Islamas

Apie moteris

Siekiant suprasti, ką Islamas padarė moterims, nėra reikalo apverkti jos sunkią padėtį prieš Islaminiu laikotarpiu ar dabar, šiuolaikiniame pasaulyje. Islamas suteikė moterims teises, privilegijas, kurių jos niekada neturėjo kitose visuomeninėse ar konstitucinėse sistemose. Tai darosi aišku, kai šis klausimas nagrinėjamas bendrai lyginant, o ne atskirai, dalimis. Moterų teisės bei pareigos yra lygios vyrų, bet nebūtinai tos pačios. Lygybė ir panašumas – du visiškai skirtingi dalykai. Šis skirtumas suprantamas, nes vyrai ir moterys nėra vienodi, tačiau lygūs. Praktiškai neįmanoma rrasti du panašius vyrus arba moteris.

Moters atžvilgiu, Islamas pripažįsta, kad moteris yra pilnateisis ir lygus partneris vyrui žmonijos pratesimo procese. Jis – tėvas, ji – motina ir abu reikalingi gyvybei užmegzti. Jos vaidmuo ne mažiau svarbus nei jo. Šioje partnerystėje ji su vyru vaidina vienodą vaidmenį; ji dalinasi vienoda atsakomybe su vyru ir joje tiek pat žmogiškumo bruožų kaip ir jos partneryje.

Ji lygi vyrui savo asmenine bei visuomenine atsakomybe ir gaudama atlyginimą už savo poelgius. Ji  pripažinta nepriklausoma aasmenybe savo žmogiškomis savybėmis ir verta dvasinių siekių. Jos žmogiškoji prigimtis ne žemesnė ir nesiskiria nuo vyriškosios. Abu sudaro vieną visumą.

Ji lygi vyrui gaudama išsilavinimą ir žinių. Kai Islamas skyrė musulmonams siekti žinių, jis nedaro skirtumo tarp vyrų ir mmoterų. Beveik prieš 14 amžių Mahometas pareiškė, kad žinių siekimas – kiekvieno musulmono pareiga, ar tai būtų vyras, ar moteris. Šis pareiškimas buvo labai aiškus ir įgyvendinamas visos musulmonų istorijos eigoje.

Ji turi žodžio laisvę kaip ir vyras. Jos nuomonės reiškimas priimamas ir negali būti ignoruojamas tik dėl to, kad ji priklauso moterų giminei. Korane ir istorijoje nurodoma, kad moteris ne tik laisvai reikštų savo nuomonę, bet ir ginčytųsi ir dalyvautų rimtose diskusijose su pačiu Pranašu, o taip pat kitais Islamo vadovais. Be to, buvo atvejų, kai musulmonų moterys reiškė savo pažiūras teisėtvarkos, valstybinės svarbos klausimais ir buvo Kalifų opozicijoje, o šie priimdavo racionalius moterų argumentus. Tokie įvykiai buvo Umar Ibn al Chattabo chalifato valdymo metu.

Istoriniai metraščiai rodo, kad moterys dalyvavo vvisuomeniniame ankstyvųjų musulmonų gyvenime, ypač tautinių kančių laikotarpiais. Moterys dalyvavo visuomeniniame ankstyvųjų musulmonų gyvenime, ypač tautinių kančių laikotarpiais. Moterys paprastai lydėdavo musulmonų armijas, dalyvaujančias mūšiuose, kad galėtų slaugyti sužeistuosius, ruošti maistą, aptarnauti karius ir kt. Jų neslėpė už geležinės uždangos ir nelaikė beverčiais padarais, neturinčiais sielos. Islamas skyrė moterims vienodas teises sudaryti kontraktus, užsiimti verslu, savarankiškai uždirbti ir turėti pinigų. Jos gyvenimas, jos nuosavybė, jos garbė yra šventi kaip ir vyro. Jei ji įvykdys kokį nusikaltimą, jos nubaudimas bus ne mmažesnis ir ne didesnis negu vyro bausmė panašiu atveju. Jei jai buvo padaryta žala, ji gauna atitinkamą kompensaciją, kuri yra lygi tai, kokią jos vietoje gautų vyras.

Islamas neskelbia šių teisių statistinėje formoje, o paskui jų vengia. Jis imasi visų priemonių, kad jos būtų išsaugotos ir įgyvendintos kaip neišvengiamos tikėjimo tiesos. Jis niekada nepakenčia tų, kurie linkę į nusistatymą moterų atžvilgiu ar skirtingai žiūri į vyrą ir moterį.

Islamas davė moteriai teisę paveldėti dalį turto. Iki islamo ji ne tik negaudavo šios dalies, bet pati buvo laikoma vyro paveldėta nuosavybe. Kai kuriais atvejais civilinių kontraktų paliudijimui buvo būtini du vyrai arba vienas vyras ir dvi moterys. Tačiau tai nerodo, kad moteris žemesnė už vyrą.  Tai kontraktą pasirašančių šalių teisių apsaugos priemonė, kadangi moteris, kaip taisyklė, ne taip patyrusi praktiniame gyvenime kaip vyras. Šis patirties neturėjimas gali sukelti žalą vienai iš šio kontrakto pusių. Todėl Įstatymas reikalauja, kad mažiausiai dvi moterys būtų liudininkės kartu su vienu vyru. Jei viena iš liudininkių ką nors pamirš, kita jai apie tai primins. Arba, jei ji padarys klaidą dėl patirties trūkumo, kita moteris ją pataisys. Tai atsargumo priemonė, garantuojanti teisingą sandėrį ir gerus santykius tarp žmonių.

Moteris turi tam tikras privilegijas, kurių neturi vyras. Ji laisva nnuo kai kurių religinių įsipareigojimų, pavyzdžiui, nuo maldų ir pasninko mėnesinių ir gimdymo metu. Ji neprivalo lankyti pamaldų mečetėje penktadieniais. Ji laisva nuo visų finansinių įsipareigojimų. Kaip motina ji daugiau pripažįstama ir gerbiama Dievo akyse. Pranašas pripažino šią pagarbą, kai pareiškė, kad rojus guli po motinos kojomis. Kaip žmona, ji turi teisę reikalauti iš savo būsimo vyro išpirkos, kuri taps jos nuosavybe. Ji turi teisę į pilną aprūpinimą ir visapusišką vyro paramą. Ji neprivalo dirbti arba dalintis su vyru šeimos išlaidomis. Ji turi teisę po vestuvių susigrąžinti visa tai, ką turėjo iki tol, ir vyras neturi teisių į nei vieną iš jos asmeninių daiktų. Kaip duktė arba sesuo ji turi teisę į saugumą ir apsaugą atitinkamai iš tėvo arba brolio. Tai jos privilegija. Jei ji pageidauja dirbti arba būti finansiškai nepriklausoma, arba dalyvauti bei dalintis atsakomybėje už šeimą, ji yra visiškai laisva taip elgtis su sąlyga, jog garantuojama jos neliečiamybė ir garbė.

Tai, kad moteris maldos metu stovi už vyro, visiškai nereiškia, kad ji yra žemiau jo. Eilių išsidėstymo tvarka pamaldų metu nustatyta taip, kad padėtų kiekvienam susikoncentruoti savo meditacijoje. Tai labai svarbu, kadangi musulmoniškos maldos – tai ne tik psalmių ir giesmių giedojimas. Jose yra veiksmai, judesiai, stovėjimas, lankstymasis, kritimas aant kelių ir kt. Todėl, jei vyrai susimaišo su moterimis tose pačiose eilėse, tai gali trukdyti ir nukreipti dėmesį. Tada mintys gali būti užimtos kažkuo svetimu maldai ir nukreipti tikintįjį nuo šviesaus meditacijos kelio. Rezultate bus prarastas maldos tikslas, be to, bus atliktas svetimoterystės įžeidimas žvilgsniu, nes akis – apžiūrinėdama draudžiamus dalykus – gali būti įžeidimo kaltininke taip pat kaip ir širdis. Islamas nurodė eilių tvarką taip, kad pirmose eilėse stovi vyrai, už jų – vaikai, o moterys – už  vaikų. Bet kas, kas nors kiek pažįstamas su musulmoniškų maldų kilme ir paskirtimi, gali lengvai suprasti visą tokios tvarkos išmintį.

Musulmonė moteris visada asocijuojasi su sena tradicija, žinoma kaip “čadra”. Tai grynai Islamo tradicija, kur moteris turi puošti save garbės, orumo, padorumo, švaros ir neliečiamumo čadra. Ji turi susilaikyti nuo visų veiksmų ar žestų, kurie gali iššaukti kitų vyrų, išskyrus jos teisėtą vyrą, aistrą arba įtartiną abejonę dėl jos padorumo.

Kas yra Islamas ir kas yra Musulmonai?

Žvelgiant iš lingvistinių (kalbinių) arabų kalbos ištakų, žodis “Islamas” reiškia pasiekti taiką – taiką su Dievu, taiką su savimi ir taiką su Dievo kūriniais per nuolankumą Dievui ir įsipareigojimą Jo pamokymams ir vadovavimams.

Islamas nėra nauja religija, bet paskutinė svarbiausios tiesos, kurią Dievas atskleidė per Jo

pranašus kiekvienam žmogui, kulminacija ir atlikimas. Penktadaliui viso pasaulio populiacijos Islamas yra ne tik asmeninė religija, bet ir pilnas gyvenimo būdas.

Musulmonais yra daugiau nei milijardas žmonių visame pasaulyje – įvairių rasių, tautybių ir kultūrų, nuo Indonezijos iki Afrikos, nuo Niu Jorko iki Arabų šalių.

Tik 18% Musulmonų gyvena Arabų šalyse; penktadalis gyvena Afrikoje prie Saharos; ir didžiausia pasaulyje Musulmonų bendruomenė gyvena Indonezijoje. Azijoje Musulmonai sudaro žymias dalis, o Centrinės Azijos respublikose, Indijoje, Kinijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Rytų ir Vakarų Europoje šši religija sudaro mažumas.

Į ką tiki Musulmonai?

Musulmonai tiki į Vienintelį, Neprilygstamą, Gailestingąjį Dievą – Vienintelį Visatos Kūrėją, Išlaikytoją ir Puoselėtoją; tiki į Angelus, kuriuos Jis sukūrė; tiki į Pranašus, per kuriuos Jis perdavė Savo apreiškimus žmonijai; tiki į Teismo Dieną ir į asmeninę atskaitomybę už savo veiksmus; tiki į visišką Dievo valdžią mūsų likimams, ar jie būtų geri, ar blogi; ir tiki į gyvenimą po mirties.

Paskutinė Dievo žinia žmonijai, amžinos žinios patvirtinimas ir viso, kas įvyko anksčiau, susumavimas, buvo aatskleista Paskutiniam Pranašui Mohamedui (telaimina jį Viešpats) per Arkangelą Gabrielį.

Musulmonu tampama tikint ir skelbiant: “Liudiju, kad nėra kito Dievo, išskyrus Allahą ir kad Mohamedas yra paskutinis Jo pranašas”. Šiuo pareiškimu tikintysis praneša jo ar jos tikėjimą visais Dievo pasiuntiniais ir jjų atneštais Šv.Raštais (pirmykštėje originalioje formoje).

Kodėl Islamas dažnai blogai suprantamas?

Islamas dažnai blogai suprantamas ir gali net atrodyti egzotiškas kai kuriose šiandieninio pasaulio dalyse. Galbūt taip yra todėl, kad religija nebedominuoja kasdieniniame gyvenime Vakarų visuomenėje; tuo tarpu Musulmonams Islamas yra gyvenimas. Musulmonai nedaro dirbtino padalijimo.

Kurį laiką Islamas buvo laikomas “Rytų” religija, bet dėl augančio Musulmonų skaičiaus Vakaruose, Islamas palaipsniui suvokiamas kaip pasaulinis tikėjimas. Musulmonai nėra laikomi kaip svetimi su neįprastom praktikom, bet yra sutinkami kaip dalis gyvenimo mozaikos Vakaruose. Daugeliu atvejų į Islamą yra žiūrima ne tik kaip į priimtiną religiją, bet ir kaip į trokštamą gyvenimo būdą.

Kas yra Mohamedas?

Mohamedas gimė Mekoje 570m.po Kr., per istorinį laikotarpį, kurį europiečiai vadina Viduramžiais. Mohamedo tėvas buvo ‘Abd Allah, bajoras iš Quraysh genties. JJis mirė prieš gimstant Mohamedui, o jo motina, Aminah, mirė po trumpo laikotarpio. Mohamedą išaugino jo dėdė, Abu Talib.

Kai Mohamedas išaugo, jis buvo žinomas kaip teisingas, dosnus ir nuoširdus, ir buvo vadinamas “al Amin”, kuris iš arabų kalbos išvertus reiškia “vertas pasitikėjimo” žmogus. Mohamedas buvo dažnai kviečiamas į pasitarimus ar sprendžiant ginčus.

Mohamedas buvo nuolat linkęs į apmąstymus ir neapkentė jo visuomenės smukimo. Jo įpročiu tapo karts nuo karto medituoti Hiros (Hira’) urve netoli “Jabal al Nur” (Šviesos kalno) viršūnės, prie MMekos.

Kaip Mohamedas tapo Pranašu ir Dievo Pasiuntiniu?

Būdamas 40-ties metų, per savo meditaciją Mohamedas gavo jo pirmąjį Dievo apreiškimą per Arkangelą Gabrielį. Šis apreiškimas, kuris tęsėsi 23 metus, dabar žinomas kaip Koranas.

Mohamedas pradėjo deklamuoti žodžius, kuriuos išgirdo iš Gabrielio, ir skelbti tiesą, kurią jam apreiškė Dievas. Mekos gyventojai buvo įmerkti savo keliais į neišmanymus ir priešinosi Mohamedui ir jo mažai pasekėjų grupelei visais įmanomais būdais. Šie “ankstyvieji” musulmonai patyrė nuožmų persekiojimą.

622m. po Kr. Dievas įsakė Musulmonų bendruomenei emigruoti. Šis įvykis, “hijrah” arba emigracija, kuomet Musulmonai paliko Meką ir išėjo į Mediną (apie 400km į Šiaurę), pažymi Musulmonų kalendoriaus pradžią.

Medina suteikė Mohamedui ir kitiems Musulmonams saugų ir kupiną maisto prieglobstį, kuriame augo Musulmonų bendruomenė. Po kelerių metų Pranašas ir jo pasekėjai grįžo į Meką, kur atleido savo priešams ir paskyrė (dedikavo) Kabą Vienintelio Dievo garbinimui. Prieš Pranašui numirštant (kai jam buvo 63 metai), didžioji Arabijos dalis buvo Musulmonai, o po Pranašo mirties Islamas išsiplėtė į Vakarus iki Ispanijos ir į Rytus iki Kinijos ir toliau.

Kaip Islamo plitimas įtakojo pasaulį?

Po Pranašo mirties Musulmonų bendruomenė staigiai išsiplėtė. Per kelis dešimtmečius Musulmonų valdomos teritorijos išsiplėtė per tris žemynus – Aziją, Afriką ir Europą. Per kitus kelis šimtmečius ši Imperija vis plėtėsi ir Islamas palaipsniui ttapo daugumos gyventojų pasirenkamu tikėjimu. Tarp priežasčių, lėmusių tokį staigų ir ramų Islamo plitimą, buvo šios doktrinos paprastumas – Islamas kviečia tikėti tik į Vienintelį Dievą ir jo garbinimą. Islamas taip pat pakartotinai moko žmones naudoti savo intelektines ir stebėjimo galias.

Dauguma svarbių filosofinių ir mokslinių Aristotelio darbų; daug iš Plato ir Pitagoro mokyklų ir svarbiausi Graikų astronomijos darbai, matematikos ir medicinos darbai (pvz. Almagest of Ptolemy, Euklido Elementai ir Hipokrato bei Galeno darbai), visi jie buvo išversti į arabų kalbą. Be to, svarbūs astronomijos, matematikos ir medicinos darbai buvo išversti iš Pahlavų ir Sanskrito kalbos. Rezultate, arabų kalba tapo svarbiausia moksline kalba pasaulyje ir mokslo bei žinių lobynu daugeliui amžių.

Tokie mokslininkai pasiekimai buvo daug daugiau nei tik vertimai ir išsaugojimai senovės mokymų. Šie mokslininkai pastatė ir išplėtojo senovinį palikimą prieš perleidžiant jį Vakarams.

Kas yra Koranas?

Pirmieji Korano žodžiai :

Gailestingojo ir maloningojo

Alacho vardu

tegu bus pagarbintas

visų pasaulių Viešpats ir Kūrejas!

Gailestingasis ir maloningasis

Teismo dienos Karaliau!

Tiktai Tave mes garbiname,

tik Tavo pagalbos meldžiame.

Koranas yra Visagalio Dievo žodis. Tai visas dokumentas su tiksliais žodžiais, Dievo apreikštais Pranašui Mohamedui per Angelą Gabrielį.

Mohamedas ir jo pasekėjai išmoko mintinai Koraną, padiktavo jį savo draugams, ir parašė jį per raštininką, kuris tikrino Koraną per visą Pranašo gyvenimą. PPer amžius nė vienas Suros (dalis ar skyrius) žodis nebuvo pakeistas. Koranas kiekviena smulkmena yra unikalus ir nuostabus tekstas, kuris buvo apreikštas Mohamedui prieš 14 amžių.

Koranas yra svarbiausias kiekvieno Musulmono tikėjimo ir praktikos šaltinis. Jis apima visus dalykus, liečiančius mus kaip žmones, įtraukiant išmintį, tikėjimą, garbinimą ir įstatymą; bet pagrindinė jo tema yra santykiai tarp Dievo ir Jo kūrinių. Koranas taip pat suteikia nurodymus teisingai visuomenei, deramam žmonių elgesiui ir teisingiems ekonomikos principams.

Ar Islamas toleruoja kitus tikėjimus?

 Taip. Qur’an nedviprasmiškai teigia:

“Religijoje prievartos nėra”.

 Ne musulmonų teisių į garbinimą gynimas yra vidinė Islamo įstatymo dalis. Tai taip pat yra teigiama Qur’an:

“Dievas jums nedraudžia, kalbant apie tuos, kurie su jumis nekovoja dėl jūsų tikėjimo, kurie nevaro jūsų iš jūsų namų, elgtis su tais žmonėmis maloniai ir teisingai; nes Dievas myli tuos, kurie yra teisingi”.

 Štai kodėl ne islamiškos bendruomenės ir religinės garbinimo vietos suklestėjo visame Islamo pasaulyje. Istorija pateikia daugybę musulmonų tolerancijos kitiems tikėjimams pavyzdžių. Pvz., prieš Ispanijos inkviziciją, žydai ir krikščionys amžiais gyveno ir klestėjo Andalūzijoje (Ispanija), valdomi musulmonų.

 Islamo įstatymas taip pat leidžia ne musulmonams steigti savo teismus bei vykdyti šeimos bei asmeninius įstatymus, administruojamus jų pasirinktų religinių autoritetų.

Kodėl šeima musulmonams yra tokia svarbi?

Šeima yra Islamo visuomenės pagrindas. Saugumas ir taika,

kurią garantuoja stabili šeima, yra labai vertinami ir laikomi gyvybiškai reikalingais dvasiniam jos narių augimui. Harmoninga socialinė tvarka yra kuriama stabilių vieningų šeimų; vaikai yra branginami ir retai kada palieka namus prieš sukurdami savo šeimas.

Tėvai Islamo tradicijoje yra labai gerbiami. Motinos yra ypatingai gerbiamos: Qur’an moko, kad, todėl kad motinos kenčia per nėštumą, gimdydamos ir augindamos vaikus, jos nusipelno ypatingo dėmesio ir gerumo.

Musulmonų santuoka yra ir šventas aktas, ir teisinis susitarimas, kuriame kiekvienas iš partnerių laisvai gali pareikšti savo sąlygas. IIšsiskyrimas, nors tai ir yra neįprasta, yra leidžiamas tik kaip paskutinė išeitis. Santuokos papročiai kiekvienoje šalyje yra skirtingi. 

Kaip musulmonai žiūri į pagyvenusius žmones, mirtį ir pomirtinį gyvenimą?

 Prieglaudos namai seniems žmonėms musulmonų pasaulyje yra beveik nežinomi. Rūpinimosi tėvais šiuo sunkiausiu jų gyvenime periodu našta yra laikoma garbe ir palaiminimu.

 Islamo pasaulyje, patarnavimas savo tėvams yra antra pareiga po Dievo garbinimo ir tėvai turi teisę to tikėtis. Yra laikoma niekingu poelgiu išreikšti susierzinimą, kai su senais žmonėmis, be jokios jų kaltės, ppasidaro sunku elgtis.

 Musulmonai tiki, kad dabartinis gyvenimas yra tik išbandymas ir pasiruošimas kitam egzistavimui. Pagrindinės tikėjimo sąvokos yra: Teismo Diena, Prisikėlimas, Dangus ir Pragaras.

 Kai miršta musulmonas, jo kūnas yra nuprausiamas, paprastai šeimos nario, įvyniojamas į švarią, baltą drobulę, ir ppalaidojamas su paprasta malda, pageidautina, tą pačią dieną. Musulmonai tai laiko viena iš paskutinių paslaugų, kurią jie gali padaryti savo artimiesiems ir galimybe prisiminti savo trumpą egzistavimą čia, žemėje.

Mečete

Musulmonai susirenka pagarbinti Dievo mečeteje.Daugelis mečečiu būna su aukštu bokštu-minaretu.Penkis kartus per dieną(vos pradedant aušti,iškart po vidurdienio,įpusejus popietei,po saulės laidos,ir pagaliau jau sutemus)mečetes tarnautojas – muedžinas kviečia musulmonus pasimelsti Dievui.Kiekvienoje mečeteje būna vieta,kur musulmonai prieš maldas gali apsiplauti.Prieš įžengdami į mečetę,jie nusiauna batus.Didžiojoje maldų salėje patiesti kilimėliai,ant kurių maldininkai atsiklaupia.Kai meldžiasi,kad ir kokioje pasaulio vietoje būtu,musulmonai privalo atsigręžti veidu į šventąjį Mekos miestą.Kiekviena maldos dalis kalbama vis kitokia poza.Iš pradzių musulmonas stovi – tai ženklas, kad jis klausosi Dievo.Tada nusilenkia,tuo išreikšdamas savo pagarbą Dievui.Po to dar du kartus žemai nusilenkia,paliesdamas žemę kkakta,keliais,nosimi,delnais – taip jis išreiškia savo paklusnumą Dievo valiai.Kiekvienu maldos momentu tariami tam skirti žodžiai.

Arkanai

Tai pareigos,kurias privalo atlikti kiekvienas Alacha tikintis musulmonas :

1. Šahada,arba tikejimo ispazinimas

2. Salatas,arba ritualine malda

3. Zakiatas,arba išmaldos davimas

4. Saumas,arba pasninkavimas

5. Chadžas,arba piligrimyste

ZAKIATAS – yra viena is svarbiausių pareigų,arba vienas is penkių islamo arkanų.Tai privalomas išmaldos davimas – priederme pinigais ( arba maistu ) padėti tiems,kas gyvena skurde,kas kenčia nepriteklių.Pinigus taip pat galima aukoti remiant ligonines ar mečetes statybą arba padėti neturtingam studentui užsimoketi už mokslą kkoledže,universitete.Islamas moko,jog tokia pagalba – tai malonė ir duodančiajam,ir imančiajam.Žodis „zakiatas“ reiškia “ tai kas apvalo „. Zakiatas dalijamas kasmet per Id al fitro šventę.

Religinės šventės

Islamas turi atskirą kalendorių.Metuose dvylika mėnesių,tačiau kiekvienas yra tik 29 ar 30 dienų ilgumo ( laikas nuo vieno jauno mėnulio iki kito ).Todėl musulmonų metai yra vienuolika dienų trumpesnių negu mūsų.Taigi ir jų šventės neatitinka mūsų kalendoriaus.

Musulmonų mėnesiai ir šventės :

1.Muharamas „Hidzros diena – minima Mahometo kelionė i Medina“ , „Žymimas izraelitų pabėgimas iš Egipto“. 2.Safaras 3.Rabi al avalas ( arba Rabi 1 ) „Pranašo diena“. 4.Rabi at tanis ( arba Rabi 2 ) 5.Džumadas al avalas ( Džumadas 1 arba Džamadas 1 ) 6.Džiumadas al akiras ( Džumadas 2 arba Džamadas 2 ) 7.Radzabas 8.Šabanas 9.Ramadanas “ Id al fitras“. 10.Šavalas 11.Dhu al kadachas 12.Dhu al chidzas „Piligrimyste i Meka“.