Krikščionybė ir Protestantizmas Lietuvoje

I. Krikščionybė

a) Krikščionybė atsirado Romos Imperijos laikais, pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais. Tuo metu Roma buvo užkariavusi visus Viduržemio jūros pakraščius. Roma tapo pasaulio sostine. Išoriškai Augusto ir artimiausių jo įpėdinių viešpatavimo laikotarpis buvo didžiausias Romos valstybės žydėjimo ir galybės periodas. Bet viduje vyko gilus suirimo procesas. Roma laikėsi karais ir vergais. Visuomenės tvarka ir gamyba rėmėsi vergija. Vergai buvo pigūs ir turtuolių ūkiuose – latifundijose – jų dirbdavo tūkstančiai. Vergai dirbdavo ir kasyklose ir akmenų laužyklose – žodžiu – pačius ssunkiausius ir juodžiausius darbus.

Begaliniai karai atitraukė valstiečius nuo laukų ir įstūmė juos į vargą. Valstiečiai atiduodavo savo sūnus į kariuomenę, mokėjo mokesčius ir rinkliavas, kurios kuo toliau, tuo labiau augo. Smulkūs ūkininkai nepajėgė konkuruoti su didžiulėmis latifundijomis, todėl dažnai parduodavo savo žemes už menkus pinigus turtuoliams ir keliaudavi į Romą uždarbiauti. Tačiau čia visur buvo naudojamas pigus vergų darbas.

Vergai buvo dar blogesnėje padėtyje. Juos laikė gyvulių vietoje ir vadino kalbančiais įrankiais. Dauguma jų šiam pasaulyje nematė jokio išsigelbėjimo.

Todėl neturtingiesiems visuomenės ssluoksniams labai tiko krikščionybė, kuri skelbė nukryžiuotojo, kaip vergo, dievo mokslą.

b) Pirmosios krikščionių sektos atsirado, matyt, žydų tarpe, nes jie tuo laikotarpiu irgi pateko romėnų vergovėn, o po nepavykusių sukilimų, žiaurių numalšinimų ir ištrėmimų iš tėvynės jų gyvenimas buvo pats ttragiškiausias. Todėl jiems labiausiai ir reikėjo Kristaus. Bet kadangi ši “išsigelbėjimo” idėja tiko daugumai Romos imperijos gyventojų, tai ji palaipsniui paplito po visą šalį.

c) Iš pradžių krikščionybė turėjo visai mažai apeigų, bet vėliau senųjų religijų pavyzdžiu jų atsirado labai daug. Daugelis jų, kaip krikštas, sutvirtinimas, mišios, yra labai senos, ikikrikščioniškos kilmės.

Ankstyvosios krikščionybės pasaulėžiūra nebuvo vieninga sintezė. Nepaisant to, ji buvo gyva ir veiksminga, buvo kartu ir pasaulėžiūra, ir tikėjimas, ir dorovė, ir gyvenimo būdas. Teigdama pomirtinio išganymo viltį, krikščionybė darė tikinčiuosius taikius, ramius, nusižeminusius, nuolankius, abejingus viskam, netgi savo likimui, išskyrus tikėjimą. Jie gyveno uždaromis bendruomenėmis, vengė dalyvauti viešame gyvenime, neigė pagoniškus dievus, todėl buvo nemėgstami, laikomi bedieviais, persekiojami. Tačiau tai krikščionis telkė ir vienijo. Dėl šių ir kitų aplinkybių aankstyvųjų krikščionių papročiai skyrėsi doroviniu griežtumu ir dvasiniu patvarumu. Tai buvo viena iš naujosios religijos plitimo priežasčių.

II. KRIKŠČIONYBĖS ATSIRADIMAS LIETUVOJE

a) Kai XIIIa. kalavijuočių ir kryžiuočių ordinai, nukariavę latvius bei prūsus, įkūrė didelę ir galingą krikščionišką valstybę, susikūrė aštuonios vyskupijos, priklausiusios Romos arkivyskupui.

Lietuviai tapo apsupti gerai ginkluotų valstybių. Išlikti lietuviai galėjo tik susijungę į tautinę valstybę ir priėmę krikščionybę.

b) Tą gerai suprato Mindaugas ir, diplomatinėmis bei karinėmis priemonėmis pašalinęs atskirų sričių valdovus – kunigaikščius, 1251m. sukūrė Lietuvos valstybę bei tais ppačiais metais su šeima bei artimaisiais apsikrikštijo. Taip Mindaugas pradėjo pirmąjį Lietuvos krikštijimo etapą. Mindaugui priėmus krikštą, jis buvo popiežiaus karūnuotas, ir, jam viešpataujant, Lietuvoje veikė trys vyskupijos, buvo įkurta ir Lietuvos bažnytinė provincija. 1263m. žuvus Mindaugui, praktiškai sustojo ir krikščionybės plėtimasis Lietuvoje.

c) Antrasis Lietuvos krikšto etapas prasidėjo 1387m. Tuo metu pagrindiniai evangelijos skelbėjai lietuvių kalba buvo Vytautas ir Jogaila. Prasidėjus antrajam Lietuvos krikštui, 1388m. buvo įkurta Vilniaus vyskupija, kuri laikėsi be didesnių teritorijos pasikeitimų iki trečiojo Lietuvos – Lenkijos (1795m.) valstybės padalijimo.

Krikščionis gyvenime vadovavosi savo tikėjimu, valia, jausmais, protiškai jų neanalizuodamas. Buvo norima pažinti tiesą, suvokti būties esmę, įsiskverbti į religijos paslaptis be racionalaus mąstymo.

d)Tačiau krikščionybei užkariaujant vieną visuomenės sluoksnį po kito, joje vyko diferenciacija. Skyrėsi savarankiškos atmainos bei sektos. Krikščionybę reikėjo tiksliau apibrėžti ir sunorminti. Tai tapo būtinybe, kai pasibaigė krikščionybės persekiojimas (313m.) ir ji buvo paskelbta oficialia Romos imperijos religija (380m.). Maždaug tuo pačiu metu pradėjo ryškėti saviti katalikybės (Vakarų bažnyčios) ir stačiatikybės (Rytų bažnyčios) bruožai.

Buvo apibrėžiama, dogmatizuojama tikėjimo doktrina, kanonizuojami tekstai, nustatinėjamos apeigos. Katalikybei teko gintis nuo idėjinių priešų, todėl vystėsi bažnyčios apologetika, dogmas reikėjo aiškinti racionaliai, grįsti filosofiškai. Iš pradžių ji buvo neorginali, ekletiška, daug ką skolino iš antikinės filosofijos, ypač neoplatonizmo, bet pamažu iišsiugdė savitus bruožus.

Katalikų pasaulėžiūros pagrindus kūrė daugelis teologų ir filosofų, remdamiesi Senuoju ir Naujuoju testamentu, kartu priimdami kai kurias neoplatonizmo, stoicizmo idėjas. Krikščioniškosios filosofijos užuomazgos randamos Petro, Jono bei kitų apaštalų raštuose. Ypač svarbūs buvo Origeno, Tertulijono, Augustino darbai.

Lygiagrečiai su filosofijos raida plėtėsi institucinė katalikybės organizacija, didėjo jos centralizacija, augo bažnytinė hierarchija, gausėjo dvasininkija. Reikėjo mokyklų, universitetų, katalikybė suaugo su viduramžių visuomenės kultūra. Bet kartu bažnyčia tolo nuo eilinių tikinčiųjų dvasinių poreikių, darėsi ne masių, o popiežiaus, valdančiųjų sluoksnių bažnyčia. Didėjo bažnyčios turtai, galia, o kartu ir dvasininkijos prabanga, dorovinis abejingumas.

Dėl to žemesniuose visuomenės sluoksniuose brendo nepasitikėjimas oficialiąja bažnyčia, priešiškumas ir neapykanta jai. Tai vienur, tai kitur kildavo antiklerikaliniai sąjūdžiai, kūrėsi savarankiškos religijos atmainos ir sektos, kurios siekė atgaivinti autentiškesnę katalikybę.

Jau ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu vyko reformaciniai sąjūdžiai, kurių vadovai siekė atgaivinti tikėjimą ir dorovę, propagavo asketizmą, neturtą, smerkė vyskupų valdžią. Su šiais sąjūdžiais buvo kovojama, jų idėjos buvo paskelbtos paklydimais, erezijomis.

Tokių sąjūdžių ypač padaugėjo XI-XIII amžiais – kryžiaus karų, konfliktų tarp popiežiaus ir imperatoriaus, miestų augimo laikotarpiu. Žiauriai išnaudojama liaudis ieškojo paguodos religijoje, tačiau kartu matė, kad vienas didžiausių išnaudotojų yra bažnyčia. Daugelyje šalių (Pietų Prancūzija, Italija, Vokietija) kilo amalrikiečių, valdeniečių ir kiti sąjūdžiai. Juose dalyvavo vidutinieji miesto sluoksniai, amatininkai, ddalis valstiečių. Pirmiausia buvo keliami religiniai klausimai – neigiama centralizuota bažnyčios, ypač popiežiaus, valdžia, smerkiami dvasininkijos turtai ir privilegijos, kryžiaus karai, atsisakoma dvasininkų, spekuliatyvios, liaudžiai nesuprantamos teologijos, lotynų kalbos, kai kurių apeigų. Buvo propaguojamas evangeliškas paprastumas, neturtas, draugiškumas, asketizmas.

Oficialioji bažnyčia šiuos sąjūdžius prakeikė ir žiauriai numalšino.

Tačiau reformaciniai sąjūdžiai, nukreipti prieš oficialiąją bažnyčią, nesiliovė ir vėliau, įgaudami vis ryškesnį antifeodalinį pobūdį.

e) Šis XVI a. Europoje kilęs visuomeninis sąjūdis, siekęs reformuoti katalikų bažnyčią ir davė pradžią protestantizmui. Jis atmetė įsigalėjusios krikščionybės ydas (religinio gyvenimo sustabarėjimą, piktnaudžiavimą valdžia, turto troškimą ir t.t.).

Reformacijos pradžia siejama su dr.Martyno Liuterio (Luther, 1483-1546) veikla. Jis išgarsėjo 95 tezėmis, kurios davė impulsą krikščionių bažnyčios reformai ir Reformacijos srovei – liuteronybei. Reformacija paplito Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Lenkijoje. Reformacijos srovė – kalvinizmas, kurio pradininkai – teologas ir teisininkas Jonas Kalvinas (Calvin, 1509-1564) bei Ulrichas Cvinglis (1484-1531), įsigalėjo Šveicarijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir t.t.

Protestantizmo tikėjimas skirstomas į dvi grupes : liuteronai (evangelikai liuteronai) ir kalvinistai (evangelikai reformatai).

Liuteronų ir reformatų (kalvinistų) tikėjimai kiek skyrėsi. Liuteronams – tikėjimo dogmos remiasi Šv. Raštu, ir pagrindinis reikalavimas tikintiesiems: tikėti Evangelijomis, kuriose aprašomas Kristaus mokslas. O evangelikų reformatų tikėjimo pagrindas yra Šv. Raštas – Biblija, Bažnyčios galva – Jėzus Kristus. U. Cvinglis ir J.

Kalvinas sukūrė naujos sampratos krikščioniškąją Bažnyčią. Skirtumai tarp evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų Bažnyčių nežymūs, bet esminiai. M.Liuteris siekė reformuoti katalikų Bažnyčią, o U.Cvinglis ir J.Kalvinas sukūrė naują Bažnyčią. Evangelikai reformatai griežtai žiūri į religinių tiesų autentiškumą, šventai tiki tuo, kas yra tvirtinama Šv.Rašte.

Evangelikų liuteronų Bažnyčia yra sinoidinė-episkopinė, nes parapijoms vadovauja sinodo rinkta konsistorija ir jos pirmininkas vyskupas.

Evangelikai reformatai neturi vieningos ir centralizuotos bažnytinės hierarchijos. Kiekvienos šalies arba regiono bažnytinės bendruomenės yra savarankiškai demokratiniais principais susivienijusios į Sinodus.

Evangelikų reformatų lliturginės apeigos ir bažnyčios yra paprastos ir neprabangios. Pamaldų metu skaitomas Šv. Raštas, Psalmės, o svarbiausia jų dalis yra pamokslas. Bažnyčios interjeras nepuošnus, nėra altoriaus ar paveikslų. Centre – Dievo stalas su atversta Biblija.

III. PROTESTANTIZMAS LIETUVOJE

a) Bene pirmasis krašto valdovas, priėmęs M.Liuterio mokslą buvo Prūsijos kunigaikštis Albrechtas I (1490-1568). Jis 1525 m. įvedė reformaciją visame krašte. Taipogi už kunigaikščio Albrechto lėšas buvo išverstos į prūsų, lietuvių ir lenkų kalbas ir išleistos pagrindinės šio tikėjimo knygos.

1544m. buvo įsteigtas Karaliaučiaus universitetas, kuriame kkelis šimtmečius rengti reformacijos dvasininkai – pastoriai ir įvairių sričių mokslo ir kultūros veikėjai, jame mokėsi daug ir Lietuvos jaunimo.

Šis protestantiškas universitetas Lietuvai parengė per 70 žinomų dvasininkų ir visuomenės veikėjų : dr.Rapolionį, dr.A.Kulvietį, Vydūną, A.Jamundą, J.Bretkūną, J.Rėza, K.Donelaitį ir ddar daugelį kitų.

Be to, lietuvių kalba buvo išleistas Šventasis Raštas, giesmynas, Lietuvoje steigiamos lietuviškos mokyklos. 1591 m. pasirodė J.Brektūno “Postilė ir daug kitų religinio turinio leidinių lietuvių kalba, skirtų Lietuvos žmonėms šviesti.

b) M.Liuterio moklsą Lietuvoje, Vilniuje XVI a. pradžioje pirmasis pradėjo skelbti A.Kulvietis.

Lietuvoje evangelikų reformatų Bažnyčia įsikūrė XVI a. Žymiausi steigėjai Lietuvoje buvo M.Radvila Juodasis, M.Radvila Rudasis, M.Čechovičius, J.Licijus, S.Minvydas, J.Morkūnas, M.Petkevičius ir kiti.

Evangelikai reformatai Dievo žodį skelbė leisdami religinio turinio knygas lietuvių ir kitų tautybių tikinčiųjų kalbomis. 1539 m. Vilniuje buvo įsteigta pirmoji Lietuvoje lietuviška mokykla; tai buvo didelė atsvara krašto žmonių rusinimui ir lenkinimui.

Protestantizmas praskynė lietuvių kalbai kelią į visas Lietuvos krikščionių Bažnyčias – pamaldos jose pradėtos laikyti žmonėms suprantama jų gimtąja kalba. Taip buvo sustabdytas lietuvių nnutautinimas per bažnyčias – vietoje visuotinai priimtos lenkų kalbos katalikų bažnyčiose Dievo žodis palengva pradėtas skelbti lietuvių kalba. Protestantizmas paskatino ir Romos katalikų Lietuvos Bažnyčią leisti religinę literatūrą lietuvių kalba, steigti mokyklas.

IV. KATALIKYBĖS IR PROTESTANTIZMO SKIRTUMAI BEI PANAŠUMAI

a) Protestantizmas tradicinėmis dvasinėmis vertybėmis yra labiau orientuotas į žmogaus vidinį gyvenimą bei šiuolaikinę kultūrą. Katalikybė labiau susijusi su savo institucine struktūra, ne tik Dievo, bet ir hierarchijos kultu. Ji labiau paveikta fanatizmo ir klerikalizmo.

Jei katalikybėje dvasininkas yra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, ttai protestantizmas nepripažįsta kunigystės sakramento, todėl pastorius nelaikomas turinčių Dievo malonę tarpininkauti tarp Dievo ir tikinčiųjų. Pastorius gyvena ir rengiasi pasaulietiškai.

Katalikai Mariją laiko šventąja, kai kurie ją vaizduojantis paveikslai laikomi stebuklingais. Tuo tarpu protestantai ne tik nepripažįsta Marijos paveikslų stebuklingumo, bet ir šventąja Marijos nelaiko.

Katalikų bažnyčiose esančia prabangą protestantai keičia paprastumu, prabangos, turtų atsisakymu. Protestantai nesimeldžia šventiesiems.

b) Religija yra visuomenės moralės, tolerancijos, savitarpio pagarbos, žmonių ir gerų tarpusavio santykių formuotoja ir puoselėtoja. To moko ir tokį vaidmenį su mažomis išimtimis atlieka visos pasaulio religinės bendruomenės.

Visos krikščioniškosios bažnyčios turi daug bendro ir tarpusavio panašumo. Visų šių tikėjimų išminties šaltinis yra Šv. Raštas, dvasinis vadovas – Jėzus Kristus, o tikintieji kalba bendrą maldą “Tėve mūsų” ir yra priėmę vandens krikštą.

PLANAS

I. KRIKŠČIONYBĖ

a) Krikščionybės atsiradimo pradžia Romos Imperijos laikais

b) Krikščionybės atsiradimo priežastys

c) Krikščionybės tobulėjimas ir apeigų skolinimasis iš senesnių religijų. Nauja religija

II. KRIKŠČIONYBĖS ATSIRADIMAS LIETUVOJE

a) Neišvengiamo lietuvių krikšto priežastys

b) Mindaugas. Lietuvos valstybės sukūrimas. Pirmasis krikštas

c) Antrasis Lietuvos krikšto etapas. Vytautas ir Jogaila

d) Krikščionybės diferenciacija, savarankiškos atmainos bei sektos. Katalikybės atsiradimas

e) Protestantizmo gimimas

III. PROTESTANTIZMAS LIETUVOJE

a) Protestantizmas ir Prūsijos kunigaikštis Albrechtas I

b) M.Liuterio moklas Lietuvoje. A.Kulvietis.

IV. KATALIKYBĖS IR PROTESTANTIZMO SKIRTUMAI BEI PANAŠUMAI

c) Skirtumai

d) Panašumai

LITERATŪRA:

1. “Senovės istorija” / “Mokslas” ,V., 1976;

2. Lietuvos istorija / Red. A.Šapoka. – V., 1989;

3. Bažnyčių tinklas Žemaitijoje / Vacys Vaivada;

4. Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija / V., tomas 9, 11982.