Religija ir literatūra

RELIGIJA IR LITERATŪRA

Kaip teigiama knygoje “Religijos pedagogika 3”, “bet kokia

meninė veikla kyla iš troškimo savo netobulą būvį užbaigti tobulumu

(Dieve). Tačiau taip teigdami

anaiptol dar nesakome, kad, pavyzdžiui, kiekvienas ilgesio

padiktuotas eilėraštis būtinai turėtų vadintis religinis. Priešingai,

reikia įspėti, kad tekstai nebūtų pernelyg greit įvardinti kaip

religiniai. Bet “religiškumo” atspalvį galima įžvelgti ir papras-

čiausiuose gyvenimo klausimuose, taigi ir daugelyje tekstų nesunkiai

atpažįstame jų religinę dimensiją. Tokios būna knygos vaikams,

kuriose dažnai įpintas religinio auklėjimo momentas, tiesa, neįvardijant

jo tiesiogiai kaip “religinio”[1].

M. Motte savo straipsnyje “Religiniai ir krikščioniškieji

elementai naujoje vaikų lyrikoje”, mėgina atriboti krikščioniškumo ir

religingumo sampratas. Ji tiesiog

siūlo literatūrinius tekstus skirstyti į tris grupes: egzistencinius,

religinius ir krikš-

čioniškus.

1) Egzistencinei grupei ji priskiria apskritai visus žmogiškosios

tematikos tekstus. Šitai grupei priklauso tiek atskirų individų,

tiek ir viso pasaulio žmonių,

taip pat atsakomybės už mus supantį pasaulį problemos. Teigiama, kad šie

kūrybiniai

produktai neperžengia realumo ribų, nepraveria durų į anapusinį,

aukštesnio lygio, pasaulį. Pasiliekama savo ribotume. Tai tarytum

savotiškas tikėjimo prieangis. Todėl M. Motte tokius tekstus siūlo vadinti

“etinių” tekstų grupe.

2) Religinei grupei yra priskiriami tokie literatūriniai tekstai,

kuriuose aiškiai

atsispindi neapibrėžtas Aukščiausiasis, Kažkas Daugiau, Neaprėpiantysis,

amžinasis

Teisėjas, begalinis Kūrėjas. Egzistuoja ilgesys Kažko Anapusinio. Tai

tokie tekstai, kuriuose mūsų pasaulio išganomumo neišsemia vien mūsų

pačių susikurtos išgany-mo programos.

3) Krikščioniškajai grupei priskiriami tokie literatūriniai

tekstai, kuriuose dvelkia Jėzaus Kristaus, Tėvo ir Šventosios Dvasios

pažinimu. Tai yra tekstai, kurie

“tematizuoja atsivertimą, prisikėlimą ir gyvenimą anapus mirties ir

tai išreiškia įsakmiais simboliais, pavyzdžiui žodžių žaisme,

biblinių asmenybių ar metaforų, krikščioniškųjų simbolių, švenčių bei

tradicijų it t. t. forma”[2].

Nebūtina rašytojų kūrybą bilijiniu pagrindu nagrinėti angažuotai ar

tendencingai. Visai jos nereikėtų nagrinėti dogmatiniu pagrindu,

nesvarbu kokios

bažnyčios ar konfesijos rėmuose. Tai susiaurintų akiratį iki vieno

taško ar visiškos tamsos. Tuo turėtų užsiimti žmonės turintys

supratimą ne vien apie teologiją, ar religiją, bet ir literatūrą.

Būtų gerai, kad tokios pakraipos kritikai ir interpretatoriai

nusimanytų gerai ir literatūroje, bei religijoje ir teologijoje.

Ottilie Dinges teigia, kad religinės grožinės literatūros

žanrui, plačiąja šio žodžio prasme, turėtų priklausyti tik tie

veikalai, kurie atitinka šiuos pateiktus reikalavimus:

“a) keliamas būties prasmės klausimas;

b) vienu žvilgsniu apimamos būties pradžia ir pabaiga,

gyvenimas kaip dovana, o žžmogus – kaip Dievo kūrinys;

c) skatinama tikėti gyvenimu, viltis tiesiog tampa apčiuopiamai

juntama;

d) pagrindiniai klausimai keliami dorovės normų, vertybių,

sąžinės ir indi-

vido bei visuomenės atsakingumo šviesoje;

e) orientuojantis į šiuos pagrindinius principus, matoma

visos santykių sanpynos kritika”[3].

M. Motte kalbėjo apie religinius ir krikščioniškuosius elementus

literatūroje,

o O. Dinges neišskiria krikščioniškosios grožinės literatūros, bet

kalba bendra reli-

gine prasme. Todėl šie keliami reikalavimai religinei grožinei

literatūrai turi būti suprantami tiesiogiai, neišskiriant nė vienos

religijos: krikščionybei, islamui, bu- dizmui, induizmui, judaizmui

ir kt. religijoms. O. Dinges keliamus reikalavimus

gana sunkoka pritaikyti religinei, tuo labiau krikščioniškai

literatūrai. Tai labiau atitiktų M. Motte paminėtą “etinių” tekstų grupę.

Kaip rašoma “Religijos pedagogikoje 3” , tai “grumtynės už Dievo

artumą, o

kartais ir už tam tikrą nuotolį nuo Jo yra toks pat senas reiškinys

kaip ir pati žmoni-

ja. Už tų grumtynių retsykiais, o gal ir labai dažnai, slypi baimė,

kad nebus pasiek-

tas “amžinasis tikslas”. Į XVIII a. pabaigą švietėjai atvirai išsakė

šią dvejonę klaus-

dami, ar tikėjimas Dievo egzistavimu iš esmės nėra gryna iliuzija?”[4].

Tai dar labiau

aktualizuoja W. Biermann, kalbėdamas apie teisingumą ir neteisingumą

pasaulyje, apie kryžiaus problematiką: “teisingumas yra vien pragare,

danguje – malonė, o že-

mėje – kryžius”[5].

Tik turintys talentą kūrėjai gali kažko pasiekti gyvenime.

Tačiau talentas

dar ne viskas. Kad kūrinys artėtų prie tobulumo, reikia įdėti daug

“juodo” techninio darbo. Galima teigti, kad profesionalų kūrėją sudaro

1% talento, ir 99% “juodo” ir

sunkaus darbo. Sakoma: jei gali nerašyti, nerašyk. Tačiau daugelis

negali nerašyti.

Jie tiesiog jaučia tam poreikį ir potraukį. Todėl “poetas ar poetė

pašaukiami dažnai

prieš jų vidinį norą. Tai pranašų dalia. Izaijas, pavyzdžiui, buvo

pašvęstas į pranašus jo burną palytint degančia žarija (plg. Iz 6, 6),

Jeremijo lūpas Dievas pats paliečia

savo ranka: “dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, (.)

Štai aš dedu savo žodžius į tavo lūpas!” (Jer 1, 5–9)”[6]. Labai įdomus

poeto ir pranašo sulyginimas.

Pranašas dažniausiai kreipiasi balsu į ttautą, o poetas savo pažiūras ir

jausmus išlieja

ant popieriaus lapo, arba kompiuterio ekrane. Poezija tai ir yra tam

tikra pranašavi-

mo forma, kurios metu autorius skaitytojui pateikia tai, ko jis

būdamas užsiėmęs kadieniu gyvenimu galbūt net nepastebi. Poezija, ir

apskritai grožinė literatūra, žmogų kreipia į gamtą, į amžinybę, į mūsų

pačių užslaptintąją gyvenimo pusę.

Jau kitoje vietoje M. Motte atsako į galimą priekaištą, jog

tekstai – dažnai

netgi prieš autoriaus valią – gali būti nesupratingai panaudojami

piktam religiškai interpretuojant:

“1. Labai svarbu atskleisti, ką yra sumanęs autorius, kaip jis

yra nusistatęs

religinių klausimu atžvilgiu. Tik į tai atsirėmus, galima spręsti

apie galimas jo in-

tencijas.

2. Bet kuris tekstas, kai jis jau paskelbtas, įgauna

savarankišką gyvenimą, kurio net ir pats autorius nebegali kitaip

pakreipti. Dažnai pats rašytojas nustemba, kaip jo veikalas yra

suvokiamas. ( Nereikia nė sakyti, kad tekste būtinai turi būti

prielaidos religiniam jo aiškinimui.)

3. Galop kiekvienas skaitytojas veikalą priima savaip ir aiškina

jį savaip pa- gal savo biografijos duomenis, kalbos mokėjimą,

sugebėjimą “pagauti” įvaizdžius, pagal literatūrinį pasiruošimą, ir

anaiptol ne paskutinis vaidmuo tenka jo tikėjimo šviesai. Gali būti,

kad jis suras metaforų savo tikėjimui reikšti. Tačiau atsakingas

interpretatorius savo asmeninio aiškinimo niekuomet nepateiks kaip

autentiškų au- toriaus minčių”[7].

Pastebėta labai taikliai. Aptikus autoriaus naudojamus biblijinius

personažus, įvaizdžius ar motyvus, nustačius kokiame kontekste jie

naudojami, tik tuomet gali-

ma spręsti apie autoriaus intencijas: jis tai daro sąmoningai ir

paradoksaliai, ar tik naudoja dogminius dalykus savo kūryboje. Taip

pat teisinga yra tai, kad baigtas tekstas pradeda gyventi

savarankišką gyvenimą. Tuomet jis jau nebepriklauso nuo autoriaus, ir

yra pateiktas kritikos “teismui”. Kaip jau anksčiau buvo minėta, interpre-

tatorius turi turėti tam tikrą pasiruošimą literatūrinių tekstų

atžvilgiu, kad galėtų juos nagrinėti iš religinės pusės.

Dalia Čiočytė apibūdina Biblijos poveikį literatūrai per

nusidriekusį ilgą am-

žių šleifą istorijos eigoje: “Biblija,- Williamo Blake’o apibūdinimu,

didysis meno kodas,- per šimtmečius yra intensyviai veikusi Vakarų

literatūrą: provokavo dialogą,

prasmės redeskripciją, modeliavo stilistinę raišką. Formuodamasi bei

ankstyvuoju laikotarpiu krikščionybė kūrė raštus: greta Evangelijų,

Apaštalų raštų, Apreiškimo Jonui,- kankinių ir šventųjų gyvenimų

aprašymus, liturgines knygas. Viduramžiais Senojo ir Naujojo

Testamentų siužetai grindė misterinių dramos veikalų formavimą-

si; bažnytinės misterijos plėtojosi ir pasaulėjo, “išeidavo” iš

šventovės pro vakarines duris, vykdavo priešais šventovę (pro fano),

gaivino pasaulietinę dramą kaip jos

šaltinis”[8].

Tai rodo, kad visuomenės ugdymas per biblijinius personažus,

įvaizdžius ir motyvus prasideda jau nuo NT pirminių tekstų užrašymo,

kurie vėliau randa savo

vietą vienuolynuose ir bažnyčiose, o nuo viduramžių pradeda sklisti

ir už jų sienų.

Taip pasaulietinė visuomenė pradėjo susipažinti su biblijiniais

tekstais jau ne vien

per Bažnyčią, bet ir per teatrinius vaidinimus, rodomus viešai, ir kai

kuriuos drąsius

rašytojus, kurie nebijojo į Bibliją pažiūrėti netradiciškai.

Netradicinis požiūris į

Bibliją jau pastebimas nuo viduramžių.

Lietuvoje skiriama mažai dėmesio vietinių rašytojų ir

poetų

biblijinei analizei

tikybos pamokų metu. Todėl šis darbas yra bandymas pristatyti

galimą, vieno lietuvių autoriaus, Donaldo Kajoko kygos “Dykinėjimai” vieno

esė analizę ir aptarimą tikybos pamokos metu. Galbūt tokią ar panašią

kūrybos biblijinę interpretaciją būtų galima atlikti ir literatūros pamokų

metu. Nuo to tik prasiplėstų mokinių akiratis.

Rašytojas Donaldas Kajokas savo eseistikos knygos “Dykinėjimai”

vienoje dalyje labai aiškiai įžvelgė krikščionybės esmę, apie kurią

nekalba, o gal sąmoningai apie tai užmiršta, Bažnyčios tradicionalistai

dvasininkai, taip pat postmodernūs, fundamentalūs ir fanatiški

krikščioniški judėjimai.

Kalba eina “Apie nubudusį vienuolį”. Joje vienuolis patenka į

nesibaigiantį sapnų ratą, iš kurio neturi jėgų išsikapstyti. Todėl

šaukiasi Dievo pagalbos: “Jėzau, kuždėjo jis, suklupęs ant akmeninių

grindų, mano Dieve, neprarask manęs! Maldauju, suteiki malonę, ateik į

pagalbą, užtark mano sielą! Ir jeigu tu man padėsi, jei ištrauksi iš šito

klampaus sapnų liūno, pažadu paaukoti tau pačią didžiausią auką – amžiams

atsisakyti to, ką turiu šiame buvime brangiausia iš visų!”[9]. Mūsų

nedomina šio vienuolio sapnų liūnas. Įdomiausia yra tai, ką paaukos tas

vienuolis, jei Dievas jam padės? Kas jam yra brangiausia iš visų? Dievas

išklauso vienuolio mmaldą ir išlaisvina jį iš amžinai besitęsiančios sapnų

rutinos. O vienuolis “rytą vis dėlto įvykdė vakarykštės maldos priesaiką:

nustėrusių brolių akivaizdoje atsižadėjo Jėzaus Kristaus, žemai nusilenkė

kiekvienam į kojas ir, pasiėmęs drebulinę lazdą, iškeliavo iš Šv. T.

Vienuolyno”[10]. Gana problematiškas kūrinys. Dievas iš vienuolio nieko

nereikalauja, nestato jokių sąlygų. Pats vienuolis atsidūręs beviltiškoje

padėtyje šaukiasi Dievo ir pasižada už pagalbą paaukoti jam tai, ką turi

brangiausio. Vienuoliui net nebuvo būtina ką nors žadėti Dievui už

pagalbą. Juk Kristus yra sakęs: “Ir ko tik prašysite mano vardu, aš

padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje. Jei ko prašysite manęs mano

vardu, aš padarysiu” (Jn 14: 13, 14). Kristus sako, kad prašančiajam bus

duota tai, ko jis prašo, ir dar kartą šiuos savo žodžius užtvirtina

sekančiame sakinyje. Todėl Dievui atsilyginti už pagalbą nereikia. Ši

atsilyginimo sąlyga dar keisčiau nuskamba tuomet, kai pažadas duodamas

nugrimzdus į sapnų liūną, o išpildomas jau realybėje. Tai reiškia, kad

sapno metu buvo galima prašyti Dievo pagalbos, nesusisaistant pažadų

ryšiais. Sapnas ir realybė – tai dvi visiškai skirtingos kategorijos.

Sapnai yra gyvenimą atpalaiduojanti jungtis. Juk mmes savo neužbaigtų sapnų

netęsiame gyvenime. Sapnai yra gyvenimo išdava, o ne atvirkščiai. Tačiau

šiame kūrinyje veikia visiškai kita sapnų kokybinė kategorija. Čia jau

sapnai valdo gyvenimo troškimą ir realybės pojūtį. Tai suprantant,

visiškai įmanoma sapne prisižadėjus, tą pažadą išpildyti realybėje. Tačiau,

kaip jau anksčiau aptarėme, tikint Dievu, nebūtina jam ką nors žadėti už

pagalbą, už prašymo įvykdymą, pakanka tik jo paprašyti, būti prieš jį

nuolankiam. Svarbiausia nuolankus prašymas, o ne pažadas. Eikime toliau.

Vienuolis pasižada Dievui atsisakyti brangiausio dalyko gyvenime. Dievas

padeda vienuoliui, ir vienuolis paaukoja, tai ką tturi brangiausia – Kristų

(gal tai autoriaus užuomina į V. Solovjovo apsakymą “Trys pokalbiai ir

legenda apie Antikristą”). Kristus yra brangiausias dalykas krikščionio

gyvenime, nes be Kristaus nėra išganymo ir naujo gyvenimo: “Taigi kas yra

Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado

nauja” (2 Kor 6: 17–21); “Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi

tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi

priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į gyvenimą” (Rom

10: 9, 10); “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą,

kaip tik per mane” (Jn 14: 6); “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė

savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų

amžinąjį gyvenimą” (Jn 3: 16–18). Visos šios citatos iš Naujojo Testamento

rodo tai, jog nėra išgelbėjimo, išganymo, naujo bei amžinojo gyvenimo be

Kristaus. Todėl Kristus ir yra pats brangiausias dalykas kiekvieno

tikinčiojo, bei vienuolio, gyvenimuose. Tad kodėl vienuolis aukoja Kristų,

jei jam jis yra pats brangiausias dalykas pasaulyje? Vienuolį saisto

pažadas Dievui. Paaukodamas patį brangiausią dalyką Dievui, vienuolis

tiesiog atsižada Kristaus. Pažiūrėkime kokios yra atsižadėjimo pasekmės:

“Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir Aš jį išpažinsiu savo dangiškojo

Tėvo akivaizdoje. O kas išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir Aš jo

išsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje” (Mt 10: 32–33). Štai tokioje

situacijoje, kurioje vienuolis paaukoja patį brangiausią ddalyką – Kristų –

jis, kaip būtų galima pamanyti, pats save pasmerkia, nes tai padaro

“nustėrusių brolių akivaizdoje”. Vienuolis šioje situacijoje savęs

nepasmerkia amžinai prapulčiai, o ir Kristus jo negali išsižadėti. Kodėl?

Yra skirtumas tarp žodžio atsižadėti ir išsižadėti. Vienuolis Kristaus

neišsižada, todėl negali būti tokios pačios atsakomosios reakcijos ir iš

Kristaus pusės. Vienuolis tik atsižada Kristaus, tačiau broliai tai

supranta kaip išsižadėjimą, ir turbūt vienuolį ima laikyti pražuvėliu, nors

šiuo atveju vienuolio statusas panašesnis į sūnaus palaidūno. Broliai

nežino kas dedasi vienuolio širdyje. Atsižadėdamas, vienuolis dar pasilieka

sau galimybę, visai neužkerta kelio, sugrįžti prie Dievo.

Vien pasiremiant istorija “Apie nubudusį vienuolį” galima teigti, kad

Donaldas Kajokas yra labiau ortodoksalus rašytojas, nei dauguma Bažnyčios

tėvų, teologų ar dvasininkų. Todėl jam būtų galima pritaikyti, ir tai visai

nebūtų klaidinga, Jėzaus pasakytus žodžius vienam Rašto aiškintojui: “Tu

netoli nuo Dievo karalystės” (Mk 12: 34 b).

D. Kajokas, kaip kūrėjas, yra įvairialypis, kartais sunkiai nuspėjamas

ar suprantamas. Jo kūryba nėra monotoniška Biblijos atžvilgiu. Jis kelia ir

sprendžia egzistencijos ir kančios klausimus, kurie yra labai svarbūs

asmenybės religiniam ugdymui. Šis autorius yra arti krikščionybės

postulatų, nors kartais ir nevengia polemizuoti su biblijinėmis tiesomis,

ar tarti griežtesnį žodį Biblijos atžvilgiu. Pažintine prasme D. Kajoko

kūryba galėtų turėti teigiamų rezultatų religiniam ugdymui.

Todėl dabar galime teigti, kad aptartas D. Kajoko eseistinis

stripsnis, bei jame interpretuoti biblijiniai personažai, įvaizdžiai ir

motyvai, ugdo skaitytoją pažinti Bibliją ne tik iš vienos,

bažnytinės, pusės, bet taip pat į ją pažvelgti per netradicinį ir

postmodernų supratimą. Minėto autoriaus esė straipsnio biblijinė

interpretacija labiau būtų skirtina suaugusiųjų ir jaunimo religiniam

ugdymui. Vaikams tai būtų per sunku suprasti.

Jaunimui aktualiausia šio autoriaus straipsnyje turėtų būti

neišsenkantis ieškojimas: Dievo, Aukščiausiojo, Kažko. Paties

autoriaus straipsnyje jaučiasi, kad jis dar tebėra ieškojimų kely; kad

nėra pasiekęs gyvenimo tobulumo ir pilnatvės; kad šis dievybės ieškojimas

jį ves iki gyvenimo pabaigos.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Apie nubudusį vienuolį // Kajokas Donaldas. Dykinėjimai. Kaunas,

1999.

2. Čiočytė Dalia. Biblija lietuvių literatūroje. Vilnius, 1999.

3. Religijos pedagogika 3. Kaunas, 1998.

———————–

[1] Religijos pedagogika 3. K. 1998. P. 133.

[2] Ten pat. P. 133.

[3] Ten pat. P. 134.

[4] Ten pat. P. 136.

[5] Ten pat. P. 140.

[6] Ten pat. P. 135.

[7] Ten pat. P. 134.

[8] Čiočytė Dalia. Biblija lietuvių literatūroje. V. 1999. P. 7.

[9] Apie nubudusį vienuolį // Kajokas Donaldas. Dykinėjimai. K.: 1999. P.

204.

[10] Ten pat. P. 205.