ISLAMAS

TURINYS

1. Kas yra islamas? 3 psl.

2. Penki islamo principai 4 psl.

3. Musulmonų tikėjimas 7 psl.

4. Džihadas 10psl.

5. Šariatas 10psl.

6. Nuodemės 11psl.

7. Moters teisė islame 11psl.

8. Santuoka ir šeima 13psl.

9. Apibendrinimas 14psl.

LITERATŪRA 15psl.

KAS YRA ISLAMAS?

Islamas – pati jauniausia iš trijų monoteistinių religijų, kilusių iš Rytų, kartu su judaizmu ir krikščionybe ji pabrėžia Dievo vienatiškumą ir unikalumą. Jame susilieja ir neatskiriamai sutampa trys pagrindinės žmonių gyvenimo sritys: religija, kultūra, politika bei civilizacija. Islamas yra arabų kalbos žodis ir reiškia „pasidavimas“ ir „paklusnumas“, o jo išpažinėjai vadinami musulmonais, pagal žodį muslimun, reiškiantį „tas, kkuris atsidavė“ arba „tikintysis“. Kaip religija, islamas liepia visiškai pasiduoti ir paklusti Alacho valiai.

Pačia bendriausia prasme islamas yra žmogaus akistata su Dievu, kuomet žmogus yra suvokiamas ne kaip beviltiškai puolusi būtybė, kuriai išgelbėti būtinas stebuklas, bet kaip teamorfinė būtybė, apdovanota protu, gebančiu bent iš dalies pažinti Dievą absoliučios vienybės ir vienatvės požiūriu.

Islamas susiformavo Arabijos dykumose tarp klajoklių ir prekybininkų. Šios religijos įkūrėju laikomas pranašas Mahometas, gyvenęs VII amžiuje po Kristaus. 610 metais vieną naktį Mahometui apsireiškė angelas Gabrielius. Ta žinia, kkuria Mahometas gavo iš Dievo per šį angelą, buvo ta, kad yra tik vienas Dievas, o ne daug, kaip arabai iki tol tikėjo. Šis Dievas yra pasaulio kūrėjas ir vieną dieną jis teis žmoniją. Mahometas savo užduotį suprato ne kaip nnaujos religijos kūrimą, bet kaip tęsinį jau esančių religijų. Jis buvo paskutinis iš pranašų po Adomo, Abraomo, Mozės, Jėzaus, kuris skelbė vieno Dievo buvimą. Bet islamas niekada nebuvo susijęs su judaizmu ar krikščionybe. Jis tapo nauja imperija ir nauja civilizacija. Nurodymai, kuriuos gavo Mahometas, yra surašyti svarbiausioje šv. knygoje Korane, kuris nurodo, kaip tikėti ir kaip gyventi. Dėl tos priežasties, kad musulmonai tikėjo tai, ką darė ar sakė Mahometas, buvo įkvėpta Dievo, daugelis jo kalbų buvo užrašyta ar surinkta. Iš pradžių jie plito iš lūpų į lūpas, vėliau buvo užrašyti kaip pagalbinis priedas prie Korano ir yra vadinamos sunomis. Sunos laikomos svarbiausiomis po Korano nuorodų, kaip vienu ar kitu atveju turi elgtis musulmonas, šaltiniu. Jos komentuoja ir papildo Koraną, todėl įį jas gilintis turi kiekvienas musulmonas.

Nuo 622 metų musulmonai pradėjo skaičiuoti savo naująją erą. Tačiau musulmoniškasis mėnuo yra skaičiuojamas pagal mėnulio fazes. Metuose dvylika mėnesių, tačiau kiekvienas yra tik 29 ar 30 dienų ilgumo (laikas nuo vieno jauno mėnulio ligi kito). Todėl musulmonų metai yra vienuolika dienų trumpesni negu mūsų.

Islamo teologinė ir teisinė doktrina remiasi judaizmo ir krikščionybės, sen. Rytų tautų religinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis ir elementais, graikų, ypač aristotelizmo, neoplatonizmo, filosofija. Vienas svarbiausių islamo principų – griežtas mmonoteizmas. Išganymo sąlyga – pareigų, kurias žmogui paskyręs Dievas, vykdymas. Musulmonų kasdienio gyvenimo normas reguliuoja ir jų teisė – šariatas, sudarytas Korano priesakų ir draudimų pagrindu. Musulmonai nepripažįsta trejybės. Atiduoda tinkamą pagarbą visiems Senajame ir Naujajame testamentuose aprašytiems pranašams. Tačiau Kristus nelaikomas Dievo sūnum, o žmogumi – pranašu, tokiu pačiu kaip Abraomas, Mozė ir kiti. Pagal islamą nukryžiuota buvo tik Jėzaus šmėkla, o ne tikrasis Jėzus ir nežinomu būdu paimta į dangų. Didelės islamo išpažinėjų pagarbos susilaukė Marija – Dievo Motina. Jinai arabiškai vadinama Miriam.

Islamą išpažįsta daugiau kaip 1200 mln. žmonių. Daugelis musulmonų priklauso sunitų sektai. Kita, kur kas mažesnė grupė yra šiitai. Trečioji mistiška sekta, vadinama sufi, daugelio musulmonų konservatorių atmetama. Trys tautos: arabai, persai (dalinai iraniečiai) ir turkai sudaro istorinį islamo branduolį. Daugiausiai jų gyvena Vidurio Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir kai kuriose Azijos dalyse. Pagal jį išpažįstančių žmonių skaičių islamas yra antroji religija po krikščionybės ir pasaulyje plinta greičiausiai.

PENKI ISLAMO PRINCIPAI

Dievas neatsiejamas nuo penkių būtinų apeiginių veiksmų, kuriuos musulmonai vadina „penkiais šulais“ (stulpais). Jie yra privalomi visiems musulmonams ir yra jų gyvenimo pagrindas. Šie principai (“pilioriai”) vaidina didelį vaidmenį intelektualiniame ir socialiniame Islamo gyvenime. Šie principai tai:

1. Šahada (Liudijimas)

2. Salat (Malda)

3. Zakiat (Išmalda)

4. Saum arba SSiyam (Pasninkavimas)

5. Hadž (Piligrimystė)

ŠAHADA (liudijimas) – pamatinė viso pasaulio musulmonų pareiga – išreikšti savojo tikėjimo išpažinimą ištariant: “Nėra jokio Dievo (verto garbinti) tik Alachas, o Mahometas yra jo pranašas.” Šis pripažinimas yra vadinamas “šahada” – paprasta formuluotė, kurią ištaria visi tikintieji. Ištaręs šiuos žodžius – ir jais įtikėjęs, – žmogus ir tampa musulmonu. Šio prisipažinimo svarba yra tikėjimas, kad vienintelis gyvenimo tikslas yra tarnauti ir paklusti Dievui, ir tai yra pasiekiama per Paskutiniojo Pranašo Mahometo pamokymus ir praktikas. Jame musulmonas randa gyvenimo gaires ir viltį, bei kartoja tai daugsyk per dieną. Šis tikėjimo išpažinimas – tai patys pirmieji žodžiai, kuriuos musulmonų šeimoje vos gimusiam kūdikiui į ausį pašnibžda tėvas.

SALAT (malda) – kasdieninė malda yra žmonių ir Dievo bendravimo priemonė. Penkios maldos per dieną yra privalomos visiems musulmonams. Maldos yra šios: Fadžar (anksti rytą prieš saulei tekant), Zohar (vidurdienį), Asar (vėlią popietę), Maghrib (po saulėlydžio) ir Iša (vakare). Šios penkios nurodytos maldos susideda iš eilučių, paimtų iš Šv.Korano ir yra atliekamos arabų – apreiškimo – kalba. Maldų laikas yra nustatomas pagal Saulę ir kinta priklausomai nuo metų laiko. Kad ir kur būtų, melsdamiesi musulmonai privalo atsigręžti veidu į Kabos šventovę, stovinčią Mekoje, dabartinės Saudo Arabijos karalystės teritorijoje. Prieš pradėdami mmelstis, tikintieji turi tam pasirengti – rituališkai apsiprausti; tai būtina padaryti kiekvienąkart prieš meldžiantis. Apsiprausę musulmonai pasitiesia maldų kilimėlį ir ima arabiškai kalbėti formules, kurias lydi griežtai reglamentuoti judesiai. Judesiai kartojami du, tris ar keturis kartus, nelygu, koks dienos metas. Tiesa, yra ir neprivalomų maldų (arab. dua), kurias galima atlikti gimtąja kalba ir bet kuriuo metu. Nors labiau pageidaujama, kad maldos būtų atliekamos kartu su kitais mečetėje, musulmonai gali melstis beveik visur, kaip, pavyzdžiui, laukuose, ofisuose, gamyklose ir universitetuose.

Sakoma, kad malda užrakina naktį ir atrakina dieną. Svabu ir kūno laikysena ir veiksmai ir tyla. Musulmonai meldžiasi bet kur, pavieniui ar kartu. Penktadienį, vidurdienį, maldos metu musulmonai renkasi į mečetę – ypatingą vietą bendruomeniniai maldai ir pamokslui. Mečetėjė nėra jokio altoriaus, paveikslų, statulų, nėra joje nei kėdžių, nei suolų; grindys išklotos kilimais. Ten vyksta pamokslas, o maldininkai sėdi eilėmis. Pasieniuose stovi lentynos Koranui, sienoje į Mekos pusę niša – mikrabas, į dešinę nuo mikrabo stovi pulpitas imamui (maldos vadovui).

Islame nėra hierarchinės valdžios ir nėra jokių kunigų. Maldas gali atlikti mokytas asmuo, kuris išmano Šv.Koraną, ir kuris dažniausiai išrenkamas kitų susirinkusių tikinčiųjų.

Malda sulygina visus tikinčiuosius: vargšus ir turtuolius, vadovus ir pavaldinius, baltaodžius ir juodaodžius. Visi tikintieji stoja maldai šalia

vienas kito vienoje eilėje, ir nuolankiai lenkiasi Alachui. Malda stiprina tikėjimą Alachu ir kelia žmogaus moralę. Ji taipogi padeda apvalyti širdį ir atsilaikyti nuo pagundų daryti nuodėmes.

ZAKIAT (išmalda) – tai privalomas išmaldos davimas – priedermė pinigais (arba maistu) padėti tiems, kas gyvena skurde, kas kenčia nepriteklių. Apmokestinti ir gyvuliai bei žemės ūkio produkcija. Kiekvienas musulmonas, kurio grynas kasmetinis pelnas yra virš tam tikros nustatytos minimalios sumos, turi sumokėti metinį mokestį kuris sudaro 2,5% nuo savo pajamų vargšams ir skurstantiems. ŠŠis mokestis laikomas viena Dievo garbinimo formų, nes manoma, kad taip išreiškiama padėka Dievui už suteiktą materialinę gerovę. Musulmonai taip pat skatinami aukoti vargšams (duoti sadaqa). Aukoti galima tiek, kiek norisi, tik pageidautina, kad tai būtų daroma paslapčiomis, nesigiriant. Pinigus taip pat galima aukoti remiant ligoninės ar mečetės statybą arba padėti neturtingam studentui užmokėti už mokslą koledže, universitete.

Žodis “zakah” reiškia “apsivalymą” ir “augimą”. Zakiatas apvalo žmogų nuo noro kaupti turtą. Tai skatina musulmonų geraširdiškumą ir išvaduoja juos nuo savanaudiškumo iir gobšumo. Zakiatas taipogi padeda sumažinti įžeidinėjimus ir pavydą tarp visuomenės turtingųjų ir vargšų.

SAUM arba SIYAM (pasninkavimas) – dar vienas padėkos Dievui būdas. Tai yra privaloma visiems atsakingiems už savo veiksmus ir sveikiems musulmonams kartą per metus devintą islamo kalendoriaus mmėnesį – Ramadaną. Šį mėnesį musulonai pažymi Korano atsiuntimą iš dangaus ir Mahometo mokymo pradžią. Prisimindami šiuos įvykius, musulmonai trisdešimt ramadano dienų nuo aušros iki sutemų pasninkauja. Visą dieną jie nevalgo, negeria, nerūko ir susilaiko nuo lytinių santykių. Dirbama kaip įprasta, bet gyvenimo tempas sulėtėja, daug meldžiamasi, stengiamasi perskaityti Koraną bei dažnai dalyvaujama mečetėje vykstančiose pamaldose. Kadangi pasninkaujama tik diena, Ramadano naktys suveda šeimas pabūti, pasižmonėti, kartu pasimelsti ar paprasčiausiai pastiprinti tinkamu maistu savo kūnus. Ligoniai, žili seneliai, nėščiosios bei maitinančos moterys, keliaujantieji ir kovotojai gali perkelti pasninko dienas vėlesniam laikui. Vaikai pasninkauti (ir melstis) pradeda nuo brendimo, tačiau dauguma pradeda ir anksčiau. Jei pasninkas sulaužomas tyčia, be jokios pateisinamos priežasties, už bausmę reikia pasninkauti 60 dienų iš eilės arba ssočiai pamaitinti 60 vargšų, kartu pasninkaujant už praleistą dieną. Baigti pasninkauti yra džiaugsmingas momentas.

Saumas moko nuoširdumo ir skiepija pasišventimą Dievui. Tai stiprina pasninkaujančio žmogaus sąžinę, ištvermę, savitvardą, valios jėgą ir supratimą apie tai, kaip visuomenės skurstantieji praleidžia savo gyvenimą. Jis bent laikinai sulygina turtuolį ir vargšą, moko atjausti tuos, kurie alksta ir trokšta. Saumo pabaigą žymi Id al Fitro šventė. Ji prasideda ankstyvomis vaišėmis. Paskui visi apsirengia gražiausiais drabužiais ir eina į mečetę, kalba specialias maldas ir dalija maistą vargšams. PPo pamaldų žmonės lanko gimines ir draugus, keičiasi dovanomis, atvirukais, vaišina vieni kitus saldumynais. Per šią šventę musulmonai dėkoja Alachui už pasninko metu suteiktą palaimą ir pagalbą.

HADŽ (piligrimystė) – piligrimystė prasideda Ramadano pabaigoje ir tęsiasi iki dvylikto mėnesio dhu al – hidža vidurio. Būtent šis penktasis principas – hadžas, kuris reiškia „leistis į kelią su tikslu“, reikalauja, kad tie musulmonai, kurie įstengia tai padaryti fiziškai ir finansiškai, nukeliautų į Meką bent kartą per savo gyvenimą. Mekos miestas yra dabartinės Saudo Arabijos teritorijoje. Tai Mahometo gimtinė. Tačiau musulmonai tiki, jog Mekos miestas buvo šventas dar iki pranašo gimimo. Čia buvę pirmieji „Dievo namai“; čia Vienatinį Dievą pirmąsyk pagarbino žmogus, jų vadinamas Abraomu. Dabar ši šventykla žinoma Kaabos vardu. Tai kubo pavidalo akmeninis statinys, stovintys Didžiosios mečetės kieme. Kaaba aptraukta juodo šilko ir medvilnės audeklu – kisva, ant jo auksu išsiuvinėti Korano žodžiai. Rytiniame jos kampe yra įmūrytas Juodasis akmuo, kurį apėję septynis kartus aplink Kaabą maldininkai pabučiuoja ar bent paliečia ranka. Viduje Kaaba kukli, ją puošia tik auksiniai ir sidabriniai žibintai. Paprasti maldininkai į ją netuti teisės įeiti: ji atidaroma tik keletą kartų per metus ypatingiems lankytojams. Mekoje maldos yra sakomos Kaabos šventykloje, taipogi aplinkiniuose rajonuose. Piligrimai vyrai apsijuosia dviem baltos ddrobės juostomis – per juosmenį ir per kairį petį. Toks apdaras panaikina klasių, geografinius ir kultūrų skirtumus – tai stiprina tikėjimą, kad Dievo akivaizdoje visi yra lygūs. Hadžo metu susitinka viso pasaulio musulmonai ir meldžiasi vieninteliam Dievui Alachui. Taigi virš dviejų milijonų žmonių kiekvienais metais suvažiuoja į Meką iš kiekvieno pasaulio kampelio, suteikdami unikalią galimybę susitikti skirtingoms tautoms.

Hadžo pabaigą žymi festivalis, Id al Adha, kuris švenčiamas maldomis ir dovanų pasikeitimu visose musulmonų bendruomenėse.

MUSULMONŲ TIKĖJIMAS

Musulmonas privalo laikytis šešių pagrindinių tikėjimo kanonų:

• tikėti Alachu,

• tikėti angelais,

• tikėti šventomis knygomis,

• tikėti pranašais,

• tikėti Paskutiniuoju teismu ir pomirtiniu gyvenimu,

• tikėti lemtimi.

TIKĖJIMAS ALACHU.

Niekas neatsirado be autoriaus ir kūrėjo. Visata, žemė, gyvybė neatsirado pačios savaime – pirmoji viso ko priežastis yra kūrėjas, Alachas arba Dievas. Alachas sukūrė gyvenimą ir mirtį. Jis yra nepriklausomas nuo mirties, amžinojo gyvenimo arba amžinybės. Alachas sukūrė vyrus ir moteris, kad žmonės daugintųsi. Pats jis belytis. Viską ką jis sukūrė jis žino, todėl yra visažinis. Taip pat jis yra viską matantis, viską girdintis, geraširdiškiausias, išmintingiausias, gailestingiausias, atlaidžiausias ir pan. Dėl savo užuojautos jis šaukia žmones tikėti į jį ir jį garbinti. Jo atributai arba vardai nėra abstrakcijos, bet yra svarbūs kiekvieno musulmono gyvenime. Musulmonai sako, kad Alachas turi devyniasdešimt devynis vardus, kurie rodo jo šlovę. Dievas IIslame suvokiamas kaip Islamo pagrindo davėjas.

TIKĖJIMAS ANGELAIS.

Dar vienas Alacho kūrinys, išsisklaidę po visatą ir atliekantys jo pavedimus – angelai. Aukščiausią vietą angelų hierarchijoje užima Gabrielius dar vadinamas Džibrailu arba Šventąja Dvasia, kuris atnešė Alachui kvietimą tapti pranašu. Tačiau iš visų angelų ir dvasinių galybių pats siaubingiausias ir šiurpiausias Azrailas – mirties angelas. Kai Dieviškųjų įvykių lentelėje atsiranda įrašas apie kieno nors mirtį, jis pagrobia tų žmonių sielą ir išplėšia iš kūno. Su netikinčiais elgiasi negailestingai, o tikintiesiems yra rūpestingas. Palaidotas žmogus kape susidūria su dviem angelais kvotėjais – Munkaru ir Nakyru, kurie apklausia mirusįjį ir esant reikalui nubaudžia. Todėl mirštančiam ar merdinčiam žmogui į ausį paprastai šmabždamas tikėjimo išpažinimas, kad velionis ar velionė nesuklystų atsakinėdami į šių dviejų angelų klausimus. Pamaldūs musulmonai tiki, kad tarp juos supančių ir nuo gyvenimo iki mirties lydinčių angelų yra ir angelų sargų. Tikima, kad žmones gali globoti du, kartais keturi ar net visas pulkas tokių angelų sargų. Du angelai yra įsitaisę ant pečių: ant dešiniojo peties sėdintis angelas rašos tikinčiojo gerus darbus, o ant kairiojo – blogus. Tačiau kairiosios pusės angelas šiek tiek delsia užsirašyti, tad nusidėjėlio paklydimai ir nuodėmės gali būti ir neįtraukti įrašų knygon, jeigu šis ima atgailauti.

Be angelų sargų musulmonai dar

tiki egzistuojant džinus, migloto būdo dvasines būtybes, kurios pajėgia pripažinti ar priimti pozityvias vertybes, o kartais net ir atsiversti į islamą. Kad jų esama oficialiai patvirtina ir Koranas, tad mokslininkai net leisdavo svarstyti džinų ir žmonių tuoktuvių galimybę.

TIKĖJIMAS ŠVENTOMIS KNYGOMIS.

Musulmonai tiki šventuoju raštu, tai yra Tora, Evangelijomis ir musulmonų šventraščiu – Koranu. Koranas musulmonui yra ypatinga knyga, nes pačia savo esme yra Dievo žodis – Dievo duotas mokymas, saugomas danguje ir atskleistas per angelą Gabrielių. Muhametas – Dievo pasirinktas įrankis ssavo žodžiui paskelbti. Koranas, kaip teigia islamo istorikai, buvo apreikštas per 22 metus, 2 mėnesius ir 20 dienų. Jame yra 114 sūrų – skyrių. Sūros dalijamos į ajatus – posmelius, jų Korane yra 6239. Savo dydžiu Koranas tolygus Naujajam Testamentui. Neįsigilinus i Koraną sunku rasti jo pradžią ir pabaigą. Jo puslapiuose yra teologijos, teisėtvarkos, įstatymų, mokslo ir panašiai. Tad nenuostabu, kad Koranas per amžius buvo ir musulmonų mokykliniu vadovėliu, tikros išminties ir visapusiško žinojimo ištaka bei pagrindinis ir svarbiausias Dievo žžodis. Pagrindiė jo tema – dieviškoji tikrovės samprata. Dėmesio centre – žmogus. Temos siekis – šaukti žmogų priimti apreiškimus kaip tiesų kelią į tikrą gyvenimą. Koranas išverstas į kitą kalbą jau laikomas ne Koranu, o viso labo interpretacija, kadangi arabiškoji KKorano forma svarbesnė už paties teksto reikšmę. Musulmonams nėra kilnesnės ir prasmingesnės veiklos už Korano recitavimą net ir tuo atveju, jeigu jis ar ji nesupranta skaitomų žodžių. Musulmonai dažnai susiduria su šia problema, nes tik šeštadalis pasaulio musulmonų yra arabai. Po kelias Korano sūras jie išmoksta mintinai, o kai kas iš jų mėgina prisiminti net ir visą knygą. Tuomet kiekvienoje gyvenimo situacijoje jie gali prisiminti savo tikėjimo pamokymus.

TIKĖJIMAS PRANAŠAIS.

Tik Žmonija yra aukščiausia Dievo kūrybos forma, tačiau vis tiek ji yra silpna, nes nepaklūsta Dievo valiai ir praranda kelią, vedantį link jo. Žmonijos silpnybė yra išdidumas: ji nesupranta savo ribotumo ir dėl to elgiasi savanaudiškai. Būtent, kad sustiprintų šią žmonijos silpnybę, Viešpats atsiuntė pranašus tam, kad išreikštų ir skelbtų jo valią. ŠŠie pranašai, mirtingieji, buvo pasirinkti Dievo, kuriems Dievas kalbėjo angelo pavidalu apreiškimo metu. Žmonijos nelaimei, daugelis pranašų buvo ignoruojami. Žmonės, sugundyti Velnio (Šėtono), vis netikėjo į Alachą. Tačiau nepaisant to, Dievas visada pasiruošęs atleisti žmogui ir gražinti jį į pradinę būseną, kurioje jis pradėjo savo gyvenimą, t.y. be nuodėmės.

Islamas pripažįsta daugelį Biblijos pranašų tame tarpe Nojų, Adomą, Dovydą, Abraomą, Mozę, Jėzų ir daug kitų. Paskutinis Alacho pranašas buvo Mahametas, gyvenęs prieš keturiolika šimtmečių. Alachas jam vadovavo, davė savo žodžių ir ddarbų supratimą, todėl jis tapo pavyzdžiu žmonijai. Alachas savo valią kaip ir ką daryti išreiškia savo apreiškimuose, kuriuos perduoda pranašas. Visi pranašai vykdė savo pareigą kaip ir Mahometas. Jis paliko Alacho žodžius – Koraną ir savo mokymus, kuriuos užrašė jo pasekėjai – Hadisus. Koranas ir hadisai yra pagrindiniai islamo šaltiniai. Kadangi pranašas yra viso žemiško gyvenimo paradigma, juo sekama itin smulkmeniškai ir pedantiškai. Nepaisant to, islamas draudžia daryti pranašų atvaizdus ir tai laiko nuodėme.

TIKĖJIMAS PASKUTINIUOJU TEISMU IR POMIRTINIU GYVENIMU.

Alachas viską sukūrė su užduota egzistavimo trukme. Visi ir viskas nuo pat sukūrimo juda link sunaikinimo ir mirties. Kiekviena gyva būtybė turi savo paskutinę dieną, kaip ir visas gyvenimas žemėje. Vienok žmonių būtybės tuo nesibaigs – yra po šio gyvenimo dar vienas gyvenimas. Musulmonai, kaip ir krikščionys, tiki kūno prisikėlimu: kad praėjus vienai dienai po žmogaus mirties, jo kūną Dievas susigrąžinsiąs naujam gyvenimui. Todėl musulmonai savo mirusiųjų niekuomet nedegina, visuomet tik laidoja. Alachas yra teisingas, bet žemėje egzistuoja neteisingumas. Niekas iš tikrųjų negali pabėgti nuo bausmės – paskutiniojo Alacho teismo dieną visi gaus atlygį už savo nusikaltimus. Gyvenimas žemėje yra bandymų laikas, o ne tikro atlygio ar bausmės laikas. Po gyvybės žemėje sunaikinimo Alachas palieps visiems žmonėms sugrįžti į gyvenimą su kūnu iir siela. Mirusiųjų prisikėlimą seks Alacho teismas. Joks teismas nėra baigtas jei nėra atlygio už gerus darbus ir bausmės už blogus darbus. Atlygis yra gyvenimas rojuje, o bausmė – gyvenimas pragare. Tai yra amžini gyvenimai, amžinas atlygis ir amžina bausmė.

TIKĖJIMAS LEMTIMI.

Žmonės yra sukurti vyrais arba moterimis, aukštais arba žemais, juodaodžiais, geltonodžiais, baltaodžiais ar raudonodžiais, šauniais arba ne tiek šauniais, su savo tėvais, gimimo vieta ir pan. Visą tai duoda Alachas. Vienok žmogui leista pasirinkti ir mėgautis apribota laisve. Jų veiklos rezultatai priklauso nuo jų supratimo, pastangų ir Alacho teikiamų malonių lygio. Žmonės, neturintys tobulo žinojimo, klysta ir nepasiekia savo tikslų. Tik Alachas turi tobulą žinojimą, o žmogaus žinios yra netobulos. Daugelis musulmonų tiki, kad viskas yra sukurta Alacho ir nieko pasaulyje negalima pakeisti, todėl reikia paklusti savo likimui. Pasak Muhamedo viskas yra jau užrašyta mūsų gyvenimo knygose ir to kas jose užrašyta negali niekas išvengti ar pakeisti

DŽIHADAS

Kad nugyventų gerą gyvenimą, žmogus turi kovoti, ir ta vidinė kova vadinama džihadu. Kai kurie musulmonų teisininkai linkę džihadą priskirti prie prievolių – arkanų. Tačiau daugelis laikosi nuomonės, kad džihadas nepatenka į arkanų kategoriją. Džihada arabiškai reiškia “stengtis“, todėl žodis džihadas verstinas kaip “pastangos“. Koranas kalba apie pastangas įtvirtinti tikėjimą. Daugeliui musulmonų džihadas reiškia, kkad geru savo gyvenimo pavyzdžiu reikia stengtis atversti į islamą kitus. Jie tiki, kad pasaulio problemos bus išspręstos tik tada, kai visame pasaulyje įsiviešpataus islamas. Musulmonų teisininkai išskyrė keturias džihado rūšis: sielos, žodžio, pavyzdžio, kardo.

Sielos džihadas nukreiptas į tikinčiojo vidų – jis arba ji privalo visomis išgalėmis gryninti savyje tikrą ir nuoširdų tikėjimą ir atsidavimą Dievui. Žodžio džihadas – misionieriška veikla. Musulmonams privalu skelbti savo tikėjimą aplinkiniams. Tai jie turi daryti visais prieinamais būdais ir visuomet. Pavyzdžio džihadas taip pat yra misionieriškos veiklos forma – savo pačių gyvensena musulmonai turi demonstruoti islamo pranašumą prieš kitas religijas. Ir galiausiai yra kardo džihadas – prieštaringiausiai vertinama džihado forma. Daugelis musulmonų mano, kad kardo džihadas gali būti tik gynybinis – iškilus grėsmei musulmonų bendruomenei, jos turtui, žemei, kiekvienas musulmonas privalo gintis jam ar jai prieinamomis priemonėmis. Tačiau būta ir tokių musulmonų teisininkų, kurie propagavo puolamąjį džihadą. Pažymėtina, kad Korane džihadas praktiškai nesiejamas su smurtu, nors tam tikros smurto rūšys pateisinamos ar net išaukštinamos.

Tiesa, dabartiniais laikais, kai islamiškosios teisės tradicijos nustojo relevantiškumo, radikalūs musulmonai savo smurtavimus mėgina pateisinti tendencingai parinktomis ištraukomis iš Korano ir Chadysų, puolamąjį džihadą skelbdami kiekvieno musulmono pareiga.

ŠARIATAS

Šariatą būtų galima apibrėžti kaip tikėjimą, kad visa ko Kūrėjas Dievas savo

kūrinijai, visų pirma žmonijai, numatė taisykles bei ribas, ir jei jų neperžengs, žmonija eis išganymo keliu. Išvertus šariatas reikštų „platų vandens link vedantį kelią“. Šariatas nesensta – jis amžinas ir nekintantis, kaip ir pats Kūrėjas. Todėl žmonės savo nuožiūra negali ir neturi teisės keisti nei Dievo jiems numatytų taisyklių, nei nubrėžtų ribų. Maža to, žmonija visuomet privalo gyventi pagal dieviškąją teisę. Kita vertus, šariatas yra ne daugiau nei principas, neturintis materialios, žmogui apčiuopiamos išraiškos – jis nėra koks nors pavienis ttekstas ar tekstų rinkinys, kuriame Dievas būtų surašęs savo taisykles ir įsakymus. Koranas, žinoma, gali būti laikomas šariato išraiška, bet teigti, kad visa dieviškoji teisė sutalpinta į Koraną, reikštų jį pervertinti, o dieviškąją teisę – nuvertinti. Šariatas nėra tapatus Koranui, jis apima kur kas daugiau nei jame parašyta. Tai visapusiškas musulmonų vadovas. Jame pateikiami nurodymai ne tik kaip turi elgtis kiekvienas asmeniškai, bet ir kaip reikia vadovauti valstybei.

NUODĖMĖS

Islame nuodėmės samprata nėra išplėtota. Ją veikiau keičia smerktini, negarbingi veiksmai, už kuriuos ppaskutinio teismo dieną nubaus pats Dievas, ir nusikaltimai, už kuriuos bausmės susilaukiama dar čia, žemėje. Apskritai islamiškoji teisė visus žmogiškus veiksmus suskirsto į penkias kategorijas: privalomus, skatinamus, nutylimus (neutralius), smerkiamus ir draudžiamus. Draudžiamų veiksmų sąrašas gan įspūdingas. Daugumas draudimų yra mmoraliai motyvuoti, pavyzdžiui, draudimas vartoti alkoholį, paleistuvauti, neteisėtai žudyti, vogti ir pan.

Musulmonams gan paprasta sužinoti, kuris veiksmas islamiškosios teisės yra vertinamas palankiai, o kuris nepalankiai: praėjus keletui šimtmečių nuo Muhameto mirties, musulmonai sudarė pranašui priskiriamų veiksmų ir pasisakymų sąvadus, kuriuose jis leidžia suprasti, kokie veiksmai Dievui malonūs, priimtini, o kokie –atgrasūs. Musulmonai teisininkai, vadovaudamiesi Koranu ir Chadysais dar labiau išplėtė veiksmų legalumo ir nelegalumo paletę. Susiorientuoti teisinėje kazuistikoje eiliniams musulmonams pagelbsti muftijai – teisininkai, duodantys teisines nuomones – fatvas.

MOTERS TEISĖ ISLAME

Europoje įsivyravusi nuomonė, kad musulmoniškose kultūrose moters statusas yra žemesnis nei vyro. Iš dalies tai tiesa – daugelis musulmoniškų visuomenių yra itin patriarchalios, jose dominuoja vyrai. Vyrai priima svarbiausius sprendimus – net ir tuos, kurie tiesiogiai susiję su moters asmeniu. TTačiau islamiškoji teisė, nors iš principo ir yra patriarchali, nepadaro moters visiška beteise. Tiesa, moters “teisinis svoris“ nelygus nė pusei vyro “teisinio svorio“. Tai akivaizdžiai liudija reikalavimas, kad vieną liudininką vyrą teisme atstotų dvi liudininkės moterys, tačiau tai nerodo, kad moteris žemesnė už vyrą. Tai kontraktą pasirašančių šalių teisių apsaugos priemonė, kadangi moteris, kaip taisyklė, ne taip patyrusi praktiniame gyvenime kaip vyras. Šis patirties neturėjimas gali sukelti žalą vienai iš šio kontrakto pusių. Todėl įstatymas reikalauja, kad mažiausiai dvi moterys bbūtų liudininkės kartu su vienu vyru. Jei viena iš liudininkių ką nors pamirš, kita jai apie tai primins. Arba, jei ji padarys klaidą dėl patirties trūkumo, kita moteris ją pataisys. Tai atsargumo priemonė, garantuojanti teisingą sandėrį ir gerus santykius tarp žmonių. Dėl savo “teisinio svorio“ vyrai gauna ir daug didesnę atsakomybę – už tą patį nusižengimą moteris paprastai baudžiama švelniau. Beje, pagal islamišką teisę vyras turi užtikrinti šeimos gerovę ir uždirbti savo, žmonos ir vaikų pragyvenimui – žmonos vertimas dirbti už šeimos namų vertinamas nelabai palankiai. Tačiau jei ji pageidauja dirbti arba būti finansiškai nepriklausoma, arba dalyvauti bei dalintis atsakomybėje už šeimą, ji yra visiškai laisva taip elgtis su sąlyga, jog garantuojama jos neliečiamybė ir garbė.

Moters atžvilgiu, Islamas pripažįsta, kad moteris yra pilnateisis ir lygus partneris vyrui žmonijos pratęsimo procese. Jis – tėvas, ji – motina ir abu reikalingi gyvybei užmegzti. Jos vaidmuo ne mažiau svarbus nei jo. Šioje partnerystėje ji su vyru vaidina vienodą vaidmenį; ji dalinasi vienoda atsakomybe su vyru ir joje tiek pat žmogiškumo bruožų kaip ir jos partneryje. Ji lygi vyrui savo asmenine bei visuomenine atsakomybe ir gaudama atlyginimą už savo poelgius. Ji pripažinta nepriklausoma asmenybe savo žmogiškomis savybėmis ir verta dvasinių siekių. Jos žmogiškoji prigimtis nne žemesnė ir nesiskiria nuo vyriškosios. Abu sudaro vieną visumą. Ji lygi vyrui gaudama išsilavinimą ir žinių. Ji turi žodžio laisvę kaip ir vyras. Jos nuomonės reiškimas priimamas ir negali būti ignoruojamas tik dėl to, kad ji priklauso moterų giminei.

Islamas skyrė moterims vienodas teises sudaryti kontraktus, užsiimti verslu, savarankiškai uždirbti ir turėti pinigų. Jos gyvenimas, jos nuosavybė, jos garbė yra šventi kaip ir vyro. Jei jai buvo padaryta žala, ji gauna atitinkamą kompensaciją, kuri yra lygi tai, kokią jos vietoje gautų vyras. Be to islamas davė moteriai teisę paveldėti dalį turto. Iki islamo ji ne tik negaudavo šios dalies, bet pati buvo laikoma vyro paveldėta nuosavybe.

Religinių ritualų ir prievolių atžvilgiu vyrai ir moterys yra lygūs – ir vieniems, ir kitiems vienodai prisakyta vykdyti prievoles. Bet moteris turi tam tikras privilegijas, kurių neturi vyras. Ji laisva nuo kai kurių religinių įsipareigojimų, pavyzdžiui, nuo maldų ir pasninko mėnesinių ir gimdymo metu. Ji neprivalo lankyti pamaldų mečetėje penktadieniais. Ji laisva nuo visų finansinių įsipareigojimų. Kaip motina ji daugiau pripažįstama ir gerbiama Dievo akyse. Pranašas pripažino šią pagarbą, kai pareiškė, kad rojus guli po motinos kojomis. Kaip žmona, ji turi teisę reikalauti iš savo būsimo vyro išpirkos, kuri taps jos nuosavybe. Ji turi teisę įį pilną aprūpinimą ir visapusišką vyro paramą. Ji neprivalo dirbti arba dalintis su vyru šeimos išlaidomis. Ji turi teisę po vestuvių susigrąžinti visa tai, ką turėjo iki tol, ir vyras neturi teisių į nei vieną iš jos asmeninių daiktų. Kaip duktė arba sesuo ji turi teisę į saugumą ir apsaugą atitinkamai iš tėvo arba brolio. Tai jos privilegija.

Musulmonė moteris visada asocijuojasi su sena tradicija, žinoma kaip “čadra”. Tai grynai Islamo tradicija, kur moteris turi puošti save garbės, orumo, padorumo, švaros ir neliečiamumo čadra. Ji turi susilaikyti nuo visų veiksmų ar gestų, kurie gali iššaukti kitų vyrų, išskyrus jos teisėtą vyrą, aistrą arba įtartiną abejonę dėl jos padorumo.

SANTUOKA IR ŠEIMA

Kalbant apie tarpasmeninius santykius, didžiausias dėmesys pamatinių islamo tekstų fone skiriamas santuokos institutui konkrečiai bei šeimos gyvenimui apskritai. Islame santuoka suprantama kaip teisiškai reguliuojamas socialinis kontraktas tarp vyro ir moters (ir jų šeimų). Islamiškoji teisė labai nepalankiai žiūrėjo į viengungystę. Sukurti šeimą ir susilaukti palikuonių buvo laikoma natūralia žmogaus gyvenimo ciklo dalimi. Mahometas laikėsi nuostatos, kad tuoktis žmonės turėtų kaip galima anksčiau – lytinį susilaikymą jis laikė mažų mažiausiai yda. Todėl dažnai besituokiantieji būdavo dar paaugliai, kuriems visuose reikaluose atstovaudavo jų globėjai – tėvas ar, jo nesant, tėvo brolis. Taip islame

susiformavo „sutartų“ santuokų tradicija – kai jauniesiems atstovaujantys tėvai tiesiog be jų žinios susitardavo dėl atžalų tuoktuvių. Žinoma, jauniesiems turėdavo būti leista vienam kitą pamatyti (dažnai – pirmą kartą gyvenime) dar iki susituokiant, bet jų apsisprendimas pakeisti įvykių eigos praktiškai negalėjo. Dažniausiai iš pagarbos tėvams parinkti sutuoktiniai būdavo priimami nuolankiai. Tiesa, sūnūs dar iki pradedant santuokos procedūrą galėdavo tėvams įrodyti nenorį vesti konkrečios parinktos nuotakos, bet tai dažnai reikšdavo tik tiek, kad kita parinkta jiems turės besąlygiškai tikti.

Tokio dalyko kkaip santuoka iš meilės musulmoniškoji teisė nenumatė, jo nepalaikė ir tradicija. Priežastis labai paprasta: dėl visuomenę persmelkusio lyčių atskyrimo, ne tos pačios šeimos vaikinai ir merginos praktiškai neturėdavo galimybių susitikti, nes vyrai ir moterys bendraudavo (studijuodavo, dirbdavo, linksmindavosi, melsdavosi) tik drauge su savo lyties atstovais. Viešumoje moterys dažnai dengdavo veidus, o apie pasikalbėjimą su vyrais negalėjo būti nė kalbos – toks elgesys būdavo suprantamas kaip amoralus, net nusikalstamas. Todėl vaikinui ar merginai pareiškus, kad norėtų tuoktis su mylimu žmogumi, tėvams vveikiau kildavo įtarimų dėl netinkamo atžalų elgesio, o ne suteikdavo džiaugsmo, jog vaikas turi pasirinkęs antrą pusę. Meilė, kaip ji suprantama mūsų kultūroje, niekada nebuvo teigiamas veiksnys santuokai sudaryti. Kita vertus, niekas neneigė, kad sutuoktinių meilė stiprina santuoką. Santuokos kaip kkontrakto vaidmenį paliudija ir įstatymiškai numatyta vertinga dovana, kurią jaunojo pusė įteikia nuotakai. Tai dažniausiai būdavo brangakmeniai, perlai, papuošalai ar tiesiog pinigai. Ši dovana buvo suprantama kaip neliečiama privati žmonos nuosavybė, ištuokos ar našlystės atveju garantuosianti bent minimalų laikiną pragyvenimą be maitintojo likusiai moteriai. Ta pati islamiškoji teisė reglamentuoja, kokia turi būti dovanos vertė, kur dovana saugojama, kas ja disponuoja ir kokiais atvejais ji lieka žmonai, o kokiais – grįžta vyrui.

Anksčiau musulmoniškose šeimose vyravo lyčių segregacija – moterys ir vyrai gyvendavo skirtinguose namų fligeliuose. Vaikai iki maždaug aštuonerių metų galėdavo laisvai judėti po visus namus. Islamiška teisė santuoką traktavo kaip amžiną sąjungą, bet numatė ir ištuokos procedūrą. Tiesa, ji buvo palankesnė vyrui nei žmonai.

APIBENDRINIMAS

Nė viena religija šiuolaikiniame pasaulyje nėra ttokia bauginanti ir taip neteisingai suprantama kaip islamas. Ši religija gali atrodyti egzotiška arba netgi kraštutinumų religija, nes, skirtingai nuo kitų tikėjimų, islamas duoda aiškiai apibrėžtus nurodymus visiems žmonėms, kurių jie turi laikytis visose gyvenimo srityse: asmeniniame, visuomeniniame, moraliniame, vyriausybiniame, politiniame, ekonominiame, dvasiniame gyvenime. Populiarioje Vakarų vaizduotėje ji dažnai iškyla kaip tikėjimas, remiantis autoritarinę valdžią, moterų priespaudą, pilietinį karą ir terorizmą, tačiau, įsigilinus į islamo esmę bei prasmę, matyti, kad taip nėra. Islamo tyrinėtojas E. Račius norėdamas paneigti besiformuojantį stereotipą, jjog islamas – tai Bin Ladenas, barzdoti talibai, kurių iš Afganistano kalnų tarpeklių niekaip nepajėgia ištrūkyti amerikiečiai su savo sąjungininkais, ar bombų sprogdintojai Londono metro stotyse – tvirtino, kad visos 57 musulmoniškos šalys labai skirtingos“. Jis musulmonus skirsto į penkias grupes: tradicionalistus, kurių yra daugiausia, modernistus, islamistus fundamentalistus ir džihadžius – „šventojo karo“ prieš kitatikius skelbėjus. Visus šią religiją išpažįstančius žmones vienija tik trys dalykai – Koranas, Alachas ir Muchamedas.

Musulmonų pasaulėžiūroje religija visada buvo svarbiausioje vietoje, ir jiems nėra skirtumo tarp pasaulietiškų ir šventų dalykų. Musulmonams visi gyvenimo aspektai – dvasiniai ir materialiniai, valstybė ir religija – yra susiję tarpusavyje, nes viskas priklauso Allahui ir vien tik Allahui.

Atidžiau įsigilinus galime pastebėti, jog socialinio teisingumo, lygybės, tolerancijos ir užuojautos idėjos visuomet neatskiriamos islamo pasaulėvaizdžio dalys. Taigi nuodugniau supratus islamą ir išanalizavus jo dvasingumo sritį galima būtų atkreipti dėmesį į Musulmonų brolijos nario Jūsufo Abdala al Karadavi mintis: „Vakarai privalo išmokti pripažinti musulmonų teisę gyventi pagal savo religiją ir, patiems nusprendus, įgyvendinti savo valstybinėje santvarkoje islamiškąjį idealą. Jie turi suprasti, kad egzistuoja daugiau nei vienas gyvenimo būdas. Įvairovė praturtina pasaulį. Dievas suteikė žmonėms teisę ir gebėjimą rinktis, ir kai kurie iš jų gali laikytis religinio gyvenimo būdo, įskaitant ir islamišką valstybę, oo kiti renkasi pasaulietinį idealą.“

LITERATŪRA

1. Religijų istorijos antologija II dalis. Islamas, Budizmas, Induizmas. Vilnius: Vaga, 2002.

2. SELF, David. Pasaulio religijos. Alma littera. Vilnius, 1997.

3. RUBŠYS, Antanas. Islamas. Religija. Kultūra. Valstybė. „Katalikų pasaulis“. Vilnius, 2002.

4. MEREDITH, Susan. Pasaulio religijos. “Šviesa”. Kaunas , 1997.

5. SCHIMMEL, Annemarie. Islamo įvadas. ALK Regnum fondas. Vilnius, 2001.

6. www.islamas.lt

7. www.islamas.8k.com

8. Naujasisi Testamentas, Lietuvos Biblijos Draugija, Vilnius, 1992.

9. Šv.Korano vertimas iš arabų kalbos.

10. ARMSTRONG, Karen. Islamas. Trumpa istorija, Tyto Alba, Vilnius 2003.