Islamo požiūris į gyvenimą po mirties

Islamas yra viena iš pagrindinių pasaulio religijų. Žodis “Islamas” reiškia “paklusnumą” arba “nuolankumą” Allaho valiai, kuris yra vienintelis Dievas. Musulmonai – tai ir yra tie pasišventę žmonės. Pagrindinis Islamo tikėjimas: nėra kitų dievų tik Allaha dievas vienas ir Muhamedas yra jo pranašas.

Kaip žydai ir krikščionys, Musulmonai tiki, kad dabartinis gyvenimas yra tik išbandymas, pasiruošiant egzistencijai kitame pasaulyje. Pagrindiniai tikėjimo dalykai yra Teismo Diena, prisikėlimas, Rojus ir Pragaras. Kai miršta Musulmonas, jį arba ją nuprausia koks nnors šeimos narys, paskui jį ar ją įvynioja į švarų baltą audeklą ir palaidoja, sukalbėdami paprastą maldą. Stengiamasi tai padaryti tą pačią dieną. Musulmonai laiko tai viena iš paskutinių paslaugų, kurias jie gali padaryti savo artimiesiems, o taip pat gera proga prisiminti savo pačių egzistencijos trumpumą čia, žemėje. Pranašas mokė, kad yra trys dalykai, kurie netgi po mirties gali padėti žmogui: labdara, kurią jis išdalijo, žinios, kurių jis išmokino, ir dorų vaikų maldos už jį.

Prieglaudos namai seniems žmonėms musulmonų pasaulyje yyra beveik nežinomi. Rūpinimosi tėvais šiuo sunkiausiu jų gyvenime periodu našta yra laikoma garbe ir palaiminimu.

Islamo pasaulyje, patarnavimas savo tėvams yra antra pareiga po Dievo garbinimo ir tėvai turi teisę to tikėtis. Yra laikoma niekingu poelgiu išreikšti susierzinimą, kkai su senais žmonėmis, be jokios jų kaltės, pasidaro sunku elgtis.

Qur’an yra parašyta” “Jūsų Viešpats jums įsakė garbinti tik Jį ir nieko daugiau, tai pat būti gerais savo tėvams. Jei kuris nors iš jų pasens kartu su jumis, nepriekaištaukite ir nebarkite jų, o kalbėkite su jais su priderama pagarba ir gerumu. Elkitės su jais nuolankiai ir sakykite ‘Mano Viešpatie! Pasigailėk jų, nes jie rūpinosi manimi, kai aš buvau mažas.”

Musulmonai tiki, kad dabartinis gyvenimas yra tik išbandymas ir pasiruošimas kitam egzistavimui.

Allaho Vieningumo pagrindas, ir teisingas tikėjimas, susideda iš to, kad sakoma: Aš tikiu į Allahą ir į Jo angelus, ir į jo knygas, ir jo pasiuntinius, ir prisikėlimą po mirties, ir kad likimo gėris ir blogis yra iš AAllaho Aukščiausiojo. Aš taip pat tikiu į atsiskaitymą ir svarstykles, rojų ir pragarą ir visa tai tiesa.

Didžiosiose pasaulio religinėse tradicijose esama skirties tarp materialiosios žmogaus dalies – kūno – ir neapčiuopiamos jo sielos. Dažnai kūnas vadinamas atsitiktiniu indu, kuriame dieviškąja valia laikinai patalpinta nemari siela. Siela amžina, o kūnas – laikinas, todėl pasmerktas sudūlėti ir išnykti.

Kūnas turi religinę funkciją .Ši skirtis neabejotinai egzistuoja ir islame. Siela čia suprantama kaip žmogaus esmė: sielą reiškiantis arabų kalbos žodis reiškia ir „pats“. Musulmonai ttiki pranašui Muchamedui priskiriama kalba, kurioje jis neva teigęs, kad dar įsčiose esančiam vaisiui Dievo pasiųstas angelas per šnerves įpučia sielą, kurioje iš anksto surašyti gimsiančio žmogaus charakterio bruožai ir jo gyvenimo kelias. Kai kuriose šio pasakojimo versijose netgi teigiama, kad sieloje įspaustas ir lemties ženklas, Dievo skirtas konkrečiam žmogui.

Kad ir kaip būtų, kūnas islame toli gražu nenuvertinamas iki paprasčiausio atsitiktinio nereikšmingo indo ar, dar blogiau, – sielos kalėjimo. Kūnas turi savas funkcijas – ne tik fiziologines, bet ir religines. Pirmiausia tai sietina su tikėjimo ritualais: pavyzdžiui, meldžiantis, vykdant piligrimines apeigas pagrindinė kūno paskirtis – atlikti ritmiškus ir kitokius judesius. Norint palyginti, galima pasitelkti maldos pavyzdį: krikščionybėje maldos esmę sudaro žodžiai arba mintys, kurie nebūtinai garsiai artikuliuojami ir kuriuos nebūtinai lydi kūno judesiai. Kitaip tariant, besimeldžiančiojo ir Dievo santykis yra verbalinis . Tuo tarpu islame ritmiški griežtai reglamentuoti judesiai sudaro pagrindinę ritualinio meldimosi dalį. Krikščionybėje fiziškai neįgalus žmogus melsdamasis gali būti tobulas dievo „pašnekovas“, o islame jis negalėtų atlikti Dievo garbinimo ritualo. Žinoma, neįgaliems ir senyviems žmonėms maldos judesius leidžiama atlikti mintimis, bet tai veikiau išimtis nei taisyklė.

Kitas pavyzdys: trisdešimt dienų trunkančio kasmetinio pasninko – ramadano – mėnesį visų pirma kenčia kūnas. Šviesiu paros metu atsisakius ne tik mmaisto bei gėrimų, bet ir kūniškų malonumų – rūkymo, lytinių santykių – patiriami nepatogumai yra fiziologiniai, nors psichologinis pasninkavimo poveikis taip pat didelis. Būtų galima sakyti, kad apvalant sielą (pasninkaujant) ir pakylėjant ją Dievo link (meldžiantis) kūnas panaudojamas sielos labui – galimam žmogaus išganymui.

Kūnas nenuvertinamas ir anapusiniame gyvenime. Pamatiniuose islamo tekstuose pristatomuose rojuje ir pragare kūnas atlieka svarbų vaidmenį – gal net svarbesnį nei siela. Taip yra todėl, kad pasaulio pabaigoje visi žmonės bus prikelti ir stos prieš paskutinį teismą su siela ir kūnu. Pats pomirtinis gyvenimas islame, kitaip nei krikščionybėje, įsivaizduojamas materialus. Rojus ir pragaras vaizduojami kaip fizinės vietos: pirmasis – kaip begaliniai sodai, antrasis – kaip degančios dervos duobė. Rojuje išganytieji galės nuolat tenkinti fiziologinius savo poreikius, patirs kūniškų malonumų, tuo tarpu pragare pasmerktieji kentės nepakeliamas fizines kančias. Be kūno tai būtų neįmanoma. Kai kurių musulmonų teologų aiškinimu, rojuje ir pragare žmonių kūnai bus jaunatviškai standūs, bet subrendę, ne vyresni nei trisdešimties metų amžiaus.

Islame nėra kūno kulto

Atskira tema, susijusi tiek su sveikata, tiek kūnu apskritai, yra sportas. Šiuo klausimu musulmonai yra priešingybė antikos graikams. Dar visai neseniai musulmonai netoleravo bet kokio sporto, kurio metu demonstruojamas nuogas kūnas ar jo dalis, pavyzdžiui, plaukimo. Jei vyrus plaukikus ddar galima įsivaizduoti, apie baseine visų žiūrovų akivaizdoje plaukiančias musulmones negali būti nė kalbos. Taip pat ir gimnastika – kūną aptempiantis drabužis išryškina figūrą, o tai nepriimtina. Kita vertus, būtų neteisinga teigti, kad musulmonai apskritai neužsiėmė jokiu sportu: jojimas, šaudymas iš lanko, polas ir pan. buvo labai paplitę.

XX a. pradžioje musulmonų lyderiai iš naujo suvokė, kad fizinis pasirengimas ir kūno grūdinimas yra svarbūs bendrai žmogaus savijautai gerinti bei valiai stiprinti. Todėl imti steigti sporto klubai jaunimui, kuriuose jaunuoliai kultivavo įvairiausiais sporto šakas – daugiausia tas, kurios susijusios su ištverme ir savigyna. Fiziniam pasiruošimui daug dėmesio šiais laikais skiria ir musulmonų radikalai, treniruočių stovyklose derinantys religinę indoktrinaciją ir karinį pasirengimą.

Apie musulmonų požiūrį į kūną daug pasako ir tai, kaip jų kultūroje elgiamasi su mirusiu žmogumi. Islame kremavimas draudžiamas, nes, kaip jau minėta, paskutinio teismo dieną žmonės bus prikelti su kūnu ir siela, todėl neleistina sąmoningai sunaikinti kūną mirusįjį sudeginant. Dėl tos pačios priežasties neleidžiama atlikti skrodimo (nebent to reikėtų siekiant išsiaiškinti mirties priežastį smurtinės mirties atveju). Organų donorystė, kaip ir kraujo perpylimas, daugelio musulmonų teisininkų nuomone, irgi yra draustini: žmonėms, kad ir kokių gerų ketinimų jie turi, neleistina pretenduoti į Kūrėjo, t. y. Dievo, vaidmenį – tik Jis vienas

gali sukurti žmogų, o jei sukūrė jį netobulą, turėjo tam savų priežasčių. Todėl organų transplantacija laikoma kišimusi į Dievo reikalus, apie kuriuos žmonija neišmano. Bet kuriuo atveju, laidojant mirusįjį reikia pasistengti, kad prieš Dievą jis stotų nepraradęs savo kūno dalių. Sekant Muchamedo parodytu pavyzdžiu, kūnas turi būti nuplaunamas, nuogas suvyniojamas į baltą drobulę ir iki saulėlydžio palaidojamas. Toks ritualas atliekamas tam, kad mirusysis Dievo akivaizdon stotų švarus kūnu.

Kaip matome, nors islame kūnas ir nėra aukštinamas taip, kaip tai buvo ddaroma Antikoje, jis deramai vertinamas ir jo integralumui skiriamas didelis dėmesys. Tiesą sakant, musulmonams pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp kūno ir jo poreikių demonizavimo (pastarasis buvo būdingas kai kurioms krikščionių denominacijoms) ir jo kulto, ryškaus nūdienos pokrikščioniškame pasaulyje. Musulmonai neneigia kūniškų poreikių – juos tenkina, bet nesureikšmina. Būtų galima sakyti, kad musulmonai išlaikė pagarbą kūnui kaip Dievo kūriniui. Maža to, islame kūnas vertinamas kaip sielos įrankis tikinčiojo išganymui.