Teologijos samprata. Teologija kaip mokslinės disciplina. Krikščioniškos ir antikinės teologijos sampratų skirtumai

ĮVADAS

Teologija – filsofinis mokslas apie visų gamtosreiškinių tikslingumą, tikslo siekimą. Teologų požiūriu, ne tik žmogus, bet ir visi reiškiniai turi tikslo siekiančius pradus, ypatingas sielas. Žmogus sąmoningai kelia sau tikslą, o gamtoje tikslas realizuojasi nesąmoningai. Tai yra susijusi su holozoizmu, panpsichizmu, panteizmu ir panašiai. Anot teologų, gyvybės ir mąstymo principas slypi pačiame pagrinde materijos, kuri susidedanti ne iš negyvų atomų, o iš “gyvų” monadų, turinčių neryškią suvokimo galią. Pirmąją teologijos mokslo sistemą sukūrė Aristotelis, kuris manė, kad kiekvienas daiktas turįs iiš anksto nustatytą savo paskirtį, jame slypintį aktyvų tikslo siekiantį pradą, sielą, eutelechiją ir kartu visi gamtos tikslai esą pajungti vienam aukščiausiam tikslui, įtraukti į bendrą pasaulio harmoniją.

Pažiūra, kad tikslą keliantis gamtos pradas esąs už pasaulio ribų ir esąs aukščiausias pasaulio proceso pagrindas bei galutinis tiklas, buvo Dievo buvimo fizinio teologinio įrodinėjimo pagrindas. (Filosofijos žodynas. Vilnius, 1975. P.93)

Krikščionybėje teologijos mokslas visų pirma ateina per tikėjimą. Žmonės, kurie per tikėjimą ir krikštą priklauso Kristui, tikėjimą turi išpažinti kitų žmonių akivaizdoje ((II Vatikano susirinkimo nutarimai, p.15).

Katekizmo tikslas yra organiškai ir sintetiškai išdėstyti esminį ir pagrindinį tikėjimą ir moralę aiškinančios katalikų doktrinos turinį. Jo pagrindiniai šaltiniai yra Šventasis Raštas, šventieji Tėvai, Bažnyčios liturgija bei mokymas. Katekizmas pirmiausia yra skirtas atsakingiems už katechezę (tikėjimo skleidimą): vyskupams ir bažnyčios ganytojams. Per vyskupus jis adresuojamas katekizmų rašytojams, kunigams bei visiems kitiems tikintiems krikščionims.

ŠV. AUGUSTINAS

Pirmasis teologijos principus suformavo Šv. Augustinas (354-430). Būtent Cicerono raštai sužadino jo domėjimąsi filosofija. Iš pradžių žavėjosi manicheizmu, skelbusiu kraštutinį gėrio ir blogio dualizmą. Vėliau, pastebėjęs šios doktrinos trūkumus, persimetė į akademinį skepticizmą. Tik 386 m., perskaitęs neoplatonikų veikalus, pasuko atgal prie dogminės filosofijos. Jis karštai gynė Bažnyčios idėjas ir kovojo prieš erezijas, net ir prieš tas, kurios anksčiau buvo jį patį patraukusios, – prieš manicheizmą, prieš donatizmą, kuris priešinosi centralizuotai Bažnyčiai, prieš pelagianizmą, skelbusį, jog malonę galima pelnyti. Į gyvenimo pabaigą filosofinius Augustino interesus vis labiau išstūmė teologiniai. Augustinas buvo tiek filosofas, mėgavęsis proto kultūros autonomiškumu, tiek krikščionis, paklūstantis Baž¬ nnyčiai ir jos dogmoms. Todėl ir jo raštuo¬se nėra vieningos sistemos, Tačiau tie veikalai nepaprastai turiningi, per ilgus amžius jie teikė peno krikščioniškajai filosofijai.

Augustinas plėtojo pažinimo teoriją, oreantuotą į sielos pažinimą. Augustinas perė¬mė helenizmo filosofijos išeities poziciją: žmogaus tikslas esanti laimė, o filoso¬fija turinti ją surasti. Tačiau laimę suteikti galįs tik Dievas. Toks požiūris buvo na¬tūralus religingoje epochoje, ypač filosofui krikščioniui, tačiau niekas jo taip nuo¬sekliai neplėtojo kaip Augustinas.

Laimei pasiekti, kitaip nei manė skeptikai, esąs reikalingas pažinimas. Nepakanka vien siekti ppažinimo, reikia šito ir pasiekti. Tačiau svarbu yra pažinti ne visa ką, o tik Dievą ir savo sielą

Idėjų pažinimas ir dieviškasis apšvietimas buvo pagrindinės jo nagrinėtos temos. Tačiau, kaip teigė Augustinas pritardamas Platonui, bet prieštaraudamas sensualistams, protas gali pažinti tiesiogiai, netarpininkaujant kūnui ir juslėms. Jeigu protas yra tik tiesų priėmėjas, tai objektai, kuriuos jis pažįsta, turi egzistuoti už jo; amžinosios tiesos yra objektyviai egzistuojančių amžinųjų tiesų atspindys mąstyme.

Augustinas įgyvendino savo pirmtakų siekį: Dievą padarė filosofinio mąstymo centru. Pasaulio sampratoje jis įtvirtino požiūrį, kad Dievas yra viršesnis užkurinį, kad kūrinys visiškai priklauso nuo Dievo; jo pasaulio samprata buvo nuosekliai teocentrinė. Su tuo siejosi kita mintis, kad siela viršesnė už kūną, ir, trečia, kad juslės ir valia viršesni už protą. Toji viršenybė visur buvo trejopa: ne tik metafizinė, bet ir epistemologinė bei etinė.

Dievas ne tik pats yra būtis, bet jis yra ir kiekvienos būties priežastis. Jis yra ne tik jos atsiradimo, bet ir visų jos pokyčių priežastis; Dievas ne tik sukūrė pasaulį, bet ir nuolatos jį palaiko, tarsi kurtų vis iš naujo (creatio continua); pastaroji mintis prieštaravo ankstesniems filosofams, pasak kurių, pasaulis, kartą sukurtas, vystosi jau savarankiškai. “Jeigu Dievas iš sukurtųjų daiktų atimtų savo kuriamąją jėgą, jie išnyktų“, – sako AAugustinas. Dievas valdo pasaulį net ir smulkiausiuose dalykuose: “Nereikia klausyti tų, kurie moko, esą Apvaizda tvarko tik aukščiausiuosius pasaulio reikalus, o žemesniąją dalį krečiančios aplinkybės ir atsitiktiniai judesiai“.

Augustino filosofijoje Dievas yra visa ko pranokėjas, tad ji skamba tarsi gryna teologija. Tačiau ne kitokios yra ir kitos šios epochos sistemos. Juk pakanka žodi “Dievas“ pakeisti žodžiu “būtis“ (absoliučioji), ir atsiveria analogija tarp Augustino filosofijos ir ankstesnių, mažiau religinių laikotarpių filosofijos.

Augustinsa sukūrė grybai spiritualistinę sielos koncepciją, kurios prielaidų jau būta Platono filosofijoje ir į kurią aiškiai krypo krikščioniškoji mintis. Siela yra savarankiška substancija; ji nėra nei kūno savybė, nei kūno atmaina. Joje nėra nieko materialaus, jai būdingos tik tokios funkcijos, kaip mąstymas, valia, atmintis; kitaip nei manyta senovėje, ji neturi nieko bendra su biologinėmis funkcijomis. Siela nuo kūno skiriasi daug kuo: pirmiausia, skiriasi jų funkcijos, nes siela gali reikštis tik atsigręždama j save (galima mąstyti apie save, prisiminti save ir t. t.); antra, siela, kitaip nei kūnas, yra ne vienoje vietoje, nes ji junta dirginimą, nesvarbu, kad ir kokia kūno vieta būtų dirginama.

Siela ne tik skiriasi nuo kūno, bet yra už jį tobulesnė; prisiminus graikus, tai nebuvo nauja mintis. Tačiau jos pagrindimas buvo naujas: siela esanti tobulesnė, nes ji aartimesnė Dievui. Kūnas sunyksta, o siela yra nemirtinga; ji yra nemirtinga, nes, pažindama amžinąsias tiesas, dalyvauja amžinybėje.

Augustino koncepcijoje siejosi visos pažinimo šakos, nes jų objektas juk tas pats – Dievas. Dievas kaip viena būtis ir tiesa – tai metafizikos objektas; Dievas kaip pažinimo šaltinis – pažinimo teorijos objektas; Dievas kaip vienintelis gėris ir grožis – etikos objektas; Dievas kaip visagalis ir meilės kupinas asmuo – religijos dalykas. Nors senasis pasaulietinio pažinimo skirstymas į logiką, fiziką ir etiką tebegaliojo, tačiau jo pamatas pasikeitė: visi jie traktuojami kaip mokslai apie Die¬ vą; pirmasis Dievą aiškinąs kaip pažinimo priežastį, antrasis – kaip būties priežastį, trečiasis – kaip gėrio priežastį.

Ypatingą Dievo viršenybę pasaulio atžvilgiu Augustins siejo su tuo, jog kiekvienas kūrinys esąs baigtinis, o Dievas – begalinis. Tai, kad Dievas yra begalinis, Augustinas laikė esmine jo savybe. Palyginti su Juo pasaulis yra menkas, nes tai, kas baigtina, yra menka to, kas yra begalinis, atžvilgiu; kas tai suprato, tam nedera rūpintis baigtiniu pasauliu.

Su infinizmu susijusi kita Augustino pažiūrų ypatybė – personalizmas. Dievas yra ne tik begalinė būtis, bet ir meilės vertas asmuo. Tokia santykio su begaline būtimi samprata yra išskirtinė krikščionybės filosofinės pozicijos ypatybė, išreikšta Augustino. Dievo esmė, jo požiūriu, yra valia.

Natūralistinės Dievo sampratos tradicija nutrūko: Dievas jam yra ne vien amžinoji būtis ir pasaulio priežastis, bet ir pasaulio valdovas bei teisėjas. Tai liudijo, kad pasaulio samprata pasikeitė.

Tačiau ne tik Augustinas, ne tik krikščionybė reiškė teocentrinį požiūrį į pasaulį. Teocentriškas pirmiausia buvo neoplatonizmas. Tačiau čia Dievas nebuvo traktuojamas kaip asmuo. Su tuo susijęs ir kitas šių dviejų požiūrių skirtumas: neoplatonizmui pasaulis buvo Dievo emanacija, būtinas natūralaus proceso padarinys, o Augustinui – laisvas dieviškosios valios aktas. Pastarasis požiūris reiškia dualizmą, tuo ttarpu pirmasis požiūris – monizmą, nes manoma, kad Dievas ir pasaulis yra tos pačios prigimties.

AUGUSTINIZMO ESMĖ IR ĮTAKA

Augustinas padėjo pamatus naujajai krikščioniškajai filosofijai. Jis nutraukė klasikinę graikų tradiciją, kuriai buvo būdingas objektyvizmas ir intelektualizmas; jis laikėsi introspekcinės pozicijos, ovalią iškėlė aukščiau už protą. Pasikeitus pozicijai, pakito ir pasaulio samprata. Graikai linko į finitizmą ir natūralizmą; o Augustino požiūriu, Dievas yra begalinis, o pasaulis – antgamtiškas ir priklausantis nuo malonės. Laikantis introspekcijos pozicijos net Dievas yra suprantamas pagal savų išgyvenimų aanalogiją, o iš to plaukė personalizmas, požiūris į Dievą pirmiausia kaip į asmenį, kurio esmė yra valia; šitaip buvo nusigręžta nuo senovės universalizmo. Mintis, kad Dievas yra begalinis, nulėmė tai, jog pasaulis palyginti su Juo ėmė atrodyti menkas, todėl gimė hhelenistiniam monizmui priešingas kraštutinis Dievo ir pasaulio dualizmas. Augustino filosofinė koncepcija buvo ištisai paremta nuostata, jog valia, tikėjimas, meilė ir malonė yra verti didesnio pasitikėjimo negu protas ir patyrimas. Ši nuostata leido suformuluoti originalias, senovei nebūdingas filosofines idėjas, tad Augustinas, kaip pa¬saulio sampratos kūrėjas, atsistojo greta Platono, Aristotelio ir Demokrito.

Su šiais bendrais augustinizmo principais siejosi atskirų teorijų savitumas: jo metafizikai būdingas egzempliarizmas, kuris buvo krikščioniškoji platoniškojo dualizmo, išskyrusio idealųjį ir realųjį pasaulius, atmaina; pažinimo teorijai – apriorizmas, skelbęs, jog pažįstame amžinąsias, nuo patyrimo nepriklausančias tiesas, bei iliuminizmas, pripažinęs, jog Dievas įsiterpia į pažinimo aktą; etikai – meilės ir malonės doktrina, žmogaus laisvės ir sykiu predestinacijos pripažinimas, ne¬ gatyvi blogio koncepcija, istorijos, kaip gėrio ir blogio susidūrimo, samprata.

Tiesioginių sekėjų Augustinas tturėjo nedaug: netrukus po jo mirties prasidėjo visiškas švietimo nuosmukis. Tačiau kai po poros šimtmečių scholastai ėmėsi iš naujo kurti krikščioniškąją pasaulio sampratą, jie darė tai ant Augustino sukurtų pamatų. Jis buvo įtakingiausias krikščionybės mąstytojas; viduramžių lotynų filosofai Augustino filosofiją išmanė ir vertino nepalyginti geriau nei Rytų Tėvų palikimą. Idealistinė mąstysena iš platoniškojo šaltinio per jį sruveno į viduramžius. Augustiniškoji tradicija ilgai neturėjo konkurentų ir išliko vieninteliu ortodoksinės filosofijos etalonu; tik XIII a. Tomas Akvinietis kaip priešpriešą jai pateikė nau¬ jją krikščioniškosios filosofijos modelį, kuris savo objektyvia ir intelektualia nuo¬stata buvo artimesnis senovės filosofijai; tačiau Augustino įtaka buvo jaučiama ir vėliau. Ryškiausiai augustinizmas buvo atgimęs tris kartus:

Taigi jau Karolingų laikais Augustinas tapo svarbiausiu veiksniu, lėmusiu viduramžių mąstyseną. XIII a. jo įtaka ypatingai sustiprėjo. Tačiau XIX a. pabaigoje Leono XIII pontifikato metu, pastebimas krikščioniškosios filosofijos, o taip pat ir teologijos pakilimas, kurį pažadino Šv. Tomo Akviniečio doktrinos studijavimas. Iškyla specialiųjų pagalbinių teologijos disciplinų reikšmė, ypač istorijos studijų. Susidomima lyginamąją religijų istorija.

SVARBIAUSIOS TEOLOGIJOS SROVĖS

XX a. pardžioje suklestėjo patrologija, dogmų istorija ir egzegezė. Buvo išleisti moksliniai veikalai apie Jėzaus gyvenimą, apaštalus. Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje iškyla moralinėje teologijoje nauja kryptis, kuri bandė spręsti visumą liečiančius klausimus, daugiausia buvo susiję su žmogaus gyvenimo paskirtimi, idealų įgyvendinimą, seknat Jėzumi Kristumi. Kiti moralinės teologijos specialistai svarstė atskiras aktualijas, daugiausia liečiančias šeimą, visuomenę, tarptautinius santykius. Po I pasaulinio karo įsigalėjo neomantusianizmas, kuris pasisakė už gimdymų ribojimą, pateisino abortus ir apsaugines priemones prieš pastojimą. Tarptautoinių santykių srityje kovota prieš nacionalizmą, prieš militarizmą ir kolonializmą, būtent už ekonomiškai atsilikusių šalių išnaudojimą. Tai buvo didelė moralinės teologijos pažanga, lyginant su XIX a. nor sir šio amžiaus pradžioje buvo madingas individualizmas, kadangi daugelis manė, kad geras krikščionis turi rūpintis savo ssielos išganymu. O taip pat šio amžiaus teologai, būdami dideli patriotai, kartais linkdavo į šovinizmą arba į nacionalizmą.

Atsiradus spekuliatyviai teologijos šakai daug jos atstovų svarstė pačia aktualiausias pasauliečių intelektualų problemas, skirtas tikinčiųjų masėms.

XIX a. vokiečių teologai kūrė atskirą charizmų teologiją. Jie skelbė, kad teologija nėra mokslas, o vien iš Bažnyčios veikimo sričių. Jie bandė restauruoti Bažnyčios Tėvų mintis, bandė atrasti sąsają tarp šventumo ir šiuolaikinės mąstysenos.

XX a. pirmoje pusėje imta domėtis religijos psichologija, kuri turi padėti praktiškai pažinti, kaip žmogus tiki.

Didelę įtaką padarė ir įsteigta Popiežinė Biblijinė Komisija, kuri bandė kovoti su perdėtu modernizmu.

TEOLOGIJA KAIP MOKSLO ŠAKA

Prieš keletą metų šia tema pasisakė Miuncheno Makso Planko instituto fizikos tyrimų centro direktorius Hansas Peteris Durreris. Jo paskaitoje “Kiek mokslas atspindi tikrovę”, buvo nagrinėja tikėjimo problema, buvo keliami abstraktūs klausimai ir duodami abstraktūs atsakymai. Anot mokslininko, tikrovėje yra klausimų, kurių nepaaiškins joks moklsas: “Ne viena mums svarbi sritis, tokia kaip religija, menas, nepavaldi mokslinių stebėjimų atrankos kriterijams. Gamtos mokslai jų nei nepatvirtina, nei paneigia.”(Jurgenas Špysas, istorijos mokslų daktaras, buvęs Vokietijos studentų misijos (SMD) vadovas, Tikėjimo ir mokslo instituto direktorius. http://www.iguw.de)

Kiekvienas žmogus žino, jog egzistuoja grožis, meno, muzikos, bendravimo, draugystės grožis. Taip pat Durris svarsto ir apie Dievą, joks mokslas iš principo negali nieko aapie jį pasakyti, nes pasakyti apie Dievą galima tik tiek, kiek jis pats yra apie save pasakęs. Kalbėdamas apie pažinimą, Durreris tiegia, jog joks mokslinis metodas negali aprėpti viso tikrovės, mokslas yra tik galimybė suvokti tikrovę, bet kartais neužtenka vien svarstyti ir argumentuoti.

Apskritai teologinis mąstymas gimsta tada, kai žmogus susiduria su jį giliai sukrečiančia paslaptimo.

Istorikai informacijos apie Jėzaus gyvenimą ieško Evangelijose, Apaštalų darbuose ir laiškuose. Tačiau vienas žymiasių istorikų knygoje “Istorijos teorijos paskaitos” K. Kluxenas teigia, kad istorijos moksle naudojamas metodinis ateizmas. O tai reiškia, kad laikomasi nuostatos, kad Dievo nėra, ir viskas, kas vyksta aiškinam imanentiškai. Anot jo, problema yra ta, kad mokslinis ateizmas paverčiamas principiniu. Kai mosklininkas ima teigti, jog jis kaip mokslininkas negali tikėti Dievą, jau būna peržengtos metodiškumo ribos. Tokiu atveju metodinis ateizmas yra virtęs į principinį ateizmą.

IŠVADOS

Katalikų tikėjimas yra Dievo suteiktoji dorybė, kurios padedami mes laikome neabejotina tiesa visa tai, ką Dievas apreiškė ir per savo Bažnyčią įsakė mums tikėti (Bartkus F. 1953, p.2). Tikėti apskritai reiškia kieno nors tiesą priimti besąlygiškai ir laikyti ją savo tiesa.

Tačiau vien tikėti neužtenka, tikėjimą reikia skleisti. Jau labai anksti Bažnyčios pastangas rasti sau mokinių, padėti žmonėms įtikėti, kad Jėzus yra Dievo sūmus, imta vadinti katecheze (II Vatikano susirinkimo

nutarimai, 1986, p.130.). katechezė yra vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų tikėjimo ugdymas, ypač krikščioniškos doktrinos mokymas, išdėstytas sistemingai, siekiant juos įvesti į pilnavertį krikščionišką gyvenimą.

Protas, matematikos ir eksperimentinių mokslų pagrindas, leidžia pažinti mus supantį pasaulį ir technologiškai jį valdyti. Jis padeda atskleisti tam tikras pamatines tiesas apie mūsų prigimtį ir gyvenimo prasmę- psichologijos, etikos, sociologijos, teorinė filosofijos, mokslinės parapsichologijos, bei fundamentaliosios teologijos pagalba.

Intuicija dvasios sferoje- tai neišsenkanti doros bei visų dvasinės kilmės mokslų versmė, įkvepianti mąstymą, egzistencialistinę filosofiją, meną, humanizmą, tikėjimą. PPirmasis mąstytojas, vystęs intuicijos, kaip dieviškojo nušvitimo, teoriją ir tokiu būdu pagrindęs krikščioniškąjį tikėjimą, buvo Blaisas Pascalis(5, p.9).

Iš tiesų, intuityvus tikėjimas yra teisingas ir pagrįstas, bet tik žvelgiant iš moralinių pozicijų, nes tokį tikėjimą gali nuslopinti suvokimas, jog jo įrodymai visiškai subjektyvūs (viduje slypinčios tiesos nėra kaip patikrinti). Pasak pascalio, protingas tikėjimas negali būti tapatinamas su moksliniuose eksperimentuose atskleista racionalių tikrovės reiškinių sankloda. Suvoktas tikėjimas susijęs su išorinio pasaulio faktais ir mokslu. Religija bei teologija neturi ignoruoti gamtos mokslų atradimų, nnes be konkretaus turinio, jos rizikuoja tapti grynuoju simbolizmu (5, p.11).

LITERATŪRA:

1. Bartkus F., Aleksa P. Dievas ir žmogus. Roma, 1953.

2. Dogminė konstitucija apie apreiškimą „Dei Verbum“ // II Vatikano susirinkimo nutarimai. Vilnius- Kaunas, 1968.

3. Katalikų Bažnyčios katekizmas. Kaunas, 1996.

4. Maceina A. Religijos filosofija // RRaštai. T. 7, Vilnius, 1994.

5. Marinetti G. Kodėl aš tikiu. Vilnius, 1999.

6. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T. 11, Vilnius, 1983.

7. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T. 3, Vilnius, 1971.

8. www.spauda.lt

9. www.lcn.lt