Tolerancija krikscionybeje

Tolerantiškas krikščionis?

(Tolerancija – Lotyniškai reiškia kantriai pakeliantis, iškenčiantis.)

Įvadas arba kodėl rašau šita tema:

Krikščionybė vyraujanti religija Lietuvoje. Esame krikščionys, todėl tai jau yra pliusas gvildenant šią temą. Tuo labiau šiandien yra labai daug kalbama, kad krikščionis visų pirma neturėtų toleruoti prostitucijos, homoseksualų ar abortų, nes tai prilyginama žmogžudystei.

Tik renesanso epochoje terminui „tolerancija“ buvo suteikta filosofinė prasmė. Šia prasme terminas buvo įvestas XVI a. religinių kovų laikotarpiu žymėti religiniam pakantumui, pasisakant prieš protestantų persekiojimą arba ir prieš pačių protestantų nepakantumą.

Vėliau Volteras kkritiškai vertino krikščionybę ir įrodo kokie krikščionys yra netolerantiški pavyzdžiui kryžiaus karų metu.

Terminų apibrėžimai:

Tolerancija yra kitoniškų negu mūsų pažiūrų asmenų autonomijos pripažinimas ir gerbimas. Pripažinimas kiekvienam savarankiškai ieškoti tiesos ir gėrio.

Pakanta ir tolerancija

Kai veiksmus, kuriems nepritariame ir kuriuos vertiname neigiamai, ryžtamės iškęsti, nors ir galėtume trukdyti jiems atsirasti, tai čia yra pakanta. O kai pripažįstama teisė į tokius veiksmus ir ją gerbiame, – tai jau tolerancija.

Kyla klausimas:

Kodėl norėdamas būti tolerantiškas turi pasirinkti kentėjimą, kentėti kitų neigiamus poelgius savo atžvilgiu? Jau SSofoklis teigė, kad „nėra laimės be nelaimės“ anot graikų žmogus gimsta ir miršta kančiose.

Senajame testamente kentėjimai pateisinami – jie galiausiai esą bausmė ir tuo liudiją teisingumo įgyvendinimą. Kenčiąs senojo testamento teisuolis – paradoksas. Krikščioniškas mokymas kentėjimus priskyrė pasaulio tvarkai kaip eesminį išganymo veiksnį. Kentėjimai iš neigiamybės, su kuria reikia kovoti, tapo sielą taurinančia teigiamybe. Krikščioniškojo mentaliteto žmogus gali savanoriškai kentėti už svetimas kaltes. Kristus taip pat kentėjo dėl žmonijos. Krikščioniškoji kentėjimų koncepcija reikalauja daugiau negu kantrus iškentėjimo ,ji reikalauja ištverti kentėjimus kaip turinčius kryžiaus prasmę. Kentėjimai laikomi būdu sielai apsivalyti. Tad kentėjimai gali tapti vertybe dėl religinių ir dorovinių idealų. Religijų praktika teikia daugybę to pavyzdžių..

Vertybe laikomas ne pats kentėjimas, bet tie idealai, dėl kurių kenčiama. Tik mazochistai ar sadistai kentėjimą laikytų pasitenkinimo šaltiniu, savo veiklos tikslu.

Pakanta dažniausiai vadovaujasi didesnės vertės kriterijumi. Pvz: namuose auginu šunį, kuris skleidžia savotišką kvapą, tačiau aš su tuo taikstausi, nes šuo man yra gražus, todėl pats dedu savo pastangas ir jį maudau. IIr man visai nereikia pripažinti kažkokių šuns teisių ar jo garbės.

Tolerancija sąžinės ir proto lygmenyje.

Sąžinės dalykuose tolerancija yra labai svarbi. Ji parodo, kad mes gerbiame kitą asmenį ir skaitomės su jo nuomone. Žinojimo lygmenyje tolerancija yra neprasminga. Pavyzdžiui, kažkas įsitikinęs, kad du ir trys yra šeši. Nežinau, ar labai tolerantiški pasirodytume, jei tokiam skaičiuotojui leistume statyti tiltus ir namus. Arba jei kažkas nori važiuoti į Rusijos sostinę, o bilietą nusiperka į Kijevą. Kokia čia tolerancija, jei nepasakysime, jog žmogus suklydo? <

Anot Gėtės, tokia tolerancija yra pasišaipymas iš žmogaus. Taigi žinojimo lygmenyje tolerancija beprasmė. Du ir trys yra penki, o Rusijos sostinė yra Maskva – argi galima čia kalbėti apie kokią nors toleranciją?

Tiesos negalima įteigti prievarta. Jėga nė vieno nepriversi patikėti, kad du ir trys yra penki. O tiems, kurie įsitikinę, kad šeši, prievarta neįpirši kitokios nuomonės.

Bet tai nereiškia, kad tų, kurie sako du ir trys yra šeši, reikia šalintis. Galbūt geriau, kad jie nestatytų tiltų ir namų. Bet tiesos negalima įdiegti prievarta. Todėl tolerantiškiems reikia būti nuomonių raiškos požiūriu, bet nebūtinai tolerantiškiems dėl pasekmių, kurias sukelia tos nuomonės.

Krikščionys siekia pažinti dievo žodį ir juo vadovaujasi, iš to kyla bažnyčios autoritetas – ką teigia bažnyčia, tas yra teisinga.

Kritiškai:

Lenkų filosofas Leszekas Kolakowskis rašo „negalima tikrai žinoti, ar apreiškimo šviesoje daugiau blogio sukuria prievartos taikymas ar jos atsisakymas.. būdami žmonės, mes negalime tiksliai žinoti, kokiu mastu žemiškasis gyvenimas turi būti palenktas į šventumą. Negalime tiksliai žinoti, kokius įgaliojimus turime apreiškimo žodį aiškinti galutinai.“

Pavyzdys iš gyvenimo:

2006 metų sausio mėnesį pasirodė „Kalnapilio“ alaus reklama, kurioje buvo vaizduojamas Rūpintojėlis su ausinėmis. Tokia reklama sulaukė visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų pasipiktinimo, nes įžeidė visuomenės moralės principus ir jausmus. Vadovaujantis įstatymu tokia reklama buvo uždrausta, nors iir reklamos idėjininkai aiškinosi, tai esąs etnokultūros simbolis, o tik vėliau religinis. Tokia krikščioniškos visuomenės netolerancijos pozicija yra visiškai teisinga, nes pažeidžiamas orumas.

„Ši diskusija gali tapti puikiu pavyzdžiu konstruktyvaus bendradarbiavimo tarp valstybinių, verslo ir religinių institucijų bei kitų visuomenės grupių, kurios neabejingos savo narių nuomonei, jausmams, teisėms“, – sakė nacionalinės vartotojų teisių apsaugos Tarybos pirmininkas.

Išvada:

Religijos vaidmuo įtvirtinant žmoniškesnius santykius šiandieniniame pasaulyje yra humanistinis. Tai pripažįstant, įmanomas dialogas tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, nes abi pusės gali pasimokyti viena iš kitos. Dogmatiškas materializmas panašus į religinį dogmatizmą: tariasi atradęs absoliučią ,o ne žmogiškąją tiesą. Dialogas įmanomas tik tada, kai nei viena pusė neįsitikinusi, jog žino visą tiesą ir ja disponuoja, kai supranta, kad iš oponento galima pasimokyti.

Kalbėdami apie Dievą, Evangeliją ir Kristų, mes – tie, kurie atstovaujame Kristaus mokymui, vadovaujamės jo žodžiu ir esame kantrūs. Tačiau krikščionis niekada nebus tolerantiškas prostitucijai, seksualinėms mažumoms, kaip reiškiniams, bet, jeigu kalbame apie asmenį – prostitutę ar seksualinių mažumų atstovą, – jis bus tolerantiškas krikščioniškai, jis lauks jo, lauks susitikimo ir santykio su juo. Krikščionis – tolerantiškas žmogus – turi užmegzti santykį, kontaktą, bandyti kalbėtis, mėginti eiti kartu, kad tas žmogus pamatytų – kažkas ne taip yra jo gyvenime. O aš, kaip krikščionis, turiu padėti jjam išsivaduoti, iš to, pagal Evangeliją, neteisingo gyvenimo būdo.

Tolerancija mane įpareigoja eiti į santykį, į bendrystę, į kelionę drauge, kad padėčiau žmogui atrasti tikrąjį kelią ir jo nepasmerkti.