Tylos prasmė

Dievas,mūsų kūrėjas, davė mums kalbą, kuria jis gali būti išsakomas, nes tikėjimas ateina klausant ir mūsų liežuviai paskelbia Dangų kitiems. Bet kai Viešpats ateina kaip jaunikis, asmuo, nėra ką pasakoti, tik pasitikti ir priimti. Bendraujame su Juo vieni be žodžių, be minčių, sukeliančių daugybę klausimų, bendraujame visos mūsų esybės tyloje.

Tai, ką mes pasakojame Jam, nesvarbu niekam kitam, tik Jam, ir tai kalba neišreiškiama. Jei nesi pasiruošęs atsisakyti savo idėjų ir savieji žodžiai lieka prie tavęs, tada negali keliauti tolyn, negali bbūtu visiškai jo apkabintas.

Yra būtina įvardyti Tą, su kuriuo dalinuosi tyla ir kurio tylą aš garbinu, nes savo tyloje Jis ištaria ir mano vardą. Manyje niekada neįvyks prabudimas, jei jis nepašauks manęs iš mano tamsos. Mano paties balsas, šaukdamas savo patį, gali atsikartoti tik negyvu aidu. Tiktai tas, kuris yra Gyvenimas, gali prikelti mirusįjį. Mano prisikėlimas yra jo Žodis, nuskambėjęs mano tyloje. Jei jis nepašauks – aš liksiu miręs ir mano tyla bus tuščia tyla. Kai tik išgirstu Jį, mano ttyla tampa beribio gyvenimo tyla. Aš išgyvenu, kad ESU ir kad į mano ESU ataidi ir Jo ESU, todėl mano gyvenimas turi būt klausymas, Jo – kalbėjimas. Vadinasi, mano tylėjimas yra klausymas. Kai klausausi tik Jo, mano siela tampa auka JJam.Tyla, kuria atskiriame save nuo kitų dalykų, tampa sielos atidavimu Dievui. Todėl tyla – klausymas yra maloniausia Dievui mano auka.

Netrokšk, kad Dievas už tai tave ypatingai pamiltų ar paguostų: visų prma pats trokšk Jį pamilti. Neieškok paguodos kalbėdamas apie Dievą, bet kalbėk apie jį taip, kad Jis būtų pagarbintas. Jei sieksi Jo šlovės daugiau nei ko kito, žinosi, jog geriausias būdas paguosti kitą žmogų, yra parodyti jam, kaip reikia mylėti Dievą. Jei nori, kad tavo žodžiai apie Jį ką nors reikštų, jie turi kilti iš užsidegimo pagarbinti Jį.

Neretai yra taip, kad mūsų tyla ir maldos pasako daugiau apie Dievą nei mūsų žodžiai apie Jį. Jei surandi vienatvę tylia širdimi, kuriančioji tyla kalbės geriau nei žmonių liežuviai.

Tikroji vienatvė – tai meilės vvienatvė – ji neieško savo naudos. Mūsų vienatvė tol bus netobula, kol ką gadins nerimas ir neviltis. Gyvąją vidinę vienatvę atveria Dangaus viltis. Viltis mus visiškai išsiveda iš šio pasaulio, nors kūnu mes liekame jame.

Tie, kurie yra vejami neatidėliotinų darbų gausybės, yra nekantrūs, įsitempę, neramūs. Jie niekina miško, kalnų ir jūros tylą. Skubotumas, siekiant tikslo – nepaiso Gamtos realybės. Yra žmonių, kurie nemato medžio tol, kol jo neprireikia nukirsti. Mūsų triukšmas, mūsų reikalai, tikslai, beprasmiški jų deklaravimai – vien tik iiliuzija. Tuštybių tuštybė, sako pamokslininkas, tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė. Kas buvo, tas pat vėl bus,ir kas įvyko, tas pat vėl įvyks. nieko naujo po saule.(koh.1)

Nebūsim laimingi, jeigu visą laiką rūpinsimės, kaip mums savo gyvenime daugiau nuveikti. Laimė nepriklauso nuo veiklos gausumo. Laimė – tai vidinė tvarka, ritmas, harmonija, ramybė.

Malonu klausyti muzikos, kuri yra ne tik garsai, bet ir pauzės. Jeigu nenutilsime, neišgirsime Dievo savo muzikoje. Jeigu nesustosime poilsiui, Dievas nelaimins mūsų darbo. Jei nesustosime, kad pasinertume į tylą, į būtį toliau eikvosime savo gyvenimą, kad taptume tuo, kuo nenorime būti, toliau darysime tai, ko niekas mūsų neprašo.

Žmogaus BŪTIS yra kur kas daugiau už viską, ką Jis jaučia ar daro. Žmogaus būtis yra VIDINĖ TYLA.

todėl turi būti dienos metas, kai žmogus, kuris turi kalbėti, nutyla. Turi būti dienos metas, kai planuojantis žmogus pamiršta savo planus ir darbus, tarsi jų visiškai nebeturėtų. Turi būti metas kai maldos žmogus eina melstis taip, tarsi tai vyktų pirmą kartą jo gyvenime.

Žmogus, kuris pamilsta Dievą, būtinai pamilsta tylą, nes bijo pararasti įžvalgos jausmą, bijo triukšmo, kuris panaikina jautrumą dvasios realybei. Tie, kurie žino, kad po šio yra kitas Gyvenimas skirtas praleisti Danguje, panyra į mąstymą apie paskutinį ir svarbiausią pasirinkimą, paskirtą galą: kūnui grįžti į ddulkes, dvasiai kilti pas Tėvą.

Siela gyvena ten, kur trokšta būti, kad pasiektų tai, kas paslėpta Danguje. Tai yra tikroji vienatvė, dėl kurios nesiginčijama ir neklausinėjama.