Vienuolynai

Kražiai miestelis Kelmės rajone, 16 kilometrų į vakarus nuo Kelmės, abipus Kražantės.

Miestelis ant Kražantės upelio kranto, labiausiai pagarsėjęs 1893 m. čia įvykusiomis Kražių skerdynėmis. Mažai kam žinomas Kražių miestelis buvo pagarsėjęs beveik viso pasaulio spaudoje. Ilgą laiką plito jo garsas ir Lietuvoje.

Valdžia nutarė panaikinti Kražių vienuolyną, bažnyčią ir kapines (1891m.). Vyskupas Paliulionis, gavęs įsakymą (1892m.) išgabenti vienuoles I Kauną, kurį laiką delsė, rūpindamasis, kad įsakymas būtų pakeistas, bet pagaliau liepė jį vykdyti. Reikalai ėjo vis blogyn ir blogyn. TTuo tarpu žmonės sujudo. Vidaus reikalų ministras generalgubernatoriui siuntė raštą kuriuo pranešė, kad „Aukščiausias Viešpats“ dėl Kražių benediktinų vienuolyno trobesių ir žemės aukščiausiai teikėsi duoti tokį įsakymą:

1. Kauno sekmadieniniai cerkvei atiduoti priklausiusį panaikintam Kražių benediktinų vienuolynui ežerą , esantį ties Paežerių sodžiaus Kauno gubernijoje.

2. Atiduoti iždui vienuolynui priklausiusius Audenių palivarke vėjinį malūną ir žemę rusų kolonistams apgyvendinti.

3. Kražių vienuolyno bažnyčią ir visus vienuolyno ir jo ūkio trobesius nugriauti, gautąją po to medžiagą ir prie vienuolyno prieinančią jo žemę atiduoti ūūkio mokyklai tame miestelyje steigti.

Šią aukščiausią valią , apie kurią sykiu duota žinia vyresniajam šventojo Sinodo prokuratoriui vidaus reikalų ministrui ir valstybės turtų ministerijos valdytojui, turiu garbę jūsų Ekscelencijai pranešti , kad būtų atlikti reikalingi įsakymai.

Buvo paduoti kkeli prašymai užtarimo ne tik carui, bet ir net užsienio valdovams. Caro atsakymo nesulaukdami, žmonės ėmė dieną ir naktį budėti bažnyčioje, nes bijojo, kad policija jos neuždarytų nesulaukusi atsakymo. Į bažnyčią sugužėdavo žmonių lyg per Velykų naktį. Trūkdavo oro, buvo pilna zakristija, ir šventorius. Maždaug vienodo amžiaus moterys klūpojo, kaip ir kiekvieną sekmadienį, su tomis pačiomis žalsvomis, juosvomis milelio sukniomis, margas skaras per pečius persimetusios, bet jų veidai ne tiek maldos buvo nuteikti, surimtinti, kiek slapto skausmo ir pikto pasiryžimo. Ir, rodos, visi bažnyčioje, kurie tik įstengė jas matyti, suprato tų moteriškių uždavinį ir giedojo giesmes, dairėsi į didžiąsias duris, pasitikėdami. Kad Švenčiausias nebus paliestas.

Policija daug kartų bandė išvaikyti žmones. O valdžios įsakomi kunigai mėgino išnešti iš bažnyčios ŠŠvenčiausiąjį, tačiau žmonės neleido. Keturis kartus bandė išnešti švenčiausiąjį, klebonas pradžioje gražiuoju paskui griežtai įsakė išpildyti vyskupo ir caro įsakymą. Žmonės labai saugojo švenčiausiąjį, kai jie jį išsaugojo ir padėjo ant altoriaus, jei tuo momentu būtų sujoję tūkstančiai kazokų, jei būtų armotomis šaudę, bažnyčioje niekas nebūtų girdėjęs. Visi klūpėjo bažnyčioje buvo nebe žmonės, bet viena ištisa giesmė, nusilenkimas Dievo galybei ir meilei.

Gubernatorius Klingenbergas apsistojo Šiauliuose ir laukė žinių iš Kražių. Tikrų žinių dar nebuvo, tik atgarsiai, kad kražiečiai jokiu bbūdu nepasiduosią, iš bažnyčios geruoju neisią, pasiekė ne tik Klingenbergą, bet ir jojo artimuosius.

Šiauliuose pašnibždomis kalbėjo, kad to meto lietuvių inteligentai ir bajorai buvę išleidę atsišaukimus, ragindami kražiečius kovoti su rusais ne tik dėl bažnyčios, bet ir dėl laisvės. Šis žodis, lenkų socialdemokratų, rusų dekabristų liaudininkų paskleistas, prigijo Lietuvos inteligentų širdyse, o jie mesdavo jį ne tik į savo sluoksnius bet ir į ūkininkų, darbininkų lūšneles ir protą. Žodis laisvė, garsioji Lietuvos praeitis per tuos žmones buvo persimetusi į „Varpą“ ir kitus lietuviškus laikraščius, kurie, kad ir nerado Kražių apylinkėse šiltos ir amžinos gūžtos, nes maža kas apie „Varpą“ ten buvo girdėję , bet vis dėlto „Kelkite, kelkite, kelkite“ vieną kitą kaimietį jau ankščiau buvo pasiekęs.

Klingenbergas kilimo vokietis, bet buvo seniau priėmęs provoslaviją. Prie Vilniaus generalgubernatoriaus Totlebeno jis tarnavo prokuroro padėjėju, vėliau buvo Vilniaus policmeistreris. Kai generalgubernatorių Kochanovą dėl jo liberalinių požiūriu ir neryžtingumo atleido, Klingenbergą pakėlė į Kauno vicegubernatorius. Jis nepasižymėjo administraciniais gabumais, bet buvo paslaugus, parodė visišką paklusnumą, nekentė katalikų ir iš viso vadinamųjų kitataučių.

Kražių bažnyčią uždaryti savo jėgomis, nesišaukiant kazokų. Klingenbergas svajojo nuo pat pirmosios gubernatoriavimo dienos. Tai buvo ne tik jo asmeninio pykčio objektas, bet noras pasitarnauti ir tikrasis valdžios politikos nujautimas.

Anais llaikais rusų valdžia, ypač tam tikri šovinistai valdininkai, puikiai numanė, kad užgniaužti pabudusią tautinę gyvybę galima tik išrovus tikėjimą. Rusų valdžia čia vienoj, čia kitoj vietoj jau buvo padariusi bandymų ir, nors tie bandymai nedavė lauktų pasėkų vis, dėlto buvo proga savo veiklą parodyti valdžiai tinkama prasme ir be abejo, pateisinti milžiniškas išlaidas. Spaudos draudimas, rusų raidės perbėgo per Lietuvą kaip alkanas vilkas, nepateisinęs savęs, o tik davęs gerų vaisių pavergtam ir jau kurį laiką bemiegančiam kraštui.

Kad galėtų galutinai ir tikrai ištirti žmonių nuotaiką ir ją pranešti gubernatoriui, apskrities viršininkas (isprauninkas) Vichmanas, gubernatoriaus įsakytas, dar kartą atvyko į Kražius keturias dienas anksčiau už Klingenbergą.

Paskyręs bažnyčiai uždaryti galutinį terminą lapkričio 10 dieną, gubernatorius Klingenbergas buvo įsakyme pabrėžęs, kad tos dienos išvakarėse susirinktų Vichmano vadovaujami septyni policijos valdininkai, penkiasdešimt raitų sargybininkų ir dvylika žandarmenijos puskarininkių. Varniuose, už tai trisdešimt verstų nuo Kražių, stovėjo trečiasis kazokų pulkas. Šitam pulkui buvo įsakyta, kad davus žinią trys šimtai kazokų būtų pasiruošę įžygiuoti į Kražius. Dar iš Kauno neišvažiavęs, gubernatorius Klingenbergas gavo iš Raseinių dvi telegramas, kad Kražių bažnyčioje nuolat budi apie 50 vyrų ir moterų, o miestelyje iš apylinkės esą prisirinkusių apie 300. Klingenbergas dėl tų žinių nerimavo, stačiai pyko. Jis sakė negaląs ssuprasti, kaip paprasti, bemoksliai „mužikai“ drįsta priešinti caro įsakymui. Savo pareigūnams karčiai prikaišiojo, kad jie nemoką laiku griežtai ir energingai pasielgti, nesuprantą žmonių psichologijos.

Šiauliuose Klingenbergas taip pat gavo telegramą. Paaiškėjo, kad žmonės, apie jo atvykimą sužinoję, telkiąsi į Kražius, o bažnyčia esanti pilnutėlė. Ši žinia visai suerzino gubernatorių. Lapkričio devintą jis išvyko iš Šiaulių. Kelmėje jį pasitiko policijos komisaras Hofmanas ir pranešė, kad Kražiuose neramu.

Pagaliau atvyko bažnyčios uždaryti patsai Kauno gubernatorius Klingenbergas su dideliu būriu policijos. Jis veltui bandė prikalbėti žmones išeiti geruoju iš bažnyčios – tie nesiskirstė. Gubernatorius vis dar delsė, vis nenorėjo, kad jam dalyvaujant bažnyčia būtų uždaryta su kazokų pagalba. Jis svajojo pabrėžti savo asmens orumą, parodyti drąsą prieš nepatenkintą, nerimstančią minią ir sugebėjimą ją nuraminti ir pasiduoti jo imperatorinės didenybės valiai. Imperijos valdžios viršūnėse toks žygis geriau atestuotų jo administracinius gabumus. Ilgai sėdėjęs pasirėmęs galvą, gubernatorius nutarė tą pačią naktį, nelaukdamas kazokų, bažnyčią uždaryti.

Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia pastatyta 1763 m

Rusams pavartojus jėgą, šventoriuje susibūrę pagaliau ginkluoti vyrai puolė ginti mušamųjų, ir kilo smarkios muštynės su policija. 1893 lapkričio 21-22 dienomis įvyko Kražių skerdynės. Sušvilpė bizūnai, sužvangėjo kalavijai, vyrai suvaitojo, moterys, suriko, prapliupo nesavais balsais. Žandarai kapojo bizūnais per galvas, per

veidus, kad paskui galėtų atrinkti, kurių priešintasi gubernatoriaus įsakymui. Vienui sumušti, sukruvinti kniustiniu, klupiniu be apžvalgos bėgo iš bažnyčios, kiti slėpėsi prie altorių, už klausyklų arba, vienas kitą apsikabinę, tempėsi patys nežinodami kur. Jos truko iki pat ryto, ligi atvyko pareikalauti būrys kazokų, ir minia žiauriausių būdu buvo išsklaidyta. Jos įveikė pasipriešinimą ir išvadavo bažnyčios palėpėje užsibarikadavusį gubernatorių, pro minią jis negalėjo išeiti iš bažnyčios. Jo įsakymu 16 žmonių buvo nuplakta, žmones nuogai nurengdavo, užversdavo ant galvos drabužius, surišdavo kojas iir krėsdavo po penkiolika, po trisdešimt ir po penkiasdešimt bizūnų. Jis leido kazokams siaubti miestelį ir gretimus kaimus. Penkiasdešimt kazokų jodinėjo po miestelį, apylinkes, gaudė bizūnais, kalavijais paženklintus žmones ir varė pas gubernatorių. Ties Kražante būrys kazokų pasivijo bebėgančius, bet šie puolė į vandenį, plaukė, klampojo, nors vanduo buvo ledeliu apsiklojęs. Kai kurie prigėrė, įvyti į patvinusią upę Kražantę, upė tada sruvo krauju, o kiti, sugaudyti prie bažnyčios ir namuose, buvo suvesti prie valsčiaus valdybos, skaudžiai išplakti ir susodinti į kkalėjimus. Iš kai kurių trobų net pro langus mėtė pusgyves moteris ir vaikus. Tada maldininkus puolė 70 žandarų ėmė juos varyti iš bažnyčios. Gynėjai pasipriešino. Kražiškiai buvo nugalėti. Devyni iš jų per susirėmimus žuvo, 44 buvo sunkiai sužeisti, apie 150 ssuimta ir pasodinta į kalėjimą. 370 žmonių tardyta, 71 atiduoti teismui (34 valstiečiai, 27 bajorai, 10 miestiečių). Apie šimtą keturiasdešimt kražiečių vyrų ir moterų, sukruvintomis galvomis, nugaromis, vienmarškinių, buvo verste suversti į vežimus ir išvežti į Šiaulių, Tauragės, Kauno net Vilniaus kalėjimus.

Kražių bažnyčios gynėjų teismas įvyko beveik po metų Vilniuje. Kražių byla garsėjo visuose gyventojų sluoksniuose. Buvo kalbama, kad keletas teisėjų vengę patekti į sąstatą ir dėjęsi sergą. Visuomenės pasipiktinimas valdžios priemonėmis buvo toks didelis, jog kaltinamuosius veltui apsiėmė ginti žymiausi Rusijos advokatai. Suimtieji buvo kaltinami padarę, iš anksto suplanuotą, inteligentų ir lietuviškųjų laikraščių sukurstytą maištą. Tačiau advokatai, remdamiesi

liudininkų parodymais, įrodinėjo, kad dėl įvykių kalta pati administracija, kuri užpuolė nekaltus žmones besimeldžiant. Jie net reikalavo bausti ne kaltinamuosius, o vvaldininkus, kad šie daugiau nebesavivaliautų ir nebedarytų Rusijai gėdos prieš pasaulį.

Teismas taip pat švelniai pažiūrėjo į kaltinamuosius ir jiems paskyrė mažas bausmes. Be to, pačiam teismui prašant, caras jiems dovanoji visas bausmes; buvo palikta po metus kalėti tik 4 vyrams, kuriems teismas buvo paskyręs po 10 metų katorgos. Tuo būdu administracija buvo aiškiai sukompromituota.

Už tiesą, už teisybę kovojo kražiečiai, O tos Kražių skerdynės – tai visos Lietuvos istorija. Tai yra atviros rusifikacijos pasekmė – pasipriešinimas prieš atvirą rrusifikaciją. Grubiomis, paprastomis rankomis.

Kražių įvykių reikšmė tautiškajam judėjimui buvo nepaprastai didelė. Rusų žiaurumas pirštu prikišamai parodė priespaudos jungą, o laiminga bylos pabaiga padrąsino dar griežčiau kovoti su priespauda. Lietuviškoji spauda dar labiau paplito; šaukdama į kovą, ji nuolat rodė šitą dangaus keršto šaukiančių rusų valdžios nuodėmę – Kražių skerdynes. Į kovą pradėjo reikštis pasipriešinimas mokyklose: mokiniai atsisakinėjo kalbėti rusiškai maldas, eiti į cerkves ir ėmė burtis į kuopeles.

Kražių skerdynės pasaulyje sukėlė didelį pasipiktinimą caro valdžios vykdoma nacionaline priespauda, kitatikių nepakantumo politika. Vakarų Europos ir JAV spaudoje buvo paskelbta ją smerkiančių straipsnių. JAV laisvamaniai ir demokratai lietuviai J. Šliūpo ir kitų iniciatyva surengė mitingų nusiuntė protestus carui ir popiežiui. Buvo smerkiamas popiežius Leonas Xlll, kuris 1894. lll. 19 enciklikoje Lenkijos vyskupams ragino tikinčiuosius klausyti pasaulietinės valdžios ir tuo netiesiogiai parėmė surengėjus. Po to, kai enciklika su pritarimu buvo paskelbta laikraštyje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, ją „Varpe“ pasmerkė Vincas Kudirka; dėl jos kilo liberalų ir klierikų polemika. Vėliau darbininkų spaudoje pasmerkė F. Dzeržinskis, V. Kapsukas, Z. Angarietis. Kražių skerdynės sustiprino Lietuvos gyventojų anticarines nuotaikas. Lietuvos buržuazija panaudojo Kražių skerdynes nacionaliniai nesantaikai kurstyti, klerikalizmo ideologijai skleisti.

Šis istorinis įvykis, žinomas Kražių skerdynių vardu, rado atgarsį pasaulyje, sukeldamas didelį pasipiktinimą caro valdžios vykdoma nacionaline ppolitika. Lietuvoje minėti įvykiai daugeliui kartų tapo katalikybės ir lietuvybės gynimo simboliu. Šiuo metu garsią miestelio istoriją mena Kražių kolegijos pastatas, Vytauto parapinės bažnyčios varpinė, Šv. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia bei pats miestelio centras, kuris yra vertinamas kaip urbanistikos paminklas.

KRAŽIŲ BUVĘS JĖZUITŲ VIENUOLYNAS BEI KOLEGIJA

Kražiai

.

Kražių kolegijos burso koridoriai

Kražių varpinė

Istorinės Kražių apylinkių vietos