Verba

Verba – tai magiška žalioji šakelė, kuria plakant suteikiama žmogui ar gyvuliui augumo ir gyvybės jėga, kartu jį apsaugant nuo ligų.

Žodis “verba”, giminingas lietuviškiems žodžiams “virbas”, “virbalas”, patekęs į lietuvių kalbą iš slavų kalbos XII – XIV a., dar prieš krikščionybę.

Verbų atsiradimas

Seniau tikrąja verba buvo laikomas tik kadagys. Visoje Lietuvoje buvo skirtingos verbos. Vienur buvo tik kadagys, kitur jau puošnesnės ir išradingesnės, ant virbo prikomponuotos gėlės. Suvalkijoje nebuvo kitokios verbos kaip kadagio. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusią bberželio ar žilvyčio šakelę. Senesnės moterys dėdavo ir pernykščio ąžuolo lapų. Pietryčių Lietuvoje buvo mėgstama ant medinio kotelio surišti įvairiaspalvių popierinių gėlių puokštelę. Pačios puošniausios verbos buvo Vilniaus apylinkėse. Tai buvo ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supinta spalvinga rykštė, įvairaus rašto, susidedančio iš įvairiaspalvių žolynų.

Verbų skirtingumas

Verbų rūšių ir rišimo būdų nėra daud, tačiau pačios verbos labai skirtingos ir įvairios. Verbos padarymas labai priklauso nuo meistro amžiaus, darbo įgudžiū, mokėjimo derinti spalvas. Rodos tokios pačios vverbos ištiesų yra labai skirtingos. Jos viena nuo kitos skiriasi spalvų gama, ornamentu, raštų ritmu. Dauguma meistrų turi savo mėgstamiausius raštus. Jais dažniausiai riša. Vieni meistrai suriša kuklias, pedantiškas verbas, kiti – labai ryškias, kontrastingas, ir pasipūtusias.

Verbų gaminimo sezonas pprasidėdavo jau nuo Užgavėnių ir trukdavo penketą savaičių, iki Verbų Sekmadienio. Nežiūrint to, kad jau pavasarį sėdavo žolynus, o vasarą juos rikdavo ir džiovindavo.

Verbų darymas

Verbų gamybai tereikia peilio, žirklių ir siūlo. Aplink 30 – 50 cm. ar net 1 metro ilgio tiesaus lazdyno daroma verba. Viršuje stipriai pririšama lendrūno, nendrių, smilgų ar kitokių augalų kuokšteliai. Suformavus viršūnę ir dešine ranka pamažu sukant virbą, su kaire prie jo gjostomi žolynai ir renkamas raštas. Dirbant siūlas turi būti gerai įtemptas.

Verbų rūšys

Ryšėajai, įvairiai derindami augalų rišimo prie virbų būdus, padaro be galo įvairių verbų. Visos jos savaip įdomios, skirtingos. Nėra nei vienos visiškai vienodos verbos. Pagal formą verbas galima suskirstyti į penketą rūšių: volelines, rykštelines, plokščiąsias, figūrines ir vainikines.

Volelinės vverbos daromos iš samanų , kraujažolių, įvairiaspalvių žiedelių. Jie išdėstomi kuokšteliais aplink virbą. Tai seniausias raštas. Besikeičiančios spalvos kartojasi per visą verbą.

Rykštelinės verbos dažnai buna su smulkiomis viršūnėmis, o kartais ir be jų. Dažnai šios verbos rišamos iš kultūrinių sausučių, šlamučių žiedų, įterpiant motijukų, pataisų, katpėdėlių ar javų kuokštelių. Kaitaliojant žiedelių spalvą galima surišti vis skirtingą verbą.

Plokščiosios verbos savo forma primena paukščio plunksną. Nuo pat viršūnės iki pat apačios iš vienos ir kitos virbo pusės rišama motiejuko ar rrugio varpa. Iš abiejų pusių dedami skirtingų spalvų žiedai,todel verba pasukus kita puse, atrodo,kad butų vėl kita verba. Dažnai pririštų varpų viršūnes prilenkiamos prie koto ir jos primema širdelės formos rėmelį.

Figūrinės verbos buvo rišamos iš rugių varpų kuokštelių, taip jie primena varpelius. Vėliau tarpeliai buvo užpildomi įvairiaspalviais žiedeliais. Šias verbas dar paįvairina žiedelių vėrinėliai, prie specialių atšakų pririšti iš rugių varpų ar nendrių suformuoti žiedeliai. Tokios verbos labai primena palmes.

Vainikinės verbos, tai vienašonės panašios į mažą vainiką. Vainikinės verbos rišamos iš motiejukų ir gubojų laisvai įterpiant didžiulius sausučių ar šlamučių žiedus. Centre iš gėlių padaromas didelis iškilus žiedas.

Verbų Sekmadienis

Dažniausiai balandžio mėnesį pasitaiko didžioji pavasario laikotarpio šventė-Velykos, o paskutinis sekmadienis prieš jas-Verbų Sekmadienis. Tai pavasario pabudimo šventė. Kartu tą dieną pabunda ir atgyja Lietuva. Ji sumirga įvairiomis, ryškiomis spalvomis. Vaerbų sekmadienis arba Verbinės daugelyje Europos šalių vadinamos Palmių sekmadieniu.

Verbos bažnyčioje

Visoje lietuvoje manyta, kad Verbų sekmadienį visi kas eina į bažnyčią būtinai turi turėti po kadagio šakelę ar kokią kitą verbelę. Moterys savo verbas dar perrišdavo raudonu vilnoniu siūlu. Tikėdavo, jog tuo siūlu apsirišus juosmenį per rugiapjūtę, pusiaujo neskaudės.

Verbos “užkeikimas”

Vianas iš ryškiausių Verbų Sekmadienio papročių – plakimas verba. Tai tarsi užkeikimo formulė: “Ne aš plaku, verba plaka! Ar žžadi margutį?” (53psl.1knyga). Šia formule tarsi pabrėžiama, jog žmogus yra tik kažkieno valios vykdytojas. Toji galia – visžaliame kadagyje įsikūnijusi gyvybė, kuri turi pavasarį žmogų pažadinti naujai ūkio veiklai, atgimimui. Kartais ši formulė yra dar labiau išplėtojama. Taip daroma norint priminti, jog artėja piemenėlių darbo metas:

“Verba plaka, ne aš plaku.

Paganyk telyčią, nepamesk trinyčių!

Būk sveikas per vasarą,

Lupk šašus su plaštaka.”

(53psl.1knyga)

Šiais posmais linkima sveikatos, laimės. Visose formulėse pabrėžiama, kad plaka verba, o ne žmogus.

Europos papročiai

Visoje Europoje tikima, kad šią dieną pašventinus visžalių augalų šakeles jomis žadina paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda išlaikyti sveikatą. Tokio tikėjimo kupina ir lietuvių papročiuose.

Lietuviai “apsiginimui nuo velnių ir perkūno” iš pašventintos verbos padarydavo kryželius, užkišdavo už trobų durų, langų ar vartų ir tikėdavo, kad juos tai apsaugos nuo blogybių.

Lietuvių papročiai

Lietuviai turėjo daug pašventintos verbos naudojimo papročių.visi jie vienaip ar kitaip buvo susiję su namais, pasėliais ar gyvuliais. Užėjus audrai su perkūnija verbą degindavo ar bent pasmilkydavo krosnyje. Šventi dūmai turėdavo nuvyti debesis. Verbos šakutę įkišdavo į dirvą, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių. Sukirsdavo šakelia vaikams, kad tie greičiau augtų. Dėdavo į bičių avilius, kad bitės būtų sveikos. Verbele paliesdavo pirmą kartą varomus galvijus ganytis, kad per vasarą sveiki išsiganytų. Kai per vverbų dieną jaunas muša jauną, tai būna gražūs; kai senas seną – laimingi. Visi šie prietarai rodo, kad žmonės tikėjo žaliosios šakelės galia.

Verbos šiais laikais

Nors ir šventinamos Verbų Sekmadienį bažnyčioje, dabartinės verbos, kurios daromos ant virbų. Tačiau šios verbos neperėmė kadagio ar kitų žalumynų funkcijos, jos yra tiktai gražiais tautodailės dirbiniais.

Šiais laikais su verba sveikinami jubiliatai, dovanojama svečiams, dedama prie mirusiojo karsto. Verba kaip ir žvakutės liepsna šiandien suvokiama kaip amžino ryšio tarp gyvųjų ir mirusiųjų simbolis.

Panaudota literatūra:

1. “Mūsų metai ir šventės”

Angelė Vyšniauskaitė 1993m.

Kuanas “Šviesa”150psl.

2. “Velykų šventės”

Juozas Kudirka 1992m.

Vilnius “Mokslas”95psl.

3. “Mes sulaukėm Velykėlių”

1989m. Vilnius”Periodika”60psl.

4. “Lietuvos liaudies kalendorius”

Stasys Gutautas 1991m.

Vilnius “Vyturys”87psl.

5. “Lietuvos etnologija”

Pranė Dundulienė 1991m.

Vilnius “Mokslas”406psl.