Martyno Liuterio sakramentų teologija

M. Liuteris 1519 m. savo pamoksluose apie išpažintį, krikštą ir

Šventąją Vakarienę “priešpastato Šventajam Augustinui tris didžias

viduramžių mokyklas – pranciškonų, domininkonų ir deterministų – bei nurodo

į tai, kad theologia crucis yra virš theologia gloriae arba šalia jos.

Kryžiaus papėdėje visiems teologizavimams ateina galas: “Crux sola est

nostra theologia”[1]. Čia M. Liuteris pasirodo kaip Kristaus kryžiaus

teologas. Taip pat didelę įtaką ir reikšmę krikščioniškajam, ir ne tik,

pasauliui, turėjo M.Liuterio “Mažasis katekizmas ir krikščioniškasis

mokymas”. Todėl kalbėdami apie M. Liuterio sakramentų, krikšto ir

Šventosios VVakarienės, teologiją remsimės jo paties krikščioniškuoju mokymu

bei Č. Evansono studija “Simbolis ir reikšmė Martyno Liuterio teologijoje

1519-1520 m.”.

Krikšto sakramentas. M. Liuteris 1519 m. pamoksle kalbėdamas apie

Krikštą teigė, jog pats Krikštas – tai išorinis ženklas arba simbolis,

skiriantis tikinčiuosius nuo nekrikštytųjų. Tai simbolis tų, kurie kovojo

prieš nuodėmę po Kristaus ženklu. Krikšto paslaptis susideda iš trijų

elementų: simbolio, reikšmės ir tikėjimo. Simbolis turi dvigubą reikšmę:

krikštijamojo pasinėrimas į vandenį bei išėjimas iš jo; tai reiškia, kad

senasis žmogus nuskęsta kartu su nuodėme, bet pasirodo naujas žmogus.

Simbolis, aanot M. Liuterio, išsipildo greitai. Tai reiškia įvykio pradžią,

kuris tęsiasi visą gyvenimą. Tik paskutiniojo teismo dieną, bet ne

anksčiau, arba žemiškajame gyvenime, arba žemiškoje mirtyje, šis įvykis,

suprantamas kaip gelbstintis darbas, atves pakrikštytąjį į galutinę

tobulybę. Savo paguodai besikrikštijantis turi suprasti, kad Dievas sudarė

su juo sąjungą atleisdamas visas jo nuodėmes, jeigu jis iki pat savo

mirties kovos prieš nuodėmę už savo dalią. M. Liuteris, kalbėdamas apie

Krikštą, daro tokią išvadą: “Krikštas, vienąkart atliktas, nepraėjo pro

šalį ir nepasibaigė. Vienok, pats Krikšto aktas kalba už save, ir momentas,

kada dalinami ir priimami Kristaus palaiminimai, dar neaiškus extra nos

savo paslaptyje, tačiau suteikime”[2].

Žodis βαπτιζω atitinka lotynišką žodį mergo (pasineriu). Žodis

βαπτιζμα lotyniškai reiškia mersio (pasinėrimas). Tai yra dieviškųjų pažadų

simboliai, iliustruojantys, ką reiškia žodžiai arba ką faktiškai reiškia

paslaptis. Pats Krikštas asmenybės nenuteisina, bet tik tikėjimas į Žodžio

pažadą Krikšte išlaisvina nuo kaltės. Toks tikėjimas ir įvykdo tai, ką

reiškia pats Krikštas: senojo žmogaus pasinėrimas ir naujojo žmogaus

iškilimas.

M. Liuteris taip kalba apie Krikšto vandenį: “Krikštas yra tikrai

dieviškas vanduo, bet ne todėl, kad Krikšto vanduo būtų geresnis už

paprastą vandenį, bet todėl, kad su juo sujungiamas Dievo Žodis ir

Įsakymas”[3]. Vanduo savaime tikinčiojo ar kūdikio nekrikštija. Tai atlieka

Dievo Žodis, kuris yra sujungiamas su tuo vandeniu. Juk pats Kristus mums

liepė taip daryti: “Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų

žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios,

mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs”[4] (Mt 28: 19, 20a).

Krikšto būdai gali būti įvairūs, nes Kristus nenurodė kaip konkrečiai

reikia krikštyti. Todėl Krikštą galima atlikti nuplovimu, apliejimu,

apšlakstymu aar panardinimu. Tokie Krikšto būdai yra panaudoti ankstyvųjų

krikščionių. Apie tai kalbama Naujajame Testamente: Mk 7: 4; Apd 22: 16; Mt

3: 11; Ef 5: 26; Hbr 9: 10.

Krikštas yra ne žmogaus rankų darbas. M. Liuteris sako: “Dievo vardu

atliktą Krikštą laikome ne žmogaus, bet paties Dievo atliktu. Nors Krikštas

atliekamas žmogaus rankomis, iš tikrųjų tai yra Dievo darbas”[5].

Krikštyti reikia tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Jei krikštijami

jau suaugę ir sąmoningi žmonės, turintys tikėjimą, tai jos pirmiausia

reikia mokyti krikščioniškojo tikėjimo pagrindų, o tik paskiau krikštyti.

Kūdikius, kurie gimsta krikščioniškoje šeimoje, pirmiausia reikia

krikštyti, o tik paskiau mokyti. “Krikštu Kristus laimina mažus vaikus,

dovanodamas jiems tikėjimą ir Dangaus karalystę”[6].

Krikštas savo veikimu teikia nuodėmių atleidimą (kūdikiams

atleidžiama prigimtinė nuodėmė, o suaugusiems – prigimtinė nuodėmė ir

nuodėmės padarytos iki Krikšto), išgelbėja nuo mirties ir šėtono, bei

visiems, kurie tiki, ką skelbia dievo Žodis ir pažadas, dovanoja amžinąjį

gyvenimą. “Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus

pasmerktas” (Mk 16: 16). Vienintelis netikėjimas veda pražūtin, o

tikėjimas, kaip vienintelis išganymo šaltinis, galimas dar prieš Krikštą.

Krikštas neturi būti laikomas nereikalingu arba išvis paneigiamas. Ne

negalėjimas pasikrikštyti, bet Krikšto neigimas veda pražūtin.

M. Liuteris teigia, kad “krikščioniškasis gyvenimas iš esmės yra

kasdieninis Krikštas, kuris, kartą pradėtas, tęsiasi kasdien.

Atgailaudamas už nuodėmes tu patvirtini Krikštą, kuris ne tik simboliškai

atspindi naująjį ggyvenimą, bet jį gimdo ir tęsia”[7].

Tas kuri nutolo nuo Krikšto sandoros, gali prie jos sugrįžti, ir jam

nereikia antrą kartą krikštytis. Dievas visada lieka ištikimas sandorai

sudarytai tarp ir Jo ir žmogaus, nors žmogus ir nusigręžia nuo Dievo bei

įklimpsta į nuodėmę. Dievui nėra didesnio džiaugsmo, kaip sūnaus palaidūno

(nusidėjėlio) sugrįžimas į doros kelią.

Šventosios Vakarienės sakramentas. Apaštalas Paulius taip rašo pirmame

laiške korintiečiams apie Šventosios Vakarienės Įsteigimo žodžius: “<.>

Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną, padėkojęs laužė

ir tarė: “Tai yra mano kūnas už jus. Tai darykite mano atminimui”. Taip pat

po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano

kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui”. Taigi, kada tik

valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties

mirtį, kol jis ateis” (1 Kor 11: 23-26).

Šventosios Vakarienės paslaptis, kurią Bažnyčia žino ir naudoja,

nurodo kad Vakarienė įsteigta tą naktį, kurią Kristus buvo išduotas. Iki

tos nakties Senojo Testamento bei pagonių tautos turėjo daugelį įvairių

religinių vakarienių. Tačiau visgi Šventoji Vakarienė yra unikali ir neturi

analogijos.

1530 m. M. Liuteris taip rašė apie Šventosios Vakarienės priėmimą:

“Jeigu tu nenori tarnauti šlovingam didingam Dievui ir teisingai gerbti

Kristaus kančias, tai pamąstyk ir eik Vakarienės, kurioje (kaip tu girdi)

yra Jo atminimas, ir tai yra Jo garbė iir šlovė, ir pratinkis tame, arba

padėk stropiai pratintis jo atminime, ir taip tu visai užmirši savo paties

išaukštintą Dievo tarnystę. Nes (kaip pasakyta) tu negali šlovinti Dievo

per dažnai ar per daug ir dėkoti už Jo malonę, apreikštą Kristuje”[8].

Anot M. Liuterio, nurodymai tokiai tarnystei išeina iš paties

Kristaus žodžių. Pats Kristus mus moko, kaip mes turime Jį atminti per mūsų

pamokslus, mūsų giesmes ir mūsų garbinimą, mūsų klausymąsi bei dėkojimą už

malonę, apreikštą Kristuje, ir kaip mes turime saugoti tai savo atmintyje.

Tokie nurodymai mus moko, kaip mes turime išpažinti Dievą mūsų Dievu,

duodančiu Dievu, kuris ne vien iš mūsų priima, bet duoda mums. Jis nepriima

pagalbos savo atžvilgiu iš mūsų, bet padeda mums. Jis neleidžia, kad mes Jį

mokytume, bet moko ir vadovauja mums.

M. Liuteris 1519 m. pamoksle kalbėdamas apie Šventąją Vakarienę,

primena jog ji susideda iš trijų komponentų: simbolio paslapties,

besireiškiančio išoriškai ir matomai, paslapties reikšmės, kuri vidinė ir

iš prigimties dvasinė, bei tikėjimo, kuris reikalingas kitiems dviems

komponentams bei daro juos veikiančius ir naudingus. Simbolio paslaptis –

tai duonos ir vyno forma arba pasireiškimas. Juos reikia priimti, arba

mažiausiai, norėti, kad jie įvykdytų tai, ką jie reiškia, būtent tikėjimo

veiksmą. Iš tokio tikėjimo ir kyla Augustino įsitikinimas: “Crede et

manducasti (“Tik tikėk ir tu jau paragavai”)”[9]. Tikėjimo valgis, kuriame

realizuojasi meilė, ženklas, Testamentas

arba Žodis, ir simbolis arba

paslaptis, išsiplečia. Testamentas arba Žodis turi žymiai didesnę reikšmę,

nei simbolis, nes simboliai be Kristaus žodžių, kaip druska be sūrumo.

Galima apsieiti ir be paslapties, kol yra Žodis. Vynas ir duona – tai

išoriniai paslapties simboliai, trokštami ir naudojami palaiminimų

siekimui. Pakanka paslapties troškimo, kad pasiekti jos palaimą.

Kristus išoriniais Šventosios Dvasios ženklais paskyrė neraugintą

duoną ir vynuogių vyną: Mt 26: 26-29; Mk 14: 22-25; Lk 22: 18-20; 1 Kor 11:

23-25.

Kristaus Šventosios Vakarienės Įsteigimo žodžių neturime suprasti

perkeltine prasme, bet ttiesiogiai, nes pats Kristus sakė, kad Jis mums

duoda savo kūną, kurį už mus atidavė, bei savo kraują, kurį už mus išliejo.

Apaštalas Paulius sako, jog mes esame suvienijami Kristaus kūne ir

kraujyje, o tie, kurie šį Sakramentą vartoja nevertai, nusikalsta ne prieš

duoną ir vyną, bet prieš Kristaus kūną ir kraują. M.Liuteris teigia, kad

“pabrėžtina yra tai, kad Jėzus pats tai sakė ir patvirtino, nes Jis negali

nei meluoti, nei nusidėti”[10]. Kai mes Šventosios Vakarienės metu valgome

pašventintą duoną, gauname tikrąjį Kristaus kūną, o kai geriame pašventintą

vyną, gauname tikrąjį Kristaus kraują. Atmintina dar yra tai, kad

Šventosios Vakarienės elementai turi būti šventinami kiekvieną kartą, prieš

juos vartojant, ištariant Įsteigimo žodžius.

Vyno ir duonos simboliai yra bendrystės būdas tarp Kristaus ir Jo

šventųjų – daug grūdų, sumaltų ir sumaišytų į vvieną kūną, bei atskiri vyno

lašai, prarandantys santykių šiltumą vyno ir taurės vienybėje per

Vakarienę. Tai mums primena, kad paslaptis reiškia pilną vienybę ir

neišardomą bendravimą tarp Dievo šventųjų ir Kristaus, bei tarp pačių

savęs. Kai kunigas dalina Šventąją Vakarienę, jis duoda konkretų simbolį,

tikrą ženklą to, kad dalyvaujantis surištas su Kristumi ir Jo šventaisiais.

Tai, kas priklauso jiems, priklauso taip pat ir Jam, ir kas yra Jo, taip

pat yra ir jų; nesvarbu kas tai bebūtų: teigiami gyvenimo vingiai ar

kančios ir persekiojimai. Jie visada šalia mūsų kovoje prieš nuodėmę.

Šventosios Vakarienės priėmimas reiškia sąmoningą dalyvavimą šventųjų

bendravime ir vienybėje. Tai reiškia fakto patvirtinimą, kad paslaptis yra

bažnyčios bendravimas. Išoriniai Šventosios Vakarienės simboliai, išreikšti

per duoną ir vyną, aiškiai mums nurodo į paslapties reikšmingumą ir mus

motyvuoja į tai. Tikėjimas tiki simboliu ir pasitiki tuo, ką jis

reiškia[11].

M. Liuteris 1520 m. “Pamoksle apie Naująjį Testamentą, šventąsias

mišias” kalbėjo, kad pagrindiniu pavidalu vis dar reiškiasi simbolis ir

reikšmė, nors identiškumo ir gamtiškumo supratimas apie juos Liuteriui

nurodo ir atveria reikšmingą vystymosi ir pagerėjimo įrodymą. Simbolis ir

išoriškumas daugiau nebėra vienalaikiai. Mišios jungia savyje visa kas

išoriška, tai ką priima protas: prabangūs rūbai, varpai, šventieji

reikmenys, maldos, muzika, mišios ceremonijos, indulgencijos, atlaidai ir

kt. Nė į vieną iš šių paminėtų veiksmų negalima žiūrėti kaip į kažką, kas

formuoja mūsų tikėjimą bei paslapties išpažinimą. Išnagrinėjus paslaptis,

simboliai yra tikruoju Kristaus kūnu ir krauju duonos bei vyno pavidale.

Jie atstovauja simbolį. Už simbolio yra Kristaus Įsteigimo žodžiai (Verba).

M. Liuteris sakė, kad Kristui auką atnešame tuo, kad trokštame apšvietimo,

kurį Jis įvykdė. Jeigu žmogus tvirtai trokšta ir tiki, kad Kristus numirė

už jį bei nori, kad Dievas jį išgirstų ir priimtų Kristaus asmens ir darbų

pagrindu, tai apie tokį žmogų galima pasakyti, kad jis atneša auką Kristui,

bei toks paaukojimas neapsiriboja vien mišiomis. Mišiose, simbolyje,

Kristaus pažadas pačioje paslaptyje yra kūnu ir krauju duonoje bei vyne.

Prie paslapties pridedamas pažadas, kaip krikšto metu, kur panardinimo į

vandenį simbolis pridedamas prie pažado žodžių. Simbolis, paslaptis, rodo į

Naująjį Testamentą, pažado žodžius: “Iš to išeinant, mes mokome, kad Dievas

apibrėžia Žodį ir simbolį kiekvienam pažadui, todėl mes į Žodį žiūrime kaip

į Testamentą, o į simbolį, kaip į paslaptį. Ir kaip tik dėl to Žodyje yra

didesnė jėga, nei simbolyje, taip ir Testamente – didesnė jėga, nei

paslaptyje, nes Žodis arba Testamentas gali būti naudojami be simbolio ir

paslapties. Kaip rašo Augustinas, “Tikėk ir tu jau paragavai”. Vienok, į ką

reikia tikėti, jei ne į žodžius To, Kuris duoda pažadą? Sutinkamai su tuo,

aš galiu švęsti mišias kasdien, todėl kad man įmanoma išlaikyti savyje

Kristaus Žodžius ir per juos maitinti ir tvirtinti savo tikėjimą. Tai – iš

tikrųjų dvasinis maistas ir gėrimas”[12].

Šventoji Vakarienė vartojama savo tikėjimo atnaujinimui bei

sustiprinimui, siekiant pareikšti savo vienybę su kitais teisingo tikėjimo

krikščionimis. M. Liuteris teigia, kad “Šventoji Vakarienė turi ir tą

naudą, kad Kristus ja suvienija visą savo mažą bendruomenę. Bet tai

niekada neįvyktų, jei nebūtų vieningo mokymo. Mielasis Viešpats mūsų

Jėzus Kristus įsteigė sakramentą, kad išsaugotų širdžių vienybę mokyme,

tikėjime ir gyvenime”[13].

Šventosios Vakarienės Sakramento kunigas negali duoti tiems, kurie

nėra krikštyti; neatgailaujantiems nusidėjėliams bei atviriems bedieviams,

kad jie to nevartotų savo pačių pasmerkimui; atpuolusiems, kurie nusigręžė

nuo teisingo krikščioniško tikėjimo bei gyvenimo ir į jį nesugrįžo;

kitatikiams, nes Šventosios Vakarienės Sakramentu skelbiama tikėjimo

vienybė; tiems, kurie pasidavė įvairiems gundymams, jų neatsispyrė ir dar

neišsilaisvino iš savo aistrų, bei tiems, kurie nemoka savęs ištirti ar

nesupranta, kokią naudą jie įgyja Šventosios Vakarienės metu.

M. Liuteris teigia, kad “krikščionišką mokymą gerai suvokęs

krikščionis gali dalyvauti Šventojoje Vakarienėje tiktai ten, kur

pripažįstamas Kristaus kūno ir kraujo realumas duonoje bei vyne ir kur

teisingai skelbiamas Dievo Žodis”[14].

Tik mirties valandą mums bus apreikšta giliausia paslapties reikšmė,

nes tik Kristaus ir visų jo šventųjų bendravimas gali apsaugoti mus nuo

kraštutinių pavojų. Mums bus duotas malonės ženklas, kurio mes galime

tvirtai laikytis, kad būtume pervesti per visus pavojus ir mirtį pas Dievą,

Kristų ir Jo šventuosius. Šis bendravimas yra dvasinis bei uždengtas bei

negali bbūti priimamas įprastu būdu. Tik išorinis simbolis yra matomas. Jis

reikalingas tam, kad mes būtume pasiruošę atiduoti savo viltis į neregimąją

tikrovę. Visa kas žemiška ir laikina, galutiniame rezultate turi praeiti ir

išnykti. Todėl mums reikėtų mokytis apsieiti be regimojo simbolio, kad,

galų gale, pasiektume Dievą. Galutiniame tiksle, bendravimas su Kristumi ir

Jo šventaisiais įveda mus į bendravimą su visais krikščionimis, kad išnyktų

egoistinė meilė, bei visuotinis gerumas užimtų savo vietą.

Naudota literatūra

1. Biblija arba Šventasis Raštas. Senąjį Testamentą iš hebrajų ir

aramėjų kalbų vertė Antanas Rubšys; Naująjį Testamentą iš graikų kalbos

vertė Česlovas Kavaliauskas. Vilnius, 2000.

2. Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis

mokymas. Klaipėda, 1998.

3. Эвансон Чарлз. Символ и значение в теологии Мартина Лютера 1519-

1520 г.г.

———————–

[1] Эвансон Чарлз. Символ и значение в теологии Мартина Лютера 1519-1520

г.г. P. 7.

[2] Эвансон Чарлз. Символ и значение в теологии Мартина Лютера 1519-1520

г.г. P. 10.

[3] Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis mokymas.

Kl., 1998. P. 252.

[4] Čia ir toliau cituojama “Biblija arba Šventasis Raštas”. Antras

pataisytas ir papildytas leidimas. V., Lietuvos Biblijos draugija, 2000.

[5] Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis mokymas.

Kl., 1998. P. 254.

[6] Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis mokymas.

Kl., 1998. P. 258.

[7] Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis mokymas.

Kl., 1998. P. 268.

[8] Эвансон Чарлз. Символ и

значение в теологии Мартина Лютера 1519-1520

г.г. P. 4.

[9] Эвансон Чарлз. Символ и значение в теологии Мартина Лютера 1519-1520

г.г. P. 11.

[10] Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis mokymas.

Kl., 1998. P. 292.

[11] Эвансон Чарлз. Символ и значение в теологии Мартина Лютера 1519-1520

г.г. P. 11-12.

[12] Эвансон Чарлз. Символ и значение в теологии Мартина Лютера 1519-1520

г.г. P. 17.

[13] Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis mokymas.

Kl., 1998. P. 296.

[14] Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis mokymas.

Kl., 1998. P. 302.