Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynų senoji religinė pasaulėžiūra

Apie erų sandūrą Centrinėje Amerikoje iškyla naua-naujų-gentys, kurios ilgainiui pagrindžia 13 dangaus ratų ir 9 požeminių pasaulių koncepciją, taip pat pasaulio ciklų koncepciją, kuri Centrinėje Amerikoje gyvuos iki pat actekų.

Naujų gentys buvo klajokliai, kurių religijoje svarbūs buvo sudievinti protėviai ir medžioklės dievybės. Jos buvo susijusios su dangaus šviesulių kultu. Visata, pasak naujų, susidėjo iš 13 dangaus ir 9 požemio sferų. Naujai pasakojo, kad pasaulis vieną po kitos išgyvena epochas, kuriu kiekviena baigiasi pasaulinėmis katastrofomis.

VII a. po Kr. iškyla totlekai; jie ssukuria savitą kosmologiją ir kosmogoniją bei teogoniją-tai yra mitų apie pasaulio ir dievų kilmę. Aukščiausiasis toltekų dievas buvo Tonakatekutlis, o jo sutuoktinė vadinosi Tonakasiutliu. Jie pagimdė 4 sūnus, kurie atitinkamai buvo siejami su keturiomis pasaulio pusėmis-rytais, šiaure, vakarais ir pietumis. Mitai byloja, kad du sūnūs gabeno iš dangaus žemės deivę: ši kandžiojosi it laukinis žvėris, muistėsi gabenama žemyn ir čia, apačioje, atsirado vandenys ir žemė. Iš deivės galvos buvo sukurta žemė, iš plaukų-medžiai, gėlės ir žolės, iš akių- šaltiniai, olos, iiš burnos-upės ir didžiosios olos, iš nosies- kalnų slėniai, iš pečių- kalnai.

Praėjus 600 metų nuo žemės sukūrimo buvo sukurta ugnis ir puse saulės,o vėliau kitų dievų paliepimu du aukščiausiųjų dievų sūnūs sukūrė pirmųjų žmonių porą. Paskui jie sukūrė dienas ir ssuskirstė į mėnesius. Bet pasirodė, kad puse saulės neužtenka, tada pasiaukojo vienas iš sūnų ir pats tapo pirmosios epochos saule.

Pasiaukojomo pavyzdžiai, ypač dievų pasiaukojomo ir paaukojimo, vėliau sukūrė ištisą precedentinę sistemą, kuri liudijo, kad išties galinga kūryba ir kosmoso procesų stiprinimas ir palaikymas slypi būtent aukoje.

Majų genčių istorija prasideda nuo III a. po Kr. Majai sukūrė sudėtingą valstybinę religiją, kuri rėmėsi kulto centrais arba miestais su šventyklomis. Šalia to egzistavo ir liaudies religija. Išlikusios šventyklų freskos vaizduoja majų aukštuomenės gyvenimą: karus, kulto procesijas, žmonių aukojimo pavyzdžius. Tarp žvėrių piešiamose scenose figūruoja jaguaras- populiariausias simbolinis Centrinės Amerikos religijų žvėris.

Kalendorinis majų gyvenimo tvarkymas buvo stipriai įsišaknijęs, ir majai, galima tarti, buvo stipriai pašėlę. 52 metų ciklas jiems buvo skaičiavimo pagrindas.

Kalendorius veikė ssocialinį majų gyvenimą. Ne tik žemdirbystės ciklus, bet ir valdovų veiksmus, karus, praeitį ir ateitį lemdavo kalendorius. Majų įrašai vartoja 4 skirtingus laikus: tai-istorinis laikas, protėvių laikas, legendinis ir mitologinis laikai.

Majų teologija neturėjo dievų panteono. Dievai nebuvo pedantiškai skirstomi, o grupuojami dideliais būriais. Jų dievybės troško būti garbinamos dažnomis aukomis. Tik viena kita turėjo žmogaus pavidalą, dauguma buvo pusiau žvėrys. Majų dievai pasižymėjo dvilypiu charakteriu-buvo ir geri, ir blogi. Jie galėjo įgauti bet kokį pavidalą; paplitęs motyvas: dievas atsigręžęs į vvisas keturias pasaulio puses.

Didžiausią įtaką majų gyvenimui darė Icamna, dangaus ir žemės kūrėjas. Saulės dievas Ak Šinas ir mėnulio deivė Iščela buvo dieviška pora. Ak Šinas siųsdavo ne tik šiluma, bet ir sausrą. Iščela, kuri rūpinosi audimu, gimdymais ir ateities spėjimais. Čakas, majų kodeksuose vaizduojami kaip ilgasnukės gyvatės, buvo svarbiausias vegetacijos dievas: būtent jis atnešdavo lietų, griausmą, šviesą ir vaisingumą.

Majų paslaptis lieka staigus sakralinių centrų ištuštėjimas, įvykęs 790-889 m. Nusmuko ekologija, ūkis, sumažėjo gyventojų. Belieka tik spėlioti kodėl?

Apie XIII a. po Kr. iš šiaurės į Meksikos slėnį atsikraustė actekų gentys. Actekai pripažino dualistinę koncepsiją: buvo ypač pabrėžiama dviejų pradų-gerojo ir blogojo-kova, o žmonija gyveno tam tikrais ciklais, kurie vedė į nuosmukį, o ne kilimą. Dievai privalėjo stiprinti kosmosą, tačiau gal kosmoso svoris buvo per didelis, gal dievų jėgos per menkos, kad ir žmonės privalėjo šiame darbe paremti dievus, nes dievų mirtis būtų reiškusi visišką katastrofą.

Actekų religija yra labai savitas religijų istorijos reiškinys bent jau todėl, kad žmonių aukojimas, retkarčiais pasitaikantis ir kitose religijose, čia paverstas pačiu religijos branduoliu,dar daugiau-netgi pasaulėžiūros ir kosmologijos ašimi. Žemdirbių religijos prieš sėjos pradžią numanydavo žmogaus aukos galimybę.

Kruvini actekų ritualai nebuvo prigimtinio jų žiaurumo apraiška. Šito tiesiog reikalavo „pasaulio tvarka“, to reikalavo mmitai, kuriais buvo grindžiamas religinis ir socialinis gyvenimas. Iš kai kurių mitų galima numanyti, kad ir patiems actekams žmonių aukos nebuvo savaime suprantamas dalykas, jie puikiai nuvokė, kad tai nėra „gerai“. Tačiau to reikalavo religija, kruvinos aukos ir aukojimasis actekams buvo kosmoso pagrindas.

Actekai žinojo, kad kosmoso istorijoje išskiriami 5 laikotarpiai,o jie patys gyvena penktoje epochoje. Kiekvieną epochą valdo tam tikra dievybė, o pasibaigia ji katastrofomis. Penktoji turėsianti pasibaigti siaubingu žemės drebėjimu.

Actekai jautėsi atsakingi už visą kosmosą, už kasdienį saulės judėjimą dangaus skliautu. Jų ritualai ir buvo skirti saulei stiprinti, palaikyti. Juk nėra didesnės aukos, nei ta, kurią teikia žmogaus auka. Actekai kariaudavo, kad surinktų pakankamai belaisvių. (Per pagrindinius metinius aukojimus būdavo papjaunama apie 20 tūkst. žmonių.)

Epochos buvo keturios, ir jose gyveno keturios žmonių kartos. Pirmąją Keturių jaguarų epochą saulės pavidalu valdė aukščiausiasis dievas Teskatlipoka, žemėje gyveno milžinai, oją sužlugdė jaguarų antplūdis; jaguarai sudraskė milžinus. Antroji Keturių vėjų epocha baigėsi uraganais, žmonės virto beždžionėlėmis. Trečioji Keturių lietų epocha pasibaigė pasauliniu gaisru. Ketvirtoji Keturių vandenų epocha pasibaigė tvanu ir žmonės pavirto žuvimis. Penktoji epocha-tai actekų gyvenamasis laikas. Ji vadinosi Keturių žemės drebėjimų epocha ir turėjo pasibaigti taip, kaip bylojo jos pavadinimas. Kas 52 metus, stojus tam tikro ciklo pabaigai, vykdavo ypač ddidelės ceremonijos, nes būtent kas tiek laiko saulės jėgos vėl išsekdavo, pasiekdamos ypač pavojingą ribą.

Actekų pomirtinis pasaulis vadinosi Miktlana, o kelias į ten trukdavo 4 dienas; mirusiajam reikėdavo įveikti sunkias kliūtis, galiausiai patekus pas pomirtinio pasaulio valdovą, įteikdavo jam dovanas ir būdavo paskiriamas į vieną iš 9 pragaro ratų. Į Miktlaną patekdavo visi išskyrus karius, skenduolius ir moteris, mirusias per gimdymą.

Atrodo, actekų sadizmas pomirtiniame gyvenime virsdavo mazochizmu-jie patys sau taikydavo gausybę įmanomų pavojų ir bausmių. Tikroji to priežastis, matyt, buvo nevaldomas actekų žynių spekuliacijos Miktlanos tema, pernelyg padauginusios kliūčių į pragarą.

Čimu gentis turėjo savo karalystę Peru pakrantėje 1200-1460. didžiausia čimų dievybė buvo mėnulis. Jiems jis atrodė galingesnis už saulę, nes danguje matyti ir dieną, ir naktį. Tikėta, jog saulė-menkesnė antgamtinė būtybė. Didžiai gerbta ir keletas žvaigždynų; Sietynas globojo žemdirbystę. Svarbi buvo ir jūra. Jūrai žmonės aukodavo baltų kukuruzų miltų ir raudonos ochros melsdami, kad ji duotų žuvų ir nepaskandintų.

Inkų pasirodymas minimas apie XIIa. Inkų imperijoje būta valstybinės religijos šventyklų ir daugybė vietinių šventovių. Valstybinė inkų religija daugiausia rūpinosi organizavimu, ypač maisto atsargų kaupimu, ir apeigomis, bet mažiau-mistika ir dvasiniais dalykais. Prieš kiekvieną darbą būdavo buriama, beveik per visas religines apeigas-aukojama. Aukota kukuruzų alų, maistą arba lamas, o kai kada-nekaltas mergaites

ir vaikus.

Inkams buvo begalo svarbus saulės kultas, garbino protėvius.

Inkai tikėjo, kad po mirties dori žmonės iškeliauja gyventi i „aukštutinį pasaulį“, panašų į žemę. Nusidėjėliai prasmegdavo į „žemutinį pasaulį“, kur gaudavo šalti ir valgyti akmenis.

Literatūra:

1. Pasaulio religijos, populiarus žinynas;

2. G.Beresenevičius-Religijotyra.