Magija,biblija,pragaras…

MAGIJOS TIPAIAntropologai išskiria tris magijos praktikavimo tipus: Natūrali magija, arba mažas galių naudojimas, kad paveikti norimą visumą. Jaučianti magija , kurioje simboliniai veiksmai (pvz.: adatų smaigstymas į lėlę) paveikia objektą, su kuriuo simbolis yra susijęs. Entuziastinė magija naudojama paveikti vieną objektą pasitelkus kitą tikint, kad jis turi magiškų galių. Teorinis magijos praktikavimo pagrindas yra tikėjimas netiesioginiais arba paslėptais ryšiais tarp realių būčių ne tik šio pasaulio ribose – ypač tarp žmogiškų sutvėrimų ir ano pasaulio. Pagal šį požiūrį tinkamas spalvų, oobjektų, garsų ar gestų pritaikymas tinkamu metu gali duoti trokštamą rezultatą. Netiesioginės teorijos patvirtina egzistuojant galią suteikti realų pavidalą vaizduotės produktams kai mintys yra išreiškiamos per reikšmingus simbolius. Magija yra plačiai praktikuojama tiek pirminėse, tiek tradicinėse bendruomenėse. Šiame kontekste magija yra ne tik pagrindinis kelias pasiekti praktinių įgūdžių, bet tai taip pat apima ir simbolinio visuomenės dvasinio pasaulio vaizdo apie jų dievus ir mitus pažinimą. Šiuo požiūriu magija dažnai susiejama su religija – vietoj to, kad jas atskirti jos yra ddažniausiai suliejamos į vieną. Religija yra dažniausiai priimama kaip visuomenės dvasinis patvirtinimas, kai magija siekia išlikti privati ir yra orientuota į jėgos įgavimą antgamtiniais keliais, o ne tikėjimu. Galima taip pat paminėti skirtumą tarp juodosios ir baltosios magijos. Baltoji magija nnaudojama kilniems tikslams, o juodoji – pažeisti kitiems. Juodoji magija dar kartais yra apibūdinama kaip kerėjimas ar raganavimas, nors daugelis žmonių, kurie praktikuoja raganavimą nesiekia pakenkti kitiems. Antgamtinė magija skiriasi nuo scenos magijos, kurioje matomi maginiai efektai daromi pasilinksminimui, pasitelkiant tokias priemones kaip rankovės ar rankos. Skirtumas taip pat yra ir tarp magijos ir pranašavimo, kuris yra ateities įvykių eigos prognozavimo menas, magija siekia pakeisti ateitį, o ne pranašauti ją. Taip pat aišku, kad tokios okultizmo praktikos kaip astrologija, būrimas iš kortų ir chiromantija yra ne magija, kai meilės eleksyrų gaminimas ir būrimas yra magijos vartojimas, kaip menas iškviesti dvasias giesmių ir gestų pagalba. Dauguma magijos praktikuotojų tiki, kad šios technikos turi būti sujungtos su susikoncentravimu ties trokštamu rezultatu ar oobjektuRAGANAVIMASDauguma žmonių dalyvaujantys dabartiniame raganavimo atgimime yra žinomi kaip atsikuriantys neopagonys, patys save pristatantys kaip nepiktybiniai raganiai. Todėl, raganavimo praktikavimas neturėtų būti asocijuojamas su velniu ar žalos darymu, nei su velnio garbinimu (Diabolizmu). Prie to pačio, daugybė kaltinimų dėl piktadariškumo raganystėms, o ypač pirminėse bendruomenėse ir ankstyvojoje Europoje ir Šiaurės Amerikoje, buvo nepagrįsti ir kilo dėl nežinojimo baimės ir visuotinio nerimo. Čia bus aptarta raganavimas pagal tris pagrindinius aspektus: kerėjimas, kuris buvo tapatinamas tiesiogiai su raganavimu priminėse bendruomenėse ir senosiose vvisuomenėse, diabolizmo raganavimas, kuriuo remiantis buvo persekiojamos raganos ir raganiai Europoje ir Amerikoje, ir socialinės patalogijos, kurios įtakojo šiuos persiekiojimus, taip pat modernus raganavimas atėjęs su dabartiniu raganavimu kaip neopagonių atgimimas.tai yra skirtingi fenomenai ir raganavimo suvokimai, ir jie negali būti diskriminuojamai siejami vienas su kitu.VOODOO – Haičio religija, taip pat praktikuojama Kuboje, Trinidade, Brazilijoje ir šiaurinėje JAV dalyje, ypač Lusianoje. Voodoo sujungia Romos katalikybės elementus su ir Vakarų Afrikos genčių religijas, ypač Beniną. Voodoo kultai tarnauja aukščiausiam dievui Bon Dieu, protėvių vėlėms, o tiksliau mirusiems Dvyniams ir dvasioms vadinamoms Loa. Loa, kuris yra kitoks skirtinguose kultuose, yra Afrikos genčių dievai, kurie dažniausiai tapatinami su Romos Katalikų šventaisiais. Pavyzdžiui Dievas-Gyvatė, yra tapatinamas su Šv. Patriku. Kiti Romos Katalikybės elementai Voodoo yra žvakių naudojimas, varpeliai, kryžiai, maldos, baptistų ritualai ir kryžiaus ženklo braižymas ore rankomis. Iš Afrikietiškų elementų yra šokiai, būgninimas ir tikėjimas protėvių vėlėmis ir Dvyniais. Voodoo ritualams dažniausiai vadovauja Kunigas, kuris vadinamas houngan, arba kunigė, kuri vadinama mambo. Ritualo metu, tikintieji iškviečia Loa mušdami būgnus, šokdami dainuodami ir puotaudami, ir Loa užima savo vietą tarp šokančiųjų. Kiekvienas šokantysis, kuris elgesi charakteringa esančios dvasios maniera ir kol būna transo būsenoje, atlieka gydymus ir dalina patarimusPaprastas kerėjimas, arba magijos naudojimas yra pprieinamas paprastiems žmonėms, tokie dalykai, kaip prašymai dvasių pagalbos ar kerų naudojimas, yra randami beveik kiekvienoje visuomenėje. Nežiūrint į tai, kad skirtumai yra labai nežymūs, magijos praktikavimas skiriasi tiek nuo religijos, kurioje dievai yra garbinami su baime ir jiems meldžiamasi, norint gauti pagalbos, tiek nuo sudėtingų alchemikų menų ir magiškų ceremonijų. Kerėjimas yra skirtas paspartinti rezultatų gavimą, negu įgyti jį per maldavimus ir tai veikiant per paprastus ir įprastus dalykus. Iš sociologinio požiūrio taško, plačiai buvo paplitęs kerėjimas genties arba bendruomenės ribose tarnavo tam, kad sutvirtinti ir suvienyti tikėjimą antgamtiniu pasauliu ir žmogaus santykiais su tuo pasauliu. Psichologiškai kerėjimas suteikia būdų įtvirtinti gamtos kontrolės jausmą taip sumažindamas susirūpinimus dėl ligų, nepastovių sezonų ir natūralių nelaimių. Senaisiais amžiais, kai tokie įvykiai atsitikdavo, neskaitant apsauginių veiksmų, jie būdavo interpretuojami kaip piktavališko raganavimo apraiškos ir numanomi kaltininkai būdavo surandami ir išvaromi iš bendruomenės. Tai vadinamų raganių-daktarų arba gydytojų funkcijos būdavo atrasti velniškojo raganavimo pėdsakus pasitelkiant gerąją magiją. Šamanai taip pat galėdavo panašiai gydyti atlikdami apeigas, kurios išvarydavo kenksmingas dvasias arba gražindavo pasimetusias arba pavogtas sielas. Dažniausiai jie tai darydavo pasitelkę pagalbon dievus arba dvasias, iškviestas kerais ir apeigomis. Tokie ritualai buvo žinomi senovės Hebrajams, Graikams ir Romėnams. Senajame Testamente, apokriptinė Tobito knyga duoda ppaaiškinimą, kuriame raganius, pagal angelų pasakojimus, yra velnio dvasia išmesta iš vestuvių už blogą įprotį vogti žuvies širdį ir skrandį (Tobitas 6: 14-18). Nepaisant to, Biblijoje taip pat yra įsakymų prieš raganavimą, tokių kaip „tu neturi leisti raganai gyventi“ (Egzodas 22:18), tai buvo komanda, kuri įteisino raganų persekiojimą viduramžių Europoje. Graikų – Romėnų pasaulis prasiskverbė į tikėjimą raganavimu. Romėnų poetas Horacijus nurodo raganas, kurios draskė nagais žemę, kad iškviestų požemio dvasias, o filosofas ir novelistas Apuleius mini tradiciją prikalti prie durų vinimis pelėdas išskleistas sparnais, tam, kad nukreipti audrą. Po tai, kai 4a. Krikščionybė išplito prie Viduržiemio jūros, daugybė tokių papročių kaip šie, taip pat ir daugybė panašių ritualų šiaurės Europoje, buvo skaitoma kaip vietinė magija arba buvo paviršutiniškai sukrikščioninami tokiais būdais, kaip užsirašant Dievo maldą ant popieriaus skiautės ir laikant ją savo bate kaip amuletą prieš užkerėjimą. Tam tikri išminčiai ir „gudrios moterys’ buvo populiariojo raganavimo ir kerėjimo ekspertai, kurie dažniausiai atstovavo prieškrikščioniškosios religijos likučius. Šventės ištakos ir tradicijos

Helovynas Lietuvoje sutinkamas ypač priešiškai, kadangi manoma, jog ši šventė kertasi su Vėlinėmis – mirusiųjų pagerbimo švente, kuomet nepriimtinas joks triukšmingumas, o reikalinga ramybė ir susikaupimas. Dažnai sakoma, kad tai – amerikietiška šventė. Tačiau taip manantieji klysta, nes pasirodo, kad mistiškų

linksmybių šaknys – keltiškoje Airijoje. Istorikų nuomone, šiai tradicinei šventei pradžią davė Samhenas – senovės keltų genčių Naujieji metai, kurie buvo švenčiami lapkričio pirmąją. Buvo tikima, kad tą dieną visų per tuos metus mirusių žmonių sielos grįžta pas gyvuosius. Tiesa, kadaise visos šios klajojančios dvasios buvo laikomos nešančiomis gėrį ir ramybę, o šiandien, kalbėdami apie Helovyną, tradiciškai įsivaizduojame vampyrus, raganas ir kitą velniavą. Papročiai kinta.

Helovynas yra kasmetinė šventė. Žodis Helovynas kilęs iš Katalikų bažnyčios (sutrumpintas Visų Šventųjų (All Hallows Eve) ppavadinimas). Lapkričio 1 diena, Visų Šventųjų diena, yra katalikiška šventė, skirta pagerbti šventuosius. Tačiau penktajame šimtmetyje prieš Kristų keltiškoje Airijoje vasara oficialiai baigdavosi spalio 31dieną.

Kaip minėta, Helovyno šventė išlikusi dar nuo senovės keltų laikų. Vėliau žaismingą Vėlinių sutikimo tradiciją perėmė airiai, o iš jų ji išplito po visą pasaulį. Per šventę neapsieinama be pagrindinio Helovyno atributo – perpjauto moliūgo su viduje įstatyta degančia žvakute. Helovynas – daugialypis kultūros reiškinys, mat čia susipina Vėlinių, Užgavėnių, derliaus švenčių apeigos.

Žiupsnelis istorijosJei pažiūrėsime istoriškai, iilgą laiką krikščionybė taikiai sugyveno su senųjų pagoniškų apeigų elementais. Tik XVI ar XVII amžiuje du sutrikusios psichikos vokiečių vienuoliai ištraukė Senovės Babilono rankraštį „Raganų kūjis“, išplatino jį ir tai tapo pretekstu deginti žmones („raganas“), persekioti senuosius papročius.

Velnio su ragais, vvampyrų, Drakulos įvaizdžiai yra svetimi tradicinei europiečių kultūrai, jie atėję iš Azijos tamsybių. Senoji baltų kultūra vėles, mirusiųjų ir gyvųjų pasaulio santykį suprato racionaliai. Jie tikėjo, kad juslinės bendravimo su kūną palikusia vėle formos neįmanomos ir pavojingos. Šia prasme linksmybės mirusiųjų minėjimo dieną būtų absurdas.

Amerikiečiai neturi savo kultūros šaknų, nežino ir protėvių kulto. Jie pavertė Vėlines kažkuo panašiu į komercinį karnavalą. Helovyno paprotys į Ameriką atkeliavo 1840-aisiais. Jį atvežė airių imigrantai, bėgantys iš savo šalies dėl bado. Tuo laiku mėgiamiausia išdaiga Naujoje Anglijoje buvo namų kiemo puošimas ir artų atidarymas. Kodėl moliūgas? Paprotys daryti žibintus iš moliūgų greičiausiai kilęs iš airių folkloro. Kaip pasakojama pasakoje, žmogus, vardu Džekas, kuris buvo liūdnai pagarsėjęs kaip girtuoklis ir sukčius, apgaule privertė Šėtoną įlipti įį medį. Tuomet Džekas išskaptavo ties medžio kamienu kryžių, taip paspęsdamas spąstus Šėtonui. Džekas sudarė su velniu sandėrį, kad, jeigu jis pažadės niekuomet jo daugiau negundyti, jis nuleis jį žemyn.

Džekas po mirties nebuvo įleistas į Dangų dėl savo blogų darbų, tačiau velnias jo neįsileido ir į pragarą, nes jis buvo jį apgavęs. Velnias tik davė Džekui žarijų, kad jis galėtų pasišviesti kelią per akliną tamsą. Žarijos buvo įdėtos išskobtos ropės viduje, kad jos ilgiau degtų.

Airiai naudodavo ropes kaip „Džeko žžibintus“. Kai imigrantai atkeliavo į Ameriką, jie suprato, kad moliūgus daug patogiau naudoti.Todėl „Džeko žibintais“ Amerikoje tapo išskobtas moliūgas su degančiomis žarijomis viduje.

Taigi nors kai kurios pagonių grupės ar satanistai Helovyną įvardina kaip savo „šventę“, ji nėra kilusi iš blogio. Ji kilo iš keltų Naujųjų metų šventimo papročių ir iš viduramžių europiečių maldų ritualų. Ir šiandien daugelis bažnyčių rengia Helovyno šventes arba moliūgų skobimo vakarėlius vaikams.

Okultizmo formų sąrašas:

1. Ateities būrimas (pranašavimas) – neteisėtas žinių apie ateitį gavimas. Mediumas yra tiesioginėje piktųjų dvasių įtakoje.

2. Lemties būrimas – ženklų aiškinimas.

3. Raganavimas – burtai per okultines formules, užkeikimus ir mistinius užkalbėjimus.

4. Astrologija – pagoniškas ateities spėjimas dievinant žvaigždes, naudojant dvylika zodiako ženklų ir horoskopus, pagrįstus žmogaus gimimo momentu.

5. Psichometrija – žmogaus būdo bruožų, charakterio nustatymas per daiktus, kuriuos jis naudoja, arba drabužius, kuriuos jis vilki.

6. Telekinezė – daiktų judinimas per atstumą be matomos ar apčiuopiamos priežasties.

7. Burtų lazdelė – paslėptų objektų: vandens, naftos, mineralų ieškojimas, naudojant dvišakę lazdelę. Nuoroda į Ezechielio 8:17, kaip “laiko panosėje šakeles”.

8. Kerėjimas – okultizmo forma, kelianti didžiausią pavojų šiais laikais. Tai pastangos kontroliuoti žmones ir priversti juos daryti tai, ko nori kerėtojas. Kerėtojai rikiuojasi tokia tvarka: 1) pagalbininkas, 2) ragana arba burtininkė (moteris), 3) kerėtojas, 4) žynys, 55) magas (vyriausias).

9. Aiškiaregystė (metafizinis fenomenas) – dvasių matymas keistomis ir dažnai baisiomis formomis.

10. Sielos kelionės – tam tikri aiškiaregiai savo įsakymu priverčia savo sielas nukeliauti dideliu atstumu.

Per okultizmą velnias gali rasti priėjimą tavo gyvenime. Bet koks ryšys su okultizmu yra nepaklusnumas Dievo žodžiui ir galų gale jis tave pražudys. Senojo Testamento laikais už jį buvo baudžiama mirtimi. 1 laiške Timotiejui yra pasakyta: “Bet dvasia įsakmiai sako, jog paskutiniais laikais atsiras tų, kurie atkris nuo tikėjimo, tapdami klaidinančių dvasių ir velnių mokslų šalininkais”.

Biblija perspėja

Daugelis žmonių stengiasi rasti greitą savo problemų sprendimą, bet jie visai nepažįsta Dievo kelių ir tuo pat metu nekreipia dėmesio į tai, jog Šėtonas spendžia spąstus, per įsipainiojimą okultizme siekdamas pavergti juos ir pasmerkti prakeikimui.

Dievas perspėjo savo tautą per Mozę: “Kai būsi žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duos, negarbink tų tautų stabų. Neaukok savo sūnaus ar dukters ant aukuro, neieškok patarimų pas žynius, ženklų aiškintojus ir burtininkus, žavėtojus, mirusių dvasių iššaukėjus, kerėtojus ir raganius. Viešpats smerkia visus tokius veiksmus, už tokius nusikaltimus Jis išnaikins tas tautas, prieš užimant tau tą kraštą. Nenusikalsk Viešpačiui, savo Dievui” (Pakartoto Įstatymo knyga 18:9-13).

Bet kokia spiritizmo ar okultizmo forma faktiškai yra bendravimas su demonais ir ieškojimas jjų pagalbos vietoje Dievo, Jo Žodžio, Viešpaties Jėzaus ir Šventosios Dvasios vedimo ir paramos ieškojimo.

Pats blogiausias iš Izraelio vadovų turbūt buvo Manasas. “Manasas sudegino auka savo sūnus Hinono slėnyje. Be to, jis žyniavo, būrė, kerėjo ir laikė mirusių dvasių iššaukėjus bei žynius. Jis nusikalto tokiu savo elgesiu Viešpačiui, Jį įžeisdamas” (2 Kronikų 33:6).

1. Jis visiškai ignoravo Dievo Žodį. Vietoj to jis susiteršė, vadovaudamasis dvasiomis (žr. Kunigų knyga 19:31).

2. Asmuo, užsiimantis tokiais dalykais, turėjo būti pašalintas iš Dievo tautos (žr. Kunigų knyga 20:6).

3. Už tokį nusikaltimą bausdavo mirtimi, užmėtant akmenimis (žr. Kunigų knyga 20:27).

4. Manasas sulaužė pirmąjį įsakymą, užtraukdamas prakeikimą savo vaikams (žr. Išėjimo 20:3-5).

Karalius Saulius yra kitas pavyzdys, kaip žmogų suvedžioja Šėtonas. Tapęs karaliumi, jis iš šalies ištrėmė dvasių iššaukėjus ir burtininkus (skaitykite 1 Samuelio 28:3). Tačiau, kai dėl jo sukilimo, maištingumo ir neklusnumo jo ryšys su Dievu nutrūko, jis kreipėsi į dvasių iššaukėją, kerėtoją iš Endoro. “Jis ieškojo Viešpaties patarimo, tačiau Viešpats jam neatsakė.” (1 Samuelio 28:6).

Karūnos netekimas ir vėliau jo mirtis buvo Dievo teismas Sauliui už tai, kad jis susidėjo su dvasių iššaukėjais: “. taip mirė Saulius <.> nes ieškojo patarimo pas mirusiųjų dvasių iššaukėją” (1 Kronikų 10:13). Dėl okultizmo praktikavimo ne tik mirė Saulius,

bet Dievas atmetė ir Izraelį: “’Tikrai, Viešpats atmetė savo tautą, Jokūbo namus, nes jie pilni Rytų žynių ir burtininkų, kaip filistinai.” (Izaijo 2:6).

Mūsų Dievas yra pavydus Dievas. Jis neleis mums teršti savo gyvenimo netyrosiomis dvasiomis ir įžeidinėti jo šventą vardą. “Jie jums sako: ‘Klauskite žynių ir raganių, kurie jums murma ir čiulba’. Ar tauta neturėtų klausti savo Dievo? Argi reikia klausti mirusiųjų reikalais gyvųjų?” (Izaijo 8:19).

Taip vadinamos mirusiųjų dvasios, su kuriomis žmonės nori kalbėtis spiritistų seansų metu, per mmediumus, krištolinius rutulius ir pan. – yra ne kas kita kaip veidmainiškas demonų elgesys. Tai yra viena iš nuodėmių, išvardintų Pakartoto Įstatymo knygos 18 sk., ir ji vadinama juodąja magija. Iš tiesų okultizmas yra stabmeldystė, vienas iš kūno darbų, išvardintų laiške Galatams 5 sk., 19-21 eil.

Apaštalas Petras smarkiai subarė Simoną, kuris savo žyniavimais ir burtais kontroliavo ir mulkino žmones (skaitykite Apaštalų darbų 8:6-24). Už trukdymą žmonėms išsigelbėti, girdint gerąją Jėzaus Kristaus naujieną, Paulius apakino burtininką Elimą (skaitykite Apaštalų darbų 113:10-11).

Taigi, jei žmogus įsipainiojęs į okultizmą, jo gyvenimas esti rimtame pavojuje. Šiandien pasaulyje yra du dvasinės ir antgamtinės pagalbos šaltiniai: tikrasis Dievas, pas kurį ateiti galima per maldą Jėzaus vardu, ir okultizmas, už kurio slepiasi demoniškos jėgos.

Pasikliaudamas okultinėmis jjėgomis, žmogus šaukiasi kito dievo – šio pasaulio dievaičio, melo tėvo, velnio, kuris naudoja horoskopus, būrimą kortomis, chiromantiją, būrimą arbatos tirščiais, Ouija lenteles, krištolinius rutulius, švytuokles, visas raganavimo formas, užkalbėjimus, spiritistų seansus, ekstrasensinius pojūčius, telepatiją, telekinezę, spiritistų susirinkimus, automatinį rašymą, baldų bilsnojimą, levitaciją, hipnozę, burtų lazdeles ir daug kitų dalykų.

Jei tu kada nors buvai įsitraukęs į okultinius reikalus, gali būti išlaisvintas nuo demoniškos įtakos. Būk laisvas Jėzaus vardu. Išpažink Jėzų Kristų kaip savo Gelbėtoją ir Viešpatį. Garsiai išpažink ir atsižadėk kiekvienos nuodėmės, susijusios su okultizmu (detaliai jas visas išvardink, nežiūrint prieš kiek laiko tai buvo). Jėzaus vardu įsakyk velniui atstoti nuo tavęs. Nepasiduok jausmams ir regėjimams, bet savo išlaisvinimą įrodyk tvirtu tikėjimu ir pasitikėjimu Dievu. Sunaikink visą okultinę literatūrą, ssimbolius ir panašius dalykus.

“Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa išlaisvins jus” (Jono 8:32).

Ezotericizmo prigimtisSavo esme ezotericizmas yra sąmoningas suvokimas, kad visa esybė, begaline formų išraiška, tėra energijos išraiška. Ne tik visos sutvertosios formos, bet ir visos veiklos formos yra kilusios iš energijos srautų, išjudintų visaapimančio Priežasties ir Pasekmės dėsnio. Ezotericizmo tikslas – pažinti tas energijas ir, kiek leidžia psichinis ir dvasinis išsivystymas, jas panaudoti žmonijos labui, – kaip numatyta dieviškajame plane. Pradedantysis paklysta sąveikaujančių ir viena kitą veikiančių energijų llabirinte, bet vėliau jis pradeda skirti:

1. grynąją fizinę energiją, susidedančią iš galių, kurios veikia ir įtakoja fizinį pasaulį;

2. emocines jėgas ir psichines galias sukeliamas energijos, tekančios per eterinį kūną į šias dvi plotmes;

3. varomąsias jėgas, kurias siunčia siela iš aukštesniųjų psichinių ir dvasinių lygių.

Ezotericistas atranda, kad visi fizinio pasaulio įvykiai tėraveiklos eteriniuose pasauliuose atspindys (tarsi vandens ratilai). Tie vidiniai pasauliaiyra realūs pasauliai ir ezotericisto paskirtis yra praskleisti juos skiriančias uždangas, prisitaikyti prie naujų sąlygų ir tada išmokti veikti naujose srityse. Jis gali ne tik valdyti energijas susijusias su savo aplinka, bet ir galingesnes jėgas, paveikiančias pasaulio įvykius.Reikia stengtis suvokti tų galių prigimtį siekiant panaudoti jas, bet neužmirštant kad visi kūrimo aktai yra dvasios išraiška – ar tai liestų atskirus asmenis, jų grupes, tautas – religijos, mokslo, ekonomikos ir politikos srityse. Pvz., karai kyla dėl energijų, kurios susikaupia iki prisisotinimo ribos ir tada išsiveržia jėgos, kurios tiesiogine prasme „sprogdina“ pasaulį.Tad ezotericizmas yra tarsi jungiamasis principas tarp gyvenimo ir substancijos, tačiau labiau orientuotas į dvasinę nei fizinę sritį. Asmuo turi būti labai išsilavinęs, kad bendraudamas ir judėdamas vidiniame pasaulyje galėtų daryti logines išvadas ir suvoktų tai, ką ten pamatė.Padidėjęs šviesos (link nušvitimo) kiekis yra bet kurios teisingos ezotericistinės veiklos rezultatas.

Visa, kà jjuntame, tëra mûsø projekcija

Didþiausiasis ðventasis, net jei jis tûkstanèius kartø aukojo tai, kà laikë brangiausia, net savàjá gyvenimà, – vandan kitø, Dievo meilës ar kilniø idëjø, – tebelieka samsara kalinys, jei tik nepriima visa tai kaip vaikø þaidimo be realaus pagrindo, kaip nenaudingø pasakiðkø ðeðëliø ðoká, kuris tëra jo paèio minties atspindþiai begaliniame Tuðèiojo ekrane.

Visi jutimai tëra daiktø atgaminimas erdvëje ir laike ið tø daiktø regimø ar menamø vaizdø, esanèiø smegenø þievëje. Visa, kà jauèiame esant „anapus“, tëra atspindys mums rodomø menamø vaizdø.

Mintis uþsidaro nuosavame pasaulyje

Kokia gi toji veikla, nuo kurios vertëtø susilaikyti? Tai netvarkinga màstymo veikla, kuri nepaliaujamai pasiðventusi naujø idëjø generavimui, menamo pasaulio kûrimui, kuriame ji pati ásikuria kaip kokia lëlytë savajame kokone.

Mintis tveria nuosavà pasaulá, kuriame ji yra visaapimanti. Ji pati materializuojasi ir ásivaizduoja, kad tenai nieko augiau nëra iðskyrus tai, apie kà ji pati màsto.

Mes nesame kaip dvasia ar atskiras ‘Að’

Atsakant tiems, kurie mano, kad Budistø iðsigelbëjimas yra ‘Að’ sunaikinimas, þmogaus, kaip ‘asmens’, mirtis, – kad nors Budizmas paþeidþia ‘Að’ arba sielos (kaip tai bepavadintume) bûtá, negali kilti jokiø klausimø apie sunaikinimà to, kurio prigimtis ‘bûti neegzistuojanèiu’. Realybë sunaikinama, taèiau tik toji ið neteisingø poþiûriø, ignoravimo, o dar tiksliau – tikëjimo ‘Að’, kkuris yra nepriklausomas, vientisas ir pastovus, buvimu; tikëjimo, kurs iðkreipia pasaulio sampratà iðkreivindamas dvasiná regëjimà.

Þmonija màsto save kaip individus, ið prigimties skiriamø ‘daiktø’, iðliekanèiø nepaisant begalës pakitimø per jojo gyvenimà.

Svarbiausios Biblijos sąvokos

Angelas. Graikų k. reiškia „pasiuntinys“.

Antrasis Jėzaus atėjimas. Atėjus pasaulio pabaigai, Jėzus pažadėjo grįžti. Tuomet visi išvys jo galybę ir šlovę. Kai Jėzus atėjo pirmą kartą, ne visi žmonės Jį pripažino. Tačiau jam sugrįžus, nė vienas negalės Jo nepripažinti. Niekas nežino, kada tiksliai tai įvyks. Pats Jėzus pasakė, jog tai įvyks tuomet, kai evangelija pasieks visas tautas.

Apaštalas. Graikų k. reiškia „pasiųstas asmuo“.

Apipjaustymas. Apyvarpės krašto nupjovimas. ST Fizinis Abraomo palikuonių priklausomybės Dievo tautai požymis. NT „tikrasis apipjaustymas“, arba priklausymas Dievo tautai, yra realus dalykas, pasireikšiantis tuo, kaip mes tikime ir elgiamės.

Apreiškimas. Visa, per ką Dievas įgalina mus pažinti Jo esmę. Graikų k. šis žodis taip pat reiškia „atidengti“, „atverti akis“.

Bažnyčia. Į lietuvių k. atėjo iš slavų „božnica“ – „maldykla“. NT graikų k. tai buvo žodis „ekklesia“, reiškiantis žmonių susirinkimą. Šiais laikais daug kas klaidingai asocijuoja vien tik su pastatu, architektūrine konstrukcja. NT ji yra Kristaus nuotaka, Jo kūnas, visi Jį tikintieji. Yra vietinė bažnyčia ir visuotinė bažnyčia.Dangus/dangaus aukštumos/dangaus sritys (Ef 6, 12; 3, 10). „Šv. Rašte

žodis „dangus“ gali reikšti vieną iš trijų vietų. Apie kurią iš jų kalba konkreti Rašto vieta, galima spræsti iš konteksto. Pirmasis dangus (angliškai „sky“)- tai virš Žemės matoma skliauto pavidalo erdvė arba, kitaip tariant, atmosferinis dangus (?r. Ps 19, 1). Populiariausias trečiojo dangaus apibrėžimas (angliškai „heaven“) – tai pirmasis iš daugelio šlovės lygmenų, vainikuojamų aukščiausiuoju iš visų Dangų – Dievo Tėvo buveine (Mt 6, 9).Taip vadinamas antrasis dangus (žr. Ef 6, 12; 3, 10) – tai dvasinis pasaulis, iškart gaubiantis žžmonijos sąmonę. Tai sritis, Rašte dažną kartą vadinama dangaus aukštumomis/ sritimis. Tai mūsų dvasinės kovos mūšio laukas. Būtent šiose srityse gerosios ir piktosios dvasios grumiasi dėl žmonių sielų. Sugrįžus Viešpačiui Jėzui, visos piktosios dvasinės jėgos bus išvytos ir šis Dangus prisipildys Dievo šlovės“ – Francis Frangipane.Demonai. „Graikų kalboje:“daimon“. Karaliaus Jokūbo versija neteisingai išverčia žodžio „daimon“ daugiskaitinę formą kaip „velniai“. I? tiesø, yra tik vienas velnias – Šėtonas, tačiau demonų yra daug. Demonai – tai buvę angelai, kurie „neišlaikė savo prakilnumo, bbet paliko savo [pirmąją] buveinę“ (Judo 6). Kitaip tariant, demonai yra kritę angelai (žr. Apr 12, 9; Mt 25, 41).Iš tiesų Naujajame Testamente yra du atskiri žodžiai verčiami kaip žodis „velnias“. Kiekvienas iš šių žodžių reiškia kitokią dvasinę būtybę. Demonai sskiriasi savo piktumo/blogio laipsniu (žr. Mt 12, 45). Žodį demonas vartojant bendrąja prasme, šiai kategorijai galima priskirti visas būtybes nuo fėjų bei kipšų iki kunigaikštysčių bei valdžių. Tačiau žodį demonas vartojant kaip specifinį terminą, jis dažniausiai reiškia netyrąsias dvasias, tokias kaip kurčnebylės dvasios, taip pat dvasios, kurios maskuojasi dėdamosi žmogaus mintimis.Demonai yra pagrindinės pragaro karinės pajėgos. Iš visų piktųjų dvasių, demonai yra gausiausi skaičiumi. Matomai, Dievas yra suteikęs demonams teisę okupuoti bet kurią teritoriją, kurioje egzistuoja neklusnus sukilimas ir nesiskaitymas su Jo valia, įskaitant ir žmoniją. Judo 6 eilutė sako, jog šie kritę angelai yra surišti amžinais pančiais ir laikomi tamsybėje. Tamsybė – tai ne vien ta vieta, kurioje nėra šviesos. Tai dvasinė moralinio sugedimo ir ištvirkimo vieta. Visi tikintieji tturi įgaliojimą „išvaryti demonus“ (?r. Mk 16, 17). Graikų kalboje „Diabolos“ reiškia kaltintoją, šmeižiką. Tai vienas iš Šėtono vardų. Angliškas žodis „devil“ yra šio žodžio vedinys. Tačiau šis vardas iš tiesų turi būti taikomas tik Šėtonui (Vines Expository Dictionary). (Taip pat žr. žodį Šėtonas)“ – Francis Frangipane.

Dievo karalystė. Tai veikiau pats Dievo viešpatavimas, o ne matoma, konkreti vieta. Tai tam tikri dieviški principai. Apaštalas Paulius: „Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Laiškas Romiečiams 114:17).Dvasia. Tai žmogaus esybė, gyvastis. „Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela“ (Pradžios knyga 2:7). Dvasia – viena iš trijų pagrindinių žmogiškosios būtybės komponentų. Dar yra siela ir kūnas (pastarojo egzistavimu veikiausiai niekas neabejoja). Kaip matome iš aukščiau cituotos eilutės, dvasią žmogui duoda ponas Dievas, o siela žmogus tampa pats. Siela – tai žmogaus charakteris, valia bei emocijos. Jį ugdytis žmogus turi pats. Vienas pamokslininkas labai taikliai įvardino, pasakydamas: „Žmogus yra dvasia, turinti sielą ir gyvenanti kūne“. Be abejonės, visi trys komponentai yra labai glaudžiai tarpusavyje susiję, tiesiog persipynę – žmogus gi nevaikšto susitrejinęs.Taip pat Biblija dar mini Šventąją Dvasią, kuri yra Dievo Dvasia, bei piktąsias dvasias. Taigi, kaip matome, dvasinis pasaulis pilnas įvairių būtybių.Evangelija. Graikų k. šis žodis reiškia „geroji naujiena“ – t.y. nors žmogus yra nusidėjėlis ir smunka žemyn, per tikėjimą Jėzaus atperkančia auka jis yra išvaduojamas iš nuodėmės vergijos ir gali tapti Dievo vaiku. Geroji naujiena – tai žinia apie žmogui suteiktą Dievo malonę.Gundymas. Išmėginimas, išbandymas, Šėtono pastangos įstumti žmogų į nuodėmę. Biblija kalba, kad Dievas neleidžia, jog gundymas viršytų mūsų jėgas jam atsispirti. Sulig kiekvienu išmėginimu – jei žmogus jį pereina pergalingai – jjo tikėjimas ir charakteris stiprėja. Įstatymas. Tai taisyklės, kurias Dievas davė savo tautai, kad ji žinotų, kaip gyventi patinkant Dievui. Įstatymų yra kur kas daugiau nei dešimt. Įstatymai surašyti Toroje – pirmose penkiose Biblijos knygose. Jie skirstomi į ceremonialinius – skirtus konkrečiai hebrajams pagal jų gyvenimo sąlygas – bei universalius (tokius kaip „Nevok“, „Nežudyk“), skirtus visiems žmonėms. Tobulai laikytis Dievo įstatymo neįmanoma. Šis suvokimas padeda žmogui ateiti pas Jėzų – Gelbėtoją.

Jėzus Kristus. Tai nėra šiaip vardas ir pavardė. Graikų k. vardas Jėzus (hebr. Ješua) reiškia „Dievas gelbėtojas“. Žodis Kristus (hebr. Mešiah) reiškia „pateptasis“. Jėzus atėjo į žemę kaip paprastas žmogus. Stebuklus ir Dievo darbus Jis galėjo daryti dėl to, kad buvo pateptas Dievo Dvasia. ST Dievo Dvasios simbolis buvo aliejus, kuriuo tarnystei būdavo patepami kunigai. Kitais žodžiais tariant, būti pateptam Dvasia reiškia, kad Dvasia „užliejama“ ir pasilieka su tuo žmogumi ir per jį gali daryti savo darbus.Krikščionis. Lietuvio sąmonėje tai iškart asocijuojasi su krikštu (žr. žodį „krikštas“). Tačiau graikų k. šis žodis turi tokias reikšmes: „panašus į Kristų; toks kaip Kristus; mažas Kristus“. Kaip matome, žodis „krikščionis“ kilęs nuo žodžio Kristus. Pirmą kartą NT šis žodis sutinkamas tik „Apaštalų darbuose“ – t. y. gerokai po to, kai Jėzus buvo ppaimtas į dangų: „Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius „krikščionimis““ (žr. Apd. 11:26) Žmonės Antiochijoje atpažino Jo mokinius ir pavadino juos krikščionimis – t.y. savo darbais ir elgesiu jie buvo labai panašūs į savo Mokytoją.

Krikštas. NT graikų k. žodis yra „baptiso“ (iš to, pvz., krikščioniškos denominacijos pavadinimas „baptistai“). Šis žodis reiškė „būti visiškai panardintam“. Tais laikais šis žodis buvo vartojamas, kai kalba eidavo apie audinių dažymą. Norint nudažyti audinį, reikėdavo jį visiškai panardinti į tam tikrus dažus.

Krikštas, kaip aiškinama NT, yra taip pat ir ST minimo tvano simbolis, kai buvo sunaikintas visas senasis pasaulis ir po to atsirado naujasis, kuriame nebuvo nė vienos senojo pasaulio nuolaužėlės. Žemė tvano metu buvo pilnai apsemta. Krikšto metu tikintysis turi būti ne „pakrapijamas“, o pilnai panardinamas. Taip pat jis turi sąmoningai suvokti, jog krikštas – tai ženklas, kad senasis, nuodėmingas gyvenimo būdas yra simboliškai paskandinamas.Kaip jau minėjome anksčiau, kadangi žodis „krikščionis“ nėra kilęs nuo žodžio „krikštas“, krikštas be tikėjimo nieko nereiškia. Pats krikštas yra panašiai kaip vestuvinis žiedas – jis yra tik matomas ženklas nematomo pasišventimo. Krikštas be tikėjimo tolygus vestuviniam žiedui be sutuoktinio.Kūrinija. Visa tai, ką Viešpats Dievas yra sukūręs. Dėl pirmųjų žmonių neklusnumo ir sukilimo kūrinija nebėra tobula. Tačiau Šv. Raštas kalba

apie naują kūriniją ir naują pasaulį, kuris įsiviešpataus ateity.Mesijas. Hebrajiškas žodis „Mašiah“ ir graikiškas „Christos“ reiškia tą patį – „pateptasis“. NT aiškiai pasakyta, kad pirmieji krikščionys Jėzų pripažino Mesiju, mat Jis iš tiesų buvo pateptas Šv. Dvasia. Jėzus buvo Mesijas, ir Dievas tai įrodė prikeldamas Jį iš numirusių.Nuodėmė. Nusikaltimas arba nusidėjimas prieš Dievą, sulaužant Jo įstatymus. Biblija sako, kad per nuodėmę į pasaulį atėjo kančia ir mirtis. „Žmogus yra nusidėjėlis ne todėl, kad daro nuodėmę, o daro nuodėmę dėl to, kkad yra nusidėjėlis“. Žmonės kalti dėl savo nuodėmių ir privalo už jas atsakyti. Dievas išsprendė nuodėmės problemą atsiųsdamas Jėzų Kristų. Žmonės yra nusidėjėliai iš prigimties, todėl reikia keisti prigimtį – t. y. gimti iš naujo į Dievo šeimą. Tai įmanoma per Jėzų Kristų.Prisikėlimas. Jėzaus prisikėlimas iš numirusiųjų. Jis prisikėlė ir turėjo naują kūną. Prisikėlimo iš numirusiųjų faktą liudijo keli šimtai žmonių, tame tarpe ir Jo priešai. Prikeldamas Jėzų iš numirusiųjų, Dievas įrodė, jog Jis yra Kristus.Sandora. Šiandienos terminais tai susitarimas, ssutartis, kontraktas. Dievo bendravimas su žmogumi pagrįstas sandoromis. Svarbiausios jų – tai Senoji ir Naujoji, kurios dar vadinamos Testamentais – t. y. „oficialus Dievo valios pareiškimas“. NT, kaip ir dera testamentui, įsigaliojo po asmens mirties – t. y. Jėzaus – iir buvo užtvirtintas Jo krauju.ST laikais žmonės taip pat sudarinėdavo kraujo arba druskos bei kitokias sandoras. Šiais laikais sudarinėjami kontraktai.

Siela. Graikų k. „psyche“ (iš to „psichologija“, „psichiatrija“ ir pan.). Žmogaus asmenybė – jo charakteris, valia, emocijos. Taip pat žr. „dvasia“.

Šėtonas. Graikų kalboje: „Satanas“ reiškia „priešas, tas kuris priešinasi“. „Tai pagrindinis velnio vardas. Šėtonas yra šmeižikas, žmones šmeižiantis Dievui, o Dievą šmeižiantis žmonėms. Pagrindinė jo atakos prieš žmoniją užmačia – priversti žmones nusidėti, tokiu būdu ant žmonijos užtraukiant Dievo teismą. Mūsų kova prieš Šėtoną būna sėkminga tik tuomet, kai išliekame švarūs ir tokiu būdu Dievo teismą užtraukiame velniui. Vienas iš Šventosios Dvasios tarnavimų yra užtraukti velniui Dievo teismą (?r. Jn 16, 11).

Šėtonas yra pagrindinis apgaulės, melo bei smurto veiksmų šaltinis. Jėzus ppasakė, jog jis yra vagis, ateinantis „vogti, žudyti ir pražudyti“. Šėtonas yra gundytojas. Jis taip pat yra ir brolių kaltintojas. Raštas jį dar vadina šio pasaulio kunigaikščiu bei šio amžiaus dievaičiu. Šėtonas nepasirodo ir tiesiogiai neatakuoja žmonių bendrai paėmus. Tačiau velnias visuomet rezga puolimą, nukreiptą prieš Viešpaties pateptuosius (pvz.: Jobas, Kristus, Petras). Kaip kalba Raštas, Šėtonas buvo sudraustas, bet ne „išmestas“, kaip vyksta su demonais. Bažnyčia prieš Šėtoną gali sėkmingai kariauti, atsiduodama Dievui, gyvendama, kalbėdama ir tvirtai laikydamasi Dievo žodžio bbei pažindama Kristaus atperkančio kraujo galią ir gyvendama nukryžiuotą gyvenimą (žr. Apr 12, 10-12)“ – Francis Frangipane.

Šlovė. Ypatinga Dievo galia ir didybė.

Šventoji Dvasia. Dievo Dvasia yra viena Dievo Tėvo ir Jėzaus Kristaus. Dievas yra vienas trijuose asmenyse. Vienas iš šių asmenų yra Šventoji Dvasia.

Šventumas. ST šventas reiškė „paskirtas, atidėtas Dievui“. Tai nėra tas pats kaip religingumas. NT krikščionys vadinami šventaisiais, nes yra nusprendę atsiduoti Dievui, yra pašventinti Dievo Dvasia, Jėzaus krauju ir Dievo Žodžiu.

Teismas. Kadangi Dievas yra visatos Valdovas, Jis kuria ir leidžia įstatymus. Visuotinis teismas, apie kurį kalba Jėzus, bus galutinis gėrio ir blogio atskyrimas. Teismo dieną kiekvieno likimas priklausys nuo to, koks buvo jo santykis į Kristų.

Tikėjimas. Tai „užtikrintumas to, kuo viliamės, ir įsitikinimas dalykais, kurių nematome“ (Laiškas Žydams 11:1). Tikėjimas yra užtikrintumas to, kas yra dabar, ką Jėzus jau yra atlikęs ir kas galioja šią akimirką.

Viltis. Tai pasitikėjimas žvelgiant į ateitį. Skirtingai nei tikėjimas, kuris pasitiki neregimais dabar egzistuojančiais dalykais, viltis pasitiki ateity vyksiančiais dalykais. NT viltis palyginama su inkaru, kuris išlaiko laivą. Kai kurie Jėzaus pažadai šiandien dar nėra išsipildę, bet išsipildys ateity.

Žengimas į dangų. Po prisikėlimo Jėzus dažnai lankė savo mokinius. Praėjus keturiasdešimčiai dienų po prisikėlimo, Jo mokiniai buvo kartu su Juo ant Alyvų kalno, kkur Jėzus paskutinį kartą jiems apsireiškė. Jie matė, kaip „Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių“. Tai vadinama žengimu į dangų.

Biblijoje žodį „krikščionis“ pirmą kartą sutinkame Apaštalų darbų knygos 11 skyriuje, 26 eilutėje: „Jiedu abu ištisus metus darbavosi bažnyčioje ir išmokė gausų būrį. Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius „krikščionimis“.

Pati žodžio kilmė ir reikšmė jau labai daug pasako apie krikščionybės esmę. Visų pirma atkreipkime dėmesį į tai, kad nors Bažnyčia jau gyvavo kurį laiką, joje esančių žmonių niekas nevadino krikščionimis. Bažnyčia gimė 33 metais, Sekminių dieną (Apd 2 sk.). Jėzaus mokinius pirmą kartą pavadino „krikščionimis“ vėliau (Apd 11 sk). Manoma, kad tai įvyko 42 metais.1 Halleys’s Bible Handbook. Zondervan Publishing House. p. 570. Vadinasi, jau buvo praėję devyneri metai nuo Bažnyčios pradžios.

Kalbant apie krikščionis, reikšmę turi ne pavadinimas, bet gyvenimas. Graikų kalba, kuria užrašytas Naujasis Testamentas, žodis „krikščionis“ reiškia: „toks kaip Kristus“, „panašus į Kristų“, „mažas Kristus“. Jėzaus Kristaus mokiniai neskubėjo patys savintis tokio garbingo ir reikšmingo vardo. Kiti, stebėdami juos, pasakė: „lygiai tokie, kaip Kristus“.

Šiandien didžioji dauguma lietuvių save vadina krikščionimis, tačiau savo gyvenimu nei truputėlio nėra panašūs į Kristų. Svarbu, ne kaip save vadini, bet kaip gyveni. Ne vardas apsprendžia gyvenimą, bet gyvenimas – vardą.

Kaip ppirmuosius krikščionis vadino iki tol, kol prigijo šis vardas? Vienas kitą paties Jėzaus siūlymu jie vadino „broliais ir seserimis“ (Mt 23, 8). Tačiau aplinkiniai juos laikė sektantais. Štai advokato Tertulo, kaltinusio apaštalą Paulių prieš karalių Feliksą, teiginys: „Mes nustatėme, kad šis žmogus tarsi maras kursto sumišimą viso pasaulio žydijoje ir yra nazariečių atskalos vadovas“ (Apd 24, 14). Iš Pauliaus atsakymo į šį klausimą suprantame, ir kaip netikinčių ratuose buvo vadinama pirmoji apaštalų bažnyčia: „Aš išpažįstu, jog tarnauju savo protėvių Dievui pagal kelią, jų vadinamą atskala“ (Apd 24, 14).

Pirmoji bažnyčia ilgą laiką buvo vadinama judaizmo „atskala“ arba „sekta“, jos lyderiai – „sektantų vadovais“. Iš apaštalo Jokūbo laiško galima daryti išvadą, kad pasauliečiams žodis „krikščionis“ sukeldavo didelę neapykantą: „Ar ne jie niekina tą gražų vardą, kuriuo jūs vadinatės?“ (Jok 2, 7).

Taigi žodžiai „krikščionis“ ir „krikščionybė“ kyla iš vieno asmens vardo – Jėzaus Kristaus.

Krikščionybė neatsirado dėl socialinių ar religinių konfliktų. Ji taip pat nėra kurio nors istorinio laiko visuomenės kultūrinės raidos išdava. Krikščionybės atsiradimą sąlygoja konkretus asmuo, gyvenęs žemėje maždaug prieš du tūkstančius metų Romos imperijos pavergtame krašte – Izraelyje. Tai – Jėzus iš Nazareto.

KRIKŠČIONYBĖS PRADŽIA – JĖZUS KRISTUS. KRIKŠČIONYS – PANAŠŪS Į KRISTŲ.

Bažnyčios gimimas

Krikščionybės iniciatorius ir pradininkas yra Jėzus Kristus. Savo profesija

– stalius, prigimtimi – Dievo Sūnus, žadėtasis pasaulio Gelbėtojas ir žmogaus nuodėmių Atpirkėjas. Iš pradžių Juo pasekė 12 mokinių, įtikėjusių Jo pamokslais. Tačiau pasekėjų skaičius greitai augo ir tūkstantinės minios lydėjo Jėzų, Jam pamokslaujant Galilėjoje, Samarijoje ir Judėjoje.

Pagrindinė Jėzaus pamokslų tema buvo Dievo Karalystė. Jis skelbė judėjams, kad atėjo tos dienos, apie kurias kalbėjo pranašai – prisiartino Dievo Karalystė. Žydams, tikėjusiems Senuoju Testamentu, visų pirma tai reiškė politinės nepriklausomybės atgavimą ir taiką, taip pat grįžtantį karaliaus Dovydo ir jo sūnaus SSaliamono laikų ekonominį klestėjimą. Jėzaus laikais Izraelis buvo integruotas į Romos imperiją, slegiamas didelių mokesčių imperatoriaus iždui.

Matydami Jėzaus daromus stebuklus, žmonės norėjo paskelbti Jį karaliumi ir Jam vadovaujant pradėti politinį maištą bei karą prieš romėnus (Jn 6, 14 – 15). Tačiau Jėzus šalinosi šios misijos ir vis atviriau aiškindavo apie dvasinę Dievo Karalystę. Nemažai Jėzaus pasekėjų, pamatę tokį keistą elgesį ir nesuprasdami dvasinio Dievo garbinimo reikšmės pasipiktinę pasitraukė (Jn 6, 66).

Būtent tada pirmą kartą Jėzus ir pradėjo kalbėti pasilikusiems mokiniams aapie Bažnyčią. Judėjams tai buvo visiškai nauja. O visi Viešpaties mokiniai ir Jis pats buvo uolūs judėjai. Senajame Testamente Bažnyčia tiesiogiai nebuvo įvardinta, ir iki Jėzaus prisikėlimo iš numirusių niekas nesuprato ir neįžvelgė krikščioniškosios eros. Judėjams atrodė neįmanoma, kad Jų pprotėvių – Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas taps visų tautų Dievu. Judėjai turėjo Senąją Sandorą ir Naujosios Sandoros skelbimas jiems kėlė didžiulį pasipiktinimą. Sandora, kurioje tarpininkas tarp Dievo ir žmonių yra nebe Abraomas, o Jėzus iš Nazareto, jų supratimu, buvo visiškas paklydimas. Sandora, į kurią įstojama ne per apipjaustymą, bet per tikėjimą Jėzumi Kristumi, ir kurioje pasiliekama ne vykdant Mozės įstatymo reikalavimus, bet tikint Jėzaus vardu, judėjams buvo pati tikriausia erezija, su kuria reikia negailestingai kovoti.

Perskaitykime eilutes, kur Jėzus pirmą kartą prabyla savo mokiniams apie Bažnyčią. „Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinių: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane llaikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 13 – 18).

Kai kas stengiasi įrodyti, kad ant Petro, žmogaus, stovi Bažnyčia, tačiau tam prieštarauja kitos Šventojo Rašto vietos. „Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nnei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventove Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje“ (Ef 2, 19 – 22); „Dievo man suteikta malone aš, kaip išmanus statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato toliau. Tegul kiekvienas žiūrisi, kaip statąs. Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus“ (1 Kor 3, 10 – 11); „Jūs gi esate patyrę, koks meilus yra Viešpats. Ženkite prie Jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“ (1 Pt 2, 3 – 5).

Čia aiškiai pasakyta, kad akmuo, ant kurio statoma Bažnyčia, yra Kristus. Bažnyčios pamatas, arba kertinis akmuo, yra Jėzus Kristus. Evangelijos pagal Matą 16 skyriuje, 18 eilutėje graikiškame originale pavartoti du skirtingi žodžiai: „petros“ ir „petra“. „Petros“ – „akmenėlis“ ir „petra“ – „akmuo“. Jėzus taip sakė Simonui: „Tu esi „petros“, ir ant „petra“ aš pastatysiu savo Bažnyčią“ („Tu esi akmenėlis, bet ant akmens aš pastatysiu savo BBažnyčią“). Iš tokių gyvųjų akmenų Jėzus ir pradėjo statyti Bažnyčią – dvasinę Naujojo Testamento šventyklą. Kodėl Jėzus būtent Simoną pavadino akmeniu? Todėl, kad jis pirmasis Dievo Dvasios paakintas suprato, kad Jėzus yra daugiau nei dailidės sūnus, daugiau nei pranašas ar mokytojas, daugiau nei Dievo šventasis, daugiau nei karalius, Jis – Gyvojo Dievo Sūnus, pats Dievas. Jėzus atsakė jam, kad būtent iš tokių žmonių, asmeniškai gavusių apreiškimą apie Jėzų Kristų, Jis ir statys Bažnyčią. Petras savo laiške visus tikinčiuosius, patyrusius Viešpaties gerumą, vadina gyvais akmenimis ir ragina leisti Dievo Dvasiai statydinti juos į dvasinę šventyklą.

Žodis „bažnyčia“ – graikiškai „ekklesia“. Jo reikšmė – „susirinkimas“, „susibūrimas“ (pavyzdžiui, piliečių sušaukimas iš jų privačių namų į atvirą, viešą vietą). Šis žodis sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių: „ek“ ir „kaleo“ ; „ek“ reiškia – „iš“; „kaleo“ – „šaukti“, „kviesti“, „pašaukti vardu“.

Taigi bažnyčią galima vadinti žmonių, pašauktų vardais ir išskirtų iš pasaulio, susibūrimu aplink Jėzų. Jėzus nuolatos savo pamoksluose pabrėždavo: „Niekas neateis pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatrauks“ (Jn 6, 37. 44. 65). Bažnyčia nėra atsitiktinis žmonių sambūris. Kiekvienas, esantis dvasinėje Kristaus bažnyčioje, yra girdėjęs Dievą asmeniškai jį šaukiantį. Jėzus tiksliai nusako tai palyginime apie gerąjį Ganytoją (Jn 10, 1 – 5. 25 – 29). MMokinius prilyginęs avims, save – gerajam Ganytojui, Jėzus sako: „Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, Jis eina priešakyje, o avys Jį seka, nes pažįsta Jo balsą“. Tai Bažnyčia. Visus pirmuosius mokinius Jėzus pašaukė žodžiais: „Sek paskui mane“. Šis principas nepasikeitė ir šiandien. Kiekvienas tikras Bažnyčios narys savo gyvenime asmeniškai susitiko su gyvu Kristumi, išgirdo kvietimą sekti paskui Jį ir pakluso Jam. Šiandien kiekvienas tikras krikščionis yra pergyvenęs atgimimą iš aukšto: nuodėmių atleidimą ir Dievo Dvasios atėjimą į savo širdį. Kiekvienas tikras krikščionis žiūri į Jėzų kaip į vienintelį Gelbėtoją ir užtarėją Dievo akivaizdoje ir, kaip Petras, išpažįsta Jį Gyvojo Dievo Sūnumi.

Nors ir iki mirties ant kryžiaus Jėzų supo Jo mokiniai, Bažnyčios iš tiesų dar nebuvo. Evangelijų aprašymuose mokiniai dar labai skyrėsi nuo savo Mokytojo. Tačiau Apaštalų darbų knygoje jie jau pradeda atspindėti Jėzų ir darosi vis panašesni į Jį žodžiais ir darbais. Evangelijose mokiniai dažną kartą pasiduodavo pagundymams, dažnai kalbėdavo neteisingai, žodžiu, tikrai nebuvo „pragaro vartų nenugalimi“. Kada įvyko tas stulbinantis pasikeitimas? Po Jėzaus prisikėlimo iš numirusių, o dar tiksliau – nuo Sekminių (50-tos po prisikėlimo) dienos.

Tą dieną ant mokinių išsiliejo ta pati Šventoji Dvasia, kuri iki tol buvo ant jų Mokytojo. Tas pats Petras,

kuris tik prieš pusantro mėnesio nakties sutemose išsigando tarnaitės ir tris kartus paneigė pažįstąs Jėzų, dabar stovėjo prieš keliatūkstantinę minią ir net nebandė neigti savo bendrystės su Jėzumi. Atvirkščiai: jis drąsiai ir įtaigiai kalbėjo apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusių ir apie tai, jog Jėzaus vardu žmonėms skelbiamas nuodėmių atleidimas. Šventoji Dvasia visada atneša drąsą ir duoda sugebėjimų skelbti Dievo žodį. Akivaizdu, jog Petras, paprastas žvejys iš Galilėjos, nesimokęs jokioje to meto mokykloje, be Dievo Dvasios jėgos nebūtų sugebėjęs taip ppaveikti ir įtikinti net tris tūkstančius žmonių, kurie tą dieną patikėjo jo žodžiais (Apd 2, 41).

Bažnyčia gimė Sekminių dieną. „Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (Apd 2, 1 – 4).

Bažnyčios gimimas buvo triukšmingas. Šventoji DDvasia, sudrebinusi aukštutinį kambarį, kuriame buvo susirinkę mokiniai, išvedė juos į Jeruzalės gatves. O jų pasirodymas ir maldos kitomis kalbomis tuoj pat sukėlė aplinkinių susidomėjimą ir įvairias reakcijas. „Visi be galo stebėjosi ir, nieko nesuprasdami klausinėjo: „Ką tai reiškia“? O kkiti šaipėsi: „Jie prisigėrę jauno vyno““ (Apd 2, 12 – 13). Tai daugiau negu keistas vertinimas – Bažnyčia savo gimtadienio „proga“ buvo apkaltinta alkoholizmu! Žmonės niekada teisingai neįvertindavo krikščionybės, kol patys nuoširdžiai neatsiversdavo ir neįtikėdavo Kristumi. Nagrinėjant Bažnyčios gimimą, pasikliauti galim tik Šventuoju Raštu, kuris atskleidžia tiesą. Kitų istorinių šaltinių vertinimai pateikia visai kitokį paveikslą. Štai ką, pavyzdžiui, rašė žinomas pirmojo šimtmečio istorikas Tacitas: „Krikščionys nepakenčiami dėl jų bjaurysčių, dėl pamokslų, skleidžiančių pražūtingus įsitikinimus, ir dėl neapykantos žmogiškai rasei“. Filosofas Celsas pažengė dar toliau. Savo veikale „Tikrasis žodis“ Jėzų Kristų jis vadina valkata ir apgaviku, Mariją – paleistuve. Jo teigimu, Jėzaus prisikėlimas iš numirusiųjų išgalvotas žmonėms mulkinti, ir apskritai krikščionybė – tai žvejų ir kvailių mokslas. Vertinimai iš šalies, nesvarbu kkokių autoritetų išsakyti, dažnai, deja, būna visiškai absurdiški.

Ir šiandien ne vienas piktinasi ir niršta, girdėdamas Dievo išmintį paprastų, „nekompetentingų“ jaunų žmonių lūpose. Tačiau Dievas nevertina žmogaus pagal jo intelektualinį svorį. Laiške romiečiams parašyta: „Kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo“ (Rom 8, 9). Galima būti labai protingu, turėti daug teologinių laipsnių bei bažnytinių titulų, bet nepažinti Dievo. Tačiau galima būti tik paprastu žveju iš Galilėjos ir, pilnam Dievo Dvasios, atlikti didžiulį darbą krikščionybės istorijoje. Kiekvienas tikintysis, nepaisant jo socialinės, intelektualinės aar materialinės padėties, turi vietą Bažnyčios statyboje ir yra įrankis apreikšti Dievo šlovę, jėgą ir išmintį.

BAŽNYČIA – žmonių, išskirtų iš pasaulio, susibūrimas aplink Jėzų. Tik turintys Kristaus Dvasią, atgimę iš aukšto, yra Bažnyčia.

DIEVO VARDAI

“Vardas – 1. asmens pavadinimas; 2. pavardė; 3. tikrinis žodis; 4. bet kurio daikto ar reiškinio pavadinimas; 5. tam tikros kvalifikacijos pavadinimas; 6. garbė, reputacija; 7. ženklas” – tokias žodžio “vardas” reikšmes pateikia dabartinės lietuvių kalbos žodynas.

Asmuo gali turėti keletą vardų, pvz.: Vincas Mykolaitis-Putinas, George Bernard Shaw, Vladimiras Iljyčius Leninas ir pan. Kaip matome, keletas vardų nebūtinai reiškia keletą skirtingų asmenų.

Senovėje hebrajai savo vaikams vardus duodavo ne iškart po gimimo, bet palaukdavo, kol šie paaugs ir atsiskleis tam tikri jų charakterio bruožai. Dažną kartą (bet nebūtinai) vardas būdavo duodamas pagal ryškiausią charakterio savybę. Kai kurių hebrajiškų vardų reikšmės: Jokūbas reiškia “apsukrus, gudrus”, Rūta – “draugė”, Abraomas – “daugelio tautų tėvas” ir t.t.

Skaitydami Senąjį Testamentą, originale susiduriame su keletu skirtingų Dievo vardų. Ar tai reiškia, jog yra keletas Dievų? Nieko panašaus, antraip Biblija nesakytų: “Yra vienas Dievas.”. Dievas yra asmuo. Jis yra beribis, begalinis. Taip pat ir Jo vardas turi begalę skirtingų lygmenų ir atspalvių, tam tikrais momentais išryškinančių atskiras Jo charakterio savybes bei Jo atributus. Pavyzdžiui, žydams iišeinant iš Egipto, Jis apsireiškė kaip Jehova Rafa – “Aš esu Dievas, jūsų gydytojas” – ir išgydė visas jų ligas bei negalias. El Šadaj reiškia “Aš esu Dievas, jūsų aprūpintojas” ir t.t. ir pan.

Kokia yra Dievo šventojo vardo reikšmė? Tai labai svarbus klausimas, kadangi pažinti Jo vardą širdimi ir protu – tai pažinti Jį patį, Jo charakterį.

“Pradžioje Dievas (hebr. “Elohim”) sutvėrė dangus (hebr. dgs.) ir žemę” (Pradžios knyga 1:1). Pati pirmoji Biblijos eilutė sako, jog tikrasis Kūrėjas yra Elohim. (skaitykite taip pat ir „Pastabos „Apie dievo vardą ir kitką“) Žodis “Elohim” reiškia “tikrasis Dievas” arba “tikrieji Dievai” ir turi didybės ir galybės prasmę. Šis žodis nėra nei vyriškos, nei moteriškos giminės, taip pat Jis nepriskiriamas nei vienaskaitai, nei daugiskaitai. Populiariausiuose Biblijos vertimuose Elohim verčiamas kaip “Dievas”, “Viešpats”; senesniuose – kaip “Ponas Dievas”.

Pradžios knygoje (skaitykite APIE Biblijos Pasaulio sukūrimą) atsiskleidžia geras ir didingas Dievo-Elohim charakteris. Toji galinga kosminė jėga aprašoma kaip nuostabių ir gerų dalykų kūrėja. Vėliau, po kelių tūkstantmečių, Dievo gerumas vėl apreiškiamas per Jėzų Kristų ir pakartotinai užtvirtinamas apaštalų raštuose.

Hebrajiško žodžio “Elohim” dalelė yra daugelyje ST ir NT vardų: Izraelis (Dievo vaikai), Danielius (Dievo vyras), lietuviškasis Mykolas – Michaelis (esantis kaip Dievas), Gabrielius (Dievo pasiuntinys), Emanuelis (Dievas su mmumis) ir t. t.

Tam tikri hebrajiški žodžiai arba žodžio dalys Senajame Testamente paprastai verčiamos kaip “Viešpats”. Žinomiausios yra keturios hebrajiškos raidės YHVH – dalis žodžio, kurį Mozė užrašė kaip Dievo vardą.

Mozė klausė Dievo: “Kai aš ateisiu pas izraelitus ir jiems sakysiu: ‘Jūsų tėvų Dievas mane siuntė pas jus’, jie manęs klaus: ‘Koks yra Jo vardas?’ Ką turiu jiems atsakyti?”

Dievas tarė Mozei: “AŠ ESU, KURIS ESU. Sakyk Izraelitams: ‘AŠ ESU – JAHVĖ arba JEHOVA (hebrajiškai YHVH) mane siuntė pas jus’” (Išėjimo knyga 3:13-14).

Dievo vardas Jahvė arba Jehova – žodis, išvestas iš veiksmažodžio “būti” (skaitykite taip pat ir „Pastabos „Apie dievo vardą ir kitką“). Minėta eilutė sakoma pirmu asmeniu, todėl verčiama kaip “Aš esu”. Taigi, pagrindinis vardo skiemuo “būti” kalba apie galingą jėgą, kuriančią būtį. Tai būdinga vienam Dievui – “AŠ ESU” – Kūrėjui.

YHVH – “AŠ ESU, KURIS ESU” – apie Dievą apreiškia dar šį tą. Vardas rodo, jog Dievas nėra suvaržytas laiko, istorijos. Jis nėra kontroliuojamas kūrinijos. Jis pats yra visatos Kūrėjas ir Valdovas. Niekas kitas negali turėti tokio vardo – tik YHVH.

“Aš esu, kuris esu” reiškia, jog Dievas visuomet bus savimi, liks toks, koks yra ir nesikeis pirmam vėjui papūtus. Jo charakteris yra vientisas ir

absoliutus. Tai reiškia, jog Juo galima pasitikėti 100 proc. visuomet.

Kas, jei Dievas – vienas mūsų?

Jei Dievas turėtų vardą, koks vardas tai būtų?

Ir pamatęs Jį, ar atpažintum?

Jei akis į akį susidurtum su Juo visoje Jo šlovėje ir galėtum Jo ko nors paprašyti – ko paprašytum?

Iš tiesų, ar Dievas turi vardą ir veidą, ar Jis kada nors buvo “vienas iš mūsų”? Biblijoje, Toroje, Pradžios knygoje yra pasakyta, jog Dievas sukūrė mus pagal savo atvaizdą ir pavidalą. Taigi, mūsų iišvaizda, jausmai, emociniai poreikiai, mūsų minčių vingiai yra sutverti pagal Jo išvaizdą, emocijas, mintis. Galbūt vietoj klausę, ar Dievas kada nors buvo vienas iš mūsų, galėtume pasakyti, jog savo esme mes esame “vieni iš Jo”.

Būti sukurtam pagal Jo paveikslą taip pat reiškia turėti laisvą valią. Kai pirmieji žmonės – vyras ir moteris – nusisuko nuo Dievo ir nusprendė eiti savo keliais, visa žmonija dėl tokio jų pasirinkimo tapo atskirta nuo Dievo. Kadangi mes buvome sukurti pagal Dievo atvaizdą, mes tturėjome poreikių, į kuriuos galėjo atsakyti tik Dievas. Tačiau mes buvome atskirti nuo Jo.

Turėdamas troškimą bendrauti su mumis, Dievas įsteigė daug dalykų (gyvulių aukos, Mozės įstatymas), kurie galėtų užpildyti spragą ir palengvintų žmogaus kelią pas Jį. Tačiau netgi čia mmūsų laisvoji valia privertė mus suklupti – kai kurie pradėjo manyti, jog geri darbai gali atvesti juos pas Dievą. Dievas nenorėjo, kad mes užsisuktume užburtame Jo prisakymų rate, iš kailio nerdamiesi atrodyti gerais. Jis norėjo, kad mes ateitume pas Jį tokie, kokie esam. Jis nenorėjo, kad Jam įtiktume. Jis norėjo, kad mes norėtume būti su Juo.

Turbūt vieną dieną Dievas uždavė sau klausimą: “O ką, jei tapsiu vienu iš jų? Ar jie tuomet patikės ir suvoks, kaip stipriai aš myliu kiekvieną iš jų? Ar jiems kada nors pavyks suprasti, kokie brangūs jie yra mano akyse?”.

Tapti žmogumi Jam buvo labai svarbu. Tačiau ar tapimas žmogumi ką nors pakeistų žmonių požiūryje į Dievą ir kitus žmones?

Todėl Jis parengė tikrai šaunų pplaną. Jis nusprendė ne tik ateiti į žemę, bet ir suteikti žmonėms galimybę pažinti Jį. Pagal Jo sumanymą ne tiek svarbu, ar žmogus sugebėjo įtikti, ar padarė daug gerų darbų, ar mokėjo gražiai sugyventi ir t. t. Svarbiausia Jo sumanyme yra tai, jog Jį pažinti galėtų kiekvienas, kuris to tik panorės.

Jis atėjo į žemę ir tapo vienu iš mūsų. Šioje planetoje Jis išgyveno 32 metus ir pakluso viskam, kam paklūstame tu ir aš. Jis niekada nenusidėjo, nors buvo gundomas vvisame kame. Jis buvo toks kaip tu ir aš. Jis turėjo draugų. Jo gyvenime būdavo dienų, kai Jis jausdavosi alkanas, pavargęs arba sušalęs. Jis turėjo vardą – Ješua. Ir Jis mirė. Tačiau būtent per Jo mirtį, prisikėlimą ir Jo pergalę prieš mirtį mes pagaliau esame sutaikyti su Dievu, jei tik tikime tuo ir ieškome Jo.

Ir nors Jam galbūt niekuomet neteko važiuoti prigrūstame autobuse, Jis tikrai pasiekė savo namus. Šiandien Jo pasekėjai gali kasdien gyventi Jo dvasios buvime. Jis pažadėjo vieną dieną grįžti ir pasiimti visus savo draugus pas save į namus, kad Jam netektų būti vienišam, laukiant telefono skambučio.

Kas bus po mirties – arba mitas apie reinkarnaciją

Štai ką tuo visus žmones kankinančiu klausimu turi pasakyti Jėzus:

Gyveno vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai linksminosi. O prie jo vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunys atbėgę laižydavo jo votis.

Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Kentėdamas pragare, jis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis ėmė šaukti: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk Lozorių, kad jis, suvilgęs vandenyje piršto ggalą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje’.

Bet Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, mus nuo jūsų skiria milžiniška praraja, ir niekas iš čia panorėjęs negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus’.

Tas vėl tarė: ‘Meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus, nes aš turiu penkis brolius. Teįspėja juos, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’.

Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę (t. y. įstatymą) bei pranašus (NT sako, jog Jėzus daugiau nei pranašas), tegul jų klauso!’ O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atgailautų!’

Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų’.

Istoriją skaitykite evangelijoje pagal Luką 16:19-31

BIBLINIAI KODAI: JĖZAUS KRISTAUS VARDAS

Jėzus hebrajiškai yra Ješua. Panagrinėkime, kur vardas Jėzus Kristus yra užkoduotas hebrajiškame Šventraštyje. Biblijos žodžių-kodų fenomenas – tai tam tikri žodžiai, randami ST pagal atitinkamus žingsnelius. Žingsnelis – tai atstumas tarp kiekvienos raidės. Pavyzdžiui, kodas “Dievo Sūnus” hebrajiškai yra “ben elohim” (BN ELHIM). Jis Skaičių knygoje aptinkamas kas 10 raidžių. Taigi tarpas arba žingsnelis tarp B ir NN, N ir E, E ir L, Lir H, H ir I, I ir M yra 10 raidžių. Vadinasi kodo žingsnelis yra 10.

Žingsneliu 10 kodas “Dievo Sūnus” pirmiausiai aptinkamas Skaičių knygoje. Antrąjį kartą tas pats kodas aptinkamas Levito arba Kunigų knygoje. Tik šįkart žingsnelis yra 88. Trečią kartą Skaičiuose žingsnelis jau yra 151, po to Išėjimo knygoje – 239 ir t. t.

Taigi, 10 yra minimalus šio junginio žingsnelis, 88 yra antras minimalus jo žingsnelis ir t. t.

Hebrajų kalba: šiek tiek istorijos

Hebrajų kalba yra viena seniausių pasaulio kalbų. Ji priklauso semitų kalbų šeimai. Jos ‘giminaitės’ yra aramėjų, akadų, arabų ir amharų k.

Hebrajų kalba buvo Abraomo, Izaoko ir Jokūbo – žydų protėvių – ir Biblijos (Senojo Testamento) kalba. Kai kurie literatūros šedevrai užrašyti būtent hebrajų k.: Pranašų knygos, Psalmės, Giesmių giesmė, Patarlės ir Ekleziasto knyga.

Romėnams sunaikinus antrąją šventyklą, o Bar-Kokhba pralaimėjus sukilimą, hebrajų kalba pamažu liovėsi buvusi šnekamąja kalba.

Žydų diaspora, arba išsklaidytieji žydai, paprastai kalbėdavo tos vietos kalba, o Izraelio žemėje labiau mėgo kalbėti aramėjiškai, graikiškai, arabiškai nei hebrajiškai. Tačiau hebrajų kalba toliau vystėsi ir tobulėjo kaip rašytinė kalba. Pagrindinis to tikslas buvo Biblijos bei Sakytinio Įstatymo aiškinimas.

Priešingai nei lotynų kalba, kuri yra laikoma mirusia kalba, hebrajų kalba yra nuolat atgaivinama

ir atnaujinama. Atkūrus Izraelio valstybę, ji tapo pagrindine šnekamąja ir rašomąja kalba.

Šiandien hebrajų kalba naudojama laikraščiuose, žurnaluose, per TV, radiją ir t. t. Kaip ir bet kuri kita kalba, ji turi savo žargoną.

Ypatumai:

• Rašoma iš dešinės į kairę.

• Senasis alfabetas buvo labai panašus į finikiečių, kuris įtakojo graikų alfabetą, o pastarasis – Europos k.

• V a.pr.Kr. rašyba buvo pakeista į naują, kuri naudojama lig šiolei.

• Yra 22 raidės (priebalsiai). Balsės įterpiamos skaitant. Rašomi žodžio gale, 5 iš šių priebalsių turi kkitokią formą (šriftą).

• 4 priebalsiai taip pat gali būti naudojami kaip balsiai.

Rašytinėje hebrajų kalboje naudojami priebalsiai ir tik keletas balsių. Skaitant hebrajišką tekstą atrodo tarytum skaitytum slaptą, užkoduotą raštelį, kurį gavai nuo bičiulio, su kuriuo susitarei išleisti balses. Jei jums atsiųstų maždaug tokio turinio raštelį, greičiausiai jūs atspėtumėte, kas jame užšifruota:

Dur rkts p klmlu. (Jei neatspėjote: “Durų raktas po kilimėliu”).

Balsiai hebrajų k. žymimi taškeliais bei brūkšneliais virš priebalsių. Ypač tai daroma vaikų knygelėse, senoviniuose religiniuose tekstuose, o, pvz., laikraščiuose jjie visai nežymimi. NSO, X failai ir Biblija

“Ar kitose planetose yra kokių nors gyvybės apraiškų?”, “Ar iš tiesų egzistuoja ateiviai?”, – klausinėjame prisižiūrėję įvairių filmų bei prisiklausę pasakojimų apie “skraidančias lėkštes”.

Beveik kiekvieną savaitę išgirstame arba perskaitome, jog kažkuriame mūsų pplanetos taške buvo pastebėti NSO. Mus pasiekiantys reportažai apie “paslaptingus ratilus javų laukuose” bei keistai sužalotus išsigandusius gyvulius sukelia ne tik rūpestį, bet ir smalsumą, nenumaldomą troškimą sužinoti daugiau.

Kartais “paslaptinguosius ratilus” padaro koks pokštų ir dėmesio trokštantis ūkininkas: įkala kuolą vidury laukų, ištempia nuo jo virvę ir pora kartų ratu apibėga. Štai jums ir ratilas. Tačiau yra buvę ir tokių atvejų, kai niekas nepokštavo. Ratilų plotuose buvo aptikta daug radiacijos.

Pavyzdžiui, keisti “žiedai” buvo aptikti 1991 metų liepos 27 dieną netoliese Silbury Hill, Anglijoje, o 1992 metais Durhame, šiaurinėje Karolinoje. Žiniasklaidos atstovus taip pat pasiekė apie 10 000 pranešimų apie keistus naminių gyvulių suluošinimus. Iš kai kurių gyvulių kraujas buvo tiesiog siurbte išsiurbtas.

1951 m., “Mercury” laivo astronautas Gordonas Kuperis, jaunas JAV kkarinių oro pajėgų pilotas, skrisdamas virš Vokietijos pastebėjo į lėkštę panašų skraidantį objektą. 1978 m. jis parašė laišką JT, teigdamas tikįs NSO.

1965 m. birželio mėnesį du amerikiečių astronautai Edas Vaitas ir Džeimsas Makdivitas, skrisdami virš Havajų, taip pat sakė pastebėję keistos išvaizdos metalinius objektus.

1965 m. “Gemini” laivo astronautai Džeimsas Lovelis ir Frenkas Bormanas taip pat liudijo užklupę NSO skriejant antrą orbitą aplink Žemę.

Kai kurios mokslo bei vyriausybės institucijos labai rimtai žiūri į galimą ateivių egzistavimą. NASA padalinys