Pasaulio religijos

Turinys

Budizmas…………………………3

Induizmas…………………………6

Islamas…………………………9

Judaizmas……………………….12

Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi Indijoje I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininkas buvo Indijos princas Sidharta Gautava (vėliau žinomas kaip Buda). Sidharta užaugo prabangiuose rūmuose tačiau išvydęs kokia daugybė žmonių kenčia nuo senatvės ir ligų jis išsižadėjo visų savo turtų ir išėjo klajoti po šalį. Pavargęs jis atsisėdo po medžiu stengdamasis suvokti kas iš tiesų yra svarbu, kas yra “tikroji tiesa”. Be medituojant figmedžio pavėsyje (Bodigojoje), jam atsivėrė visos paslaptys iir jis, medituojant, patyrė nušvitimą. Nuo to momento jis pradėtas vadinti Buda (Buda reiškia „nušvitusysis“). To nušvitimo būsenoje jis pasiekė nirvaną – taip išsivadavo iš reinkarnacijos ciklo ir amžinųjų kančių. Ir tuomet ėmė mokyti kitus:

Buda mokė savo pasekėjus, kad žmonės turėtų suvokti keturias tauriąsias tiesas. 1.Šiame pasaulyje nėra nieko amžino. Laimė ilgai negali trukti. Nepasitenkinimu gyvenimu būsena budistai vadina Duka (kančia, nerimas). 2.Dukos būsena užvaldo žmones kurie trokšta daiktų. Juos pražudo godulys, savanaudiškumas. 3.Iš dukos galima išsivaduoti, jeigu žmogus įveikia ssavo savanaudiškumą, godumą ir neapykantą. 4.Tai galima padaryti einant Aštuongubu tauriuoju keliu. Aštuongubas taurusis kelias tai – Teisingas supratimas, Teisingas nusiteikimas, Teisingas kalbėjimas, Teisingi poelgiai, Teisinga veikla, Teisingos pastangos, Teisingas susikaupimas, Teisinga dėmesio koncentracija.

Budistai sako, kad negalima tapti budistu, kkol nesi tiek suaugęs, kad suprastum ką tai reiškia juo būti. Paūgėję budistų berniukai nuo vieno iki keturių mėnesių praleidžia vienuolyne. Budistų vienuoliai daug laiko medituoja. Kartais jie dirba mokytojais, padeda statyti mokyklas, ligonines. Tradicinis jų rūbas oranžinis apsiaustas.

Budistai duoda penkis įžadus 1.Nežudyti ir nekenkti nei vienai gyvai būtybei. 2.Neimti nieko kas tau nėra duota. 3.Nepataikauti savo kūnui. 4.Nemeluoti, nekalbėti užgauliai ar įžeidžiamai. 5.Negerti alkoholio, nevartoti narkotikų. Vienuoliai duoda dar penkis įžadus: 6.Nepersivalgyti ir nevalgyti po vidurdienio. 7.Nesilinksminti. 8.Nesikvėpinti, nesipuošti. 9.Nemiegoti minkštoje lovoje. 10.Neimti aukso, bei sidabro į rankas.

Budos regėjimų reikšmės:

1. Paliegėlis – liga (niekas nėra apsaugotas nuo ligos);

2. Senis – senatvė (niekas nėra apsaugotas nuo senatvės);

3. Mirusysis – mirtis (niekas nėra apsaugotas nuo mirties);

4. Vienuolis – ženklas, kad reikia palikti rūmus ir ieškoti aatsakymo į kančios problemą.

Trys visuotinos tiesos:

1. Gyvenime viskas nepastovu ir nuolat kinta.

2. Gyvenimas negali teikti pasitenkinimo, nes nieko nėra pastovaus. Žmogus prisiriša prie daiktų, kurie ilgai neegzistuoja. Taigi vien tik suvokimas, kad baigsis pasitenkinimas, sukelia kančią.

3. Nėra amžinos sielos. Ir tai, ką žmonės vadina “aš pats”, – tik paprasčiausia besikeičiančių charakteristikų suma.

Keturios tauriosios tiesos:

1. Visas gyvenimas neatsiejamas nuo kančios.

2. Kančios priežastis – blogų dalykų troškimas, įjunkimas į juos.

3. Nuo troškimo ir įjunkimo galima išsivaduoti.

4. Išsivaduoti nuo jų padeda aštuongubas kelias (tai nuosaikus vidurinysis kelias, kurį nnuėjo Buda, kol patyrė nušvitimą. Tai gyvenimo normų kodeksas.

Meditacija – kelias į nirvaną. Medituojant mintys koncentruojamos į pasaulio nepastovumą, kintamumą. Atsiribojama nuo prieštaringų minčių.

Lotosas – budizmo simbolis. Jo šaknys auga dumble – purvas simbolizuoja žmogaus gyvenimą, tyras žiedas – nušvitimą.

Trigubas perlas – daugumą budistų vienija tai, kad jie tiki Budą ir jo mokymu, kuris vadinamas Dharma, ir puoselėja Sangos (tai budistų vienuolių bendruomenė) švento gyvenimo būdą. Visa tai jiems labai brangu, todėl ir vadinama Trigubu Perlu, t.y. pagalbos, paramos žmonėms šaltiniai, kitaip dar vadinami išsivadavimu.

Tripitaka (triguba pintinė) – vienas svarbiausių raštų rinkinys, kurį sudari Budos posakiai, jų komentarai, vienuolių taisyklės. Tekstai parašyti Ia. pr. Kr. Šri Lankoje.

Budizmo srovės: teravada ir mahajana.

N i r v a n a- gyvenimo tikslas.Priešingai eretiškai budizmo interpretacijai nirvana nėra susinaikinimas.Atvirkščiai, nirvana yra transformuota žmogaus sąmonės būsena, nepriklausoma realybė, turinti savo pačios dinamizmą.Tai visiška priešingybė materialiajam pasauliui, amžinybės karalija, tai, kas absoliučiai patikima, tikroji priebėga.

D h a r m a- kelias, kuriuo einama į nirvaną: tai lyg ir asmens dinamizmas, kuris suteikia individui vidinę stiprybę, o jo gyvenimui- naują kokybę.

BUDIZMAS MŪSŲ DIENOMIS

Dar ankstyvuoju savo istorijos laikotarpiu budizmas smarkiai keitėsi ir šakojosi, tas pats vyksta ir dabar.Kai kuriose pietryčių Azijos ššalyse buvo mėginama netgi suderinti budizmą su marksizmu.Tokia marksizmo ir budizmo sintezė įmanoma todėl, kad tradicinė marksizmo religijos kritika tiesiogiai budizmo nepalietė.Žinoma, tokie žingsniai susilaukė negailestingos kritikos.Juk komunizmas galų gale siekė įsitvirtinti pats, ir jo apologetus vargu ar patenkino perspektyva remti budizmą.Nors praktiniu požiūriu budizmas ir marksizmas turi panašumų, visgi esminės jų nuostatos labai skiriasi.Budizmas, priešingai marksizmui, juk ragina siekti tikslo, kuris neapsiriboja regimuoju pasauliu: politiniai ar socialiniai aspektai, šioje pasaulėžiūroje tevaidina menką vaidmenį arba neturi jokios reikšmės.

Dabar po budos šventyklas gali pasižvalgyti tik tie, kurių drabužiai dengia kaklą, rankas, kojas.Budos šventyklos kompleksas- švenčiausia kiekvieno čionykščio vieta.Pastatai žavi prabanga, auksinėmis saulėje tviskančiomis plokštelėmis aplipdytais stogais.Smaragdinis Buda iš tiesų yra ne smaragdinis, o išskoptas iš didžiulio 66m aukščio žaliojo žadeito luito.Atsižvelgiant į metų laiką, jis puošiamas skirtingais apdarais.Kad ir Tailande yra trys metų laikai: drėgnasis, karštasis ir vėsusis, taigi Buda turi tiek pat komplektų drabužių: galvos apdangalą ir apsiaustą, karūną ir papuošalus bei auksinį šaliką.

Vaikštinėdami gatvėmis būtinai sutiksite vienuolius, iš minios išsiskiriančius skaisčiai oranžiniais drabužiais.Tailando karalystėje budizmą išpažįsta šiuo metu net 95 proc.gyventojų, o kiekvienas doras budistas vyras savo gyvenime bent kartą turi pabūti vienuoliu.Vienuoliai meldžiasi, medituoja, privalo laikytis celibato.Valgo vos kartą per dieną ir neturi jokio turto,išskyrus dėvimus drabužius.

Induizmas &– tai seniausia pasaulio religija, atsiradusi 2000m. pr. Kr.

Žodis “hindu” kilo iš Indo upės pavadinimo, prie kurios krantų antrojo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje įsikūrė senieji arijai. Nors tuomet Indo upės vardas buvo Sindhu, persai, savitai jį ištardami – “indu”, tuo pat vardu įvardijo ir upės slėnio gyventojus. Šiandien sąvoka “indusai” reiškia religinę priklausomybę, “indai” – tautinę. Taigi induizmas yra religija šios senos tautos, kuri tūkstantmečiais vystėsi vidujai ir vis pasipildydama naujais elementais išaugino neaprėpiamą religinę socialinę sistemą, kokią regime šiandien.

Pagal induizmą visos gyvos būtybės gyvena ne vieną gyvenimą, o miršta ir vėl atgimsta – reinkarnuojasi. Jų gyvenimo ciklas neturi pabaigos. Tas ciklas vadinamas sansara. Pamatyti galutinį sansaros tašką labai sunku, bet induistai turi vilties, kad jie galų gale išsivaduos iš jos. Ratas – sansaros simbolis.

Induistai stengiasi gyventi pagal savo dharmą – elgesio ir pareigos kodeksą, sąlygojantį visą žmogaus gyvenimą. Kiekvienon žmogaus pareiga priklauso nuo jo padėties visuomenėje, amžiaus, t.y. į kokį gyvenimo etapą jis yra įžengęs.

• Karma – gyvenimo ratą sukanti jėga. Tai veiksmų, individo atliktų per visą jo gyvenimą, visuma. Geri veiksmai atgimstančiam žmogui padeda pereiti į geresnędvasinę pakopą, blogi – į blogesnę.

• Mokša – išsivadavimas iš atgimimo ir ciklo kančių. Ją gali pasiekti tada, kai išsivadavę iš nemokšiškumo įgyja išminties.

Išmintingiems

tapti trugdo maja (tai tendencija matyti daiktus ne tokius, kokie jie yra, pavyzdžiui, virvę palaiko gyvate). Reikia įžvelgti daikto esmę, o ne paviršių. Tikra Atmanas ir Brahmanas, o visa kita tik iliuzija.

• Dievai. Jų labai daug, bet juos garbinti daug svarbiau nei abstrakti Brahmano idėja. Labai svarbios deivės (dievų žmonos). Jos turi savo pareigų, į jas dažni žiūrima, kaip į kuriamąją jėgą.

INDŲ DIEVAI

Vedų laikotarpio dievai:

Agnis- gamtos gyvybės teikėjas, ugnies ir aukojimo dievas.

Indra- dangaus valdovas, karo dievas.

Varūna- kosminės tvarkos ssaugotojas, turi teisę bausti ir apdovanoti.

Iki arijų laikotarpio dievybės, garbinamos ir dabar:

Brahma- kūrėjas, visų kūrinių viešpats, visatos kūrėjas, jos įkūnytojas ir dvasia, tad nėra jam skirtų šventyklų.

Sarasvati- Brahmos moteriškas atitikmuo.Išminties, mokslo tiesos deivė.

Višnus-saugotojas, žmonių lemties lėmėjas.Priartėja prie žmonių per dešimt savo įsikūnijimų, avaterų.Paprastai būna geras.

Lakšmi- Višnaus moteriškas atitikmuo.Laimės ir grožio deivė.

Dešimt Višnaus avaturų- Matsija, Kurma, Varaha, Narasimha,Vamana, Parušarama, Ramačandra, Krišna, Buda, Kalki.

Induistų šventieji raštai:

1. Vedos – iš jų į lūpas ėjo himnai;

2. Upanišados – filosofiniai pamokymi apie Brahmaną ((kaip per kovą pasiekti mokšą);

3. Ramajana – Ramos ir Sitos nuotykiai (kaip Rma išgelbėjo Sitą iš nelaisvės). Ramos gyvenimo istorija;

4. Makabharata – ilgaisia pasaulio poema apie dviajų gimininingų valdančių šeimų kovą (populiariausia epo dalis yra Bhagavatgyta).

KAIP MELDŽIASI IR ŠVENČIA INDUISTAI

Arijų laikotarpiu iinduizmo išpažinėjai melsdavosi atvirame ore, dažniausiai susirinkę aplink šventąją ugnį.Paprotys melstis šventykloje tikriausiai atsirado sekant ankstyvosiomis Indo slėnio religijomis.Pirmąsias šventyklas induistai rentė iš medžio, todėl jos neišliko.Vėlesniąsias jau statydavo pagal karališkųjų rūmų modelį.Kadangi induistai tikėjo, kad dievai gyvena kalnuose, tai šventyklas daugiausia statydavo kalnų būsto stiliumi.Šie statiniai turėdavo bokštą ir sienas, jų centre stūksodavo dievybių atvaizdai, o šiuos supdavo daugybė kitų dvasinio pasaulio gyventojų simbolių.

• Šventykloje

Idant įtiktų reikliesiems dievams maldininkai pirmiausia privalo atlikti apsišvarinimo ritualą, o tik paskui jau artintis prie dievo.Pavyzdžiui, dievo Vaišnavito rytinį pagarbinimą sudarė 16 ritualinių veiksmų, tokių kaip kojų nusimazgojimas, burnos išsiskalavimas, maudymasis, rengimasisis, kvėpavimas bei valgymas.

Atliekant šiuos ritualus buvo giedami himnai, skambinama varpais, smilkomi smilkalai ir grojama ritualinė muzika.Šventyklos statulą dieną valgydindavo ir girdydavo gaivinančiais ggėrimais, o naktį guldydavo lovon!Statula yra ir dievo buvimo namuose, ir pačių namų simbolis.

Maldose kartais dalyvauja ir šventikas, kuris susirinkusiems garbintojams paskaito ištrauką iš Vedų.Pasimeldęs tikintysis palieka šventykloje auką- gėlių arba pinigų ir apeina aplink altorių, pasisukęs į jį dešiniuoju petim.Maldos šventykloje nėra griežtai kongregacinės, jos labai individualios.Todėl atlikti ritualus namuose beveik tas pats kaip ir pasimelsti šventykloje.

• Namuose

Tikinčiojo priedermės namuose skiriasi, nelygu kokiai jis priklauso kastai: uoliausiai religines priedermes atlieka braminų kastos dvasininkai. Daugelyje namų pudžai būna atskira vieta ssu altorėliu, kur pastatoma mylimiausiojo dievo statula, o jeigu namai neturtingi- bent jau dievo atvaizdas ar paveikslėlis.Kai kurie turi ir mandalą, simbolinį visatos atvaizdą,- dažnai tai irgi būna paveikslėlis.Apsišvarinama vandeniu bei ugnimi, aukojamas maistas, smilkalai, gėlės bei spalvoti milteliai pasipuošti.Tikintysis meldžiasi iki juosmens , basas, sėdėdamas sukryžiavęs kojas ant žemės,akis įsmeigęs į savo nosies galelį ,atsukęs veidą į tekančią saulę.Tada jis gurkšteli vandens ir pakartoja Dievo vardą, paskui išpurškia vandenį aplink tą vietą, kur sėdi.Jis paliečia šešias savo kūno dalis tuo paženklindamas Dievo buvimą savyje, tada vėl kartoja maldas, medituoja, paskui vėl padeklamuoja Gajatri mantros žodžius.Šventųjų atvaizdams paaukoja vandens ir vėl pakartoja eilutes iš Vedų.Atnašavimą užbaigia vandens paaukojimu bei nusilenkimu. Panašios ir vakarinės apeigos, tik tai jos trumpesnės.Vidudienio maldų metu kartais pasišnekama su mokytoju (guru).

Islamas – [arab. atsidavimas (Dievui)] – musulmonybė, mahometybė, viena iš trijų pasaulinių (greta krikščionybės ir budizmo) religijų. Islamo pagrindus VII a. Arabijoje padėjo Mahometas. Jį musulmonai tiki esant pranašu ilgoje pranašų grandinėje (tarp jų randame ir Jėzaus Kristaus vardą,t.y. Islamas pripažįsta Jėzų kaip Dievo Pranašą). Muhamedas Dievo vardu skelbė Dievo vienybės apreiškimą (Muhamedas yra gerbiamas kaip Dievo Pranašas, bet jokiu būdu nėra sudievinamas; garbinamas yra tik Dievas).

Islamo teologinė ir teisinė doktrina remiasi judaizmo ir krikščionybės, sen. RRytų tautų religinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis ir elementais, graikų, ypač aristotelizmo, neoplatonizmo, filosofija. Islamo principai išdėstyti svarbiausioje šv. knygoje Korane ir sunoje (Mahometui priskiriamų posakių ir liudijimų apie jo poelgius rinkiniuose). Vienas svarbiausių islamo principų – griežtas monoteizmas. Išganymo sąlyga – pareigų, kurias žmogui paskyręs Dievas, vykdymas. Iš jų ypatingą reikšmę turį 5 arkanai: tikybos išpažinimas, arba šahada, salatas, arba malda, kalbama kasdien 5 kartus, saumas, arba pasninkas, zakiatas, arba turto ir pajamų mokestis labdarybės reikalams (jį dar papildo išmaldos davimas, arba sadaka), ir chadžas, arba šv. miesto Mekos aplankymas bent kartą gyvenime. Musulmonų kasdienio gyvenimo normas reguliuoja ir jų teisė – šariatas, sudarytas Korano priesakų ir draudimų pagrindu. Islamą išpažįsta daugiau kaip 750 mln. žmonių.

Alchas yra Mahometo skelbtas musulmonų Dievas. Vienintelis, visagalis pasaulio ir žmonių kūrėjas. Žmogus gali jį pažinti, nes savo šventąją valią jis išreiškė Korane.

Musulmono pareigos: 1.Tikėti vienintelį Dievą Alachą ir jo pranašą Mahomedą. 2.Islamas kiekvieną musulmoną įpareigoja melstis penkis kartus per dieną. 3.Jis gali melstis bet kur, tačiau esant sąlygom, tai privalo daryti mečetėje. 4.Prieš pradėdamas maldą, jis turi atlikti ritualinį apsiplovimą – nusiauti batus, atsiklaupti ir melstis atsigrežus į meką

Pagrindiniai islamo principai

Islamo religija negarbina ir nėra pririšta prie kokio nors asmens (kaip jau buvo minėta, MMuhamedas nėra kaip nors garbinamas, o tik gerbiamas kaip Dievo pranašas; garbinamas yra tik Dievas), ar kokios nors tautos. Islamas yra pasaulinė religija, mokanti žmones islamišku savybių ir „islamiško elgesio“. Taigi arabiškas žodis „islam“ reiškia nusilenkimą, atsidavimą, pasišventimą, paklusnumą Dievui. Tai ir yra islamiškos savybės. Antra žodžio „islam“ reikšmė yra „taika, ramybe“. Ir tai reiškia, kad kūniška ir dvasine ramybe įgyjama tik per atsidavimą ir paklusnumą Dievui.

Islamo ištakos taip pat kaip krikščionybės ir judaizmo yra Senasis Testamentas, kad ši religija yra ne kas kita kaip krikščionybės tęsinys, kitaip sakant supainiotų ar pamirštų dalykų priminimas ar patobulinimas. Taigi dalykai, kuriuos draudžia Islamas, jau buvo uždrausti žmonijai per ankstesnius pranašus, bet tai buvo žmonių nepaisoma, kaip antai alkoholio ir kiaulienos draudimas Senajame Testamente. Kai kam Islamas gali atrodyti labai griežtas, draudžiantis begalę dalykų, tačiau visa tai nėra iš piršto išlaužta, o visais atvejais tarnauja žmogaus gerovei, pirmiausia sveikatai. Islamas nereikalauja besąlygiško atsidavimo ir nesuprantamų dalykų vykdymo. Priešingai, Islamas skatina žmogų žinojimui, domėjimuisi kam ir kodėl vienas ar kitas dalykas yra draudžiamas. O šito teisingumu įsitikinti nėra sunku: modernusis mokslas bemaž kasdien naujais atradimais patvirtina tiek alkoholio, tiek kiaulienos žąlą žmogaus organizmui.

Ramadanas

Devintasis mėnulio kalendoriaus mėnuo („Ramadan“ ir yra šio mėnesio arabiškas pavadinimas) yra

skirtas pasninkavimui, tai reiškia, kad musulmonai nuo aušros iki sutemos nevalgo ir negeria. Ramadano pasninkas yra padėkos ir pagarbos Dievui ženklas, nes būtent šį mėnesį buvo pradėtas apreikšti Koranas. Religinė pasninkavimo reikšmė turi ir žmogiškosios naudos: taip stiprinama valia ir minkštinama širdis – bepasninkaudami suprantame, kaip gyvena vargšai, neturintys maisto ne tik nuo aušros iki sutemos, bet galbūt nuo aušros iki aušros. Be to pasninkas yra ne tik maisto, bet ir blogų minčių ir poelgių atsisakymas, kurių atsikratyti normaliomis sąlygomis ddažnai būna sunku, o prisivertimas ramadano mėnesį greit tampa įpratimu.

„Šventasis karas“

Ši sąvoka šiurpina pasaulį dėl klaidingo supratimo. Arabiškas žodis šiam terminui žymėti yra „dzihad“ ir reiškia „kova, pastangos“, t.y. kova ir pastangos ginant religiją. Bet toli gražu tai nereiškia vien karo, kas aišku nėra išskiriama, jei kita religinė bendruomenė ginklu nori pavergti islamiškos bendruomenės narius ( kas kaip tik šiuo metu ir vyksta Palestinoje). Kasdienis „dzihad“ yra malda, geras pavyzdys, savo paties blogu polinkiu nukariavimas, pykčio sutramdymas – ir toks rreligijos gynimas kartais reikalauja daugiau pastangų nei kariavimas mūšio lauke, nes jis turi būti nepaliaujamas, besitęsiantis 24 valandas per parą ir ne su pertraukom, o kasdien.

Islamas Lietuvoje

Islamas Lietuvoje turi labai senas šaknis ir gilias tradicijas. Pirmieji musulmonai – tai totoriai &– unikali etninė grupė, šiuo metu gyvenanti Lietuvos Respublikoje, Baltarusijos Respublikos vakarinėje dalyje ir Lenkijos Respublikos rytiniame pasienyje. Pirmą kartą jie pasirodė XIV – XVI amžiuose ir įsikūrė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, pakviesti Vytauto Didžiojo. Lietuvos totoriai – tai išeivių iš Aukso Ordos ir Krymo chanato palikuonys. Ši savita bendruomenė, atitrūkusi nuo pagrindinių totorių – tiurkų šaknų ir apsupta svetimų šalių, sugebėjo susitelkti ir išsaugoti savo protėvių etninę kultūrą – nacionalinius ypatumus, tautinį ir religinį identitetą. Dėl įvairių priežasčių per trumpą laiką praradę savo kalbą, Lietuvos totoriai dėl stipraus prisirišimo prie savo protėvių religijos – Islamo per 600 metų išsaugojo savo nacionalinę savimonę. Lietuvos ir Lenkijos valdovai visada buvo tolerantiški totorių visuomenės ir jų religijos atžvilgiu, totoriai statė jų žemėse mečetes iir netrukdomi išpažindavo savo religiją. Lietuvos tautinis atgimimas ir nepriklausomybės atgavimas XX amžiaus pabaigoje sudarė sąlygas totorių bendruomenėms atsigręžti į savo tautos etninę kultūrą – į savo ištakas, tautos gyvybės šaltinius bei religiją.

1988 metais įkurta Lietuvos totorių kultūros draugija, atsikūrė totorių bendruomenių visuomeninė veikla. 1997 metais buvo iškilmingai pažymėtas totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 600 metų jubiliejus. 1998 metais buvo atkurtas Lietuvos musulmonų – sunitų dvasinis centras muftijatas.

Tačiau totoriai – dar ne visi musulmonai, gyvenantys Lietuvoje. Per ppastaruosius dešimt metų į Lietuvą pradėjo plūsti užsienio svečiai, kurie ilgainiui apsistojo čia gyventi ar mokytis. Nepaisydami to fakto, kad Lietuva – krikščioniškas kraštas, jie stropiai laikėsi savo krašto tradicijų. Kartu su totorių muftijais bei imamais, užsieniečiai studentai atgaivino penktadienines pamaldas, pradėjo organizuoti sekmadienines paskaitas mečetėse bei mažesniųjų miestelių, kuriuose gyvena totoriai, mokyklose. Jų dėka mūsų šalyje pradėjo plisti Islamas, ir dabar, al-hamdu-lillah jau galime pasidžiaugti ir dideliu lietuvių būriu, kurie yra priėmę Islamą. Be gausaus skaičiaus esančių totorių bendruomenių, Vilniuje yra įsikūręs Lietuvojs musulmonu sunitu dvasinis centras-muftijatas, bei Lietuvos musulmonų jaunimo bendruomenė, kurios centras yra Kauno mečetėje.

Judaizmas – monoteistinė religija, išpažįstama beveik vien žydų. Judaizmo doktrina remiasi Biblija ir Talmudu. Pagrindiniai judaizmo principai yra tikėjimas vieną ir vienintelį Dievą Jahvę, pasaulio kūrėją ir visų žmonių tėvą, pomirtinį atlyginimą už gerus darbus ir bausmę už blogus, žydų laikymas Dievo išrinktąja tauta. Judaizmo etikos pagrindas yra 613 priesakų ir draudimų, suformuluotų Senajame Testamente ir Talmude ir reikalaujančių griežtai laikytis žydų gyvensenos taisyklių, ypač apipjaustymo, šabo, maitinimosi apribojimų, švenčių, pasninko. Judaizmo išpažinėjų skaičius laikomas artimu bendram žydų skaičiui (apie 12 mln.).

Istoriškai ir bibliškai žydai buvo Dievo išrinktas atpirkimo instrumentas, bet jie atmetė Jėzų Kristų kaip Mesiją ir bendradarbiavo su romėnais, Jį nukryžiuojant. KKrikščionybė kėlė ir vis dar tebekelia didelę grėsmę judaizmui. Kaip atskleidžia Apd, žydai stengėsi sunaikinti krikščionybę ir išsaugoti klasikinę judaistinę religiją ir kultūrą.

Dievas žydams yra:

• visagalis sutvėrėjas ir visatos palaikytojas.

• aukščiausiasis Viešpats ir visų žmonių ir tautų valdovas.

• Šventas ir teisus visų žmonių teisėjas.

• Asmeninis žydų Dievas, ypatingu būdu atskleidęs Save tokiems žmonėms, kaip Abraomas ir Mozė.

• Izraelio Atpirkėjas, kaip vaizduojama Išėjimo knygoje.

Ypatingas, ištikimas sandorai Dievas, kuris davė įstatymą ir aprūpino, išvadavo ir išsaugojo Izraelį.

Daugeliui žydų Biblija susideda tik iš Senojo Testamento knygų, kurios suskirstytos į 3 skyrius – Įstatymus, Pranašus ir Knygas. Įstatymas (Torah), kurio pagrindinė dalis yra Penkiaknygė, yra svarbiausioji dalis. Tai yra šventi raštai, Dievo duoti žydams.

Paprastai žydai visai atmeta Naująjį Testamentą arba ignoruoja, laikydami jį skirtu pagonims. Taigi, žydų tikėjimas ir tradicija pirmiausiai remiasi Senuoju Testamentu.

Paprastai žydai atmeta Jėzų Kristų kaip pažadėtąjį Senojo Testamento Mesiją ir Išgelbėtoją. Dauguma žydų šiandien vis dar ieško asmeninio arba tautinio Mesijo, kad šis išpildytų ST pranašystę, išvaduotų Izraelį iš priespaudos, atneštų taiką bei klestėjimą ir teistų visus žmones. Žydai nepajėgė suderinti ST Mesijo, kaip valdančiojo Karaliaus, paveikslo su kenčiančio tarno, kuris atneštų taiką ir klestėjimą, išspręstų visų žmonių nuodėmės problemą bei teistų visą žmoniją, paveikslu.

Visais amžiais žydai turėjo daug aapsišaukėlių ir netikrų mesijų.

Daugeliui žydų Jėzus Kristus buvo arba klaidingas pranašas, arba suklaidintas, bet doras mokytojas.

Išgelbėjimas žydams siejasi ne tiek su atpirkimu ir nuodėmių atleidimu, kiek su tautos išlaisvinimu ir išvadavimu iš fizinės, politinės ir socialinės priespaudos.

3 Svarbiausios praktikos:

Nors įvairiose sektose jos yra skirtingos, bendrai paėmus, judaizmas vis dar apima

• daugelio religinių švenčių, festivalių ir šventų dienų laikymąsi

• Daugelis jų skirtos paminėti žydų tradicijai, Izraelio istorijai ir Dievo santykiams su Savo sandoros tauta praeityje

• įstatymų, mitybos nuostatų ir ritualinių tradicijų laikymąsi

• tvirtus šeimos ryšius ir vertybes

• išskirtinį etninį identitetą

• Toros dalių mokymąsi ir citavimą

• žodinio įstatymo ir tradicijos laikymąsi (Mišna).

Šabas – septintoji šventa savaitės diena (šeštadienis), kuri yra poilsio diena, minint sukūrimą ir įstatymo davimą.

Naudota literatūra:

1. Kuzmickas B. Religijų istorijos antologija. I d. Judaizmas. Krikščionybė. – Vilnius, 2000.

2. “Pasaulio religijos”- populiarus žinynas; 1998, Vilnius

3. V.Januškis, “Europa”;1994, Kaunas

4. Religijos pedagogika 3 TKML 1996 Kaunas

5. Beresnevičius G. Religijotyros įvadas. – Vilnius, 1997.

6. S.Kulakauskienė, “Istorija”; 1994,Vilnius

7. www.lcn.lt

8. www.google.lt

9. www.bbie.org/lithuanian/index.html>

10. www.vjg.lt