Moterų teisės ir privilegijos islame

Didžiųjų pasaulinių religijų tradicijos kiekviena savaip sprendžia vyro ir moters santykį bei jų statuso visuomenėje ir Dievo akivaizdoje klausimą. Islamo religijoje, o per ją ir musulmoniškose kultūrose, šis klausimas buvo aktualus jau nuo pranašo Mahometo laikų . Būtent Mahometas, kurio lūpomis buvo skelbiamas Koranas, savo pamokslais bei gyvenimo pavyzdžiu apibrėžė formalaus moters statuso islame rėmus. Tačiau, kalbant apie moters padėtį islame, būtina skirti, ar kalbama apie šventraščiuose randamas ir iš jų kildinamas nuostatas, ar apie kultūriškai pritaikytas socialines formas.

Koranas bei SSuna apie moterį

Islamo šventraštis – Koranas, būdamas daugiau moralinio teorinio pobūdžio, numato žmonių pagal lytį, amžių bei socialinę padėtį santykinę vertę ir hierarchiją tarp jų. Teoriškai Korano žodžiai adresuoti tiek vyrams, tiek moterims. Vienas didesniųjų Korano skyrių (4-as) pavadintas „Moterys“ ir praktiškai yra visas skirtas vyro ir moters santykiams. Skyriuose „Karvė“ ir „Imrano šeima“, taip pat daug dėmesio skiriama moters statusui musulmoniškoje visuomenėje. Musulmonai didžiuodamiesi teigia, kad pagal jų religiją prieš Dievą visi lygūs, nepriklausomai nuo socialinės padėties, lyties ir aamžiaus. Dievui esą rūpi tik žmogaus dievobaimingumas, pagal kurį ir bus atlyginta. Todėl teoriškai moteris, vien lyties pagrindu, nėra nė kiek prastesnis Dievo kūrinys. Iš to išeitų, kad moteris musulmonė nėra žemesnės padėties už vyrą musulmoną. Tačiau socialinėje plotmėje moters ppadėtis nėra tapati jos statusui Dievo atžvilgiu: ji yra visiškai priklausoma nuo vyro, ar tai būtų jos tėvas, brolis, vyras, dėdė ar net sūnus. Apskritai islame moteris matoma tik per šeimos prizmę: ji gali būti dukra, sesuo, žmona arba motina, bet už šeimos moters teoriškai nėra. Moters socialinis pasaulis apsiriboja šeima bei namų erdve ir nuo jų atsietos moters – socialaus individo – įvaizdžio islame net nėra. Islame moteris yra (moraliai) vertingas individas tik per šeimą, kurioje ji turi griežtai apibrėžtas funkcijas. Taigi kalbėti apie moters padėtį islame yra kalbėti apie jos padėtį šeimoje.

Musulmonai nesutinka su jiems dažnai pateikiamu priekaištu, jog moterys islamo laikomos antraeiliais žmonėmis. Jų manymu, Koranas prisako vyrams rūpintis savo moterimis taip, kad jų gyvenimas būtų kuo ssaugesnis: tėvas ar globėjas privalo visokeriopai atstovauti mergaitės interesams iki jai ištekant, jis turi parinkti tinkamą vyrą; ištekanti moteris privalo gauti iš vyro piniginę vedybų dovaną, kuria visą gyvenimą disponuos savo nuožiūra; vyras turi visiškai išlaikyti žmoną ar žmonas bei savo vaikus, o jo mirties atveju žmona yra garantuota, kad gaus palikimą; moterimi našle turi rūpintis jos šeimos vyrai. Taigi islame

vyrauja nuostata, kad moters niekada nevalia palikti likimo valiai. Nors Korane daugelyje vietų moterys aptariamos ar bent minimos, etalonas praktiniams ssocialiniams santykiams tarp lyčių nustatytas pranašo Mahometo gyvenimo, jo Sunos.

Pranašo elgesį su savo žmonomis, kurių jis turėjo 10 (gal net 14) akylai stebėjo jo sekėjai musulmonai. Todėl pranašo gyvenimo aprašuose (chadythuose) gausu jam priskiriamų žodžių bei veiksmų. Iš chadythų galima pastebėti, kad Mahometas buvo griežtas moterų atžvilgiu, t.y. tikras patriarchas. Paklusnumas jam, kaip šeimos galvai, buvo sumišęs su paklusnumu dievo pasiuntiniui ir pranašui. Tačiau sunku vertinti Mahometo požiūrį į moteris apskritai: vienu atveju jis kalba apie tai, kad pragaro gyventojų daugumą sudaro moterys, kitu – kad vartai į rojų guli ties motinų pėdomis. Kita vertus, Mahometas, matyt, buvo linkęs manyti, kad moterys yra potencialus blogio (ypač moralinio) šaltinis, todėl į jas reikia kreipti išskirtinį dėmesį tiek dėl to, kad jos nesukeltų blogio, tiek norint vyrus apsaugoti nuo to blogio. Korane, o ypač chadythuose, kalbama apie kylančias iš moterų pagundas, aistras, neracionalius veiksmus, kurie griauna musulmoniškos visuomenės moralinį tyrumą. Todėl musulmonai šventraščiuose perspėjami būti budrūs bendraujant su moterimis. Kasdieniniame gyvenime Mahometo elgsena su žmonomis tapo įstatymu visiems musulmonams. Didžioji dauguma užfiksuotų pranašui priskiriamų pasisakymų moterų atžvilgiu yra susiję su seksualiniu elgesiu: kada, kaip ir kur vyras gali lytiškai santykiauti su moterimi. Be abejo, islame lytiniai santykiai leidžiami tik santuokoje, tačiau iir joje jie griežtai apibrėžti. Islame žmona yra savo vyro seksualinių poreikių tenkintoja: jai niekuomet, išskyrus numatytus atvejus, nevalia atsakyti vyrui. Kadangi islame yra įtvirtinta poliginija (iš gr. daugiapatystė) ir vyrui musulmonui leidžiama vienu metu turėti iki 4 žmonų, musulmonas vyras praktiškai bet kada gali patenkinti savo lytinę aistą. Žmonai nepaklusus savo vyrui, šis legaliai gali imtis įvairių priemonių, net smurto, kuris pateisinamas Korano, kur po perspėjimo bei atsisakymo dalytis ta pačia lova, vyras raginamas nepaklūstančiai žmonai suduoti. Be lytinių santykių reglamentavimo, Mahometas paliko ir visumą socialinio elgesio taisyklių, musulmonų teisininkų rankose virtusių įstatymais. Teisiniu požiūriu, moteris, be abejonės, yra menkesnės vertės žmogus: visų pirma tik dviejų moterų liudijimas teisme vertas vieno vyro liudijimo, moteris paveldi tik pusę turto, kurį paveldi vyras, ištuokos atveju vaikai lieka su vyru. Musulmonė negali tekėti už nemusulmono, kai tuo tarpu musulmonas gali vesti judaistę ir krikščionę. Tačiau moters atsakomybė už savo veiksmus yra mažesnė nei vyro: neretai už tokį patį nusižengimą vyras baudžiamas griežčiau nei moteris. Taip yra todėl, kad tikima, jog moteris gali klysti dėl neišmanymo ir nebuvimo kas jai patartų, o vyras privalo pats apsvarstyti ir įvertinti savo veiksmų padarinius. Šiandienos europiečiai dažnai piktinasi, kad musulmonės neturinčios teisės inicijuoti skyrybų. Jų teigimu, iišsiskyrusi moteris pažymima stigma ir tampa autsaidere savo visuomenėje. Formaliai islame skyrybų siekti gali ir moteris, tačiau tokia teisė jai yra labai apribota. Vyras išsiskirti su žmona gali praktiškai dėl bet kokios priežasties.

Atskira moters padėties islame aptarimo tema – poliginija. Iš tiesų Korane leidžiamų vienu metu turėti žmonų skaičius apribojamas keturiomis. Tačiau toje pačioje eilutėje yra keliama sąlyga: vyras, norintis vesti antrą, trečią ar ketvirtą žmoną, turi būti garantuotas, kad galės išlaikyti ją, su ja susilauktus vaikus ir jau turimą (turimas) žmoną (žmonas) bei vaikus. Todėl esminė vedybų sąlyga išlieka ekonominė: turtingesnis vyras potencialiai turės ir daugiau žmonų. Musulmonų teisininkai pridėjo dar vieną formalią sąlygą: jau esanti (esančios) žmona (žmonos) turi duoti savo sutikimą dėl naujos santuokos. Tačiau poliginija, nors legali, islamo istorijoje nebuvo paplitusi, išskyrus atskirus periodus ir kraštus, ir praktikuojama ji buvo daugiausia valdovų bei politinio ir religinio elito.

Istorinė kasdienybė

Kalbant apie realią istorinę situaciją musulmoniškuose kraštuose, nesunku pastebėti, kad daugelyje jų vyrai iš tiesų siekė dominuoti moterų atžvilgiu, savo siekius grįsdami šventraščiuose randamais teiginiais bei vėlesniais laikais suformuluotais įstatymais. Musulmoniška visuomenė nuo pat pirmųjų savo gyvavimo metų buvo patriarchalinė (vyras užima vyraujančią padėtį) ir maskulinistinė (masculinum iš lot. vyriška giminė). Korane vartojamos tik vyriškos giminės gramatinės

formos. Nors, kaip minėta, Koranas neva adresuotas visai žmonijai, jo teiginių perdavimas ir saugojimas patikimas vyrams. Todėl žmogus praktiškai tapatinamas su vyru.

Istoriškai musulmoniškose visuomenėse vyrai uzurpavo (neteisėtai užgrobta valdžia, svetimų teisių pasisavinimas) beveik visas viešojo gyvenimo sferas: švietimo, religijos, ekonominę bei politinę. Jei kai kurios moterys pasiekė pripažinimo vienoje ar keliose iš šių sričių, tai veikiau buvo jų kilmės ar priklausymo elitui pasekmė nei jų pastangų ar talento įvertinimas. Iki XX amžiaus moterimis musulmoniškose visuomenėse nebuvo rūpinamasi net taip, kaip tto reikalauja Koranas ir pranašo Suna: jos išties buvo visuomenės šešėlyje. Moterų mirtingumas buvo didesnis už vyrų, ypač gimdyvių; praktiškai nebuvo raštingų moterų. Neretai žmonos būdavo laikomos vyro įgeidžius tenkinančiomis prie namų prikaustytomis vergėmis ir vaikų gimdymo mašinomis. Jos nesinaudodavo dauguma tų teisių, kurias joms formaliai islamas suteikia (skyrybos, teisė į nuosavybę ir paveldėjimą, asmens laisvė). Kalbant apie istorinę moters padėtį musulmoniškose visuomenėse, „moters pavergimo“ terminas nebūtų per drąsus. Tačiau ši istorinė tikrovė netapati formaliam islamo požiūriui į moterį: reikia ppripažinti, kad musulmonai vyrai perlenkė menkindami savo moteris. Nesunku pastebėti, kad ir šiandien neretas musulmonas tebesilaiko nuomonės, jog moteris reikia valdyti. Vis dėlto būtina pripažinti, kad XX amžiuje moters padėtis musulmoniškoje visuomenėje jei ne iš esmės, tai bent gerokai kinta: kkai kuriuose kraštuose moterys įgyja pilietinių teisių bei laisvių. Jos jau gali balsuoti, užsiimti ekonomine veikla už šeimos ribų, įgyti išsilavinimą, gauti medicininę priežiūrą, ne blogesnę už vyrų gaunamąją. Iki šio amžiaus moters statusas visuomenėje priklausė ir nuo konkrečios moters šeimos vyrų, ir nuo jų supančios visuomenės spaudimo. Nuo šio amžiaus vidurio visuomeninis spaudimas yra sumažėjęs ir moters viešasis elgesys reglamentuojamas daugiausia privačių šeimos tradicijų. Musulmoniškame pasaulyje jau esama moterų politikių, pasiekusių netgi aukščiausius valdžios sluoksnius. Nemažai moterų musulmonių užima ministro rango postus, yra nacionalinių parlamentų narės, nacionalinių organizacijų vadovės, kompanijų prezidentės, profesorės ir pan. Visose šiose veiklose esama sekuliaristinių (atsipalaidavimas nuo bažnyčios įtakos), nuosaikių ar net islamistinių pažiūrų musulmonių. Vis dėlto, kalbant apie šiandieninę socialinę tikrovę, privalu pripažinti, kad sskirtinguose musulmoniškuose kraštuose tiek formalus moters statusas valstybėje, tiek jos padėtis visuomenėje (kultūriniu aspektu) priklauso nuo aibės istorinių/kultūrinių faktorių.

Būtų klaidinga suabsoliutinant teigti, kad ir šiandien moteriai musulmoniškoje aplinkoje yra visur vienodai blogai. Lygiai neteisinga būtų tvirtinti, kad musulmonės jau yra „savo likimų kalvės“. Imant atskirai kiekvieną musulmonišką kraštą, galima nesunkiai pastebėti, kad moters statusas tame pačiame krašte priklauso nuo begalės sąlygų: pagal vienus parametrus moterys gali būti matomos išsilaisvinusios, pripažintos lygios vyrams ir gerbiamos, tuo tarpu pagal kitus į jas vvis dar galima žiūrėti kaip į engiamas ir užguitas visuomenės nares.

Musulmonai atkakliai teigia, jog savo esama socialine padėtimi moterys musulmonės yra visiškai patenkintos: joms esą garantuotas saugumas ir materialinis aprūpinimas. Išties dėl materialinės padėties turtingųjų Arabijos pusiasalio valstybių pilietės neturėtų skųstis: jų tėvai ir vyrai parūpina joms praktiškai bet kokius geidžiamus daiktus, ar tai būtų papuošalai, drabužiai, automobiliai, namai, ar net tarnai. Būdamos viešpatės savo namuose jos galbūt tikrai gali jaustis laimingos ir nepretenduoti į kokias nors pilietines teises ir laisves, natūralias europinėse kultūrose. Neturtingesnių musulmoniškų kraštų gyventojos, būdamos daugiausia neišlavintos ir neraštingos, galbūt nė neįsivaizduoja, kad gali būti kitoks socialinis lyčių santykis. Musulmonų vyrų tvirtinimas, kad jų moterys patenkintos savo gyvenimu, iš esmės neatitinka realios situacijos. Išsilavinusios moterys kovoja už diskriminacinių įstatymų panaikinimą.

Išvados

Musulmonai vyrai, pasinaudoję tinkama istorijos tėkme ir mokėdami žodžius interpretuoti savaip, sukūrė moterį-vergę, moterį-marionetę, moterį-mankurtę, kuri, anot jų, turėtų būti patenkinta namų sienomis, šeimos gniaužtas, siauru akiračiu bei vyro pasitenkinimo net ne objekto, o subjekto vaidmeniu, ji lyg šarka blizgučiais turėtų gėrėtis jo dovanojamais papuošalais ir jaustis laiminga. Nepabijosiu drąsiai ištarti, jog musulmonai vyrai pasistengė užgniaužti realų konkurentą gyvenimo kelyje – moterį. Jiems pavyko. Bet nieko nėra amžino. Šiuolaikinė moteris ėmė siekti išsilavinimo, o kartu ir iišsilaisvinimo, taigi tik laiko klausimas – kada demokratiškas elgesys vyrų ir moterų santykiuose pasieks ir islamą. Taip, tam gali prireikti DAUG laiko – senųjų kartų, o taip pat ir įsitikinimų išmirimo, bet svarbiausia, kad žingsnis žengtas.

Naudota literatūra:

1. Rubšys A. Islamas. Broklinas. 1987

2. Solovjov V. Mahometas – islamo kūrėjas. Vilnius. 2001

3. Koranas

4. Straipsniai internete moterų teisių ir privilegijų islame tema