Religija ir švietimas

Turinys

1. Įvadas ………………………… 2

2. RELIGINIS ŠVIETIMAS ……………………. 3

3. Religinis švietimas Lietuvoje ………………….. 3

4. Įstaigos kur rengiami tikybos mokytojai…………….. 4

5. Religija ir švietimas kitose šalyse……………….. 5

6. Religija ir švietimas Vokietijoje…………………. 5

7. Religija ir švietimo sistema Ispanijoje……………… 6

8. Religija ir švietimas Jungtinėse Amerikos Valstijose………. 6

9. RELIGINIS ŠVIETIMAS KAIP ASMENYBĖS UGDYMAS…… 8

10. Religija asmenybės ugdytoja…………………… 8

11. Tikybos mokytojas – visavertės asmenybė ugdytojas………. 8

12. Religinis švietimas Bažnyčioje ………………….. 10

13. Išvados………………………… 12

14. literatūra………………………… 14

ĮVADAS

Pasak atliktų tyrimų, galima būtų teigti, kad tikinčiųjų religinis sąmoningumas nėra labai aukštas. Pagrindinė to priežastis būtų žinių apie religją stoka. Sovietinė praeitis, kkai buvo draudžiama net vaikų katechizacija, ir buvo stokojama religinės literatūros, paliko savo pėdsakus religiniame žmonių išprusime. Galima pastebėti, kad suaugusieji dažnai mažiau orientuojasi tikėjimo dalykuose už vaikus. Religinio švietimo institucijos turėtų rengti daugiau mokytojų, kurie sugebėtų vykdyti katechezę.(9)

Į mokymo programas įtraukiama tikyba, etika – dalykai, ypač reikšmingi auklėjamuoju požiūriu. Tikybos pamokos svarbios tuo, kad jose mokytojas supažindina mokinius su krikščioniškuoju doriniu idealu, atskleidžia tikėjimo reikšmę(3).

Tyrimo objektas yra religinis švietimas – viena iš jauno žmogaus asmenybės formavimo sąlygų.

Tyrimo tikslas – ppaanalizuoti religinį švietimą kaip vieną iš asmenybės ugdymo uždavinių.

Taip pat keliami uždaviniai:

• Peržvelgti, kokie įstatymai reglamentuoja religinį švietimą

• Kokios institucijos ugdo tikybos mokytojus

• Paanalizuoti kokia situacija yra kitose valstybėse (konkrečiai Vokietijoje, Ispanijoje, JAV) religijos atžvilgiu

• Kaip yra ugdoma jauno žmogaus asmenybė

Tyrimo metodai: literatūros analizė, llyginamoji analizė, statistikos apžvalga

RELIGINIS ŠVIETIMAS

Religinis švietimas Lietuvoje

Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 20 straipsnis teigia: „Valstybinėse ir savivaldybių švietimo įstaigose tėvų ar vaiko globėjų pageidavimu dvasinės vyresnybės įgalioti asmenys moko tikybos (valstybės pripažintų tradicinėmis konfesijų)“. Taigi mokyklose religinis ugdymas yra konfesinis, t.y. atstovaujantis vienam ar kitam tradiciniam tikėjimui ir patikėtas atitinkamai Bažnyčiai.(10)

Bažnytinės ugdomosios veiklos centras – apylinkės bažnyčia. Pats statinys ir jame vykstantys procesai – Šv. Mišios, procesijos, giesmės, muzika ir kt. – įtaigiai veikia asmenybę, palieka neišdildomus pėdsakus paauglių, jaunuolių sąmonėje. O kadangi realigija yra nuspalvinta ir tautos individualybės ypatumais, toji įtaiga dar stipresnė. Caro rusifikiacijos laikais ir sovietmečio metais lietuvių tautiškumas stiprėjo bažnyčioje.(3)

Bažnytinėje ugdymo veikloje daug reikšmės turi šventosios, tautai artimos vietos (Vilniaus Aušros Vartai, Šiluva, prancūzų Lurdas, lenkų Čenstakava). TTų vietų lankymas ir su jomis susijusios ceremonijos įtaigiai veikia asmenybę.(3)

Bažnyčios ugdymo veiklos bene svarbiausia veiklos forma – tikybos pamokos. Jos vyksta bažnyčiose, pageidaujantiems – mokyklose. Bažnyčia kaip religinė bendrija yra atsakinga prieš tėvus, visuomenę ir pačius moksleivius už tai, kad būtų dėstomas būtent tėvų (ar pačių vyresniųjų moksleivių) pasirinktasis tradicinis tikėjimas, o ne koks nors religijų mišinys, ne asmeninės mokytojo nuomonės, pažiūros ar vizijos ir juo labiau ne okultizmas, prietarai ar vis labiau plintantys naujieji tikėjimai bei sektų mokymai.(1 ppriedas b) Prisiimdama atsakomybę už tai, ko bus mokoma per tikybos pamokas, Bažnyčia savo įgaliojimus tikybos mokytojams teikia raštu (vyskupo siuntimas – missio canonica). „ Šiais metais pasirašytoje Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartyje dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje apie tai kalba 3 straipsnis: „Katalikų tikybos mokytojai privalo turėti raštišką vietinio vyskupo siuntimą (missio canonica) mokyti tikybos. Šis siuntimas yra būtina tikybos mokytojo kvalifikacinių reikalavimų dalis. Nuo siuntimo panaikinimo momento mokytojas praranda teisę mokyti katalikų tikybos“.“(9) Ligi šiol toks kanoninis siuntimas turėdavo būti peržiūrimas bei atnaujinamas kiekvienais mokslo metais, atsižvelgiant į tikybos mokytojo darbo kokybę, kvalifikacijos kėlimą, kitus galimus jo pasaulėžiūros bei santykių su žmonėmis pokyčius. Toks atsargumas visiškai tikslingas. Tikinčiam žmogui yra svarbu išlaikyti pusiausvyrą derinant vidinį patyrimą su objektyviu tradicinio tikėjimo turiniu. Patirtis rodo, jog dvasiniai pokyčiai gali būti itin staigūs ir netikėti, todėl Bažnyčia nesijaučia galinti už savo į mokyklas siunčiamus asmenis garantuoti vieną kartą visiems laikams. Juk tikėjimo dalykai yra šis tas daugiau negu vien dalykinė kompetencija. „Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartyje minimi raštiškieji vyskupo siuntimai nėra jokia naujiena – jų buvo (ar bent turėjo būti) reikalaujama nuo pat pirmų tikybos dėstymo metų. Mokyklų bendruomenės turėtų suprasti, jog tai daroma jų labui. Tikybos mokymas iir šiaip nuolat susilaukia priekaištų dėl nekompetentingumo, nereiklumo, netgi dėl tikėjimo ar doros stokos; kalbama, jog daug kur tikybą dėsto buvę ateistai, pionierių vadovai, komunistai.“(9)

Įstaigos kur rengiami tikybos mokytojai

Tikybos mokytojai, kaip ir kitų dalykų mokytojai, dalyvauja atestacijos procese, nuolat tobulina savo dalykinį bei pedagoginį pasirengimą tiek valstybinių švietimo institucijų, tiek katechetikos centrų ar kitų katalikiškų organizacijų rengiamuose seminaruose bei kursuose. Nuolat daugėja tikybos mokytojų, baigusių aukštąsias religijos mokslų bei teologijos studijas.( 1 priedas, a) Šiuo metu gauti religinį isilavinimą galima:

Universitetų fakultetai ir katedros

• Katalikų teologijos fakultetas Vytauto Didžiojo Universitete

• Kretingos Šv. Antano Religijos studijų institutas prie KTF VDU

• Vilniaus Pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Katalikų tikybos katedra

• Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Katechetikos katedra

• Šiaulių universiteto Edukologijos fakultetas (meninio ugdymo ir tikybos specializacija)

Kunigų seminarijos

• Kauno kunigų seminarija

• Telšių kunigų seminarija

• Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija

• Vilkaviškio vyskupijos palaimintojo Jurgio Matulaičio kunigų seminarija

Katechetikos institucijos

• Lietuvos katechetikos centras

• Vyskupijų katechetikos centrai

Religija mokyklose

• Religijos mokymas

• Katalikiškosios mokyklos

Kiti švietimo ir mokslo institutai

• Lietuvių katalikų mokslo akademija

• Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centras

• Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo institutas

Kolegijos

• Religijos studijų kolegija (Katalikų religijos pedagogika)

• Marijampolės kolegija (Lietuvių kalbos ir tikybos pedagogika)

• Kolpingo kolegija

Neformalus suaugusiųjų švietimas

• Gyvenimo ir tikėjimo institutas (7)

Religija iir švietimas kitose šalyse

Religija ir švietimas Vokietijoje

Atskirų Vokietijos žemių vyriausybės yra sudariusios sutartis su religinėmis bendruomenėmis, turinčiomis viešosios teisės korporacijos statusą. Šios sutartys reguliuoja religinį švietimą valstybinėse mokyklose: mokytojų skyrimo, vadovėlių tvirtinimo tvarką, vyriausybės skiriamo finansavimo, socialinio mokytojų draudimo klausimus ir kitus religinio švietimo aspektus. Mokiniams, priklausantiems didžiosioms bažnyčioms (evangelikų ir katalikų), tikybos pamokos yra privalomos valstybinėse mokyklose. Nelankantiems tikybos pamokų moksleiviams dėstomas koks nors kitas dalykas, pavyzdžiui, etika. Moksleiviai, sulaukę tam tikro amžiaus, dažniausiai 14 metų, gali apsispręsti dėl tikybos pamokų lankymo.

Moksleivių tėvai nebūtinai turi pranešti mokyklos tarybai apie narystę tam tikroje religinėje bendruomenėje. Tai galima padaryti, tačiau nėra privaloma. Jeigu tėvai informuoja mokyklos tarybą apie jų išpažįstamą tikėjimą, vaikas turi lankyti katalikų arba protestantų tikybos pamokas, arba, jeigu moksleivis pasirenka, – etikos pamokas. Religinių mažumų nariams, norintiems, kad jų vaikai lankytų tikybos pamokas valstybinėse mokyklose, gali iškilti sunkumų. Jeigu klasėje yra tam tikras skaičius to paties tikėjimo vaikų – atskirose žemėse šis reikalavimas skiriasi nuo 3 iki 7 vaikų klasėje – tuomet galima prašyti tikybą dėstyti mokykloje, su sąlyga, kad yra kvalifikuotas mokytojas ir žinomas mokyklos tarybai vadovėlis, kuris bus naudojamas pamokose. Kaip ir Ispanijoje, Vokietijoje yra problemų dėl musulmonų grupių. Jie atsižvelgiant į mokinių skaičių galėtų reikalauti

dėstyti tikybą valstybinėse mokyklose, tačiau šios grupės negali sutarti dėl vadovėlio, kadangi jų tikėjimai yra labai skirtingi. Taigi religinė bendruomenė neprivalo turėti viešosios teisės korporacijos statuso, norėdama, kad jos tikyba būtų dėstoma valstybinėse mokyklose. Visos bažnyčios, tenkinančios nurodytas sąlygas, gali reikalauti, kad jų tikyba būtų dėstoma valstybinėje.

Religija ir švietimo sistema Ispanijoje

Pirmiausiai svarbu pažymėti, kad dabar Ispanijoje religinės bendruomenės turi visišką laisvę steigti bet kurio lygmens švietimo centrus, taip pat universitetus. Laisvė steigti ikiuniversitetinio švietimo įstaigas tradiciškai egzistuoja Ispanijoje, ir ja ggana intensyviai naudojasi religinės bendruomenės. Iš tiesų didelis nuošimtis privačių švietimo įstaigų yra įsteigta bažnytinių organizacijų. Tuo tarpu Ispanijos universitetai per pastaruosius du šimtmečius buvo išskirtinai valstybiniai. Tik pastaruoju metu (devintojo dešimtmečio viduryje) laisvė steigti universitetus suteikta ir piliečiams bei juridiniams asmenims. Tiesa, naujieji privatūs Ispanijos universitetai nebūtinai turi religinę ar kitokią ideologinę orientaciją, tačiau dauguma jų įkurti religinių institucijų. Iki XX a. devintojo dešimtmečio vidurio tik valstybė galėjo steigti universitetus. Tiesa, būta vienos išimties: Katalikų bažnyčia galėjo steigti ir ppasaulietinius universitetus, ir seminarijas. Ši išimtis rėmėsi specialia privilegija, kurią garantavo 1953 metų konkordatas su Šventuoju Sostu.

Bažnyčios ir religinės bendruomenės turi teisę steigti seminarijas ar kitas dvasininkų rengimo įstaigas. Ispanijos valstybė su šiomis įstaigomis įvairiai bendradarbiauja, kai atitinkamos religinės bendrijos yyra pasirašiusios bendradarbiavimo sutartį su valstybe. Taigi seminarijose ar panašaus pobūdžio švietimo įstaigose, kurias įsteigė Katalikų bažnyčia, gauti mokslo laipsniai yra pripažįstami valstybės ir yra analogiški kitose švietimo įstaigose gautiems laipsniams (ir daktaro laipsnis). Katalikų seminarijos, kaip ir panašaus pobūdžio įstaigos, įsteigtos evangelikų, judėjų ar islamo federacijų, turi mokesčių lengvatų.

Religija ir švietimas Jungtinėse Amerikos Valstijose

JAV vyriausybei neleidžiama remti religijos. Moksleiviai gali melstis privačiai prieš pamokas ar mokykloje, jei tik malda netrukdo mokymuisi. Moksleiviai gali kiekvienas sau ar grupelėmis melstis pietų metu ar per pertraukas. JAV galioja Vienodų galimybių aktas, priimtas 1984 metais, kuriuo numatyta galimybė, kad tam tikrais apibrėžtais būdais mokiniai gali savanoriškai reikšti religinius įsitikinimus valstybinėse mokyklose. Šis aktas leidžia moksleiviams susitikti prieš ir po mokyklos bei kartu studijuoti BBibliją, melstis, garbinti Viešpatį. Tokia veikla yra saugoma remiantis laisvo išpažinimo straipsniu, tokiuose susitikimuose nedalyvauja valdžios atstovai, o mokytojui ar mokyklos vadovybės nariui leidžiama būti su tokia grupe kartu patalpoje tik kaip stebėtojams.

Valstybinėse mokyklose moksleiviai paprastai atleidžiami nuo pamokų per religines šventes, tokią pat teisę turi ir mokytojai. Taip pat moksleiviams leidžiama daryti daugelį kitų, su religija susijusių dalykų: jie gali nešiotis religinę literatūrą, pavyzdžiui, Bibliją. Jie gali skaityti Bibliją mokyklos autobuse važiuodami į mokyklą. Mokiniams leidžiama nešioti religinius ppapuošalus ir marškinėlius su religiniais užrašais, mokytojams taip pat leidžiama nešioti religinius papuošalus, tačiau teismas yra įspėjęs, kad šiuo atveju nevalia „persūdyti“, nes „persūdytus“ atvejus galima traktuoti kaip valstybės parama religijai, o tai yra draudžiama pagal privilegijų teikimo draudimo straipsnį.

Kiek kitokio pobūdžio klausimas yra valstybės finansinė parama privačioms mokykloms. Jungtinėse Amerikos Valstijose dauguma mokinių lanko valstybines mokyklas – apie 90 nuošimčių, kiti – privačias mokyklas. Net 89,2 nuošimčio mokinių, kurie lanko privačias mokyklas, pagal naujausius duomenis, lanko religines mokyklas. Teismai nėra linkę leisti valstybei teikti finansinę paramą privačioms religinėms mokykloms. Tokia parama gali būti suvokiama kaip religijos skatinimas, o tam JAV teisinės sistemos kūrėjai prieštarauja. Tačiau kai kurie teismai teigia, kad valstybė gali teikti finansinę paramą sekuliariems, ne religiniams tokių privačių mokyklų poreikiams tenkinti, pavyzdžiui, sekuliariems vadovėliams, mokyklų autobusams, nemokamam maitinimui mokyklose ir panašiai.(8)

RELIGINIS ŠVIETIMAS KAIP ASMENYBĖS UGDYMAS

Religija asmenybės ugdytoja

Religinis mokslas yra glaudžiai susijęs su visapusiška asmenybės ugdymo sistema. Ją sudaro trys pedagogikos dalys:

1. Fizinis ugdymas

2. Kultūrinis ugdymas

3. Religinis ugdymas

Religinio ugdymo tikslas paruošti žmogų „keičiamąjam religijos veikimui“. Norint žmogų visapusiškai išugdyti, juos visus reikia įveikti, bent vieno lygmens praleidimas iškreipia ir žaloja žmogaus prigimtį. Nekreipiant dėmesio į fizinį ugdymą, neišvystomos žmogaus kūno galių, suardoma materialinę atramą, būtiną dvasios veikimui, nes dvasia rreiškiasi per kūną. Taip pat ir jei yra praleidžiamas kultūrinis ugdymas, neišvystomas žmogaus dvasių sugebėjimus, nesusiejama jo su kultūrinio žmonijos vystymosi vertybėmis. Be kultūrinio ugdymo žmogus tampa būtybe, kuri nesuvokia saves gyvenamajame laike. O religinio ugdymo ignoravimas tarsi atskyria žmogų nuo išganingos religijos įtakos.(5)

Tikybos mokytojas – visavertės asmenybė ugdytojas

Ypatingą dėmesį reikia skirti religiniam švietimui mokyklose per tikybos pamokas. Tikybos mokytojai nuolatos turi kelti savo pedagoginę ir dalykinę kvalifikaciją. Kiekvienas į mokyklą ateinantis tikybos mokytojas yra Gerosios Naujienos nešėjas, todėl jis turi būti pasiruošęs dialogui su vaikais bei jaunimu, kurie gyvena XXI amžiaus pradžioje ir yra veikiami tiek pozityvių, tiek negatyvių šių dienų realijų. Tikybos pamokose daugiausia dėmesio reikia skirti vaisingam dialogui su moksleiviais jiems rūpimais klausimais. Mokytojas yra tas žmogus, kuris formuoja mokinių požiūrį į save, gyvenimą, gamtą. Religiniu vertybiu pagrindu mokytojas turi liudyti mokiniams tikrąjį gyvenimą, be to, mokytojas disponuoja tejstais, katekizmu, religinio turinio knygomis, kuriose krikščioniškasis gyvenimo būdas apibūdinamas sąvokomis.

Tikybos mokytojas moko mokinį pažinti savąjį tikėjimą, jį pamilti, o pamilus liudyti. Mokiniams padedama suprasti, kas yra „tikėjimo pažinimas“, „vidinė tikėjimo būsena“, krikščioniško gyvenimo praktika“. Programa kelia šiuos religinio ugdymo tikslus:

• Atskleisti tiesą apie pasaulį ir žmogų pateikiant katalikų tikėjimo ir krikščioniškos antropologijos samprata;

• Padėti įžvelgti religinius gyvenimo ir istorijos mmatmenis;

• Atverti duris Kristui

• Siekti, kad tikėjimo pažinimas taptų gyvenimo, elgesio bei veiklos norma – Dievo ir artimo meilės Įsakymo vykdymu;

• Taip pat keliami uždaviniai:

• Pasiūlyti tikėjimo teikiamus atsakymus į mokiniams kylančius esmingiausius amžinuosius žmogaus būties, gyvenimo tikslo bei prasmės klausimus;

• Įtraukti mokynius į jų galimybes ir poreikius atitinkančią konkrečią veiklą, asmeniniu pavyzdžiu mokant gailestingumo ir meilės darbų, bendravimo, dalijimosi tikėjimu ir kitomis gėrybėmis;

• Padėti kurtis asmeninius dorovinius idealus ir skatinti juos įgyvendinti;

• Pratinti žvelgti į žmogų, gamtą, gyvybę kaip į Dievo dovaną, kurią privalo puoselėti ir saugoti su pagarba ir atsakomybe;

• Ugdyti toleranciją kitatikiams ar netikintiems ir solidarumą, peržiangentį rasės, tautos, kultūros, tikybos ribas, kartu su tuo ugdant krikščionišką patriotizmą, demokratiškumą bei pilietiškumą;

• Supažindinti su krtiokščioniškos šeimos smprata ir rengti tokiai šeimai;

• Padėti savyje atpažinti ir puoselėti dvasinio pašaukimo pradus

• Ugdyti, puoselėti bei skatinti norą priklausyti parapijos bendruomenei ir kitoms tikėjimo bendruomenėms bei grupėms.

(Bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos bendrosios programos, 1998, p.130)

„būtina siekti išugdyti visapusiškai brandžią asmenybę, kuriai aukščiausia dorybė – ne paklusnumas, bet ryžtas būti pilnaverčiu žmogumi“(Leiner, III d., 1996,p.32). Mokytojas turi žinoti savo paregas, sąmoningai kontroliuoti savo veiksmus ir žodžius, natūraliai ir metodiškai organizuoti tikėjimo pažinimą.

Mokytojas, tenkindamas savo dvasinių vertybių poreikius, tobulėdamas, neprivalo pamiršti, kad dvasios vertybes reikia liudyti ir mintimis, ir elgesiu. Pedagogo užduotis – padėti ir mokiniui

tapti geresniam savo vidumi ir išore, paskatinti vadovautis vertingiausiomis vertybėmis.

Taip pat mokytojas turi padėti mokyniams lavinti kuklumo dorybę, nes tai leidžia atsiverti tobulėjimui ir bendravimui bei darniam sugyvenimui su aplinka. Greta kuklumo ugdyti ryžtingumą.

Auklėtojo priedermė – padėti jaunam žmogui susiformuoti pageidaujamą socialinį veidą – tapti doroviškai vertinga asmenybe.

Moksleivis turi žynoti, kad kiekvienas elgesys turi pasekmes. Reikia padėti mokyniui ugdyti savigarbą, kuri savo ruožtu stiprina pasitykėjimą savimi.

Tikybos mokytojo pareiga – padėti mokiniams pasisavinti ne tik religijos istorijos žinias, bet ir patirti ggyvenimo džiaugsmą.(4)

Religinis švietimas Bažnyčioje

Parapijose kunigai yra atsakingi už religinį švietimą mokykloje ir parapijos katechezę bažnyčioje. Organizuodami vaikų rengimą sakramentams ir įtraukimą į parapijos bendruomenę, jie turi budėti, kad tarp mokyklos ir parapijos katechetų nebūtų nesveikos konkurencijos ir jie vaisingai bendradarbiautų. Kunigai turi įtikinti tėvus, kad tikybos pamokos neatstoja katechezės bažnyčioje ir atvirkščiai.

Parapijose reikia skirtingai rengti pirmajai Komunijai lankančius tikybos pamokas ir jų nelankančius mokinius. Nelankantiems tikybos pamokų parapijos katechezė turėtų būti kur kas ilgesnė. Kiekvienoje parapijoje reikia ieškoti paties ggeriausio varianto.

Labai svarbu mokykloje turėti tikybos pamokoms skirtą kabinetą, kuriame galima būtų sukurti dvasiniam ugdymui reikiamą aplinką. Parapijose būtina ieškoti patalpų parapinei katechezei. Reikia ieškoti galimybių padėti vaikams, kai jie yra verčiami lankyti etiką. Pvz., nelankančių etikos nepriima į jjaunuosius šaulius.

Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimą nedera paversti šou, tarsi visa ko centras būtų fotografavimasis. Iškilmių nerengti didelėmis grupėms, kad būtų išlaikyta derama rimtis. Pradinių klasių mokytojai neturi teisės nuspręsti, kokias dorinio ugdymo pamokas – tikybos ar etikos – turi lankyti vaikas. Nuspręsti privalo tėvai. Pajėgesnėse parapijose turėtų būti etatinis parapijos katechetas, kuris drauge eitų ir parapijos animatoriaus pareigas. Šis asmuo turėtų būti baigęs Teologijos fakultetą, turėti reikiamą kvalifikaciją parapijos sielovadoje ir būti pasiryžęs nuoširdžiai tarnauti Bažnyčiai.

Būtinas glaudesnis ryšys tarp tikybos mokytojų ir kunigų. Nepasirengę tikybos mokytojai neturėtų dėstyti tikybos, nes ją sukompromituoja.

Katechetai įtrauktini į parapijos tarybą.

Tikybos mokytojams reikia užmegzti ryšį su tėvais. Dalyvauti tėvų susirinkimuose. Aiškinti tėvams tikybos pamokų reikšmę, supažindinti juos su tikybos programomis ir jų svarba, ppristatyti parapinės katechezės paskirtį ir aktualumą.

Prieš pradėdamas dėstyti tikybos pamokas mokytojas turėtų įsitikinti, ar nereikia vaikų pirmiau evangelizuoti. Dažnai net ir vyresnėse klasėse tikybą lanko netikintys mokiniai.

Rengiant sakramentams būtina laikytis vienodų reikalavimų: tėvai siunčia vaikus ten, kur kunigai lengviau ir greičiau prileidžia prie sakramentų. Sakramentinę katechezę parapijose būtina vykdyti ne dvi savaites, kaip buvo anksčiau, bet nuosekliai, visus mokslo metus, įsitraukiant į liturginių metų eigą.

Tikybos mokytojai ir kunigai neturi apsiriboti vaikų mokymu, nes tai neduoda vaisių, jei nuošalyje lieka tėvai. TTodėl suaugusiųjų religinis švietimas yra pirmaeilės reikšmės uždavinys.

Mokyklose ir parapijose katechetai nuolat privalo rūpintis savo dvasiniu gyvenimu, kad moksleiviams perteiktų ne tik žinias, bet ir savyje sukauptus dvasinius turtus. Tikybos pamokos dėl įvairių priežasčių vertinamos labai nepalankiai, todėl katechetų mokymas ir liudijimas ypač yra svarbūs. (10)

IŠVADOS

Apžvelgus religinį švietimą galima konstatuoti:

Religinį švietimą Lietuvoje reglamentuoja keleta įstatyminių straipsnių.Dėl šių įstatymų tikybos mokytojui yra iškeltos sąlygos, pirmiausia tai kad katalikų tikybos mokytojai privalo turėti raštišką vietinio vyskupo siuntimą (missio canonica) mokyti tikybos. Taip pat mokytojai dalyvauja atestacijos procese, nuolat tobulina savo dalykinį bei pedagoginį pasirengimą tiek valstybinių švietimo institucijų, tiek katechetikos centrų ar kitų katalikiškų organizacijų rengiamuose seminaruose bei kursuose.

Nuolat daugėja tikybos mokytojų, baigusių aukštąsias religijos mokslų bei teologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete, Kretingos šv. Antano religijos studijų institute, Klaipėdos universitete ar Vilniaus pedagoginiame universitete. Nuo 2003 m. aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą galima įgyti Religijos studijų kolegijoje.

Palyginus religiją ir švietimą Lietuvoje su Vokietijoje, Ispanijoje, JAV religija ir švietmu, galima pastebėti keletą panašumų ir skirtumų. Paaugliai turi teise mokyklose nuspreti ka pasirinkti, tikybą ar kurią kitą discipliną, tarkim etiką. Idomu tai kad Ispanijoje dauguma universitetų yra įkurta religinių bendruomenių ir tik pastaruoju metu leista laisvai steigti universitetus piliečiams ir juridiniams asmenims. Na ir nustebino ttai, kad JAV vyriausybei neleidžiama remti religijos, neprieštaraujama, tačiau religinė laisvė visgi yra kažkiek aprybota.

Kaip visapusiško ugdymo sistemoje, religinis švietimas yra neatsiejamas nuo kitų pedagogikos dalių. Fizinio ugdymo tikslas – paruošti žmogų gamtos gyvenimui, kartu jį paruošti dvasios gyvenimui. Kultūrinisugdymas turi išvystyti žmogaus galias vaisingai kultūrinei kūrybai, o religinis ugdymas-paruošia žmogų“kečiamąjam religijos keitimui“ Religinis švietimas tik tada tebus teisingai vykdomas, jei jis bus imamas ryšium su visomis kitomis pedagoginėmis sistemos dalimis.

Mokytojo priedermė – padėti suvokti mokiniui materialiųjų vertybių laikinumą ir tai, kad tikrojo gyvenimo džiaugsmas – dvasinės vertybės. Mokytojas yra žinių nešėjas, nuo kurio priklauso jauno žmogaus formacija. Reikšmingas tikybos mokytojo uždavinys – padėti mokyniui suvokti religijos teikiamą džiaugsmą.

Bažnyčios ugdomoji įtaka iš esmės apima visą žmogų: bažnyčioje jis mokslinamas – aiškinama pasaulio, dorovės samprata; atitinkamai formuojama socialinė sąmonė ir elgsena. Bažnytinės veiklos paslaptingumas, iškilmingumas įgalina daugiau veikimo per emocijas, t.y. įtaigiau. O tai daug reikšmės turi žmogaus brendimo laikotarpiu.

Literatūra:

1. Asmenybės ugdymo edukologinės ir psichologinės tendencijos, Kaunas, 1997

2. Bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos bendrosios programos, 1998

3. Jakavičius Vytautas, Juška Albertas, Mokyklos pedagogika, Kaunas „Šviesa“ 1996

4. Prof.habil.dr. Vaitekūnas Stasys,kun.dr. Arvydas Ramonas KRIKŠČIONYBĖ

AKADEMINĖJE VISUOMENĖJE Klaipėda, 2002

5. Šalkauskis S. Rinktiniai raštai. Pedagoginės studijos, t.1. Vilnius, 1992

6. Zulumskytė Aušrinė, Edukologijos pagrindinių studijų mokslinių darbų rengimo metodinės rekomendacijos, Klaipėda, 2003

7. http://www.lcn.lt/bl/svietimas/mokyklos/religija.html [[žiūrėta 2004 12 03]

8. http://www.tm.lt/religija.htm Knyga „Religija ir teisė pilietinėje visuomenėje“ [žiūrėta 2004 12 15]

9. http://kaunas.lcn.lt/08/pastoracinem/html/kn_pastor-m2002-1.html#_2[žiūrėta 2004 12 02]

10. http://www.takas.lt/svietimas/dialogas/0011/1-3.php Dr. Alma STASIULEVIČIŪTĖ

VPU Katalikų tikybos katedros vedėja [žiūrėta 2004 12 03]