Šeimos etika

Vilniaus Universitetas

Filosofijos fakultetas

Bendrosios psichologijos katedra

Šeimos etika, šeimos planavimas, rengimasis krikščioniškai šeimai. Postmoderni šeima ir jos perspektyvos

Referatas

Vilnius, 2006

ĮVADAS

Šeima yra Dievo Kūrėjo dovana, jo autentiškas projektas. Žmogaus asmuo yra kūrinijos viešpats, tačiau vyrą ir moterį autentiškai sieja ne valdymo, bet savęs atidavimo ir abipusio tarnavimo santykis. Taip jie tampa Dievo bendradarbiais perduodant gyvybę. Tad šeima yra pamatinė dovana žmonijai. Ji yra pirmutinė, natūrali, gyva visuomenės ląstelė, kuria remiasi visos kitos bendruomenės bei visuomenės, ir pirmutinė, gyva Bažnyčios ląstelė. Popiežiaus Jono Pauliaus III yra pasakęs per pirmąjį pasaulinį susitikimą 1994 m. Romoje: „Šeimos, jūs esate gaudium et spes, džiaugsmas ir viltis!“ (3).

Kaip teigiama pirmojame laiške korintiečiams Daugelis apaštalų buvo vedę (1 Kor 9:5), ir Dievas numatė, kad santuoka gali atnešti daug fizinės ir dvasinės naudos. „Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas“ (Žyd 13:4). „Negera žmogui būti vienam“, jeigu jis nėra pajėgus pasiekti aukštą atsidavimo dvaisniams dalykams lygį, ir todėl Dievas įsteigė santuoką (Pr 2:18-24) (4).

ŠEIMOS ETIKA

Krikščioniška šeima yra ta, kuri nnori būti krikščioniška ir gyventi pagal tikėjimo reikalavimus. Esminės šeimos etikos sąlygos ir elementai:

• Įsipareigojimas. Tai pasižadėjimo jausmas, kuris susaisto sutuoktinius tarpusavyje, tėvus su vaikais ir vaikus su tėvais (1).

• Globa ir rūpinimasis. Tai fizinė ir emocinė šeimos narių parama vvienas kitam. Rūpinimasis remiasi įsipareigojimo vienas kitam jausmu ir reikalauja sugebėjimų suprasti vienas kitą (1).

• Lygybė. Tai įsitikinimas, kad moterys ir vyrai turi turėti vienodą „žodžio teisę“ ir būti lygūs bendruomenėje ir kad vaikai atitnkamai pagal savo amžių ir galimybes galėtų turėti įtakos šeimos gyvenime (1).

• Svarbus tėvų požiūris į vaikus: dėmesys kiekvienam, artumas (skirti laiko, domėtis jų reikalais, kalbėtis su kiekvienu). Tėvai bus identifikacijos modelis vaikams tik tada, kai jie jausis mylimi. Nereikia užmiršti ir simbolinės reikšmės: tėvuose vaikai įžvelgia ir Dievo įvaizdį (2).

• Svarbi bendravimo atmosfera tarp pačių tėvų ir tėvų su vaikais. Todėl reikia vengti nepasitikėjimo, diktato, agresyvumo. Būtinas kasdienis, taip pat savaitės bendravimo ritmas (televizijos žiūrėjimo apribojimas, bendros išvykos). Svarbu vaikus įtraukti į šeimos gyvenimą ir jos pplanus: kalbėtis su jais, klausytis, ką jie samprotauja apie visą šeimą liečiančius įvykius; dalytis jų pareigomis, kalbėtis su vaikais apie sunkumus ir nesėkmes darbe, domėtis jų mokslo pažanga ir sunkumais, jei įmanoma, dalyvauti vaikų mėgstamuose užsiėmimuose. Vaikui labai svarbu, kad tėvai skiria laiko jam vienam. Ir jei šiuolaikinis gyvenimas nesudaro daug galimybių būti kartu, svarbu, kad susirinkus būtų jaučiamasi jaukiai (2).

• Svarbus atitikimas tarp to, ko reikalaujama iš vaikų, ir to, kaip gyvenama. Tikėjimą atitinkantis elgesys jaunimui turi lemiamą reikšmę iir didžiausią auklėjamąją galią (2).

• Svarbu, kad tikėjimas būtų ne vien individualus, bet taip pat juo būtų dalijamasi su kitais (2).

• Dažnai šeimoje kas nors pareiškia netikįs. Dėl to nereikia pulti į pesimizmą. Tikintys ir netikintys turime gyventi kartu, gerbdami vienas kitą. Kiekvienas atsakingas už savo gyvenimą. Turime išmokti nesivaržydami išpažinti savo tikėjimą, bet jį liudyti reikia gyvenimu, vengiant bet kokios polemikos ir agresyvumo. Žmonės susitinka tik meilės atmosferoje (2).

ŠEIMOS PLANAVIMAS

Šeima yra „gyvybės šventovė“. Jos įsipareigojimas ginti bei puoselėti gyvybę nuo jos prasidėjimo momento įgyvendinamas per tikrai atsakingą tėvystę (3). Šeimos planavimas – tai kompleksas priemonių, leidžiančių sutuoktiniams spręsti apie šeimos gausumą ir turėti laukiamų vaikų (5). Bažnyčia moko, kad nenatūralūs šeimos planavimo būdai yra amoralūs ir smerktini. Popiežiaus Pauliaus VI enciklikoje „Humanae vitae“: apie prideramą tvarką perteikiant žmogaus gyvybę abortas yra nurodytas pirmasis kaip nenatūralus gimstamumo reguliavimo metodas. Toliau išskiriama tiesioginė strelizacija, nesvarbu ar tai būtų laikina ar nuolatinė. Tai pasmerkia vazektomiją, kontraceptines tabletes. Taip pat smerktinos yra tokios nenatūralios priemonės kaip gaubtukai, padedantys išvengti nėštumo, prezervatyvai, lytinio akto nutraukimas, masturbacija bei homoseksualus elgesys (6).

Tačiau Bažnyčia nėra prieš natūralų šeimos planavimą, jei tam yra svarios priežastys. Natūralus šeimos planavimas – tai būdas išvengti nėštumo, susilaikant nuo lytinių santykių moters vvaisingos fazės metu, ar siekti nėštumo, santykiaujant vaisingomis dienomis. Natūralus šeimos planavimas remiasi tam tikrais vaisingų ir nevaisingų dienų nustatymo metodais (5). Bažnyčia pabrėždama, kad netgi natūraliam šeimos planavimo būdui yra reikalingos rimtos priežastys, nori įspėti, kad savanaudiškumas šeimos planavime yra smerktinas (6).

RENGIMASIS KRIKŠČIONIŠKAI ŠEIMAI

Norint tinkamai pasirengti krikščioniškajai šeima, pirmiausiai reikia apibrėžti, kas yra krikščioniškoji šeima. Štai, kas teigiama apie krikšionišką šeimą Katalikų bažnyčios katekizme trečiojoje dalyje (Gyvenimas Kristuje): „Bažnytinė bendruomenė atsispindi ir gyvuoja krikščioniškojoje šeimoje, todėl pastaroji gali ir turi būti vadinama ‘namų Bažnyčia’.“ Ji yra tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenė; iš Naujojo Testamento matyti, kad Bažnyčioje jai tenka ypatinga reikšmė. Krikščioniškoji šeima yra asmenų bendrystė, Tėvo ir Sūnaus Šventojoje Dvasioje bendrystės ženklas ir atvaizdas. Vaikų gimdyme ir auklėjime atsispindi kūrybinis Tėvo veikimas. Šeima yra pašaukta dalyvauti Kristaus maldoje ir aukoje. Kasdienė malda ir Dievo žodžio skaitymas stiprina joje meilę. Krikščioniškoji šeima evangelizuoja ir yra misionierė. Šeimos tarpusavio santykiai, ypač kai jie kyla iš abipusės jos narių pagarbos, kuria bendrus jausmus, polinkius ir interesus. Šeima yra privilegijuota bendruomenė, pašaukta įgyvendinti „bendrą sutuoktinių sutarimą ir rūpestingą tėvų bendradarbiavimą auklėjant vaikus“ (8).

Tačiau tėvai kartais patiria sunkumų, siekdami sukurti krikščionišką nuotaiką šeimoje. Daugelyje šeimų labai trūksta bendravimo. Šeimos nariai gyvena užsiėmę ssavais reikalais. Jei trūksta bendravimo – neįmanoma dalytis tikėjimu. Kitas sunkumas – vaikų ir tėvų nesutarimai. Idėjų ir kriterijų pliuralizmas ir čia vis labiau įsigali. Religijos srityje tėvai ir vaikai dažniausiai atitolę vieni nuo kitų. Religinis auklėjimas apima platesnį kultūrinį kontekstą. Šiandien viskas kvestionuojama ir todėl sunku perduoti ne vien tikėjimą, bet ir tradiciją, kultūrą, idėjas. Nederėtų užmiršti sunkumų, kylančių dėl nebrandaus tikėjimo. Vis dažniau iš tikėjimo visumos pasirenkama tik tai, kas patinka (Krikštas, Komunija), o paliekama nuošalyje kiti, daugiau pastangų reikalaujantys tikėjimo aspektai.

Šeima yra pati tinkamiausia aplinka tikėjimo ir vertybių perdavimui. Pirmiausia šeimoje vaikas patiria, kad yra priimtas, čia jis pamažu bręsta kaip asmenybė. Jokia grupė, mokykla, parapija, visuomenės bendravimo priemonės negali taip iki gelmės prasiskverbti į vaiko širdį kaip tėvai. Todėl niekas geriau už šeimą neperduos ir vertybių: moralės, poelgių, religinio patyrimo, simbolių ir t. t. Tačiau ne bet kaip, o meilės, pasitikėjimo ir artumo dėka. Būtent šis teigiamas patyrimas išugdo vaikų religinį jautrumą. Anksčiau tikėjimas šeimose ir būdavo perduodamas daugiausia tokiu būdu. Šiandien daugelyje jų jaučiama religinė tuštuma, todėl tikėjimą perduoti tampa vis sunkiau (2).

Taigi, norint pasirengti krikščioniškai šeimai, reikia patiems pirmiausiai subręsti dvaisiškai, religiškai bei morališkai ir pasiruošti skleisti ir perduoti tikėjimą, bei vertybes savo

vaikams bei būti doru pavyzdziu atžaloms ir sutuoktiniui.

POSTMODERNI ŠEIMA IR JOS PERSPEKTYVOS

Skyrybų skaičiaus didėjimas, pakartotinės vedybos, po-skyrybinės šeimos, vienišų motinų ir tėvų šeimos, gyvenimas kartu nesusituokus, abortai, gėjų ir lesbiečių partnerystė – visi šie faktai prisideda prie vadinamosios “postmodernios šeimos” formų įvairumo, kuris griauna tradicines šeimos vertybes (7).

Plačiau aptarkime homoseksualius santykius, kurie esti tarp vyrų arba moterų, patiriančių išimtinį arba vyraujantį lytinį potraukį tos pačios lyties asmenims (8). Dievas nori, kad vyras bei moteris susituoktų ir tvirtai laikytųsi vvienas kito. Dievas padarė Adomui padėjėją moterį, o ne kitą vyrą. Lytiniai santykiai tarp vyrų yra dažnai smerktini Biblijoje (4).

Skirtingais amžiais ir skirtingose kultūrose homoseksualizmo formos buvo labai įvairios. Jų kilmė psichiniu požiūriu tebėra menkai išaiškinta. Bažnyčios Tradicija, pasiremdama Šventuoju Raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu, visada skelbė, kad „homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi“. Jie prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną. Jie nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus ir seksualumą. Jokiu atveju nnegalima jų pateisinti. Nemažai vyrų ir moterų jaučia stiprų potraukį į homoseksualizmą. Šis, žiūrint objektyviai, netvarkingas potraukis daugeliui yra sunkus išmėginimas. Su jais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti.Vidinę laisvę ugdančių susitvardymo dorybių, galbūt iir nesavanaudiškos draugystės, taip pat maldos ir sakramentinės malonės padedami, jie gali ir privalo palaipsniui ir atkakliai siekti krikščioniško tobulumo (8).

IŠVADOS

LITERATŪRA

1. http://www.findarticles.com/p/articles/mi_m1175/is_n3_v25/ai_12146509/pg_5

2. http://www.lcn.lt/bzinios/bz9803/803str2.html

3. http://www.lcn.lt/bzinios/bz9801/801dok3.html

4. Heaster D. Biblijos pagrindai. Great Britain, 1994. P. 358-363.

5. http://vasc.lcn.lt/nsp/naturalu.html

6. http://www.ewtn.com/library/MARRIAGE/CCLBC.TXT

7. Tereškinas A. Šeimos bei partnerystės formos ir šeimos politika Lietuvos žiniasklaidoje. http://www.gay.lt/family/tereshkinas.pdf#search=%22%22postmoderni%20seima%22%22

8. Katalikų bažnyčios katekizmas http://katekizmas.lcn.lt/kbk1996p2003/N163A5.html