Du požiūriai į homoseksualizmą – mokslo ir krikščioniškosios moralės

TURINYS

I. ĮVADAS…………………………3

II.DĖSTOMOJI DALIS

1. ANKSTYVASIS HOMOSEKSUALIZMAS………………..4

1.1. HOMOSEKSUALIZMAS. KAS TAI? ……………………..4

1.2. SENOVĖS GRAIKIJA……………………..5

1.3. AMERIKOS INDĖNAI……………………..6

1.4. KITOS TAUTOS………………………..7

1.5. APIBENDRINIMAS………………………7

2. KRIKŠČIONIŠKOSIOS MORALĖS POŽIŪRIS Į HOMOSEKSUALIZMĄ……..9

2.1. KADA ATSIRADO NEIGIAMAS POŽIŪRIS Į HOMOSEKSUALIZMĄ?……..9

2.2. BIBLINIAI DRAUDIMAI……………………10

2.3. SODOMOS IR GIBEOS ISTORIJOS…………………10

2.4. KUNIGŲ KNYGOS TEKSTAI………………….11

2.5. APAŠTALO PAULIAUS TEKSTAI …………………11

2.6. KAIP KEITĖSI KRIKŠČIONYBĖS POŽIŪRIS Į HOMOSEKSUALIZMĄ…..12

2.7. KRIKŠČIONYBĖ IR SANTUOKA ………………..14

2.8. LIETUVIAI – KATALIKAI …………………..15

3. MOKSLO POŽIŪRIS ……………………….19

3.1. SĄVOKOS HOMOSEKSUALIZMAS PAVARTOJIMAS…………19

3.2. PIRMIEJI MOKSLINIAI DARBAI APIE HOMOSEKSUALIZMĄ……..19

3.3. PSICHOANALIZĖ………………………..20

3.4. A. KINSEY’AUS IR E. HOOKER MOKSLO DARBŲ ĮTAKA ………..21

3.5. HOMOSEKSUALIZMAS – NE PSICHINĖ LIGA……………22

3.6. ATKURIAMOJI TERAPIJA…………………….22

III. IŠVADOS…………………………25

IV. SUMMARY…………………………26

V. LITERATŪROS SĄRAŠAS……………………..27

ĮVADAS

Homoseksualizmas – tai lytinis potraukis savo lyties asmeniui. Taip trumpai galima apibrėžti šią sąvoką.

Visuomenėje vyrauja neigiamas požiūris į homoseksualizmą, nes žmonėms trūksta žinių ir informacijos šia tema. Daugelis neteisingai mano, kad homoseksualizmas yra išsigimimas ar liga, kurią reikia gydyti ir nežino mokslinių tyrimų, kurie rodo, kad tai nėra nei lliga, nei išsigimimas, o tiesiog natūrali seksualinė orientacija.

Homoseksualizmas yra gana sudėtinga ir pieštaringa tema, į kurią galima žvelgti moralės ir mokslo požiūriu. Todėl šio darbo tikslas yra supažindinti su dviem požiūriais į homoseksualizmą: krikščioniškosios moralės ir mokslo. Šiam tikslui pasiekti yyra keliami tokie uždaviniai:

1. Pažvelgti į homoseksualizmą senovės kultūrų kontekste, kad lengviau būtų suprasti šių laikų seksualinę elgseną.

2. Išsiaiškinti krikščioniškosios moralės požiūrį į homoseksualizmą įvairiais istorijos laikotarpiais.

3. Susipažinti su mokslinėmis homoseksualizmo teorijomis ir tyrimais.

1. ANKSTYVASIS HOMOSEKSUALIZMAS

1.1 Homoseksualizmas. Kas tai?

Nuo seniausių laikų žinomi seksualiniai santykiai tarp tos pačios lyties asmenų. Tačiau homoseksualizmo (homofilijos) vertinimas įvairiais laikais ir įvairių kultūrų labai skyrėsi. Per pastarąjį tūkstantmetį homoseksualizmas buvo apibūdinamas kaip seksualinis pomėgis, kaip dievų dovana, teikianti didžios išminties ir turinti gydomųjų galių, kaip siaubinga nuodėmė, psichikos liga ar kaip natūralus žmogiškas nukrypimas.

Iki 1869 metų žodžio homoseksualizmas nebuvo. Pirmą kartą jis paminėtas Vokietijoje (vok. Homosexualitat), kai buvo svarstoma, ar reikia išsaugoti Prūsijos baudžiamojo kodekso dalį, pagal kurią, seksualinis ryšys su tos pačios lyties asmenimis buvo laikomas nusikaltimu ..

Homoseksualizmas – šis žodis nėra kilęs, kaip kartais manoma, iš lotynų kalbos, kurioje homo reiškia „žmogų“ arba „vyrą“. Jo kilmė graikiška , ir homo turi „tapatumo“ reikšmę, o sexualis iš lot. k. ir reiškia „lytinis“ .

Homoseksualizmas paprastai apibūdinamas kaip meilė tos pačios lyties asmeniui. Tačiau homofilija susijusi su trimis sąlygomis, kurias reikia griežtai skirti. Pirmiausiai – tai potraukis savo lyties atstovui, antra – tos pačios lyties atstovo įsimylėjimas, ir trečia – savo gyvenimo susiejimas su tuo žmogumi .

Nuo 1869 mm. kai atsirado žodis homoseksualizmas, šį reiškinį stengėsi suprasti daugelis mokslininkų, dirbusių įvairiose mokslo srityse, tačiau neretai jie pateikdavo skirtingus požiūrius. Apibendrinant, galima daryti tam tikras išvadas, kurių pagrindinė, kad homoseksualizmas – tai žmogiška būsena, kurią, kaip daugumą sudėtingų elgsenos reiškinių, sukelia žmogui būdingų biologinių, fiziologinių bei socialinių veiksnių. Požiūris, kai pernelyg akcentuojama tik vienas šių reiškinių, yra nepilnas .

1.2 Senovės Graikija

Homoseksualizmas vaizduojamas daugelyje šio laikotarpio meno, bei literatūros kūrinių. Graikų dramose yra daugybė aliuzijų į lytinius vyrų tarpusavio ryšius. Euripido dramos „Kiklopas“ pagrindinis herojus drąsiai pareiškia: „Man labiau patinka berniukai, nei mergaitės“.

Šie vyrai nebuvo homoseksualūs ta prasme, kurią šis terminas turi šiandien. Tokios sąvokos graikai neturėjo. Teisingiau būtų pasakyt, kad graikai praktikavo tam tikrą „biseksualumą“, nes buvo pripažįstami santykiai su abiejų lyčių asmenimis.

Pasak Davido Halperio, daug rašiusio graikų homoseksualizmo tema, „sekso objektai Atėnuose buvo dviejų rūšių – ne vyras ir ne moteris, bet pasyvusis ir aktyvusis, agresyvusis ir nuolankusis“.

Idealizuotą seksualinį vyrų ryšį sudarė aktyvus vyresnio amžiaus ir pasyvus jaunesnis partneris. Lytiniu aktu mėgaudavosi vyresnysis, o jaunuoliui malonumo patirti nederėjo. Abu partneriai turėjo skirtingus pavadinimus: vyresnysis partneris buvo vadinamas erastes, o jaunesnysis – eromenos. Buvo ginčijamasi tik dėl to, kokio amžiaus turėtų būti eromenos. Remiantis graikų literatūros ir meno kūrinių aapžvalgomis, galima daryti išvadą, kad šioje kultūroje buvo patraukliausias vėlyvos paauglystės amžius. Buvęs eromenos vesdavo moterį, tačiau galėdavo tapti erastes – vyresniuoju partneriu – ir turėti lytinių santykių su kitu jaunuoliu.

Platonas erastos ir eromenos tarpusavio santykius aukštino eilėmis, jais grindė meilės ir grožio filosofiją. Buityje naudojamos vazos ir urnos buvo puošiamos vyrų porų atvaizdais.

Graikų mitologijoje homoseksualiniai veiksmai siejami su kai kuriais dievais. Minimas net pats Dzeusas. Vienas mitas pasakoja, kad jis nusileido nuo Olimpo kalno, kad pagrobtų nuostabaus grožio berniuką, kuris sužadino jam aistras. Net yra iškelta hipotezė ( kurią pateikė B.Z.Goldbergas knygoje „Seksas ir religija“), kad homoseksualizmas galėjo būti ankstyvosios dievų garbinimo stadijos išdava.

Nesuvaldomi lytiniame gyvenime graikai homoseksualizmo ne tik nedraudė, bet ir labai jį vertino. Tai atrodė normalu. Graikų visuomenėje homoseksualizmas buvo pats kilniausias idealas. Jis įkvėpdavo jaunuolius elgtis taip, kad taptų vertais visuomenės nariais.

Moterų homoseksualizmas dažniausiai vadinamas lesbianizmu. Jis kilęs iš Graikijos salos Lesbo pavadinimo. Viskas prasidėjo dėl vienos moters – Sapfo, (612 m. pr. Kr.), kuri, kaip sakoma, mylėjo moteris. Yra išlikę keletas jos eilėraščių fragmentų, kuriuose apdainuojama aistringa meilė moteriai. Deja, graikai mažai rašė apie moterų seksualumą. Tvirtai apibūdinti, koks buvo graikų požiūris į moterų homoseksualumą negalim, tačiau apžvelgus Sapfo gyvenimą ir kkūrybą galima manyti, kad moterys senovės Graikijoje, kaip ir vyrai galėjo laisvai reikšti savo heteroseksualius ir homoseksualius erotinius savo polinkius ir nebūti už tai visuomenės pasmerktos ar priskirtos kategorijai (bent jau Lezbo saloje VII a. pr. Kr.).

1.3 Amerikos indėnai

XIX a. viduryje keliaudami po Šiaurės Ameriką, prancūzų misionieriai bei tyrinėtojai matė čiabuvių, kurie elgėsi ir rengėsi kaip moterys, o jų sekso partneriai buvo vyrai. Taigi tokius vyrus jie pavadino berdašais (homoseksualais), iš prancūzų kalbos žodžio berdache.

Pirmiausia berdašai buvo homoseksualai, tai yra rinkdavosi savo biologinės lyties partnerius, tačiau taip buvo ne visose gentyse. Kai kuriose gentyse jie turėjo ir žmonas, kiti nustodavo buvę berdašais po kiek laiko. Manoma, kad berdašų paprotys buvo paplitęs visose didesnėse Amerikos indėnų kultūrinėse grupėse.

Amerikos indėnų mitologijoje yra pasakojimų apie berdašų kilmę. Iš jų matyti, kad indėnų kultūroje berdašai užima ypatingą padėtį. Buvo manoma, kad berdašai turi ypatingą ryšį su dievais ir dvasiomis, todėl jie būdavo genties šamanais, arba kerėtojais. Derindamas žynio ir gydytojo pareigas, šamanas rūpindavosi ligoniais, vadovaudavo religinėms apeigoms, kurios turėdavo užtikrinti sėkmingą medžioklę ir pergales kovose. Buvo tikima, kad jie gali paaiškinti sapnus. Berdašai buvo garbinami ne tik dėl jų antgamtinių savybių. Jie buvo ir puikūs amatininkai, todėl manyta, kad jų keramikos

dirbiniai ir audiniais ypatingi.

Tačiau ne visos gentys buvo tokios palankios. Kitaip nei dauguma indėnų genčių, actekai turėjo įstatymus, pagal kuriuos už homoseksualius veiksmus buvo baudžiama mirtimi.

XV a.pasirodę konkistadorai ėmė niokoti indėnų tautas, jas nustūmė į šiaurės vakarus. Kadangi šiaurinės gentys nebuvo išnaikintos, berdašų tradicijos Šiaurės Amerikoje gyvavo ilgai, todėl XIX ir net XX a. tyrinėtojai bei antropologai galėjo jas ištirti.

Nuo XV a., kai buvo atrasta Amerika ir sužinota apie berdašus, Europoje jie būdavo vadinami nuodėmingų įpročių turinčiais, į ggėdingas aistras pasinėrusiais sodomitais. Tai, kad indėnai ne tik toleravo, bet kai kuriose gentyse gerbė, net garbino homoseksualų žmonių elgesį, europiečiams atrodė siaubingas dalykas.

1.4 Kitos tautos

Plačiai ir išsamiai Naujosios Gvinėjos kultūrą, kurioje homoseksualizmas buvo įsitvirtinęs kaip institucija, aprašė antropologas Gilbertas Herdtas, šio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, keletą metų gyvenęs vienoje tautoje.

Taigi norėdamas suprasti homoseksualimą, Gilbertas Herdtas įsigilino į Naujosios Gvinėjos kultūrą ir padarė išvadas: pagrindinis dalykas yra tas, kad priklausymas vyriškai lyčiai ir vyriškumas daugelyje tautų buvo labai vertinamas, o moteriškumas –– niekinamas. Sambiai buvo įsitikinę, kad berniukas fiziškai nesubręs ir nesugebės apsiginti, jei jame nebus pasėta suaugusiojo sėkla. Tikėta, kad tokiu būdu perduodami visi vyriški privalumai – jėga, drąsa, medžiotojo įgūdžiai ir kitos savybės.

Vis dėlto tai, kad kai kurie ssambiai homoseksualių ryšių neatsisakydavo net ir sukaukę brandos, duoda pagrindo manyti, kad tam tikrai vyrų grupei buvo būdingas nuolatinis potarukis savo lyčiai. Herdtas teigia, kad apie 5% šios kultūros vyrų yra nukrypę nuo įprastų elgesio normų.

Romėnai perėmė homoseksualizmą iš gaikų. Tačiau jį nuvertino, pritaikę savo orgijoms ir ištvirkavimams. Romos senatorius Kurijus Vyresnysis juokėsi iš Julijaus Cezario, kaip iš „visų moterų vyro ir visų vyrų moters“ . Taip pat gerai žinomos imperatoriaus Kaligulos ištvirkėliškos orgijos.

1.5 Apibendrinimas

Kad suprastume šių laikų homoseksualizmą, turime suprasti, kokią vietą homoseksualūs santykiai užėmė senosiose kultūrose. Šiose visuomenėse nebuvo tokių seksualinių kategorijų, kokias turime mes, pvz.,“homoseksualus“. Ankstesniais laikais įvairiose tautose apie žmones, atrodo, buvo tiesiog kitaip mąstoma.

Homoseksualūs santykiai senosiose kultūrose buvo oficialiai pripažinta visuomenės gyvenimo ir kultūros dalis. TTai atrodė normalu.

Graikų visuomenėje homoseksualizmas buvo pats kilniausias idealas. Jie homoseksualizmo ne tik nedraudė, bet ir labai jį vertino.

Naujosios Gvinėjos tautose homoseksualus aktas buvo apeigų, kurių pagrindą sudarė primityvus vyrų psichologijos ir brendimo supratimas. Tikėta, kad tokiu būdu perduodamas vyriškumas. Vyravo įsitikinimas: kad berniukas taptų vyru, jam reikia perduoti vyrišką sėklą.

Indėnų kultūroje berdašai (homoseksualai) užėmė ypatingą padėtį. Jie buvo šamanai, kerėtojai, žyniai. Jie buvo labai gerbiami ne vien dėl antgamtinių savo galių.

Aišku, buvo ir tokių genčių, kurios už hhomoseksualius santykius bausdavo mirtimi, bet tokių tautų buvo labai mažai.

Apie moterų homoseksualizmą mažai rašyta, tačiau, atsižvelgus į įvairias kultūras galima teigti, kad kai kuriose tautose moterys galėjo laisvai reikšti savo erotinius polinkius, tačiau aišku, kad tokių tautų buvo mažiau.

2. KRIKŠČIONIŠKOSIOS MORALĖS POŽIŪRIS Į HOMOSEKSUALIZMĄ

2.1 Kada atsirado neigiamas požiūris į homoseksualizmą?

Kai universaliai visame pasaulyje buvo vertinamas, toleruojamas ir praktikuojamas homoseksualizmas, žydai buvo pirmoji tauta, kuri buvo uždraudusi homoseksualumą ir vadino jį klaida ir iškrypimu. Praėjus tūkstančiui metų – tai padarė ir krikščionys.

Praėjus šimtams metų po Kristaus gimimo, krikščionių teologai pradėjo tyrinėti ir aprašinėti žmogaus seksualumą, plėtoti seksualinės elgsenos moralumo ir amoralumo, dorumo ir nuodėmės sampratas. IV a. imperatoriui Konstantinui krikščionybę paskelbus valstybine Romos imperijos religija, kanonų teisė faktiškai turėjo tapti visos Europos civiliniais įstatymais. Seksualinę elgseną, kuri senovės Graikijoje ir Romoje buvo pripažįstama asmeniniu reikalu, ėmė reguliuoti Bažnyčios, taigi ir valstybės įstatymai. Įvardyti „nenatūralią“ seksualinę elgseną, apimančią ir tai, ką šiandien vadiname homoseksualizmu, buvo sugalvotas naujas žodis – sodomija. Šis žodis, žinoma, pasirnktas pagal vieno iš dviejų Senajame Testamente minimų Dievo sugrautų miestų – Sodomos ir Gomoros – pavadinimą.

Krikščionybė išėlė reikalavimą seksualinius santykius apriboti santuoka. Tai užtikrino sekso dominavimo visuomenėje pabaigą ir meilės bei seksualumo realizavimą santuokoje tarp vyro ir mmoters.

Praktiškai visose civilizacijose dievai buvo seksualiai aktyvūs : štai Artimųjų Rytų deivė Ištara suvedžiojo Babilono pusdievį Gilgamešą; Egipto dievas Oziris seksualiai santykiaudavo su savo seserimi deive Ize; pagal induistų tikėjimą seksualiai aktyvus buvo dievas Krišna, jis turėjo daug moterų; graikų religijos dievas Dzeusas vedė Herą, o viliodavo kitas moteris; Romos dievai santykiaudavo tiek su vyrais, tiek su moterimis.

Turint omeny seksualinį dievų aktyvumą, nieko keista, kad tose civilizacijose karalaivo nevaržomi srksualiniai santykiai.

Krikščionybės Dievas buvo „nuseksualintas“, apie Jo seksualinius veiksmus niekur neužsimenama. Taigi taip krikščionybė seksualiniams santykiams nubrėžė ribas ir sustabdė sekso viešpatavimą religijoje ir visuomenėje. Lytiniai santykiai turėjo būti pašventinti ir perkelti į vyro ir moters santuokinį guolį.

2.2 Bibliniai draudimai

Yra keturios pagrindinės Biblijos ištraukos, neigiamai atsiliepiančios homoseksualiniu klausimu: Sodomos istorija (Pr. 19,1 – 13), su kuria natūraliai siejasi labai panaši Gibeos istorija (Ts 19); Kunigų knygos tekstai ( Kun 18,22 ir 20,13), kurie aiškiai draudžia „ gultis su vyriškiu kaip su moteriške“; apaštalo Pauliaus pateikiamas jo dienų dekadentiškos visuomenės paveikslas (Rom 1,18 – 32) ir du nusidėjėlių sąrašai, kurie nurodo kokią nors homoseksualinę praktiką ( 1 Kor 6,9 – -10 ir Tim 1,8 – 11).

2.3 Sodomos ir Gibeos istorijos

Sodomoje apsilankė du svetimšaliai. Visai atsitiktinai prie miesto vartų juos pamatė LLotas, kuris pats buvo tik atvykėlis tame mieste. Jis pakvietė juodu nakčiai į savo namus. Šiek tiek paabejoję, jie sutiko pasinaudoti Loto svetingumu. Tačiau miesto gyventojai netruko sužinoti apie šiuos svečius.

Jie susirinko prie jo namų ir pareikalavo ne tik paaiškinti, kas tie vyrai, bet ir juos atiduoti: „Kur yra tuodu vyru, kuriuo įėjo pas tave nakčia? Išvesk juodu šen, kad mes juodu pažintume“.

Lotas atsisakė paklusti. Bet, kad nuramintų įsisiautėjusią minią, jis mainais pasiūlė vyrų nepažinusias savo dukteris, kad šie darytų su juodviem, kaip jiems tinka .

Biblinėje hebrajų kalboje žodis „pažinti“ dažnai buvo vartojamas lytiniams santykiams apibūdinti. Todėl Biblijos tyrinėtojai pareiškė, kad Sodomos gyventojai turėjo homoseksualių santykių. Reikalaudami, kad Lotas į jų rankas atiduotų savo svečius, jie turėjo tik vieną tikslą: lytiškai pasantykiauti su atvykėliais.

Tradicinis krikščioniškas požiūris teigia, kad bausdamas Sodomos gyventojus už nepadorumą, nedorovingumą (homoseksulias praktikas), Dievas sunaikino miestą ir visus jame gyvenančius žmones (išskyrus Lotą ir jo šeimą).

Pradžios knygos pasakojimas aiškina, kad „Sodomos žmonės buvo nedoriausi ir didžiausi nusidėjėliai prieš Viešpatį“ (Pr 13,13) ir kad „Sodomos ir Gomoros šauksmas padaugėjo, ir jų nusidėjimas pasidarė per sunkus“( Pr 18,20). Tada Dievas nusprendė tai ištirti (Pr 18,21) ir galiausiais „Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais

miestų gyventojais ir žemės augmenija“ (19,25).

Iš šios istorijos ilgainiui visus smerktinus lytinius santylius imta vadinti sodomija. Sodomos nuodėmė įvardijama kaip nenatūralus lytinis elgesys. Tai aiškai atsispindi Judo laiške, kur sakoma, kad „Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmes“ (Jud 1,7). Žinoma, homoseksualus elgesys nebuvo vienintelė Sodomos nuodėmė, bet pagal Šventąjį Raštą tai, be abejo, buvo viena iš jos priežasčių.

Gibeos istorija panaši į Sodomos. Kitas ssvetimšalis gyventojas (šį sykį anonimas „senis“) pakviečia du nepažįstamuosius (levitą ir jo sugulovę). Blogi vyrai apsuka namą ir iškelia reikalavimą panašų į sodomiečių: „Išvesk tą vyrą, kuris įėjo į tavo namus, kad galėtume jį pažinti!“ (Ts 19,22) Namo savininkas prašo jų: „nesielkite taip nedorai, nedarykite jam to šlykštaus smurto. Štai čia yra mano duktė ir jo sugulovė. Leiskite jas man jums išvesti. Turėkite malonumo su jomis, darykite joms, kas tik jums patinka, bet nedarykite to šlykštaus smurto šiam vyrui“.( Ts 119, 23 – 24). Taigi, tuomet tie vyrai išprievartavo levino sugulovę. Gįžęs į Izraelį jis surinko kariuomenę ir sunaikino Gibeą su Viešpaties padėjimu: „Eikite, nes rytoj juos atiduosiu jums į rankas“.

Taigi matome, kad Gibeos vyrų nuodėmė buvo nepadorių santykių ssiūlymas, tame tarpe ir homoseksualių, ir už tai buvo jie nubausti.

2.4 Kunigų knygos tekstai

Abu tekstai Kunigų knygoje priklauso „Šventumo kodeksui“, kuris yra knygos širdis ir kuris Dievo tautos reikalauja vykdyti jo įsakymus. Šioje dalyje homoseksualizmas vadinamas pasibjaurėjimu „ nesugulsi su vyriškiu tarsi su moterimi: tai yra pasibjaurėjimas“ (Kun 18,22) ir vertinamas kaip baisi nuodėmė, už kurią užmokama mirtim: „Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, jiedu abu nusikalto bjauriu iškrypimu – jie užsitraukė kraujo kaltę“ (Kun 20,13).

2.5 Apaštalo Paulaus tekstai

Laiške romiečiams Paulius aprašo stabmeldiškus pagonis savo dienų graikų – romėnų pasaulyje. Jie pažino Dievą per sukurtąją visatą, bet jie negarbino jo kaip derėjo ir nedėkojo jam.

Teisdamas Dievas atidavė juos netikusiam išmanymui ir pagedusiems įpročiams, įskaitant „nepriimtinus“ lytinius ssantykius: „paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moteriškės prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyriškiai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir jiems būdavo jais pačiais už iškrypimą vertai atmonijama“ (Rom 1, 26 – 27).

Taigi galima teigti, kad tai yra aiškus homoseksualaus elgesio pasmerkimas.

Kiti Pauliaus tekstai

“Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai [gr. malakoi], nei iškrypėliai [arsenokoitai], nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei kkeikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor 6,9 – 10).

„Suprasdamas, kad įstatymas skirtas ne teisiajam, bet nusikaltėliams ir neklaužadoms, bedieviams ir nusidėjėliams, nedorėliams ir netikėliams, tėvažudžiams ir motinžudžiams, ir žmogžudžiams, paleistuviams, iškrypėliams [arsenokoitai], vergų pirkliams, melagiams, kreivai prisiekiantiems ir visiems, kurie priešinasi sveikam mokslui. Taip moko palaimintojo Dievo garbės Evangelija, kuri man yra patikėta“ (1 Tim 1,9 – 11).

Čia pateikaimi du nemalonūs sąrašai nuodėmių, apie kurias Paulius tvirtina, jog jos nesuderinamos pirmiausia su Dievo karalyste, o antra , nei su Įstatymu, nei su Evangelija.

Tie du graikiški žodžiai malokoi ir arsenokoi turi aiškias reikšmes. Pirmasis pažodžiui yra „švelnus paliesti“ ir metaforiškai graikams reiškė vyrus ( nebūtinai berniukus), kurie būdavo pasyvūs homoseksualioje meilėje. Antrasis reiškia „vyras lovoje“ ir graikai vartojo šį žodį apibūdinti tam, kuris tokioje sueityje veikė aktyviai.

Reikia manyti, kad apaštalas Paulius savo raštuose atmeta homoseksualų elgesį, kaip pagonių ydą Laiške romiečiams, kaip kliūtį patekti į Dievo karalystę Pirmame laiške korintiečiams ir kaip atmestiną moralinio įstatymo pažeidimą Pirmame laiške Timotiejui.

2.6 Kaip keitėsi krikščioniškosios moralės požiūris į homoseksualizmą?

Pagal anksčiau aprašytas Biblijos ištraukas matome, kad krikščionybė smerkia homoseksualius santykius, nes šie paneigia daugumą jos principų. Homoseksualizmas neigia gyvenimą; neigia Dievo planą, kad vyras gyventų su moterimi ir apskritai neigia vvisą pamatinę žmonijos ir šeimos struktūrą.

Pirmieji Dievo ištarti žodžiai apie žmogų yra šie: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Tad kodėl pirmojo žmogaus, vyro, vienatvei palengvinti Dievas nesukūrė kito vyro, arba keleto vyrų, o sukūrė moterį? Be to ne kelias moteris ir vyrų kompaniją? Bet gi todėl, kad pirmojo vyro vienatvės problema buvo ne ta, kad jam trūko kitų žmonių, o ta, kad jam trūko moters.

Bažnyčia, remdamasi Šventuoju raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu, visada skelbė, kad homoseksualūs veiksmai savo prigimtimi yra netvarkingi. Jie prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną. Oficiali Bažnyčios pažiūra, – kad už santuokos ribų niekas negali turėti lytinių santykių. Kadangi homoseksualiems asmenims nesuteikta teisė kurti šeimų, sunku įsivaizduoti, kad Bažnyčia tokių žmonių veiksmus vertintų kitaip nei kaip nuodėmę.

Dar viena priežastis, dėl kurios krikščionybė atmeta homoseksualizmą, yra homoseksualus gyvenimo būdas. Negalima paneigti, kad yra homoseksualių vyrų, kurie praktikuoja ištikimybe grįstą gyvenimo būdą, tokių labai nedaug. Amerikoje atlikti tyrimai rodo, kad statistinė lesbietė gali turėti apie dešimt partnerių, tačiau homoseksualūs vyrai – net apie 500.

Homoseksualią elgseną nuodėme ir nusikaltimu imta laikyti tik ankstyvaisiais viduramžiais, praėjus keliems šimtams metų po Kristaus gimimo. Stoikų raštai (jie propagavo abejingumą visiems malonumams, įskaitant ir lytinius mmalonumus) paveikė kelis viduramžių teologus, ir šie ėmė skelbti, kad visi lytiniai malonumai yra nuodėmė. Ir „natūralūs“ lytiniai santykiai yra tik tie, kurių tikslas – pratęsti giminę. Kitokio pobūdžio lytiniai santykiai buvo neteisėti ir imta juos vadinti sodomija.

Tomas Akvinietis, vienas įtakingiausias viduramžių teologas, argumentavo, kad homoseksualus aktas nėra skirtas giminei pratęsti, taigi vienintelis jo tikslas – patirti malonumą. Tuomet toks aktas yra savanaudiškas , nes tikslas – malonumas, todėl jis nuodėmingas.

Graikai pripažino lytinius vyrų ir moterų santykius su tos pačios lyties asmenimis, o viduramžių Europos gyventojai sodomijos bijojo kaip nuodėmės, kurią įvykdyti grėsė pagunda kiekvienam.

Nors viduramžių Bažnyčia karštligiškai bandė užkirsti kelią „nenatūraliems“ lytiniams santykiams ir baudė sodomitus. Iki mūsų dienų išliko tik menkos nuotrupos istorinių šaltinių apie homoseksualius ryšius. Nepaisant to, turime pakankamai homoerotiškų laiškų ir eilėraščių (kuriuos, likimo ironija, rašė dvasininkai), bylojančių apie tai, kad kurį laiką homoseksualizmo subkultūra egzistavo X ir XI a. Europos vienuolynuose. Iš vėlesnių amžių yra išlikę sodomijos bylų ir, žinoma, daugybės už homoseksualizmą nubaustų vyrų ir moterų apklausos protokolų nuorašai liudija šį reiškinį vis dėlto egzistavus.

Vadovaujant popiežiams, prelatai ir vyskupai Europoje vis labiau stiprino savo valdžią, ir ilgainiui Katalikų Bažnyčia įgijo didelę įtaką visose gyvenimo srityse. Daugelis nuodėmių, tokių kaip prieštaravimas Bažnyčios

doktrinai ir sodomija, tapo baustinais nusižengimais. XIV a. visi Europos monarchai pasidavė Katalikų Bažnyčios spaudimui ir pripažino „sodomiją“ nusikaltimu, dažnai baudžiamą mirtimi. Bažnyčios stiprėjimas pasiekė aukščiausią tašką, kai popiežius įsteigė inkvizicijos instituciją, kuri šalindavo visus, kurie priešinosi Bažnyčiai, tame tarpe ir asmenis, kurie palaikė homoseksualius ryšius. Inkvizicijos laikais Europoje buvo pasmerkti tūkstančiai homoseksualų kankinamai mirčiai.

Taigi matome, kad požiūris į homoseksualizmą nuo ankstyvųjų iki vėlyvųjų viduramžių ilgainiui pakito nuo santykinio indiferentiškumo iki baisių bausmių .

Šiuolaikinėse valstybėse neliko viduramžiškų lytinį ggyvenimą reguliuojančių taisyklių, tačiau tais laikais susiklostęs požiūris į homoseksualizmą, gyvas ir šiandien.

Tiesa, palyginti su ankstesniais dešimtmečiais Romos katalikų Bažnyčia šiuo metu vis dėlto atlaidžiau žvelgia į kitos seksualinės orientacijos žmones. Dabar Bažnyčia sako, kad homoseksualūs polinkiai, skirtingai nei veiksmai, nėra nuodėmingi.

2.7 Krikščionybė ir santuoka

Šiuo metu Europoje yra penkios valstybės, kurios įteisino homoseksualias santuokas. Tai Belgija, Švedija, Olandija, Danija ir Ipanija. Visos šios šalys yra krikščioniškos ir Bažnyčia griežtai pasisako prieš tokias santuokas.

Krikščionybė griežtai pasisako prieš homoseksualias santuokas, nnes svarbiausias, arba pagrindinis, vyro ir moters santuokos tikslas yra vaikų gimdymas ir auklėjimas. Kadangi daugelyje šalių vaikų gimstamumas mažėja, natūralus priaugis yra neigiamas, tai vaikai – vertingiausia santuokos dovana. Taigi vyras ir moteris kuria naują tikrovę – kūdikį, gyvą jjų meilės atspindį, jų santuokinės vienybės ženklą bei gyvą ir neišardomą tėvystės ir motinystės sintezę. O tos pačios lyties asmenų santuokos vaikų duoti negali, todėl leidimas jiems tuoktis, pasak katalikiškos moralinės teologijos eksperto tėvo Gino Concetti yra grėsmingas ir įžulus.

Homoseksualiosios sąjungos nė iš tolo negali atlikti užduočių, dėl kurių santuoka ir šeima nusipelno ypatingo ir kompetentingo teisinio pripažinimo. Priešingai, daug kas leidžia teigti, kad tokios poros trukdo sveikai žmonių visuomenės raidai ir bus juo žalingesnės, kuo jų veiksminga įtaka socialiniam audiniui bus didesnė. Jų įteisinimas iš esmės reikštų, kad moraliniu atžvilgiu netvarkinga laikysena tampa visuomenės pripažintomis normomis, o kartu pakeičiamas pats prigimtinis santuokos apibrėžimas.

Dievas, sukurdamas pasaulio tvarką, sukūrė ir santuoką. Santuoka yra jo valia ir jo gera idėja: „„Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“ (Pr 2,18). Ir Viešpats sukūrė pirmajam žmogui – Adomui, moterį – Ievą, tai reiškia, kad tinkamiausia partneris vyrui – moteris, nes jei būtų kitaip, Dievas būtų sukūręs kitą vyrą ar kelis vyrus. Taigi buvo sukurta moteris, kaip tinkamiausia bendrininkė, su kuria vyras turėjo tapti “vienu kūnu” (Pr 2,24). Tai moko, kad homoseksualinė sueitis santuokoje yra daugiau nei sąjunga, tai savaip susijungimas iš naujo. Iš pradžių buvo viena, paskui atskirti vienas nuo kito, iir dabar santuokos sueityje vėl sueinama.

Pats Jėzus citavo Pr 2,24 ir pareiškė, kad tokia visą gyvenimą trunkanti vyro ir žmonos sąjunga buvo Dievo numatyta nuo pat pradžios. Ir pridūrė : “Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria” (Mk 10,4 – 9).

Taigi Šventasis Raštas Dievo įsteigtą santuoką apibūdina heteroseksualinės monogamijos kalba. Tai vieno vyro sąjunga su viena moterim, ir ta sąjunga turi būt viešai pripažinta ir fiziškai užbaigta (“taps vienu kūnu”).

Šventasis Raštas nesvarsto jokios kitos santuokos ar lytinės sueities rūšies, nes Dievas nesuteikė jokios alternatyvos. Todėl krikščionybė neigiamai žiūri į homoseksualius santykius. Ir kiekviena lytinių santykių rūšis, kuri nukrypsta nuo Dievo norų, yra jam nemaloni ir jo teisiama.

Krikščionybė nuodėme laiko visus lytinius santykius už santuokos ribų. Kadangi tos pačios lyties asmenų santuokos tik keliose šalyse užregistruotos, tai homoeksualūs santykiai savaime yra nuodėmė.

Kad homoseksualios santuokos yra nuodėmingos, galima patvirtinti ir šv.Pranciškaus Salezo žodžiais : “Netinkamas santuokos panaudojimas, t.y. visi tokie poelgiai, kurie yra priešingi ar kliudo kūdikiui gimti, visada yra mirtinos nuodėmės. Pirmasis ir prigimtinis santuokos tikslas yra vaikų gimdymas ir jų auklėjimas. To tikslo nevalia pažeisti, ardyti Dievo nustatytą tvarką.”

Taigi šeima savaime nėra kažkokia gamtos duotybė, labiau ji laikytina vertybe, kuri privalo būti praktikuojama, puoselėjama ir saugoma. O kiekvienas bandymas hhomoseksualizmą paskelbti socialine, moraline ar religine alternatyva heteroseksualizmui, gali būti laikomas tiesioginiu išpuoliu prieš tūkstantmetę, sunkiai iškovotą ir sukurtą, sukoncentruotą į šeimą, seksualiai monogamišką visuomenę. Todėl homoseksualiai orientutus žmones krikščionybė ragina susilaikyti nuo homoseksualių praktikų ir santykių.

2.8 Lietuviai – katalikai

Kadangi Lietuva yra katalikų kraštas, o katalikybė yra gana griežtai pasisakiusi prieš homoseksualius santykius, pažvelgsime, ar lietuvių požiūris į homoseksualizmą yra toks pat griežtas.

Nagrinėjant lietuvių toleranciją homoseksualizmui, neapseisime be sąvokos homofobija. Homofobija, arba homoseksualių žmonių baimė ir nepakantumas jiems, – tai viena iš netolerancijos apraiškų, kuriai turime žvelgti tiesiai į akis.

Lietuvos gėjai, lesbietės ir biseksualai patiria nuolatinę nepriimtiną socialinę atskirtį dėl diskriminavimo lytinės orientacijos pagrindu. Tyrimo duomenys rodo, kad homoseksualams ypač svarbūs smurto ir priekabiavimo reiškiniai. Kas antras respondentas patyrė kokį nors smurto ar priekabiavimo būdą dėl lytinės orientacijos. Tyrimo duomenys beveik nesiskiria ir kitose Europos šalyse, jie parodė, kad smurto lygis prieš homoseksulus yra tris kartus didesnis už tą, kurią bendrai patiria visi gyventojai.

Smurtas, priekabiavimas ir bauginimas vyksta įvairioje aplinkoje: mokykloje, darbo vietoje, namuose ir visur, kur bendrauja žmonės. Šis nemotyvuotas smurtas yra asmeninis ir nukreiptas prieš konkretaus žmogaus orumą ir tapatybę. Tai labai žaloja žmogų, jo psichiką, paverčia jo gyvenimą nerimastingą. Tokius smurtinės neapykantos proveržius kursto homofobija.

Stebėtina, kad hhomoseksualų nemaža dalis patiria diskriminaciją netgi namuose, dažniausiai tai būna įžeidimai, išvarymas iš namų, įvairūs draudimai ir net priverstinis gydymas, galiausiai smurtas.

4% respondentų (iš 176) patyrė diskriminavimą religinėse institucijose. Kitais atvejais respondentai pasijuto pažeminti, kai Katalikų bažnyčios kunigai įvardijo homoseksualumą “baisia nuodėme” per išpažintį.

Darbo vietose gėjai ir lesbietės slepia savo seksualinę orientaciją. Jei darbdavys sužino jų orientaciją, jie kartais atleidžiami iš darbo vietų, neaukštinami pareigose. Bendradarbiai priekabiauja: laido įvairius juokelius, erzina, užgauliai klausinėja ir pan.

Sveikatos paslaugų sferoje taip pat pasitaiko diskriminacijų. Vienu atveju ginekologė atsisakė apžiūrėti klientę ir pareiškė, kad ji “nekompetetinga lesbiečių klausimais”.

Dr. Artūras Tereškinas pateikia tokią tolerancijos homoseksulizmui lentelę.

Kaip reaguotumėte sužinoję, kad visuomenėje žinomas žmogus yra homoseksualus? 15-29 metai 30-49 metai 50-74 metai

Vyrai

stulpelio % Moterys

stulpelio % Vyrai

stulpelio % Moterys

stulpelio % Vyrai

stulpelio % Moterys

stulpelio %

Mano nuomonė apie tą žmogų nepasikeistų 40.3% 71.3% 48.0% 50.8% 25.0% 28.1%

Mano nuomonė pagerėtų 1.4% 0% 0.5% 0% 2.2% 1.0%

Mano nuomonė pablogėtų 41.0% 22.0% 33.2% 31.4% 51.5% 49.5%

Nežinau/ neturiu nuomonės 17.4% 6.7% 18.4% 17.8% 21.3% 21.4%

Panaši respondentų vyrų nuostata ir kalbant apie artimo draugo/ draugės homoseksualumą. Paklausti, kaip reaguotų sužinoję, kad jų artimas draugas (draugė) yra homoseksualus, 37% vyrų priimtų jį/ją tokį, koks jis/ji yra, 22% atsisakytų bendrauti su juo/ja, 21% mėgintų jį/ją pakeisti. Pozityviau nusiteikusios moterys (46% jų, lyginant su 37.5% vyrų linkusios priimti žmogų tokį, koks jis yra), ypač didžiuosiuose miestuose (60%). 15-29 metų amžiaus vyrai sudaro daugumą tų, kurie mėgintų draugą/ draugę

pakeisti.

44% Lietuvos gyventojų sako, kad nepakeistų nuomonės apie visuomenėje žinomą žmogų, sužinoję apie jo/jos homoseksualumą. 38% Lietuvos visuomenės narių mano, kad ši informacija neigiamai paveiktų jų nuomonę apie konkretų žmogų.

Požiūriai į homoseksualumą keičiasi, kuomet kalbama apie tariamą respondentų sūnaus arba dukters homoseksualumą. 47% apklaustųjų sako, jog mėgintų jį/ ją pakeisti (50% vyrų ir 44% moterų); 28% priimtų jį/ ją tokį/ tokią, koks/ kokia yra (22% vyrų ir 33.5% moterų).

Iš pateiktų skaičių galima daryti pastebėjimą, kad heteroseksualūs Lietuvos vyrai yra ddidesni homofobai negu heteroseksualios moterys.

Taigi matome, kokia didelė lietuvių netolerancija homoseksualizmui. Baisiausia yra tai, kad mes, būdami krikščionys katalikai labai smarkiai diskriminuojame homoseksualius asmenis. Ta diskriminacija pasireiškia smurtu, priekabiavimu, žeminimu.

Dievas mus moko mylėti kitus, o mes, katalikai, save laikantys labai dorovingais, smerkiame kitus į save nepažiūrėdami. Smerkimas sukelia širdyje nerimą, artimo panieką, savęs aukštinimą.

Diskriminuodami homoseksualus, nežinodami apie juos daugiau nieko, tik jų seksualinę oientaciją, vadovaudamiesi stereotipais, neteisinga informacija, mes juos teisiame, nors to daryti neturime teisės. Vienas DDievas tėra širdžių teisėjas ir tyrėjas, todėl mes negalim spręsti apie kieno nors vidinę kaltę. Niekada negalima teigti, kad šis ar anas asmuo yra blogas. Mes tik galime pasakyti, kad pagal mūsų moralines vertybes jis elgiasi netinkamai. Lengviausia yra teisti, bbet pabandyt suprasti žmogų, išklausyti ne kiekvienas sugeba.

Mes, katalikai, turėtume gyventi taikoje su žmonėmis ir Dievu. Yra lengva peikti kitus žmones, bet ne taip lengva ką nors padaryti gera.

Patirdami smurtą, pažeminimą, priekabiavimus homoseksualūs asmenys patiria nepataisomą žalą. Tik gaila, kad mes to nesuprantame. Mes priverčiame juos būti nuolatinėje stresinėje būklėje. Nenuostabu, kad gėjai ir lesbietės emigruoja iš Lietuvos, į labiau tolerantiškesnes jiems šalis. Kad 80% bijo atskleisti savo seksualinę orientaciją netgi savo šeimos nariams, nes žino, kad šeima pasmerks, gėdysis jų, o blogiausiu atveju patirs smurtą iš šeimos narių.

Kai Lietuvoje nebus šios baisios homofobijos, lietuviai išmoks toleruoti homoseksualią orientaciją (niekas nesako, kad jie turi pritarti homoseksualioms santuokoms) ir neaukštins savęs prieš gėjus ir lesbietes, kai nežemins jų, neteis tada ggalės vadinti save dievobaimingais katalikais.

3. MOKSLINIAI TYRIMAI

3.1 Sąvokos homoseksualizmas atsiradimas

XIX a. penktojo dešimtmečio pradžioje medicinos žurnaluose pasirodė psichinėmis ligomis besidominčių gydytojų straipsnių apie asmenis, jaučiančius nenuvaldomą potraukį savo lyčiai.

XIX a. viduryje atsirado žmonių, pirmą kartą viešai prabilusių apie homoseksualizmo pripažinimą ir baudžiamųjų įstatymų už “nusikaltimus prigimčiai” panaikinimą. Atviriausiai ir daugiausia apie tai kalbėjo Karlas Heinrichas Ulrichsas (1825 – 1895).

Iki 1869 m. žodžio “homoseksualizmas” nebuvo. Ulrichsas vienas pirmųjų ėmė vartoti seksualinės orientacijos sąvoką ir sukūrė daugelį homoseksualius asmenis apibūdinančių žžodžių. Atsižvelgiant į istorinį kontekstą, jo mintis drąsiai galima pavadinti revoliucinėmis. Įsitikinęs, kad seksualinė žmogaus orientacija yra įgimtas, nekintamas ir todėl “natūralus” dalykas, šis nepaprastai įžvalgus ir drąsus žmogus nenuilsdamas stengėsi pakeisti Vokietijos ir kitų Europos šalių požiūrį į homoseksualizmą.

Ulrichso iškeltos idėjos buvo atmestos psichiatrų, nes prieštaravo amžininkų minčiai, esą potraukis savo lyčiai yra fizinio ar protinio išsigimimo arba ligos požymis. Deja, psichiatrijoje vyravo požiūris į homoseksualizmą kaip į psichinę negalią.

3.2 Pirmieji moksliniai darbai apie homoseksualizmą

XIX a. pabaigoje vokiečių medikai pradėjo spausdinti pranešimus ir kurti homoseksualizmo teorijas.

Vokiečių neurologas Krafft – Ebingas išleido knygą Psychopathia Sexualis, 1886 m. Ši knyga padarė didelę įtaką mokslui apie seksą. Manoma, jog būtent dėl šios knygos aštuoniasdešimt metų moksliniai homoseksualizmo tyrimai buvo neatskiriamai susiję su psichinių ligų tyrimais.

Šioje knygoje aprašyta daugiau nei du šimtai ligų istorijų, atspindinčių įvairiausias psichopatologines lytinio gyvenimo apraiškas. Autoriaus pateiktų aprašymų apie homoseksualus kontekstas ir smulkmenos aiškiai rodo troškimą pabrėžti keistuolišką ir iškrypėlišką pacientų gyvenimo būdą. Nors Krafft – Ebingas ir pareiškė, kad jo tikslas – tik “užfiksuoti” sekualinės išraiškos įvairovę, tačiau čia pat ima aiškinti homoseksualizmo priežastis. Jis teigė, kad homoseksualizmas – tai “antipatiškas lytinis potraukis” – yra nenormalios kūno konstitucijos ir silpnos nervų sistemos ištraiška.

Taigi Krafft – Ebingas ppadėjo “mokslinius” gėjų stereotipo pagrindus kone visam šimtmečiui – homoseksualai yra padidėjusį lytinį potraukį jaučiantys lėkšti astenikai, nepajėgiantys sukurti brandžių tarpusavio santykių, turintys polinkį į psichines ligas.

Deja, nepaisant visų trūkumų, daugelį metų “mokslinio” supratimo apie homoseksualizmą pagrindas buvo ši knyga. Psichiatrija su religija pasmerkė homoseksualus kaip atstumtuosius.

Pirmas reikšmingesnis anglų kalba pasirodęs veikalas apie homoseksualizmą buvo Seksualinė inversija 1897 m., kurią parašė anglų gydytojas Henry Havelcokas Ellisas ir gerai žinomas anglų literatas Johnas Addingtonas Symondsas.

Ši knyga yra mokslinė, apgalvota ir santūri istorijos bei literatūros apžvalga, joje pateikiamos kai kurios to laikotarpio sociologinės pastabos, ligų istorijos ir teorinė diskusija. Šioje knygoje aprašomų moterų ir vyrų pastovumas ir tai, kad savo jausmuose neįžvelgia nieko keisto ar ekscentriško yra svarbiausias Seksualinės inversijos atradimas. Tai buvo nauja radikali mintis: homoseksualai niekuo ypatingai nuo kitų žmonių nesiskiria, išskyrus sekso partnerių pasirinkimą. Homoseksualizmo “normaliu dalyku” nelaikė, tačiau žvelgė ne tokiu patologišku aspektu ir prieštaravo jo “gydymui”.

Seksualinė inversija buvo revoliucinga knyga pirmiausia todėl, kad joje buvo surinktos ne sergančių individų istorijos, o gyvenimiški eilinių žmonių pasakojimai.

3.3 Psichoanalizė

Vienoje gyvenantis daktaras Sigmundas Freudas (1856 – 1939) sukūrė naują mokslą apie žmogaus elgseną – psichoanalizę. Net ir šiandien didelę įtaką turi gilios jo įžvalgos ir revoliucingas požiūris įžmogaus elgesio supratimą.

Nuoseklios tteorijos apie potraukį savo lyčiai Freudas nesukūrė. Jis homoseksualizmą bandė nusakyti bendrais bruožais, kildino jį iš nenormalių išgyvenimų vaikystėje bei neišspręstų seksualinių konfliktų, kurie brandos amžiuje neišvengiamai išryškėja. Taigi ši teorija teigia, kad “Edipo komplekso” homoseksualūs vyrai įveikti neįstengia. Tai reiškia, kad psichologinio seksualinio vystymosi stadijoje vaikai pasąmonėje jaučia nesąmoningą lytinį potraukį priešingos lyties gimdytojui ir priešiškumą savo lyties gimdytojui. Freudas manė, kad neįveiktas šis prieštaringų jausmų kompleksas brandos amžiuje trukdo užmegzti normalius lytinius santykius. Tai išsiaiškinti galima psichoanalizės būdu, interpretuojant pasąmonėje slypinčius šio problemiško elgesio motyvus.

Freudas buvo įsitikinęs, jog homoseksualumo “pašalinti” ir jo pakeisti heteroseksualumu neįmanoma.

Taigi Freudo diskusijos apie homoseksualizmą buvo teoriniai apmąstymai, neturintys praktinės naudos, išskyrus tai, kad nušvietė “normalų” seksualumą, kad homoseksualumas nėra blogis ar išsigimimas ir negali būti laikomas liga.

Išplėtoti Freudo mintis vėlesniems psichoanalitikams sekėsi prastai. Jie teigė, kad homoseksualų psichika sutrikus: jiems būdingos įkyrios mintys, narcizmas, net paranoja, kurią sukelia baimė, neapykanta, nusivylimas. Šioms mintims Freudas būtų nepritaręs.

3.4 A. Kinsey’aus ir E. Hooker mokslo darbų įtaka

A. Kinsey’us amerikietis biologas ilgai tyrinėjo žmogaus seksualinę elgseną. Jis apkeliavo pasaulį ir surinko didelę duomenų bazę. Ir iš duomenų padarė tokias išvadas, kad individų skirstyti į “homoseksualus” ir “heteroseksualus” neįmanoma. Kad būtų lengviau individus skirstyti pagal seksualinę patirtį,

jis sudarė septynių punktų skalę, pagal kurią individus vertino nuo 0 iki 6 t.y. nuo grynos heteroseksualinės patirties iki grynai homoseksualios. Pagrindinė išvada buvo ta, kad homoseksuali patirtis tokia dažna tarp žmonių, kad neturėtų būti laikoma patologiška. Kinsey’us manė, kad lytinio partnerio pasirinkimą labiausiai nulemia paprotys, socialiniai apribojimai, galimybės ir net patogumas, nors duomenys to ir neparodė.

Tik beveik po trisdešimt metų Amerikos psichiatrai pradėjo suprasti, ką atskleidė Kinsey’us savo moksliniame darbe, – kad homoseksualumas tam tikru individų gyvenimo laikotarpiu yra ddažnas reiškinys ir neturi būti laikomas rimtos psichinės ligos požymiu. O “Kinsey’aus 6” dar dabar naudojamas išsiaiškinti asmens homoseksualią patirtį.

Amerikietė E. Hooker buvo biheiviorizmo mokslininkė, kuri parašė tiriamąjį mokslinį darbą (1958) apie vyrų homoseksualizmą. Ji naudojo įvairius psichologinius testus, kuriuos įvertino trys geriausi šios srities specialistai. Savo moksliniame darbe Hooker padarė tris išvadas:

1. Homoseksualizmas kaip klinikinė realybė neegzistuoja. Jo formos yra tokios pat įvairios, kaip ir heteroseksualumo.

2. Homoseksualizmas gali būti nukrypimas nuo lytinės elgsenos normų, bet psichologiškai tai yra natūralu.

3. Seksualinio potraukio iir jo išraiškos bei formavimosi žmoguje vaidmuo gali būti ne toks svarbus, kaip manoma.

Hooker viena pirmųjų mokslininkų biheivioristų pareiškė, kad gydytojų praktikų įžiūrimas “blogas” gėjų ir lesbiečių psichologinis prisitaikymas yra gyvenimo priešiškoje, juos persekiojančioje visuomenėje pasekmė.

Tačiau dėl tokių pareiškimų ir iišvadų, kurios prieštaravo tuometinei psichiatrijos nuomonei (kad homoseksualizmas – tai liga), daugelį metų Hooker darbas taip ir liko nepastebėtas.

3.5 Homoseksualizmas – ne psichinė liga

Drąsesnieji mokslininkai, pradedant Evelyn Hooker, tyrinėję homoseksualių žmonių psichologiją bei lytinį gyvenimą, ilgainiui suprato: homoseksualai psichinėmis ligomis, asmenybės sutrikimais ir parafilijomis serga ne dažniau kaip heteroseksualūs asmenys.

Amerikos psichiatrų asociacija 1976 m. išbraukė homoseksualizmą iš psichinių ligų sąrašo.

a) Hormonų įtaka

Vyrų ir moterų lyties organai išsivysto iš tų pačių embrioninių audinių; dėl hormonų poveikio vaisiaus vystymosi metu pradeda formuotis vyriški ir moteriški lyties organai. Tyrimai parodė, kad hormonų kiekis veikia smegenis ir kad seksualinė suaugusiojo individo elgsena tam tikru mastu priklauso nuo hormonų veiklos prenatalinio vystymosi metu. Kai kurie tyrimai leidžia manyti, kad paveikti nenormalaus kiekio aankstyvose vaisiaus vystymosi stadijose tokie individai dažnai tampa homoseksualais arba biseksualiais.

Gėjų ir lesbiečių kairiaiškumo, psichologinio profilio ir keletas anatominių tyrimų atskleidė, kad homosekualių asmenų smegenys skiriasi nuo nehomoseksualių asmenų smegenų. Homoseksualių asmenų galvos smegenų sritys, tvarkančios aukščiausio lygmens funkcijas, vystosi kitaip. Skirtumai aptikti tose smegenų srityse, kurių funkcionavimas, kaip žinia, priklauso nuo hormonų kiekio ( pavyzdžiui, kairiariškumas ir vaizdinis erdvės suvokimas), leidžia manyti, kad prenatalinė hormonų veikla tam tikru mastu prie seksualinės orientacijos prisideda.

Surasti gėjų ir ne gėjų hipotalamo (smegnų ddalis, kuri tvarko tam tikras lytinias funkcijas) skirtumai. Didelę įtaką seksualinei elgsenai daranti hormonų veikla prenatalinio vystymosi laikotarpiu kitiems organizmo procesams įtakos beveik jokios neturi.

Gėjai ir lesbietės nuo heteroseksualių žmonių skiriasi taip nedaug, kad jų skirtumus buvo įmanoma atskleisti tik sudėtingais ir labai tiksliais tyrimais. Retų medicininių sutrikimų tyrinėjimas rodo, kad nenormalus hormonų kiekis paveikia ne tik seksualinę elgseną, bet ir sukelia kitų nenormalių hormoninių reiškinių ir turi įtakos nenormalių lyties organų ir kūno proporcijų formavimuisi.

Apibendrinant, alima daryti išvadą, kad suaugusiųjų seksualiniai orientacijai įtakos turi hormonų veikla vaisiaus vystymosi periodu.

b) Paveldėjimas

Galimas daiktas, kad svarbiausios kai kurių asmenų sritys yra genetiškai užprogramuotos kitaip reguoti į testosteroną ir kiekvienas individas tą patį hormonų signalą supranta kitaip ne todėl, kad kraujyje yra skirtingas hormonų kiekis, o todėl, kad organizmo audiniai yra nevienodai jautrūs hormonui.

Genetiniai faktoriai turi įtakos vyrų ir moterų seksualiniai orientacijai. Tačiau seksualinė orientacija tik iš dalies priklauso nuo paveldimumo. Identiški genai ne visuomet nulemia identišką rezultatą – seksualinę orientaciją.

Genetiniai atradimai rodo, kad seksualinė orientacija šiek tiek priklauso nuo genų, bet veikia ir kiti faktoriai.

c) Homoseksuali elgsena – tai dar ne homoseksualios asmenybės atsiskleidimas

Svarbu pabrėžti, kad homoseksualios tapatybės atsiskleidimas ir apsisprendimas intymiems ryšiams su savo lyties asmenimis yra visiškai vienas nuo kkito neprikausomi procesai. Homoseksualią žmogaus elgseną gali paskatinti įvairiausios priežastys, nors žmogus ir yra heteroseksualus. Tiesiog dėl tam tikrų aplinkybių, jie turėjo homoseksualių ryšių, bet jų priskirti homoseksualams negalima. Pvyzdžiui, homoseksualūs ryšiai paauglystės amžiuje yra seksualinio tyrinėjimo išraiška ir pasitaiko gana dažnai. Paauglių berniukų prostituciją, išplitusią pasaulyje, galima pavadinti “ekonominiu” homoseksualizmu. Dauguma tokių vaikų nelaiko savęs homoseksualiais. Taip pat uždarose institucijose (pvz., kalėjimuose) paplitęs homoseksualizmas vadinamas “aplinkybių homoseksualizmu”. Neretai individai elgiasi homoseksualiai tuomet, kai lytinį potraukį galima tenkinti tik su savo lyties atstovais. Tokiais atvejais homoseksualius veiksmus lydi heteroseksualinės svajonės.

Tigi matome, kad unikalios gyvenimo patirties sąveikoje su unikaliomis biologinėmis galimybėmis susiformuoja unikalus kiekvieno individo seksualumas.

Taigi į homoseksualizmą reik žvelgti kaip į sudėtingą prigimties ir auklėjimo, psichologijos ir biologijos, genų ir aplinkos sąveika.

3.6 Atkuriamoji terapija

Nors homoseksualizmas jau 1976 m. buvo išbrauktas iš Amerikos psichiatrų asociacijos protinių susirgimų sąrašo, deja, yra psichoterapeutų primygtinai teigiančių, kad homoseksualizmas yra protinis sutrikimas.

Šias idėjas pastaruoju metu įkūnija atkuriamosios terapijos judėjimas, kurį įsteigtė 1992 m. Nacionalinė homoseksualizmo tyrimų ir terapijos asociacija (NHTTA), kurią įkūrė grupė psichologų ir psichiatrų.. Ši organizacija laiko homoseksualizmą psichine liga, kurią reikia gydyti. Tačiau šios terapijos literatūroje kalbama vien tik apie vyrų homoseksaualizmą ir siūlo jiems padėti tapti vyriškesniais. Ši terapija buvo sukurta, rremiantis stebėjimu ir gydymu individų, kurie kreipiasi į psichologus, kad pakeistų jų seksualinę orientaciją. Tokių individų požiūris į homoseksualizmą ir į save patį yra negatyvus.

Religinės eksgėjų organizacijos taip pat bruka viltį “išsigelbėti” nuo homoseksualizmo nuodėmės. Diegdamos savo idėjas ir izoliuodamos asmenį nuo jo aplinkos, skaito paskaitas, kuriose homoseksualizmas vaizduojamas kaip velnio apsėdimas, kurį lydi kupinas sudėtingų psichologinių problemų gyvenimas. Ir, kad nuo homoseksualizmo išvaduoja atgaila ir tikėjimas Jėzumi Kristumi. Eksgėjų judėjimo “konsultantai” dažniausiai turi mažai ar visai neturi psichologinio išsilavinimo, nei konsultavimo įgūdžių, bet skelbiasi galintys išspręsti seksualines problemas.

Eksgėjų judėjimas kyla iš religinių dogmų, o siekdamas didesnio įtaigumo, remiasi netiksliais

atkuriamosios terapijos specialistų duomenimis ir nemoksliškais tyrimų metodais. Amerikos psichiatrijos asociacija nepritaria tokiems judėjimams, kurie bando pakeisti žmogaus seksualinę orientaciją.

Religinių eksgėjų organizacijų ir NHTTA nuostata, kad homoseksualizmas yra blogas dalykas ir kad homoseksualai mintimis ir veiksmais turi tapti heteroseksualais. Tokį požiūrį grindžia religine dogma ir Biblijos ištraukomis, kurias interpretuoja kaip homoseksualizmo draudimą. Abu judėjimai homoseksualizmą vaizduoja kaip įmanoma negatyviau, menkina šią seksualinę orientaciją.

Šie judėjimai semiasi jėgų iš homoseksualizmo baimės bei neapykantos jam ir daro žalą tiems asmenims, kuriems pretenduoja padėti. Tą patvirtinti gali daugelis terapeutų, mėginusių “atitaisyti” atkuriamosios terapijos aukas.

Susitaikę su savo seksualine orientacija, gėjai ir lesbietės geriau prisitaiko prie

gyvenimo negu tie, kurie jos nepripažįsta.

IŠVADOS

1. Iki krikščionybės atsiradimo senosiose kultūrose homoseksualūs santykiai buvo labai vertinami ir aukštinami literatūroje. Tokie santykiai senosiose kultūrose buvo oficialiai pripažinta visuomenės gyvenimo ir kultūros dalis. Tai atrodė normalu.

2. Praėjus keliems šimtams metų po Kristaus gimimo, krikščionių teologai pradėjo tyrinėti krikščioniškąją moralę. Taigi nuo to laiko krikščionybė homoseksualius santykius pasmerkė, pradėjo laikyti baisia nuodėme – sodomija, už kurią viduramžiais buvo baudžiama net mirtimi. Tiesa, palyginti su ankstesniais dešimtmečiais Romos katalikų Bažnyčia šiuo metu vis dėlto atlaidžiau žžvelgia į kitos seksualinės orientacijos žmones. Dabar Bažnyčia sako, kad homoseksualūs polinkiai, skirtingai nei veiksmai, nėra nuodėmingi.

3. Nuo homoseksualizmo sąvokos atsiradimo 1869 m., medikai pradėjo domėtis žmonėmis, kurie jautė lytinį potraukį savo lyties asmeniui. Pirmosios homoseksualizmo teorijos teigė, kad homoseksualizmas yra patologija, kurią reikia gydyti. Ir tik 1976 m. homoseksualizmas buvo išbrauktas iš psichinių ligų sąrašo. Moksliniai tyrimai rodo, kad homoseksualią žmogaus elgseną lemia hormonų įtaka vaisiui prenataliniu laikotarpiu, genai, aplinka ir žmogaus psichologija.

SUMMARY

This article is about two opinions of hhomosexuality: Christian ethics and science. Christian principles of ethics, which base on the Bible, negative regard to homosexuality and marriage of the same sex persons; it order to abstain from this kind of intercourse.

1976 m. American psychiatrist association struck off hhomosexuality from the list of mental deaseases. Scientific researches display, that homosexuality is natural sexual orientation, which is predetermined by hormones, genes, human‘s psychology and environment interface.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Brasch. R Kaip prasidėjo seksas. – Kaunas: Šviesa, 1997 .

2. Langfeldt T. Seksologija. –Vilnius, 1997 m.

3. Mondimore.F. M. Homoseksualizmo prigimties istorija. – Vilnius: Eugrimas, 2000.

4. šv. Pranciškus Salezas. Išganymo kelias. – Kaunas: Marijonų talkininkų centro leidykla, 2002.

5. www.biblija.lt

6.www.gay.lt

7.www.gap.lt

8. www.lksb.lt

9. www.prizme.lt

10.www.skrynia.lt