Religijos egzaminas 11 klases

Testas

1. Kas yra filosofija, religija, teologija?

Žodis „filosofija“ yra graikiškos kilmės ir reiškia išminties meilę. Šis žodis dar buvo vartojamas prieš Sokratą. Tačiau tiktai Sokratas šiam žodžiui suteikė patvarią reikšmę. Platonas filosofiją apibrėžia kaip grožio, išminties ir tiesos meilę. Platono dėmesio centre buvo išmintingas, doras, sąžiningas žmogus. Tokie žmonės Graikijoje buvo labai gerbiami. Kas yra filosofija ir ko ji verta ginčijamas dalykas. Taip mano Karlas Jaspersas. Neretai filosofija laikoma tai, kas surašyta daugybėje knygų ir tai ką profesoriai dėsto universitetuose. Tai žinoma ttiesa, bet tik iš dalies. Jeigu taip galvosime, tai mes užsisklęsime savyje. Tikroji filosofijos prasmė yra visiškai kita. Kiekvienas iš mūsų yra kada nors filosofavęs ir filosofija mums nėra naujiena. (Kodėl aš esu aš, o ne kas nors kitas? Ar yra Dievas? Kas yra po mirties? Ar mano veikla priverstinė? Ar aš esu laisvas?). Tai šie ir panašūs klausimai yra pagrindinė filosofijos esmė. Galime apsimesti, kad apskritai panašūs klausimai neegzistuoja, bet ir tada tampa aišku, kad tokius klausimus reikia kelti. TTaigi šie klausimai žmogų paliečia kaip likimas. Žmogus nuo savo gimimo yra pasmerktas filosofijai. Visi filosofai vienu balsu tvirtina, jog filosofavimo pradžia kyla iš kasdienio patyrimo. Mes gyvename, patiriame pasaulyje ir įsivaizduojame, kad jame gerai orientuojamės.

Religija – visuomet apibrėžtas, konkretus iir realus santykis tarp žmogaus ir galutinio prasmės pagrindo, t.y. absoliuto, Dievo, šventenybės ir t.t. Tai yra ryšys tarp grindžiamojo ir grindžiančiojo. Religija – viso žmogaus egzistencinis saitas su šiuo prasmės pagrindu, kuris kaip galutinai grindžiantis ir prasmę teigiantis apima būtį apskritai ir atskiras būties sritis. Šis saitas visuomet priklauso nuo to, kaip suprantama žmogaus būtis ir pasaulis. Plačiąja prasme šią sampratą galime traktuoti kaip mokymą.

Filosofija save laiko proto mokslu. Jos klausimai apie patirtinės tikrovės visumos galimybės sąlygas kyla iš žmogaus proto pastangų. Todėl filosofija atmeta visus tuos teiginius, kurie negali būti pateikti vien iš grynojo proto pozicijų. Egzistuoja išsivysčiusiose religijose tam tikra mokslinė-sisteminė religinio tikėjimo refleksija. Šią refleksiją mes vadiname teologija. Tačiau jos kaip mokslo pobūdis yra visiškai kitoks nnegu filosofijos. Teologija panašesnė į specialiuosius mokslus.

2. Kokią pagrindinę filosofinę problemą nagrinėjo ankstyvieji graikų filosofai?

ANKSTYVOJI GRAIKŲ FILOSOFIJA. Graikai svarstė, iš ko susideda pasaulis, kas yra gamta ir koks jos santykis su žmogumi, kas skatina žmogų veikti. Tai skatino žmogų atitrūkti nuo religijos teiginių, pradėti mąstyti kitaip. Egipto žiniai savo mokslines žinias laikė paslaptyje, tai graikų mąstytojai jas kėlė į dienos šviesą. Visose Rytų šalyse, pradedant Kinija, Indija ir baigiant Egiptu, žmonių gyvenimas ir mintys sukosi apie religiją. Čia įžiūrimas skirtumas ttarp Rytų ir Vakarų ankstyvosios civilizacijos. Pirmosios filosofinës mokyklos atsirado VII-VI a.p.m.e. Susiformavo dvi ankstyvosios Graikijos filosofinės mokyklos – jonynų ir italikų, kurios sudarė visos vėlesnės filosofijos pagrindą. Jonėnais paprastai laikomi Jonijos jūros salose įsikūrusių Mažosios Azijos miestų bei Didžiosios Graikijos pirmieji mąstytojai, o italikais – pietų Italijos ir netoli jų esančių salų kolonistų mąstytojai. Šios kryptys buvo savitos, turėjo savo stilių. Jonėnai daugiausia tyrinėjo empirinius faktus, pasaulio sandarą, italikai – mąstymo procesą. Pastarieji dažnai rėmėsi religiniais mitais, todël jų filosofija pasižymi didesniu spekuliatyvumu. Bet tai dar nebuvo filosofija, tai buvo tik filosofijos mokslo pamatai. Ryškiausi jonėnų atstovai yra Talis, Anaksimandras, Anaksimenas ir Heraklitas iš Efero. Pirmieji trys žinomi kaip pirmosios antikinės filosofinės mokyklos, įsteigtos Mileto mieste, atstovai. Šios mokyklos pradininku laikomas Talis.

3. Palyginkite Platono ir Sokrato filosofijas, kokie yra panašumai ir skirtumai ?

Sokratas (469 – 399 m. pr. Kr.)

Sokrato požiūris į valstybės reikalų tvarkymą buvo aiškus – jis šalinosi tiesioginės politinės veiklos. Visgi jis laikosi visų įstatymų, atlieka religinius ritualus, tačiau nesilaiko bendruomeninio visuomeniškumo, o iškelia individą.

Pagrindinės Sokrato etikos idėjos ir sąvokos: Ikisokratikai tyrinėjo gamtos reiškinius ir jų kitimą, o Sokratas į Antikos filosofiją įveda nebūtą etinį kryptingumą. Antikoje vyravusi kosmologinė filosofija ieškojo amžinųjų tiesų, o Sokratas aktualizuoja naują ddalyką: protas ir mąstymas yra ne tik dievų privilegija, tačiau ir žmogaus sugebėjimas. Jis teigė, jog tik dievai, išminčiai ir kvailiai nesiekia išminties, o filosofas stovi tarp kvailių ir išminčių. Išminties nepasiekiamumas tampa jos galimybės sąlyga. Manymas, kad esi išminčius naikina išmintį, kadangi ji reikalauja suvokti žmogaus proto galimybių ribas. Sokratas teigė, jog mūsų siela yra vienintelis dalykas vertas išsaugoti, o žinojimas – vienintelis kelias tai padaryti. Taigi Sokratas remiasi protu, o didžiausia dorybė – žinojimas (Gėris išvedamas iš žinojimo, pirmiau yra žinojimas). Jis kalba apie bendrą etiką, kuri remiasi racionalia savižina.

Terminas Dorybė Sokrato epochos filosofijoje turėjo gan daug reikšmių – ji buvo siejama su laime, klestėjimu, malonumu, nauda, gėriu. Doroviškai teisingo elgesio pakopa buvo išreiškiama žodžiais gražus ir geras.

Apmąstydamas laimės sampratą dorovės požiūriu Sokratas iškelia šiuos aspektus:

1. Dorybė turi visuotinę reikšmę, nežiūrint, kad jų daug ir jos yra individualios.

2. Žmogus geba atskirti tai, as yra gera, o kas bloga, tad jis taip pat gali spręsti, ar jam elgtis dorai ar ne. Šis sugebėjimas kyla iš proto, žinojimo.

Blogo elgesio priežastis yra nežinojimas. Dorybė ateina tik per protą ir žinojimą, tačiau tai nėra vien tik teorinis žinojimas. Geri žmonės nėra geri vien iš prigimties, o socialinė padėtis nėra lemiamas dorybės veiksnys.

Platonas (428 – 3348 m. pr. Kr.)

Antikinę dorybių sistemą sudarė; saikingumas, drąsa, teisingumas, išmintingumas. Platonas teigė, jog žmogaus sielą sudaro trys pradai, atitnkamai ir visuomenės luomus galima priskirti šiems trims pradams su savo dorybėmis ir pareigomis:

1. Protingoji siela: filosofai (protas), kurių svarbiausia dorybė – išmintingumas.

2. Aistringoji siela: sargybiniai (valia). Dorybė – drąsa.

3. Geidžiančioji siela: amatininkai (geismas), dorybė – saikingumas.

Kiekvieno luomoi sieloje vyrauja vis kitas pradas, turintis savo paskirtį ir vyraujančią dorybę. Trys dorybės ghali pasireikšti tik tada, kai yra ketvirtoji – teisingumas.

Teisinga valstybė suderina savo tris luomus, o teisingas žmogus geba suderinti savo tris pradus – vienodai turi būti derinamos visos trys sielos dalys ir atitinkamos tų dalių savybės, neužmirštant teisingumo, nes tik tuomet asmenybė bus vieninga. Platonui valstybės teisingumo reikšmė pranoksta pavienio žmogaus sielos teisingumą.

Platonas plėtoja savo tobuląjį idėjų pasaulį, pagal kurią daikto idėja ir yra jo prasmė. Šioje idėjų hierarchijoje tobuliausia idėja yra absoliutus gėris, tapatus amžinajam grožiui – tai ir yra visų daiktų pradžia ir visatos demiurgas, formuojantis matomą kosminį ir žmogiškąjį pasaulį. Filosofas siekia įžvelgti tiesą, o tam reikia ir moralinių savybių – filosofas nebijo mirties, yra teisingos, romios ir sugyvenamos sielos.

Žmogui siekti gėrio trukdo kūnas, o intelektualumą Platonas siejo su askeze. Teisingumas, tai protingosios sielos dalies valdžia juslinės ir jausmingosios dalių

atžvilgiu. Žmogaus gyvenimo tikslas – prisiminti tą gėrį, kurį jo siela matė idėjų pasaulyje. Gėrio idėja, tai aukščiausias žinojimas ir svarbiausias žmogaus veikos tikslas, siekti gėrio, tai tuo pačiu siekti ir laimės. Gėrio idėja Platonui svarbesnė už tiesą ir grožį. Platono dorybės samprata – politinė.

4. Kas tau yra tikėjimas? Pateikite keletą pavyzdžių iš savo gyvenimo arba perskaitytų knygų?

Tikėjimas apima visa, bet nėra apimamas, nėra nei vienos esybės, kurioje jo nebūtų. Juk jeigu tikėjimas nebūtų visur, jis neapimtų visko. Tikėjimas atsirado ttada, kai atsirado pirmieji mastantys žmonės ir jis tęsiasi iki dabar. Kalbant apie tikėjimą negalime užmiršti ir visagalio Dievo. Kai buvau maža, galvojau, kad Dievas yra senyvas vyras sėdintis danguje ir stebintis visą žmoniją iš viršaus, tačiau kad taip nėra supratau augdama. Asmeniškai aš dievybę suprantu kaip begalybę, kaip neapribotą, be galo tobulą esybę. Taigi užtenka vien tik galvoti apie Dievą, kad žinočiau jog jis yra.

Manau, Dievas yra nepriklausomas ir nekintamas. Be to, jis yra visagalis, amžinas, būtinas, neaprėpiamas. MMano manymų geriausiai Dievas yra pristatomas biblijoje nei kitose knygose. Remdamasi šia knyga galiu drąsiai teigti, kad tikėjimas – tai paradoksas, galintis žudimą paversti šventu ir Dievui maloniu poelgiu, paradoksas grąžinantis Abraomui Izaoką, o šito negali pajėgti joks mąstymas, nes ttikėjimas prasideda būtent ten, kur mąstymas liaujasi.

5. Kas yra siela pagal Aristotelį? Kaip įsivaizduoji gyvenimą po mirties?

Aristotelio – įžvalgaus tyrinėtojo ir gilaus filosofo bruožai , jo svyravimas tarp materializmo ir idealizmo ryškiai pasirodo traktate „Apie sielą“ . Tai vienas iš jo žymiausių veikalų, turėjęs įtakos ne tik psichologijos mokslui senovėje ir viduramžiais, bet ir naujaisiais laikais psichikos supratimui. Remdamasis bendrais savo filosofijos metodologijos principais, Aristotelis analizuoja ir žmogų, kuriame mato du komponentus : kūną ir sielą . Santykis tarp tų komponentų atitinka santykį tarp formos ir materijos. Sielą Aristotelis aiškina natūraliai , remdamasis gamtamoksliniais principais . Ji yra kūne . Ji yra gyvybės ir judėjimo priežastis . Visa, kas gyva turi sielą . Augalai turi maitinančią sielą, vegetatyvinę jėgą, kuri tvarko maitinimosi ir dauginimosi funkcijas . žmogaus sieloje prie funkcijų,, būdingų visai gyvajai gamtai, prisideda dar protas, kurį Aristotelis skirsto į pasyvų ir aktyvų .

Savo mokymu apie sielą Aristotelis bando išaiškinti gyvosios ir negyvosios gamtos skirtumą, atkreipdamas dėmesį į augalų ir gyvūnų specifines savybes bei į žmogaus esminius skirtumus nuo gyvosios gamtos. Pasak Aristotelio, siela yra ta ypatinga forma, kuri skiria gyva nuo negyva. O tai, ką siela apiformina yra organinis kūnas – tai toks kūnas, kuris turi visus organus, rreikalingus gyvybei išsaugoti. Siela, palyginus su negyvų kūnų formomis, yra aukštesnio laipsnio forma. Jos funkcija: jungia ir derina organus, kurie skiriasi savo pavidalais bei funkcijomis, susideda iš nevienodų elementų. Taigi, siela yra gyvybės pradas, pirmiausia – grynai biologine prasme. Ji turi du sugebėjimus, kurie užtikrina tiek atskiro individo, tiek visos giminės buvimą – būtent, sugebėjimu misti ir gimdyti. Maitinančioji arba gimdančioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir visiems aukštesniems gyvūnams – tiek gyvuliams, tiek žmogui. Tačiau Aristotelis aiškiai parodo, kad siela yra vieningas ir nedalomas pradas, neatskiriamas nuo kūno.Galime paimti pavyzdį: sakykim, kad akis yra tam tikras gyvis, tai regėjimas būtų jo siela, kadangi regėjimas ir yra akies esmė. Netekusi regėjimo, akis jau nėra akis, jai lieka tik akies pavadinimas. Siela apibrėžiama tokiais veiksmais: maitinimu, jutimu, mąstymu ir judėjimu. Siela – neatskiriama nuo kūno, galėtume papildyti tokiu teiginiu: bet koks kūnas negali įsigyti, bet kokios sielos.

Asmeniškai aš tikiu kad kiekvienas žmogus turi sielą ir kūną. Kai žmogus miršta pasilieka tik siela, todėl jis privalo laikytis 10 Dievo įsakymų, kad jo siela patektų į rojų, kitu atvėju keliaus į pragarą.

6. Ar esama tokių dalykų, dėl kurių galėtumėme būti visiškai tikri? Jei taip, Įrodykite, o jei ne,

tai kodėl?

Manau, visiškai tikri galime bbūti tik dėl tų dalykų, kurie jau atsitiko. Bet netgi ne visada. Galime būti tikri dėl istorijos, bet kas garantuoja, kad galime pasitikėti 100 procentų istoriniais įvykiais apie kuriuos sužinome iš knygų, vadovėlių ir televizijos. Mano manymu, pasaulyje nėra tokių dalykų dėl kurių galėtumėme būti visiškai tikri. Tikri negalime būti nei savo poelgiais nei savo drąsumu. Žmogus gali buti tikras tik savo jausmais ir tikėjimu. Pačius gražiausius žodžius sudedame į maldas ir giesmes, švenčiausiais jausmais pakylame iki dangaus ir tikime, kad tai pati gražiausia ir kilniausia malda, kadangi savo jausmus sudedame į maldą, kuri yra skirta Dievui. Tik su Dievu žmogus gali būti ir yra atviras, nemeluoja. Tik visagaliui galime būti atviri nebijodami, kad jį įžeisime.

7. Kaip jūs gintumėte (arba kritikuotumėte) Anzelmo ontologinį įrodymą?

Anzelmas Kenterberietis pirmasis scholastas. XI-XIIpr. Italas.

Pagrindinis klausimas- protas ir tikėjimas. Pirmiausiai tiria žinojimo šaltinius. Tikėjimas yra pirminis, o protas- antrinis reiškinys. Šv. Raštas pateikia tiesas, bet nenurodo, kodėl jo tiesos, tai jau proto darbas.

Anzelmas siūlo kiek tik įmanoma naudotis logika.

Sąvokinis realizmas. Bendrybės realios, taip pat ir bendrųjų sąvokų objektai, tai nėra žmogaus proto kūriniai. Bendrybė- tai esmė, kuri reali ir nepriklausoma nuo atskirų daiktų. Anzelmas realizmą taiko Dievo buvimo įrodymuose:

1.augustiniškasis.

Daiktuose egzistuoja gėris, daiktų trokštama, nes manoma, kad jjie geri. Kiekvienas daugiau ar mažiau teisingas veiksmas todėl teisingas, kad dalyvauja absoliučiame teisingume.

2.ontologinis įrodymas (remiantis Dievo sąvoka, įrodomas jo buvimas). Jei yra Dievo sąvoka, tai tikrovėje yra ir šio sąvokos objektas.

Kūrimas. Dievas suteikė pasauliui egzistavimą:

1)Dievas yra pakankama pasaulio priežastis.

2)Pasaulis savo egzistavimą pradėjo iš Nieko, nuo Dievo žodžio “fiat” (tebūnie).

Dievas yra pažinus, jį galima pažinti iš jo kūrinių:

1)Žmogus šventumų hierarchijoje vertas tiek, kiek šventumui tarnauja.

2)Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir tai irgi lemia jo situaciją.

Laisvas tas, kuris sugeba teisingai gyventi.

Anzelmo reikšmė. Suformulavo svarbiausią scholastikos metodo dalį- tikėjimas geidžiąs supratimo.

Anzelmas buvo kilęs iš Aostos (dabar Italijos miestas, tuo metu buvo Burgundijos karalystės dalis). Pagrindinė Anzelmo tezė proto ir tikėjimo klausimu, tapusi viduramžių filosofijoje norma, buvo tokia: „krikščionis privalo tikėjimu pasiekti supratimą, o ne supratimu – tikėjimą“. Šį filosofo teiginį galėčiau ginti, kadangi šiuo klausimu mano ir mąstytojo požiūriai sutampa. Ši scholastinė nuostata išreiškė tai, kad tiesai pažinti reikalingas ir tikėjimas, ir protas. Anzelmas buvo pirmasis scholastas, suformavęs scholastinės filosofijos uždavinį: „supratimo ieškantis tikėjimas“.Savo veikale„Monologionas“jis parodo žmogaus bandymą apjungti meditaciją ir mąstymą, siekiant tikėjimo tiesų. Jis siūlo pasiekti tikėjimo tiesas be Šv.Rašto pagalbos, vien meditacija ir proto galia (sola ratione). Tai davė pretekstą jo bendraamžių diskusijoms. Vis dėlto svarbiausias Anzelmo veikalas,atnešęs jam

filosofo šlovę, yra „Proslogionas“, kuriame, pateikęs racionalių teiginių apie dievišką tiesą, jis jaučia jų nepakankamumą. Anzelmas klausia savo sielos, kuri kartu su protu rado Dievą: „tai kodėl nejuntito, ką radai?“, ir maldoje kreipiasi į patį Dievą: „Kodėl Tavęs, Viešpatie Dieve, nejunta manom siela, jei ji Tave rado?“ Žmogaus protui, daro išvadą Anzelmas, Dievas yra iki galo nepasiekiamas: „Taigi, Viešpatie, esi ne tik tai, už ką didesnio negali būti pamąstyta, bet ir kai kas didesnio negu gali būti pamąstyta“.Šiame kūrinyje Anzelmas DDievo buvimą bando įrodyti ontologiškai, kai iš loginės sąvokos daroma išvada apie objekto egzistavimą.Anzelmas davė pradžią viduramžių metafizikai, tačiau jo ontologinis įrodymas susilaukė Tomo Akviniečio (XIII a.) ir Kanto (XVIII a.) kritikos.

8. Išsirinkite vieną iš penkių Tomo Akviniečio Dievo buvimo įrodymų ir pakomentuokite jį.

Tomas Akvinietis savo filosofijoje iškėlė tris klausimus:1. Ar Dievo buvimas yra savaime suprantamas ? 2. Ar tą faktą galima padaryti akivaizdų ? 3. Ar Dievas yra ? Toliau Tomas Akvinietis pats suformulavo penkis Dievo buvimo įrodymus. Išsirinkau 22 įrodymą, todėl jį ir pakomentuosiu.

ANTRASIS ĮRODYMAS teigia, kad pasaulyje egzistuoja priežasties ir padarinio ryšys : „Jeigu pašalinsime priežastį, kartu pašalinsime ir jos padarinius; taigi nebūtų nei paskutinės priežasties, nei vidurinės, jei nebūtų pirmosios“. Akvinietis netiki, kad priežasčių ir padarinių ggrandinė, nusidriekusi tolyn į amžinybę, būtų begalinė, todėl „turime sutikti, kad egzistuoja vienintelė pirmoji priežastis, kurią visi vadina Dievu“.

Asmeniškai aš galėčiau pasakyti kad, jaigu norime suprasti viduramžius, turime įsivaizduoti visai kitokį pasaulį negu dabartinis. Jei mes gyventumėm viduramžiais, tai tikėtumėm, kad saulė sukasi aplink žemę, o žemė yra pats visatos centras. Tikėtumėm, kad pasaulis buvo sukurtas per šešias dienas, kaip parašyta Pradžios knygoje. Tikėtumem, kad didžioji būties grandinė nuo Dievo prie angelus nusidriekia iki pačių menkiausių gyvybės formų, o žmonės tėra tarpinė grandis, sujungianti tai, kas mirtinga, su tuo, kas dieviška. Tikėtumėm, kad visatoje viešpatauja aiški tvarka ir visa kas turi savo vietą.

9. Kokia yra religinės patirties argumentacija.

Tik pažinę vidinės gyvenimo srities atvertą pasaulį, galime pradėti mąstyti apie religinę patirtį, bbandyti ją suprasti. Religinė patirtis egzistuoja ne šalia, bet kartu su visais kitais žmogiškais išgyvenimais. Ji pasižymi tuo, kad asmuo jaučiasi traukiamas į naują ryšį su transcendencija, kuri atsiskleidžia per kasdienę patirtį. Ji (transcendencija) yra tapati religinei sričiai. Kiekviena religinė patirtis – tai gelmės patirtis, nors ne kiekviena gelmės patirtis yra religinis išgyvenimas.

Tikinčiajam bet kuri žmogiškoji patirtis gali turėti religinę dimensiją; mat Dievas yra ne tik transcendentiškas, bet ir esantis savo sukurtoje visatoje. Taigi pagal krikščioniškąją tradiciją Dievas tvarko ppasaulį ir žmonių gyvenimus per Kristų Šventojoje Dvasioje. Dievo Dvasia, išlieta žmonėms, tampa tikėjimo, vilties ir meilės šaltinis. Ji veikia iš vidaus nuo pat mūsų egzistavimo pradžios, liečia mus meilingai, prisiderindama prie mūsų gyvenimo. Šis Dievo buvimas ir veikimas pasaulyje yra prieinamas kiekvienam. Tai buvimas, kuriame mes “gyvename, judame ir esame”, nepriklausomai nuo mūsų sąmoningumo Dievo atžvilgiu.

Turime žinoti: Dievo pajauta anaiptol nėra dar vieno objekto (šalia daugelio kitų) patyrimas. Ji pagilina, praplečia, pranoksta visas žmogiškąsias patirtis. Teologai, norėdami išvengti Dievo sutapatinimo su objektu, Dievą vadina “būties pagrindu ir žmogiškosios egzistencijos gelme” (Paul Tillich), “anapus tarp mūsų” (Dietrich Bonhoeffer) ir t.t. Religinė patirties dimensija yra ypatinga bendros žmogiškosios patirties konfigūracija, leidžianti peržengti šį matomą, apčiuopiamą pasaulį ir į visa pažvelgti vidiniu žvilgsniu. Todėl tikintis žmogus ne tik kitaip interpretuoja gyvenimą, įvykius, patirtį, bet ir gyvena kitokiame pasaulyje, t.y. pasaulyje, kuriame veikia Dievas.

Turime pripažinti, kad žmogaus gyvenime yra daugybė neatpažintų ir netgi užgniaužtų išgyvenimų. Patirties atradimas, įvardijimas reiškia sąmoningą ir giluminį ryšį su ja. Žmogus, stebėdamas ir vertindamas savo patirtį, atpažįsta Šventąją Dvasią ir gali suvokti jos ženklus giliau ir aiškiau. Todėl vienas svarbiausių dvasinio vadovavimo uždavinių – padėti vadovaujamajam pastebėti Dievo Dvasios ženklus, Dvasios buvimą ir veikimą žmogaus gyvenime, ppaskatinti, kad jis neliktų Dievo veikimui abejingas.

10. Kas yra egzistencializmas, ar jis tebėra aktualus šiuolaikinei visuomenei? Kodėl ?

Apibūdinkite Kierkegoro egzistencializmą.

1. EGZISTENCIALIZMAS- kryptis, kurios objektas yra individo egzistencija; skelbia, kad individo likimas nėra visuomenės ir istorijos determinuotas, jis galįs laisvai rinktis, todėl esąs atsakingas už savo veiksmus.

Ši iracionalistinė kryptis šiuolaikinėje filosofijoje atsirado po I pasaulinio karo-Vokietijoje, II pasaulinio karo metu-Prancūzijoje, po II pasaulinio karo-kitose šalyse, jų tarpe ir JAV.

Skiriami: 1. religinis egzistencializmas (K. Jaspersas, Berdiajevas, L. Šestovas, M. Buberis). 2. ateistinis egzistencializmas (M.Heidegeris, J.P. Sartre‘o, A. Camiu, S. Bovuar).

EGZISTAVIMAS-(kilusi iš lotynų kalbos žodžio „existentia“-buvimas, gyvenimas) reiškia buvimą viso to, su kuo žmogus susiduria savo praktinėje jutiminėje ir intelektualinėje veikloje. Tai-visas makro ir mikropasaulis, betarpiškai mus supantys gamtos reiškiniai, kuriuos mes suvokiame savo jutimais ar su prietaisais nustatome jų realų egzistavimą.

Mano manymu, bendroji žmogaus ir pasaulio (visuomenės ir gamtos) susvetimėjimo priežastis-veiklinio žmogaus egzistavimo išvada, suponuojanti pasaulio realumo įrodynėjimą. Vadinasi, pasaulis yra ne kas kita kaip žmogaus būties būdas. Jo sužmogiškumas reiškiasi žmogaus sąlyčiu su daiktais, dėl ko jie tampa tiksliškai orientuoti. Tad suprasti pasaulį vien kaip gamtą-tai nužmoginti jį, paversti „nepasauliu“. Tačiau iškritęs iš gamtos cikliškumo ir tapęs nestabili, disipatyvia sistema, žmogus prarado konstruktyvią orientaciją pasaulyje, todėl nepaliaujamai „atradinėja“ išorinį pasaulį ne ttik fragmentiškai, bet ir visoviškai, t. y. įskaitydamas ir patį save. Todėl „žmogaus pasaulio“

ir „nepasaulio“ sąveikos sudėtingėjimas visą laiką gausina tarpines grandis tiek materialioje, tiek dvasinėje veikloje.

11. Kokių problemų iškyla ir kokių atsiranda galimybių, kai žmogaus protas imamas laikyti tiesos matu?

a. Iracionaliosios sielos galių viršenybė proto atžvilgiu. a) Svarbiausia dvasinio gyvenimo apraiška, filosofo Augustino požiūriu, yra ne protas, o valia. Šį teiginį Augustinas argumentavo šitaip samprotaudamas: tikroji bet kurio objekto prigimtis reiškiasi aktyvumu, o ne pasyvia būsena; tai buvo viena prielaida. Protas – vieninga visos senovės nuomone – yra pasyvus; tai kita prielaida. Iš čia plaukė išvada: žmogaus prigimtį išreiškia ne protas, o aktyvi valia. Žmogaus prigimtis reiškiasi ne tuo, ką jis žino, o tuo, ko nori. Šia valios pirmenybės teorija Augustinas nutraukė senovės intelektualizmo tradiciją.

Šią savo nuostatą Augustinas taikė ne tik psichologijoje, bet analogiškai ir teoloijoje: ne tik žmogaus, bet ir Dievo prigimtyje jis įžvelgė valios pirmenybę. Taigi jo filosofija ištisai pereina nuo intelektualizmo prie voliuntarizmo. Tai buvo vienas reikšmingiausių pokyčių, atskyręs naująjį požiūrį į pasaulį nuo senojo.

b. Iracionalus veiksniai vyrauja ne tik veiklos sferoje, bet ir paties pažinimo srityje. Tiesą apie Dievą, kuri persmelkia žmogaus prigimtį, galima pažinti ne protu, o tikėjimu. O tikėjimas yra veikiau

valios nei proto dalykas, gal net labiau – jausmo arba, kaip sakė Augustinas, „širdies“ dalykas. „Nesuvokei žiūrėdamas, stenkis suprasti tikėdamas. Išplėsk savo širdies akis ir žiūrėk, įtempk širdies ausis ir klausyk“. Niekas taip neakcentavo tikėjimo vaidmens pažinime kaip Augustinas. Tačiau tikėjimas jam nėra proto pakaitalas, o jo papildymas; protas ir tikėjimas papildo vienas kitą: „Suprask, kad galėtum tikėti, tikėk, kad galėtum suprasti“. „Yra dalykų, kuriais netikėsime, jeigu jų nesuprasime, o būna ir tokių, kurių

nesuprasime, jeigu jais netikėsime“. Ši koncepcija ggerokai nutolo nuo pažinimo autonomiškumo teorijos, pasak kurios, prigimtinis protas yra vienintelė priemonė ir tiesos matas; tai buvo koncepcija, atitikusi krikščionybės dvasią, ja rėmėsi ir scholastika.

12. Nusakykite keletą skirtingų krikščioniškųjų Biblijos sampratų. Kuriai jūs, pritariate ir kodėl?Su kuria nenorėtumėte sutikti.

Biblija yra senovinė, šventoji knyga, istorinis paminklas. Ji yra puikių, intriguojančių istorijų knyga. Tačiau ji ne tik įdomių istorijų virtinė, visos jos byloja vieną didįjį pasakojimą. Šis didysis pasakojimas yra apie Dievą, pasaulio ir žmonių kūrėją, ir apie tai, ką Jis vveikia su savo kūrinija. Šiame didžiajame paskojime yra šečios padrindinės temos:1. Sukūrimas. 2. Nuopolis. 3. Izraelis. 4. Jėzus. 5. Kristaus sekėjai. 6. Laikų pabaiga

Biblija yra padalyta į Senajį ir Naująjį testamentus:

Senąjį testamentą sudaro 46 knygos.Tai:

Penkiaknygė,kurią sudaro:

Pradžios knyga:vaizduojanti Dievo veiklą.

Išėjimo knyga:atskleidžianti DDievo veikimą istorijoje.

Kunigų knyga:joje surašyti priesakai yra duoti visiems laikams,daugelis jų tai sveikos gyensenos ir higienos taisyklės.

Skaičių knyga:parodo Dievo ištikimybę.

Pakartoto įsakymo knyga:pagrindinė jos tema-paklusnumas.

Istorinės knygos:

Jozuzės, Teisėjų,Rutos, Samuelio, Karalių, Kronikų, Ezdro, Nehemijo,Tobito, Juditos, Makabėjų ir Esteros knygose apima 800 žydų istorijos metus-maždaug 1200-400m.pr.Kr.laikotarpį.Jose rašoma kaip izraelitai įsikūrė savo nukariautoje žemėje,apie teisėjų ir karalių laikus iki didžiųjų šiaurės tautų antplūdžio, kurio metu Dievo tauta buvo ištremta į nelaisvę.

Išminties knygos:

Jobo, Psalmynas,Patarlių, Koheleto ir Giesmių giesmė.Visos knygos labai skiriasi viena nuo kitos tematika. Jobo knyga-tai didelė poema pie kentėjimo prasmę, Koheletas svarsto apie tariamą gyvenimo bepraspiškumą, Patralių knyga-tai posakių rinkinys, kuriama aiškinama kaip elgtis kasdieniniame gyvenime, Psalmynas-giesmių, maldų ir eilėraščių rinkinys,kuriame išreikšti patys įvairiausi jausmai,o Giesmių giesmėje giedama apie kūniškos meilės stebuklą.Tačiau kiekvienoje sių kknygų kalbama apie žmogaus elgesį ir kasdieninį gyvenimą, Dievas yra visur.Išminties knygų esmė-tai tikėjimas,kad Dievas taip sutvarkė gyvenimą, jog mes įgyjame išminties jam lenkdamiesi ir vykdydami jo įsakymus.

Pranašų knygos:

Siracido, Izaijo, Jeremijo, Barucho, Ezekielio, Danielio, Ozėjo, Joelio, Amoso, Abdijo, Jonos, Michėjo, Nahumo, Habakuko, Sofonijo, Agėjo, Zacharijo ir Malachijo knygos, išskyrus Raudas,pavadintos jose aprašomo pranašo vardu. Pranšai, tai buvo Dievo žmonės, veikę kaip jo žynianešiai, kartais taip užvaldyti jo valios, jog net tiesiai bylodavo jo vardu.

Senasis testamentas tai yra esminė Biblijos dalis. VVisos 46knygos yra Dievo Dvasios įkvėptos ir turi išliekančiąją vertę.Krikščionys gerbia senąjį testamentą kaip tikrą Dievo žodį. Istorija liudija, kad Krikščionių Bendrija visuomet nedvejodama priešinosi mėginimams atmesti Senąjį testamentą teigiant, kad Naujasis padarė jį negaliojantį.

Naujajį testamentą sudaro 27knygų rinkinys:

4evangelijos(evangelija-geroji naujiena):

Pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną,jose dėmesys suteikiamas i tai kokią gerą naujieną pasauliui atnešė į pasaulį, mokydamas ir gydydamas, o visų pirma savo mirtimi ir prisikėlimu išgelbėdamas žmones.

Laiškai galatams, efeziečiams, filipiniečiams, kolosiečiams, tesalonikoniečiams, Timotiejui, laiškas Titui, Filemonui, Žydams;Jokūbo laiškas, Petro, Jono ir Judo laiškai, Apsireiškimas Jonui. Ir apaštalų darbai, kurie užbaigia Naujojo Testamento istoriją. Trylika pirmųjų laiškų parašyti naujai įsikūrusioms jaunoms Bažnyčioms. Juose atsakoma į krikščionims svarbius klausimus, į vadovavimo Bažnyčioms problemas. Visus šiuos laiškus parašė pagonių apaštalas Paulius.Dramatiška jo paties atsivertimo į krikščionybę istorija taip pat užrašyta Apaštalų darbuose.

Kiti laiškai skirti didesnėms krikščionių grupėms.

Naujojo testamento pasakojimas apima apie 100metų, Ia. po Kristaus gimimo Romos imperijos provincijoje. Šis testamentas yra iš esmės skirtas Jėzui Kristui.

13. Kaip manote, ar žmones sukūrė Dievas, ar mes esame atsitiktinio gamtos proceso rezultatas?

Manau, Dievas sukūrė visatą iš nieko,žodžiais suteikdamas daiktams egzistenciją. Jis apgyvendino žmones savo sukurtame pasaulyje, pavesdamas juo rūpintis. Žmonių globai Dievas atidavė gyvūnus, paukščius, medžius ir augmeniją. viskas pasaulyje prasideda, vyksta ir pasibaigs ssu Dievo palaiminimu. Visur regime Dievą, globojantį savo meile vyrus ir moteris, didelius ir mažus, kviečiantį visus nuoširdžiai jam pasižadėti.

Dievas ne tik pats yra būtis, bet jis yra ir kiekvienos būties priežastis. Jis yra ne tik jos atsiradimo, bet ir visų jos pokyčių priežastis; Dievas ne tik sukūrė pasaulį, bet ir nuolatos jį palaiko, tarsi kurtų vis iš naujo, pastaroji mintis prieštaravo ankstesniems filosofams, pasak kurių, pasaulis, kartą sukurtas, vystosi jau savarankiškai. „Jeigu Dievas iš sukurtųjų daiktų atimtų savo kuriamąją jėgą, jie išnyktų“, – sakė filosofas Augustinas. Dievas valdo pasaulį net ir smulkiausiuose dalykuose: „Nereikia klausyti tų, kurie moko, esą Apvaizda tvarko tik aukščiausiuosius pasaulio reikalus, o žemesniąją dalį krečiančios aplinkybės ir atsitiktiniai judesiai“. Kiekviena būtis egzistuoja Dievo dėka, lygiai taip ir visoks gėris yra gėris tik Dievo dėka.

Dievas pasaulį prižiūri. Dievo padedami pažįstame. Pasaulis turi prasmę tik kaip Dievo kūrinys. Jis- Aukščiausias Gėris, kiekvieno kito gėrio priežastis. Jį reikia pažinti, nes jis garantuoja laimę. Reikia šviestis, mokslintis, kad pažinti Dievo malonę.

14. Kai kurie krikščionys mano, kad mokslas ir religija nėra nesuderinami dalykai. Kaip jie juos suderina, kokia jūsų nuomonė?

Mokslas – tai logiškai sutvarkyta pagrįstų teiginių ir esančių patikrinimo stadijoje hipotezių, apie realių daiktų ir reiškinių bei teorinių konstruktų ssavybes, santykius ir pan., nuolatos vystoma ir tobulinama sistema. Ši sistema yra žmonių sąmoningos veiklos, siekiančios pažinti, įsisavinti ir panaudoti savo praktiniams tikslams objektyvaus pasaulio reiškinius, rezultatus. Ši žmonių veikla vadinama moksline. Jos būdingas bruožas yra tas, kad ji turi tam tikras pažinimo elgesio taisykles, t.y. mokslinio pažinimo metodus. Šie metodai yra mokslo integrali dalis ir specifinis bruožas, atskiriantis mokslines žinias nuo sveiko proto lygio įsitikinimų, gautų kasdienių žinių pagrindu.

Religija – tai tam tikros žmonių grupės (tikinčiųjų) įsitikinimas, kad egzistuoja kažkas už fizinio pasaulio ribų. Religingi žmonės tiki, kad jų gyvenimui prasmę suteikė kažkokia aukštesnė jėga (Dievas), kuri yra tokia pat reali, o kai kurioms tikinčiųjų grupėms net realesnė už jų fizinį gyvenimą.

Religija savo ruoštu (priešingai mokslui) nesiekia įsisavinti tam tikro pobūdžio žinių bei neskatina jokių žinių praktinio pritaikymo. Religija nesietina su materialiuoju pasauliu, nes dabartinis mūsų gyvenimas religiniu požiūriu tėra tam tikras „etapas“, prieš amžinąjį gyvenimą. Priklausomai nuo to, kaip, gerai ar blogai, mes nugyvensim šį gyvenimą, ar tikėsime į Dievą, po mirties pateksime atitinkamai į dangų arba į pragarą.

Taigi, kaip matome, praktiškai neįmanoma prilyginti mokslo ir Dievo, nes tai yra nesikertančios, o tiesiog lygegrečiai, tačiau skirtingais keliais einančios žmogaus gyvenimo dalys.

Dievo ir mokslo lyginti neįmanoma, nes šie gyvenimo

aspektai į pasaulį žiūri pernelyg skirtingai. Tačiau aš manau, kad tikintieji ir mokslininkai neturėtų būti lyginami, nes tokiu būdu tarp jų tik dirptinai sukuriama konkurencija, kurios išvengus mokslas ir religija galėtų mėginti iškilusius klausimus spręsti ne atskirai (žūtbūt mėginant apginti savo pozicijas), o kartu. Taip pat derėtų pabrėžti, kad nei mokslas nei religija nėra neigiami dalykai, mokslas stengiasi pagerinti materialiąsias gyvenimo sąlygas, o religija rūpinasi žmogaus vidinio pasaulio bei teisingu moralinių nuostatų išsaugojimo.

15. Kaip manote, ar žmogaus gyvenime gali pasitaikyti ttoks įvykis, kuris būtų tikras religijos požiūriu, tačiau istoriškai nerealus? Kodėl ?

Mano manymu, žmogaus gyvenime gali pasitaikyti įvykių kurie yra tikri religijos požiūriu bet istoriškai nerealus. Kaip pavyzdį galėčiau įvardinti šventųjų apsireiškimus. Kiek esame girdėję iš pažįstamų ar radijo, skaitę spaudoje bei mate televizijoje, kai žmonėms apsireiškė, pavyzdžiui Šv. Marija, ar Jėzaus Kristaus pavidalas. Šiais įvykiais tikiu, nors mokslininkai ir negali to įrodyti ir abejoja tuo. Mokslininkai teigia, kad šie apsireiškimai istoriškai nerealus, kad Marija ar Jėzus jau mirę, ir ttai yra tik žmogaus vaizduotės padarinys.

1. Šiluva: Apsireiškimas čia įvyko 1608 m. Pasakojama, kad piemenukams ganat bandą, pasirodė graži mergina su kūdikiu ant rankų. Mergina verkė. Piemenėliai išsigando ir nubėgo pakviesti pastorių (tuo metu Šiluvos bažnyčia priklausė protestantams kalvinams). Tačiau ššventikas tik numojęs į tai ranka.

2. Kryžių kalnas: Apsireiškimas įvyko XIX amžiuje. Pasakojama, kad šioje vietoje, kur dabar stovi Švč. Mergelės Marijos altorius, vietos vaikams vidurdienį pasirodė spindinti moteris su Kūdikėliu. Ji pažadėjo tuo pat metu rytoj vėl apsireikšti ir paprašė, kad jie atsivestų suaugusiųjų. Kitą dieną su vaikais atėjo tik senas skerdžius ir kelios bobelės. Marija vėl pasirodė ir tarė: “Kryžius – stiprybės simbolis. Dabar jums sunku, bus dar sunkiau. Laikykitės šio simbolio, statykite juos šiame kalne, o aš jus ir jūsų vargus užtarsiu prieš Aukščiausiąjį.”

16. Jeigu esama stebuklų, tai koks jų tikslas? Gal žinote kokių nors nesenų atsitikimų, kurie laikomi stebuklingais.

Mano manymu, stebuklų buvo ir yra šiandieniniame pasaulyje. Iš biblijos galime sužinoti kaip Jėzus Kristus darė stebuklus, gydė aaklus žmones, asmenys gulėdami ligos patale pasveikdavo nuo vieno Jėzaus prisilietimo. Stebuklu laikau is Šventųjų apsireiškimus:1858 m. Lurde, Prancūzijoje, keturiolikmetei Bernadetai Subiru apsireiškusi Švč. M. Marija pasakė: ,,Aš esu Nekaltas Prasidėjimas.“ Tai suponuoja subjekto (aš) egzistenciją (esu) nuo koncepcijos momento (Nekaltas Prasidėjimas).

Kunigas Robertas Gedvydas Skrinskas yra priskaičiavęs šimtus šventų Marijos paveikslų, ikonų, dešimtis stebuklingų jos statulų, jai skirtų bažnyčių, akmenų, kuriuose, kaip tikima, yra Šventosios Mergelės pėdų įspaudai, taip pat žinomi du stebuklingi Marijos šaltinėliai, kurių vandenį tikima esant MMergelės ašaromis. Lietuvoje įvyko ir keliolika Marijos apsireiškimų. Bažnyčios hierarchai pripažino tik vieną, Šiluvoje, bet ir neuždraudė melstis kitose vietose.

Paprastai apsireiškimas oficialiai pripažįstamas tik tada, jei tai nusprendžia speciali vyskupų komisija. Ji apklausia liudininkus, stebi, ar apsireiškimas paliko kokių nors teigiamų pasekmių: pavyzdžiui, ar toje vietovėje kyla žmonių maldingumas, ar vieta pritraukia tikinčiųjų, ar yra stebuklingų išgijimų, ar apsireiškimas kartojasi ir t.t. Tačiau įtakos turi ne vien stebuklai: visada situacija vertinama ir logiškai, kartais patikrinama liudininkų psichinė būklė, domimasi jų biografija. Marijos apsireiškimai grindžiami ir tuo, kad ji yra tarsi labiausiai susijusi su Šventąja Dvasia, kuri anksčiau tiesiogiai perduodavo žinias tikintiesiems. Marija yra atvirai atsidavusi Šv. Dvasiai ir perduoda žmonėms jos nurodymus.

17. Kas daro žmogų dorą? Kuriems Kanto etikos teiginiams jūs pritariate, o kuriems – ne?

Etika – tai mokslas apie moralę, nagrinėjantis moralinių (dorovinių) dalykų esmę, kilmę, individų mąstyseną, dorumą, poelgius, žmonių socialinių santykių moralinį vertinimą. Etikos objektas yra dorovė – toks žmonių bendrabūvis, kuris gali būti laikomas gėrio apraiška. Visuotinės reikšmės dorovė yra galima, jeigu jos principų bus ieškoma ne praktinio gyvenimo išmintyje, o grynajame prote, kuris gali duoti vieną visus veiksmus gėrio požiūriu bendravardiklinantį principą. Pagrindas dorovei yra žmogaus gera valia. Gera valia, kuri vadovaujasi pareiga, niekad nnetaps blogiu: pareiga visada įjungia privalėjimą dorai elgtis kitų žmonių atžvilgiu.

Kantas (Kant) — XVIII a. vokiečių buržuazijos teoretikas. Švietimo laikotarpio idėjų, ypač Ž.-Ž. Ruso (Rousseau, 1712—1778), veikiamas, jis mėgino sukurti teoriją, kuri parodytų žmogaus vietą pasaulyje, išaiškintų, ko reikia, kad žmogus būtų vertas savo vardo. Svarbiausia L Kanto etikoje, atrodo, yra tai, kad čia akcentuojamas moralės savarankiškumas, jos autonomija. I. Kanto nuomone, moralę sukūrė pats žmogus, be jokių autoritetų ar išorinių jėgų, kurioms paklusti kartais yra neišvengiama. Moralei sukurti pakanka žmogaus proto. Jis nustato elgesio principus ir pats jiems paklūsta.

Kantas galvojo, kad moralei visiškai nereikia religijos. Asmeniškai man šis teiginys nėra priimtinas, kadangi jis teigė, kad “moralė pati save patenkina grynojo proto jėgomis“. Mąstytojas nesutinka, kad jo filosofija būtų teologijos tarnaitė. Nors jis visai nepaneigia ryšio tarp religijos ir filosofijos, o ieško tarp jų kompromiso, tačiau galvoja, kad filosofija rodo kelią ir duoda pagrindus teologijai. Be to, I. Kantas — pirmą kartą filosofijos istorijoje — moralę atskiria nuo laimės. Šimtmečiais filosofai tvirtino, kad etikos, netgi visos filosofijos, tikslas — išmokyti žmogų gyventi laimingai. Tuo tarpu I. Kantui atrodo net keista, kad žmonėms ateidavo į galvą moralaus elgesio principus sieti su laime. Savo aplinkoje filosofas matė, kad geras elgesys nne visada užtikrina laimę. Pagaliau juk visai ne tas pat padaryti žmogų laimingą ir padaryti jį gerą. Nesiedamas asmeninio žmogaus gyvenimo su ta visuomene, kurioje žmogus gyvena, izoliuodamas individą nuo istorinių aplinkybių, I. Kantas daro išvadą, kad laimės motyvai, įvesti į moralę, gali ją palaužti, netgi sunaikinti. Laimė yra individuali, dėl to labai įvairi ir nepastovi. Net eudemonistai aiškino ją labai nevienodai. Tuo tarpu moralės principai, panašiai kaip ir geometrijos, fizikos ar gamtos mokslų tiesos, turėtų būti vienodi visiems. Dėl to, nors žmogus jau iš prigimties yra linkęs siekti laimės, etika tokių receptų duoti negali.

18. Kančia neretai būna tikėjimo praradimo priežastis, bet kai kam ji padeda įtikėti į Dievą. Kas gi nulemia tokią skirtingą žmonių reakciją? Kodėl blogio problema tokia svarbi krikščionybei?

Gėris ir blogis. Tai gali būti suprasta kaip balta ir juoda, kaip šilta ir šalta, kaip šviesa ir tamsa, kaip tiesa ir melas. Šių dviejų priešybių samprata gali bųti įvairi, nes kas vienam atrodo bloga, kitam galbūt atrodo visai gera. Apie blogį būtų galima kalbėti lygiai tiek pat plačiai kaip ir apie gėri, nes viena iš gėrio ir blogio problemų yra gėrio ir blogio tarpusavio suryšimas. Jie negali egzistuoti atskirai vienas nuo kito, dodėl budami vienas kitą papildančiomis

sąlygomis jie sukuria dar vieną problemą. Blogio ir gėrio nebeatskyrimas. Tai ne tik paprastų žmonių, bet ir mokslo, proto genijų, filosofų problema, kuri vešėja mūsų laikais. To priežastys yra skirtingas kiekvieno asmens požiūris į blogio ir gėrio supratimą, neteisingas ir neobjektyvus gėrio ir blogio vertinimas. Kad egzistuotų blogis, jam kaip atsvara, turi egzistuoti ir gėris, o jie kartu negali egzistuoti veinas be kito. Taigi galima teigti, kad ontologine prasme blogio nėra, blogis – tai gėrio kuris reikalingas tasyklingai plėtoti būties pprigimtį, trūkumas.

Blogio problema svarbi krikščionybei, nes tik žmogus patyręs blogį pradeda suprasti kas yra gėris. Taip pradeda vertinti ką turi, nenorėdamas prarasti to gėrio. Dažnai žmonės prisimena apie Dievą tik tada, kai jiems atsitinka kas nors blogo. Tada jie pradeda melstis ir prašyti Visagalio kad jis padėtų jiems ištverti sunkiomis akimirkomis. Pasaulio kūrėjas nenorėjo, kad mes kankintumėmes ir ragautųme blogio skonį, bet jis mums davė pasirinkimo laisvę, štai kodėl žmonės skriaudžia vieni kitus kariaudami bei įžeidinėdami vieni kitus. Biblijoje Dievas mmoko kaip gyventi be blogio, bet visi mes suprantame, kad tai yra labia sunku ir beveik neįmanoma. Neparagavęs blogio, žmogus negali įvertinti gėrio skonio.

Dievas nepalieka žmonių vienų nelaimėse.

19. Palyginkite didžiąsias pasaulio religijas: budizmą, judaizmą, islamą ir induizmą su

krikščionybe. Kokie ššių religijų panašumai ir skirtumai?

Krikščionybė atsirado prieš 2 tūkst. metų. buvusioje Romos imperijoje, Judėjos kaimelyje (dabar Izraelyje). Krikščionybė – viena gausiausių religijų. Ją išpažįsta trečdalis pasaulio gyventojų. Krikščionybės pagrindas yra Jėzaus Kristaus – Dievo sūnaus garbinimas.Religijos būna monoteistinės ir politeistinės. Monoteizmas kai tikima vienu Dievu, o politeizmas kai tikima daugeliu Dievų ir įvairiomis dievybėmis. Krikščionybė yra monoteistinė religija. Krikščionybė – reiškia: tapti Dievo vaiku ir gyventi su Dievu. Kristus atėjo žemėn, kad mums pasakytų ir primintų, jog Dievas yra mūsų Tėvas, jog mes esame Jo vaikai!Žmogui neturinčiam buvimo pilnatvės, pasirodo, labai sunku tinkamai panaudoti laisvės dovaną ir tapti sąmoningu Dievo vaiku. Žmogui tapti dievišku be Dievo pagalbos nesiseka ir neįmanoma. Suartėti, gyventi su Dievu, eiti, kur Jis liepia, daryti, ką JJis nurodo ir palaikyti sąmoningą, nenutrūkstamą ryšį yra žmogiškos evoliucijos viršūnė! Nes Dievas yra ne šalia pasaulio, Dievas yra pasaulio pamatuos: Jis- pasaulio Priežastis ir Tikslas. Kaip žmogui būtini kūnas ir siela, vidus ir išorė, taip krikščionybei reikalingi tikėjimas ir atitinkamos tiesos – dogmos, malonė ir įstatymai, meilė ir teisingumas, pamaldumas ir apeigos, dvasia ir raidė. Krikščionių tikėjimas susijęs ne vien su amžinybe, jis nėra vien anapus pasaulio ir laiko, veikia jis susijęs su Dievu istorijoje, su Dievu žmonėse. Jungiantis aamžina ir laikina, matoma ir nematoma, leidžiantis sutikti Dievą, kaip žmogų, amžinąjį, kaip laikiną, kaip vieną iš mūsų, tikėjimas yra Apreiškimas.

Islamas – pati jauniausia iš trijų monoteistinių religijų, kilusių iš Rytų, kartu su judaizmu ir krikščionybe ji pabrėžia Dievo vienatiškumą ir unikalumą. Jame susilieja ir neatskiriamai sutampa trys pagrindinės žmonių gyvenimo sritys: religija, kultūra, politika bei civilizacija. Islamas yra arabų kalbos žodis ir reiškia „pasidavimas“ ir „paklusnumas“, o jo išpažinėjai vadinami musulmonais, pagal žodį muslimun, reiškiantį „tas, kuris atsidavė“ arba „tikintysis“. Kaip religija, islamas liepia visiškai pasiduoti ir paklusti Alacho valiai.

Budizmas – Sindharta Gautama, kuris buvo pavadintas Buda („praregėjusysis, nušvitusysis“) ir kuris tapo budizmo religijos pradininku, gimė apie 560m.pr.Kr., o mirė sulaukęs aštuonesdešimt metų. Nuo pirmojo tūkstantmečio pabaigos prasidėjo tikrasis budizmo klestėjimas jau už savosios tėvynės ribų. Gautama buvo auklėjamas kaip princas, anksti vedė ir turėjo sūnų. Sulaukęs dvidešimt devynerių, vidinio noro skatinamas, jis iškeitė išorinę rūmų prabangą į benamio šventojo gyvenimą. Tais laikais Indijoje benamio klajoklio gyvenimas buvo pripažintas kaip tikras būdas siekti dvasinės tiesos ir realybės. Visą likusį gyvenimą jis praleido klajodamas. Kartais budizmas vadinamas „ateistine“ religija: ji neteikia reikšmės stebuklams, o ir pats Buda tėra žmogiška būtybė, kuri pabudo iš paklydimų tamsos savanaudiškumo, godumo bei nemokšiškumo nnevaržomam gyvenimui.

Induizmas turi 630 mln. šalininkų, t. y. 13,2 proc. pasaulio gyventojų. 85 proc. indusų gyvena Indijoje, Nepale. Šiose šalyse induizmas yra valstybinė religija. Sąvoka „induizmas“ tai ne vieningos religijos Indijoje apibrėžimas. Ji apibūdina daugelį Indijoje paplitusių religijų, kurios turi daug bendro ir daug skirtumų. „Hindu“ senąja persų kalba reiškė Indo upės vardą. Vėliau juo buvo vadinami šios srities gyventojai, o musulmonams užkariavus Indiją, persiškai kalbantys Indijos musulmonai tokiu vardu ėmė vadinti indų religijas. Ilga Indijos religijų istorija yra dalinama į tris fazes, ir induizmas, kaip paskutinė fazė, daug perėmė iš ankstesnių fazių. Induizmas nuo Krikįčionybės skiriasi daug kuo, pvz.: induizme yra žinoma nesuskaičiuojama daugybė dievų (Trys svarbiausi dievai – tai Brahma (pradininkas), Višnus (globėjas) ir Šyva (pasaulio griovėjas)), o krikščionybėje yra tik vienas dievas.

Judaizmas religijos istorijoje skiriamas prie etninių (nacionalinių) religijų grupės, skirtingai nuo pasaulinių religijų (krikščionybės, islamo ir t.t.), nors katalikų ir judaizmo istorikai judaizmą skiria prie pasaulinių religijų. Judaizmo išaukštinimas ir priskyrimas prie pasaulinių religijų istoriškai susiklostė dėl glaudžių krikščionybės ryšių su senovės žydų religija. Judaizmas yra seniausioji iš trijų didžiųjų pasaulio monoteistinių religijų ir, kad ji yra mūsų religijos (katalikybės) pamatas. Judaizmas – seniausioji iš trijų didžiųjų pasaulio monoteistinių religijų, krikščionybės ir islamo pramotė. Judaizmo esmę ssudaro gilus tikėjimas, jog yra tik vienas vienatinis dievas, viso pasaulio kūrėjas ir valdovas. Jis transcendentiškas ir amžinas. Jis viską mato ir viską žino. Jis atvėrė savąjį Įstatymą, Torą žydams ir išsirinko juos, kad jie būtų šviesa ir pavyzdys visai žmonijai.