islamas

ISLAMAS- tai paklusnumo, santarvės ir nuolankumo Alacho (Dievo) valiai religija. Islamo išpažinėjai vadinami musulmonais- paklūstančiais Dievo valiai.

Kultūros srities užimama teritorija

Ji aprėpia Šiaurės Afrikos ir Pietvakarių Azijos atogražų ir subtropikų dykūmų klimato juostą. Iš čia kilo dvi svarbiausios pasaulinės religijos: krikščionybė ir islamas. Pasaulyje yra apie milijardas musulmonų. Pagal jį išpažįstančių žmonių skaičių islamas yra antroji religija po krikščionybės ir pasaulyje plinta greičiausiai.

Islamo šalys (musulmonų % jose): Afganistanas-99, Egiptas-94, Albanija-65, Alžyras-99,5, Azerbaidžianas-83, Bangladešas-87, Gambija-90, Gvinėja-85, Indonezija-87, Irakas-97, Iranas-99, Jamenas-100, Jordanija-95, KKazachstanas-47, Kirgizija-70, Kuveitas-75, Libija-97, Malis-90, Marokas-99, Mauritanija-99, Nigeris-80, Omanas-86. Pakistanas-97, Saudo Arabija-99, Senegalas-94, Somalis-99, Sudanas-70, Sirija-90, Tunisas-99, Turkija-99, JAE-95, Tadžikistanas-90, Turkmėnistanas-85, Uzbekistanas-88.

Europoje musulmonų yra Albanijoje, Bulgarijoje, Graikijoje, Jugoslavijoje ir Rumunijoje.

Gamtos ypatumai būdingi šiai sričiai

Islamo gamta gana įvairi, tačiau palyginus ją su visais islamo regionais, tarpusavyje ji labai panaši. Visur dauguma vyrauja kalnai, dykumos ir oazės. Dėl napalankių gamtos sąlygų žmonių čia gyvenama retai. Paplitęs tradicinis klajoklinis gyvenimo būdas. Sėsliai ir tankiai gyvenama tik oazėse, kur prateka upė, yra ežeras, arba ggruntinio vandens. Čia plėtojama žembdirbystė. Oazės yra pirmųjų civilizacijų lopšys. Jose kūrėsi pirmieji Afrikos ir Azijos miestai, formavosi miestų kultūra.

Bachreino kunigaikštystės gamtos ypatumai:

Didesnioji salyno dalis- bevaisė pusdykumė. Smėlyje auga vien saksaūlai ir pavieniai žolės kuokštai. Tiktai Sitros saloje ir didžiųjų mmiestų apylinkėse, oazėse, daug sodų. Jų žalumoje skendi gyvenamieji kvartalai. Bachreino gyvetojai verčiasi daržininkyste ir sodininkyste. Gėlas vanduo salose imamas iš artezinių šulinių. Kai kuriose salos vietose vanduo trykšta versmėmis iš Persijos įlankos dugno.

Arabijos pusiasalio gamtos ypatumai:

Arabijos pusiasalis- milžiniška dykuma. Tik puikios drėkinimo sistemos dėka kai kurios jos dalys tapdavo oazėmis.

Mesaspotamijos gamtos ypatumai:

Šita didelė lyguma šiaurėje yra virtusi kalvota plynaukšte ir vadinama Džezyra. Čia subtropikai. Į pietryčius lyguma pamažu žemėja, jos klimatas darosi vis sausesnis ir pagaliau pietuose pereina į tropinę dykumą. Tigro ir Eufrato upės ilgai teka beveik lygiagrečiai, o pietuose susilieja į bendrą šat al Arabo vagą, kuri, įtekėdama į Persijos įlanką, sudaro greitai platėjančią didžiulę deltą.

Iš lėktuvo Mesopotamija atrodo kaip pilkšvai ruda lyguma su retais žaliais lopais, jjuodais keliais ir šviesiais takais, tarsi žmonių, tarsi kupranugarių išmintais. Retos gyvenvietės su plačiastogiais namukais atrodo lyg prisiplojusios prie nykios lygumos arba iki pačių stogų užpustytos smėlio.

Krantai blausiai geltonos upės, darančios staigius posūkius ir vingius, apugę rusva augalija.

Islamo istorija

Kai kurias musulmonų tikėjimo momentais, liečiančiais Dievą ir istoriją, islamas turi bendrumų su žydų ir krikščionių religijomis. Tačiau svarbiausias įvykis musulmonų istorijoje ivyko septintojo mūsų eros amžiaus pradžioje, kai vienam gyventojui, vardu Mahometas, žodžiu apsireiškė Dievas. Mahometas išgarsėjo kaip tikrasis Dievo pasiuntinys, aarba pranašas.

MAHOMETO JAUNYSTĖ

Mahometas gimė apie 507 metus Mekoje, dabartinėje Siaudo Arabijoje.Vaikas anksti neteko tėvų ir buvoauklėjamas vieno kilniaširdžio dėdės. Jaunuolis svajojo tapti kupranugarių varovu, pirkliu ir šeimos tėvu. Bendruomenė jį labai gerbė ir laikė patikimu žmogumi.Tačiau Mahometo gyvenimas nebuvo labai laimingas. Jaunuolui nepatiko, kad jo tėvynainiai nesilaiko įstatymų ir garbina daugybę dievų. Anksčiau Arabijoje buvo populiarus Abraomo tikėjimas vieną Dievą, bet vėliau jo atsisakyta.

DIEVO APREIŠKIMAI MAHOMETUI

Mahometas mėgdavo pasitraukti į kalnus, kur galėjo, ramiai melstis ir mąstyti. Kai sulaukė maždaug 40 metų, Hiros kalno oloje, netoli Mekos, jam pirmą kartą apsireiškė Dievas. Dievas kalbėjosi su juo per angelą Gabrielių. Tie apreiškimai kartojosi visą tolasnį Mahometo gyvenimą.

PERSIKĖLIMAS

Po pirmojo apreiškimo Mahometas ėmė skelbti Mekoje, kad “nėra jokios kitos dievybės, tik Alachas”. Tai buvo vienas pagrindinių Mahometo mokymo teiginių. Žmonės greitai susidomėjo jo kalbomis. Vietos politiniai veikėjai išsigando Mahometo populiarumo, galios ir pradėjo jį persekioti. Pagaliau 622 m. Mahometas su visa savo pasekėjų bendruomene buvo priverstas persikelti į miestą, kuris dabar žinomas kaip Medina- pranašo miestas. Pasakojama, kad per visą kelionę jį lydėjęs Alachas. Mahometas ir jo draugas Abu Bakras, išgirdę, kad artinasi kareiviai, pasislėpė oloje. Abu Bakras labai išsigandęs, tačiau Mahometas nuraminęs jį, sakydamas, kad jiems nieko neatsitiks. Vienas kareivis jjau buvo besirengiąs įeiti į olą ir apžiūrėti ją, bet staiga sustojo ir pareiškė, kad nėra jokios prasmės to daryti, nes olos anga buvo aptraukta milžinišku voratinkliu. Kaipgi Mahometas ir jo draugas būtų įėjęs į olą nenuplėšdami voratinklio? Kelionė į Mediną vadinama hidžra, arba persikėlimu.Musulmonams tai be galo svarbus įvykis. Nuo tos datos prasideda ir jų kalendorius. Taigi pagal islamo kalendorių yra tik XV amžius. Medinoje Mahometo pasekėjai įgijo didelę galią 629 metais musulmonai užkariavo Meką. Ir pagaliau Mahometas buvo pripažintas Dievo pranašu. Žmonės gerbėjį ne tik kaip garsų religijos vadovą, bet ir kaip valstybės vyrą.

MAHOMETO MIRTIS

Mahometas mirė 632 m., tačiau žmonės niekaip nenorėjo patikėti, kad jo iš tiesų nebėra gyvo. Tada Abu Bakras pareiškė jiems: “Tie, kurie dievinate Mahometą, turite pagaliau suprasti, kad Mahometas mirė. O tie, kurie dievinate Alachą, žinokite, Alachas gyvas ir niekada nemirs”. Tai rodo musulmonų požiūrį į Mahometą. Jo nereikia dievinti. Bet kaip Alacho minčių skelbėjas jis nusipelnė pačios didžiausios pagarbos. Štai kodėl tardami Mahometo vardą musulmonai prideda: “Ramybė jam”.

ISLAMO SUNITAI IR ŠIITAI

Apie 90% pasaulyje gyvenančių musulmonų yra sunitai. Sunitas reiškia Mahometo nurodytas kelias. Islamo šiitai yra daug mažesnė srovė negu sunitai. Daugiausia šiitų gyvena Irane, bet jų yra ir daugelyje kitų musulmoniškų šalių- šiaurės IIrake, Libane ir Bahreine. Pagrindinis skirtumas tarp sunitų ir šiitų tradicijų yra tas, kad pastsrieji nepripažįsta pirmųjų trijų kalifų ir kalba tik apie ketvirtąjį, Alį, kaip tikrą ir pirmąjį Mahometo įpėdinį. Irane šiitų vadovai vadinami ajatolomis. Žodis ajatola reiškia Alacho ženklą.

TAI SRIČIAI BŪDINGI PAPROČIAI, ELGESIO NORMOS, DRABUŽIAI

MUSULMONŲ DRABUŽIAI

Tiek musulmonų vyrai, tiek moterys rengiasi labai kukliai ir nesistengia savo kūno atkreipti priešingos lyties žmonių dėmesį. Moterys paprastai vaikšto užsidengusois galvą, rankas ir kojas. O kai kuriose vietose dar tebegalioja paprotys išėjusiai iš namų moteriai prisdengti veidą. Nors islamo šventuosiuose raštuose apie tai nėra aiškiai ir griežtai kalbama. Musulmonai labai vengia šeimos sukrėtimų dėl sutuoktinių neištikimybės. Paprastai nepageidaujama, kad vyrai ir moterys laisvai bendrautų.

MUSLMONŲ DIETA

Islamas reikalauja, kad visa mėsa būtų halal (leistina), vadinasi, ji turi būti pagaminta spcialiu būdu. Skerdžiantis gyvulį turi nuolat kartoti Alacho vardą ir būtinai leisti išvarvėti kraujui, nes manoma, kad kraujas yra nešvarus. Musulmonai nevalgo kiaulienos, nes mano, kad ji nešvari. Gerti alkoholį taip pat draudžiama, nes pasigėrę žmonės gali pamiršti savo pareigas Alachui, pavyzdžiui, melstis.

SUFIZMAS

Islamo sufitai akcentuoja daugiausia asmeninį žmogaus santykį su Dievu ir mažiau dėmesio skiria islamo įstatymams. Į sufitų kulto ritualą būtinai įeina muzika, giedojimas ir šokiai. Sufitų šokėjai kartais vadinami besisikančiais

dervišais. Žodis dervišas reiškia

Keliaujantį elgetą. Pirmieji sufitai buvo šventieji, neturėjo užgyvenę jokio turto.

ŠVENTĖS

Id al Fitras- tai šventė, pažyminti pasninko mėnesio ramadano pabaigą. Žmonės laikosi mečetėse, kalba specialias maldas ir dalyja maistą vargšams. Taip pat valgo šventinį maistą, lanko draugus ir gimines, keičiasi dovanomis ir atvirukais. Per šią šventę musulmonai dėkoja Alachui už pasninko metu suteiktą palaimą ir pagalbą.

Id al Adhas- tai šventė, kurią švenčia namie likę musulmonai tuo metu, kai kiti išvyksta į piligrimų kelionę chadžą. Skirta paminėti įvykiui, apie kkurį pasakojama ne tik Korane, bet (šiek tiek kitaip) ir Toroje bei Senajame Testamente.

Dievas įsakė Abraomui paaukoti savo mylimą sūnų Izmaelį. Tuo metu, kai Abraomas jau buvo besirengiąs nužudyti Izmaelį, Dievas pasiuntė jam aviną, kuris buvo paaukotas vietoj Izmaelio. Šventė skiriama Abraomo tikėjimui ir Dievo gailestingumui pažymėti.

DŽIHADAS

Kad nugyventų gerą gyvenimą, žmogus turi kovoti, ir ta vidinė kova vadinama džihadu. Daugeliui musulmonų džihadas reiškia, kad geru savo gyvenimo pavyzdžiu reikia stengtis atversti į islamą kitus. Jie tiki, kad pasaulio problemos bbus išspręstos tik tada, kai visame pasaulyje įsiviešpataus islamas.

DARBO IR BUITIES TRADICIJOS

ŠARIATAS

Islamo religiniai įstatymai vadinami šariatu. Šis žodis reiškia švarų, tiesų kelią. Pagrindiniai šariato šaltiniai yra Koranas ir suna. Šariatas- tai viasapusiškas musulmonų vadovas. Jame pateikiami nurodymai ne tik kkaip turi elgtis kiekvienas asmeniškai, bet ir kaip reikia vadovauti valstybei.

Labai griežtai musulmonybės besilaikančiose šalyse, tokiose kaip Saudo Arabija ir Iranas, religiniai ir šalies įstatymai mažai kuo skiriasi. Islamas labai aiškiai nurodo, kas yra draudžiama ir kokios bausmės už nusikaltimus. Ir atrodo, kad šios bausmės tiesiog baugina visuomenę. Šariate reikalaujama mirties bausmės už tokį nusikaltimą, kaip žmogžudystė.

Musulmonams, gyvenantiems nemusulmoniškose šalyse, kartais būna be galo sunku, kai reikia laikytis šalies įstatymų bei papročių ir drauge stengtis gyventi pagal Korano diktatą. Pavyzdžiui, dėvėti mokyklinę sportinę uniformą- trumpikes arba triko. Leisti knygas, kuriose nepakankamai pagarbiai atsiliepiama apie Alachą, yra šventvagystė, už ją galima susilaukti bausmės.

ŠVENTASIS RAŠTAS

Šventoji musulmonų knyga yra Koranas. Žmonės tiki, kad Koranas- tai Alacho žodžiai, kuriuos jis apreiškė Mahometui per ppaskutiniuosius 22 šio pranašo gyvenimo metus. Taigi Korano autorius yra Alachas, o ne Mahometas. Iš pradžių tie apreiškimai sklido žodžiu, iš lūpų į lūpas, ir tik vėliau buvo užrašyti. O surinkti į vieną tomą jie buvo tik po Mahometo mirties.

Koranas skelbia, kad Alachas yra vienas ir galingas. Taigi musulmonai turėtų tuo tikėti. Be to, Korane smulkiai nurodyta, kaip turėtų žmonės gyventi.

Kadangi laikomasi nuomonės, kad Koranas yra Alacho žodžiai, musulmonai daugiausia jį perskaityti originalo, tai yra arabų kalba, nors tai ir nnėra jų gimtoji kalba. Tik šeštadalis pasaulio musulmonų yra arabai.

Po kelias Korano suras, arba skyrius, musulmonai išmoksta mintinai, o kai kas iš jų mėgina įsiminti net ir visą knygą. Kai kurias Korano dalis jie skaito kasdien, bet prieš paliesdami jį pirmiausia nusiprausia. Taip jie rodo savo pagarbą Koranui. Dar vienas raštų rinkinys vadinamas suna. Čia aprašomos Mahometo kalbos ir žygiai. Suna padeda geriau suprasti Koraną, yra tarsi dar vienas vadovas, nurodantis kaip tikėti, melstis ir elgtis.

MUSULMONŲ TIKĖJIMAS

Daugelis musulmonų skirsto savo tikėjimą į šešias kategorijas:

1. Tikėjimą Alachu.

2. Tikėjimą angelais.

3. Tikėjimą šventomis knygomis.

Musulmonai tiki, kad, be Mahometo, buvo ir kitų pranašų. Jie gavo iš Dievo nurodymus raštu, kurie dabar jau nebeegzistuoja tokia forma, kokia buvo gauti. Jie vadina žydus ir krikščionis “knygų žmonėmis”, nes šie garbina Tenachą ir Bibliją.

4. Tikėjimą Tenacho ir Biblijos pranašais, tokiais kaip Adomas, Ibrahimas (Abraomas), Musa (Mozė), Dovudas (Dovydas) ir Isas (Jėzus). Musulmonai gerbia Isą kaip labai svarbų pranašą, tačiau jie nelaiko jo Dievo sūnumi. Mahometas buvo vėliausias pranašas.

5. Tikėjimą Paskutiniuoju teismu ir pomirtiniu gyvenimu. Paskutiniojo teismo dieną kiekvieno žmogaus gyvenimas ir darbai bus įvertinti. Tie, kurie per gyvenimą atliko labai daug gerų darbų, eidami siauru takeliu peržengs pragaro ugnį ir saugiai pasieks rojų.

6. Tikėjimą lemtimi. Tai tikėjimas, kad Dievas kontroliuoja viską, kkas tik beatsitinka. Jis siejasi su paklusnumo idėja. Užuot pasirenkę individualų savo gyvenimo kelią, musulmonai stengiasi paklusti Alacho valiai.

Musulmonų elgesio kodeksas pagrįstas tikėjimu, kad gyvenimas yra duotas Alacho, ir dėl to jį reikia gerbti. Kodekse yra ir daug visuomeninių įpareigojimų: gerbti tėvus, kaimynus ir bendruomenę, būti garbingam, kantriam ir patikimam ir panašiai. Islamas draudžia žudyti žvėris sporto tikslais.

PENKI ARKANAI

Penki islamo arkanai rodo, kaip musulmonai savo tikėjimą kiekvieną dieną išreiškia veiksmais.

1. Šahada. Tai tikėjimo deklaravimas, kurį reikia kartoti kelis kartus per dieną: “Nėra kito Dievo, tik Alachas, o Mahometas yra jo pranašas”.

2. Salatas. Tai penkios maldos, kurias kiekvieną dieną auštant, tuoj po vidurdienio, popiet, tuoj po sulėlydžio ir sutemus reikia sukalbėti arabų kalba. Melstis galima bet kurioje švarioje vietoje. Be to, bet kuriuo metu gali būti pasiūlyta pasimelsti papildomai. Maldą sudaro daugiausia Korano eilės, garbinančios Alachą ir meldžiančios jo vadovauti žmonėms.

Kad būtų visiškai švarūs, prieš melsdamiesi musulmonai nusiprausia ir dažnai nusiauna batus. Prieš pradėdamos melstis moterys užsidengia galvas. Vyrams tai nebūtina, nors daugelis taip pat dengiasi jas. Melsdamiesi musulmonai visada atsisuka į šventojo Mekos miesto pusę. Kad parodytų savo nuolankumą Alachui, jie atlieka daugybę ritualinių judesių: stojasi, lenkiasi, klaupiasi. Karoliai padeda susikaupti maldai. Nors ir meldžiasi mečetėje, musulmonai siekdami švaros klūpo ant maldos kkilimėlio. Kai kuriuose šiolaikiniuose kilimėliuose, kad būtų lengviau nustatyti Mekos kryptį, įtaisyti kompasai.

3. Zakiatas. Tai kiekvieno pasiturinčio musulmono kasmet atiduodami vargšams 2,5% santaupų ir kitokių vertybių.

4. Saumas. Tai pasninkavimas. Devintąjį musulmonų mėnesį- ramadaną nuo aušros iki sutemos musulmonai nieko nevalgo ir negeria. Pasninkavimas primena jiems, kad gerais dalykais gyvenime reikia džiaugtis, bet negalima piktnaudžiauti. Tuo taip pat stengiamasi parodyti, kad visi yra vienodi vargšai. Ramadanas yra mėnuo, per kurį reikia studijuoti Koraną, pratintis drausminti save ir atlikti gerus darbus.

5. Chadžas. Tai piligrimo kelionė. Musulmonai tikisi nors kartą per savo gyvenimą nukeliauti į Meką ir aplankyti Kaabą- šventovę, kurią, kaip tikima, pastatė Ibrahimas (Abraomas) ir vienas iš jo sūnų Ismailas ( Izmaelis). Ji buvo labai apleista, bet Mahometas ją atstatė ir išvalė, kad būtų galima garbinti Alachą.

Chadžui paprastai paskiriamas dvyliktasis musulmonų mėnuo. Tada milijonai piligrimų keliauja į Meką. Jie aplanko ir kitas netoliese esančias svarbias vietas.

Į chadžą leidžiama vykti tik tiems, kurie gali garantuoti, kad jiems nesant jų šeima bus aprūpinta. Vargšams, seniams, ligoniams ir invalidams nereikia ten eiti.

Kad chadžo metu galėtų įeiti į Meką, vyrai paprastai apsigaubia baltu audeklu. Tuo siekiama parodyri, kad visi yra lygūs. Kartais ir moterys apsisiaučia juo.

MEČETĖS

Mečetės- tai bendruomenės maldos namai ir bendruomenės centras. Be pagrindinės

maldų salės, mečetėse yra specialūs kambariai apsiplovimui, mokymuisi ir vaikų mokymui. Greta mečetės, lauke, dažnai trykšta fontanas.

Penkis kartus per dieną nustatytu maldai laiku iš vieno mečetės bokšto dažniausiai per garsiakalbį transliuojamos sunos eilės. Tai yra lyg ir kvietimas maldai. Deklamuojantis eiles žmogus vadinamas muedzinu.

Musulmonai vyrai renkasi mačetėse dažniausiai penktadieniais vidudienio maldai. Moterys čia paprastai sėdi atskirai nuo vyrų. Kurioje pusėje yra Meka, orientuotis padeda arkinė niša arba sunoje įmontuota dekoratyvi plokštė.

Bendrai maldai vadovauja imamas. Imamas reiškia daug žžinantis žmogus. Imamus skiria mečetė.

ŽVAIGŽDĖS IR MĖNULIS

Ant kai kurių mečečių yra pusmėnuliai, kartais ant jų dar matyti ir žvaigždžių. Tai nėra koks nors labai svarbus religijos simbolis, bet jis susijęs su islamu, nes islamas naudoja menulio kalendorių. O žvaigždės vaizduojamos dėl to, kad Korane apie jas kalbama kaip apie Alacho ženklus.

ŠVIETIMAS, MOKSLAS, MENAS IR MEDICINA

Naująjį pranašą Europoje vadino apgaviku, o Azijoje- žymiausiu pasaulio pranašu Mahometu. 610 m. Mekoje jis paskelbė apie angelo Gabrieliaus apreiškimus. Apreiškimai Mahometui buvo surinkti iir sudarė Korano- arabų šventosios knygos pagrindą. Taip[ gimė nauja religija- islamas, tikėjimas į vienątinį dievą Alachą.

Mekoje Mahometo pasekėjai kentė persekiojimus, todėl naujasis pranašas 622 m. nutarė kartu su persekiojamaisiais išvykti iš Mekos į Mediną. BūtentMedinoje islamas tapo religija. Čia ssusiklostė pagrindinės ritualo formos: garbinimas, išmaldos davimas ir labdarystė, pasninkavimas visą eamadano mėnesį, piligriminė kelionė į Meką. Apie 630 m. Mahometas sustiprėjo ir užėmė Meką. Daugelis genčių prisijungė prie naujo vado ir tapo musulmonais.

Dėl arabų genčių ekspansijos ši sivilizacija išplito Eurazijoje ir Šiaurės Afrikoje nuo Ispanijos vakaruose iki Indonezijos. Ji perėmė užkariautų tautų kultūrinį palikimą, transformavo jį ir sukūrė savitą kultūrą.

Arabai skatino mokslo, kultūros vystymąsi, buvo tolerantiški kitų religijų atstovams. Jei žmogus atvirai pasakydavo: “Nėra kito Dievo, tik Alachas, o Mahometas jo pranašas” , jis tuoj pat tapdavo lygiu su užkariautoju. Kita karta jau kalbėdavo arabiškai. Didžiulės šeimos, Šiaurės Afrikoje ir Mažojoje Azijoje kartais turėjo iki 200 sūnų nuo vieno tėvo, kuris mokė savo vaikus arabų kalbos.

Praslinkus dviem ššimtmečiams greta Indijos ir Kinijos pasaulinės kultūros istorijoje ima vyrauti ir islamo kultūra. Civilizacijos klestėjimo laikais milžiniška imperijos teritorija tampa vientisa erdve. Iškyla įtakingi mokslinės ir meninės inteligentijos sluoksniai, plėtojasi humanitariniai ir tikslieji mokslai, kuriasi aukštosios mokyklos.

Arabų manymu, pasaulis laikosi ant keturių kertinių akmenų: mokslas- mokslininkui, teisingumas- valdovui, malda- šventikui ir drąsa- kariui.

Glaudžiausi ryšiai su arabais buvo musulmoniškoje(maurų) Ispanijoje. Kordoba, naujojo kalifato centras, turėjo daugiau kaip 500 000 gyventojų, mieste būta 700 mečečių, 300 viešųjų pirčių, 70 bibliotekų. Per ddešimtį mylių aplinkui švariose gatvėse degė žibintai(ir po kelių šimtmečių Londone dar nebuvo nė vieno žibinto, o Paryžiaus gyventojai tiesiog skendo purve), jų namus puošė poliruoto marmuro balkonai, atgręžti į nuopstabius sodus, šviesa į namus patekdavo pro spalvoto stiklo langus, žiemą būstus apšildydavo šiltas oras. Arabų namai ir jų gyvenimas skyrėsi nuo gyvenimo Prancūzijos ir Anglijos dūminėse trobose, nturėjusiose nei kamino, nei langų.

Kalifai buvo labai išsilavinę ir išprūsę žmonės, jie rėmė ne tik mokslą, bet rūpinosi ir menais. Turtinguose auksu ir perlais puoštuose rūmuose kauptos didžiulės bibliotekos. Pavyzdžiui, X a. pab. al Hakimo bibliotekoje Kordoboje buvo apie 200 000 knygų, o vyskupų rezidencijoje Konstance-356.

Arabai kultūra ir raštingumu buvo toli pralenkę krikščioniškąją Europą postūmį mokslui davė Mamūnas, 813-833 m. buvęs Bagdado kalifu. Sapne Mamūnas išvydo Aristotelio šmėklą, kuri jį įtikino, kad tarp religijos ir mokslo nėra prieštaravimo. Mamūnas įasakė pastatyti “išminties namus”- biblioteką. Joje turėjo būti sukauptos visos knygos, kokios tik pasaulyje parašytos. Čia pateko graikų, persų, indų knygos, išverstos į arabų kalbą.

Arabai mokėsi iš “užsienio mokslų”. Iš graikų- filosofijos, medicinos, gamtos mokslų. Indus laikė rašto žmonėmis, iš jų mokėsi matematikos. Musulmonų gydytojai perėmė senovės persų patirtį bei žinias.

Iš pačių arabų pirmiausia minėtini filosofai ir gamtos mokslų atstovai, nes jjų laimėjimai IX- XIV a. padėjo šiuolaikinio mokslo pamatus.

Arabų filosofai, tokie kaip Averojus (Ibu Rušdas) ir Aviceną (Ibn Sina), prikėlė Vakarų pasauliui Aristotelį ir kitus antikos mąstytojus, medicinos ir gamtos mokslus. Medikai atrado kraujo cirkuliacijos principą, išmoko gydyti raupus, atlikdavo beskausmes operacijas. Avicenos- filosofo ir gydytojo- vadovėlis Europos universitetuose naudotas studijoms net iki XVII a.

Iš indų perėmę dešimtainę skaičiavimo sistemą ir nulį, arabai sukūrė algebrą, įvesdami simbolius nežinomiems dydžiams žymėti. Kelią dykumoje arabai rasdavo pagal žvaigždes. Jų triūsą liudija asronomijos terminai- zenitas, azimutas, taip pat žvaigždžių vardai, buvo apskaičiuotas žemės apskritimo ilgis ir skersmuo. Tuo metu, kai visa krikščioniška Europa žemę laikė plokščia, o mokymą apie jos sferinę formą vadino erezija, arbai mokyklose mokinių mokymui naudojo gaublį, geografines žinias kaupė atlasuose ir žinynuose.

Didelis dėmesys skirtas arabamų kalbos studijoms, kurti aiškinamieji žodynai (iki 60 tomų). Arabų poezijoje žinotos visos naujausios formos: satyra, elegija, lyrika ir kita. Į poetinius kūrinius arabai įvedė ritmą. Prisiminkime pasakas “Tūkstantis ir viena naktis”. Jos puikiai atspindi arabų vaizduotės spalvingumą. Poeziją ir muziką iki tobulybės išvystė arabų trubadūrai. Ne tik Kardoboje, bet ir pietų Prancūzijoje, Italijoje, Sicilijoje suskambo meilės serenados. Šie keliautojai į pusiau barbarišką Europą atnešė arabų papročius, prabangos ir geožio supratimą. Iš jjų į Europą atėjo riterių turnyrai, aistringas žirgų, šunų ir sakalų medžioklės pomėgis.

Musulmoniškojo pasaulio kultūros, meno ir mokslo ir nuosmukis prasidėjo 1258m., kai Bagdadą užpuolė mongolai.

Arabų kultūrą kūrė skirtingų kultūrinių tradicijų mąstytojai ir menininkai, išpažinę islamą. Jų kultūra- tai tiltas tarp Rytų ir Vakarų pasaulių. Helenistinės idėjos suartina ją su Vakarų, o persiškos, indiškos, kiniškos idėjos- su Rytų kultūrų tradicijomis.

Skelbdami Mahometo mokymą, arabai neprimetinėjao savo meninių principų. Jiems teko susidurti su tautomis, kurių meno formos buvo labiau išvystytos. Islamo meno svarbiausias uždavinys buvo perimti ir pritaikyti jas savo religijos reikmėms.

Skirtingus plačios arabų imperijos kraštus (Ispaniją, Siciliją, Egiptą, Siriją, Palestiną, Iraką, Iraną, Vidurinę Aziją, Šiaurės Indiją) vienija ne tik benra religija, artimos meno formos, bet ir meno istorijai reikšmingas draudimas vaizduoti visa, kas gyva. Koranas moko, kad objektas ir vaizdinys yra magiškai susiję. Galbūt dėl šios priežasties ir buvo uždraustas vaizduojamasis menas. Taigi ir sienų tapyboje, ir knygų tapyboje vyrauja ornamentai (dažnai geometriniai, rečiau stilizuotų augalų ir žvėrių). Draudimas paskatino menininkus žaisti su ornamentais ir formomis, sukurti subtiliausių nėrinių ornamentų, vadinamų arabeskomis. Ne visuose regionuose šio draudimo buvio paisoma. Persijoje ir islamiškoje Indijoje be grynai ornamentinio šrifto papuošimų esama ir figūrinių atvaizdų. Jie atsirado XIVa., kuriant romanų, istorijų, pasakų iliustracijas.

Arabai

atsitolinę nuo skulptūros ir tapybos, turėjo tenkintis ornamenti ir arcitektūra. Pagridinis islamo architektūros statinio tipas- mečetė. Ją sudaro vidinis kiemas (sahnas) su šuliniu (sebilu) rituliniam apsiplovimui. Vieto varpinių musulmonai stato minaretus, bokštus maldos šaukliui (muedzinui). Mečetės pagrindinė dalis su pamokslininko sakykla orientuotos į tą pusę, kur yra Meka.

Maldai skirta mečetė skiriasi nuo antkapinės mečetės- mauzoliejaus. Mauzoliejai arba valdovų antkapiniai paminklai buvo statomi gražioje vietoje užmiestyje. Juos apsodindavo kiparisais, sode įrengdavo fontanus. Žymiausi Mahometo, Tadž Machalo mauzoliejai. Tadž Machalo mauzoliejus Agrė- ttai vienas nuostabiausių indų- arabų architektūros statinių. Jis pastatytas XVIIa. kaip Šacho Džachano žmonos kapavietė. Tobula architektūros ir ornamentikos derinį regime valdovų ir didikų rūmuose.

Islamo architektūrai bųdingos arkų formos: pusapskritė, pasaginė, trilapė. Išsiskiria stalaktitiniai kupolų skliautai(skliautas iš daugelio pakopiškai vienas virš kito kylančių elementų, primenančių karančius stalaktitus). Mečėtės, mauzoliejai ir rūmai žavi neišsemiamą dekoratyvinių ornamentų gausa. Specifinei statinių ornamentikai ir statybinei apdailai naudotas spalvotas akmuo, Persijoje- fajansas, vėliau turkų išrastos glazūruotos keraminės plytelės.