Pasaulio religijos
TURINYS
1 SENOVĖS EGIPTAS 4
1.1 Egiptiečių dievai 5
1.2 Egiptiečių šventyklos – akmes tvirtovės 6
2 SENOVĖS GRAIKIJOS IR ROMOS DIEVAI 7
2.1 Senovės Egipto dievai 8
3 JUDAIZMAS 9
4 ISLAMAS 10
4.1 Pagrindinės Islamo srovės 10
5 KRIKŠČIONYBĖ 11
5.1 Naujoji bažnyčios bendruomenė 11
5.1.1 Bažnyčios šakos 12
5.1.2 Šventa bažnyčia 13
6 NUŠVITUSYSI BUDA: BUDIZMAS 14
6.1 Budizmą išpažystančios šalys 15
6.2 Budizmas mūsų dienomis 16
PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS
1 pav. Egipto Piramidės 4
2 pav. Egiptiečių dievas Totas 5
3 pav. Egipte išlikusi Denderos šventykla 6
4 pav. Dievas Horas. 5 pav. Deivė Izidė. 6 pav. Dievas Anubis. 8
7 pav. Sinajaus kalnas 9
8 pav. Pagrindinės Islamo srovės 10
9 pav. Šventos Kotrynos bažnyčia 11
10 pav. Krikščionybės skilimas 12
11 pav. Kvietimas į Biblijos kursus. 13
12 pav.Budos auskinė statula 14
13 pav. Pasaulio religijos. 16
LENTELIŲ SĄRAŠAS
1 lentelė 7
2 lentelė 15
ĮVADAS
Kas yra religija? Esama ddaug apibrėžimų. Vieni tiesiog sako, jog tai “tikėjimas dvasinėmis būtybėmis”. Kiti mėgsta mėgina išsamiau ją apibūdinti remdamiesi tikėjimais ir apeigomis.
Antropologai aprašo gyvų bendruomenių religinius tikėjimus ir apeigas. Religija padeda žmonėms suvienyti bendrai patirčiai ir gyvenimo tikslui. Ji sukuria žmogaus elgesio modelį, dažnai pritaikytą gyvenimo netikėtumams .
Sociologai pabrėžia socialinę religinių idėjų svarbą. Religija pagrindžia sutartą pasaulėžiūrą. Individui suteikia tikslo ir prasmės jausmą.
Istorikai religiją vaizduoja tikėjimų sukeltais įvykiais.
Teologams rūpi patys tikėjimai, jų teisingumas ar klaidingumas ir žmonių reagavimas į juos.
Kad ir kkaip toli žvelgtume atgal, net prieš ankstyviausius rašto paminklus rastume įrodymų, kad religija buvo viena iš svarbiausių gyvenimo sričių. Gyvybės ir mirties paslaptis , gyvenimo sunkumai žmoniją nuolat skatino veržtis į kažką, prie kokios nors esybės anapus, kuris visa tai įįprasmintų. Pasakyta: “Nesupratęs žmonių tikėjimų, nesuprasi ir žmonijos”.
Čia aš apibūdinsiu senovės religijas:Egipto, graikų, romėnų, Šiaurės dievus. Straipsniuose, skirtuose didžiosioms Rytų ir kitoms pasaulio religijoms, kalbama apie visokių tikėjimų istoriją, raštus, kultą, įsitikinimus apeigas.
1 SENOVĖS EGIPTAS
Senovės Egiptu vadinama civilizacija, gyvavusi Nilo slėnio žemupyje maždaug nuo 3100 iki 30 pr. Kr., kol Egiptą užkariavo romėnai. Tas laikotarpis dar skirstomas į Senają Karalystę (2700 – 2200 pr. Kr.), kai galingų karalių, arba faraonų, giminė pastatė savo paminklus – piramides, Viduriniąją Karalystę (apie 2000 – 1800 pr. Kr.),dar vieną stiprios centrinės valdžios laikotarpį, kai Egiptas darė didelę įtaką kaimynams, ir Naująją Karalystę (apie 1550 – 1225 pr. Kr.), kai Egiptas buvo viena iš viešpataujančių Artimųjų Rytų valstybių.
Ankstyviausias laikotarpis
Rašto Egopte nubuvo iki 3100 pr. Kr., kkai įsigalėjo viena centrinė valdžia. Todėl, ką dabar žinome apie Egipto religiją iki to laiko, tai išvados padarytos pagal archeologų medžiagą. Ši, – daugiausia tai amuletai, paprastai susiją su medžioklear derlingumu – leidžia pažvelgti dar 2 ar 3 t- mečius į priekį. Gyvūnų iltys, nešiotos ant kaklo kaip pakabučiai, tikriausiai turėjo saugoti medžiotoją ir suteikti jam sekmės; molinė nuogos moters figūrėlė turėjo laiduoti daug sveikų vaikų.
Kai kurie piešiniai ant puodų ar raižiniai akmenyje turbūt simbolizuoja religines apeigas, tačiau be raštinio ppaaiškinimo neįmanoma teisingai jų suprasti. Kartais atrodo, kad jie pasakoja apie apeigas, kurias žinome buvus vėlesniais periodais, tačiau rizikinga būtų teigti, kad pagrindiniai tikėjimai ir ritualai istorijoje nelabai tepasikeitė.
Egiptiečių dievai
Senovės Egipto dievai – tokie, kokie vaizduojami šventyklose ir kapavietėse, – tai gausybė sunkiai suvokiamų keistų formų. Iš tiesų mes labai mažai žinome apie Egipto religines apeigas, nes nėra pačių senovės egiptiečiu atliktų Egipto teologijos studijų.
Daugelis Egipto dievų atstovauja gamtos pasaulio stipriosioms jėgoms. Egipto gerovė priklausė nuo kasdien patekančios saulės ir kasmet patvinstančios upės, ir šios gamtos jėgos, kartu su kitomis, buvo laikomos dievais, kuriose reikia maloninti ir palenkti aukomis bei garbinimu.
.
1 pav. Egipto piramidės.
1.1 Egiptiečių dievai
Ankstyvuoju periodu dievams buvo priskiriamos ir kitos ypatybės. Dievas Totas su ibio galva buvo laikomas raštų ir raštininkų globėju; Chnumas, dievas avino galva, garbintas kaip sukūręs žmogų ant puodų žiedžiamojo rato. Kaip šios ypatybės dievams buvo priskirtos, neaišku, bet atrodo, kad vaidmenys paskirti senų senovėje.
Dievai dažnai buvo siejami su tam tikrais miestais. Tas pasiskirstymas tikriausiai įvyko priešistoriniais laikais, kai Egiptą sudarė atskiros bendruomenės. Šioms jungiantis į didesnius politinius vienetus, jų vietinės dievybės tapdavo svarbios visai tautai pavyzdžiui, Amonas, Tėbų miesto dievas, buvo lyg ir viso Egipto dievas, globojęs visą tautą ir jai vadovavęs
Kiti ddievai
Greta svarbių pagrindinių dievų egiptiečiai turėjo prisiėmę ir tų dievybių. Buvo sudievimani kai kurie kuo nors nusipelnę žmonės. Faraonas irgi buvo laikomas dievu ir vadinamas “Geruoju dievu”, tačiau jo dieviškumas likdavo ribotas, nes šiaip ar taip jis buvo mirtingas.
Šventieji gyvūnai
Gyvūnų garbinimas – irgi įdomus Egipto religijos bruožas. Kartais visi vienos rūšies rūšies gyvūnai būdavo laikomi šventais, jie būdavo balzamuojami ir laidojami ištisais būriais.
2 pav. Egiptiečių dievas Totas.
1.2 Egiptiečių šventyklos – akmens tvirtovės
Iš išorės egiptiečių šventyklos nebuvo labai gražios. Mažiau buvo stengiamasi išore liudyti dievo, kuriam jis buvo sukurtas, didybę ir galią, o labiau buvo kviečiama susikaupti viduje vykstančioms apeigoms. Tos apeigos turėjo laiduoti, kad ir toliau bus maloningi Egiptui, ir tai buvo svarbiausia projektuojant pastatą.
Šventyklos sienos buvo išdekoruotos reljefais, vaizduojančiais apeigų scenas. Žodžiai sakomi per apeigas, irgi būdavo užrašomi ant sienų. Iš tų užrašų vietų galima spręsti, kokiam tikslui kuris kambarys buvo naudojamas. Šitie raižiniai buvo ne tiktai išsami apeigų knyga.
Altoriai
Aplink svarbiausiąjį šventyklos pastatą siena aptvertame plote, būdavo daug įvairių pasatų. Juos dar galima pamatyti kai kuriose išlikusiose šventyklose. Pvz. Karnako ir Denderos.Ten yra daugybė mažų altorių ir koplyčių, tarp jų ir tokia, kur būdavo vaidinamas dieviškųjų vedybų ir gimimo ritualas, buvo čia ir žynių menės, kiemai aukojamiems gyvuliams skersti, ir kkepyklos, kur būdavo paruošiamos aukos, šulinys vandens ir šventasis ežeras, kuriame buvo atliekamos kitos apeigos, panašios į viduramžių misterijos vaidinimus. Masyvios akmens konstrukcijos, kaip ir piramidės, bei uolose iškirsti kapai, atlaikė amžių bėgsmą. Ir kai nustojo savo tikrosios paskirties, – ilgai dar tarnavo žmonėms – būdavo priebėga vėlesniems gyventojams
3 pav. Egipte išlikusi Denderos šventykla.
2 SENOVĖS GRAIKIJOS IR ROMOS DIEVAI
Homero dievai
Dievai vaizduojami iš esmės labiau panašūs į žmones, tik nesenstantys ir nemirtingi. Dievai turi galią (daimon) keista savo išvaizdą, dydį ir savybes, įgyti ne tik žmogaus, o ir bet kurį kitą pavidalą.
Jų grėsminga galia kelia žmogui siaubą, baimę, gėdą arba pagarbą. Toji galia žmogų skatina melstis, maldauti, prisiekti, atnašauti deginamąją auką, arba aukoti vyną. Daugelį iš šių veiksnių visai natūraliai galima susieti su kasdiene namų ruoša. Dievas ir žmogus gali bendrauti tiesiogiai arba per tarpininką (juo gali būti ir pats dievas, pasivertęs žmogaus draugu), arba per sapną. Su Dievais galima pasitarti per orakulą, išmanantį spėjimo meną, per paukščius arba aiškinant sapnus. Žaibas, perkūnas, arba krintančios žvaigždės irgi galėjo būti dievo ženklais. O vietos, kur būdavo orakulas, tokios kaip Duodonė su didžiuliu ąžuolu, po kuriuo žmonės klausydavosi Dziauso balso, nebuvo tokios svarbios.
Dievų pyktis
Herojų gyvenimo bruožas
– valdingas, arogantiškas išdidumas, smurtas ir nusidėjimas. Nors negalima įrodyti, kad už padarytą nuodėmę galiausiai būtų buvę reikalaujama kitokio atpildo nei mirtis, vis dėlto esama užuominų apie tam tikrą aukštesnį teisingumą ir padorumą, kuris dievas.
1 lentelė
Graikijos ir Romos dievų skirtumai
Graikų vardas Romėnų vardas Apibūdinimas
Arėjas Marsas Smarkus ir vaidingas karo dievas
Afroditė Venera Meilės, grožio ir vaisingumo deivės
Apolonas Avinų ir galvijų, šaudymo iš lanko, muzikos, pranašyščių ir medicinos dievas. Jis buvo ir saulės dievas.
Artemidė Diana Medžioklės, vaisingumo ir gimdymo deivė.
Asklepijas Ekspulapas Dygymo dievas. Jo lazda su apsivyniojusiomis gyvatėmis tebėra medicinos simbolis.
Atėnė Minerva Karo ir amatų ddievė
Demetra Cereba Javų ir pasėlių (žemdirbystės ir derlingumo) deivė.
Dionisas Bakchas Siejamas su požiamio karalyste ir su pasėliais, vaisias ir vyndaryste. Dioniso garbinimui būdingi ekstaziniai šokiai ir orgijos.
Hefaistas Vulkanas Ugnies, ypač vulkanų, ir kalvystės dievas. Taip pat amatų globėjas.
Hera Junona Dzeuso žmona. Santuokos, gimdymo ir moterų globėja.
Hermis Merkurijus Dievų pasiuntinys. Taip pat prekybos ir pirklių dievas.
Hestija Vesta Židinio, namų ir šeimos deivė. Taip pat Romos miesto deivė.
Poseidonas Neptūnas Žemės drebėtojų sukėlėjas, bet vėliau tapo jūros dievu.
Dzeusas Jupiteris Dievų ir žmonių tėvas, nors ir ne kūrėjas. Taip pat dangaus ir oro dievas.
2.1 Senovės Egipto dievai
• Amonas – dievų karalių, faraonus gglobojanti dievybė. Vėliau tapatinamas su saulės dievu Amonu Ra.
• Anubis – Mirusiųjų dievas, kapų ir kapinių sargybinis.
• Atonas – Saulė. Trumpam buvo tapęs svarbiausiu vieninteliu dievu.
• Hator – Dangaus deivė. Vėliau tapo karve deive, meilės ir šokių deive, požemių karalystės viešpate ir žvaigždžių vvaldove.
• Horas – Žemutinio Egipto dievas. Dangaus dievas.
• Izidė – dievų karalienė, didžioji Deivė motina. Javų ir vaisingumo deivė.
• Chnumas – Senas aukštutinio Nilo dievas. Dievų, žmonių ir vandenų kūrėjas.
• Totas – Mėnulio dievas. Vėliau mokslo ir išminties dievas, rašto išradėjas.
• Ozyris – Vaisingumo ir augmenijos dievas, vėliau tapo vyriausiuoju Egipto dievu, drauge su Ra, ir mirusiųjų pasaulio valdovu.
• Sebekas – vandens dievas. Kartais blogio ir mirties įsikūnijimas.
• Ptahas – Mirusiųjų dievas. Kūrėjas ir vaisingumo dievas.
• Setas – Audrų dievas. Smarkus ir pavojingas, tai jis nužudė Ozyrį.
• Ra – Saulės dievas, didysis senovės Egipto valstybės dievas. Dievų karalius, žmonijos tėvas ir faraonų globėjas.
4 pav. Dievas Horas. 5 pav. Deivė Izidė. 6 pav. Dievas Anubis.
3 JUDAIZMAS
Religija, kuri išsirutuliojo iš senovės Izraelio religija ir kurią išpažįsta tik žydai. Tai etinis monoteizmas, jis remiasi Dievo aapreiškimu Mozei ant Sinajaus kalno ir jo duotu įstatymu.
Dievas, kuris byloja
Žydų pranašams išskirtiniausia jų Dievo savybė, palyginti su kaimynų tautų stabais, yra ta, kad žydų Dievas byloja. Dar daugiau skirtingai nuo pagonių dievų, žydų Dievas ir veikia. Iš tiesų ši abi jo savybės neatsiejamos. Kaip tik dėl Dievo žodžių, kurie išsipildo, kuriuos paskui dar Dievas sutvirtina bei paaiškina savo mokymu, atsiranda pasaulis
Tai paaiškėja jau pačioje Biblijos pradžioje, Dievas įsako ir sukuriamas pasaulis, ir tik todėl, kad tai pavadinama Dievo žodžiu, vvisa kūrinija egzistuoja toliau. Kai Dievas atveria savo išskirtinius tikslus Izraeliui, šis motyvas vėl pakartojamas.
Gimimas ir bar micva
Pagal žydų ortodoksų įstatymą žydu laikomas tas, kuris gimęs iš motinos žydės, tačiau žydu galima tapti ir priėmus jų tikėjimą. Praėjus aštuonioms dienoms po gimimo, žydų berniukas apipjaustomas. Tai ritualas, kurį atlieka mohelis, prityręs ir įregistruotas apipjaustytojas.
Malda
Dievobainingas žydas meldžiasi tris kartus per dieną – ryte, vidurdienį ir vakare, namuose arba sinagogose. Melsdamasis jis prisidengia galvą skrybėle arba šlike, jarrmelka ar kipa. Išeidamas viešumon žydų ortodoksas taip pat prisidengia galvą, taip pagarbindamas Dievą, kurio akivaizdoje gyvena visą gyvenimą.
7 pav. Sinajaus kalnas.
4 ISLAMAS
4.1 Pagrindinės Islamo srovės
Korano požiūriu vyrai ir moterys yra religingos būtybės: “Aš sukūriau žmoniją tik tam, kad ji mane garbintų”, girdi musulmonas Dievo balsą Korane. Kiekvienas individas yra “Dievo abd”; šis terminas reiškia ir “garbinantįjį” ir “tarną. Tokia nuostata taikoma visiems žmogaus gyvenimo aspektams, visam gyvenimui pagal Dievo priesakus. Garbinimas neatskiriamas nuo viso žmogaus gyvenimo.
Paklusnumas Dievui
Islamas save laiko iš esmės “natūralia religija” ta prasme, kad kiekviena sukurta būtybė egzistuoja priklausomai nuo Dievo, paklusdama jo kuriančiajai ir paliekančiajai (įkvepenčiajai) galiai, o jos sukūrimo tikslas – garbinti Dievą. Kalbant apie žmogų, sąmoningai gyventi dėkingam Dievui ir jį garbinti. Žodis “musulmonas” reiškia “tasai kuris gyvena pagal Dievo valią”. ““Islamas” reiškia “paklusnumas Dievui”. Garbinimas, ibada, ir kasmetinių darbų pasaulis, muamalat, yra dvi sąvokos, apibūdinančios abd. Mečetė neatskiriama nuo turgaus, politika nuo šlovinimo.
Kalbant apie garbinimą, reikia pasakyti, kad Korano požiūriu, kūnas ir siela čia sudaro vienovę. Islamas neturi termino, kuris nusakytų “dvasingumas”; religiniu pamaldumu čia siekiama išsaugoti pusiausvyrą tarp “išorės” ir “vidaus”. Išoriniai garbinimo veiksmai, kuriuos atlieka tikintysis, priklauso nuo jo vidinės nuostatos. Koranas rūpinasi, kad tiek viena, tiek kita įtiktų Dievui. Šventasis įstatymas numato praktinio elgesio kodeksą, kuris musulmonui yra tarsi rėmas, o malda, garbinimas priklauso nuo jo vidinės dinamikos ir dėsningumo, nuo sielos paklusnumo “visuomet atsiminti Dievą”.
8 pav. Pagrindinės Islamo srovės.
5 KRIKŠČIONYBĖ
5.1 Naujoji bažnyčios bendruomenė
Krikščionį galima pavadinti Dievo įsūniu, kurio santykiai su Dievu tokie pat kaip su Tėvu. Tačiau ne viskas. Krikščionis neišvengiamai yra bendruomenės narys. Jis priklauso Dievo šeimai – Bažnyčiai.
Naujojo Testamento mokymas
Kaip bažnyčia vaizduojama Naujajame Testamente? Turbūt geriausiai tai matyti iš kai kurių įvaizdžių, senuosiuose raštuose vartojamų Bažnyčiai apibūdinti.
Bažnyčia Naujajame Testamente visuomet vadinami “Dievo žmonės”: susikūrę draugėn kokios nors vietovės tikintieji arba visų laikų žmonės “Dievo žmonės” visame pasaulyje.
Bažnyčia dar vadinama “Kristaus kūnu” ir jai tenka didi atsakomybė – atstovauti žemėje Kristui. Žodžiai “Kristaus kūnas” rodo tapatumą tarp Kristaus ir bažnyčios. Apie bažnyčią kalbama ir kaip apie ppasatatą ar šventovę, kurią privalu pasatyti ir išaukštinti. O svarbiausia bažnyčia yra naujoji “Dievo žmonių” bendruomenė, turinti priimti ir suvienyti visas tautas.
Naujajame Testamente pateikiamas tam tikras mokymas apie bažnyčią. Šią doktriną reikia pritaikyti atskiroms bendruomenėms, gyvenančiomis įvairiomis istorinėmis, kultūrinėmis ir politinėmis aplinkybėmis. Be abejonės, aplinkybėms keičiantis, keisis ir Bažnyčios įgyjama forma.
Bažnyčia yra ne vien teorinis idealas, o gyvų žmonių bendrija, turinti ilgaamžę istoriją – kartais šlovingą, kartais ir negarbingą. Kai ne sykį teko prisitaikyti, kad išliktų ir įgyvendintų savo.
9 pav. Šventos Kotrynos bažnyčia.
5.1.1 Bažnyčios šakos
Pagrindinės šakų priežastis buvo du istoriniai judėjimai. Pirmasis tai vadinamasis “Didysis skilimas” tarp rytų ir vakarų, jo data nurodoma 1054 metais. Antrasis – tai XVI a. judėjimas vadinamas Reformacija. Jos dėka atsirado protestantizmas.
Rytų (stačiatikių) bažnyčios
Nuo vakarų katalikybės atsiskyrė pirmiausia priešindamasi Romos vyskupo siekimui įgyti aukščiausią valdžią. Be to, atsirado nesutarimų dėl paragafo, kurį prie Nikėjos Kanano pridūrė Vakarų Bažnyčia ir kuriama tvirtinama, kad Šventoji Dvasia kylanti ir iš Tėvo ir Sūnaus. Stačiatikybė ir šiandien šios doktrinos nepripažįsta. Bažnytinė valdžia priklauso ne kokiam nors asmeniui, o Bažnyčios Susirinkimui, kurios funkcija aiškinti “Šventąją tradiciją” ir palaikyti drausmę.
Romos katalikų bažnyčia
Didžiausia, vientisa krikščionių grupė. Romos katalikai pripažįsta popiežiaus – Romos vyskupo
– viršenybę ir valdžią. Kaip Kristaus vietininkas žemėje popiežius yra vyskupu ir dvasininkų hierarchijos galva. Svarbiausia Romos katalikų tikėjime yra mišios (komunijos dalijimas), kartu su kitais šešiais sakramentais:krikštu, sutvirtinimu, atgaila už nuodėmes, kunigyste, santuoka, ligonio patepimu.
Anglikonų bažnyčia
Yra pasaulinė bendruomenė, bažnyčių šeima, kurios pirmas yra Kenterberio arkivyskupas. Nors dėl Reformacijos įtakos anglikonybė ir atsiskyrė nuo Romos, bet ji išlaikė artimą katalikybei struktūrą ir liturgiją, tačiau ji nepripažįsta popiežiaus neklystamumo. Mišių, kaip aukos dogmų, šventųjų kulto, celibato ir vienuolijos.
10 pav. Krikščionybės skilimas
5.1.2 Šventa bbažnyčia
Bažnyčia yra šventa, paskirta Dievui, atsieta nuo nuodėmingo pasaulio. Tačiau kas daro ją švnetą? Ar galima sunkiai nusidėjusius žmones pavyzdžiui kaltus svetimavimu arba tikėjimo išsižadėjimu, vėl priimti į bažnyčią? O gal tada ji jau bus nebe šventa?Šiais klausimais pirmieji krikščionys nesutarė. Dalis jų buvo rigoristai: jie tvirtino, kad bažnyčios šventumas, neleidžia jos nariais būti žmonėms, kurie jau pakrikštyti, taip sunkiai nusidėjo.
Tačiau viršų paėmė jų priešininkai, kurie teigė, kad čia ir dabar neįmanoma atskirti, kas yra tikri Kristaus mokiniai, o kas ttik jais dedasi. Jie priminė, jog buvo atleista karaliui Dovydui (už svetimavimą ir žudymą) ir apaštalui Pertui (Išsižadėjusiam Kristaus). Bažnyčia yra greičiau mokykla nusidėjėliams, o ne šventuolių klubas. Krikščionys yra tie kurie gydosi nuo nuodėmių, kasdien melsdamiesi “atleisk mums mūsų kkaltes”, o ne tie, kurie jau nuo visko pagijo. Bažnyčios šventumas priklauso ne nuo atskirų krikščionių tobulumo – jis remiasi Kristumi ir “malonės ženklais”.
11 pav. Kvietimas į Biblijos kursus.
6 NUŠVITUSYSI BUDA: BUDIZMAS
Budistinis mąstymas nepripažįsta vieno asmens, žmogaus ar dievo, garbinimo. Visgi Buda nėra nei dievas, nei dievo siųstasis tarpininkas; jis negali nei išganyti, nei atpirkti kitų.
Kur kas svarbesnė už patį Budos asmenį, šiame tikėjime yra mokymo dharmos, idėja. Pagal budistų sampratą tai kažkas amžina, nesusiję su istorija, nepavaldu kitimui. Induizmo tradicija teigia, kad Budos atskleistasis mokslas ilgai buvo perduodamas iš lūpų į lūpas ir kuo rūpestingiausiai įsidėmimas; užrašytas jis kur kas vėliau.
Žinojimas ir pabudimas
Budistai tiki, jog per nušvitimą Buda Gautama perėjo į išsilaisvinusiojo būseną. Vadinasi, budizme nušvitimas ir iišsilaisvinimas neatsiejami. Ši sąsaja paaiškinama tuo, kad “pažinimas”, kurį įgijo Gautama, visiškai skiriasi nuo intelektualinio žinojimo, kurį paprastai omenyje turi vakariečiai, kalbėdami apie pažinimą. Kai apie pažinimą mąsto budistas, jis turi omenyje ypatingą religinį pažinimą, kuris toli pranoksta proto bei intelekto ribas.
Tačiau kurgi šio budizmo pažinimo versmė, jo ištakos? Budos patirties liudijimai aiškiai byloje, jog šio žinojimo nenulemia kokios nors išorinio pasaulio įtakos, nesuteikia nei mokslai, nešventi raštai, nei Dievo apreiškimas. Kitų vadovavimas kartais gali nukreipti žmogų į praregėjimo kelią, ttačiau niekas už jį patį negali padėti pastangų nušvitimui pasiekti.
Budos mokymas
Karmos dėsnis arba priežasties ir pasekmės dėsnis, pasireiškia tiek moraline, tiek fizine žmogiškojo gyvenimo dimensija. Geri ir pikti žmogaus darbai sukausto jį karmos grandinėmis ir pririša prie “atgimimo ciklo”.
Reikarnacija – visos žmogiškosios būtybės gerų ar piktų savo poelgių pasekmės patiria per reikarnaciją. Jų poelgiai, kalbėjimas ir mintys ankstesniuose gyvenimuose nulemia naujo.
12 pav. Budos auksinė statula.
6.1 Budizmą išpažįstančios šalys
Keista, tačiau savo tėvynėje Indijoje budizmas neįsitvirtino. Nuo VII a. budizmą neabejotinai nustelbė induizmas, kurio orientacija į dievobaimingą pamaldumą geriau atitiko paprastų žmonių religinius poreikius. Nuo XI a. budizmas Indijoje jau vaidina tik nereikšmingą vaidmenį. Kai kuriuose kituose regionuose budizmas iš pradžių įsitvirtino, bet vėliau buvo išstumtas islamo. Archeologiniai kasinėjimai bei senovės paminklai liudija, kad budizmas klestėjęs Centrinėje Azijoje, ypač Rytų Turkestane. Tačiau IX a. šis pakilimas ūmai pasibaigė. Indonezijos salose budizmas smarkiai plėtojosi nuo VII a., bet apie XVI a. šiose teritorijose jau įsivyravo islamas.
Teravados budizmas, seniausioji budizmo religijos atmaina, išpažįstama iki mūsų dienų – iš dalies net kaip “valstybinė religija” , – pavyzdžiui Šri Lankoje (Ceilone), taip pat kraštuose už Indijos: Birmoje, Tailande, Kampučijoje, Laose. Kituose Tolimųjų Rytų regionuose labiau paplitusi budizmo atmaina, ir žinoma kaip mahajanos mokykla, ir kiti variantai. Čia ppaminėsime Kiniją, Tibetą, Korėją, Japoniją, Vietnamą, Mongoliją, Ladaką, Nepalą, Butaną ir Sikimą.
Labai sunku suskaičiuoti, kiek budizmo ižpažinėjų šiandien yra pasaulyje. Juk Kinijoje, Tibete, Mongolijoje, o ypač Japonijoje tarp religijų seniai neliko aiškių ribų. Taip yra dėl to, kad nuo seniausių laikų budizmas dažnai susisieja čia su viena, čia su kita religija. Todėl kartais neįmanoma atskirti, kur pasibaigia budizmas ir prasideda doasizmas arba sintoizmas. Manoma, kad budiztų yra apie 200 milijonų. Į šį skaičių neįeina Kinijos budistai ir tos mažos grupelės, kurios gyvena ne Tolimuosiuose Rytuose ir šio bendro skaičiaus beveik neįtakoja. Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad toji “nesuskaičiuojama minia” budistų, kuri gyvena Kinijoje, gali dukart viršyti nurodytąjį skaičių. Tad bendras pasaulinis budistų bendruomenės skaičius gali siekti kokus 600 milijonų.
2 lentelė
6.2 Budizmas mūsų dienomis
Dar ankstyvuoju savo istorijos laikotarpiu budizmas smarkiai keitėsi ir šakojosi, tas pats vyksta ir dabar. Kai kuriose Pietryčių Azijos šalyse, pavyzdžiui, Birmoje ir Šri Lankoje buvo netgi mėginama suderinti budizmą su marksizmu. 1940m. pabaigoje Birmos ministras pirmininkas U Nu paskelbė savąją “socialistinio budizmo”teoriją. Pagal šią teoriją privatinė nuosavybė, ypač žemės nuosavybė, bei neteisingas žemės padalijimas, yra toji kliūtis, kuri neleidžia žmonėms gyventi laisviems, nevaržomiems rūpesčių ir nuoširdžiai, visomis išgalėmis siekti religinių tikslų. Juk to, kas siekia nirvanos , nuo ššio tikslo neturėtų atitraukti kova už būvį ar godus turto troškimas. Ir viena ir kita trukdo tinkamai medituoti.
Tokia marksizmo ir budizmo sintezė įmanoma todėl, kad tradicinė marksizmo religijos kritika tiesiogiai budizmo nepalietė. Budizmu paremto antikapitalizmo teorija darė įtaką kolonijinė patirtis, be to marksizmas pasirodė besąs tinkamas sukurti naujesnei budizmo interpretacijai.
13 pav. Pasaulio religijos.
