Pagonybe Lietuvoje

Referatas

[pic]

Varėnos „Ryto“ vid. m-klos

XI c kl. mok.

Egidijaus Bukatkos

Mokslo įrodyta, kad seniausia ir universali kulto forma

pirmiausia reiškėsi gyvūnų, augalų ir kitų gamtos objektų garbinimu –

totemizmu ir kai kurių gamtos objektų įdavaisnimu – animizmu. Pirmykštis

totemizmas ir animizmas buvo glaudžiai susiję su magija. Tų vaizdinių

pagrindu matriarchalinės santvarkos sąlygomis susidarė antgamtiškos

zoomorfinės gyvūnų šeimininkės, kurios buvo prielaida formuotis pirmiausia

zoomorfinio vėliau ir antropomofinio pavidalo moteriškosioms dievybėms,

visatos šeimininkėms ir kitoms deivėms.

Lietuvių, kaip ir kitų tautų, deivės buvo glaudžiai susietos su

moterų ddarbais, rūpesčiais, su gimimu, gyvenimu ir mirtimi. Vienos deivės

buvo žmonių gynėjos nuo įvairių blogybių, visokio gėrio davėjos. Jos

pažadindavo prie darbo, miškuose nurodydavo takelius ir kelius, saugodamos

nuo paklydimo, medžiams ir augalams suteikdavo vaisius, padėdavo moterims

dirbti įvairius darbus, globodavo bejėges, sutaikydavo susipykusias ir t.

t. Kita vertus buvo deivių nešančių visokias blogybes, ligas, mirtį,

nelaimes, nesantaika. Taigi vienos deivės buvo kūrėjos, kitos niekintojos.

Taip pat deivės turėjo ryšį su atskiromis gamybos bei žmogaus gyvenimo

sritimis. Kaip akmens amžiaus žmonės gyveno kolektyviai, taip ir deivės

veikė kolektyviai. Jos turėjo savo vyriausiąją ir vyrus dievus, kurie

didesnės reikšmės gyvenime neturėjo.

Blogųjų deivių pykčiui nukreipti žmonės sukūrė daugybę

apotropeinių priemonių , tarp kurių svarbią vieta užėmė triukšmo kėlimas

skambinant varpais, barškinant barškalais, šokant triukšmingus šokius,

garsiai šaukiant, švaistant aštrius daiktus. Blogį nešančios deivės

bijodavusios žeidžiančių dygliuotų augalų, gyvulių ragų, šernų ilčių,

paukščių nagų, peilių, durklų, adatų, ylų, kirvių ir kt., taip pat ugnies,

dūmų, žarijų, nuodėgulių, pelenų. Magiško uždarymo funkcija atlikdavo

diržas, retežis, ratas, žiedas, vainikas, pagalvė ir kt. Todėl maro metu

žmonės aplik kaimą išrausdavo ratą, kad maro deivė neįeitų.

Ankstyviausioji lietuvių religija susidarė pirmykštės visuomenės laikais,

ankstyvojo akmens amžiaus pabaigoje, maisto rankiojimo ir medžioklės ūkio

sąlygomis. Pirmykščio žmogaus technika buvo labai primityvi, žinios apie

gyvų organizmų sandarą ir veiklą, apie įvairių daiktų ir dalykų realias

savybes tokios menkos, kad jam visur ir visuomet vaidenosi gąsdinanti,

pilna netikėtumų ir paslapčių jėga. Visur jis buvo linkęs įžvelgti

nematomo, paslaptingo antgamtinio pasaulio įsikišimą.

Senovės lietuvių religiniai vaizdiniai rutuliojasi savitai,

priklausomai nuo konkrečių gyvenimo sąlygų. Pagrindinis seniausias lietuvių

religijos bruožas buvo gamtos jėgų garbinimas. Be abejo, čia, kaip ir

kitur, gamtos kkultas reiškėsi totemizmu, animizmu ir magija. Lietuviai, dar

būdami maisto rinkėjais ir medžiotojais, garbino totemus medžius, gyvulius,

paukščius, ugnį, vandenį ir kt. Ilgainiui pradėta tikėti, kad kiekvienas iš

tų objektų turi savo šeimininką – valdytoją.

Vystantis gamybinėms jėgoms, seniausioje lietuvių religijoje

atsirado prosenių vėlių bei kai kurių dievybių kultas, kurios buvo

apgyvendintos anksčiau garbintuose gamtos objektuose: žemėje, miškuose,

vandenyse ir t.t. Pagrindinis tos religijos bruožas buvo tai, kad senasis

gamtos kultas buvo susijęs su dievybių ir dvasių, taip pat su visuomeninių

jėgų kultu. Lietuviškasis žodis deivė bei dievas yra senos

proindoeuropietiškos kilmės, reiškiantis šviečiantysis, dangiškasis.

Laumės yra vienos seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių.

Vaizdiniai apie Laumes susidarė ankstyvosios medžioklės ir maisto

rankiojimo ūkio sąlygomis. Jų vardas buvo žinomas visoje Lietuvoje ir

kituose baltų kraštuose.

Pirminėje savo stadijoje deivės Laumės greičiausiai buvo

vaizduojamos ornitomorfinėmis bei zoomofinėmis būtybėmis. Pirminis jų

pavidalas, matyt, buvo karvelis, kuris daug kur Lietuvoje buvo vadinamas

„Laumės paukšte“. Kartais Laumės buvo vaizduojamos panašios į vištas ar

gaidžius.

Lietuvių Laumės artimos graikų bulgarų Laumėms, keltų fėjoms,

kurios irgi vaizduojamos ilgais plaukais, kartais panašiais į ožkos ragais,

storomis lūpomis, didelėmis, ilgomis krūtimis ir plačiais užpakaliais.

Laumės gyveno prie vandenų, miškų tankumynuose, apleistose

pirtelėmis, gerdavo vandens garus, bijodavusios lino žiedo metalinių, ypač

geležinių, daiktų.

Daugelyje lietuviškų sakmių Laumės draskydavusios, ėsdavusios

žmones ir vaikus. Netekusios verpalų, jos žada suverpti moterų plaukus,

žarnas, gyslas arba mirtinai jas užgnaibyti, sumalti į miltus, nusukti

galvą. Radusios lauke paliktą kūdikį, apgraužia jį, ir motina randa tik

kaulelius, o kartais ir tuos apčiulptus. Pagautiems vyrams Laumės liepia

malti žmonių kaulus arba net juos pasmaugia ir suvalgo.

Netekusios kalibastinių atributų, vėlesnių laikų Laumės

vaizduojamos gražiomis moterimis ar merginomis, apsirengusios naujais

drabužiais arba nuogos, patrauklios, seksualios, motiniškos. Be to, jos

buvo laikomos tarpininkėmis tarp žemiškosios ir dangiškosios sferos. Žmones

arba apdovanojančios materialinėmis gėrybėmis, arba nešančios pražūties ir

mirties grėsmę. Laumės ypač buvo grėsmingos vyramas.

Laumės globoja vargstančias, bedales, neturtingas moteris,

išprausia jų vaikus, suverpia verpalus, išaudžia audeklus. Laumės stengiasi

išlaikyti lygybę, baudžia už ribų nepaisymą, smerkia ringinius, nes

tinginystė veda žmoniją į pražūtį.

Lietuvoje, kaip ir kaimyniniuose kraštuose, apsisaugojimui nuo

Laumių buvo vartojamas Laumės kryžius. Tai penkių spindulių žvaigždė,

nupiešta ir išbraižyta nepakeliant rankos nuo daikto, ant kurio raižoma.

Kaip magiška atropeinė priemonė prieš Laumes Lietuvoje naudojama žvaigždės

keturių, šešių arba aštuonių lapelių, įrašytų į apskritimą. Ji simbolizavo

saulės ir dienos šviesą. Ta žvaigždė buvo įraižoma ant namo ar tvarto

sienų, lubų, įvairių darbo įrankių. Kartais ji buvo įaudžiama į juostas ar

audinius. Jei laumė naktį slogindavusi žmogų, jis, eidamas gulti, padėdavo

batus taip, kad kulnai būtų po lova, o galai atsukti į aslą. „Laumių

vakaras“ – ketvirtadienį moterys neverpdavo. Jei kuri tą vakarą verpdavo,

jai užmigus, Laumė jos rateliu verpdavo iki pragysdavo gaidžiai. Suverptus

siūlus Laumės pasiimdavo. Ketvirtadienio vakarais moterys neskalbdavo;

nedirbdavo kitų darbų, tikėdavo, kad tais vakarais Laumės lankydavosi

žmonių namuose.

Vienos iš seniausių buvo miškų deivės, sukurtos dar rankiojimo ir

medžioklės ūkyje.

Senovės medžiotojų ir rankiotojų miškų deivė Mediena pirmiausia buvo miškų

šeimininkė, turinti meškos pavidalą. Lietuvių mituose meška yra šventas

gyvulys, saugantis žmones nuo visokių būtybių, piktų dvasių.

Ilginiui miško ir žvėrių šeimininkė moters pavidalo virto

deive.

Lietuvių kaip ir latvių, Vėjų motina yra archainė deivė, gyvenusi

miške. Vėjų šeimos buveinė buvo prie augančio didelio ąžuolo.

Lietuvių vėjų motina turi visa žinančią dukterį. Ji turi keturis

sūnus: Šiaurį, Pietį, Vakarį, Rytį.

Miškuose gyvenusios deivės: lazdynų deivė Lazdona, globojusi

labai svarbų žmogui medį, duodantį reišutus. Miško trobelėse gyvenusios

dievių ir žmonių žynės – raganos, samanų dievas samanėlis ir kt. Mitai sako

kad šventuosiuose ąžuolynuose, leipynuose, beržynuose rinkdavosi klajūnės

vėlės, šilinės, upinės deivės ar dvasios, laumės, raganos, dievo dukrelės

ir dirvo sūneliai.

Miškai, ypač tos vietos, kuriose gyveno deivės, buvo lyg

šventovės. Miškeliuose senu papročiu rinkdavosi lietuviai su šeimomis

pirmomis spalio dienomis, kai jau būdavo nuimtas derlius. Aukodavo jaučius

avis ir kitus gyvulius.

Tokius miškelius lietuviai labai brangino. Patys jų nelietė ir

neleido to daryti kitiems.

Kaip miškinė – drevinė bitininkystė, taip ir bičių deivė Austėja

buvo žinoma jau vėlyvajame paleolite masto rankiotojams ir medžiotojams. Ši

dievė globojo bites, augmeniją bei žiedus, iš kurių bitės rinko medų ir

medžiagų koriams. Austėjos kultas drauge su bitininkyste laikėsi ilgus

šimtmečius.

Bičių ir jų dievės Austėjos kultas išplaukė iš to, kad senovės

žmogus nepažino gamtos dėsnių. Jį stebino bičių organizuotumas, primenantis

paties žmogaus gyvenimą, jų gimimo ir mirties paslaptingumas. Todėl bites

pradeda laikyti nepaprastomis, šventomis, dievibių darbininkėmis. Taip pat

medžius, kuriuose įsikurdavo bitės, pradėta laikyti šventais. Bitė bitė

vienintelė iš žinomų gyvių nenugaišta, o miršta, kaip žmogus. Mirusią bitę

senovės žmonės užkasdavo į žemę. Nepaprastai gerbdami bites, žmonės

vengdavo jų akivaizdaje bartis,

keiktis, ginčytis bei nepadorei elgtis.

Vyrai nusiimdavo kepures. Tikėta, kad nepadoriai kalbantį apie bites gali

ištikti nelaimė.

Austėjos šventė buvo švenčiama rugpjūčio viduryje. Tuo metu buvo

garbinami žolynai, iš kurių bitės neša medų, kopiamas bičių medus ir

aukojamas Austėjai. Į bičkopio švente iš anksto sukviesdavo bičiulius,

gimines ir gerus kaimynus su šeimomis, tikėdami, kad kuo daugiau susirinks

į apeigas žmonių, tuo labiau seksis bitėms. Pasirinktą dieną visi

rinkdavosi iš pat ryto. Prieš atkeldami avilius, visi kartu melsdavosi ir

aukodavo aukas deivei Austėjai ir mažiau reikšmingam bičių dievaičiui

Bibului, pprašydami saugoti ir globoti bites.

Prie ankstyviausių vandens šeimininkių – deivių priskiriamos

antgamtinės būtybės, turinčios pusiau moters, pusiau žuvies pavidalą.

Vandenų dievėms moterys aukodavo žuvis, vištas, duoną ir kt. Aukodavo

kolektyviai, vadovaujamos vyriausiosios. Lietuvių tautosakoje išliko

pasakojimų apie archaines vandenų antgamtines būtybes Undines. Undinės

gyvenusios jūroje, upėse, buvusios pavojingos jauniems ir gražiems vyrams.

Dainomis suviliotus vyrus juos bemyluodamos pasmaugdavusios ir

nusitemdavusios į vandenų dugną. Undinės persekiodavo janus ir gražius

žvejus, kurie aukodavo po vieną įvairių rušių žuvį.

Seniausia akmens amžiaus lietuvių gimimo deivė buvo Laima. Tai

viena iš vyriausios ddievių kartos atstovių, vaisingumo ir viso gyvo žemėje

gimimo deivė. Žiloje senovėje Laima buvo įsivaizduojama kaip dangaus ir

žemės galingiausioji ir vyriausioji deivė. Jos žinioje buvo ne tik

vaisingumas bet ir kosminiai reiškiniai: tamsa ir šviesa, Saulės ir Mėnulio

užtemimai, kometų pasirodymas ir kt. Laimaipersiformavus iš gegutės į

moterišką būtybę, gegutė išlaikė dar daug tos deivės paukštės bruožų.

Gegutė tapo žmogaus gyvenimo saugotoja, svarbių jo gyvenimo įvykių (gimimo,

santuokos, mirties) pranešėja, taip pat ciklinio metų laiko apreiškėja.

Deivės Laimos buveine buvo laikoma liepa, kurioje ji gegutės

pavidalu lemdavo žmonių likimą. Po liepomis žiloje senovėje moterys

melsdavosi, aukodavo prašydamos sėkmės sau ir savo šeimai, žemei ir sau

vaisingumo.

Šalia deivės Laimos buvo ir deivė Laimė, dar vadinama Dalia,

kurios žinioje buvo žmogaus gyvenimo sėkmė. Ji savo žmogišku pavidalu

priartėja prie Laimos, tačiau atstovauja tik daliai visos laimės. Žmonės

Laimės prašė sveikatos, asmeninės laimės, sėkmingos kellionės ir pan.

Prie seniausių deivių, atsiradusiųjų ankstyvosios gimininės

snatvarkos laikais, priklauso mirties deivė Giltinė, Laimos sesuo.

Pagrindinė giltinės funkcija yra stebėti, kada žmogui ateina laikas mirti,

jam atėjus, numarinti.

Didžiąją deivę Ledą iir jos dukra Lelą senovės žmogus įasmenino

niekad nesibaigiantį pasaulio, žmonijos, gyvūnijos ir augmenijos principą.

Veliona buvo mirusiųjų arba vėlių deivė. Rudeninėms vėlių ir

Velionos vaišėmsm buvo skerdžiami gyvuliai, jų mėsa vaišinami mirusieji,

rengiami apeiginiai stalai ant kapinių ir namuose.

Lietuvių Žemės ir jos deivės Žemynos kultas, atsiradęs akmens

amžiuje maisto rankiojimo ir medžioklės ūkyje, naujų bruožų įgavo vystantis

žemdirbystei ir gyvulininkystei. Kovo 25 diena buvo paskirta Žemės deivės

prabudimo gerbei. Parastai žmonės Žemę bučiuodavo eidami gulti arba

atsikėlę, pradėdami įvairius darbus ar žygius.

Senovės laituviai anksti ppavasrį garbino deivę Pergubrę, kuri

rašytiniuose šaltiniuose vadinama dievu Pergubriu. Deivės Pergubrės garbei

lietuvės moterys įrenginėjo gražius darželius, kuriuose augino gėles,

tikėdamos, kad tos gėlės apsaugos nuo ligų, blogų davsių, perkunijos bei

audrų ir pan.

Deivės Kaupolė, arba Kupolė, ir Vaisgamta susietos su augmenijos

suklestėjimu ir vegetacijos jėgų suaktvėjimu.

Ugnį lietuviai laikė dieviška jėga, viso pasaulio gyvenimo

simboliu. Šventoji deivė Gabija seniausiais laikais buvo sutvarkyta namų

židinio ugnis.

Atsiradus kapliniai žemdirbystei, kosminė religinė pasaulėžiūra

įgavo naujų elementų. Pirmiausiai buvo sudievintas dangus ir jo šviesuliai

– Saulė, Mėnulis ir kai kurios žvaigždės.

Tarp moteriškų dievybių gana svarbią vietą užėmė meilės ir

laisvės deivė Milda. Juda – karo deivė. Jos kulto pedsakų išliko

vietovardžiuose, pavadinimuose rašytiniuose šaltiniuose. Slogutė –

slogindavo miegančius žmone. Nedalia – vargšo, neturtingo žmogaus palydivė,

kuria žmogus retai ir sunkiai atsikratydavo. Negeroji (Nelaboji)

dažniausiai buvo vaizduojama nemtoma antgamtine butybe, atnešančia ligą,

nelaimę, kenkiančia gimdyvėms, kųdikiams, supainiojančia audėjoms siulus,

trukdančia dirbti darbus ir pan.