Sikizmas

SIKŲ RELIGIJA

Sikizmo išpažintojai vadinami sikais, tai yra mokiniais. Sikų

religija susiformavo 15 a. pabaigoje ( apie 1500 m.) Pakistane šiaurės ir

vakarų Indijoje, vadinajame Pandžabe. Čia tais laikais jau buvo

išpažįstamas islamas ir induizmas. Sikų religija abejojantiems dėl

pastarųjų dviejų religijų pasiūlė alternatyvą. Jos pradininkas buvo žinomas

kaip Guru Nanakas (Guru reiškia “mokytojas”).

Sikų judėjimas prasidėjo nuo mažos grupelės žmonių (mokinių),

susibūrusių apie Guru Nanaką (1469 – 1539) ir trokštančių patirti Dievo

buvimą. Ilgaainiui, devynių Nanako pasekėjų dėka, šis būrelis išaugo. Sikų

religija įgijo vis daugiau iir daugiau pasekėjų. Jie sukūrė ir galingas

karines pajėgas, paskui susibūrė į atskirą bendruomenę.

Kadangi Pandžabo kaip valstybės indentiteto stiprėjimą gerokai

nulėmė sikų gyvenimo samprata, nesuklysime sikų religiją pavadine etnine.

Panašiai kaip judaizme ir induizme, būti bendruomenės nariu ir išpažinti

sikų tikėjimą – neatsiejami dalykai. Kaip tik todėl jų tikėjimas tapo

parama ir tiems sikams, kurie gyveno už Pandžabo ribų, – nes suteikdavo

savo išpažinėjams tvirtą indentiškumo jausmą.

PANDŽABAS.

Per Pandžbą ėjo pagrindinis kelias į Indiją. 15 a. jį užgrobė

musulmonai. Pandžabas buvo derlingas, labai tinkamas žemdirbystei regionas

(Pandžabas lietuviškai – “penkios upes”), ir dalis užkariautojų ten

įsikūrė. Guru Nanako gyvenamuoju metu induistai ir musulmonai geveno vieni

šalia kitų.

Mususlmonų įsiveržėliai, vadinamieji mongolai, užėme visą

šiaurės Indiją ir valdė ją iki pat 19 a., kol ji perėjo į britų rankas.

1947 mm., kai Indija išsivadavo iš britų valdžios ir atgavo

nepriklausomybę, musulmonai ėmė reikalauti savo tevynės. Tada susikūrė

nauja valstybė – Pakistanas. Pandžabas pasidalijo į dvi pagrindines dalis –

induistų Indiją ir musulmonų Pakistaną. Staiga atsidūrę Pakistane sikai

paliko savo namus ir persikraustė gyventi į Indiją ir į kitas šalis.

DEŠIMT GURU.

Sikizmas kaip guru religija ypatingas tuo, kad Nanakas ir devyni

jo pasekėjai atspindi tam tikrą istorijos tarpsnį – individualiųjų arba

gyvųjų guru laiką. Sakoma, kad jie išpažinę tą pačią tiesą, turėję įpatingą

Dievo įžvalgą ir netgi iš esmės buvę identiški. Sikai sako, jog tie dešimt

guru buvo it viena nuo kitos pridegamos žvakės.

|DEŠIMT SIKŲ GURU |

|Nanakas 1469|

|– 1539 |

|Angadas 1504|

|– 1552 |

|Amaras Dasas 1479 – |

|1574 |

|Ramas Dasas 1534 – |

|1581 |

| Ardžanas |

|1563 – 1606 |

|Haris GGovindas 1595 – |

|1644 |

|Haris Krišanas 1656 –|

|1664 |

|Tegas Bahaduras 1621 – |

|1675 |

|Gobindas Singas 1666 – |

|1708 |

Daugelis iš jų tapo guru ir sikų vadais tiktai sulaukę brandaus

amžiaus. Kiekvianą iš jų šiam pašaukimui pasirinko jo pirmtakas, pasvėręs

įpėdinio dvasinę įžvalgą ir vertumą.

Didžioji dalis sikų religinių doktrinų sukurta penkių pirmųjų

guru gyvenimo laikotarpiu. Susidarė sikų bendruomenė kaip teisingos

religijos ieškotojų grupė. Jie gerokai panašėjo į šiaurės Indijos mistikus,

kurie susivienyti su Dievu siekė per meilę ir pasiaukojimą. Pasaulio akyse

sikų religija kaip tik iir išsiskiria dviem pagrindiniais aspektais; vianas

jų – mistiškasis, kitas – agresyvusis, militaristis, kėsinimasis į pasaulį.

Pirmajam didžiajam sikų istorijos periodui (~ 1500 – 1600) būdingi rimti

pasaulietiniai bei politiniai interesai. Kiekvienas iš pirmųjų guru savaip

prisidėjo prie bendruomenės sustiprinimo.

Nanakas mokė, kad “nėra nei induistų, nei musulmonų”. Amaras

Dasas įrengė langarą, bendruomenės valgyklą, kurion maistą tiekdavo iš

bendros virtuvės. Taip guru skatino visų kastų sikus valgyti sykiu,

nepaisant jokiu kastų prietarų, įsismelkusių į kasdienį indų gyvenimą

(Didysis sikų idealas – priešintis indų susiskirstymui į kastas, maištauti

prieš ortodoksus). Toks paprotys stiprino brolybės jausmą. Angadas itin

vertino fizinę ištvermę. Jis rengdavo savo mokinių varžybas. Vėliau tai

pravertė kovojant su musulmonais. Su Ardžanu, penktuoju guru susijęs

lemtingas sikų istorijos posūkis. Jam viešptaujant smarkiai paaštrėjo

politiniai santykiai tarp mususlmonų ir sikų. Jis pastatydino garsųjį Harį

Mandirą, Auksinę šventyklą Amristario mieste, tapusią sikų religinio ir

nacionalinio gyvenimo centru. Tai nepaprastai sustiprino sikų identitetą,

išreiškė jų godas bei viltis. Ramas Dasas įkūrė šventą miestą – Amritsarą.

DIEVAS.

Sikų religijos esmė – guru idėja.

• Dievas yra tikrasis Guru. Jo dieviškas kuriantysis žodis,

šabada, pasiekė žmoniją kaip pranašystė per dešimtį

istorinių figūrų, kurių kiekviena vadinama guru.

• Sikų bendruomenė, išpažindama dešimtojo guru tikėjimą, pati

irgi vadinama guru.

• Šventas raštas taip pat vadinamas guru (Guru Grantas

Sahibas).

Dievas yra vienintelis, galutinis iir amžinasis Guru (Satguru),

jis suteikia apšvietą ir supratimą tiems mokiniams, kurie iš visos širdies

atsideda Dievo ieškojimui, jo tarnystei. Žmogus nenorėtų susisieti su

Dievu, neturinčiu jokių atributų, todėl Dievas įsikūnija tuose fenomenuose,

kuriuos žmogus pažįsta, per juos žmogui apsireiškia. Žmogaus religinis

gyvenimas kreipiamas į šį artimesnį, prieinamesnį jam Dievo pavidalą.

Tačiau kai sikai teigia, kad tasai Dievas, kurį jie pažįsta, pasižymi

vienokiomis ar kitokiomis savybėmis, tai nereiškia, kad jis buvo kada nors

pasirodęs ar užgimęs žemeje kaip avataras (“tas kurs nusileidžia,

nužengia”, liaudiškoje induizmo sampratoje Višnaus pasirodymas žemėje, kad

primintų amžinąsias vertybes ir išsklaidytų iliuzijas). Dievo neįmanoma

apibūdinti, visgi sikai kreipiasi į jį kaip į gailestingąjį, visagalį,

amžinąjį. Jo valia nulemia viską tiek gera, tiek bloga. Jis esti visame

kame – ir niekingiausiame kirmine, ir galingame dramblyje. Sikų Dievas

sukūrė pasaulį, per kurį žmogus pajėgia bent iš dalies perprasti Dievo

galybę ir valią. Dievo malonė leidžia nuoširdžiai tikintiems pažinti jį

maldoje ir meditacijoje. Sikų religija savo gyvastingumą semia iš

mistingumo. Pirmųjų mokinių, susibūrusių aplink Nanaką , tikslas ir buvo

atsidėjus medituoti, kartoti Dievo vardą ir pan. Nanakas atvėrė savo

pasekėjams kelią prie tikrojo Guru, jis subūrė tikinčiųjų broliją, kuri

susirinkusi giedodavo himnus. Per himnus jų širdys pakildavo iki Dievo, o

Dievas įeidavo į besimeldžiančiųjų širdis.

“Egzistuoja tik vienatinis Dievas, kuris vadinamas Teisinguoju,

vadinamas Kūreju; jis nepažįsta baimės ar neapykantos, jis nemirtingas, jis

niekuomet nebuvo pradėtas, jis egzistuoja patsai savaime, didis ir

gailestingas. Teisinga buvo pradžioje, Teisinga buvo pačioje pabaigoje,

Teisinga yra ir nūnai, o Nanake, Teisinga bus ir visuomet ateity” – Guru

Nanako himno pradžia iš rinkinio “Adi Grantas”. Sikai jį kalba kas rytą,

išreikšdami savo tikėjimą.

HALSA.

Tradicija byloja, kaip Gobindas Singas sukūre Pantą (kelią, arba

taką, kuriuo eina ieškantys Dievo; šis terminas taikomas ir apibūdinant

pačią visuomenę). Guru liepęs sukviesti tikinčiuosius ir metęs jiems iššūkį

– kas iš jų išdrįsią paaukoti už tikėjimą savo gyvybę? Šitaip jis patikrino

jų ištikimybę. Ir kiek padvejoję penki vyrai pasisiūlė paaukoti savo gyvybę

guru. Tačiau šis jų nenužudė, tik aprengė naujomis uniformomis ir pristatė

žmonėms kaip penketą savo išrinktųjų. Jie ir tapo naujosios, nesuteptųjų

bendruomenės, halsos, nariais. Sikai tikėjo, jog naujoji bendruomenė įgis

itakingumą bei jėgą, ir tai jai pravers ginant tikėjimą ir kuriant griežtos

moralės visuomenę. Vardai “Singas” (Liūtas) ir “Kaura” (Princesė),

suteikiami naujosios bendruomenės vyrams ir moterims, pakeisdami kastos

duotuosius vardus bei panaikindami moterų beteisiškumą, turėjo simbolizuoti

naują sikų statusą pasaulyje, kurį jie tikėjo išsikovosią.

Berniukai ir mergaitės sulaukę keturiolikos metų, gali būti

inicijuojami į halsos bendruomenę ir tapti pilnateisiais jos nariais. Šis

ritualas paprastai vadinamas krikštijimu. Šis priėmimo aktas tarsi įveda

nūdienos sikus į tą šventąją būseną, kuri ,jų įsitikinimu, vyraujanti

iniciacijos dieną.

Penki garbingi bendruomenės nariai atstovauja Gobindo Singo

išrinktiesiems. Sugiedoję

prideramas giesmes, bei ištirpinę vandenyje

cukraus, apšlaksto šiuo tirpalu jiems galvas bei akis. Naujai inicijuotieji

supažindinami su halsos narystės, lojalumo brolijai bei moralinio elgesio

taisyklėmis. Plaukus jie privalo nešioti nenukirptus, vengti

svetimoteriavimo ir rūkymo, nevalgyti mėsos, jeigu gyvulys paskerstas

musulmonų papročiu.

ŠVENTOJI KNYGA.

Šventoji sikų knyga yra vadinama “Guru Grantas Sahibas”. Joje

sudėta visa dvasingoji istorinių guru poezija. Tai daugiausia guru Ardžano

pastangų vaisius, tačiau guru Gobindas Singas parengė paskutinįjį leidimą,

kur ir vėliau už Ardžaną gyvenusių guru kūrinius. Šis kūrinys vadinamas

“Adi Grantas”, arba originalia ir pirmąją ššventojo rašto knyga. Tačiau savo

poezijos guru Gobindas Singas čia neįdėjo. Tik vėliau po jo mirties jo

mokinys parengė dešimtojo guru kūrinių knyga – “Dasan Granta”.

Kai 1708 m. guru Gobindas singas suteikė šventajam raštui sau

prilygstančią galią, dieviškosios tiesos šaltinio bei dvasinės įžvalgos

statusą, netrukus švetasis raštas įgijo įpatingą pagarbą. Tuo Gobindas

pakeitė visą sikų religijos struktūrą, – nuo šiol šventasis raštas sutelkė

sikų kongregacijas, sukaupė jų dvasinį dėmesį. Dabar skaitymas iš

šventosios knygos yra kiekvieno sikų ritualo, kiekvienos religinės apeigos

būtinas elementas.

Knyga yra laikoma sikų šventykloje. Pirmą kartą įžengę į

šventyklą, tikintieji klaupiasi prieš šventąją knygą ir lenkia galvą iki

žemės. Į šventąją knygą žiūrima kap į mokytoją, todėl ji paprastai padedama

labai garbingoje vietoje. Virš jos stovi baldakimas, skaitymo metu knyga

vėduojama. Tai pagarbos ženklas. Tuo metu kai niekas neskaito, knyga

uždengiama labai brangiu šilko audiniu. Nakčiai ji pernešama į specialų

kambarį. Stengiantis išreikšti pagarbą, visada nešama virč galvos. Kai į

šventyklą atneša kudikį, vardą jam parenka pagal atsitiktinai paskaitytą

ištrauką iš Granto. Tuokiama irgi su šventaja knyga. Jaunikis keturis

kartus apveda aplink knygą nuotaką, o tuo metu giedamos giesmės apie

sutuoktinių pareigas bei atsakomybę. Žmogui numirus, septynias ar dešimt

dienų skaitomos maldos. Kai kurių švenčių metu taip pat skaitomos maldos,

kartais ilgiau nei dvi dienas.

Guru Granto stilius ir turinys yra poetiškas ir didžiai

metaforiškas. Jis primena Biblijos psalmes. Tai nėra nuoseklus tikėjimo

tiesų aiškinimas, jo galybė ta, kad jis užvaldo protą ir pažadina širdį

mylėti Dievą. Esama daug būdų, kuriais sikai interpretuoja šventąjį rašta,

tačiau visais aiškinimais siekiama vieno – padėti žmogui surasti vienybę su

Dievu.

MALDOS NAMAI.

Gurdvara –– sikų šventykla, reiškia “guru durys”. Ji susideda iš

garbinimo (maldų) salės, kur laikomas “Adi Grantas”, ir valgomojo, kur

bendrai valgoma baigiant pamaldas. Maistą ten gamina savanorės.

Kiekvienas įeinantis į gurdvarą turi užsidengti galvą ir nusiauti

batus. Prieš įeidami į maldų salę žmonės nusiprausia. Visi sėdasi ant

grindų. Tik Guru Grantas SAhibas yra aukščiau kitų. Nors moterys ir vyrai

paprastai sėdi atskirai, maldos metu į moteris visada buvo žiūrima kaip į

lygias. Šventykloje dvasininkų nebūna.Po paskutinės maldos maldininkams

išdalijamas kara paršadas. Tai cukraus, sviesto ir miltų mišinys, kuris

maišomas kirpanu. Meldžiantis gurdvaroje svarbų vaidmenį atlieka muzika.

Gurdvara yra ne tik maldų vieta, bet ir svarbus sikų bendruomenės

centras – joje taip pat yra susirinkimų salės ir klasės, kur pandžabiškai

mokosi ne Pandžabe gyvenantys vaikai.

SIMBOLIS.

Prie šventyklų paprastai kabo geltonos vėliavos – tai sikizmo

simbolis. Neturintis nei pradžios, nei pabaigos ratas vėliavoje

simbolizuoja amžinybę. Jis taip pat yra ir sikų vienybės simbolis.

Sukryžiuoti kardai primena sikams, kad turi būti pasirengę ginti savo

tikėjimą. Dvigubi kardo ašmenys simbolizuoja tiesos galią.

REINKARNACIJA.

Sikų religija į puikybę* ir savimylą* nežiūri kaip į teologinę

blogio problemą. Jie tiki, kad žmonės išsilaisvina ir gali nevaržomai

tarnauti Dievui tik tada, kai haumain* įtaka palaužiama (tai įvyksta

garbinant Viešpaties vardą). Tačiau be tikrojo Guru pagalbos egoizmo

nesunaikinsi. Išgelbėti gali tik meilė, susivienijanti su Dievu. Sikai

tiki, kad kol tas susivienijimas ateina, individams tenka pragyventi daug

gyvenimų per vis naujas reinkarnacijas. Šis sielų persikėlimo procesas

baigiasi tik tada, kai žmogus susiranda tikrąjį Guru. Ir tų kurie jį

susiranda širdys prispildo meilės bei troškimo uoliai jam tarnauti.

TRADICIJOS IR PAPROČIAI.

Kai kurie sikai dabar vėl želdinasi plaukus bei barzdas, vėl

nešioja turbanus. Halsos bendrijos sikai išsikiria penkiais atributais,

kurie vadinami penkiomis k, nes taip prasideda ju pandžabiški pavadinimai:

1.keš, arba nekerpami plaukai. Tuo parodoma, kad kaip galima

mažiau kišdamiesi į savo prigimtį žmonės paklūsta Dievo valiai. Kad su

ilgais plaukais atrodytų tvarkingai, vyrai nešioja turbanus. Berniukai dar

nėra tiek subrebdę, kad galėtų tapti halsos nariais, tačiau rengdamiesi jai

taip pat auginasi ilgus plaukus ir dengia juos mažu medžiagos gabalėliu;

2.kanga, arba medinės šukos, kuriomis šukuojamasi, kad plaukai

būtų švarūs ir nesusivėlę;

3.kara, arba plieninė apyrankė. Ratas simbolizuoja amžinybę,

plienas – jėgą. Nešiojama ant dešinės rankos, kuria paprastai laikomas

kardas. Apyrankė byloja, kad kovoti reikia tik už Dievą;

4.kačera, arba tam tikri ligi kelių ilgumo apatiniai rūbai. Jie

simbolizuoja švarą ir kuklumą;

5.kirpan, arba trumpas kardas. Jis primena, kad reikia ginti

tiesą ir išsiaiškinti, kas yra teisus. Šiandien vietoj kirpano nešiojamos

simboliškos kirpaną primenančios sagės.

Nors najosiose sikų kolonijose papročiai pasikeitę, kai kurios

Pandžabo tradicijos dar laikosi, viena iš tokių – iš anksto sutarta

santuoka. Jaunų vyrų arba moterų šeimos paprastai parenka partnerį už akių.

Vienas svarbiausių faktorių nulemiančių partnerio parinkimą yra kasta –

vienos grupės kasta niekada nesimaišo su kitos grupės kasta.

ŠVENTĖS.

Sikai švenčia tas pačias šventes kaip ir induistai. Pavyzdžiui

Divali yra šviesų šventė. Sikai ją skiria dar ir guru Harui Gobindui

paminėti.

Baisahi švenčiama balandžio mėnesį. Tai halsos įkūrimo diena, bet

drauge tą dieną švenčiami ir naujieji metai.

Gurpurai – tai šventės, skirtos guru mirimo ir mirties dienoms

pažymėti. Patys svarbiausi gurpurai švenčiami lapkričio mėnesį guru Nanakui

paminėti ir ggruodžio arba sausio mėnesį guru Gobindui Singui pagerbti.

PLITIMAS PO PASAULĮ.

20 a. sikai ėmė sparčiai plisti po pasaulį už pandžabo ribų.

Pačioje amžiaus pradžioje ir tuoj po antrojo pasaulinio karo daugelis vyrų

palikę savo šeimas patraukė į Ameriką, didžiąją Britaniją, Kanadą, Pietų ir

Rytų Afriką. Norėdami pritapti prie bendruomenės daugelis atsisakė tam

tikrų tradicijų: nebeželdino barzdų bei plauku, nebedevėjo turbanų. Naujose

vietose nedaug pastatyta sikų šventyklų. 1960 m. pabaigoje į Vakarus

persikėlusių sikų gyvenime įvyko svarbių permainų, nes atvyko ir likę

šeimos nariai. Sikai ėmė dažniau rodytis viešumoje. Dideliuose

pramoniniuose miestuose nemaža pastatų buvo paversta sikų šventyklomis.

1969 m. D. Britanijoje įkurta sikų misionierių draugija, o

Kanadoje – sikų tyrimų centras; panašių institucijų atsirado ir Amerikoje.

Visa tai stiprino ir sikų bendruomenės identiškumą. Sikai stengėsi sukurti

savo literatūrą, kurios tikslas buvo supažindinti vaikus su sikų religijos

istorija, skatino mokyti vaikus pandžabo kalbos. Visos šios pastangos

turėjo suvienyti sikus, padėti jiems išsikovoti bendruomenės pripažinimą.

Sikų religija nėra misionieriška, ji nesistengia patraukti naujų

bendruomenės narių. Tai veikiau etninė religija, kurios tikslas – išsaugoti

uždarą bendruomenę. Sikų religijos branduolys ir yra bendruomenė ir jos

doras gyvenimas, kuris daro garbę halsai. Sikizmas neneigia kitų tikėjimų

tiesų, tačiau svarbiausias jos rūpestis – skatinti savo išpažinėjus, kad

šie stengtųsi gyventi atsidavę Dievui.

Šiandien pasaulyje gyvena apie 12 mln. sikų, daugiausia Pandžabo

regione, kur sikizmas ir

prasidėjo.

The End.

Panaudota literūra:

1. Internetas [lol]

2. “Pasaulio religijos”, Vilnius 1994 m.

3. Susan Meredith “Pasaulio religijos”, Kaunas 1997 m.