Moteris (motina) lietuvių liaudies tradicijoje

Įvadas

Į kultūros istoriją galima skverbtis įvairiai. Apskritai kultūra

susideda iš reikšmių, vienam ar kitam žmogui ne asmeniškai ką nors

reiškiančių, bet tokių, kuriomis jis dalijasi su kitais. Kultūros

istorijoje domimasi, kaip tos reikšmės kinta.

Norėdami nagrinėti kultūros istoriją, paprastai pasirenkame kokią

nors svarbią jos dalį, reikšmingą detalę. Po to stebime, kaip ilgainiui

keičiasi tos detalės formos, tūrinys ar funkcionavimas.Galima sakyti, kad

tos vertybės, kurios išlieka istorijoje, kurios skamba skirtingoms kartoms,

yra ypač reikšmingos.

Pasirinkau temą apie moteris lietuvių kultūroje, norėdama apžvelgti

moterų kultūra nuo senų laikų iiki mūsų dienų, panagrinėti tam tikras

tradicijas, tam tikras nuostatas, kurios būdingiasnės artimesnės moterims,

nesakant, kad visos moterys yra vienodos.

Dirbant vaikų darželyje tenka bendrauti su vaikų mamomis,

močiutėmis,stebėti jų santykius su vaikais, santykius šeimose.Dažnai kyla

tokie klausimai, kaip: Kas yra moteris? Kur slypi moters laimė? Koks jos

emocinis pasaulis? Kokia jos paskirtis šeimoje ir visuomenėje? Kokia turi

būti mama? Ir daug kitų.

Šio darbo tikslas- subjektyvus skirtingų kartų moterų padėties ir

požiūrio vertinimas. Lietuvoje vyko ryški moterų modelių kaita. Ji

akivaizdi tiek vertybinėse orientacijose, tiek faktiniame šeimos iir

santuokos formavime.Ko trūksta šiuolaikinėms moterims ?

Apžvelgiant įvairius laikotarpius galima stebėti, kaip šeimoje

etninės kultūros vertybės buvo perduodamos iš kartos į kartą. Kaip kartu su

visuomenės kaita keičiasi ir moterų padėtis darbo rinkoje, jų padėtis darbe

neretai sukelia socialines įtampas, stresinę būseną, kuri ppaaštrėja

transformacijos pokyčius patiriančioje visuomenėje.

XX a. Pabaigoje klasikinis moters motinos įvaizdis gerokai

transformuotas. Socialinį reiškinį- moterų profesinę karjerą suformavo

visuomenė istorinio vystymosi procese. Šis reiškinis – tai XIX a. II pusės

pramoninių revoliucijų padarinys. Lietuvos moterų profesinę karjerą ir

dalyvavimą darbo rinkoje sąlygojo trys veiksniai: demografiniai,

ekonominiai (aukštas moterų ekonominis aktyvumas, leidęs joms greičiau

pasiekti lyčių lygybę) ir savirealizacijos.

Remiantis lietuvių šeimos papročiais atskleidžiami moters motinos

pašaukimas, jos vaidmuo ir funkcijos šeimoje bei bendruomenėje. Kaip gimsta

moterys, motinos? Kada yra motinystės įpradžia? Ar motinystės jausmai

stipresni nei karjeros troškimas? Šie klausimai vis daugiau yra tyrinėjami,

ieškomi atsakimai.

Svarbu man buvo apžvelgti mergaitės rengimasį motinystei įvairiais

jos amžiaus tarpsniais, įskaitant ir merginos socializaciją bei ligi tol

turėto statuso šeimoje ir bendruomenėje pakitimą ištekant.

Seni mūsų protėvių papročiai išliko iki mūsų dienų, o su vvalstybės

atkurimu atkurtas ir mūsų tautiškumas. Ir kad mūsų vaikai būtų mažiau

žalojami dabartinės aplinkos, jiems reikalingas etninis ugdymas. Reikia

pritraukti vaikus į papročius. Juk ką įdėsime- tas ir liks.

Šiandien vis dažniau yra kultūros naudojimas visuomenėje. Kalbama

apie tai, ko labiausiai pasigedome. Man atrodo, kad patys reikšmingiausi

kultūros objektai turi galią jungti tai, kas patiriama socialinėje

aplinkoje, ir tai, ko labiausiai joje pasigendama.

Rašant šią temą,man svarbu buvo išsiaiškinti, ar yra šiandien svarbus

motinos vaidmuo? Ar, tam, kad išauginti busimas moteris, reikalingas

įpatingas mergaičių auklėjimas? Tam panaudojau aanketavimą(buvo apklaustos

vaikų darželio auklėtojos, vaikų mamos, vaikai ir kt. moterys), pokalbius,

stebėjimus.

Knygoje V. Kavolio „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje “, kurią

panaudojau darbui, kalbama apie kultūros istorijos epochas, bandant

aprašyti jų simbolines struktūras ar įtampas tarp laikotarpiui būdingų

alternatyvų. Kalbama apie kultūros kaitos šuolius,kur galima įžvelgti ir

kultūros tęstinumą.

Iš P.Dundulienės „Senieji lietuvių šeimos papročiai“ ir R. Ročiunienės

„Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje“ knygų panaudojau darbui įvairių

laikotarpių lietuvos kultūros faktus. Nemažai medžiagos buvo panaudota iš

žurnalų „Liaudies kultūra“ bei „Filosofija. Siocialogija“ ir kt, šaltinių.

Svarbiausias žmogus

pasaulyje yra . motina.

Ji negali pasipuikuoti, kad pastatė

Notre Dame katedrą. Jai to ir nereikia. Ji

sukūrė tai, kas pranoksta bet kurią katedrą:

būstą nemirtingai sielai, mažutėlio jos kūdikio

kūno tobulybę.

Kas Dievo akyse gali būti

garbingiau, nei būti motina !

Kardinolas J. Minszenty

ARCHAINIS LIETUVIŲ KULTŪROS SLUOKSNIS

Ilgus tūkstantmečius Lietuvoje trukusį matriarchato laikotarpį liudija

randamos akmeninės ir medinės moterų statulėlės įvairiose vietose.Jėzujitų

ir kituose raštuose minimi akmenys, ten vadinami deivėmis suteikiančiomis

moterims vaisingumą, buvo vaisingumo ir gimimo deivės Laimos galios

įkūnijimas.Rašytiniai šaltiniai sako, kad mūsų krašte net viduramžiais buvo

išlikę matriarchato pedsakų, bylojančių jog moteris buvo pagrindinė

gamintoja, namų židinio prižiūrėtoja, vaikų gimdytoja bei auklėtoja ir

užėmė šeimoje garbingą vietą.

Svarbiausias argumentacijos šaltinis yra lietuvių sakmės.Lietuvių

etiologinėse sakmėse moters pozicija gažnai išreiškiama tradicinės šeimos

aplinkoje, nors konkrečiai būtent šeimos tterminu neidentifikuojama.

Paprastai situacija kuriama iš vyro ir moters gyvenimo kartu.

Savitos matriarchalinės nuotrupos iliustruoja amžinąją žmonijos

mįslę: vyro ir moters santykių amplitudę. Neatsitiktinai Lietuvoje sakoma:

„Jei bobos valdys, geros dienos nematysi“. Moteris preišinama net gerumui.

Kuriama klasikinė opozicija- vyras ir moteris, kurios pagrindinis prasminis

centras yra hierarchinis konusas: „Kodėl moterys yra žemesnės už vyrus“,

„Kodėl moterys priklauso vyrui“.

„Dievas sutvėrė ir vyrą, ir moterį lygius. Ale kad Jeva pirma obuolį

užgintą suvalgė, tai moterys ir liko žemesnės už vyrus.

– Tu būsi po vyro valdžia, -pasakė Dievas Jevai.“(12,psl.19)

Moters elgesys suschematinamas, jos klaida tampa lemtinga, o

paskirtis tarytum nulemta iš anksto. Moteris negali išvengti savo likimo,

ji priversta pripažinti ir priimti Dievo primestas žaidimo taisykles.

Patriarchatas Lietuvoje formavosi ypač sparčiai plintant

ariamajai žemdirbystei su traukiamąja gyvulių jėga, metaliniams darbo

įrankiams, geležiniam noragui, pjautuvui, ir įsigalėjo žalvario amžiaus

viduryje. Vyras šeimoje šiuo metu buvo jau svarbesnis už moterį. Nors vyras

buvo

nepakeičiamas žemės dirbėjas, tačiau moteris nebuvo išstumta iš ūkio

veiklos. Ant jos pečių gulėjo sunkūs ravėjimo ir dėrliaus nuėmimo darbai,

be to jai teko ir linus bei kanapes sėti, auginti, ravėti, kulti, apdirbti,

pagaliau verpti ir austi.

Lietuvių liaudies pasakose šeimos tema užima vieną pamatinių vietų.

Beveik kiekvienoje lietuvių liaudies pasakoje liečiami žmonos ir vyro ,

tėvų ir vaikų, brolių ir sesrų santykiai, konfliktai, jų sprendimo būdai.

Pasakose aptinkama ššeimos, įvairiais jos visuomeninių lūžių etapais,

atspindžių. Nemažoje lietuvių liaudies pasakų dalyje keliami ir buitiniai

šeimos gyvenimo klausimai. Nuo seno iki šių dienų protingai pasiskirstyti

darbus tebėra aktualu beveik kiekvienos šeimos realiame gyvenime .

Skaitant lietuvių liaudies pasakas, lietuvių liaudies dainų analizes,

galima teigti, kad vyrai iš prigimties stiprūs, o moteris turi tapti

stipri, kažką

padarydama, tapdama žmona. Galima sakyti, kad moteris stiprybės įgyja

vedybiniame gyvenime ir augindama vaikus.Čia skirtinga psichogenezė: vyrai

iš prigimties stiprūs, moterys charakterio stiprybę, kurios neturi iš

prigimties, įgyja pasiaukodamos šeimai. Moteriai reikia subręsti, vyras jau

tobulas

savyje. Moteris turi pereiti tam tikrą brendimo procesą, kad taptu tuo, kuo

ji turi būti. Tai galima matyti pasakojamosios literatūros veikale,

pasakoje „Eglė žalčių karalienė“.(3.psl.26)

Šioje pasakoja (vadinkime ją pasaka, vėliau paaiškėja, kad ji yra

daugiau negu pasaka) vyrams ir moterims skirimos skirtingos psichologinės

savybės. Aiškiausiai tas psichooginis skirtingumas matomas dviem atvejais.

Pirmiausia –pasakos pabaigoje, kai Eglės broliai stengiasi ją priversti

pasilikti namuose. Kadangi Eglė neišduoda paslapties, kaip prisišaukti

Žilviną, tai jie išsiveda Eglės bei žalčio sūnus Ąžuolą, Beržą, Uosį, o

vėliau ir dukterį Drebulę į mišką, bando apgaule išgauti paslaptį.

Nepasisekus vartoja ir jėgą- nuplaka tuos vaikus. Berniukai prieš plakimą

ir klastą atsilaiko. Jie stiprūs iš prigimties, nors dar vaikai. O Drebulė

išsigąsta ir išplepa, kaip galima prisišaukti žaltį. Prisišaukę broliai jį

nužudo.Įdomu pabandyti suprasti, kodėl būtent Drebulė išduoda paslaptį. Jie

visi

vaikai , bet berniukai yra stiprūs jau vaikystėje, o mergaitė- baili

silpna. Suaugusi moteris Eglė irgi stipri: ji ne tik išsaugo ištikimybę

vyrui, bet ir atsisako savo bei vaikų gyvybės žmogiška prasme. Pati

pavirsdama medžiu ir vaikus jais paversdama, išreiškia ištikimybę vyrui, –

Eglė yra stipri. Bet Drebulė- silpna.Peršasi mintis, kad vyrai iš

prigimties stiprūs(tokie Eglės sūnūs), o moteris turi tapti stipri, kažką

padarydama, tapdama tuo, kuo Eglė tampa po vedybų.

Pasakoje taip pat yra ir politinis modelis, kuris atskleidžia moterų

ir vyrų skirtybę. Pasakos pabaigoje Eglės bbroliai, kurie stengiasi

susigrąžinti prarastą seserį į savo namus, į žmonių bendruomenę, užima

tradiciją saugančių konservatorių poziciją. Svarbiausia- išsaugoti gyvenimo

būdą šiuose namuose, šioje žemėje, susigrąžinti seserį, iškeliavusią į

kažkokią nežinomą karalystę, sugrįžti prie savo šaknų, į normalų gyvenimą.

O Eglė, moteris, yra novatorė, ji ne laisvai, ne pasirinkdama apsisprendė

už žalčio ištekėti, tačiau ištekėjusi lieka šiam, nors ir nelaisvam,

apsisprendimui ištikima. Ji yra sudariusi netradicinį ryšį su kito pasaulio

būtybe, kuri nėra tikras žmogus, nors gali įgauti žmogaus pavidalą. Eglė

savo apsisprendimui lieka ištikima net tada, kai atsiranda ggalimybė jį

pakeisti.

Dažnai galvojama, kad vyrai labiau linkę į novacijas, eksperimentus,

o moterys iš prigimties konservatyvesnės. Dažnai moterys ir pasirodo

konservatyvesnės. Jos ilgiau negu vyrai liko ištikimos senajai pagoniškajai

kultūrai Lietuvos kaime, bet šioje pasakoje moteris vaizduojama kaip

novatorė. Ji nesiima iniciatyvos įvesti naujovę, bbet ją gina, nepasiduoda

spaudimui sugrįžti į tradicinį kaimą. Ji gina naujovę taikiomis

priemonėmis, atsisakydama paklusti, demonstruodama savo ištikimybę.

O kokiomis priemonėmis ginama tradicija? Broliai pirmiausia bando

apgaule išgauti paslaptį, po to naudoja jėgą prieš Eglės vaikus ir

galiausiai- ginklą. Tradiciją saugojantys konservatoriai griebiasi jėgos ir

klastos, kad kitus priverstų jiems paklusti.Moteris yra taiki novatorė,

vyrai- plėšrūs konservatoriai, naudojantys jėgą ir klastą.Tačiau

svarbiausia tai, kad vyrai ir moterys čia jau vaizduojami skirtingai: ir

savo psichogeneze, ir savo, tarkim, politine veikla, savo santykiu su

tradicija ir su bendruomene.

Pasakoje broliškumas tampa priverstinis- brolis seserį verčia jam

paklusti. Brolis turi fizinę jėgą, sesuo- mistinę galią pavirsti medžiu ir

medžiais paversti savo vaikus. Broliai tos mistinės galios neturi. Tai

skamba jau beveik feministiškai.

Eglė tampa tarsi vaidilute, tik ne tokia, kaip ją suvokė XIXa.

romantikai, bet eeutentiškesne. Santykio su „sakraline“ sfera žmogiškoji

partnerė pasirodo nevisiškai klusni „sakralinės“ sferos atstovui. Žaltys

nori Eglę išlaikyti savo pasaulyje, Eglė veržiasi namo. Aukštesnės jėgos

pasirinktas partneris ne iki galo paklūsta tos aukštesnės jėgos

reikalavimams. Krikščioniškojoje tradicijoje tai būtu nuodėmė: jei

nepaklūsti Dievui iki galo, tai tau trūksta tobulumo, kažkoks nuodėmingumas

sulaiko tave nuo visiško klusnumo.Jam nepatinka , kad Eglė veržiasi namo,

jis jai duoda visokius išbandymus.

Eglė tuos išbandymus išlaiko padedama senos , į burtininkę panašios

moters, ir žaltys sutinka, jo valia nugalima. Eglės neklusnumas motyvuotas

jos ilgesiu, noru ssugrįžti į žmonių bendruomenę, iš kurios ji kilusi. Ji

netampa

vienuole, nutraukiančia ryšį su žmonių bendruomene tam, kad tobulai siektu

dvasinio tikslo. Žmonių ilgesys verčia iki galo nepaklusti „sakralinės

“sfero,

sakykim, religiniams reikalavimams. Sugrįždama iš „sakralinės“ sferos į

žmonių bendruomenę, ji tampa tarpininke tarp „sakralinės “ir „sekuliarinės“

sferų. Svarbu, jog būtent moteris tampa tarpininke. Vyrai šioje pasakoja

priklauso žmonių bendruomenei (kaip jos broliai) arba „sakralinei“ sferai

(kaip žaltys), o moteris keliauja iš vienos sferos į kitą.(3.psl.31)

Pirmoji jos kelionė iš „sekuliarinės“ sferos į požemių karalystę

vyksta ne jos pačios iniciatyva,ji ne laisvai apsisprendė tapti tuo

tiltu,bet grįžti iš žalčio karalystės ir jau nusprendžia pati. Manytume,kad

netekėjusi moteris turėtų būti laisva.Ji – vaidilutė,kuri nori laikinai

sugrįžti į žmonių bendruomenę.Vyksta savotiškas moters išsilaisvinimas;

moters,tarnaujančios dievui iš mažosios raidės.Arba –

velniui,dievui,neatskiriamam nuo velnio.Bet, grįžusi į žmonių

bendruomenę,Eglė irgi nebepriklauso jai taip, kaip priklauso jos broliai ir

tėvai.Ji čia svetima , nes atėjusi iš kitos „sakralinės“ sferos.Grįžusi iš

religinės bendruomenės kunigė jau nebegali tobulai priklausyti žmonių

bendruomenei.Ji yra tarpininkė tarp dviejų sferų.Iš žalčio karalystės

žmonių bendruomenėn ją grąžina saviškių ilgesys;žmonių bendruomenėje ji

lieka ištikima savo vyrui , dievui , savo religinei funkcijai.Tai dvigubas

išsilaisvinimas – ir iš religijos , ir iš bendruomenės , sakytume

šiandienine kalba . Ir moteris , kuri yra išsilaisvinusi ir nuo religijos ,

ir nuo bendruomenės , galų gale įgyja magišką galią.Nužudžius ŽŽilviną,

paaukojus jos religijos objektą, ji pati įgyja raganišką galią

transsubstancijuoti- grąžinti žmones į gamtą, kuriai jie iš esmės

priklauso. Žmonės gyvena bendruomenėje, bet jie priklauso gamtai, ir Eglė

grąžina savo vaikus , paversdama juos medžiais, į gamtą, kuri yra jų

tikrieji namai. Moteriškas stebuklas yra žmogaus grąžinimas iš socialinės

konvencijos į gamtą. Broliai turi jėgą žudyti, tai vyriškas sugebėjimas, o

Eglė turi ritualinę galią. Ji yra tapusi kunige, vaidilute, ragana, ir jos

raganavimas- tai sugebėjimas grąžinti žmones į gamtos rėmus.

Ir „sakralinės“, ir „sekuliarinės“ sferos atstovai kenčia. Ir žaltys

miršta,

ir Eglė miršta, pavirsdama medžiu. Žaltys miršta, pavirtęs puta. Žmogiška

ir

dvasinė ar pusiau dvasinė būtybė virsta grynu gamtos reiškiniu. Abu

išreiškia savo priklausomybę gamtai, bet skirtingais būdais. Ji yra jų

galutiniai namai.

Pasakoje aprašoma apie ištekėjusią moterį ir jos santykius su broliais,

tėvais

ir, kita vertus, santykį su vyru. Eglės biografija- labiau subrendusios

moters biografija. Ir čia galime prieiti išvadą, kad archainė kultūra yra

mažiau integruota, ne tokia vienalytė negu apie ją galvojama. Ir

archainiame sluoksnyje egzistavo skirtingi moterų ir vyrų bei jų tarpusavio

santykių suvokimo modeliai.

Kitas vyresnio amžiaus moters tipas yra gelbstinti senutė, kuri

dažnai atrodo nepriklausanti žmonių bendruomenei, esanti kažkur už jos ribų

ir turinti savybių, panašių į raganos. Vėliau , nuo XVI amžiaus, jas

Lietuvoje pradės deginti ant laužų.

Savotiškas šios senutės antipodas galėtų būti jauna moteris, irgi

egzistuojanti uuž bendruomenės ribų- laumė. Laumė nėra žmogus kaip senutė,

laumė tik į žmogų panaši, bet ne žmogiškos prigimties būtybė. Vyrai

stengiasi pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis, bet pasirodo, kad ta

moteris jaunus vyrus nukankina.

Laumė- viena ryškiausių moteriškų būtybių lietuvių

mitologijoje. Tai buvusi stebuklingo gražumo deivė, ji gyvenusi debesyse.

Charakterizuojant laumės šeimininę padėtį, reikėtų pažymėti, kad

tautosakoje, kaip jau buvo kalbėta, kartais ji vaizduojama kaip ištekėjusi

moteris. Viename tekste užsimenama apie laumės ir Perkūno vedybinius

ryšius. Bet ji nebuvo ištikima vyrui, o pagimdė sūnų nuo vaikino ant žemės.

Laumė laikė paslėpusi savo ir žemės vyro meilės vaisių . Jis augo pas kitus

žmones žemėje. Sužinojęs Perkūnas ištrėmė laumę į žemę.

Laumės apibūdinamos kaip neturinčios pastovios gyvenamosios vietos,

kaip benamės, klajojančios moterys. Matyt tokiomis jos tapo, kai buvo

ištremtos iš dangaus, kur kadaise gyveno, į žemę.

Remiantis sakmėmis ir tikėjimais, galima rekonstruoti lietuvių mito

apie griausmavaldį ir jo šeimą fragmentą. Įdomu tai, kad atkuriamame

lietuvių mite netiesiogiai pasmerkiama moters neištikimybė ir parodytas jos

likimas pažeidus įprasto gyvenimo taisykles. Tai klajojančios,

besiblaškančios, nerimaujančios dėl savo vaikų ir juos užgriuvusios

nelaimės moters likimas.

Kai laumė kuriam laikui palieka savo vaikus, ji nerimauja, kad jų

neištiktų nelaimė. Kai moterys, pas kurias laumė ateina verpti, nori ja

atsikratyti, pasako: „pietų šalij girdėt plakimas ir labai rėkia vaikai,

kad net laukai skamba“; taip pat „Dangus bedegantis, danguje

beverkia“.

Pamaniusios, kad jų vaikai pavojuje, laumės išbėga iš trobos.(10. psl.19)

Žinoma keletas sakmių siužetinių tipų, kuriuose pasakojama, kaip

laumė, norėdama atsikratyti savo negražaus laumiuko, apkeičia jį su žmonių

vaiku ir šį pasiima sau.

sssgendą Ar galima šiandien taip, kaip pasakoje apie Eglę, suvokti

moters psichologinį skirtingumą, jos religinę funkciją, jos stiprybę ir

silpnybę visuomenėje? Ar turime ieškoti kitokių intelektinių modelių,

kitokių simbolinių kategorijų? Nes anuomet pripažintas pasaulio vaizdas

nebeegzistuoja, o ant jo pagrindų susikūrusi nauja sąminingumo stuktūra.

KRIKŠČIONIŠKOSIOS SĄMONĖS STRUKTŪROS

XV amžiuje mes dar neturime lietuvių kalba rrašytų tekstų, kurie

leistų mums analizuoti moterų reikšmės interpretavimą. Tačiau toks tekstas

atsiranda su pirmąja lietuviška knyga. Mažvydo „Katekizmas“ priklauso

laikotarpiui kurį V. Kavolis(knygoje„Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“)

pavadino ankstyvuoju moderniuoju amžiumi. (3.psl.35)

Kalbėdamas apie vyriškas pagonybės apraiškas, Mažvydas vartoja

moterišką dievybių kategoriją.Pagonybė identifikuojama su moteriška

religija.

Krikščionybė- viena vyriškai suvokto Dievo veiklos sfera. Pagonybės ir

krikščionybės santykis suprantamas kaip kova tarp moteriškų ir vyriškų

religinių sferų. Moteriškoji religijos sfera yra suvedžiojanti, netikra.

Šiais laikais mes kartais suvokiame laisvę kaip priešingybę

tradicijai. Kad būtum laisvas, reikia atsisakyti tradicijos varžtų. Tokia

pozicija bbūtų artima Johnui Stuartui Milliui. O Mažvydo knygoje burtininkė

atstovauja ir tradicijai, kurią krikščionybė bando sugriauti, ir laisvei-

būtent tam, ką žmonės daro, išreikšdami save. Tai galėtų būti archaiškos

kultūros požiūris, nes joje laisvė ir tradicija galėtų būti moterų

galvojimo išraiška. Gal moterų galvojime llaisvė ir tradicija labiau

sutampa, o vyrų galvojime jos labiau išsiskiria ?

Pasaulio kultūros modeliuose moteris labiau priklauso gamtos ir

prigimties sričiai, o vyriškasis pradas atspindi kultūrą. Viktorija

Daujotytė pažymi, kad savo prigimtimi moteris pasaulį pažįsta giliau, nes

„ji yra gimdančioji. Bet jos gilusis pažinimas lieka joje, nėra esmingiau

atvertas kultūrai. O tais atvejais, kai jis yra atvertas ar bent

pravertas, nėra atpažįstamas “ .(3. psl. 37)

Moteriškojo identiteto paieškų aptinkama ir XIX a.pabaigos – XX

a.grožinėje lietuvių literatūroje. Moters prigimtį bei iš jos kylančią

užduotį savo kūryboje puikiai atskleidžia Šatrijos Ragana; „būdama

jautresnė, religingesnė, ji stipriau už vyrą ilgisi to, ko šis pasaulis

negali duoti, ją mažiau negu paskendusį veikliame ir žemės reikaluose vyrą

patenkina visų šios žemės dalykų laikinumas“. Moteris pažysta giliausius

būties slėpinius. Ji pirmoji sutinka užgimusią gyvybę, ją uugdo, auklėja,

taip pat palydi į paskutinę kelionę. Taip žmoguje per motiną- moterį

užmezgami saitai su praeitimi bei nutiesiama gija į ateitį.

Kiekvienu atveju turime moterį , kuri yra vyrų priešprieša ne tik

religijoje , mitologijoje , bet ir visuomenėje , socialiniuose santykiuose.

Žvelgdami į XIX a. pabaigą Maironio poezija , mums pasako , kuo

tuomet galėjo skirtis vyriškasis ir moteriškasis subjektyvumas bei savivoka

. Vyriškas balsas tapatinasi su begaline jūra , su jos galia , su tuo , kuo

jis pats nėra ir negali būti .. Jūros neramumas – tai , kas traukia vyrišką

elgesį .

Beribės aspiracijos išsiveržti iš visiems privalomų visuomeninio

gyvenimo rėmų Maironio poezijoje reiškiamos tik vyro. Tas vyriškas beribių

aspiracijų „aš“ turi silpnybę. Jis verkia , pats nežinodamas dėl ko :

Kam ašaros veržias ir byra?

Aš patsai nežinau ,

Tik Aukščiausio prašau ,

Kad stiprintų verkiančią lyrą . (3.psl.68)

Beribių aspiracijų vyras savyje negali rasti atramos . Maironio vyras

, siekdamas begalybės , kaip individas jaučiasi silpnas . Jis prašo

Aukščiausiojo pagalbos, nes nori gyventi ir kariauti. Vyrų gyvenimas-

aktyvus dalyvavimas istorijoje- drauge yra ir kova. Kariavimo motyvas

pakartojamas Maironio šauksme savo atgimstančiai kartai: „ Ginkim, ką mūsų

proseniai gynė! / Žadinkim brolius meile drąsia!“ Tik vyrai, sūnūs,

proseniai, broliai. Apie moteris, dukteris, prosenes šiame šaukime į kovą-

nė žodžio. Kariavimas, aktyvus istorijos formavimas yra būdingas vyrams.

Ir Žemaitė, ir Maironis sutaria, kad moters dalyvavimas visuomeninėje

veikloje lemia santykis su vyru, o ne jos pačios apsisprendimas. Kovoti

būdinga vyrams.

Nekovojančios moters modelį patvirtina Aleksandras Dambrauskas-

Jakštas, rašydamas: „kova tai vyrų, o ne moterų pašaukimas“.

Taigi maironiškajame vyro modelyje yra du motyvai: galingas, realybę

transcenduojantis ilgesys, kurio neįmanoma realizuoti šioje žemėje, ir

kariavimas- aktyvus dalyvavimas formuojant istoriją, kuriant tautos ateitį.

O koks yra moteriškas subjektyvumas? Kalbėdamas moters balsu,

Maironis visai kitoks:“Aš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus, // Žydėsiu,

kaip žydi laukai“. Čia vyro poeto įsivaizduotos moters subjektyvumą galima

apibūdinti kaip pasitenkinimą natūralia būtimi. Moteriai užtenka girių ir

laukų, jos būtis harmoninga šiame ribotų dimensijų, ūkininko kasdieninio

gyvenimo aplinkoje, namų pasaulyje, ji nepatiria transcendencijos ilgesio,

jai nereikia kelti senelių iš kapų, aktyviai dalyvauti istorijoje, kovoti.

Vieną šitokios natūralioje būtyje telpančios ir ja pasitenkinančios

moters implikacija 1914 m. Išreiškia Dambrausks- Jakštas savo

korespondencijoje Stasiui Šalkauskiui. Moterys neieško tiesos, nemąsto

tiek, kad joms reikėtų tiesos pažinimo, neturi intelektualinio poreikio

sąmoningai suvokti savo gyvenimo reikšmę ir koherentiškai interpretuoti

savo patirtį filosofiniu galvojimu. Šalkauskis su šitokia pažiūra tuomet

nesutiko. Jis moteriškame jausminiame intensyvume įžvelgė net pranašavimo

galią. Šalkauskis skiria moteriškąjį ir vyriškąjį pažinimą, bet moteriškąjį

pažinimo būdą laiko pranašesniu už vyriškąjį. Moteriškąjį pažinimą jis

sieja su emocine jausmine intuicija, vyriškąjį pažinimo būdą- su protu. Jis

teigia, kad pasikliovimas protu yra vyriškojo pažinimo būdo bruožas.

Tolimas , o gal ir ne itin, ir tradicinis vyrų požiūris, išsakytas

moterų atžvilgiu mūsų patarlėse (Lilijos Kudirkienės, „Boba ir vyras:

patarlių tradicija“). Ko tu mergos bijai, kad velnio neatboji. Ilga kasa-

trumpas protas. Be vyrogalvos boba nieko nesugalvos. Moteriškas protas

keliaislotais už šuns šūdą lengvesnis. Bet visa tai sakoma visiškai

nesistengiant bent kiek pagrįst: nusistatimas išankstinis ir neaptariamas.

Kvaila, ir tiek, nes- boba, nes- moteris. Ar lietuviai tikrai tokie

bjaurūs, nepakantūs moteriai , tokios prastos nuomonės apie ją? NNe . tai

tik moteriškas prigimimas prastai vertinamas. Tokios patarlės esą

sugalvotos vyrų gal savo „psichologiniai pozicijai“ sutvirtinti

„pranašumui“ paliudyti. Kai turimas omeny konkretus praktinis gyvenimas bei

moteris šeimininkė, motina, -patarlės visai kitaip skamba: Vyras laiko

vieną namų kerčią, moteris-tris. Gera motė vyrui kelią rodo(?).

Seniausiuose žodynuose žodžio boba ir išvis nėr.(7.psl.66).

O XIXa. pabaigoje panašus procesas kartojasi jau tarp lietuviškai

rašančių lietuvių inteligentų. Tuo metu lietuvės bajorės buvo jau labiau

paveiktos romantinės tradicijos bet tarp inteligentų, kilusių iš kaimo,

liko ta pati situacija: romantinis galvojimas vyrų savimonėje galėjo būti

ryškesnis. Ir dėl labai panašių priežasčių: vyrai jau baigę universitetus,

moterys dar tik pradeda lankyti aukštesniąsias bitininkystės ar

gailestingųjų seserų mokyklas, ir jeigu jos yra ištekėjusios, kaip Žemaitė

ar Lazdynų Pelėda, tai turi rūpintis šeima.

Maironiška gelminė psichologija, aišku, negali būti kilusi iš kaimo

kultūros. Ji neturi jokių panašumų su šia, ypač suvokiant vyriškąjį

identitetą. Moteriškasis individas dar gana artimas kaimo kultūrai,

folklorine tradicija dar gali būti remiamasi suvokiant moterį, bet vyras

nuo tos tradicijos jau atitrūkęs.

O kada šis modelis nustoja veikti Lietuvoje? Galėtume manyti, kad

Salomėja Nėris atmeta maironiškąją moters sampratą. O kiek vėliau jis

rašys:“Ak,ta begalinė aistra gyventi, gyventi laisvai kaip žmogus

erelis!Toji aistra liepsnoja lyg didžiulis, kurios šviesoj visi šešėliai ir

visa aplinkuma

paskęsta lyg skardus karo trimitas, kurio garsuos visi pasaulio garsai

pranyksta lyg vėjas, kuris į erdvias

padanges iškelia, taip ji mane stumia

į gyvenimą, į tą didį, platų, laisvą gyvenimą, tąjį laisvąjį kūrėjo

pasaulį.jai kokį pasaulio siūlai taisyklėmis vadinami, norėtų varžyti

laisvę- sutraukyti juos kaip niekingus voratinklius! Kas gali varžyti

laisvę, kai žmogus savyje esi laisvas, kai išdidus savęs valdytojas

palieki?! “

Čia prabyla tos moters savybės, kurias Maironis yra paneigęs:ne

ribotumas, o begalinė aspiracija peržengti visas ribas, varžančias žmogaus

laisvę. Čia drąsiau negu Vincas Mykolaitis- Putinas“Altorių šešėly“kalba

moteris. Tai jau nepriklausomoje Lietuvoje, žymiai vėlesniu laiku, bet

atrodytų, kad čia ir pasibaigia maironiškoji gelminė psichologija. SSakoma,

kad Maironis mirties patale prakeikęs Nėrį. Jei jis ją ir prakeikė, tai

galbūt todėl, kad ji turėjo tas moters savybes, kurių jis specifiškai

moterims nepriskyrė. Savo gyvenimu, egsistencija ji paneigė, atmetė

pagrindinius Maironio gelminės psichologijos motyvus. Tad lyg galima

tvirtinti, jog su Nėrimi baigiasi šitoks vyrų ir moterų charakterių

modeliavimas. Vytautas Macernis rašė:“Dėl sapnų, kurie nuo jos dienų

nutolę, / Moteris didžiuojasi ir myli vyrą“. Moteris tokių sapnų

nesapnuoja, juos sapnuoja vyras. Ir moteris myli vyrą dėl jo vizijų, dėl jo

aukštų siekių nebe 1895metais, o puse šimtmečio vvėliau. Mačernis

pripažysta:“ Vien tik vyras nesuranda žemėj vietos“, moteris ją jau

suradusi, kaip Maironio laikais rūtų daržely, laukuose ir pievose, kuklioj

folklorinėj aplinkoj, kur viskas harmoninga, gražu ir jauku. Mačernis labai

avangardiškas, drąsus, išsilavinęs poetas, pirmasis autentiškai

išsilavinęs. Mačernis sugeba grumtis su nežinia, su llikimu, bet moterį dar

suvokia kaip Maironis. Vyrą kankina ilgesys, ir jis nesutelpa žemėje,

moteris išmoko gyventi savo ribotoje sferoje. Pusę šimtmečio išliko

pastovus psichologinis modelis. Nyka – Nyliūnas galutinai jį

sugriauna:“Dažnai tavo dvasia išsimuša iš šio dienų kalėjimo/ Ir vėl nuėjus

sėdi tarp išmėtytų žaislų, / Kur guli švino kareivėlis (.) / Todėl tegu

dar kartą amžinos Tiesos siekimui kyla rankos / Ir lūžta, neišlaikę viso

žemės liūdesio sunkaus; / Tegu idėjų audros blaško tavo kūną melodingai

lankstų, / Tegu jis pasirodo ringuose šalia kovojančio žmogaus / Ir tik

tada tegu ant žemės krinta / Ir miega supamas vėlyvo rudenio naktų

giesmės. “ Moteris čia jau šalia kovojančio žmogaus, jos ilgesys

pralaužęs kasdienybės rutiną, ji gyvena idėjinių kovų, idėjinių audrų

pasaulyje ir siekia, kap ir vyras, atnešti nuostabią šviesą visiems. Ko

gero, ččia ir pasibaigia maironiškasis ciklas, bent jau išeivijoje.

Lietuvoje dar ir šiandien ši psichologija nėra visiškai pamiršta.

XX amžiaus pradžios alternatyvos

Nuo senų senovės lietuviams buvo įprasta gerbti moterį motiną ir

žmoną.Senieji istoriniai šaltiniai liudija didelę lietuvių pagarbą moterims

bei svarbią jos reikšmę senovės baltų šeimoje. Pavyzdžiui, teisine

užfiksuota paprotinės teisės nuostata- už moters užmušimą ar sužeidimą

bausti dvigubai didesnėmis baudomis negu už vyro („ Prūsų teisyne“ 1340

m.). Vadinasi, moteris vertinama dvigubai brangiau negu jis. Ši nuostata,

besiremianti paprotine teise, XVI a.buvo įrašyta į visas tris LLietuvos

Statuto redakcijas (1529, 1566 ir 1588 m.). tai rodo išskirtinę pagarbą

moteriai kaip potencialiai būsimos gyvybės gimdytojai.(1,psl.10)

XX a. Pradžios lietuvių literatūroje atskleidžiamas psichologinis

moters trapumas. Ji dar nepriklauso kultūros sferai, nedalyvauja idėjų

audrose, bet jau yra išėjusi iš saugaus, ją globojančio broliško kaimo

aplinkos, nors dar niekur nenuėjusi, o vyrai jau yra perėję į miestietišką

gyvenimo būdą, į idėjines kovas, į partijas, į kultūros sferą

Kitą alternatyvą šito laikotarpio vyrų ir moterų santykiams suvėkti

pasiūlė Vydūnas jau 1902 metais. Jis vaizduoja moterį, kuri yra

apsisprendusi ir savimi pasitikinti moralinė individualistė, kuri pati

pasirenka, ką garbinti: „Kitų neatsiklausiu, / kas šventa. Garbinu, kas

šventa man. “ Tai apskritai moralinio individualisto pareiškimas, galėtų

taip kalbėti ir vyras, pavyzdžiui, bet Vydūno dramoje šiuos žodžius taria

moteris(nors ir ne konkretus žmogus, o literatūros herojė). Šiai moralinei

individualistei jau užtenka jos pačios apsisprendimo, nebereikia kitų

paramos.

Kitoje Vydūno dramoje Daiva savo berneliui, norinčiam tik ją mylėti,

atsako: „Eikš tad! Ir stokis pasiryžęs! / Žiūrėki į tautos kelionę! (.)

Būt prie manęs, tai ne tiktai / pajust ramybę, būti sau laimingu. / Yra tai

ir uždavinys“.

Moteris primena vyrams moralinę atsakomybę ir tampa jiems moraliniu

modeliu, vadovu. Ta tema tęsiama kelionėse Vydūno dramose. „Vyrams

griaunant senąjį amžių, mums, mergaitėms, reikia kurti naująjį. Vyrai

žudydami pagaliau pasibjaurės savo nežmoniškumu. Tuo tarpu mes auginsime

gyvybę ir malonumą. Tautos aatsigauna tiktai iš moterų, iš jų širdies

tyrumo“. Moteris – vadovė, šaukianti vyrus į moralinę atsakomybę.

Tiesa, ir pats Vydūnas kai kuriais atžvilgiais riboja moterų veiklą

visuomenėje, sprendžia, kas moterims leistina arba neleistina. Viename savo

traktate aiškina, kad šeima yra vyriausioji moters gyvybės ir valdžios

vieta: „Moteriškos gali kiekvieną vietą užimti kaip vyriškieji, žinoma,

kiek jų prigimtis tam yra tinkama. Todėl negali jos eiti šventintojų,

teisėjų ir valdytojų pareigas. Kūrybos galių pašauktos gyvybei daugint, jai

atvest į šią esamybę, jos netinka jai ir tiesiogiu būdu aukštint “.

Literatūriniuose Vydūno veikaluose moteris šaukiama būti moraliniu modeliu

vyrams ir atgaivinti tautą savo pavyzdžiu, bet socialinėje praktikoje

vadovaujantys vaidmenys visuomenėje joms netinka. Jų modelis turi būti vien

simboliškas. Jos turi veikti iš vidaus, apeliuodamos į jausmus, augindamos

vaikus ir stiprindamos suaugusių vyrų charakterį, bet joms negalima turėti

sprendžiamos galios.

Kodėl Vydūnas neleidžia moterims užimti vadovaujančių pozicijų

visuomenėje, jeigu jos yra moraliai tobulesnės? Gal dėl to, kad tas jų

moralinis tobulumas nebūtų suterštas? Vydūnas čia gal vadovaujasi mintimi,

kad administratoriai turi imtis veiksmų, kurie kompromituoja moralinį

principą, ir todėl mums reikia išsaugoti moteris kaip moralinį pavyzdį,

neįsileidžiant jų į viešąjį gyvenimą.

Vydūnas rašė, kad „Motera su savo kūno gyvenimu yra daug tvirčiau

rišta erdvės ir laiko ir daug giliau įguldyta į gamtos galių srovę negu

vyras. Motera yra tiesiog gyvenimo vartai, pro kuriuos žmogus tturi žengti

ateidamas į šį pasaulį“. Jis pabrėžė moters gebėjimą visame žmonijos

gyvenime dalyti dvasinius turtus bei skleisti šviesą pasauliui. Pasak

autoriaus, moteris „gimties uždaviniu paduoda savo vaikui visą savo

giminės, tautos ir padermės praeities turtą“.

Žengiame į tarpukario Lietuvą. Viena pagrindinių šio laikotarpio

temų laikyčiau neužbaigtą išsilaisvinimo tema Nepriklausomybės atgavimas

1918

m. daugeliui ne tik atrodė džiaugsmingas stebuklas, bet ir įkvėpė individo

išsilaisvinimo, neriboto veržlumo pojūtį, kuris ypač atsiskleidė

jaunesniųjų kūryboje. Ne tik tauta ir valstybė išsilaisvina, bet ir

individas pajunta savyje galią audringai veikti, savo individualybės

energiją.

Tai, kad lietuvių visuomenėje nėra išsilaisvinančių ir kitiems

išsilaisvinti padedančių moterų, gali būti paaiškinta ir paties Putino

„Nuvainikuotosios vaidilutės“ principu, kai moters išsilaisvinimą galima

pagrįsti tik tuo motyvu, kad bus gimdomi herojai. „Nuvainikuotosios

vaidilutės“ mintis apibendrina 1947m.išeivijoje išspausdinta Maceinos

filosofinė“Nuvainikuotosios vaidilutės “interpretacija. Pacituosime keletą

pastraipų, kuriose Maceina kalba už Putiną (interpretuoja Putiną su juo

identifikuodamasis) : „Kultūrinė kūryba, vis tiek, ar ji reikšis meno ir

mokslo srityse, kaip pas Aischilą, ar visuomenės srityje, kaip pas

Mickevičių, yra daugiau vyro privilegija. Nors moteris šiose srityse sugeba

padaryti ir gražių dalykų, vis dėlto išviršinio pasaulio tvarkymas,

objektyvinių kūrinių gaminimas nėra būdingas moteriai iš esmės. Moteris yra

nepaprastai galinga ir stipri, tačiau kitoje, ne objektyvinės kūrybos

srityje.“ Šitas atperkamasis veksnys moters rankose yra ne kas kita, kaip

pašaukimas gimdyti. Jeigu moteriai šioje sąmoningumo struktūroje atimama

kūrybos teisė, tai kartu atimama

galimybė ja pagrįsti laisvės reikalavimą.

Ši logoka atima iš moters argumentaciją, jog laisvės jai reikia dėl to, kad

būtų kūrybinga. Ir todėl gal galima suprasti. Kodėl išsilaisvinančiai

moteriai taip sunku gyventi.

Bet jei šioje Putino ir Maceinos galvojimo schemoje moteriai atimama

kūrybos teisė, tai vyrui atimama meilės galia ir tuo pačiu- atsakomybė už

savo meilę. Tuo tarpu meilės nešėja ir jos žadintoja yra ne kas kita, kaip

moteris. Ne vyras yra meilės šaltinis. Meilė yra tik duodama vyrui, o ne jo

kuriama, ir dėl to jis negali bbūti už ją atsakingas. Čia šiek tiek panašu į

jau kelis kartus minėtą tezę: vyras siejamas su kultūra, o moteris su

gamta. Tačiau vėl truputį susikomplikuoja šios lygtys: gamta, su kuria

siejama nuvainikuota vaidilutė, yra sutapusi su tautos likimu, jinai gimdo

ne šiaip sau, kad gimdytų (gamtos balso šaukiama arba instinkto skatinama),

o tam, kad stiprintų savo tautą.

Antanas Maceina, kalbėdamas apie tautinį auklėjimą nurodo, kad

moteris „ visados yra pirmutinė savo kūdikio auklėtoja tautos ir tėvynės

meilei. Tautiško auklėjimo atžvilgiu šeima turi grindžiamosios reikšmės: ji

sukuria individo ttautiškumo užuomazgas“. Jis taip pat pabrėžia motinos

svarbą auklėjant vaiką patriotine, religine, nacionaline dvasia.

Moters ryšį su prigimtimi, kurį Putinas pabrėžia, stipriai pajunta

ir Nėris. Ji rašo: „Pabudo manyje moteris, ir viso pasaulio moteriškumas

susikaupė manyje“. Šiuo atžvilgiu panašus ir Nėries moters supratimas. JJi

taip pat labai stipriai išreiškia laisvės motyvą, toji laisvė yra emocinė,

ir jos ilgesys jaunystėje atrodo bendras ir vyrui, ir moteriai. Bet vyras

ankščiau praranda emociškai suvoktą laisvės ilgesį. Moteris jį išlaiko.

Kadaise ir vyras, ir moteris buvo panašūs tuo beribiu laisvės ilgesiu, tai

nėra specifinė vyriško ar moteriško charakterio savybė, nes abu tą ilgesį

jautė ir juo dalinosi, bet vyras greičiau perdegė, vyrui jis greičiau

praėjo.

Vyras yra prijaukinamas savo sendinančio racionalumo ir visuomeninių

atsakomybių, o moteris išlieka begalinio ilgesio saugotoja,nesuvaldoma

būtybė. Gal dėl to, kad ji mažiau racionali (pačios Nėries interpretacija),

arčiau prigimties.

Šalkauskis skelbia 1929 metais: „Galiausias moterų nelaisvės ir

įvairaus pavergimo šaltinis yra tasai faktas, kad didžioji moterų dauguma

neįgauna niekados tikro savo vertės pajautimo, neapsisprendžia laisvai bei

sąmoningai ir nesugeba nuosekliai vadovautis savo gyvenime bei veikime

racionaliais motyvais“. Šalkauskis „Gairėse moterų klausimui spręsti“

kaip tik pasisako siekti lygių teisių.Nors anot Stasio Šalkauskio,

„šeimininiame auklėjime motina yra pirmaeilė auklėjimo veikėja, turinti

glaudesnį ryšį su vaiku fiziologijos ir doros atžvilgiu“. Filosofas

pripažįsta jos sugebėjimą labiau įsigilinti į savo vaikų reikalus ir juos

atjausti bei daugiau skirti jiems meilės. Moters motinos pašaukimą jis

vertina labiau negu moters visuomenininkės paskirtį.

Būsima motina šeimoje ir bendruomenėje

Nagrinėjant XIX a.pabaigos- XX a. vidurio lietuvės vaidmenį šeimoje

bei kaimo bendrijoje, iškyla daugybė klausimų. Koks pačios moters

identitetas šeimoje, kaimo bendruomenėje? Koks jos požiūris į mmotinystę,

šeimos gyvenimą ir ko iš jų tikisi? Kaip šeima ir bendruomenė formuoja

moterį kaip individą nuo gimimo iki svarbiausio jos gyvenimo lūžio-

santuokos ir nuo jos iki mirties? Visi šie klausimai įsiterpia į amžinąjį

gyvenimo ir mirties kaitos ciklą, kuriame svarbi vieta tenka moteriai.

Remdamasi lietuvių šeimos papročiais bei liaudies tikėjimais, bandoma

atskleisti moters motinos pašaukimą, jos vaidmenį ir funkcijas šeimoje bei

kaimo bendruomenėje.

Individas išgyveno amžiaus ar jo socialinės padėties patikimus,

dažnai lydėtus tam tikrų ritualų. Perėjimas į kitą ąmžiaus grupę ar

socialinę padėtį vyko įvairiuose egzistencijos lygiuose, nors moters

gyvenimo etapai panašūs: gimimas, socialinė branda, santuoka, nėštumas,

motinystė, kaip asmens perėjimas į aukštesnį socialinį ligmenį, mirtis.

Kiekvienas šių įvykių paprastai susijęs su atitinkamais ritualais, kurių

tikslas- padėti individui sklandžiau pereiti iš turėtos pozicijos į dar

nepatirtą ir išgyventi rėliginės bei socialinės padėties pokyčius.

Ritualai, pasak A. Baiburino, ir yra ta ypatinga elgesio programa, kuri

padeda individui nugalėti kritiškas būties situacijas.

Naujos gyvybės atėjimas į pasaulį- ypatingas momentas. Senosiose

kultūrose“kūdikio gimimas apskritai suprantamas kaip dievybės dovana,

savotiška hierofanija“(1.psl.41). Šiame liminiame laikotarpyje naujasis

žmogus išeina iš motinos įsčių į šio pasaulio erdvę kurioje „jis dar nėra

pripažintas šeimos ir nėra priimtas visuomenės“.

Gimtuvių papročiuose preliminaliniame laikotarpyje ypač ryški

būsimosios kūdikio motinos pagalba. Šiuo laikotarpiu jos elgesys, o ir ji

pati tampa kūdikiui pavyzdžiu. Tradicinėje lietuvių kultūroje tikima, jog

vaisius perima daugelį mmotinos savybių, būsimo kūdikio elgesys, sveikata ir

net likimas priklauso nuo nėščiosios elgesio. Todėl laukiančioji turėjo

bųti tvarkinga, teisinga, neimti svetimo daikto, kad vaikas nebūtų vagis,

vengti apkalbų, nes kūdikis galįs gimti nebyliu. Ji pati stengėsi

nesistebėti, kad vaikas į juos neatsigimtų.

Besilaukiančoji turėjo laikytis tradicinių liaudies tikėjimų, dažnai

ir prietarų, kurie jai draudė ką nors iš kaimynų skolintis, dalyvauti

pasilinksminimuose, apskritai išeiti iš savo namų, kad neatsidurtų

nepalankiose situacijose. Vyresnės kaimo moterys nėščiąją šmaikščiai

perspėdavo: “Kol tuščia, moterėle, kaip ožka šokinėk, jei nėščia- už

pečiaus sėdėk“ arba „nėščia būdama uliosi, giedosi, tai vaiko sulaukusi

ašarėles liesi“.(1.psl.42)

Kaimo bendruomenė gerbė tą nėščiąją, kuri laikėsi viešosios nuomonės

nustatytų šeimos moralės normų. Ne tik šeimynos nariai, bet ir visi, kam

tekdavo su ja turėti reikalų, stengėsi ją apsaugoti nuo nemalonumų ar

susierzinimo. Pabarti ar kitaip užgauti laikyta nusidėjimu, nes tai galėjo

pakenkti jos ir būsimojo vaiko sveikatai. Paprotinė teisė bet kokį rankos

pakėlimą prieš kūdikio besilaukiančiąją laikė dvigubu nusikaltimu.

Anyta, motina ar kita vyresnė kaimo moteris jautė pareigą perduoti

kūdikio besilaukiančiajai šimtmečiais sukauptą žmonių išmintį, patirtį, kad

vaikas gimtų sveikas.

Tradicinėje kaimo bendruomenėje pasitaikydavo ir netipiškų atvėjų,

kai moterys bandė nutraukti užsimezgusį nėštumą liaudies medicinos

priemonėmis. Iki Antrojo pasaulinio karo abortai kaime nebuvo paplitę, nes

kūdikio vengianti moteris kaimo bendruomenėje buvo labai smerkiama. Tyrimų

medžiaga rodo, kad iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvos kaime nnėštumas buvo

nutraukiamas gana retai, nes moterys laikėsi religijos ir liaudiškosios

tradicijos nustatytų moralės normų.

Lietuvos kaime per šimtmečius susiformavo bei nusistovėjo tam tikra

dorovės normų kultūra. Dorovinės vertybės egzistavo kaip moralės normos,

kurias reglamentavo žmonių isitikinimai, pažiūros bei liaudies tikėjimai,

prietarai. Dar prieš kūdikį pradedant visas sutuoktinių dėmesys buvo

nukreiptas į būsimąjį palikuonį. Vaiko atsiradimui tiek mergina, tiek ir

vyras buvo ruošiami šeimoje jau prieš vestuves. Renkantis vedybų partnerį

žiūrėta, kad būsimieji sutuoktiniai būtų sveiki. Manyta, jog nuo jų doros,

fizinių ir dvasinių galių, charakterio savybių, gyvenimo būdo priklausys

palikuonių prigimtis, darbštumas, sveikata ir laimė. Todėl kiekviena motina

savo būsimą kūdikį pradėdavo auklėti dar įsčiose, laikydamasi gamtos

papročių bei mistiškų nuostatų.

Daugelis apeigų šiuo metu jau užmirštos. Minėtos apeigos XIX

a.pabaigoje- XX a.pradžioje dar nebuvo praradusios apeiginės paskirties.

Kiekviena apeiga turėjo prasmę- nulemti vaiko ateitį bei formuoti jo

savybes.

Nuo senų laikų yra tikėta ypatinga motinos žodžio galia

(prakeikimas), nuliamenčia vaikų, kitų žmonių likimus. Tautosakos archyvose

sukaupta daugybė prakeikimo aprašymų.

Ten, kur baigiasi Puvočių kaimo sodybos, prasideda plačios ganyklos,

nežinia kodėl keistai vadinamos Odomis, dešiniajame Merkio krante dūkso

nemažas, taisyklingai skeltas Perkūno akmuo. Susidūrimas, tarsi akistata su

akmeniu, su jo aplinka, kaip aš dabar manau, mums ir, ko gero, ankstesnėms

kartoms buvo tam tikra neoficiali iniciacija- perėjimas į bendruomenės

vyresniųjų arba jaunimo „luomą“.

Perkūno akmenį legenda. Kaimo samdinys pamilo turtingo ūkininko

dukterį.

Matyt, meilės būta abipusės ir karštos, nes, nepaisydami griežtų

tėvų draudimų, įsimylėjėliai nutarė būti kartu. Meiliai beburkuojančius

besitariančius ant didelio akmens tarp brūzgynų, čeraškynų juos ir užtiko

mergaitės motina. Sako, kad pirmi jos žodžiai buvę: „Kad jus Perkūnas

suvienčiavot! “ Iš giedro dangaus trenkęs žaibas. Atsitokėjo motina vietoj

vaikų pamatė tik perpus perskeltą akmenį.

Kartais prakeikimas yra netgi žmoniškosios prigimties praradimas.

Kuris pasakojimuose, legendose ar sakmėse socialiai ir moraliai

motyvuojamas. Kodėl būtent akmeniu prakeikiama? Pateikėjai tai aiškina

paprastai: „Motynos širdis buvus kieta kaip akmuo“ (Elena Baliukienė, g.

1912 m. VVilkiaucinio k., Varėnos r.). „Akmenio sunkiausia dalia. Jo niekas

nemyli, prie jo neprisiglaus, nesušils“ (Bronius Meidus, g. 1923 m.

Pašiekšnės k., Švenčionių r.) ir pan. Ir iš tautosakos matome, kad akmuo

asocijuojasi su šalčiu, kieta širdim, sunkia žmogaus dalia.(9,psl.)

Motinos žodžiai maginę prakeikimo galią įgyja ir kepant duoną. Duonos

kepimas buvęs ypatingas laikas, kada galioja daugybė draudimų ( nesikeikti,

neminėti piktos dvasios ir pan.). Tai tam tikra prasme sakralus laikas

(kaip šventa laikyta ir pati duona).Tada išsprūdęs netinkamas žodis gali

nulemti žmogaus likimą. Aišku , kad „Mocynom nnesaka keike savo vaikų.

Geras žodzis ugdo, piktas mocynos žodzis akmeniu gula an vaiko dalios “

(Marijona Jezukevičienė.g. 1911 m. Perlojos k.Varėnos r.). (9.psl)

Tradicinė kultūra, anot V. Šatkauskienės, – dorovinga ir skaisti, bet

ir slėpiningiausiojo dalyko, lyčių santykio, – niekam nepavyksta apeiti.

Kokiame savo gyvenimo amžiuje imam suvokti lyties skirtumą? (A.

Vyšniauskaitė, „Žmogiškosios savimonės formavimas ankstyvoje vaikystėje“).

(8.psl.53) Lyties skirtumą esą pradedama suvokti trečiaisiais savo gyvenimo

metais. Senojo kaimo šeimose labiau laukta gimstant berniuko, nes mergaitė

– tik papildomas kraitis iš namų. Bet visiems ateisiantiems, be abejo,

linkėta, kad būtų „sveikas, protingas, darbštus, sąžiningas, gerbiantis

tėvus, atjaučiantis atjautos reikalingus“, trumpai tariant- laimingas. Tuo

turėjo pradėti rūpintis jau laukiančioji motina:gink Dieve- nieko nevokt,

nematyt ko nešvankaus, negražaus. Ir pribuvėja stengėsi nulemti

gimstančiajam sėkmę: priimti ne plikom rankom, o gražiu rankšluosčiu,

kartais mergaitę- su vyro kelnėm rankose (jauna ištekės). Kai vyriasnieji

vaikai domėdavosi, iš kur jų sesutės, broliukai bei jie patys, dažniausiai

išsisukinėta: gandras per kaminą atnešęs ir pan. Ar toks aiškinimas

dabartinėmis mūsų viešumo, informatyvumo sąlygomis geras? Matyt, ne. Tėvų

išsisukinėjimas tik žadinąs smalsumą, įstumiąs į melą. JJau 3-4 metų vaikui

reikia aiškinti tiesą- labai subtiliai, su meile: vieną dalį esą davė

mamytė, kitą- tėvelis.

Tačiau A. Patackas, ne itin su tuo sutikęs: ar ne per lengvai esą

atsižadame „paskutinio mūsų skaistybės bastiono- tradicinės kultūros?“,

įniko į šneką apie vyriškąjį pradą lietuvių kultūroje. Esame moteriško

prado kultūros žmonės. To ženklai- epinio mąstymo stygius, neturim epo,

tautosaka- tik lyriška, šiandieninėje poezijoje- stipriausias taip pat

lyrizmas, LDK statute, juridiškaisunorminusiame mūsų prigimtinę teisę, už

moters nužudymą numatyti net dvigubą baudą.(8.psl.53)

Skirtingų lyčių žmonės, „be abejo, pakankamai skiriasi“: apranga,

mėgstamu mmaistu, darbo pareigomis, bet- viskas vienodėja. Moters

išskirtinumo nekintanti esmė, be abejo, – jos vaisingumas.

R. Balsys sakė ( „Vaisingumo skatinimas vestuvių papročiuose“):

„bevaikė šeima – betikslė“, „Dievo užmiršta ir paniekinta žmonių“.

(8.psl.54) Kad taip neatsitiktų- jau ir vestuvėse rūpintasi: maginiai

veiksmai, kurie teoriškai apibūdinti taip: kūlimo, daužymo bei liejimo,

barstymo; jaunosios vežimo papuošalų nudraskymas ir iš to sukūrimas ugnies,

šėlimas, triukšmavimas prie jos; sugultuvių sūrio kapojimas(nes tik kažką

„sudraskius, sulaužius“, gali gimti kažkas nauja). Vaisingumo prašyta,

atrodo, pirmiausiai iš Aukščiausiojo, iš Perkūno, kaip dabar iš Dievo.

MERGAITĖS IR MERGINOS SOCIALIZACIJA

Pamėginsime panagrinėti mergaitės- būsimos motinos fizinių bei

dvasinių savybių ugdymą šeimoje. Dauguma dabartinių psichologų pripažįsta

tiek prigimties, tiek ugdymo bei jų tarpusavio sąveikos svarbą formuojant

kiekvieną individą.

Tradacinė lietuvių liaudies pedagogika, pagrįsta ilgaamže patirtimi,

teigė, jog vaiką reikia pradėti auklėti lopšyje ir jo auklėjimą baigti

vedybomis. Motinos meilė prasideda, jos ryšys su kūdikiu užsimezga dar

esant jam įsčiose, todėl kūdikio formavimas ir ugdymas labai svarbus ne tik

jam gimus, bet ir iki jo gimimo. Tradicinėje lietuvių liaudies pedagogikoje

vaiko ugdymo nuostatos buvo perduodamos intuityviai per liaudies tikėjimus

bei prietarus, draudimų sistemą. Liaudies išmintis suvokė, kad motina- tai

tas asmuo, kuris labiausiai paveikia vaiko vystymąsi. Motina ne tik tenkino

biologinius kūdikio poreikius, bet veikė ir jo emocijas.

Dabartinių psichologų tyrimai rodo, kad motinos netektis veikia vaiko

intelektualinį, fizinį bei pažintinį vvystymąsi. Nutrūkus ryšiui tarp

motinos ir vaiko, kyla grėsmė mažylio gyvybei. Jis pasijunta atstumtas,

nereikalingas, nelieka dvasinio ryšio. Anglų etologas, psichoanalitikas

Johnas Bowlby yra pastebėjęs, kad kūdikio prisirišimas prie motinos sukuria

prototipą vėlesnėms ilgalaikėms jungtims su kitais asmenimis- šeimos

nariais, draugais ir galop vedyboms(1.psl.70).Tradicinės lietuvių šeimos

kūdikį ankstyvojoje vaikystėje globojo ir prižiūrėjo motina.

Tiek gimtuvių papročiuose, tiek ir vėlesniuose mergaitės

socializacijos etapuose pastebimas ypatingas motinos ir dukters santykis.

Vos tik užgimus mergaitei, motina pradėdavo rūpintis dukterimi, kaip

būsimąja motina, rengdama ją motinystei. Žindydavo ilgiau negu sūnų, kad ji

būtų stipresnė vaikams gimdyti. Motina, taip pat, ypač rūpinosi dukters

atjunkimu: paskutinį kartą ją žindydavo baigiantis delčiai, esą tada

subrendusi duktė tik dvi dienas mėnesinėmis tesirgsianti. (1.psl.46)

XIX a. II pusėje- XX a. pradžioje Lietuvos kaime, kur šeimose buvo

daug vaikų bei jų prižiūrėtojų- senelių, tetų, vyresniųjų broliukų bei

sesučių, kūdikis nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų tarsi pasinerdavo į

tautosakos pasaulį. Motinos dainuojamos lopšinės, močiutės sekamos pasakos,

menamos mįslės, įvairūs vaikų žaidimai, patarlės, priežodžiai žadino vaiko

vaizduotę, lavino protą, ugdė bręstančio žmogaus dvasines ir fizines

savybes. Kupina humoro liaudies išmintis, tautosaka, perduodama motinos,

senelės, vyresniųjų vaikų, ugdė vaiko emocijas ir skatino jį žaisti.

Žaisdami vaikai atspindėjo tam tikrus suaugusiųjų pasaulio idealus.

Žaidimas kartu atliko ir vaiko socializacijos funkciją, padedančią

formuotis jo gyvenimiškai pozicijai.

Lietuvių šeimos papročių analizė liudija, kad formuojant žmogų

kūdikystės laikotarpiu pagrindinis vaidmuo tteko jo motinai ir kasdieninei

namų aplinkai.Ankstyvosios vaikystės fazėje dedami ir vaiko tapatybės

pagrindai. Pirmiausia vaikas save sutapatina su savo tėvais: mergaitei

moters idealas- motina, berniukui vyro modelis- tėvas. Vadinasi, vaiko

tapatybei pagrindą padeda tėvai.

Mergaitės ugdymui didžiausią įtaką turėjo motinos pavyzdys.

Nuo pat ankstyvos kūdikystės ji stebėdavo savo motinos elgesį šeimoje ir

kaimo bendruomenėje. Mergaitė,nuo mažens stebėjusi motinos apsiėjimą su

šeimos nariais bei kaimynais, giminėmis, vienaip ar kitaip jau pati

dalyvavo iš senelių ir prosenelių paveldėtoje šeimos santykių sistemoje ir,

nepastebimai ją perimdama, kūrė savo būsimos šeimos modelį. Į dvasinį

mergaitės ugdymą įėjo ir religinis auklėjimas, kuriuo daugiausia rūpinosi

motina. Ne veltui sakyta: ką jaunas sudėsi, tą paaugęs turėsi.

Kalbant apie merginų tekėjimo amžių reikėtų paminėti pirmaeiliškumo

teisę šeimoje. Pagal senovės tradiciją lietuvių šeimose buvo laikomasi

vyresniškumo principo: neištekėjus vyresniajai seseriai, jaunesnioji

neturėjusi teisės net į stakles sėsti.(1.psl.99)

Nuo pat mergaitės gimimo iki jos vedybų pagrindinis motinos

rūpestis- kad ištekėjusi dukra taptų „laukianti“. Sėkmingą dukters

motinystę motina siekė nulemti racionaliais bei magiškais veiksmais.

Motinystės sampratą taip pat formavo pati kaimo bendruomenė, besiremianti

draudimais, pamokymais bei liaudies tikėjimais, ir pirmiausia reikalaujanti

iš būsimos motinos dorai ir nepriekaištingai elgtis.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje į senmerges, kaip ir į

nesantuokinį kūdikį turinčias merginas , žiūrėta neigiamai. Žinoma

pastarosios buvo smerkiamos labiau. XX a. III- IV dešimtmetyje, pakitus

žmonių pasaulėžiūrai, mąstysenai, kaimo

žmonių požiūris į senmerges

keitėsi. Jis pasidarė atlaidesnis.

Tačiau tiek senmergės, senberniai, tiek ir nesantuokinio kūdikio

susilaukusi mergina, neperėję vestuvinių iniciacijų, nepatekę į ritualu

sankcionuotą būklę, iškrisdavo iš normalios socialinės kaimo bendrijos

sąrangos. Tokios elgesio normos savaime skatino jaunimą kurti šeimą ir

pereiti į kitą socialinės būties pakopą. Perėjimas į naują socialinę padėtį

individui garantavo naują, pilnesnę egzistenciją, kurioje žmogaus galimybės

galėjo plėtotis tobuliau ir pilniau, nes jis galėjo įgyvendinti paties

Kūrėjo žmogui pavestą šeimos, giminės ir žmonijos pratęsimo uždavinį.

Santuoka ypač svarbi moteriai. Vestuvės – socialinės jos

egzistencijos pateisinimas, ttradicinėje kaimo bendruomenėje, palyginti dar

ne taip seniai, tai- vienintelis būdas moteriai integruotis į visuomenę.

Moteris šeimoje skirta giminei išsaugoti ir namų židiniui kurstyti.

Perėjusi iš vieno amžiaus tarpsnio- mergavimo į naują brandžios

būties tarpsnį- moterystę, ji įgydavo naują socialinį statusą ir tuo pačiu

metu išgyvendavo vidinę krizę, nerimą, būdingą bet kokiam perėjimui.

Kaimo bendruomenės palaiminimas, pritarimas santuokai buvo svarbus

atsisveikinimo apeigų momentas. Bendruomenė sudarė ne tik kaimynystės ar

giminystės, bet ir dvasiniais ryšiais susietą bendriją, kuri perėjimo

apeigomis užtikrindavo jaunavedžių socialinės brandos baigtį.

Atsisveikinimas su rūtų ddarželui, tai dar viena jaunosios

atsisveikinimo su jaunystės dienomis apeiga. Lietuvos kaimas rūtų darželį

nuo seno laikė merginos kuklumo, sielos grožio, doros išraiška. Pagal jį

sprendė apie jos asmenį, todėl paskutinėmis mergavimo dienomis jaunoji

verkaudama savo rūpestį dėl neaiškios ateities išsakydavo rūtai. Jaunosios

verkavimas rūtų ddarželyje- tai senovinis gimtųjų namų erdvės atskyrimo

ritualas.sauri perėjimo apeigomis užtikrindavo jaunav

Mūsų krašto žmonės per amžius buvo labai taikingi, bet gyvenant

šeimoje, nuolat dirbant, vargstant tekdavo ir susipykti. Žmonės sakydavo,

kad susipykimo ar susibarimo yra sunku išvengti. Vyras ir žmona pykdavosi

nedažnai ir trumpai. Priežodis sako: „Dieną su pagaliais, o naktį po

vienais kailiniais“. Susipykdavo dėl įvairių darbų, skirtingų pažiūrų,

vaikų auklėjimo. Tačiau vyro ir žmonos susipykimas buvo tik tarpusavis,

kaip žmonės sakydavo, „iš namų jis neišeidavo“, slepiamas nuo pašalinių

žmonių, nes tai buvo laikoma nepadorumu.

Vyro ir žmonos santykiai atsispindi dainose(2. psl.119):

Teka upė per žvirgždzynų, Mylėk Dieve, nuok šio rozo

Nenor žirgas gerti; Jau daugiau nebarsiu.

Aš pajėmiau jaunų pačių, Karo svirne kančiukėlis

Neketinau barcia. Šešių diržų pinta,

Aš pabariau vienų kartų- Nusitraukįs kančiukėlį

Tris ddzienelas verkė. Pamokysiu dirbti.

Moterys savo pyktį paprastai išreikšdavo tylėjimu. Pyktį reikšdavo ir

greitai vaikščiodamos bei smarkiai trankydamos durimis. Kai kur trankiai

ant stalo dėdavo valgį. Pastebėta, kad moterys su vyrais pykdavosi trumpiau

ir beveik visuomet pirmosios prakalbindavo vyrą. Kaime retai pasitaikydavo,

kad vedusieji susipykę išsiskirtų.

Šeimos ūkio kasą tvarkė dažniausiai vyras. Šeimininkės pinigai- tik

iš vištų, sūrių, svogunėlių. Taigi tradicinėje mūsų kultūroje moters

turtinė padėtis buvo „gana apverktina“: gavo ji turtą iš tėvų, bet „su

vedybomis turtas pereidavo į vyro rankas“.(8.psl.56)

Mūsų kultūros senuosius papročius formavo ssocialinė sąmonė. Pasak

A.Žarskaus („Lytiniai santykiai socialinės ir asmeninės sąmonės šviesoje“):

Žmogus jautė vienybę su kitais žmonėmis, priklausomybę nuo jų ir visą, kas

gyva. Apeigos, papročiai palaikė būtent šitą jausmą. Tad pagarba

socialinėms normoms atsispindėjo ir lyčių santykiuose: giminės tęstinumas

atrodė kaip pats nemirtingumas. Nūn- „asmeninės sąmonės šviesoje“

kiekvienas kuria savo nuostatas, požiūrius, atsisakoma paklusti išorinėms

gyvenimo normoms, kiekvienam atrodo, kad jis pats žinąs kaip jam elgtis,

kiekvienas nori laisvės į gėrį ir į blogį. Senujų papročių paneigimas

neišvengiamas: taip šalinamos proto veiklos kliūtys (paprotys- pa ir

protas: pamintas , žemesnis protas), ėjimo į aukštesnę, asmeninės sąmonės

civilizaciją. Bet šiandien esam kryžkelėj: „iššvaistėm senuosius papročius,

moraliones normas, o savujų, asmeninių dar nesukūrėm“. Čia ir esanti

šiandienos mūsų tarpusavio santykių, o ypač – gyvybės pratęsimo srity

pakrikimo paslaptis. Nejaučiama atsakomybė prieš negimusius, tad lytiniai

santykiai- egoistiški. Reikės galiausiai suvokti ir proto nuostatų

pragaištingumą, kai nepasitikima pačiu Pasauliu, Kūrėju, o vadovaujamasi

išprotavimu. Asmeninę sąmonę turės keisti dvasinė. Bet papročių išoriniam

„kevalui“ iširus, būtina išsaugoti jų „grūdą“, teigtų moralinių nuostatų

esmę: lyčių santykiai, meilė- gyvybės pratęsimo. (8.psl.55)

Vyksta tradicinių moteriškųjų vertybių skaudūs lūžiai, nykimas-

tradiciniai išlieka tik moteriškumą išreiškiantys simboliai:laumės

įvaizdis, ilgi plaukai.

XX a.pabaigos lietuvių literatūroje klasikinis moters motinos

įvaizdis gerokai transformuotas – įgijęs išvikščią pavidalą. Dabartinės

moters būsenoje vis daugiau disharmonijos, tarp dabarties pasaulio ir

moters juntama vis didesnė įtampa. Moters motinos degradaciją vaizdžiai

atskleidžia Jurgos IIvanauskaitės apysaką „Visi svajoja apie šunį“. J .

Ivanauskaitės „Mėnulio vaikų “ merginos negali gyventi be bandos, nors

ilgisi tylos ir vienatvės, bet trapus jų moteriškumas paslėptas, sutelktas

viduje. Iš čia kyla jų bejėgiškumas, beprotystė, mirties ir savižudybės

troskimas. Iš tiesų XX a.pabaigos moters

ama- tai tai jos pačios siekimas sunaikinti savyje amžinąjį moteriškumą.

Moteris vyriškame pasaulyje

Moteris. Toks nuostabus ir prieštaringas kūrinys po Saule. Trapi

kaip indas, jautri, subtili ir kartu sugebanti patraukti prie savęs galiūnų

jėgą, įšminčių išmintį, karalių širdis.

XXa. Moters paveikslas keitėsi taip greitai, kaip keitėsi mados

kryptys. Moteris pradėjo trokšti išreikšti „pačią save“ – tokią, kokia ji

yra.

Kiekviena moteris ieško moteriškumo idealo, nori atrasti savo

asmenybės bruožus. Dažnai ją žavi taip trokštama gyvenimo „laisvė“.

Kiekvieną moterį ar merginą nuo pat vaikystės lydi gilus širdies

troškimas būti laiminga, mylima, gerbima, saugoma. Tačiau ne visos vienodai

supranta laimę. Dažnai tam turi įtakos aplinka, kurioje augo mergaitė: tėvų

santykiai, keik vėliau – bendravimas su draugėmis, literatūra, televizija

ir kino filmų vaizdai, kurie įrėžė į sąmonę įvairiausius laimės

stereotipus. Todėl kiekviena moteris turi įsivaizduojamos laimės paveikslą.

Po to jame atsiranda vis daugiau praktiškumo atspalvių.

A. Krikštaponiėnė teigia, kad daugelis šiuolaikinių moterų prarado

moteriškumą. Moters paveksle atsirado vis daugiau ir daugiau vyriškumo

bruožų. Kai kai moteris bando atrodyti nepriklausoma, stipri, jos vertė

krenta. Dėl to širdies gilumoje kenčia jji pati, bei artimi žmonės (vyras,

vaikai).(5,psl.6)

B.Obelienienė rašo: sakoma ,kad kiekviena margaitė nešina savo

būsimais vaikais. Moteriškoji jungtis, nematomais saitais siejanti

buvusias, esamas ir būsimas šeimos moteris, per gimdymą perduoda

neįkainojamą moterišką patirtį. Jos ištakos siekia pasaulio pradžią ir turi

daigybę pavadinimų- Moteriškasis Pradas, Pasulio Motina, Motina

gamta.(19.psl 18)

Ieva veselnickaja savo knygoje „Moteris vyriškame pasaulyje“ kviečia

nešvaistyti tokio brangaus gyvenimo pasekmių analizei, o ieškoti

priežasties to, kas su mumis vyksta, kaip šias priežasis pakeisti,

transformuoti ar pagaliau priimti, jei negalima pakeisti. Prisimindami tai

, kurkime savo gyvenimą, bendraukime su žmonėmis.

Kaip išlikti moterimi pasaulyje, kuris kinta, psichologiškai

keičiasi? Pirmiausia reikia prisiminti, jog žmogus visų daiktų matas. Ir

moteris turi visišką savarankišką funkciją, visiškai savarankišką savo

būties prasmę. Būtinai turi būti prasmė, kad egzistuoja vyras ir moteris.

Esmė, Dievas, Didžioji idėja, Gamta – kas į ką tiki, kas kaip įformina-

negali būti tokia neūkiška, tokia nenatūrali, kad kurtų beprasmiškai. Ir

jeigu gamtai reikėtų vyriškojo ir moteriškojo pradų tik žmogiškosios

giminės pratęsimui, galima būtų rasti patogesnį būdą. Jau senovės graikai

tvirtino, kad tauta, kurioje moteris- vergė, niekada nataps laisva. Nes

vergė gali išauginti tik vergą. Užguita, PSICHOLOGIŠKAI užguita.

PSICHOLOGIŠKAI nelaisva moteris, jaučianti savo nepilnavertiškumą, negali

išauginti psichologiškai ramaus, pasitikinčio savimi, sąlygoto iš vidaus

gėrio ir laisvės idėja žmogaus. Vaikai juk mus jaučia. Moters funkcija-

priimti , isisavinti, nuspalvinti reikiama spalva, atnešti naują mintį,

idėją-

šioje vietoje kiekviena moteris- Mūza. Priimta manyti, kad

elegantiška, prižiūrinti save moteris kur kas geresnė įkvėpėja nei moteris,

išvarginta gyvenimo.

Keičiasi pasaulis. Moteris gali būti didžiulės gamyklos direktore,

netgi vyriausybės atstove- tai nuostabu. Jeigu ji dar ir elgiasi kaip

moteris, o ne kaip diktatorius, jeigu ji susiranda daugybę specialistų-

vyrų, kurie organizuoja technologijas, konstrukcijas, strategiją, o ji

pildo tai. Visiškai efektyvu.Net ir šitoje situacijoje moteris turi

turėti moteriškų priemonių, jeigu ji nežino , kaip šitą situaciją padaryti

MOTERIŠKU būdu ir griebiasi vyriškų būdų- ji pralaimi. Kokia ji bus

nuostabi, kkaip puikiai realizuosis ten, kur ji specialistė, kur ji moka,

jeigu atliks tai vieninteliu būdu, kuris vyrams, neprieinamas, visiškai

nepasiekiamas. Tai rodo jėgą, svarbiausią vyrišką vertybę. Šis pasaulis

toks.Taip mes ir gyvename. Taip gyvena moterys. Moterys , kurios šaukia,

kad nori būti moterimis, o veikia pagal vyrišką scenarijų, nes vyrai ėmė

kažkodėl atsitraukti. Kodėl vyrai atsitraukė, galima panagrinėti iš

socialinės pusės. Mūsų visuomenė. Vyras iš prigimties strategas,

ieškotojas, atradėjas, atsidūrė situacijoje, kad nors ant sienos lipk!

Nieko nelaimėsi, namų savo šeimai nepastatysi, milijono jachtai neuždirbsi.

O jis žino savo iintelekto, savo rankų, energijos, kurios vis dar yra,

vertę. Tai vyriška tragedija. Šioje situacijoje vyras elgiasi visiškai

teisingai: jis paprasčiausiai sustoja. O ką daryti? Pasaulis organizuotas

taip , kad vyras pasidaro pasyvus. O moteris vis aktyvesnė. Ji aktyviai

užgrobinėja vyriškas funkcijas. Vyras mato, kad vvis tiek jam nėra kas ten

veikti- tegu pasiima. Kokia stipri nebūtų moteris, vyriškame darbe ji vis

tiek neprilygs vyrui,nes jos prigimtis kitokia.

Pas Rumi yra toks pasakymas: „ Kas yra moteris? Pasaulis. Ką tu jai

besakytum, ji – savo. Nes moteris yra ne tik kūrinys, bet ir kūrėjas. Kas

gali suprasti kūrėją? Vyras, suprantantis moterį, yra kūrėjas.“(4.psl.81)

Šis padalijimas , suprastas daugiau nei prieš 2 tūkstančius metų, turbūt

teisingas ir šiandien. Yra prasmės atsigręžti tik į vieną- į vyro

egzistavimo prasmę ir moters. Kai žmonės vis dėl to sugrįš prie prasmės,

tuomet, manau, vėl imsime grižti prie naturalūmo. Vyrai sako : „Kaip sunku.

Moteris nepanaši į moterį.“ Jie tvirtina, kad jie ne vyrai, nes nėra

moterų. Moterys dėl to kaltina vyrus. Kas atsitiko? O kas yra moteris?

Neaišku. Bet jaučiasi. ŠŠtai ši moteris, o ta- ne. Kažkaip

jaučiasi.

Nuolat girdime kalbant apie vyrų ir moterų skirtumus. Ar iš tikrųjų

lytys skiriasi labiau, negu kiekvienas pastebime? Ar yra universalių

psichologinių skirtumų?

Šimtmečio pradžioje tyrimai rodydavo, kad vyrai pranašesni srityse

kurios reikalauja apstraktaus mątymo, jie yra drąsesni ir ištvermingesni, o

moterys yra švelnesnės, konkretesnio mąstymo, na, ir šiaip lyg

paprastesnės, „naminės“ būtybės. Veikloje vyrai dažniausiai siekia

karjeros, prestižo, moterys- geros darbo atmosferos. Joms labiau rūpi

žmonės, jų tarpusavio santykiai, jausmų pasaulis.

Moterų pranašumas jausmų pasaulyje dažnai leidžia manyti, kad žmona

šioje ssrityje galėtų tarsi padėti savo vyrui. Vis dažniau girdėti, kad

moteris turėtų būti šeimos židinio, ar ta žvakele, aplink kurią viskas

sukasi, kaklu, kuris galvą sukioja. Sunku nesutikti su nuomone, kad moteris

sugeba greičiau pastebėti ir lengviau spręsti santykių bei emcines

problemas. Bėgantys tūkstantmečiai taip lengvai nepakeitė moters- globėjos

ir vyro- medžiotojo prigimties.

Dabar suprantama ir natūralu, kad žmonės bando grįžti prie seno

šeimos gyvenimo būdo. Mes jau suprantame, kad pagrindinis šansas- surasti

apibendrintą prasmę, o tam reikia atrasti tikrai moterišką prasmę ir

moteriškas vertybes. Kokia gi yra tikrai moteriška prasmė ir kokios

moteriškos vertybės? Ne kosmetika juk. Tiesa, yra viena tikrai moteriška

vertybė- nepajudinama ir nesugriaunama- motinystė. Ji moteriška. Moteris

šiame vyriškame pasaulyje tik vienoje situacijoje tikrai moteris- kai ji

motina.

Jau vaikustėje mergaitės mėgsta žaisti su lėlėmis. Kaip jos rūpinasi

savo lėlėmis, taip ir mergaitės mama ją mažą glamonėdavo, rūpinosi. Ta

geroji, mieloji mamytė. Ją mato palinkusią ties savo lovyte. Glostančiu

šypsniu spindi jos akys, švelniausius žodžius taria lūpos. Nors kiek

nemiegotų naktų, kiek dienos vargų vargelių!

Motina, ji ne tik turi galimybę gimdyti šiuos nuostabius padarus, bet

ji ta moteriškumo erdvė, kurioje svarbiausia vertybė- Gyvenimas, bet kuria

prasme.(4.psl.53).Motinos rankose žmossnijos ateitis. Jos gimdo, augina ir

auklėja jaunąją kartą, kaip ir ankstesniais laikais.

Motinystė yra didelė moters privilėgija, kurios gamta nesuteikė

vyrui.

Tik įsisavindama skirtingus moteriškus aspektus, moteris aatveria

galimybę keisti savo diapazoną. Paprastai kiekvienoje dominuoja viena kuri

nors kokybė. Bet kiekviena tam tikrais gyvenimo periodais būna skirtinga.

Įvairių moteriškos energijos aspektų įsisavinimas praplatina supratimą apie

moters prasmės pasaulyje apimtį. Todėl ir motinystė tampa ne tik gimimo

aktu.

Tad galima teigti, kad yra viena didžiausia vyriška vertybė-

siekimas, vystymasis, gynyba ir pergalė, ir svarbiausia moters esybė

GYVENIMO vertybė. Tame galbūt šių dviejų polių egzistavimo prasmė.

Tačiau mes atiduodame vaikams tik tai , ką galime: pasaulį, kuriame

gyvename, mūsų kasdienybę. Pasižiūrėkime, koks šis pasaulis. Kiekvienas iš

mūsų bejėgis pakeisti pasaulį. Žmogus turi keistis iš vidaus ir savo

pasikeitimo faktu keisti pasaulį.

Be abejo , visuomenės gyvenimas keičiasi, o su juo ir žmogus. Tačiau

požiūris į daugelį žmogaus dvasios savybių, tokių kaip jausmų, valios,

charakterio ugdymas, nesikeičia.

Gamta mergaitei suteikė nuostabiai patrauklias forms, puikias

jaunystės spalvas, švelnumą. Visais laikais poetai, menininkai gerėjosi

mergaitės grožiu ir švelnumu, rašė apie ją, tapė paveikslus, kuriuose

mergaitės vaizdas primena pavasarį- saulėtą, gražų ir žydintį.

Mergaitę visada norime matyti gerą, mielą, kuklią, draugišką,

darbščią. Norime, kad pačioje jaunystėje joje prasiskleistų ir suvešėtų

gražiausi moteriškumo bruožai. Kiekviena mergaitė turėtų stengtis ugdyti

savyje moteriškumo bruožus: širdies gerumą, jausmų kultūrą, švelnumą,

kuklumą, darbo ir pareigų meilę.

Juk mergaitė – tai būsimoji moteris, motina, o su motinos vardu

visuomet siejame visa tai, ką labiausiai mylime, kas žmogiškiausia,

tauriausia. Kartu norime, kkad ji būtų tvirta, savarankiška, kupina

energijos ir gyvenimo džiaugsmo, kurianti ir kovojanti visuose mūsų

veržlaus gyvenimo frontuose.

Būti motina- kilni, be galo prasminga ir atsakinga kiekvienos moters

paskirtis, todėl dar jaunystėje reikia apie tai pradėti galvoti ir tam

rengtis.

Moterys vis labiau nori įsijungti į visuomeninį darbą, be to būti

kartu geros darbininkės, menininkės, mokslininkės, vadovės ir puikios

motinos, šeimininkės. Kiekvienai reikia mokėti suderinti gamybinį bei

visuomeninį darbą su motinyste, su jaukais namų židinio kūrenimu. Ir

suderinti ne bet kaip , o tobulai, meistriškai, kad dar liktų laisvo laiko

poilsiui, sportui, knygai, teatrui, kad kiekviena būtų sveika, graži.

Žodžiu, moteris turi būti harmoninga, įvairiapusiška asmenybė. Tai būtina,

kad moteris galėtų būti laiminga.

Pabaigoje noriu pacituoti A. Andriukaitienės žodžius: „ Kokia jus

būtumėte energinga verslininkė nepamirškite, kad vyrams labiausiai patinka

moters. nuolankumas“.

Praktinė- analitinė dalis

Tyrimo metų iškėliau hipotezę- Motinos vaidmuo yra svarbus.

Tyrimo tikslas- išsiaiškinti kokią vietą šiuolaikinės moters gyvenime užima

motinos vaidmuo.

Tyrimo uždaviniai:

• Nustatyti klausimino tinkamumą vaikų ugdymo institucijai.

• Išnagrinėti moterų( motinų) nuomonę apie moteriškumą.

• Atskleisti motinos ir vaiko glaudžių santykių svarbą.

• Išnagrinėti moteriškų bruožų ugdymo butinumą.

Tyrimo subjektai:

• Ikimokyklinio ugdymo įstaigos dviejų grupių vaikai. Vaikų amžius nuo 3

metų iki 4m. 4mėn. Tyrime dalyvavo 33 ikimokyklinukų.

• Vaikų lopšelio-darželio auklėtojos. Tyrime dalyvavo 24 pedagogai.

• Moterys turinčios vaikų. Tyrime dalyvavo

78 moterys.

Tyrimo procedūra:

Išdalintos anketos darželio pedagogams ir moterims turinčioms vaikų.

Paprašyta raštu, anonimiškai jas užpildyti

Inerviu būdu buvo apklausti vaikai.

Išvados:

Lentelių duomenys rodo, kad dauguma tėvų bei dauguma auklėtoju

mano,kad motinos vaidmuo yra svarbus. Tai rodo , kad mano hipotezė

pasitvirtino.Atliekant tyrimą naudotas klausimynas padėjo atskleisti

šiuolaikinių moterų nuomonę ir atskleidžia motinos svarbą vaikui.

Vaikų apklausa parodė, kad dauguma vaikų nori daugiau laiko praleisti

su mama, močiute. Vaikams yra svarbi kiekviena akimirka praleistA su mama-

ar tai pasaka prieš miegą, ar mamos šventė, ar kartu praleistas laikas

bežaidžiant, aar tiesiog pasivaikščiojimas.

Iš vaikų buvo išgirsta nuomonė, kad mamos turi dirbti, tam, kad

turėti pinigų. Tačiau klausimynas parodė, kad svarbiau yra kas kita, o tai,

kad mama kuo daugiau būtų šalia. Ypač kai vaikams yra turi 3-4 metukus.

ANKETAVIMO DUOMENYS

1 anketa: TĖVŲ NUOMONĖ

| | | Neig.| | Viso |

|Pozicijos |Teig. | |Kt. | |

|Atsakymų | | 117 | 42| 468 |

|kiekis |309 | | | |

| % | 66| 25 %| 9| 100 %|

| |% | |% | |

[pic][pic]

2 anketa: AUKLĖTOJŲ NNUOMONĖ

| Pozicijos | Teig.| | Kita| |

| | |Neig. | |Viso |

| Ats. kiekis | 73 |71 |0 |144 |

| % | %| %| | % |

| | | |% | |

[pic]

IŠVADOS

1. Vyrai ir moterys suptrantami kaip spontaniškai ppriklausantys gamtai.

Visi vienu ar kitu būdu sugrįžta į ją.

2. Vyrai ir moterys turi privalomus vaidmenis amžinojoje galutinių

principų kovoje. Toks yra monoteisinės teologijos galvojimo būdas,

kuriame vienaip ar kitaip išsidėsto moterų ir vyrų reikšmės.

3. Socialiginis galvojimo būdas moterims ir vyrams esmines juos

skiriančias savybes suteikia pagal veiklą visuomenėje, kurią jie patys

pasirenka arba kurią jiems skiria darbų padala.

4. Psichologinis galvojimo būdas nusako skirtingus vyrų ir moterų

santykius su tais pačiais objektais ar skirtingus tų pačių patirčių

interpretavimo būdus, bet nebūtinai aiškina, kiek šie skirtumai kyla

iš prigimties, kiek iš socialinės aplinkos.

5. XIXa. pabaigoje- XXa. Pradžioje Lietuvos kaimo šeima buvo svarbiausias

individą ir bendruomenę vienijantis elementas.

6. Tiek šeimoje, tiek kaimo bendrijoje etninės kultūros vertybės buvo

perduodamos vertikaliai iš kartos į kartą.

7. Alternatyvūs ir priimtini moterų modeliai išryškėja tik XX a.

pradžioje.

8. Vykstant kultūros kaitos šuoliams , galima įžvelgti ir kultūros

tęstinumą.

9. Lietuvių literatūroje beveik nenutrūkstančia gija tęsesi moters, kaip

mažiau už vyrą koherentiško žmogaus, įvaizdis.

10. Tai, ką šiame darbe nagrinėjau, suteikai konkrečios medžiagos

apsvarstyti vyrų ir moterų įvaizdžių modernizaciją lietuvių kultūroje,

panagrinėti elgesio kitimus, glūdančias galimybes bei pavojus.

11. Moters identifikacija žmogaus gyvenimo ciklo papročiuose labiausiai

atsiskleidė per motinystę.

12. Būti mmotina- kilni, be galo prasminga ir atsakynga moters paskirtis.

13. Motinystė yra didelė moters privilegija, kurios gamta nesuteikė

vyrui.

14. Motinystė samprata lietuvių liaudies papročiuose ryški jau mergaitės

kūdikystėje.Joje atsispindi būsimi jos amžiaus ir socialinio statuso

etapai.

15. XIXa. pabaigoje- Xxa. Viduryje mergaitės ir merginos socializacijai

didžiausią įtaką darė trys socialiniai veiksniai: šeima, bendraamžių

ir kaimo bendrijos

16. Kiekvienai mergaitei reikia ugdyti moteriškumo bruožus. Drauge

nepamiršti, kad ji privalo užaugti pilnavertis žmogus.

17. Jaunystės brandą apvainikuojanti santuoka ypač svarbi

moteriai.Tradicinėje kaimo bendruomenėje tai buvo vienintelis būdas

moteriai integruotis į visuomenę.

18. Moteris, kaip namų židinio puoselėtoja, saugotoja ir perdavėja, savo

moteriškąja prigimtimi vienijo ir turėjo vienyti visus šeimos narius

prie bendro šeimos stalo, prie dvasinio židinio.

19. Keičiasi senojo bendruomeninio kaimo gyvensenos pobūdis, naujos

civilizacijos apraiškos skverbiasi į kaimo ir valstiečių šeimos buitį

bei santykius XX a. pirmaisiais dešimtmečiais.

20. XX a.pabaigos moters drama- tai jos pačios siekimas sunaikinti savyje

amžinąjį moteriškumą

21. Dabar vyriškame pasaulyje moterys turi išsaugoti moteriškumą ir

visaip naudoti moteriškas priemones.