Islamas

Turinys

Turinys 2

Įvadas 3

Koks gi yra Muhamedo skelbtasis Dievas? 4

Penki islamo principai 5

Šahada (Liudijimas) 5

Salat (malda) 5

Zakat (išmalda) 5

Saum arba Siyam (Pasninkavimas) 5

Hadž (Piligrimystė) 6

Šeši tikėjimo piliorai islame 6

Islamiško mokymo šaltiniai 7

Musulmonai – nuosaiki tauta 7

Kaip tapti musulmonu? 8

Alaho stebuklai 10

Islamas ir poligamija 11

Ramadanas 12

Mokesčiai 13

„Šventasis karas“ 13

Islamiškos aprangos taisykles 13

Islamas Lietuvoje 14

Naudota literatūra 15Įvadas

Islamas yra viena iš pagrindinių pasaulio religijų. Žodis “Islamas” reiškia “paklusnumą” arba “nuolankumą” Allaho valiai, kuris yra vienintelis Dievas. Musulmonai – tai ir yra tie pasišventę žmonės. Pagrindinis Islamo tikėjimas: nėra kitų dievų tik Allaha dievas vienas ir Muhamedas yra jo pranašas.

610 metais vieną naktį Muhamedui apsireiškė angelas GGabrielius. Ta žinia, kuria Muhamedas gavo iš Dievo per šį angelą, buvo ta, kad yra tik vienas Dievas, o ne daug, kaip arabai iki tol tikėjo. Šis Dievas yra pasaulio kūrėjas ir vieną dieną jis teis žmoniją. Tai buvo nauja žinia: Judaizmas ir Krikščionybė tuo metu buvo plačiai paplitusios ir teigė vieno Dievo idėją. Muhamedas savo užduotį suprato ne kaip naujos religijos kūrimą, bet kaip tęsinį jau esančių religijų. Jis buvo paskutinis iš pranašų po Adomo, Abraomo, Mozės, Jėzaus, kuris sskelbė vieno Dievo buvimą. Bet islamas niekada nebuvo susijęs su Judaizmu ar Krikščionybe. Jis tapo nauja imperija ir nauja civilizacija. Nurodymai, kuriuos gavo Muhamedas, yra surašyti Korane, kuris nurodo, kaip tikėti ir kaip gyventi. Dėl tos priežasties, kad musulmonai tikėjo ttai, ką darė ar sakė Muhamedas, buvo įkvėpta Dievo, daugelis jo kalbų buvo užrašyta ar surinkta. Iš pradžių jie plito iš lūpų į lūpas, vėliau buvo užrašyti kaip pagalbinis priedas prie Korano.Koks gi yra Muhamedo skelbtasis Dievas?

„Išpažįstu, kad Dievas yra vienas, kad nėra kitu dievu išskyrus viena Dievą“,- taip skamba musulmoniškasis tikėjimo išpažinimas. Tuo yra išpažįstamas tikėjimas į Dievą, kuris yra visa sukūręs, kuris nėra su kažkuo palyginamas, nes visa, kas gali būti palyginama yra Jo sukurta, Jis nėra ir negali būti suasmeninamas, Jis neturi sūnų nei dukterų, nei dar kažkokių šeimos narių, Jis yra gailestingas ir teisingas ir su Juo reikės „atsiskaityti“ paskutiniojo teismo diena už savo gerus ir blogus darbus.

Muhamedas kalbėjo apie Dievą, į kurį tiki krikščionys iir žydai, kurį skelbė Jėzus, Mozė ir kiti pranašai. Jo misija buvo skelbti tikrąjį tikėjimą, tiksliau sugrąžinti žmones prie to, kas jau jiems buvo pranašų skelbta, bet žmonių supainiota, perdirbta bei pamiršta.

Muhamedas ragino žmones 5 kartus per dieną melstis Dievui. Malda yra paprasčiausias būdas santykio su Dievu palaikymui, melsdamasis net 5 kartus per dieną žmogus neturi galimybės išpuikti, nes yra priverstas prisiminti Dievą, prašyti Jo pagalbos. Islamiškoji malda turi ypatingą formą, kuri susideda iš nusilenkimo Dievui (kūnas palenkiamas iš sstovimos padėties 90 % kampu) – padėkos; ir parpuolimo ant keliu nulenkiant galvą ant žemės – nusižeminimo bei prašymo ženklas. Kiekvienos maldos metu musulmonai recituoja pirmąjį 7 – nių eilučių Korano skyrių Al-Fatiha (atveriantysis), kurio apytikslis vertimas skamba sekančiai:

Vardan Allaho kuris yra gailestingas

[Bis-miL-La hir-Rahmanir-Rahim]

Padėka Dievui, pasaulių Viešpačiui

[Al-hamdu liL-La hi Rabbil-alamin]

Gailestingajam Dievui

[ar-Rahmenir-Rahim]

Valdovui paskutiniojo teismo dieną

[Maliki jau mid-din]

Tau vienam tarnaujam ir Tavęs vieno prašom pagalbos

[Yjaka nabudu va Yjaka nastain]

Vesk mus tiesiu keliu

[ihdinas-siratal-mustakym]

uriuo ėjo Tavo palaimintieji

[siratal-ladina an-am ta alaihim]

o ne tuo, kuriuo ėjo Tave supykinę ir neteisieji.

[gairil-magdubi aleihim va – lad-dalin]

Prieš maldą musulmonai atlieka ritualinį apsivalymą: tekančiu vandeniu prausiamas veidas, rankos iki alkūnių, pėdos. Tik švarus žmogus gali stoti Dievo akivaizdon.Penki islamo principai

Jie yra privalomi visiems musulmonams, nors SUNITŲ ir ŠIITŲ sektose jie tuputėlį skiriasi. Islamo principai (“pilioriai”) vaidina didelį vaidmenį intelektualiniame ir socialiniame Islamo gyvenime. Šie principai yra:

1. Šahada (Liudijimas)

2. Salat (Malda)

3. Zakat (Išmalda)

4. Saum arba Siyam (Pasninkavimas)

5. Hadž (Piligrimystė)Šahada (Liudijimas)

Šahada yra: arabiškai “La ilah ha il al-lah, muham-madar rasul – ul-laH”. Vertimas: “Nėra kitų dievų išskyrus Allahą ir Muhamedas yra jo pranašas”. Islamas – viena iš trijų monoteistinių religijų, kilusių iš Rytų, kartu su Judaizmu ir krikščionybe ji pabrėžia Dievo vienatiškumą ir unikalumą. Žodis “Allahas” reiškia ““Dievas”. Antroji Šahados frazė teikia, kad Muhamedas yra Dievo pasiuntinys žmonijai. Didele dalimi priimdami Judėją – krikščioniškąją Biblijos tradiciją, musulmonai tiki, kad Dievas siuntė pranašus ir kitoms tautoms su ta pačia žinia, kurią Muhamedas skelbė arabams. Muhamedas savo misija atnešė paskutinę žinią dieviškosios tiesos, štai kodėl jis yra laikomas paskutiniuoju pranašu.Salat (malda)

Kasdieninė malda yra žmonių ir Dievo bendravimo priemonė. Penkios maldos per dieną yra privalomos visiems musulmonams ir prieš pradedant melstis reikia tapti švariu (t.y. nusiplauti tam tikras kūno vietas). Maldos yra šios: Fadžar (anksti rytą prieš saulei tekant), Zohar (vidurdienį), Asar (vėlią popietę), Maghrib (po saulėlydžio) ir Iša (vakare). Melstis reikia atsisukus į Mekos pusę. Taipogi yra privaloma kongregacinė penktadienio popietės malda, kuri turi būti atliekama mečetėje. Ten vyksta pamokslas, o maldininkai sėdi eilėmis.Zakat (išmalda)

Zakat’as yra pinigų dalijimas beturčiams. Kiekvienam musulmonui privaloma atiduoti 2,5 % savo metinių pajamų vargstantiems. Tai yra daroma prieš prasidedant MUHARRAM mėnesiui, kuris yra pats pirmasis naujųjų metų mėnuo. Dalinti Zakat’ą yra laikoma viena iš Dievo garbinimo formų, nes manoma, kad tokiu būdu yra išreiškiama padėka Dievui už tai, kad jis suteikė materialinę gerovę.Saum arba Siyam (Pasninkavimas)

Dar vienas padėkos Dievui būdas yra pasninkavimas. Tai yra privaloma visiems musulmonams devintą islamo kalendoriaus mėnesį – Ramadaną. Šio mmėnesio metu musulmonai atsisako maisto ir gėrimo šviesos metu, išskyrus tuos, kurie yra blogos sveikatos, nėščios moterys, ir tie, kurie keliauja. Jie turi pasninkauti vėliau. Pasninkavimas metas yra nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Baigti pasninkauti yra džiaugsmingas momentas. SAUM per visą Ramadano mėnesį reikalauja daug fizinių pastangų, bet atlygina dvasiškai.Hadž (Piligrimystė)

Piligrimystė prasideda Ramadano pabaigoje, ir tęsiasi iki dvylikto mėnesio DHU al – HIDŽĄ vidurio. Būtent šis penktasis principas reikalauja, kad tie musulmonai, kurie įstengia tai padaryti fiziškai ir finansiškai, nukeliautų į Meką bent kartą per savo gyvenimą. Mekoje maldos yra sakomos Kaabos šventykloje, taipogi aplinkiniuose rajonuose. Šią piligrimystę ir Kaabos pastatymą musulmonai sieja su pranašu Abraomu. Per metus apytiksliai apie du milijonai musulmonų atlieka šią piligrimystę. Šeši tikėjimo piliorai islame

Musulmonas tiki šiomis šešiomis tikėjimo tiesiomis:

1. Kiekvienas musulmonas tiki į vienintelį Dievą, kuris yra aukščiausias ir amžinas, maloningas ir gailestingas, visų kūrėjas ir aprūpintojas.

2. Kiekvienas musulmonas tiki į visus Allaho pranašus neteikdamas svarbos ir neišskirdamas nė vieno iš jų. Kiekviena tauta yra turėjusi vieną arba keletą pranašų, siustų Allaho, kad perduotų Jo pranešimą, ir kad būtų pavyzdžiu žmonijai. Šv.Korane minima tik dvidešimt penki pranašų vardais, tačiau čia yra nurodyta,jų yra buvę labai daug. Tarp tų dvidešimt penkių pranašų yra minimi Nojus, Abraomas,

Izmaelis, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Dovydas, Saliamonas, Jonas, Jėzus, ir, paskutinis, Muhamedas , tebūna Dievo taika ir palaiminimas su jais visais. Kiekvienas pranašas buvo siustas tam tikrai tautai, bet pranašas Muhamedas (tebūna Dievo taika ir palaiminimas su juo), buvo siustas visai žmonijai. Šis ypatingas pranašo Muhamedo kaip paskutiniojo pranašo (tebūna Dievo taika ir palaiminimas su juo) statusas įpareigoja visus musulmonus gerbti Muhamedą (tebūna Dievo taika ir palaiminimas su juo) bei gerbti visus pranašus, kurie buvo siusti žmonijai prieš jį. Įrodymų ir ppožymių, kad Muhamedas (tebūna Dievo taika ir palaiminimas su juo) yra Allaho apaštalas, yra daugiau nei tūkstančiai ir visi jie yra suminėti jo biografijoje. Didžiausias pranašo Muhamedo stebuklas, kartu įrodantis jo pranašavimo autentiškumą, yra Šv.Koranas (Allaho žodis), kurį tik pranašas galėjo perduoti žmonėms. Biblijos eilutėse, net ir dabartinėse jų formose, aiškiai paminėta pranašo Muhamedo (tebūna Dievo taika ir palaiminimas su juo) atėjimas. Žiūrėkit Deut. (18: 18), (18: 15), (33: 2-3) ir Jono (16: 12-14).

3. Kiekvienas musulmonas tiki į visus Dievo ssiustus šventus raštus, tačiau į jų originalias formas. Šie šventi raštai informuoja apie apreiškimus, kuriuos gavo pranašai, kad parodytų Allaho tiesos kelią. Šv.Korane yra speciali informacija apie Abraomo knygą (SUCHOFAI), apie Mozės Tauratą (mokymus), apie Dovydo Zaburą (Psalmes) ir apie JJėzaus Indžylą (Evangelija). Bet seniai prieš pranašo Muhamedo (tebūna Dievo taika ir palaiminimas su juo) gimimą, šios Dievo apreikštos knygos išnyko arba buvo iškraipytos žmonių. Allahas perdavė Šv.Koraną pranašui Muhamedui (tebūna Dievo taika ir palaiminimas su juo) kaip paskutinį apreiškimą ir pamokymą visiems žmonėms ir visam laikui.

4. Kiekvienas musulmonas tiki į angelų egzistavimą, kaip nematomą pasaulio dalį. Angelai yra bekūnės nuostabios būtybės, kurios iš prigimties nereikalauja maisto, gėrimo arba miego. Jie atlieka Allaho jiems pavestus darbus.5. Kiekvienas musulmonas tiki į paskutiniąją teismo dieną. Šv.Koranas moko, kad gyvenimas yra kaip išbandymas žmogui, kad paaiškintų, ar jis seks Allaho nurodytu keliu, ar ne. Atitinkamai, kiekvienas musulmonas turi pasiruošti amžinam gyvenimui po mirties, darydamas gerus darbus. Žmonės bus prikelti paskutiniąją teismo dieną, kad sstotų prieš Allahą ir atsakytų už savo veiksmus. Žmonės, darę gerus darbus, bus dosniai atlyginti ir šiltai pasveikinti į Allaho kelyje į Rojų, o darę blogus darbus, bus nubausti ir įmesti į pragarą. Per tikėjimą Allahu ir paskutiniąja teismo diena, Islamas skiepija žmogaus širdyje meilę Allahui ir skatina paklusnumą Dievui be jokios išorinės prievartos.

6. Kiekvienas musulmonas tiki, kad kas tik atsitiks šitame pasaulyje, yra įsakyta ir iš anksto nulemta Allaho. Allahas yra labai išmintingas, taigi, ką tik Jis daro, turi rreikšmingą tikslą, net jei kartais mes nesugebame to suvokti.Islamiško mokymo šaltiniai

Islamiškas gyvenimo būdas yra paremtas Šv.Korano ir Hadisų mokymais. Šv.Koranas yra pagrindinis Islamo mokymų ir įstatymų šaltinis. Šv.Koranas yra Allaho žodžiai, apreikšti pranašui Muhamedui (tebūna Dievo taika ir palaiminimas su juo) per Angelą Gabrielių. Visas Šv.Koranas buvo apreikštas pranašui Muhamedui (tebūnie Allaho taika ir palaiminimas su juo) po dalį per 23 metus, jo pranašavimo laiku. Kai tik viena Šv.Korano dalis būdavo apreikšta, tai pranašo draugai užrašydavo tą dalį į palmės lapą ar pergamentą, kaip pranašo buvo nurodyta. Yra žinoma daugelis atvejų, kai pranašo bendražygiai išmokdavo Šv.Koraną mintinai.

“Mes pateikėme Koraną arabų kalboje tam, kad Jūs galėtumėte suprasti jo prasmę. Kai mūsų Viešpaties amžinoji knyga kilni ir pilna išminties”. Taip kalbėjo Alachas ir tas, kuris gavo šią žinią – Muhamedas, Alacho pasirinktasis pranašas arabų žmonėms. Ta žinia yra “deklamavimas” šventų maldų. Musulmonai tiki, kad Alachas Korano turinį pateikė Muhamedui per angelą Gabrielių todėl, kad šis pranašas galėtų jį perteikti arabams. Koranas buvo pateiktas Muhamedui arabų kalba todėl, kad viską atpasakoti arabams jų gimtąja kalba ir palyginti tai su Judaizmo ir krikščionybės šventaisiais raštais. Musulmonams Koranas yra apreiškiantis religines, socialines ir moralines nuostatas. Koranas taipogi laikomas geriausiu arabų prozos pavyzdžiu. Korano autorius yra AAlachas, išskyrus tas vietas, kur kalba pranašas arba angelas. Žinia yra tokia: nėra jokio kito Dievo išskyrus Alachą, ir Jis suteikė savo žinią Muhamedui, kuris turėjo ją paskelbti arabams kaip įspėjimą ir pažadą. Įspėjimas yra visiems, kurie atsisako tikėto į vieną Dievą, jo pažadas yra tiems, kurie tiki į Alachą ir vykdo jo valią. “Aš apreiškiu tau (Muhamedai) Koraną tavo gimtąja kalba tam, kad tu galėtum skelbti gerąją žinią teisingiesiems ir įspėti besiginčijančią tautą”.

Po pranašo Muhamedo mirties (tebūnie Allaho taika ir palaiminimas su juo), pirmasis kalifas Abu-Bakr įsakė surinkti visas Šv.Korano dalis į vieną knygą. Toks Šv.Koranas buvo išsaugotas iki trečiojo kalifo Osmano laikų, kuris paruošė keletą kopijų ir išsiuntę jas į skirtingas musulmonų apgyventas teritorijas. Nuo to laiko praėjo daugiau kaip tūkstantis keturi šimtai metų, tačiau Šv.Koranas nepakito. Ta pati originali Šv.Korano kopija, su autentiškais žodžiais, įsakymais ir kalba, be jokio taško pridėjimo ar išbraukimo, yra naudojama ir dabar. Trumpiau tarant, Šv.Koranas yra vienintelis autentiškas dieviškas apreiškimas, likęs iki šių laikų nepakitęs ir pasiekęs mūsų laikus,, kuris pasižymi savo aiškiu istorinių faktų traktavimu, neužginčijamu tikslumu, neabejotinu autentiškumu ir visiška garantija į tikrą apreiškimo kalbą.

Hadisai yra pranašo Muhamedo (tebūnie Allaho taika ir palaiminimas su juo) pasakymų, pamokymų, bei poelgių rinkinys, ssmulkmeniškai surinktas, užrašytas ir išsaugotas pranašo Muhamedo (tebūnie Allaho taika ir palaiminimas su juo) bendražygių. (te Allahas jiems visiems atlygina). Hadisai išaiškina ir detalizuoja Šv.Korano eilutes.Musulmonai – nuosaiki tauta

Pagrindinė Islamiško gyvenimo savybė – tai dvasinio ir žemiškojo gyvenimo vienovė. Islamas taipogi nepripažįsta kraštutinumų rituale, gyvenime, bei mokslo atsiskyrime nuo religijos.Kiekvienam musulmonui visi gyvenimo aspektai, ar tai bebūtų dvasiniai, ar materialiniai, valstybiniai ar religiniai, visi yra susiję tarpusavyje, todėl kad viskas priklauso tik Allahui. Islamas duoda atsakymus bei rodo tiesų kelią visose gyvenimo srityse: asmeninėje, socialinėje, moralinėje, vyriausybinėje, politinėje, ekonominėje, dvasinėje, ir t.t. Dėl nuosaikumo ir absoliutaus atsidavimo Dievui, Šv.Koranas vadina musulmonus nuosaikia tauta.Kaip tapti musulmonu?

Jeigu asmuo nori tapti musulmonu ir yra giliai įsitikinęs, kad Islamas yra teisinga religija, tuo atveju jam tereikia ištarti ŠAHADĄ, t.y. tikėjimo paliudijimą. Šv. Koranas tai aiškina taip:

“ISLAMAS yra religija, globojama Dievo (ALLAHO) (Koranas 3:19).

Kitoje Šv. Korano vietoje Allahas skelbia :

“Jeigu asmuo trokšta kitos religijos negu Islamas ir nepašvenčia savęs Allahui, tai niekas kitas ir neprivers jo tapti musulmonu. Tačiau tas asmuo degs pragaro ugnyje” (Koranas 3:85).

Islamas yra dominuojanti religija, kitų religijų atžvilgiu. Allahas Šv. Korane teigia :

“Jums AŠ atsiunčiau tiesos šaltinį KORANĄ ir todėl jį saugau” (Koranas 5:48).

Muhamedas, Allaho pranašas (Ramybė ir palaima

Jam Allaho vardu) mokė :

“Islamas yra paremtas 5 doktrinomis: išpažinimas, kad nėra jokio kito Dievo išskyrus Allahą ir Muhamedas yra jo pranašas; malda ; išmalda vargšams ; pasninkavimas ramadano mėnesį; ir piligrimystė (HADŽ`AS)”.

Šahada yra išpažįstama tokiais žodžiais :

“AŠ-HADU-AN-LA-ILAHA-IL-AL-LAHO VA-AŠ-HADU-AN-NA MOHAM-MADAN RASUL-UL-LA”,

Kurie yra suprantami kaip:

“Aš išpažįstu, kad nėra jokio kito Dievo išskyrus Allahą, taipogi aš išpažįstu Muhamedą, jo pranašą”.

Kokia Šahados žodžių prasmė? Pagrindinis bei esminis dalykas, kurį kiekvienas musulmonas turėtų žinoti yra tai, kad nėra jokio kito Dievo, kurį reikėtų garbinti, išskyrus Allahą. Jis yra vienintelis dievas, kuris nusipelno būti garbinamas už tai, kad jis yra gyvybės davėjas, žmonijos globėjas ir maitintojas. Todėl žmogus turi garbinti Allahą, kuris tik vienas yra vertas būti garbinamu.

Antroji šahados dalis (t.y.Va-aš-hadu-anna moham-madan rasul-ul-la) teigia, kad pranašas Muhamedas yra Allaho pasiuntinys ir tarnas. Ir niekas neturi tuo abejoti. Todėl musulmonai privalo paklusti Pranašo nurodymams , tikėti į tai, ko jis mokė, praktikuoti jo mokymą, vengti to, ką jis uždraudė ir garbinti Allahą jiems aapreikštu būdu, nes tai, ko mokė Muhamedas buvo jam įkvėpta paties Dievo.

Kokia garbinimo prasmė? Garbinti Dievą–tai nuoširdžiai jam tarnauti, rodant pagarbą ir nuolankumą. Gilesnė garbinimo prasmė yra suvokiama kaip visiškas paklusnumas ir nuolankumas Allaho įsakymams žodžiais ir darbais tiek aaiškiai tai išreiškiant ir suvokiant, tiek besąlygiškai aklai tuo tikint.

Dievo garbinimas yra dvejopas:

1.Matomas (aiškiai parodomas)

2.Nematomas (paslėptas)

MATOMAS garbinimo būdas susideda iš 2 Šahados dalių kartojimo, maldų, išmaldos davimo, Šv. Korano skaitymo, prašymo ar maldavimo Dievo malonės, Allaho šlovinimo maldose, kūno plovimas prieš maldas ir t.t.

Matomas Dievo garbinimo būdas yra išreikštas veiksmais.

NEMATOMAS garbinimo būdas yra tikėjimas į Allahą, tikėjimas Paskutinio Teismo diena, tikėjimas Allaho pranašais, tikėjimas žmogaus likimo dieviškuoju nuosprendžiu (t.y. gėris ir blogis žmogaus gyvenime yra nulemtas Dievo).

Toks garbinimo būdas nėra išreiškiamas kūno veiksmais, bet reikalauja širdies tyrumo bei dvasinių pastangų.

Asmuo turi suvokti, kad toks dievo garbinimo būdas, kuris yra skirtas ne vienam Allahui, bet ir kitiems Dievams, yra laikomas politeizmu (t.y. daugiadievystė, tikėjimas daugiau nnegu į vieną dievą), o tai kelia Islamo atsižadėjimą, atsimetimą nuo šios religijos.

Kitas žingsnis žengiant Islamo link yra žmogaus apsivalymas prieš maldas. Taipogi asmuo turi ryžtis nusižeminti ir be išlygų priimti Islamo taisykles. Jis taipogi privalo išsižadėti visų politeizmo bei klaidingų religijų formų. Jis turi atmesti blogį ir būti teisingu. Blogio atmetimas ir buvimas teisingu yra vienas iš Islamo moto, kuris yra išreikštas Dievo garbinimu: LĄ-ILA-HA-IL-LAL-LAH.

Allahas Šv. Korane sako:

“.tas, kuris atmeta blogį ir įtiki į Allahą yra tarsi tas, kkuris tvirtai laiko akmenį savo saujoje ir nežada jo paleisti.” (Koranas 2:256)

Asmuo turi suvokti, kad nuoširdus išpažinimas, kad “nėra jokio kito Dievo, išskyrus Allahą, priklauso tik nuo jo meilės”, pasišventim.o, tikėjimo bei paklusimo Islamo taisyklėms, kurios yra privalo-mos visiems musulmonams. Teigdamas, “jog nėra jokio kito Dievo, išskyrus Allahą”, asmuo privalo mylėti Dievo vardan ir atmesti tai, kas nedora Dievo vardan.

Tai yra kertinis šios religijos akmuo, kuris suteikia prasmę “AL VALA’i” ir “AL BARA’i”. T. y, musulmonas turi mylėti ir būti lojalus kitiems savo broliams musulmonams. Jis turi atsiriboti nuo netikinčiųjų bedievių ir stengtis būti jų neįtakotas tiek žodiniu, tiek religiniu aspektu.Alaho stebuklai

Šis medis buvo rastas miške netoli Sidnėjaus. Kaip galite matyti, medžio kamienas yra ypatingai išsilenkęs ir labai primena besimeldžiantį musulmoną RUKU pozicijoje. Atidžiau pažvelgę galite pamatyti rankas, padėtas ant kelių. Įdomiausias faktas yra tas, kad šis “besimeldžiantis žmogus” yra atsisukęs tiesiai į Šv.Kaabah šventyklą Mekoje, o tai yra ta kryptis, į kurią melsdamiesi atsisuka visi musulmonai.

George’as Wehbi’s, krikščionis iš Libano, gyvenantis Dakare, mėgo žvejoti. Jam vieną dieną grįžus namo iš žvejybos su dideliu laimikiu, tarp daugelio kitų žuvų žmona pastebėjo vieną gana keistą 50 cm. žuvį, ant kurios buvo keletas arabiškų užrašų. G. Wehbi’s nusinešė ir parodė žžuvį šeichui Al-Zein’ui, kuris labai lengvai perskaitė, kas buvo ant žuvies parašyta. Ant žuvies pilvo buvo parašyta “Dievo tarnas”, netoli galvos – “Mohammad ”, ir “Jo pranašas” ant uodegos. Aišku yra viena, jog niekas negalėjo užrašyti šių žodžių ant žuvies, nes šie žodžiai – tai tam tikri pigmentacijos pakitimai žuvies žvynuose.

Debesys susiformavę tarsi arabiškas žodis ALLAH.Islamas ir poligamija

Daugpatystė yra viena iš Islamo religijos ypatybių. Ji egzistavo dar prieš Islamą. Ji buvo žinoma tarp hebrajų, arabų bei slovėnų tautų. Yra žinių, jog daugpatystė savo laiku egzistavo taip pat Rusijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Olandijoje, Skandinavijos ir netgi Baltijos jūros kraštuose, dabartinėje Lietuvos, Latvijos bei Estijos valstybių teritorijose. Daugpatystė ir šiais laikais egzistuoja kai kuriose nemusulmoniškose tautose: Indijoje, Kinijoje, Japonijoje ir kai kuriose Afrikos šalyse. Taigi, nėra teisinga teigti, jog Islamas yra vienintelė religija, kuri leidžia vyrams turėti daugiau kaip vieną žmoną.

Daugelis Europos bei Amerikos dabartinių kultūringų žmonių, laikančių save civilizuotais, teigia, kad daugpatystė yra primityvi sistema, atsiradusi ankstyvaisiais žmonijos vystymosi amžiais. Tačiau, iš tikrųjų, ji atsirado savo laiku labiausiai išsivysčiusiose tautose. Tai patvirtino daugelis istorikų bei visuomeninių mokslų žinovų, tokių kaip Westermark, Hiller, Genriberg. Šie mokslininkai pažymėjo, jog daugpatystė nebuvo pripažinta tarp tautų, kurios gyveno klajoklinį gyvenimą, vertėsi medžiokle ir naudojo maistui sumedžiotus žžvėris. Daugpatystė atsirado iš pradžių tautose, kurios pažengė labiau į priekį civilizacijos vystymesi, kurios pirmos perėjo į žemės ūkio vystymo stadiją. Daugelis istorikų bei mokslininkų, kurie studijavo Islamą ir jo istoriją, mano, jog ateityje daugpatystė bus paplitusi labiau išprususiose tautose.

Argumentai, kalbantieji daugpatystės naudai, yra šie:

1. Ištikimybė. Vyras turi didesnes galimybes ir ilgesnį aktyvų laikotarpį dauginimuisi. Moteriai gi šis laikotarpis yra žymiai mažesnis iki tol, kol būna menstruacijos. Tuo tarpu vyrai gali turėti vaikų, būdami virš 60 metų. Ką toks vyras darys, jei jis dar pakankamai aktyvus ir negali susilaikyti?! Ar jam yra geriau ieškoti kokios nors meilužės ir patenkinti savo norus?! Tokiu atveju, kaip jo žmona jausis, žinodama, jog jos vyras turi meilužę ir su ja praleidžia savo laisvalaikį?! Ar ji nesijaus šioje situacijoje pažeminta, netgi sutrypta?! Šventame Korane Allahas sako: “Venkite svetimoteriavimo (neištikimybės). Tai tikrai nepadorus dalykas ir blogas paprotys.”

2. Tik sveika žmona ir vyras gali daugintis. Ką vyras turi daryti, jei jo žmona dėl kokių nors priežasčių negali jam pagimdyti vaikų? Ar iš tikrųjų jiems būtina šią situaciją iškentėti iki galo, ypatingai, jei jie dar pakankamai jauni? O gal jiems geriau išsiskirti bei iškentėti skyrybų moralinę įtampą, nors jie ir myli vienas kitą? Ar negeriau būtų vyrui

turėti dar vieną sveiką moterį, kuri jam gali gimdyti vaikus?!

3. Kodėl Islamo šalyse bei tautose nėra pamestinukų? O jei yra, tai labai mažai. Ne Islamo šalyse tokių vaikų būna kartais netgi daugiau kaip 30 %. Ar mes žinome, kiek valdžia išleidžia lėšų tokiems vaikams auginti? Lietuvoje vienišai moteriai skiriama daugiau lėšų negu tai, kuri turi vyrą ir normaliai gimdė. Be to, kokia vaikui būna moralinė skriauda, kai jis žino, jog jo tėvas nenori jo pripažinti?! Arba netgi visai nežino, kas yyra jo tėvas?!

4. Kodėl Islamo šalyse bei tautose nėra paplitusios venerinės ligos bei prostitucija? Tuo tarpu kitose Vakarų civilizacijos šalyse jos klesti. Galima teigti, jog tam turi didelę įtaką Islamas ir leistina daugpatystė.

Nors Islamas leidžia vyrams turėti daugiau kaip vieną žmoną, tačiau religija nepamiršo moterų teisių ir jas ypatingai gina. Moteris vedybinės sutarties metu gali sąlygoti, kad vyras neturi teisės vesti antrą žmoną be jos sutikimo. Tuo atveju, jei vyras nesilaikys savo įsipareigojimo, ji gali kreiptis į teismą, gauto kompensaciją, oo taip pat išsiskirti.

Kodėl tie, besivadinantys save civilizuotais žmonėmis, neprisimena šios sąlygos, kai smerkia Islamą dėl leistinos daugpatystės, kai sako, kad Islame moteris yra pažeminta ir neturi savo teisių?

Šv. Korane Allahas įsakė visiems vyrams būti teisingiems savo žmonoms. Tai rreiškia, kad visos žmonos turi vienodas teises ir nei viena iš jų negali būti kuo nors nuskriausta. .Todėl turėti daugiau kaip vieną žmoną vyrui yra didelė atsakomybė. Jis jas visas turi aprūpinti tiek maitinimu, tiek aprengimu, tiek kitomis gyvenimo sąlygomis. O tuo pačiu turi aprūpinti visus jų vaikus vienodai be jokio skirtumo. Jei kuri nors žmona laiko, jog jos vyras yra jai neteisingas lyginant su kita, tai ji gali reikalauti teisingumo bei kreiptis į teismą, gindama tiek savo, tiek savo vaikų teises.

O kodėl gi moteris negali turėti daugiau nei vieną vyrą? Šis tradicinis klausimas visada iškyla, kai kalbam apie daugpatystę. Vyras yra pajėgesnis už moterį, jis stipresnis gyvenime iškylančiuose reikalavimuose. Jis yra morališkai stipresnis už moterį, jam neiškyla kai kurie ffiziniai sunkumai, kurie kankina moterį. Turime galvoje menstruacijas, gimdymo sunkumus, kraujavimą, vaiko maitinimą, organizmo silpnumą ir t.t. Moteriai sunkiau aprūpinti savo šeimą. Kaip ji galėtų aprūpinti du vyrus vienu metu po gimdymo sunkumų. Be to, iš kur galima žinoti, kurio jos vyro gimė vaikas ir kas yra vaiko tėvas?Ramadanas

Devintasis mėnulio kalendoriaus mėnuo („Ramadanas“ ir yra šio mėnesio arabiškas pavadinimas) yra skirtas pasninkavimui, tai reiškia, kad musulmonai nuo aušros iki sutemos nepraryja nė lašo vandens, ir nė trupinėlio maisto, nesvarbu koks ddidelis alkis ar troškulys bebūtų ar kaip skaniai beatrodytų maistas. Ramadano pasninkas yra padėkos ir pagarbos Dievui ženklas, nes būtent šį mėnesį buvo pradėtas apreikšti Koranas. Religinė pasninkavimo reikšmė turi ir žmogiškosios naudos: taip stiprinama valia ir minkštinama širdis – bepasninkaudami suprantame, kaip gyvena vargšai, neturintys maisto ne tik nuo aušros iki sutemos, bet galbūt nuo aušros iki aušros. Be to pasninkas yra ne tik maisto, bet ir blogų minčių ir poelgių atsisakymas, kurių atsikratyti normaliomis sąlygomis dažnai būna sunku, o prisivertimas ramadano mėnesį greit tampa įpratimuMokesčiai

Kasdienė malda, pasninkas ramadano mėnesį ir pagalba vargšams yra islamiškos „mišios“ – toks yra islamiškas tarnavimas Dievui. Galbūt tokia Dievo tarnyste reikalauja daugiau pastangų, bet ji yra bent jau naudinga sau ir kitiems, o ne tuščia kaip krikščioniškas kunigų spektaklis – mišios. Skirtingai nuo bažnyčios, islame pinigai dalinami ne mečetei („musulmonu bažnyčiai“), o vargšams. Kiekvienas, uždirbantis daugiau už nustatyta minimumą turi išdalinti vargšams mažiausiai 2 % nuo savo pelno (pabrėžiu – ne nuo viso uždarbio, o nuo pelno). Vargšams, tai yra žmonėms, kurie dėl kokių nors priežasčių negali užsidirbti pinigų pragyvenimui, kaip pvz. našlaičiai, pasiligoję žmonės, vienišos motinos ir pan. 2% nuo pelno tikrai nėra daug, ypač jei tai kitam suteikia tai, ko jis ppats nusipirkti negali, nesvarbu kas tai bebūtų: kepalas duonos, vaistai ar batai vaikui i mokyklą. Ir jei to laikytųsi nors pusė pasaulio gyventojų, galbūt kiekvienas mūsų ištiktas bėdos būtų ne vienas likimo valiai paliktas, o sulauktų pagalbos tų, kuriems šiuo momentu sekasi geriau.“Šventasis karas“

„Šventasis karas“ – sąvoka, šiurpinanti pasaulį, ir vėlgi kaip daug kas kitas, dėl klaidingo supratimo. Arabiškas žodis šiam terminui žymėti yra „džihad“ ir reiškia „kova, pastangos“, t.y. kova ir pastangos ginant religiją. Bet toli gražu tai nereiškia vien karo, kas aišku nėra išskiriama, jei kita religinė bendruomenė ginklu nori pavergti islamiškos bendruomenės narius ( kas kaip tik šiuo metu ir vyksta Palestinoje). Kasdienis „džihad“ yra malda, geras pavyzdys, savo paties blogu polinkiu nukariavimas, pykčio sutramdymas – ir toks religijos gynimas kartais reikalauja daugiau pastangų nei kariavimas mūšio lauke, nes jis turi būti nepaliaujamas, besitęsiantis 24 valandas per parą ir ne su pertraukom, o kasdien.Islamiškos aprangos taisykles

Tiek vyrams, tiek ir moterims islame yra nustatytos kai kurios aprangos taisykles, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kvailos ir be pagrindo, bet atidžiau pažiurėjus, jos vėlgi tarnauja žmonių labui. Tiek moterys, tiek vyrai neturi visuomenėje atvirai rodyti savo grožio. Prie moteriško grožio priskiriami ir plaukai, todėl moterys islame juos pridengia skara. IIr savo grožio slėpimas visiškai nereiškia moters priklausomybės ar pasidavimo ir nusižeminimo vyrams, kaip yra madinga manyti. Kaip kiekvieno teisė yra saugoti savo turtą, taip ir kiekvieno teisė yra saugoti savo grožį. Tai nereiškia, kad „atidengtas“ grožis nebetenka savo žavesio, bet tai reiškia, kad seksualumas, ypač pabrėžtas, išstatomas visuomenei veda ne prie ko kito, o tik prie blogų dalykų ir pirmiausia tai yra vešli dirva šeimų ardymui. Negalima teigti, kad islamiškoje visuomenėje nėra skyrybų, bet statistika įrodo, kad jų daug mažiau. Norintis daryti bloga atras kaip tai padaryti nepaisydamas aplinkybių, bet abejojančiam bent jau nebus atviros visos galimybes tam. Gal tai ir sunkoka suprasti aukštai išsivysčiusiai 21 amžiaus visuomenei, bet tai yra tik aukštesnė moralinė pakopa, o ne kažkoks asmenybės teisių pažeidimas. Islamiškoje visuomenėje gyvenimas koncentruojamas šeimoje. Musulmonė moteris yra graži savo vyro, vaikų, tėvų akivaizdoje, ką nebūtinai turi matyti svetimi. Europietiškas gyvenimo modelis yra atvirkščias tam: visuomenei rodoma viskas, o namuose – plaukų suktukai ir pižamaIslamas Lietuvoje

Islamas Lietuvoje turi labai senas šaknis ir gilias tradicijas. Pirmieji musulmonai – tai totoriai – unikali etninė grupė, šiuo metu gyvenanti Lietuvos Respublikoje, Baltarusijos Respublikos vakarinėje dalyje ir Lenkijos Respublikos rytiniame pasienyje. Pirmą kartą jie pasirodė XIV – XVI amžiuose ir įsikūrė

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, pakviesti Vytauto Didžiojo. Lietuvos totoriai – tai išeivių iš Aukso Ordos ir Krymo chanato palikuonys. Ši savita bendruomenė, atitrūkusi nuo pagrindinių totorių – tiurkų šaknų ir apsupta svetimų šalių, sugebėjo susitelkti ir išsaugoti savo protėvių etninę kultūrą – nacionalinius ypatumus, tautinį ir religinį identitetą. Dėl įvairių priežasčių per trumpą laiką praradę savo kalbą, Lietuvos totoriai dėl stipraus prisirišimo prie savo protėvių religijos – Islamo per 600 metų išsaugojo savo nacionalinę savimonę. Lietuvos ir Lenkijos valdovai visada buvo ttolerantiški totorių visu omenės ir jų religijos atžvilgiu, totoriai statė jų žemėse mečetes ir netrukdomi išpažindavo savo religiją. Lietuvos tautinis atgimimas ir nepriklausomybės atgavimas XX amžiaus pabaigoje sudarė sąlygas totorių bendruomenėms atsigręžti į savo tautos etninę kultūrą – į savo ištakas, tautos gyvybės šaltinius bei religiją. 1988 metais įkurta Lietuvos totorių kultūros draugija, atsikūrė totorių bendruomenių visuomeninė veikla. 1997 metais buvo iškilmingai pažymėtas totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 600 metų jubiliejus. 1998 metais buvo atkurtas Lietuvos musulmonų – ssunitų dvasinis centras muftijatas.

Tačiau totoriai – dar ne visi musulmonai, gyvenantys Lietuvoje. Per pastaruosius dešimt metų į Lietuvą pradėjo plūsti užsienio svečiai, kurie ilgainiui apsistojo čia gyventi ar mokytis. Nepaisydami to fakto, kad Lietuva – krikščioniškas kraštas, jie stropiai llaikėsi savo krašto tradicijų. Kartu su totorių muftijais bei imamais, užsieniečiai studentai atgaivino penktadienines pamaldas, pradėjo organizuoti sekmadienines paskaitas mečetėse bei mažesniųjų miestelių, kuriuose gyvena totoriai, mokyklose. Jų dėka mūsų šalyje pradėjo plisti Islamas, ir dabar, al-hamdu-lillah jau galime pasidžiaugti ir dideliu lietuvių būriu, kurie yra priėmę Islamą. Be gausaus skaičiaus esančių totorių bendruomenių, Vilniuje yra įsikūręs Lietuvos musulmonu sunitu dvasinis centras-muftijatas, bei Lietuvos musulmonų jaunimo bendruomenė, kurios centras yra Kauno mečetėje.Naudota literatūra

1. Jusuf al-Qaradawi: „Erlaubtes und Verbotenes im Islam“, München 1989.

2. Sayyid Abul A´la Maududi: „Als Muslim leben“, Nürnberg 1995.

3. Najeh Awad Salamah: „Das Paulinische Christentum. Eine kritische Studie“, Amman 1996.

4. Naujasis Testamentas, Lietuvos Biblijos Draugija, Vilnius 1992.

5. http://www.islamas.lt/

6. http://islamas.8k.com/KyI.htm