Šventasis Raštas ir kitos pasaulio religijos

4 lentelė: Statistiniai sekėjų skaičiai (1)

Krikščionybė

2.1 milijardo

Islamas

1.3 milijardo

Pasauliečiai/Netikintys/Agnostikai/Ateistai

1.1 milijardo

Induizmas

900 milijonų

Tradicinė kinų religija

394 milijonai

Budizmas

376 milijonai

Judaizmas

14 milijonų

Bahaizmas

7 milijonai

Neopagonizmas

1 milijonas

Unitarinis universalizmas

800 tūkstančių

Rastafarianizmas

600 tūkstančių

Scientologija

500 tūkstančių

Ar Dievas atsiskleidė nekrikščioniškose religijose? (2)

Kategoriškas atsakymas yra „Ne.“ Tačiau šis atsakymas yra sąlygotas kitų veiksnių, kurie privalo būti paminėti, kad išvengtume nesusipratimų. Juk kaip mes paaiškinsime įvairias knygyne esančias knygas, lygindami iš pirmo žvilgsnio panašias „tiesas“, kurias skelbė Jėzus bei kitų nnekrikščioniškų religijų atstovai?

Žinoma, mes turėtume tikėtis aptikti panašumų tarp įvairių religijų, nes visos religijos išsirutuliojo iš vienos monoteistinės religijos, tai yra vienos religijos, kurioje žmonės garbino vienintelį Dievą. Taigi, kai išsirutuliojo kultūros ir atitinkamos religijos, šio pirminio Dievo pažinimo pėdsakų galima įvairiomis formomis rasti kitose panteistinėse bei monoteistinėse religijose.

Ankstyvosiose žmonijos kartose Šventasis Raštas pasakoja apie žmogų, pradedantį garbinti vieną Dievą:

„Ir Setui gimė sūnus, kurį jis pavadino Enošu. Tuo metu žmonės pradėjo šauktis {Dievo} VIEŠPATIES vardu.“ (Pr 4,26)

Šventasis Raštas neatmeta, bet ppripažįsta faktą apie kitų pasaulio religijų išsirutuliojimą:

„Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili. Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bbei šliužų atvaizdus. Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam neskaistumui, kad jie patys teršė savo kūnus. Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius. Amen! (Rom 1,21-25)

Štai kodėl Paulius privalėjo grįžti į tokias kultūras ir dar kartą skelbti tikrąjį dangaus Dievą:

„Tada Paulius, atsistojęs Areopago viduryje, prabilo: „Atėniečiai, man rodos, kad jūs visais atžvilgiais pernelyg dievobaimingi. Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: NEŽINOMAM DIEVUI. Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate.” (Apd 17,22.23)

Be to, pasaulio istorijoje yra ypatingų įvykių, kuriuos, mes manome, įvairios religijos pripažįsta ir pasakoja apie tai, pavyzdžiui, pasaulio sukūrimas ir Visuotinis Tvanas.

Nepriklausomai nuo religijos, visi žmonės gali suvokti elementarias žžinias apie transcendentalų Kūrėją tiesiog tyrinėdami sudėtingą ir nuostabią visatos bei visko, kas joje yra, konstrukciją.

„Dangūs apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą.” (Ps 19,1)

„Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami.” (Rom 1,20)

Žinoma, visos kultūros yra pajėgios suformuoti bendrąsias moralės normas, stebėdamos veiksmus bei jų pasekmes. Mes vadiname tai sveiko proto išmintimi. Šios bendrosios moralės normos nėra specifinės, tačiau yra lengvai priimamos įįvairių religijų, t.y. vagystės, melas, tinginystė.

Tačiau tikrajam Dievo pažinimui trukdo tai, kad jie nepažįsta Šventojo Rašto arba atmeta jį. (3)

Ar kitose religijose galima rasti išgelbėjimą?

Nors mes jau sutarėme, kad įvairiose religijose galima rasti keletą bendrųjų tiesų, svarbus klausimas yra ar ta tiesa išgelbėja. Atsakymas yra tvirtai „Ne.“ Visų pirma, atsiminkite, kad Šventasis Raštas atskleidžia vienintelį kelią pas Dievą:

„Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.” (Jn 14,6)

Jėzus nepripažįsta jokių kitų pasirinkimų. Jo apaštalai taip pat skelbė žydams šią ypatingą žinią:

„šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Per jį esame gavę malonę ir apaštalo tarnystę, kad jo garbei skleistume tikėjimo klusnumą visose pagonių tautose.” (Rom 1,4.5)

Taip, Jėzus gimė žydu, tačiau Dievas buvo kur kas daugiau nei žydų Dievas, Jo aukščiausioji valdžia yra pasaulinė visuotinė valdžia:

„kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme.” (Fil 2,10)

Kritikai ginčysis, kad Jėzus bei jo apaštalai yra neteisūs, nesielgdami pagal ypatingą jų žinios prigimtį. Ši kritika yra klaidinga, nes ji ignoruoja du pagrindinius tikėjimo principus.

Pirma, Jėzaus ryšys su Dievu yra neprilygstamas. Šis ryšys leidžia lengvai patikėjo Jo žinia. Laikyti Jėzų ypatingu reiškia laikyti Dievą yypatingu. Vis dėlto, tokia yra realybė.

Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė. (Jn 1,18)

Be to, Jėzus aiškiai pasakė, kad Jis kalba Dievo vardu. Taigi, tai, ką Jis turi pasakyti, yra tiesioginis atspindys To, kurio vardu Jis kalba:

„nes aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė.“ (Jn 6,38)

„Jėzus jiems atsakė: „Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs.““ (Jn 7,16)

„Aš juk kalbėjau ne iš savęs, ― Tėvas, kuris mane siuntė, davė man priesaką, ką aš turiu sakyti, ką skelbti.“ (Jn 12,49)

„Tavo man patikėtus žodžius aš perdaviau jiems, o jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad esu iš tavęs išėjęs; įtikėjo, kad esi mane siuntęs.“ (Jn 17,8)

Antra, pats tikėjimas negelbsti. Gelbsti tikėjimas, susietas su to tikėjimo objektu. Netgi Paulius Atėnuose matė tikėjimą, tačiau jis žinojo, kad jų tikėjimas buvo nukreiptas ne į tą objektą ir todėl jis buvo beprasmiškas.

Jis stengėsi nukreipti jų tikėjimą į Jėzų, nes tikėjimas į JJėzų yra gelbėjantis tikėjimas.

„Todėl atsiminkite, kad jūs kadaise buvote kūnu pagonys, kuriuos vadino neapipjaustytais vadinamieji apipjaustytieji kūno apipjaustymu, atliktu rankomis. Tais laikais jūs buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sutartims, be vilties ir be Dievo pasaulyje. Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo.“ (Ef 2,11-13)

Kaip Kristus yra unikalus ir universalus?

Pliuralizmo problema

Šventajame Rašte Senasis ir Naujasis Testamentai pateikia didįjį Dievo veiklos žmonijos istorijos eigoje planą atsiųsti vienintelį Mesiją, kuris sugrąžintų žmogų pas Dievą. Tačiau praėjusiame amžiuje Vakaruose įsitvirtino savotiška mąstysena. Taigi, šiandien įtikinėjama, kad „asmens religija nėra vienintelis ir ypatingas tikėjimo šaltinis ir kad tam tikras tiesos bei vertybių lygis egzistuoja bent jau keliose kitose religijose.“ (4)

Jau buvo diskutuojama apie tai, kad visose religijose yra įvairių akivaizdžių moralės normų. Tačiau nereikėtų manyti, kad iš šių bendrų moralės normų susideda tiesa, kuri gelbėja. Be to, pliuralizmas taip pat teigia, kad pats tikėjimas gelbėja. (5)

Remiantis bendru religinio pliuralizmo supratimu, visos religijos turi vieną bendrą esminį pagrindą ir todėl yra vienodame lygmenyje kalbant apie tiesą bei galėjimą išgelbėti. Jos yra skirtingi bandymai pasiekti tą patį transcendentinį tikslą, kurį suvokti žmogus neturi pakankamai galios.

Religinis pliuralizmas dažnai apibendrinamas tokiu pasakymu, „Visi keliai veda į Fudži kalno viršūnę“, t.y. netgi tie keliai, kurie priartėja prie viršūnės iš visiškai skirtingų pusių, turi tą patį esminį tikslą bei ketinimą. (6)

Antra vertus, ši pažiūra jau buvo aptarta anksčiau. Taip pat apmąstykite Jėzaus vaidmenį gelbėjančiame tikėjime, remdamiesi Pauliaus žodžiais apie jo bičiulius žydus:

„Broliai, mano širdies troškimas ir mano malda Dievui yra už juos ― jų išgelbėjimui. Aš jiems liudiju, kad jie turi Dievui uolumo, kuriam tačiau trūksta išmanymo. Nesuprasdami DDievo teisumo, jie bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui.“ (Rom 10,1-3)

Vis dėlto pliuralizmas daro didelę įtaką šiandienos Vakarietiškajai visuomenei, nes jis yra natūraliai susietas su „politiniu korektiškumu.“ (7)

Priežastis, dėl kurios religinis pliuralizmas kyla, yra ta, kad jis yra politiškai korektiškas. Dažnai manoma, kad pasisakyti prieš bet kurią religiją, pasakyti, kad ta religija yra klaidinga, yra labai nepagarbu. Religiniai ekskliuzyvistai, tie, kurie tiki, kad įvairios pasaulio religijos viena kitai prieštarauja ir kad daugiausia tik viena iš jų gali būti tteisinga, yra netolerantiški, o visos netolerancijos formos yra smerktinos. (8)

Kristus yra universalus

Viena iš svarbiausių priežasčių paaiškinti ir pateisinti krikščionybės išskirtinumą yra visuotinis Jėzaus Kristaus kvietimas. Jo kvietimas buvo skirtas ne vien tik žydų kultūrai, bet ir visų kultūrų visoms kartoms.

„Dievas ttaip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jn 3,16)

Faktas, kad Jėzus gimė žydu, daugeliui trukdo priimti krikščionybės universalumą. Tačiau nereikėtų manyti, kad šis faktas lokalizuoja krikščionybę vienoje konkrečioje kultūroje. Nuodugnesnis Šventojo Rašto tyrinėjimas parodo, kad pats Šventasis Raštas prieštarauja šiai paplitusiai „politiškai korektiškai“ mąstysenai.

Pernelyg supaprastintai tariant, Dievas pasinaudojo Izraeliu kaip priemone pristatyti Mesiją pasauliui, kurį Jis sukūrė, remia ir rūpinasi. Ši tema yra akivaizdi 5 lentelėje esančiame plane.

5 lentelė: Senovės Izraelis, įrankis Dievo rankose pristatyti Kristų ir atpirkti pasaulį.

Visuotinis Abraomui, ne žydui, gyvenusiam prieš Izraelitų tautos susiformavimą, duotas pažadas.

„Taip Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu. Taigi supraskite, kad Abraomo vaikai yra tie, kurie tiki. Ir Raštas, nnumatydamas, kad Dievas tikėjimu nuteisina pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui gerą naujieną: Tavyje bus palaimintos visos tautos. Taip tikintys žmonės susilaukia palaiminimo kartu su tikinčiuoju Abraomu.“ Gal 3,6-9

Izraelio tauta buvo tikslinga priemonė duoti visuotinio išgelbėjimo per Mesiją pažadą. Pasaulis yra nuodėminga vieta ir Dievas apriboja vienos tautos, Izraelio, nuodėmingumą, duodamas jiems Mozės Įsakymus. Mesijas kils iš šios tautos.

„Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo palikuoniui. Nėra pasakyta „ir palikuonims“, ne daugiskaita, bet kaip apie vieną: ir tavo palikuoniui, tai yra KKristui. Aš noriu pasakyti: Dievo patvirtinto testamento negali panaikinti po keturių šimtų trisdešimties metų atsiradęs įstatymas, ir jis negali pažado paversti niekais. Jei paveldėjimas būtų iš įstatymo, tai negalėtų būti iš pažado. O Dievas dovanojo Abraomui malonę dėl pažado. Tad kam gi reikalingas įstatymas? Jis buvo pridėtas dėl nusižengimų, kol ateis palikuonis, kuriam buvo skirtas pažadas; [.]” Gal 3,16-19

Šis apribojimas yra akivaizdus Dievo plane žmogui išgelbėti.

„Bet Raštas viską apjuosė nuodėme, kad pažadas dėl tikėjimo į Jėzų Kristų tektų tiems, kurie tiki. Prieš ateinant tikėjimui, mes buvome įstatymo galia įkalinti, kad lauktume apsireiškiant tikėjimo. Taigi įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad mes būtume tikėjimu nuteisinti. Tikėjimui atėjus, mes jau nesame auklėtojo globoje. Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje.“ Gal 3,22-26

Jėzus pradėjo savo pamokslavimus vietiniuose žydų kaimeliuose. Jo apaštalai skelbė Evangeliją žydams, bet žinia turėjo pasklisti po visą pasaulinę bendruomenę.

„ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą.“ Lk 24,46.47

„Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“. AApd 1,8

Ir apaštalas Paulius vykdė Jėzaus įpareigojimus. Čia jis apie savo veiklą kalba Karaliui Agripai.

„Iš pradžių Damaske ir Jeruzalėje, o paskui visoje Judėjoje ir pagonijoje ėmiau skelbti, kad žmonės atsiverstų, sugrįžtų pas Dievą ir imtųsi tikro atsivertimo darbų.“ Apd 26,20

Pats Naujasis Testamentas reprezentuoja visuotinę religiją. Didžioji Naujoj Testamento dalis susideda iš laiškų, parašytų įvairioms už Palestinos, žemės, kurioje gyveno žydai, ribų esančioms bažnyčioms, t.y. Morkaus, Luko, 1 ir 2 Korintiečiams, Galatams, Efeziečiams, Kolosiečiams, Filipiečiams, 1 ir 2 Tesalonikiečiams, 1 ir 2 Timotiejui, Titui, 1 ir 2 Petro, 1,2 ir 3 Jono, Apreiškimas Jonui. Taigi, akivaizdu, kad apaštalai ir ankstyvoji bažnyčia laikė Jėzaus įgaliojimą skelbti Evangeliją kiekvienai tautai labai svarbiu (Lk 24,46-47). Nekreipiant dėmesio į kultūrą ir religiją, Jėzus, jo apaštalai ir ankstyvoji bažnyčia žinojo, kad Jėzus ir tik Jėzus buvo žmogaus atpirkimo iš nuodėmės sprendimas.

Koks likimas laukia tų, kurie nėra Kristuje?(9) (10)

Jei kitos pasaulio religijos negali atpirkti žmonių iš jų nuodėmių, koks jų likimas šiam gyvenimui pasibaigus? Atkreipkite dėmesį į blaivius Jėzaus žodžius, kai Jis kalba apie amžinybę:

„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip ppiemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius ― kairėje. [.]Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“ (Mt, 25,31-33.41)

Akivaizdu, kad nevisi žmonės leis amžinybę toje pačioje vietoje. Kai kurie bus danguje ir daug bus pragare.

Daugeliui žmonių šiame pasaulyje yra nesuvokiama mintis, kad daugelis amžinybę leis pragare. Kodėl? Kaip tai galėtų būti? Ar Dievas yra piktas? Argi Šventasis Raštas nesako, kad Dievas yra meilė (Jn 4,8)? Nors tai tikrai tiesa, tačiau faktas, jog Dievas myli, neprieštarauja pragaro realumui ir tam, kad tie, kurie atskirti nuo Jo šventosios būtybės, yra pragare. Taip, Dievas yra meilė, bet tai nėra vienintelė Dievo charakterio savybė. Nuodėmė negali apsigyventi šventoje jo būtybėje ir jeigu yra teisingumas, tuomet privalo būti bausmė už nuodėmes.

Dievas taip pat yra šventas:

„Kaip klusnūs vaikai, daugiau nepasiduokite ankstesnėms savo neišmaningumo laikų aistroms. Šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu, kaip parašyta: „Būkite šventi, nes aš esu šventas.““ (1 Pt 1,14-16)

Dievas yra teisingas:

„Juk teisus yra VIEŠPATS, jis myli teisius darbus; dorieji regės jo veidą.” (Ps 11,7)

Teisingumas reikalauja pasigailėti dorųjų:

„O vis dėlto VIEŠPATS delsia, kad parodytų jums malonę,

o vis dėlto jis pakils, kad jums atleistų, nes VIEŠPATS yra teisingumo Dievas. Palaiminti visi, kurie pasitikėdami jo laukia! (Iz 30,18)

Teisingumas reikalauja bausmės neatgailaujantiems nusidėjėliams:

„Pagal teisumą teis jis vargšus, nešališkai išspręs krašto vargdienių bylas. Savo burnos rykšte nuplaks žemę, savo lūpų pūstelėjimu atneš mirtį nedorėliui.“ (Iz 11,4)

„Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti. Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jjį laidavo, prikeldamas iš numirusių“. (Apd 17,30.31)

Nepaisyti teisingumo nusidėjėlių atžvilgiu reiškia abejoti Dievo prigimties didingumu:

„Vargas jums, paverčiantiems teisingumą metėlėmis ir žemėn metantiems teisumą!“ (Am 5,7)

Tinkamiau yra žmogaus amžinosios lemties klausimą atiduoti į paties žmogaus, o ne į Dievo rankas, nes Dievas siūlo išgelbėjimą, tačiau nuo paties žmogaus priklauso, ar jis priims šią dovaną arba malonę. Taigi, tikrasis klausimas yra ar žmogus tikrai trokšta amžinos bendrystės su Dievu danguje.

Žmogus nori dangaus, tačiau jis netrokšta gyventi taip, kaip priklauso Dievo žmonėms. JJis nori amžinybės, bet iš tikrųjų jis nenori Dievo.

„Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie ttiki jo vardą,“ (Jn 1,10-12)

Taigi, Jėzaus tvirtinimas, kad tik nedaugelis suras amžinąjį gyvenimą, nėra šokiruojantis:

„Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda.“ (Mt 7,13.14)

Teisingumo etalonas yra antrasis klausimas, susijęs su mirties dalia. Ar Dievas taikytų skirtingus teisingumo etalonus įvairioms įvairių kultūrų kartoms? Tokį nesuderinamumą sunku suvokti, nes ne visos religijos pripažįsta tas pačias įvairaus elgesio moralės normas. Taigi, būtų labai neteisinga iš Dievo pusės, jei jis vieną žmogų laikytų atsakingu už nuodėmingą elgesį ir pasmerktu kentėti pragare, kai tuo tarpu kitas kitos kultūros žmogus nebūtų laikomas atsakingu ir džiaugtųsi amžinybe danguje!?! Iš tikrųjų Kristus teis visus:

„Ir štai Dievas nebežiūri aanų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti. Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo, prikeldamas iš numirusių.“ (Apd 17,30.31)

Taigi, Dievas taip darydamas elgiasi teisingai, nes Jėzus numirė ne už žydų, bet už pasaulio nuodėmes.

Ar įvairių tautų bei religijų laukia atskiri likimai? Ar Dievas sukūrė tikrą dangų bei pragarą krikščionims, tikrą rojų musulmonams, tikrą nirvaną Induizmo sekėjams ir tik šaltą kapą ateistams, ir taip ttoliau, ir taip toliau? Vėlgi sunku suvokti tokią mintį. Pliuralizmo šalininkams lengva įsivaizduoti, kad visi tarnauja tam pačiam Dievui ir kad visi eina į tą patį tikslą bei kad Dievas atskleidė dangaus sąvoką įvairioms tautoms įvairiomis formomis. Tačiau pliuralizmo šalininkai yra raginami apmąstyti blaivią galimybę , kad dabartinės religijos išsirutuliojo iš vienos tikrosios religijos ir kad jie privalo atsisakyti savo beprasmiškų religijų bei grįžti pas Dievą per Kristų.