Pagonybe Lietuvoje
Referatas
[pic]
Varėnos „Ryto“ vid. m-klos
XI c kl. mok.
Egidijaus Bukatkos
Mokslo įrodyta, kad seniausia ir universali kulto forma
pirmiausia reiškėsi gyvūnų, augalų ir kitų gamtos objektų garbinimu –
totemizmu ir kai kurių gamtos objektų įdavaisnimu – animizmu. Pirmykštis
totemizmas ir animizmas buvo glaudžiai susiję su magija. Tų vaizdinių
pagrindu matriarchalinės santvarkos sąlygomis susidarė antgamtiškos
zoomorfinės gyvūnų šeimininkės, kurios buvo prielaida formuotis pirmiausia
zoomorfinio vėliau ir antropomofinio pavidalo moteriškosioms dievybėms,
visatos šeimininkėms ir kitoms deivėms.
Lietuvių, kaip ir kitų tautų, deivės buvo glaudžiai susietos su
moterų ddarbais, rūpesčiais, su gimimu, gyvenimu ir mirtimi. Vienos deivės
buvo žmonių gynėjos nuo įvairių blogybių, visokio gėrio davėjos. Jos
pažadindavo prie darbo, miškuose nurodydavo takelius ir kelius, saugodamos
nuo paklydimo, medžiams ir augalams suteikdavo vaisius, padėdavo moterims
dirbti įvairius darbus, globodavo bejėges, sutaikydavo susipykusias ir t.
t. Kita vertus buvo deivių nešančių visokias blogybes, ligas, mirtį,
nelaimes, nesantaika. Taigi vienos deivės buvo kūrėjos, kitos niekintojos.
Taip pat deivės turėjo ryšį su atskiromis gamybos bei žmogaus gyvenimo
sritimis. Kaip akmens amžiaus žmonės gyveno kolektyviai, taip ir deivės
veikė kolektyviai. Jos turėjo savo vyriausiąją ir vyrus dievus, kurie
didesnės reikšmės gyvenime neturėjo.
Blogųjų deivių pykčiui nukreipti žmonės sukūrė daugybę
apotropeinių priemonių , tarp kurių svarbią vieta užėmė triukšmo kėlimas
skambinant varpais, barškinant barškalais, šokant triukšmingus šokius,
garsiai šaukiant, švaistant aštrius daiktus. Blogį nešančios deivės
bijodavusios žeidžiančių dygliuotų augalų, gyvulių ragų, šernų ilčių,
paukščių nagų, peilių, durklų, adatų, ylų, kirvių ir kt., taip pat ugnies,
dūmų, žarijų, nuodėgulių, pelenų. Magiško uždarymo funkcija atlikdavo
diržas, retežis, ratas, žiedas, vainikas, pagalvė ir kt. Todėl maro metu
žmonės aplik kaimą išrausdavo ratą, kad maro deivė neįeitų.
Ankstyviausioji lietuvių religija susidarė pirmykštės visuomenės laikais,
ankstyvojo akmens amžiaus pabaigoje, maisto rankiojimo ir medžioklės ūkio
sąlygomis. Pirmykščio žmogaus technika buvo labai primityvi, žinios apie
gyvų organizmų sandarą ir veiklą, apie įvairių daiktų ir dalykų realias
savybes tokios menkos, kad jam visur ir visuomet vaidenosi gąsdinanti,
pilna netikėtumų ir paslapčių jėga. Visur jis buvo linkęs įžvelgti
nematomo, paslaptingo antgamtinio pasaulio įsikišimą.
Senovės lietuvių religiniai vaizdiniai rutuliojasi savitai,
priklausomai nuo konkrečių gyvenimo sąlygų. Pagrindinis seniausias lietuvių
religijos bruožas buvo gamtos jėgų garbinimas. Be abejo, čia, kaip ir
kitur, gamtos kkultas reiškėsi totemizmu, animizmu ir magija. Lietuviai, dar
būdami maisto rinkėjais ir medžiotojais, garbino totemus medžius, gyvulius,
paukščius, ugnį, vandenį ir kt. Ilgainiui pradėta tikėti, kad kiekvienas iš
tų objektų turi savo šeimininką – valdytoją.
Vystantis gamybinėms jėgoms, seniausioje lietuvių religijoje
atsirado prosenių vėlių bei kai kurių dievybių kultas, kurios buvo
apgyvendintos anksčiau garbintuose gamtos objektuose: žemėje, miškuose,
vandenyse ir t.t. Pagrindinis tos religijos bruožas buvo tai, kad senasis
gamtos kultas buvo susijęs su dievybių ir dvasių, taip pat su visuomeninių
jėgų kultu. Lietuviškasis žodis deivė bei dievas yra senos
proindoeuropietiškos kilmės, reiškiantis šviečiantysis, dangiškasis.
Laumės yra vienos seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių.
Vaizdiniai apie Laumes susidarė ankstyvosios medžioklės ir maisto
rankiojimo ūkio sąlygomis. Jų vardas buvo žinomas visoje Lietuvoje ir
kituose baltų kraštuose.
Pirminėje savo stadijoje deivės Laumės greičiausiai buvo
vaizduojamos ornitomorfinėmis bei zoomofinėmis būtybėmis. Pirminis jų
pavidalas, matyt, buvo karvelis, kuris daug kur Lietuvoje buvo vadinamas
„Laumės paukšte“. Kartais Laumės buvo vaizduojamos panašios į vištas ar
gaidžius.
Lietuvių Laumės artimos graikų bulgarų Laumėms, keltų fėjoms,
kurios irgi vaizduojamos ilgais plaukais, kartais panašiais į ožkos ragais,
storomis lūpomis, didelėmis, ilgomis krūtimis ir plačiais užpakaliais.
Laumės gyveno prie vandenų, miškų tankumynuose, apleistose
pirtelėmis, gerdavo vandens garus, bijodavusios lino žiedo metalinių, ypač
geležinių, daiktų.
Daugelyje lietuviškų sakmių Laumės draskydavusios, ėsdavusios
žmones ir vaikus. Netekusios verpalų, jos žada suverpti moterų plaukus,
žarnas, gyslas arba mirtinai jas užgnaibyti, sumalti į miltus, nusukti
galvą. Radusios lauke paliktą kūdikį, apgraužia jį, ir motina randa tik
kaulelius, o kartais ir tuos apčiulptus. Pagautiems vyrams Laumės liepia
malti žmonių kaulus arba net juos pasmaugia ir suvalgo.
Netekusios kalibastinių atributų, vėlesnių laikų Laumės
vaizduojamos gražiomis moterimis ar merginomis, apsirengusios naujais
drabužiais arba nuogos, patrauklios, seksualios, motiniškos. Be to, jos
buvo laikomos tarpininkėmis tarp žemiškosios ir dangiškosios sferos. Žmones
arba apdovanojančios materialinėmis gėrybėmis, arba nešančios pražūties ir
mirties grėsmę. Laumės ypač buvo grėsmingos vyramas.
Laumės globoja vargstančias, bedales, neturtingas moteris,
išprausia jų vaikus, suverpia verpalus, išaudžia audeklus. Laumės stengiasi
išlaikyti lygybę, baudžia už ribų nepaisymą, smerkia ringinius, nes
tinginystė veda žmoniją į pražūtį.
Lietuvoje, kaip ir kaimyniniuose kraštuose, apsisaugojimui nuo
Laumių buvo vartojamas Laumės kryžius. Tai penkių spindulių žvaigždė,
nupiešta ir išbraižyta nepakeliant rankos nuo daikto, ant kurio raižoma.
Kaip magiška atropeinė priemonė prieš Laumes Lietuvoje naudojama žvaigždės
keturių, šešių arba aštuonių lapelių, įrašytų į apskritimą. Ji simbolizavo
saulės ir dienos šviesą. Ta žvaigždė buvo įraižoma ant namo ar tvarto
sienų, lubų, įvairių darbo įrankių. Kartais ji buvo įaudžiama į juostas ar
audinius. Jei laumė naktį slogindavusi žmogų, jis, eidamas gulti, padėdavo
batus taip, kad kulnai būtų po lova, o galai atsukti į aslą. „Laumių
vakaras“ – ketvirtadienį moterys neverpdavo. Jei kuri tą vakarą verpdavo,
jai užmigus, Laumė jos rateliu verpdavo iki pragysdavo gaidžiai. Suverptus
siūlus Laumės pasiimdavo. Ketvirtadienio vakarais moterys neskalbdavo;
nedirbdavo kitų darbų, tikėdavo, kad tais vakarais Laumės lankydavosi
žmonių namuose.
Vienos iš seniausių buvo miškų deivės, sukurtos dar rankiojimo ir
medžioklės ūkyje.
Senovės medžiotojų ir rankiotojų miškų deivė Mediena pirmiausia buvo miškų
šeimininkė, turinti meškos pavidalą. Lietuvių mituose meška yra šventas
gyvulys, saugantis žmones nuo visokių būtybių, piktų dvasių.
Ilginiui miško ir žvėrių šeimininkė moters pavidalo virto
deive.
Lietuvių kaip ir latvių, Vėjų motina yra archainė deivė, gyvenusi
miške. Vėjų šeimos buveinė buvo prie augančio didelio ąžuolo.
Lietuvių vėjų motina turi visa žinančią dukterį. Ji turi keturis
sūnus: Šiaurį, Pietį, Vakarį, Rytį.
Miškuose gyvenusios deivės: lazdynų deivė Lazdona, globojusi
labai svarbų žmogui medį, duodantį reišutus. Miško trobelėse gyvenusios
dievių ir žmonių žynės – raganos, samanų dievas samanėlis ir kt. Mitai sako
kad šventuosiuose ąžuolynuose, leipynuose, beržynuose rinkdavosi klajūnės
vėlės, šilinės, upinės deivės ar dvasios, laumės, raganos, dievo dukrelės
ir dirvo sūneliai.
Miškai, ypač tos vietos, kuriose gyveno deivės, buvo lyg
šventovės. Miškeliuose senu papročiu rinkdavosi lietuviai su šeimomis
pirmomis spalio dienomis, kai jau būdavo nuimtas derlius. Aukodavo jaučius
avis ir kitus gyvulius.
Tokius miškelius lietuviai labai brangino. Patys jų nelietė ir
neleido to daryti kitiems.
Kaip miškinė – drevinė bitininkystė, taip ir bičių deivė Austėja
buvo žinoma jau vėlyvajame paleolite masto rankiotojams ir medžiotojams. Ši
dievė globojo bites, augmeniją bei žiedus, iš kurių bitės rinko medų ir
medžiagų koriams. Austėjos kultas drauge su bitininkyste laikėsi ilgus
šimtmečius.
Bičių ir jų dievės Austėjos kultas išplaukė iš to, kad senovės
žmogus nepažino gamtos dėsnių. Jį stebino bičių organizuotumas, primenantis
paties žmogaus gyvenimą, jų gimimo ir mirties paslaptingumas. Todėl bites
pradeda laikyti nepaprastomis, šventomis, dievibių darbininkėmis. Taip pat
medžius, kuriuose įsikurdavo bitės, pradėta laikyti šventais. Bitė bitė
vienintelė iš žinomų gyvių nenugaišta, o miršta, kaip žmogus. Mirusią bitę
senovės žmonės užkasdavo į žemę. Nepaprastai gerbdami bites, žmonės
vengdavo jų akivaizdaje bartis,
keiktis, ginčytis bei nepadorei elgtis.
Vyrai nusiimdavo kepures. Tikėta, kad nepadoriai kalbantį apie bites gali
ištikti nelaimė.
Austėjos šventė buvo švenčiama rugpjūčio viduryje. Tuo metu buvo
garbinami žolynai, iš kurių bitės neša medų, kopiamas bičių medus ir
aukojamas Austėjai. Į bičkopio švente iš anksto sukviesdavo bičiulius,
gimines ir gerus kaimynus su šeimomis, tikėdami, kad kuo daugiau susirinks
į apeigas žmonių, tuo labiau seksis bitėms. Pasirinktą dieną visi
rinkdavosi iš pat ryto. Prieš atkeldami avilius, visi kartu melsdavosi ir
aukodavo aukas deivei Austėjai ir mažiau reikšmingam bičių dievaičiui
Bibului, pprašydami saugoti ir globoti bites.
Prie ankstyviausių vandens šeimininkių – deivių priskiriamos
antgamtinės būtybės, turinčios pusiau moters, pusiau žuvies pavidalą.
Vandenų dievėms moterys aukodavo žuvis, vištas, duoną ir kt. Aukodavo
kolektyviai, vadovaujamos vyriausiosios. Lietuvių tautosakoje išliko
pasakojimų apie archaines vandenų antgamtines būtybes Undines. Undinės
gyvenusios jūroje, upėse, buvusios pavojingos jauniems ir gražiems vyrams.
Dainomis suviliotus vyrus juos bemyluodamos pasmaugdavusios ir
nusitemdavusios į vandenų dugną. Undinės persekiodavo janus ir gražius
žvejus, kurie aukodavo po vieną įvairių rušių žuvį.
Seniausia akmens amžiaus lietuvių gimimo deivė buvo Laima. Tai
viena iš vyriausios ddievių kartos atstovių, vaisingumo ir viso gyvo žemėje
gimimo deivė. Žiloje senovėje Laima buvo įsivaizduojama kaip dangaus ir
žemės galingiausioji ir vyriausioji deivė. Jos žinioje buvo ne tik
vaisingumas bet ir kosminiai reiškiniai: tamsa ir šviesa, Saulės ir Mėnulio
užtemimai, kometų pasirodymas ir kt. Laimaipersiformavus iš gegutės į
moterišką būtybę, gegutė išlaikė dar daug tos deivės paukštės bruožų.
Gegutė tapo žmogaus gyvenimo saugotoja, svarbių jo gyvenimo įvykių (gimimo,
santuokos, mirties) pranešėja, taip pat ciklinio metų laiko apreiškėja.
Deivės Laimos buveine buvo laikoma liepa, kurioje ji gegutės
pavidalu lemdavo žmonių likimą. Po liepomis žiloje senovėje moterys
melsdavosi, aukodavo prašydamos sėkmės sau ir savo šeimai, žemei ir sau
vaisingumo.
Šalia deivės Laimos buvo ir deivė Laimė, dar vadinama Dalia,
kurios žinioje buvo žmogaus gyvenimo sėkmė. Ji savo žmogišku pavidalu
priartėja prie Laimos, tačiau atstovauja tik daliai visos laimės. Žmonės
Laimės prašė sveikatos, asmeninės laimės, sėkmingos kellionės ir pan.
Prie seniausių deivių, atsiradusiųjų ankstyvosios gimininės
snatvarkos laikais, priklauso mirties deivė Giltinė, Laimos sesuo.
Pagrindinė giltinės funkcija yra stebėti, kada žmogui ateina laikas mirti,
jam atėjus, numarinti.
Didžiąją deivę Ledą iir jos dukra Lelą senovės žmogus įasmenino
niekad nesibaigiantį pasaulio, žmonijos, gyvūnijos ir augmenijos principą.
Veliona buvo mirusiųjų arba vėlių deivė. Rudeninėms vėlių ir
Velionos vaišėmsm buvo skerdžiami gyvuliai, jų mėsa vaišinami mirusieji,
rengiami apeiginiai stalai ant kapinių ir namuose.
Lietuvių Žemės ir jos deivės Žemynos kultas, atsiradęs akmens
amžiuje maisto rankiojimo ir medžioklės ūkyje, naujų bruožų įgavo vystantis
žemdirbystei ir gyvulininkystei. Kovo 25 diena buvo paskirta Žemės deivės
prabudimo gerbei. Parastai žmonės Žemę bučiuodavo eidami gulti arba
atsikėlę, pradėdami įvairius darbus ar žygius.
Senovės laituviai anksti ppavasrį garbino deivę Pergubrę, kuri
rašytiniuose šaltiniuose vadinama dievu Pergubriu. Deivės Pergubrės garbei
lietuvės moterys įrenginėjo gražius darželius, kuriuose augino gėles,
tikėdamos, kad tos gėlės apsaugos nuo ligų, blogų davsių, perkunijos bei
audrų ir pan.
Deivės Kaupolė, arba Kupolė, ir Vaisgamta susietos su augmenijos
suklestėjimu ir vegetacijos jėgų suaktvėjimu.
Ugnį lietuviai laikė dieviška jėga, viso pasaulio gyvenimo
simboliu. Šventoji deivė Gabija seniausiais laikais buvo sutvarkyta namų
židinio ugnis.
Atsiradus kapliniai žemdirbystei, kosminė religinė pasaulėžiūra
įgavo naujų elementų. Pirmiausiai buvo sudievintas dangus ir jo šviesuliai
– Saulė, Mėnulis ir kai kurios žvaigždės.
Tarp moteriškų dievybių gana svarbią vietą užėmė meilės ir
laisvės deivė Milda. Juda – karo deivė. Jos kulto pedsakų išliko
vietovardžiuose, pavadinimuose rašytiniuose šaltiniuose. Slogutė –
slogindavo miegančius žmone. Nedalia – vargšo, neturtingo žmogaus palydivė,
kuria žmogus retai ir sunkiai atsikratydavo. Negeroji (Nelaboji)
dažniausiai buvo vaizduojama nemtoma antgamtine butybe, atnešančia ligą,
nelaimę, kenkiančia gimdyvėms, kųdikiams, supainiojančia audėjoms siulus,
trukdančia dirbti darbus ir pan.