Homiletika

HOMILETIKA

Tomui Sakui

Šiame referate pažiūrėsime kaip tarpusavyje rišasi trys istorijos iš

Naujojo Testamento: Lk 2: 1-14, Jn 14: 23-27 ir Mk 16: 1-8.

Lk 2: 1-14. Čia eina kalba apie Jėzaus gimimą. Evangelistas Lukas

pasakoja, kad Jėzus gimė tuo metu, kai Romos imperatoriaus Augusto įsakymu

vyko imperijos gyventojų surašymas. Cezaris Augustas buvo pirmasis Romos

imperatorius, turėjęs tokį garbingą titulą. Jis valdė nuo 31 m. pr. Kr. iki

14 m. po Kr. Bendras jo valdymo laikotarpis gaunasi gana ilgas –

keturiasdešimt penkeri metai. Jo visas vvardas buvo Gajus Julijus Cezaris

Oktavianas. Jam valdant buvo vienas garsiausių Romos imperijos laikotarpių,

vadintas “aukso amžiumi”. Cezario Augusto išleistas įsakymas surašyti visus

Romos imperijos gyventojus turėjo pragmatinį tikslą – surinkti kuo daugiau

mokesčių. Lukas evangelijoje mini, kad tai buvo pirmasis žmonių surašymas

Judėjoje. Tą surašymą vykdė Salpicijus Kvirinas, kuris tais laikais buvo

Romos vietininkas Sirijoje, taigi ir Sirijos valdovas, kurio žinioje buvo

ir Judėja. Evangelistas Lukas neužrašė Jėzaus gimimo metų, nes jam buvo

svarbiau ne tikslūs gimimo metai, bet pats Jėzaus gimimas ir Jo atneštas

išganymas žmonėms.

Kiekvienas pprivalėjo užsirašyti savo gimimo vietoje. Kadangi Juozapo

gimimo vieta buvo Betliejus (duonos namai), jis turėjo vykti į Betliejų,

apie 170 km, drauge su savo sužadėtine Marija. Lukas rašo, kad Juozapui su

Marija atvykus į Betliejų, “jiems nebuvo vietos užeigoje” (Lk 2: 7b).

Vadinasi, kitiems vvietos buvo. Jei Juozapas su Marija būtų buvę turtingi,

tai neabejotinai ir jiems būtų atsiradę vietos užeigoje.

Marija pagimdė savo pirmgimį sūnų. Kai kas aiškina, kad tai buvęs

Marijos viengimis sūnus. Aiškina, jog viengimis ir pirmagimis reiškia tą

patį. Tiek lietuvių, tiek graikų kalboje tai visiškai skirtingos sąvokos:

pirmagimis (prototokos) reiškia pirmąjį vaiką gimusį šeimoje, o viengimis

(monogenes) tai vienintelis vaikas šeimoje. Be to, kiti evangelistai

aiškiai sako, kad Jėzus turėjo keturis brolius ir kelias seseris (Mt 12:

46; 13: 55, 56; Mk 3: 31; Lk 8: 19; Jn 2: 12; 7: 3).

Jėzus gimė tame pačiame mieste, kuriame Dovydas Samuelio buvo

pateptas karaliumi: Betliejuje (1 Sam 16: 1, 4, 12, 13). Evangelistas Jonas

klausia: “Argi Raštas nesako, jog Mesijas ateis iš Dovydo palikuonių, iš

Betliejaus miestelio, kur yra buvęs DDovydas?” (Jn 7: 42). Savo klausimu

Jonas duoda suprasti, kad Jėzus ir yra tas Mesijas, kuris turėjo ateiti.

Kodėl evangelistas Lukas sako jog Marija buvo Juozapo sužadėtinė,

tačiau jau nėščia ir Betliejuje pagimdė sūnų, nors nebuvo Juozapo žmona.

Tuo metu buvo didelė gėda pagimdyti vaiką ne santuokoje. Šią situaciją

gerai paaiškina evangelistas Matas: “Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai.

Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu

gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jis negyveno su ja

kaip vyras, iki ji pagimdė sūnų, ir jjis pavadino jį Jėzumi” (Mt 1: 18, 25).

Žmonijos išganymo pradžia prasideda nuo mažo kūdikėlio lopšyje

Betliejuje. Tuomet pats Dievas tampa žmogumi. Kaip sako evangelistas Jonas:

“Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę” (Jn 1:

14). Taigi Dievas tapo toks kaip mes, Jis tapo mūsų broliu. Kadangi Dievo

Sūnus tapo žmogumi, tai iš Viešpaties Jėzaus Kristaus galime sulaukti vien

gero. Kūdikėlis Jėzus lošyje – tai tarsi ženklas, kad žemėje sukurtas Dievo

atvaizdas. Šis džiaugsmas skirtas mums visiems; išganymas skirtas

kiekvienam žmogui. Todėl visi žmonės turėtų ateiti prie lopšio nusižeminti

gimusiajam, kad priimtų išganymo dovanas iš Viešpaties Jėzaus Kristaus.

Dievas to laukia iš mūsų.

Šiuolaikinis žmogus, matydamas kūdikėlį Jėzų ėdžiose sakytų: “Jis

negali būti Dievo Sūnus”, bet matydamas angelų chorą, kaip tai matė

piemenys, ir girdėdamas jį giedant šlovės giesmes, turėtų pripažinti: “Iš

tiesų, Jis yra Dievo Sūnus”.

Abraomas, Izaokas ir Jokūbas buvo garbingi gyvulių augintojai. Labiau

civilizuoti egiptiečiai žvelgė su panieka į juos. Bėgant laikui ir

Izraelyje keitėsi pažiūra į klajoklius ir piemenis. Fariziejai žvelgė į

piemenis su panieka dėl to, kad jie sausoje Palestinos žemėje ganė savo

gyvulius, kur mažai arba visai nebuvo vandens. Jie negalėjo prieš kiekvieną

valgį plautis rankų ir atlikti kitų apeiginių apsiplovimų. Piemenys buvo

niekinami iki tokio lygio, kad jiems neleisdavo teisme būti liudininkais.

Jie neturėjo visų pilietinių teisių. IIr štai tokiems žmonėms pirmiesiems

buvo pranešta apie Jėzaus gimimą. Ne kokiems fariziejams, sadukiejams,

levitams, bet piemenims buvo pranešta apie Jėzaus, pasaulio Išganytojo,

gimimą.

Gyvulių augintojai buvo garbingi žmonės. Jie dirbo sąžiningai. Naktį

atvirame lauke saugojo savo kaimenes. Jie nemiegojo, nesapnavo ir net

nesnūduriavo, kai angelas su didele Viešpaties šlovės šviesa prie jų

artėjo, bet aiškiai jį matė ir girdėjo jo tariamus žodžius. Pamatę angelą,

piemenys išsigando. Kadangi žmogus nuodėmingas, jis mãno, kad dangiškasis

pasiuntinys jam neša pasmerkimą. Tačiau angelo pranešimas buvo

džiuginantis: “Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus

visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra

Viešpats Mesijas” (Lk 2: 10, 11). Angelas davė ženklą piemenims kur galima

rasti pasaulio Išganytoją. Tas ženklas rodė suvystytą ir ėdžiose paguldytą

kūdikį. Juk apie tai pranašas Izaijas rašė savo pranašystėje: “Todėl pats

Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų

ir pavadins jį vardu Emanuelis” (Iz 7: 14). Vardas Emanuelis, išvertus iš

hebrajų kalbos, reiškia “su mumis [yra] Dievas”. Tuojau pasirodė dangaus

kareivija, kuri giedojo giesmę. Tvarte, kur gimė Jėzus, nepasirodė jokia

šlovės šviesa. Juozapui ir Marijai švietė menkas žiburėlis. Nešvariame

tvarte gulėjo Visatos Viešpats.

Angelų chorų giesmės skelbė Evngeliją. Buvo girdėti ne tik jų

giedojimas, bet ir kiekvienas jų skelbiamas žodis. Angelų giesmės žodžiai

buvo tokie: “Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems

žmonėms!” ((Lk 2: 14). Visi kiti žmonės, išskyrus Juozapą, Mariją, tris

išminčius ir piemenis nieko nežinojo apie šį didžiulį įvykį, kad pasauliui

gimė Išganytojas. Tačiau dangaus angelai tai gerai žinojo ir tinkamai

pagerbė Viešpaties gimimą. Zacharijui šventykloje ir Marijai Nazarete

angelas pasirodė paprastoje aplinkoje. Tačiau Kristaus gimimo naktį jis

atėjo visoje dangaus šlovėje. Angelų chorai giedojo apie Dievo garbę. Apie

Dievo šlovę aukštybėse mes labai mažai ką žinome. Apaštalas Paulius “buvo

paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti”

(2 Kor 12: 4). Mes esame šio pasaulio gyventojai, ir mums svarbisu yra tai,

kas vyksta žemėje. Angelai skelbia, jog “žemėje ramybė jo mylimiems

žmonėms!” (Lk 2: 14b). Tačiau žemėje nėra ramybės, kurią skelbė Dievo

angelai. Ramybė žemėje yra pats Kristus. Štai ką apie jį sako pranašas

Izaijas: “Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas.

Jo vardas bus ‘Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas,

ramybės Kunigaikštis’” (Iz 9: 5). Pats Jėzus taip kalbėjo apie ramybę: “Aš

jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip

duoda pasaulis” (Jn 14: 27). Evangelijoje pagal Matą Jėzus taip sako:

“Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės,

o kalavijo” (Mt 10: 34). Jėzus yra ramybė, bet žmonių tarpe nebuvo, nėra ir

nebus ramybės bei taikos, kolžmonija neapsispręs dėl Jėzaus.

Juk

evangelijoje pagal Joną parašyta: “Dievas taip pamilo pasaulį, jpog atidavė

savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų

amžinąjį gyvenimą” (Jn 3: 16). Dievas myli visus pasaulio žmones ir nenori,

kad nors vienas iš jų pražūtų, tačiau apsisprendimo teisę yra palikęs

kiekvienam žmogui. Pats Jėzus norėtų būti tarp mūsų, tačiau ar mes patys to

norime. Ar Kristus apsigyvens žmonių širdyse, priklauso tiktai nuo mūsų

pačių, kiek mes pasitikėsime Dievo meile ir Kristaus auka.

Jn 14: 23-27. Jėzus pažada nepalikti savųjų mokinių našlaičiais, bet

sugrįžti pas juos kitu pavidalu. Jėzus juk daug kartų sakė savo mokiniams,

kad jis turi mirti, tačiau neliks mirtyje, o sugrįš pas juos. Kai Kristus

prisikėlė, tai jis nebepasirodė pasauliui, bet tik savo mokiniams. Jėzui

prisikėlus mokiniai suprato, kaip išganinga turėti bendrystę su Globėju –

Šventąja Dvasia. Visiškas amžinybės supratimas bus tik amžinybėje. Bet

tikintieji jau žemiškajame gyvenime gali įgyti bendrystės patirties su

Dievu.

Jėzus savo atsiskyrimo kalbose kartojo daugelį dalykų. Jėzus jau

anksčiau buvo sakęs, kad Tėvas jo vardu atsiųs Globėją – Šventąją Dvasią:

“.aš paprašysiu Tėvą, iir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis

per amžius,- Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos

nemato ir nepažįsta” (Jn 14: 16). Šventoji Dvasia Jėzaus pasekėjus dar

mokys to, ko Jėzus per trumpą laiką nespėjo jų išmokyti. Jėzus palieka savo

mokiniams dievišką ramybę.

Šventosios Dvasios veikimas sustiprins mokinius ir padės jiems geriau

suprasti Kristaus mokymą. Kristų pakeis Šventoji Dvasia (Jn 14: 16-17; 16:

7). Šventoji Dvasia bus Užtarėju prieš Dievą (1 Jn 2: 1), “advokatu” prieš

teisėjus (Jn 15: 26, 27; Apd 5: 32), Tiesos Dvasia, vedančia tiesos

pilnatvėn (Jn 8: 32; 16: 13), padedanti suprasti paslėptąjį Kristaus

asmenį: kaip jis pildo Raštus (Jn 5: 39), kokia jo žodžių prasmė (Jn 2:

19), jo veiksmus ir stebuklus (Jn 14: 16; 16: 13; 1 Jn 2: 20; Rom 8: 16) –

viską, ko anksčiau mokiniai nesuprato (Jn 2: 22; 12: 16; 13: 7; 20: 9).

Tokiu būdu Šventoji Dvasia liudija apie Kristų (Jn 15: 26; 1 Jn 5: 6-7) ir

parodo pasauliui kaip šis klysta dėl nuodėmės (Jn 16: 8-11).

Evangelistas Jonas 23 eilutėje rašo: “Jei kas mane myli, laikysis mano

žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jn

14: 23). Evangelijoje pagal Matą Jėzus pasako daug aiškiau ir konkrečiau:

“Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų” (Mt 18: 20).

Iš esmės čia Matas kalba apie tai, kad du ar trys žmonės susirinkę kieno

nors namuose, rūsyje, ant stogo, sode po medžiu ar prie upelio jau sudaro

bažnyčią.

Kristus savo mokinius ir pasekėjus sustiprina tokiais žodžiais: “Aš

jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip

duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!” (Jn 14: 27).

Daugelis žmonių yra ištroškę ramybės su Dievu. Nerimas širdyje drumsčia

sąmonę ir mintis. Gyvenimas be ramybės ateinančios iš Dievo yra baisiai

sunkus ir varginantis. Dievas nori pripildyti žmonių širdis savo nuostabia

ramybe. Jo ramybę galima patirti stipriai ir giliai. Ji mūsų dvasiai teikia

pusiausvyrą, sugo širdies mintis. Ramybės su Dievu neįmanoma pasiketi savo

pačių pastangomis. Ramybė pasiekiama susitaikius su Dievu ir gavus jo

atleidimą už nuodėmingą gyvenimą. Pranašas Izaijas sako, jog “nedorėliai

neturės ramybės.” (Iz 48: 22). Jėzus ant Golgotos kalno sukūrė ramybę

tarp Dievo ir žmonių. Ir Dievas yra mūsų ramybė. Kristus mums palieka

pergalingus žodžius: “.aš nugalėjau pasaulį” (Jn 16: 33).

Hebrajų kalboje ramybė “Šalom” – tai paprastas žydiškas

pasisveikinimas, sveikatos ir pasisekimo palinkėjimas. Biblijinėje kalboje

– tai palaimintas, laisvas nuo blogio, gyvenimas.

Kai žmonės tikėjimu priima Jėzų, tuomet gauna nuteisinimą iš Dievo.

Tik šitaip galima atgauti vidinę ramybę. Todėl visuomet mums turi būti

aišku, kad Jėzus Kristus yra mūsų ramybė. Ne mūsų vidinės nuojautos, ne

mūsų šventumas ir maldos, ne mūsų atgaila ir atsivertimas, ir net ne mūsų

pergalė yra ramybė. Ne! Ramybė yra Kristus. Tik Kristui įėjus į mūsų

širdis, mes tampame išlaisvinti iš nuodėmių vergijos, ir gauname nuodėmių

atleidimą per JJėzaus auką. Ant Golgotos jis su mumis susikeitė vietomis,

nes sau prisiėmė mums skirtą nuosprendį ir bausmę. Todėl gauname Kristaus

teisumą. Apaštalas Paulius apie tai sako: “Juk įstatymo tikslas – Kristus,

atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki” (Rom 10: 4). Kai šituo tikime, į

mūsų širdis ateina ramybė.

Mk 16: 1-8. Čia moterys yra tos pačios, kurios paminėtos aprašant

Jėzaus laidojimą. Jos atėjo iš pat ryto prie Jėzaus kapo, kad galėtų

patepti jo kūną kvapniaisiais aliejais. Jos rado nuritintą akmenį. Įėjusios

į kapo rūsį išvydo jaunuolį baltais drabužiais. Jos nesuprato kas jis toks.

Jis buvo angelas, kuris sakė, kad Jėzus yra prikeltas: “Eikite, pasakykite

jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį

pamatysite, kaip jis yra jums sakęs” (Mk 16: 7). Juk Kristus savo mokiniams

sakė: “O prisikėlęs aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją” (Mk 14: 28). Moterys

tuo negalėjo patikėti, bet Jėzaus kape jau nebuvo. Žmogus yra linkęs daug

kuo netikėti, kas atrodo neįmanoma, tačiau faktas rodo, kad Kristus yra

prisikėlęs. Tai yra Velykų – Kristaus prisikėlimo įvykis.

Kristaus prisikėlimas yra svarbiausia krikščionių tikėjimo tiesa. Juk

apaštalas Paulius sako: “Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus

nebuvo prikeltas. O jeigu Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų

skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas” (1 Kor 15: 13-14). Apaštalai

neabejojo, kad Jėzus prisikėlė iš mirusiųjų, kaip buvo žadėjęs. Pradžioje

abejojo tik Tomas. Apaštalai Jėzų buvo matę įvairiomis aplinkybėmis, ir

jiems jo prisikėlimas buvo pakankamas įrodymas. Kristaus mokiniai po

prisikėlimo pasikeitė pernakt – silpni žmonės virto grupe drąsuolių, kurie

mokė ir darė stebuklus prisikėlusiojo Viešpaties vardu. Kapas buvo tuščias.

Judėjų valdžia negalėjo pateikti kūno, kad paneigtų tvirtinimą, jog Jėzus

yra gyvas. Tai reiškia, kad Jėzus iš tiesų prisikėlė.

Visos šios trys istorijos iš Naujojo Testamento rišasi tarpusavyje.

Jas galima skaityti ir interpretuoti atskirai, tačiau visos kartu jos duoda

išsamesnį vaizdą. Jėzaus gimimas rišasi su jo mirtimi ir prisikėlimu.

Ramybės palikimas ir pažadas atsiųsti Globėją – Šventąją Dvasią mokiniams

įeina į šių dviejų istorijų tarpą. Jeigu Jėzus nebūtų gimęs, tai jis nebūtų

galėjęs ir numirti bei prisikelti. O jeigu jis mirė ir prisikėlė, tokiu

atveju jis turėjo gimti, ir gimė iš mergelės Marijos. Gimimas neina be

mirties, o mirtis neapsieina be gimimo. Jėzus gi tam ir atėjo į žemę, kad

išpirktų žmones iš nuodėmių. Pats jis su žemiškuoju kūnu negalėjo gyventi

žemėje amžinai, todėl pažadėjo mokiniams, kad Tėvas jiems atsiųs Globėją –

Šventąją Dvasią. Jėzus atėjo į žemę kad numirtų už mūsų nuodėmes ant

Golgotos kalno, kad Tėvas galėtų atsiųsti Šventąją Dvasią, kad Kristus

prisikeltų ir šlovingai užžengtų į dangų.

Naudota literatūra

1. Biblija arba Šventasis Raštas. Senąjį Testamentą iš hebrajų ir aramėjų

kalbų vertė Antanas Rubšys; Naująjį

Testamentą iš graikų kalbos vertė

Česlovas Kavaliauskas. Vilnius, 2000.

2. Biblijos enciklopedija. Vilnius, 1993.

3. Burbulys Kostas. Kas slypi Šventojo Rašto žodyje. Vilnius, 2002.

4. Dievo rankose: kasdieniai skaitymai metams. Toeloese, 1999.