo, bei tikėjimo juo, turinį papildo ne vien tik tai, kuo buvo tikima pirmaisiais amžiais, bet ir tai, kuo dabar tiki pati Bažnyčia. Ypač tai jaučiama nuo XX a., kai sustiprėjo kontakati su rytiečių teologija, kas ir pažadino naują požiūrį į Bažnyčią ir jos skelbiamas dogmas. Didelę įtaką tam padarė ir XX a. pradžioje įįsteigta Popiežinė Biblinė Komisija, kuriai nuo 1938 metų pradėjus vadovauti E. Tiseranui ir J. Vostė, padvelkė naujovėmis. Imta tikėti, kad Dievo apreiškimas tobuliau atsiskleidžia, kai Šventąjį Raštą analizuoja grupė autorių, rašančių skirtingais stiliais. Taigi teologiškai Dieviškąjį Apreiškimą reikia nušviesti iš skirtingų pusių, iš skirtingų filosofinių srovių, taip atskleidžiant visas, kiek įmanoma, Apreiškimo tiesas. Būtent tas ir paskatino ieškoti simbolių, interpretacijų, imta pripažinti teologinį pliuralizmą.

Šiais laikais teologai ėmė gilintis į atskiras Šventojo Rašto tiesas, imta ieškoti sąsajų tarp atskirų tiesų.

Dogmų evoliucijos klausimas taip pat yra stipriai susijęs ne tik su istorijos evoliucija, bet ir su pačia biologinio evoliucionizmo teorija.

Sudogminti teologijos teiginiai yra formuluojami tik sankcionuojant aukščiausiai bažnyčios vadovybei, o katalikiškoji filosofija plėtojasi daugiau ar mažiau savarankiškai, yra inspiruojama ne tik religijos, bet iš dalies ir pasaulietinės kultūros, dėl to katalikiškoji filosofija kur kas gyviau negu teologija atspindi pasaulietiškos kultūros, socialinių sąlygų poveikį religijai ir greičiau išreiškia tuos pakitimus, kurie vyksta religijoje.

II Vatikano susirinkimas, kuris oficialiai įteisino katalikybės modernizavimo kursą, buvo ilgo ir prieštaringo idėjinio proceso padarinys. Žinoma, kad viena iš daugybės buvo tikėjimo ir mokslo „nesuderinamumo“ problema. Šią problemą nagrinėja ir Dr. Kun. Jonas Boruta straipsnyje „Teologinės problemos ir tiksliųjų mokslų pažanga“. Kalbėdamas apie mokslininkų religingumo klausimą, remdamasis sociologiniais tyrimais, aautorius daro išvadą, kad „mokslininkų religingumo ir nereligingumo problema yra ne tiek mokslo ir tikėjimo, kiek mokslininko ir socialinės aplinkos sanktykio problema.“1 Socialoginiai tyrimai taip pat atskleidė, kad tiksliųjų mokslų atstovai yra religingesni negu visuomeninių ar humanitarinių mokslų atstovai. Autorius siūlo mokslui ir tikėjimui bendradarbiauti, o ne priešginiauti, kadangi: „Visada ateityje, plėtojantis mokslui ir religiniam mąstymui, labiau gilinantis į žmonijos istorinę patirtį, vis naujame lygmenyje vyks mokslo ir tikėjimo dialogas. Sudėti galutinius taškus ir akcentus visada bus per anksti ir su tuo turime susitaikyti.“5

II Vatikano susirinkimo konstitucijoje, dekretuose ir deklaracijuose, kuriose aptariami dogmatikos, liturgijos, pastoracijos, kungystės, Bažnyčios misijų veiklos ir kiti klausimai, pastebime nemažai akcentų, kurie yra artimesni katalikiškojo liberalizmo bei modernizmo dvasiai negu tardiciniai ortodoksiniai Bažnyčios pozicijai. Svarbiausias iš tokių akcentų yra aiškiai išreikštas Bažnyčios noras suprasti šiuolaikinį pasaulį, jo kultūrą bei socialinę pažangą ir, atsižvelgiant į tai, modifikuoti kai kuriuos savo pastoracinės veiklos momentus, numatyti atitinkamą savo idėjinę poziciją.

Nors Vatikano II susirinkimas aiškiai pabrėžė, jog neskelbia jokių naujų dogmų, tačiau susirinkimas priėmė dvi dogmines konstitucijas: „Dei Verbum“ – apie Apreiškimą ir „Lumen Gentium“ – apie Bažnyčią. „Dei Verbum“ plačiai aiškinamas Tradicijos, Šventojo Rašto ir Bažnyčios mokymo santykis. O dogminė konstitucija apie Bažnyčia į pirmą vietą iškelia mokymą

apie Dievo tautą.

POŽIŪRIAI Į ŠVENTĄJĮ RAŠTĄ

Apskritai egzistuoja du požiūriai į Šventąjį Raštą: bažnytinis ir pasaulietinis. Bažnytinis požiūris yra apologetiškas, mokslo duomenis, istorinį-kritinį metodą, filologinę Biblijos tekstų analizę naudojanti saviems dogmatiniams tikslams. Tikintiesiems Biblija yra neliestina bažnytinių apeigų knyga, iki Reformacijos jiems buvusi netgi visai neprieinama.

Pasaulietiškasis požiūris į Švetąjį Raštą yra nevienareikšmis, o tai nulemia jo metodai bei metodologija, taip pat rezultatai. Jame išsiskiria dvi pagrindinės kryptys: racionalistinė ir istorinė. Racionalistinės kritikos, besiremiančios loginiu metodu, būta jau senovės romėnų ““pagoniškuose” raštuose. Ji įsigalėjo šviečiamajame amžiuje, ypač Prancūzijoje (Ž. Meljė, Volteras, D. Didro, P. Holbachas, K. F. Volnė, S. Marešalis, L. Taksilis). Racionalistai bei materialistai analizavo Biblijos prieštaravimus, alogizmus, priešpriešino jai mokslo žinias.

Vaisingiausia yra istorinė kritika, kurios metodo pradininkai J. Roichlinas (1455-1522) ir B. Spinoza (1632-77). Remdamasi archeologija, filologija, etnografija, istorija, kultūrologija, ji siekia išaiškinti Biblijos atsiradimo aplinkybes ir priežastis, suvokti jos alegorinių pasakojimų bei legendų realųjį turinį, atskleisti jų kultūrinę prasmę, ryšį su istoriniais faktais, žmogiškąją reikšmę, pažvelgti į jją tautų istorijos kontekste. XIX a. vid. ji tapo atskira mokslo šaka – biblistika. (Petraitis. R. Religijotyros žodynas. 1991)

DEI VERBUM

II Vatikano susirinkimo priimta dogminė konstitucija apie Apreiškimą „Dei Verbum“ paskelbė gausybę revoliucingų idėjų dėl Šventojo Rašto vaidmens Bažnyčios gyvenime ir jjos veikloje. Kalbant apskritai ši konstitucija priminė: „kad Biblija, Šventoji Bažnyčios tradicija ir Mokančioji hierarchija – trys vieno medžio šakos, kur Mokančioji hierarchija nėra aukštesnė už Šventąjį Raštą, o turi pati iš jo mokytis ir juo remtis. Vis dėlto Šventasis Raštas yra atiduotas Bažnyčiai, todėl jį reikia suprasti pagal Bažnyčios tikėjimo ir jo skelbimo tradiciją.“2 Taip pat konstitucija reikalauja, kad šventuoju Raštu iš tiesų būtų grindžiamos tiek teologijos dėstymas, tiek sielovada, tiek nuolatinė katechezė, tiek teologijos dėstymas. Kaip moko ir teologijos mokslas, reikia klausytis „ką pats Dievas apie save ir santykius su žmonėmis sako Apreiškimu.“3 Kaip pabrėžė

II Vatikano susirinkimas, biblinis apaštalavimas yra Bažnyčios darbas, o ne mėgėjų reikalas: „Katalikų Bažnyčia yra Viešpaties Kristaus įsteigta nešti visiems žmonėms išganymą ir ttuo pačiu griežtai įpareigota skelbti Evangeliją. <.> O ganytojų pareiga yra taip mokyti ir vesti tikinčiuosius, kad jie siektų savo ir visos žmonijos išganymo bei tobulumo.“4 Taigi, buvo skatinama Šventąjį Raštą naudoti naujajai žmonių evangelizacijai.

II Vatikano Susirinkimo Dogminė Konstitucija apie Apreiškimą (“Dei Verbum”) skatino Bažnyčią skelbti Dievo žodį ir nurodė, kad Šv. Raštas – ne informacinė knyga apie Dievą, o tiesioginis jo kreipimasis į žmogų, reikalaujantis atsiliepti.

Kalbant apie Dieviškąjį Apreiškimą II Vatikano susirinkime buvo taip pat akcentuojamas ir tikėjimo kklusnumas: „Apreiškiančiam Dievui privalomas „tikėjimo klusnumas“ (Rom 16, 26; plg. Rom 1, 5; 2 Kor 10, 5–6), kuriuo žmogus laisvai atiduoda visą save, protu ir valia visiškai paklusdamas atsiskleidžiančiam Dievui, ir noromis pritardamas jo apreiškimui. Šitokiam tikėjimui reikia pirmiau ateinančios ir padedančios Dievo malonės bei Šventosios Dvasios vidinės pagalbos. Toji Dvasia paveikia širdį ir palenkia ją į Dievą, atveria dvasios akis ir teikia malonumą kiekvienam pritarti tiesai ir ją tikėti.. Kad apreiškimas būtų vis giliau suprantamas, ta pati Šventoji Dvasia nuolat tobulina tikėjimą savo dovanomis.“

“Dei Verbum” konstitucijoje buvo sakoma, kad Dievišku Apreiškimu Dievas siekė atskleisti save ir tai, ką jis amžinai nusprendė apie žmonių išganymą, taip siekdamas dalintis su žmonėmis dieviškais turtais.

Šventasis Sinodas išpažino, kad Dievas yra visų dalykų pradžia ir tikslas, taip pat mokė, kad jo apreiškimui reikia priskirti tas tiesas, kurios iš esmės žmogaus protui nėra prieinamos, nes dabartiniame žmonijos būvyje visi gali nekliudomai, su tvirtu įsitikinimu ir be jokios klaidos jas bandyti pažinti.

IŠVADOS

1. Mokso pasaulyje vyrauja nuomonė, kad tikėjimas Dievu yra iracionalus, paremtas tik aklumu ir sentimenais tikėjimas, atmetantis racionalius moklso laimėjimus.

2. Apskritai dogmų augimas itin ryškus Bažnyčios istorijoje, o tam nemaža įtakos turėjo įvairios apreikštajam moklsui herezijos bei ginčai, kylantis tarp skirtingų religijų.

3. Dogmatinio pažangumo priežastys yra ttikinčiųjų pamaldumas ir teologų moksliški veikalai.

4. Didelę įtaką digmų evoliucijai padarė ir XX a. pradžioje įsteigta Popiežinė Biblinė Komisija. Imta tikėti, kad Dievo apreiškimas tobuliau atsiskleidžia, kai Šventąjį Raštą analizuoja grupė autorių, rašančių skirtingais stiliais. To pasekoje atsirado įvairių katalikų teologijos srovių, tokių kaip istorinė teologija, moralinė teologija, spekuliatyvinė dogminė teologija ir panašiai.

5. Dogmų evoliucijos klausimas taip pat yra stipriai susijęs ne tik su istorijos evoliucija, bet ir su pačia biologinio evoliucionizmo teorija.

6. Prie dogmų evololiucijos nemažai prisidėjo ir II Vatikano susirinkimo priimta konstitucija apie Dieviškąjį Apreiškimą „Dei Verbum“

LITERATŪRA:

1. Aliulis V. Naujoji evangelizacija ir Biblija // LKMA Suvažiavimo darbai – T. 15, Vilnius, 1995.

2. Boruta J., ST. Teologinės problemos ir tiksliųjų mokslų pažanga // LKMA Suvažiavimo darbai – T. 16, Vilnius, 1996.

3. Būčys P., MIC Trumpa apologetika. Marijampolė, 1926.

4. Cukuras V. Pasakojimo rolė teologijoje // LKMA Suvažiavimo darbai – T. 12, Roma, 1987.

5. Dogminė konstitucija apie Apreiškimą „Dei Verbum“ // II Vatikano susirinkimo nutarimai. Vilnius – Kaunas, 1968.

6. Rimšelis V., MIC. Digma. Dogmatinis metodas // Lietuvių enciklopedija – T. 5, Bostonas, 1995.

7. Apreiškimas // Filosofijos žodynas. Vilnius, 1975.

8. Dogmatizmas // Filosofijos žodynas. Vilnius, 1975.

9. Katalikybės filosofinės koncepcijos. Po II Vatikano susirinkimo. Mintis. Vilnius. 1986.