Pasaulio religijos
TURINYS
1 psl. …………………………Turinys
2 psl. ………………………… Pasaulio religijos
6 psl. …………………………Islamas
7 psl. …………………………Kas yra Koranas?
7 psl. …………………………Penki Islamo principai
9 psl. ………………………..Pagrindinės tikėjimo dogmos
9 psl. …………………………Pasninko laikotarpis
11 psl. …………………………Moterų padėtis Islame
12 psl. ………………..Kokią įtaka pasaulyje padarė Islamo paplitimas
13 psl. …………………………Žmogaus teisės Islame
14 psl. ……………..Musulmonų požiūris į senus žmones, maistą ir mirtį
15 psl. …………………………Krikščionybė
16 psl. ……………………..Ankstyvosios bažnyčios krikščionys
18 psl. …………………………Naudota literatūra
PASAULIO RELIGIJOS
Adventistai – protestantų sektos, skelbiančios greitą antrąjį Kristaus atėjimą. Tikėjimo pagrindai – buvusio baptistų pamokslininko V.Miulerio (1782–1849, JAV) idėjos. V.Miuleris skelbė, kad Kristus aateisiąs 1844. Dabar gausiausia yra septintosios dienos adventistų sekta. Jos nariai vietoje sekmadienio švenčia šeštadienį, gerus darbus laiko išganymo išraiška, kovoja su alkoholizmu ir narkomanija.
Anglikonybė – protestantizmo kryptis; susiformavo XVI a. Anglijoje.
Baptistai (gr. baptistes – krikštytojas) – viena labiausiai paplitusių protestantizmo atšakų. Atsirado Anglijoje tarp puritonų. Pirmąją baptistų bendruomenę 1612 įsteigė D. Smitas. Vieninteliu tikėjimo šaltiniu pripažįsta Bibliją, krikštija tik suaugusius, t.y. galinčius suvokti krikšto reikšmę. Dvasininkijos nelaiko tarpininke tarp tikinčiųjų ir Dievo.
Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi Indijoje I tūkstantmečio ppr. Kr. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama, pramintas Buda.
Doktrinos pagrindą sudaro Budos suformuluotos „keturios kilnios tiesos“:
1) yra kančia;
2) yra kančios priežastis;
3) yra kančios įveikimas;
4) yra kkelias kančiai įveikti.
Budizmas rekomenduoja eiti „kilniuoju aštuongubiu keliu“, kurį sudaro:
1) teisingas žinojimas (keturių „kilniųjų tiesų“ žinojimas);
2) teisingas nusiteikimas (vengimas visko, kas susiję su jusliniais malonumais, neapykanta ir pykčiu);
3) teisingas kalbėjimas (susilaikymas nuo melo ir tuščiažodžiavimo);
4) teisinga veikla (susilaikymas nuo žudymo, vogimo ir nesantuokinių lytinių santykių);
5) teisingas gyvenimo būdas (susilaikymas nuo visko, kas kenkia kitoms gyvoms būtybėms);
6) teisingos pastangos (tokia valios kontrolė, kuri priešinasi viskam, kas bloga, ir skatina gėrio plitimą ir tvirtėjimą);
7) teisinga dėmesio koncentracija (laisvas nuo aistrų, aiškus ir ryškus mąstymas, kalbėjimas, veikla ir jutimas);
8) teisinga meditacija (sąmonės būsena, kurioje sąmonės nedrumsčia jokie pašaliniai veiksniai).
Dabar pasaulyje gyvena apie 300 mln. budistų.
Induizmas – sinkretinė religija, paplitusi Indijos tautose. Pirmasis induizmo raidos eetapas siejamas su šventaisiais tekstais – Vedomis (Rigveda, Samaveda, Jadžurveda ir Atarveda). Antrasis raidos etapas – brahmanizmas – prasideda I tūkstantmečio p.m.e. pirmojoje pusėje. Labiausiai garbinami trys dievai: pasaulio kūrėjas Brahma, žmogaus likimo viešpats Višnus ir pasaulio griovėjas Šyva. I tūkstantmečio p.m.e. viduryje galutinai susiformavo upanišados – religinio bei filosofinio turinio tekstų rinkinys. Jose plėtojama koncepcija, pagal kurią, gilindamasis į save, žmogus patiria, jog jo giliausia savastis (Atmanas) yra identiška aukščiausiai realybei, absoliutui (Brahmanui). Šiame raidos etape vienijantys induizmo principai bbuvo: 1)kritinė nuostata neortodoksinių religijų (budizmo ir džainizmo) atžvilgiu, 2)Vedų autoriteto pripažinimas, 3)varnų (kastų) sistema, 4)reinkarnacijos ir karmos dėsnio pripažinimas. Vėlyvasis induizmas susijęs su IX a. prasidėjusiu islamo skverbimusi į Indiją. Mūsų dienomis pasaulyje yra apie 660 mln. induistų.
Islamas [arab. atsidavimas (Dievui)] – musulmonybė, mahometybė, viena iš trijų pasaulinių (greta krikščionybės ir budizmo) religijų. Islamo pagrindus VII a. Arabijoje padėjo Mahometas, musulmonų laikomas pranašu, kuriam apreiškęs Alachas. Islamo teologinė ir teisinė doktrina remiasi judaizmo ir krikščionybės, sen. Rytų tautų religinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis ir elementais, graikų, ypač aristotelizmo, neoplatonizmo, filosofija. Islamo principai išdėstyti svarbiausioje šv. knygoje Korane ir sunoje (Mahometui priskiriamų posakių ir liudijimų apie jo poelgius rinkiniuose). Vienas svarbiausių islamo principų – griežtas monoteizmas. Musulmonų kasdienio gyvenimo normas reguliuoja ir jų teisė – šariatas, sudarytas Korano priesakų ir draudimų pagrindu. Islamą išpažįsta daugiau kaip 750 mln. žmonių.
Judaizmas – monoteistinė religija, išpažįstama beveik vien žydų. Judaizmo doktrina remiasi Biblija ir Talmudu. Pagrindiniai judaizmo principai yra tikėjimas vieną ir vienintelį Dievą Jahvę, pasaulio kūrėją ir visų žmonių tėvą, pomirtinį atlyginimą už gerus darbus ir bausmę už blogus, žydų laikymas Dievo išrinktąja tauta. Judaizmo etikos pagrindas yra 613 priesakų ir draudimų, suformuluotų Senajame Testamente ir Talmude ir reikalaujančių griežtai laikytis žydų gyvensenos ttaisyklių, ypač apipjaustymo, šabo, maitinimosi apribojimų, švenčių, pasninko. Judaizmo išpažinėjų skaičius laikomas artimu bendram žydų skaičiui (apie 12 mln.).
Katalikybė (gr. katholikos – visuotinis) – labiausiai paplitusi krikščionybės kryptis. Pagrindinės Katalikybės tikėjimo tiesos: yra triasmenis Dievas; buvo pirmojo žmogaus nuopuolis ir Dievo malonės praradimas; antrasis Dievo asmuo prisiėmė žmogaus prigimtį, kentėjo, mirė ir kėlėsi iš mirusiųjų, kad žmogui būtų grąžinta Dievo malonė, t.y. išganymas; Šv. Mergelė Marija – Dievo Motina – yra nekaltai pradėtoji ir į dangų priimtoji; Kristus įsteigė septynis sakramentus; išganymui reikalinga ne tik Dievo malonė, bet ir regimoji Bažnyčia; yra skaistykla ir amžinasis gyvenimas danguje arba pasmerkimas pragare; tikėjimas Romos popiežiaus primatu ir neklaidingumu; Šv.. Mišios – tikroji auka; šventieji ir jų paveikslai verti pagarbos; dešimt Dievo įsakymų – svarbiausia tikėjimo moralinė atrama.
Krikščionybė – (iš gr. Christos – pateptasis, mesijas) – viena iš trijų pasaulinių religijų (greta budizmo ir islamo). Krikščionybė paveldėjo judaizme susiformavusią idėją apie vieną Dievą, kuriam būdingas absoliutus gėris, absoliutus žinojimas ir absoliuti galia, kuris yra paties savęs priežastis ir kurio atžvilgiu visos būtybės ir daiktai yra jo kūriniai: viskas Dievo sukurta iš nieko. Asmenybinė absoliuto samprata, būdinga biblinei tradicijai, išreikšta dviem pagrindinėmis dogmomis – Trejybės ir Dievo įsikūnijimo. Krikščionybės atmainos: katalikybė, protestantizmas, stačiatikybė. Katalikų yyra apie 800 mln., protestantų – 350 mln., stačiatikių ir Rytų tikybų sekėjų – apie 120 mln.
Liuteronybė – pagrindinė, seniausia ir dabar labiausiai paplitusi protestantizmo kryptis, kilusi iš XVI a. krikščioniškosios reformacijos Vokietijoje dėl M.Liuterio veiklos. Lietuvoje yra 25 liuteronų bendruomenės.
Pravoslavybė – viena iš trijų krikščionybės krypčių, kitaip stačiatikybė.
Protestantizmas – viena iš trijų pagrindinių krikščionybės krypčių. Protestantizmo pavadinimas istoriškai susijęs su iškilmingu protestu, kurį 1529 m. Špėjėrio miesto seime pareiškė liuteronybės šalininkai prieš katalikų daugumos nutarimą sustabdyti reformacijos plitimą. Vėliau protestantizmo termino reikšmė praplėsta. Protestantizmas nuo katalikybės skiriasi šiais principais: 1)vieninteliu Apreiškimo šaltiniu pripažįsta Bibliją, 2)laikosi nuteisinimo tikėjimu principo, 3)akcentuoja rel. individualizmo ir subjektyvios rel. sąmonės reikšmę, 4)iš 7 katalikų sakramentų pripažįsta tik Krikštą ir Komuniją, 5)nepripažįsta individualios išpažinties ir dvasininkijos kaip tarpininko tarp Dievo ir tikinčiųjų, 6)nepripažįsta Marijos, šventųjų ir relikvijų kulto, atlaidų, skaistyklos, vienuolijos instituto, celibato, 7)„regimosios Bažnyčios“ sąvoką pakeitė „nematomosios Bažnyčios“ sąvoka ir dėl to nepripažįsta bažn. hierarchijos, 8)sumažino dvasininkų reikšmę rel. bendruomenėje ir leidžia ją valdyti ir pasauliečiams.
Stačiatikybė, pravoslavybė – viena iš trijų pagrindinių (dar yra katalikybė ir protestantizmas) krikščionybės krypčių. Apreiškimo šaltiniais pripažįsta Bibliją ir Tradiciją, skiria Dievo esmę (ji nepažini) ir Dievo būtį (ją žmogus pažįstąs per Dievo veiklą). Švč. Trejybės dogma Švč.
Dvasios šaltiniu pripažįsta tik Dievą Tėvą, kuris apsireiškia žmonėms kaip Jėzus Kristus. Stačiatikybė nepripažįsta skaistyklos, atlaidų, liepia melstis už šventuosius; celibato reikalauja tik iš vienuolių, šventikai privalo vesti, bet tik vieną kartą. Dvasininkija traktuojama kaip tarpininkė tarp Dievo ir tikinčiųjų, ji skirstoma į juodąją (vienuolius) ir baltąją (diakonus, šventikus ir vyskupus).
Tarptautinė Krišnos sąmonės sąjunga (krišnaistai) – viena šiuolaikinių netradicinių religijų, įkurta septintajame dešimtmetyje JAV. Indijoje jos išpažinėjai vadinami vaišnavais. Krišnaistų tikėjimo objektas – personifikuotas dievas Krišna, mokymas remiasi Prabhupados pparengta Bagavadgitos interpretacija. Išpažinėjų tikslas – priartėti prie aukštosios sąmonės, kurios absoliutas – dievas Krišna. Krišnos sąmonės požiūriu, materialusis pasaulis, t.p. žmogaus kūnas yra tik iliuzija. Krišnos sąmonė pasiekiama laikantis keturių pagrindinių asketinių principų: susilaikymo nuo 1)azartinių žaidimų, 2)mėsos, žuvies, kiaušinių valgymo, 3)palaido lytinio gyvenimo, 4)intoksikacijų bei nuolat kartojant mantrą (maldą) „Hari Krišna“. Tik tokiu būdu esą galima išvengti nuolat pasikartojančių gimimų ir mirčių grandinės.
ISLAMAS
Islamas yra viena iš pagrindinių pasaulio religijų. Žodis “Islamas” reiškia “paklusnumą” arba “nuolankumą” Allaho valiai, kuris yyra vienintelis Dievas. Musulmonai – tai ir yra tie pasišventę žmonės. Pagrindinis Islamo tikėjimas: nėra kitų dievų tik Allaha dievas vienas ir Muhamedas yra jo pranašas. Muhammadas (tebus jam ramybė) gimė Mekkoje 570 metais, kai Krikščionybė dar nebuvo pilnai įteisinta EEuropoje. Kadangi jo tėvas mirė prieš jo gimimą, o jo motina netrukus po to, jį augino jo dėdė iš garbiosios Kuraiš giminės. Jau augdamas jis pagarsėjo savo teisingumu, kilnumu ir nuoširdumu, todėl jį mėgdavo kviestis dėl jo sugebėjimo išspręsti ginčus. Encyclopedia Britannica patvirtina: „. ankstyvuose šaltiniuose yra daugybė duomenų, liudijančių, kad jis buvo sąžiningas ir teisingas žmogus, kuris nusipelnė kitų žmonių, kurie buvo taip pat sąžiningi ir teisingi, pagarbą ir lojalumą“ (12 tomas). Istorikai apibūdina jį kaip ramų ir medituojantį. Bernard Shaw (Bernardas Šo) apie jį pasakė: „Jis turėtų būti vadinamas žmonijos išgelbėtoju. Aš tikiu, kad jei toks, kaip jis, žmogus galėtų įvesti diktatūrą šiuolaikiniame pasaulyje, jam pasisektų išspręsti jo problemas tokiu būdu, kuris suteiktų jam taip reikalingą taiką ir llaimę.“ Kai jam buvo 40 metų, medituodamas kaip atsiskyrėlis, Muhammadas gavo savo pirmąjį apreiškimą iš Dievo per Angelą Gabrielių. Šis apreiškimas, kuris truko dvidešimt trejus metus, yra žinomas kaip Koranas. Vos tik jis pradėjo kartoti žodžius, kuriuos girdėjo iš Gabrieliaus, ir skelbti tiesą, kurią jam atskleidė Dievas, jį ir jo pasekėjus pradėjo žiauriai persekioti, ir šis persekiojimas pasidarė toks aršus, kad 622 metais Dievas įsakė jiems emigruoti. Šis Hidžra, „migracijos“ įvykis, kuomet jie paliko Mekką ir iškeliavo į miestą Jasrib, vvėliau pavadintu Medina, esantį už maždaug 260 mylių į šiaurę, tapo Musulmoniškojo kalendoriaus pradžia. Po kelerių metų Pranašas (tebus jam ramybė) su savo pasekėjais galėjo sugrįžti į Mekką – miestą, kurio gyventojai kankino jį ir jo pasekėjus, kurie privertė jį ir jo žmones išvykti ir kurio gyventojai nepaliaujamai persekiojo ir boikotavo jį. Pagal karo įstatymus, Jis teisėtai galėjo atsiteisti už visas žiaurybes, kurias patyrė Jis pats ir jo žmonės. Tačiau kaip gi Jis atsilygino savo skriaudėjams? Muhammado širdis buvo sklidina meilės ir gerumo, kai jis paskelbė: „ŠIANDIEN NĖRA JUMS JOKIŲ PRIEKAIŠTŲ IR JŪS VISI ESATE LAISVI!!!“. Sugrįžęs į Mekką, Jis stovėjo savo valdžios zenite ir tvirtai įteisino Islamą. Dar iki Pranašo (tebus jam ramybė) mirties, kai jam buvo 63 metai, didesnė Arabijos dalis buvo Musulmonų tikėjimo, o per vieną šimtmetį po jo mirties Islamas išsiplėtė į Ispaniją vakaruose ir netgi pasiekė Kiniją rytuose. Bet islamas niekada nebuvo susijęs su Judaizmu ar Krikščionybe. Jis tapo nauja imperija ir nauja civilizacija.
KAS YRA KORANAS?
Koranas yra tikslus žodžių, kuriuos Dievas per Angelą Gabrielių apsireiškė Pranašui Muhammadui (tebus jam ramybė), užrašymas. Jį įsiminė Muhammadas (tebus jam ramybė) ir paskui padiktavo savo Pasekėjams, ir užrašė jį raštininkai, o jis visą jų užrašymą tikrino per savo ggyvenimą. Iš jo 114 skyrių, vadinamų Suromis, nebuvo amžių bėgyje pakeistas nė vienas žodis. Tai todėl Koranas iki mažiausių jo smulkmenų yra Unikalus ir stebuklingas tekstas, kuris buvo apreikštas Muhammadui (tebus jam ramybė) prieš keturiolika šimtmečių
PENKI ISLAMO PRINCIPAI
Jie yra privalomi visiems musulmonams, nors SUNITŲ ir ŠIITŲ sektose jie tuputėlį skiriasi. Islamo principai (“pilioriai”) vaidina didelį vaidmenį intelektualiniame ir socialiniame Islamo gyvenime. Šie principai yra:
1. Šahada (Liudijimas)
2. Salat (Malda)
3. Zakat (Išmalda)
4. Saum arba Siyam (Pasninkavimas)
5. Hadž (Piligrimystė)
ŠAHADA (Liudijimas)
“Nėra kitų dievų išskyrus Allahą ir Muhamedas yra jo pranašas”. Islamas – viena iš trijų monoteistinių religijų, kilusių iš Rytų, kartu su Judaizmu ir krikščionybe ji pabrėžia Dievo vienatiškumą ir unikalumą. Žodis “Allahas” reiškia “Dievas”. Antroji Šahados frazė teikia, kad Muhamedas yra Dievo pasiuntinys žmonijai. Didele dalimi priimdami Judėją – krikščioniškąją Biblijos tradiciją, musulmonai tiki, kad Dievas siuntė pranašus ir kitoms tautoms su ta pačia žinia, kurią Muhamedas skelbė arabams. Muhamedas savo misija atnešė paskutinę žinią dieviškosios tiesos, štai kodėl jis yra laikomas paskutiniuoju pranašu.
SALAT (malda)
Kasdieninė malda yra žmonių ir Dievo bendravimo priemonė. Penkios maldos per dieną yra privalomos visiems musulmonams ir prieš pradedant melstis reikia tapti švariu (t.y. nusiplauti tam tikras kūno vietas).
ZAKAT (išmalda)
Zakat’as yyra pinigų dalijimas beturčiams. Kiekvienam musulmonui privaloma atiduoti 2,5 % savo metinių pajamų vargstantiems. Tai yra daroma prieš prasidedant MUHARRAM mėnesiui, kuris yra pats pirmasis naujųjų metų mėnuo. Dalinti Zakat’ą yra laikoma viena iš Dievo garbinimo formų, nes manoma, kad tokiu būdu yra išreiškiama padėka Dievui už tai, kad jis suteikė materialinę gerovę.
SAUM arba SIYAM (Pasninkavimas)
Dar vienas padėkos Dievui būdas yra pasninkavimas. Tai yra privaloma visiems musulmonams devintą islamo kalendoriaus mėnesį – Ramadaną. Šio mėnesio metu musulmonai atsisako maisto ir gėrimo šviesos metu, išskyrus tuos, kurie yra blogos sveikatos, nėščios moterys, ir tie, kurie keliauja. Jie turi pasninkauti vėliau. Pasninkavimas metas yra nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Baigti pasninkauti yra džiaugsmingas momentas
HADŽ (Piligrimystė)
Piligrimystė prasideda Ramadano pabaigoje, ir tęsiasi iki dvylikto mėnesio DHU al – HIDŽĄ vidurio. Būtent šis penktasis principas reikalauja, kad tie musulmonai, kurie įstengia tai padaryti fiziškai ir finansiškai, nukeliautų į Meką bent kartą per savo gyvenimą. Mekoje maldos yra sakomos Kaabos šventykloje, taipogi aplinkiniuose rajonuose. Šią piligrimystę ir Kaabos pastatymą musulmonai sieja su pranašu Abraomu. Per metus apytiksliai apie du milijonai musulmonų atlieka šią piligrimystę.
PAGRINDINĖS TIKĖJIMO DOGMOS
Islamas moko, kad yra tik vienas Dievas Allaha, pasaulio ir visatos kūrėjas. Allaha yra gailestingas ir teisingas. Dėl savo
užuojautos jis šaukia žmones tikėti į jį ir jį garbinti. Dėl savo teisingumo jis bus tas, kuris teis žmones Paskutiniąją Teismo Dieną pagal kiekvieno mūsų darbus. Teismo Dieną visi mirusieji prisikels ir bus jiems atlyginti dangumi arba pragaru – pagal jų nuopelnus. Žmonija yra aukščiausia Dievo kūrybos forma, tačiau vis tiek ji yra silpna, nes nepaklūsta Dievo valiai ir praranda kelią, vedantį link Jo. Žmonijos silpnybė yra išdidumas: ji nesupranta savo ribotumo ir dėl to elgiasi savanaudiškai. Būtent, kad sustiprintų ššią žmonijos silpnybę, Viešpats atsiuntė pranašus tam, kad išreikštų ir skelbtų jo valią. Šie pranašai, mirtingieji, buvo pasirinkti Dievo, kuriems Dievas kalbėjo angelo pavidalu apreiškimo metu. Žmonijos nelaimei, daugelis pranašų buvo ignoruojami. Žmonės, sugundyti Velnio (Šėtono), vis netikėjo į Allahą. Tačiau nepaisant to, Dievas visada pasiruošęs atleisti žmogui ir gražinti jį į pradinę būseną, kurioje jis pradėjo savo gyvenimą, t.y. be nuodėmės. Musulmonų bendruomenė yra bendruomenė tikinčiųjų, kurie vieni kitus laiko broliais tuo tikslu, kad galėtų džiaugtis gėriu ir naikinti bblogį. Už bendruomenės ribų musulmonai turi įsteigti socialinę ir ekonominę lygybę. Taipogi jiems reikia nešti savo tikėjimo žinią pasauliui bei supažindinti kitus su Islamo tiesomis.
PASNINKO LAIKOTARPIS
Kasdieninis pasninko laikymasis prasideda prieš aušrą nuo Fadžer maldos laiko ir pasibaigia tuoj po saulėlydžio ppo Magreb maldos.
Pasninkas Ramadano metu yra privalomas kiekvienam atsakingam už savo veiksmus bei geros sveikatos musulmonui (Mukallaf). Ramadanas gali tęstis 29 ar 30 dienų priklausomai nuo mėnulio padėties. Tai yra vienas iš pagrindinių reikalavimų Islame ir bet koks jo nesilaikymas yra baudžiamas.
Yra reikalaujama, kad žmogus susilaikytų nuo:
a) valgymo ir gėrimo, nesvarbu kiek mažai tai bebūtų;
b) rūkymo;
c) lytinių santykių ar bet kokio kito sąmoningo veiksmo, dėl kurio įvyktų sėklos išsiveržimas.
Norint teisingai laikytis pasninko reikia:
a) Nijat – intencijos pasninkauti (t.y. nuolatos apie tai kalbėti).
b) Susilaikyti nuo visų dalykų, kurie paverstų niekais pasninkavimą nuo aušros iki saulėlydžio.
Atleidžiami nuo pasninko yra:
a) Vaikai, dar nepasiekę lytinės brandos amžiaus, nuo kurio žmogus laikomas atsakingu už savo poelgius; <
b) Protiškai nesveiki žmones, kurie neatsako už savo veiksmus;
c) Vyrai ir moterys, kurie yra perdaug seni ir silpni, kad galėtų prisiimti įsipareigojimą pasninkauti ir ištverti jo sunkumus. Tokie žmonės atleidžiami nuo šios pareigos, tačiau jie turi pamaitinti bent vieną skurstantį musulmoną per dieną arba jam duoti adekvačią pinigų sumą.
d) Sergantys žmonės, kurių sveikatą gali stipriai paveikti pasninko laikymasis. Jie turi nukelti pasninką vėlesniam laikui ir kompensuoti jį diena už dieną;
e) Žmonės, kurie yra kelionėje, (už aštuoniasdešimties kilometrų iir toliau). Tokiu atveju šie žmonės turi laikinai nutraukti pasninką, ir kompensuoti tai vėliau dieną už dieną. Tačiau, jeigu yra nors menkiausia galimybė, vis tik yra būtina pasninko laikytis.
f) Besilaukiančios bei maitinančios moterys taip pat gali pertraukti pasninką, jei jo laikymasis gali sukelti pavojų jų pačių ar kūdikio sveikatai. Tačiau jos turi tai kompensuoti vėliau, diena už dieną;
g) Moterys menstruacijų laikotarpiu (daugiausiai dešimt dienų) arba po gimdymo (daugiausiai keturiasdešimt dienų). Joms neleidžiama pasninkauti, netgi jei jos tai galėtų ir to norėtų . Jos turi atidėti pasninką iki pasveikimo, o po to kompensuoti diena už dieną.
Pasninkas negalioja, jeigu sąmoningai valgoma, geriama, rūkoma, lytiškai santykiaujama ar leidžiama bet kam patekti į burną ar vidines kūno dalis (t.y. žarnyną). Jei pasninkas yra sulaužomas apgalvotai, be jokios pateisinamos priežasties, bausmė yra laikytis pasninko 60 dienų iš eilės arba sočiai pamaitinti 60 vargšų asmenų, kartu laikantis pasninko už praleistą dieną.
Pranašas Mahometas rekomendavo laikytis šios praktikos Ramadano metu:
1) Lengvai užvalgyti prieš aušrą, kas vadinama Suhoor;
2) Tuoj po saulėlydžio suvalgyti tris datules ir atsigerti vandens, sakant šią maldą:
Al-lahumma laka sumna , uo’ ala rizkika aftarna (O Dieve! Tavo garbei mes pasninkavome, o dabar nutraukiame pasninką tuo maistu, kurį TTu mums davei);
3) Maitintis kaip galima lengviau, nes kaip Pranašas sakė: “blogiausias dalykas, kurį žmogus gali užpildyti, yra jo skrandis”;
4) Laikytis ypatingo svarbumo maldos, vadinamos Taravyh;
5) Keistis draugiškais vizitais ir didinti filantropinę veiklą;
6) Daugiau studijuoti ir gilintis į Koraną (Qur’an);
7) Būti ypač kantriam ir nuolankiam;
8) Būti ypač atsargiam su savo pojūčiais, protu ir ypač liežuviu; susilaikyti nuo nerūpestingų plepalų ir apkalbų ir vengti visu įtartinų judesių.
MOTERŲ PADĖTIS ISLAME
Siekiant suprasti, ką Islamas padarė moterims, nėra reikalo apverkti jos sunkią padėtį prieš Islaminiu laikotarpiu ar dabar, šiuolaikiniame pasaulyje. Islamas suteikė moterims teises, privilegijas, kurių jos niekada neturėjo kitose visuomeninėse ar konstitucinėse sistemose. Tai darosi aišku, kai šis klausimas nagrinėjamas bendrai lyginant, o ne atskirai, dalimis. Moterų teisės bei pareigos yra lygios vyrų, bet nebūtinai tos pačios. Lygybė ir panašumas – du visiškai skirtingi dalykai. Šis skirtumas suprantamas, nes vyrai ir moterys nėra vienodi, tačiau lygūs. Praktiškai neįmanoma rasti du panašius vyrus arba moteris.
Moters atžvilgiu, Islamas pripažįsta, kad moteris yra pilnateisis ir lygus partneris vyrui žmonijos pratesimo procese. Jis – tėvas, ji – motina ir abu reikalingi gyvybei užmegzti. Jos vaidmuo ne mažiau svarbus nei jo. Ji pripažinta nepriklausoma asmenybe savo žmogiškomis savybėmis ir verta dvasinių siekių. JJi lygi vyrui gaudama išsilavinimą ir žinių. Kai Islamas skyrė musulmonams siekti žinių, jis nedaro skirtumo tarp vyrų ir moterų. Ji turi žodžio laisvę kaip ir vyras. Jos nuomonės reiškimas priimamas ir negali būti ignoruojamas tik dėl to, kad ji priklauso moterų.Islamas davė moteriai teisę paveldėti dalį turto. Iki islamo ji ne tik negaudavo šios dalies, bet pati buvo laikoma vyro paveldėta nuosavybe. Tačiau tai nerodo, kad moteris žemesnė už vyrą. Moteris turi tam tikras privilegijas, kurių neturi vyras. Ji laisva nuo kai kurių religinių įsipareigojimų, pavyzdžiui, nuo maldų ir pasninko mėnesinių ir gimdymo metu. Ji neprivalo lankyti pamaldų mečetėje penktadieniais. Ji laisva nuo visų finansinių įsipareigojimų. Kaip motina ji daugiau pripažįstama ir gerbiama Dievo akyse. Ji neprivalo dirbti arba dalintis su vyru šeimos išlaidomis. Ji turi teisę po vestuvių susigrąžinti visa tai, ką turėjo iki tol, ir vyras neturi teisių į nei vieną iš jos asmeninių daiktų. Kaip duktė arba sesuo ji turi teisę į saugumą ir apsaugą atitinkamai iš tėvo arba brolio. Tai, kad moteris maldos metu stovi už vyro, visiškai nereiškia, kad ji yra žemiau jo. Eilių išsidėstymo tvarka pamaldų metu nustatyta taip, kad padėtų kiekvienam susikoncentruoti savo meditacijoje. Tai labai svarbu, kadangi musulmoniškos maldos –
tai ne tik psalmių ir giesmių giedojimas. Jose yra veiksmai, judesiai, stovėjimas, lankstymasis, kritimas ant kelių ir kt. Todėl, jei vyrai susimaišo su moterimis tose pačiose eilėse, tai gali trukdyti ir nukreipti dėmesį. Musulmonė moteris visada asocijuojasi su sena tradicija, žinoma kaip “čadra”. Tai grynai Islamo tradicija, kur moteris turi puošti save garbės, orumo, padorumo, švaros ir neliečiamumo čadra. Ji turi susilaikyti nuo visų veiksmų ar žestų, kurie gali iššaukti kitų vyrų, išskyrus jos teisėtą vyrą, aistrą arba įtartiną abejonę ddėl jos padorumo.
KOKIĄ ĮTAKĄ PASAULYJE PADARĖ ISLAMO PAPLITIMAS?
Viena iš šio greito ir taikaus Islamo paplitimo priežasčių buvo šios doktrinos paprastumas – Islamas ragina tikėti tik į Vieną Dievą, kuris vertas garbinimo. Jis taip pat pakartotinai nurodo žmogui naudoti savo proto jėgą ir būti pastabiam. Per kelis metus suklestėjo didžiosios civilizacijos ir universitetai, kadangi, kaip pasakė Pranašas (tebus jam ramybė): „siekimas žinių yra pareiga kiekvienam Musulmonų tikėjimo vyrui ir moteriai.“ Rytų ir Vakarų idėjų sintezė, kaip ir seno bei naujo mąstymo dderinys, atnešė didelius pasiekimus medicinoje, matematikoje, fizikoje, astronomijoje, geografijoje, architektūroje, mene, literatūroje ir istorijoje. Daugelį svarbiausių sistemų, tokių kaip algebra, arabiški skaitmenys bei nulio koncepcija (pasirodžiusi esmine matematikos vystymuisi) atkeliavo į Viduramžių Europą iš Islamo.
ŽMOGAUS TEISĖS ISLAME
Pagal Islamo Įstatymą, visi žžmonės yra tarpusavyje susiję ir jie visi sudaro brolybės bendruomenę. Negalima imtis prievartos prieš moteris, vaikus, senus žmones ir sužeistuosius. Alkaną reikia pamaitinti, nuogą aprengti, o sužeistą ar sergantį reikia gydyti, neatsižvelgiant į tai, ar jis priklauso Islamo bendruomenei, ar jis yra vienas iš jos priešų. Kalbant apie žmogaus teises Islame, reiškia pasakyti, kad tas teises garantavo Dievas.
Tokiomis teisėmis yra: religinių jausmų apsaugojimas, sąžinės ir įsitikinimų laisvė, lygybė prieš įstatymus, nes valdovai nėra aukščiau įstatymo, o taip pat teisę dalyvauti valstybės reikaluose, asmeninio gyvenimo neliečiamumą, asmeninę laisvę ir t.t. Reikia pastebėti, kad šios ir kitos teisės laikomos šventomis, neatsižvelgiant, ar žmogus yra Musulmonas, ar ne. Labai opi šiuolaikinio žmogaus problema yra rasizmas. Nors materialiniu požiūriu tautos gali pasiųsti žmogų įį mėnulį, jos negali padaryti taip, kad žmogus liautųsi nekentęs ir kovojęs su kitais žmonėmis, kurie yra tokie pat. Netgi šiandien žinoma, kaip civilizuoti baltaodžių rasės žmonės elgiasi su negrais. Islamas jau daugiau kaip prieš 1400 metų praktiškai parodė, kaip galima įveikti rasizmą. Prisiminkite Bilalą, vergą negrą Islamo Pranašo laikais beveik prieš 14 šimtmečių. Pareigos sukviesti Musulmonus maldai buvo laikomos garbingu postu Islamo ankstyvajame laikotarpyje, ir šios pareigos buvo patikėtos vergui negrui. Jis stovėjo ant stogo šventosios Ka’ba, kuri yra iistorine prasme svarbiausia ir švenčiausia vieta Islamo pasaulyje.
Sarojini Naidu, didžioji Indijos poetė, kalbėdama apie šį Islamo aspektą, pasakė: „Tai buvo pirmoji religija, kuri skelbė ir praktikavo demokratiją: nes mečetėje, kai nuskamba Azaan (musulmonų kvietimas maldai) ir maldininkai susirenka drauge, Islamo demokratija įsikūnija penkis kartus per dieną, kuomet valstietis ir karalius klūpi šalia vienas kito ir skelbia „Tik vienas Dievas yra didis“.
Mahatma Ghadi pasakė: „Kažkas kalba, kad europiečiai Pietų Afrikoje bijo Islamo atėjimo – Islamo, kuris atnešė civilizaciją į Ispaniją; Islamo, kuris atnešė šviesos fakelą į Maroką ir skelbė pasauliui Brolybės Evangeliją. Taip, jie gali jo bijoti. Jei brolybė yra nuodėmė, jei tai yra spalvotų rasių lygybė, ko jie bijo, tai jų baimė yra tikrai pagrįsta.
MUSULMONŲ POŽIŪRIS Į SENUS ŽMONES, MAISTĄ IR MIRTĮ
Islamo pasaulyje nėra senelių namų. Pareiga rūpintis savo tėvais pačiame sunkiausiame jų gyvenimo laikotarpyje yra garbė ir palaima, o taip pat galimybė dideliam dvasiniam augimui. Dievas prašo, kad mes ne tik melstumėmės už savo tėvus, bet elgtumėmės su jais su begaline užuojauta, prisimindami tai, kad kai mes buvome bejėgiai vaikai, jiems mes buvome svarbesni už juos pačius. Ypatingai didelė pagarba rodoma motinoms; Pranašas moko: „Rojus guli po motinos kojomis“. Kai tėvai pasensta, Musulmonai elgiasi su jais gailestingai, rodydami tokį ppatį gerumą ir nesavanaudiškumą.
Islame tarnavimas savo tėvams yra pareiga, kuri pagal savo svarbą nusileidžia tik maldai; ir tėvai turi teisę tikėtis, kad ji bus vykdoma. Manoma, kad niekingas poelgis būtų rodyti kokį nors susierzinimą, kai pasenę žmonės ne dėl savo pačių kaltės tampa sunkia našta.
Koranas sako: „Jūsų Dievas prisakė, kad jūs garbintumėte tik Jį ir nieką kitą, ir būtumėte geri tėvams. Jei kuris nors iš jų arba jie abu sulauks seno amžiaus su jumis gyvendami, nesakykite jiems „uff“ ir nesibarkite ant jų, bet kalbėkite jiems pagarbos ir gerumo žodžius. Elkitės su jais nusižemindami ir sakykite: „Mano Dieve! Pasigailėk jų, nes jie juk rūpinosi manimi, kai buvau mažas.“
Kad žmogus išsaugotų skaisčią širdį ir šviesų protą, kad rūpintųsi savo dvasiniais siekiais ir kūno švara bei sveikata, jis turi ypatingą dėmesį skirti savo maitinimosi dietai, kuri palaiko jo gyvybines jėgas. Pagrindinis Islamo principas šiuo klausimu yra paprastas: visi dalykai, kurie savyje yra švarūs ir tinka žmogui, yra leistini naudoti maistui, o visi dalykai, kurie yra nešvarūs (netyri) ir blogai veikia žmogų arba net yra jam kenksmingi, yra neleistini. Pagal šį principą yra tam tikri Dievo nurodyti valgiai ir gėrimai, kurie uždrausti. Iš tokių dalykų yra šie: kiaulės mėsa ir jos gaminiai (kiauliena, llašiniai, kumpis, taukai) ir visi svaigieji gėrimai (vynai, likeriai ir stiprieji gėrimai), kurie yra kenksmingi ir destruktyvūs žmogaus sielai ir moralumui, o taip pat jo fizinei ir dvasinei savijautai.
Kaip žydai ir krikščionys, Musulmonai tiki, kad dabartinis gyvenimas yra tik išbandymas, pasiruošiant egzistencijai kitame pasaulyje. Pagrindiniai tikėjimo dalykai yra Teismo Diena, prisikėlimas, Rojus ir Pragaras. Kai miršta Musulmonas, jį arba ją nuprausia koks nors šeimos narys, paskui jį ar ją įvynioja į švarų baltą audeklą ir palaidoja, sukalbėdami paprastą maldą. Stengiamasi tai padaryti tą pačią dieną. Musulmonai laiko tai viena iš paskutinių paslaugų, kurias jie gali padaryti savo artimiesiems, o taip pat gera proga prisiminti savo pačių egzistencijos trumpumą čia, žemėje. Pranašas mokė, kad yra trys dalykai, kurie netgi po mirties gali padėti žmogui: labdara, kurią jis išdalijo, žinios, kurių jis išmokino, ir dorų vaikų maldos už jį.
KRIKŠČIONYBĖ
Religija (lot. Religare – “supančioti, apriboti”), tikėjimo ir garbinimo sistema, priimta konkrečios bendruomenės, kuri ją iš reiškia bendrais mitais, doktrinomis, etiniais mokymais, ritualais arba ypatingos patirties atmintimi.
Šias nuostatas smarkiai paveikė Jėzaus atėjimas, jo prisikėlimas iš numirusiųjų ir Šventosios Dvasios atsiuntimas jo pasiekėjams. Pagrindiniai žydų tikėjimo postulatai išliko, bet atsirado ir esminių pasikeitimų. Svarbiausią pasikeitimą lėmė krikščioniškoji Jėzaus samprata. Krikščionys labai anksti ėmė suvokti,
kad per Jėzų išsipildė žydų viltys sulaukti savo Dievo pasirinkto tarpininko, kuris ateisiąs jiems viešpatauti. Jis buvo žydų lauktasis Mesijas. Žydai to nepripažino – čia slypi esminis skirtumas tarp jų ir krikščionių. Krikščionims Jėzaus atėjimas reiškė, kad jau pradeda pildytis visa, kas Dievo buvo pasakyta Senajame Testamente. Ateina nauja Dievo karalystė.
Tačiau tai įvyko visiškai kitaip, nei tikėjosi žydai. Jie manė, kad Dievo karalystė bus sukurta jėga nuvertus jų priešus ir jų tauta ims viešpatauti žemėje. Tačiau Jėzus kovojo ne su žžydų išorės priešais, o prieš nuodėmes jų širdyse. Dievo karalystė įsigali, kai žmonės pasiryžta gyventi naujai, o prievartos ir sukilimų kelias griežtai atmetamas.
Jei žodis “religija” reiškia žmonių santykį su Dievu, tai krikščionybė kupina religingumo. Tačiau nors evangelija ragina žmogų absoliučiai atsiduoti Dievui, krikščionių religija negali būti vien hermetiškas “dvasinis” dalykas, visai nesusijęs su žmogaus, gyvenančio Dievo sukurtame pasaulyje, reikšmėmis. “Stojusieji į tikrąjį kelią”, kaip buvo vadinami pirmieji krikščionys, išsiskyrė visai nauja gyvensena, kur į Dievą nukreipti dalykai – malda ir ggarbinimas – derinosi su žmoniškaisiais – kasdieniniais reikalais ir rūpinimusi vargšais.
Taigi tiek krikščionių maldos, tiek krikščioniškas charakteris ir elgesys yra neatskiriamos krikščionių religijos dalys. Apskritai žmogus pareiga yra gilinti savo dvasios santykį su Dievu ir tokiu būdu išsiugdyti brandžias krikščioniškas ppažiūras ir elgseną. Tariant Mažojo katekizmo žodžiais, svarbiausia žmogui yra “šlovinti Dievą ir per amžius džiaugtis jo malone”.
ANKSTYVOSIOS BAŽNYČIOS KRIKŠČIONYS
Tai ankstyvosios bažnyčios krikščionių aprašymas, rastas laiške, kuris vadinamas „Laišku Diognetui“. Šis laiškas rašytas mūsų eros 2-ąjame amžiuje, jo autorius nežinomas.
„Krikščionys nuo kitų žmonių neišsiskiria nei šalimi, nei kalba, nei civiline įstaiga. Jie nėra atsiskyrę ir negyvena tik tam tikruose miestuose, nekalba ypatinga kalba, nepasižymi ypatingu gyvenimo būdu. Jie gyvena graikų ir barbarų miestuose, jie seka šalies tradicijomis apsirengime, maiste ir kituose gyvenimo dalykuose. Tačiau tuo pat metu jų elgsena yra nuostabi ir akivaizdžiai paradoksali. Jie gyvena savo gimtosiose šalyse, tačiau kaip svetimšaliai.
Jie dalyvauja visuose dalykuose kaip piliečiai; ir jie kenčia viską kaip svetimšaliai. Kiekviena svetima šalis jiems yra kkaip tėvynė, ir kiekviena gimta žemė jiems yra kaip svetima. Jie tuokiasi, kaip ir kiti; jie augina vaikus; bet jie neišveja savo atžalų. Jie turi bendrą stalą, tačiau ne žmonas. Jie yra kūne, tačiau negyvena pagal kūną. Jie gyvena ant žemės, tačiau yra Dangaus piliečiai. Jie paklūsta egzistuojantiems įstatymams ir savo gyvenimais pranoksta juos.
Jie myli visus ir yra visų persekiojami. Jie nežinomi, tačiau smerkiami. Jie yra žudomi, tačiau padaromi gyvais. Jie yra neturtingi, bet praturtina daugelį. Jiems visko trūksta, ttačiau visuose dalykuose jie yra pertekę. Jiems priekaištaujama, tačiau šie priekaištai yra garbingi. Jie apkalbami, tačiau pateisinami. Juos keikia, o jie patys laimina. Juos niekina, o jie pagerbia. Jie daro gera, tačiau yra baudžiami kaip piktadariai. Kada juos muša, jie džiaugiasi, lyg būtų daromi gyvais. Žydai juos puola kaip svetimšalius, ir graikai juos persekioja; o priešiškumo priežastį jų priešai negali pasakyti.
Trumpai sakant, kaip siela kūne, taip ir krikščionys pasaulyje. Siela yra pasklidusi po visus kūno narius, ir krikščionys yra pasklidę po pasaulio miestus. Siela gyvena kūne, tačiau nėra iš kūno; taip pat ir krikščionys gyvena pasaulyje, tačiau nėra iš šio pasaulio. Siela nematoma, budi matomame kūne; taip pat krikščionys yra pastebimi šiame pasaulyje, tačiau jų pamaldumas yra neregimas. Kūnas nekenčia ir kovoja prieš sielą, nors nieko blogo iš jos nepatiria, tik kad siela priešinasi kūno užgaidoms; ir pasaulis nekenčia krikščionių be priežasties, nes jie pasipriešina jų malonumams. Siela myli kūną ir jo narius, kurie jos nekenčia; lygiai taip ir krikščionys myli tuos, kurie jų nekenčia. Siela yra patalpinta kūne, tačiau pati palaiko kūno gyvybę; lygiai taip ir krikščionys yra uždaryti pasaulyje kaip kalėjime; tačiau jie laiko pasaulį nuo sugedimo. Nemirtinga siela gyvena mirtingame kūne; taip ir krikščionys gyvena tame, kkas genda, tačiau laukia negendamumo Danguje. Siela pagerėja apribojus maistą ir gėrimą; ir krikščionys auga, nors kasdien baudžiami. Šią dalį Dievas paskyrė krikščionims pasaulyje; ir ji negali būti iš jų atimta.
NAUDOTA LITERATŪRA
Robert Briffalut “Žmonijos sukūrimas”
