Vilniaus stačiatikių vienuolynas

VILNIAUS STAČIATIKIŲ VIENUOLYNAS

ir Šv. Dvasios cerkvė

 

Stačiatikių vienuolynas prie Šv. Dvasios cerkvės užima dvi dideles

posesijas, plytinčias ant kalnelio prie Aušros vartų gatvės ir 1808 m.

K.Grunerto nubraižytame Vilniaus plane pažymėtas 17 ir 18 numeriais, dab.

Vilniaus 49 kvartalas. Cerkvė ir vienuolynas veikia nuo 1597 m. 1997 m.

vienuolynas šventė 400 metų jubiliejų.

Stačiatikių vienuolyną sudaro du – vyrų ir moterų – vienuolynų korpusai.

Kadaise abu vienuolynai buvo atskirti tvora. Moterų stačiatikių, senuose

šaltiniuose vadinamų czernicy, vienuolynas šioje vietoje įsikūrė XV – XVI

a. sandūroje, pasak legendos, LDK didžiajai kunigaikštienei Aleksandro

Jogailaičio žmonai Elenai 1495 m. atvykus iš Maskvos į Vilnių ir jai

padedant. Tėvas Rusijos caras Jonas III įsakė dukrai, ištekančiai už

kataliko lietuvio, nekeisti tikėjimo. Vestuvių apeigos vyko Vilniuje du

kartus: Katedroje ir stačiatikų Skaisčiausios Dievo Motinos metropolinėje

cerkvėje (prie bernardinų bažnyčios). Lietuvių tolerancija krašto gyventojų

tikėjimo atžvilgiu leido paskelbti kitatikę kunigaikštiene, remti jai savo

bendratikius. Aleksandrui tapus Lenkijos karaliumi, lenkai atsisakė

vainikuoti jo rusę žmoną Lenkijos karaliene. Apie ankstesnius stačiatikių

vienuolynus Vilniuje žinių nėra.

Stačiatikės vienuolės, įsikūrusios miesto pakraštyje, pasistatė medinius

vienuolyno pastatus ir mūrinę Apreiškimo koplyčią, prie kurios buvo

kapinaitės. XIX a. šie pastatai perstatyti, koplyčia tapo vienuolyno

korpuso dalimi.

Senovėje stačiatikių vienuolyno komplekso plotas buvo didesnis negu

dabar. Vienuolynui priklausė greta esantys pastatai dab. Aušros vartų g. 6

ir 8 („Medininkų” restoranas ir Italijos ambasados rezidencija). Čia buvo

ūkinės paskirties patalpos, kurias XIX a. vienuolynas nuomojo, įkurta

parduotuvė, kieme buvo akmeninių antkapių dirbtuvės. Buvusiame

administraciniame vienuolyno name (dab. išnuomotas Italijos ambasadai)

gyveno archimandritai.

Dabartinį stačiatikių vienuolyną įkūrė Vilniaus Švč. Trejybės stačiatikių

brolija. 1584 m. kitų Vilniaus cechų ir brolijų pavyzdžiu brolija parengė

savo statutą, kurį 1588 m. patvirtino Vilniuje lankęsis Konstantinopolio

patriarchas Jeremijas II, o 1589 m. jį papildė karalius Zigmantas Vaza,

leisdamas brolijai išlaikyti ligonines, spaustuves, o savo spaude išraižyti

Švč. Trejybės atvaizdą. Brolija veikė prie XVI a. pradžioje Konstantino

Ostrogiškio pastatytos mūrinės Švč.Trejybės cerkvės, tačiau, kai 1596 m.

Lietuvos stačiatikius suskaldė lotynų ir graikų krikščionių Bažnytinė

unija, vadinamieji dizunitai, arba Švč.Trejybės brolija, įsikūrė dabartinio

vienuolyno vietoje, 1597 m. pasistatė medinę Šv. Dvasios cerkvę, prie

kurios įkūrė penkių klasių mokyklą, išdidžiai vadintą kolegija, o senąją

stačiatikių spaustuvę perkėlė į Vievį, ttoliau nuo Vilniaus. Kadangi šioje

miesto dalyje nuo seno gyveno daug stačiatikių, brolija nesunkiai įsigijo

kelis mūrinius namus, davusius pradžią kolegijai ir vyrų vienuolynui.

Pirmasis vyrų vienuolyno viršininkas ir mokyklos rektorius buvo Leontijus

Karpovičius (1580-1620), kilęs iš Pinsko stačiatikių šventiko šeimos. Jis

parengė vienuolyno regulą, remdamasis šv. Bazilijaus Didžiojo stačiatikiams

parašyta regula, kurią pavadino „Kinovion’ ili izobraženie Evangel’skogo

inočeskogo obščago žitija.”, ir 1618 m. išspausdino Vilniuje. Buvo

stačiatikių spaustuvės korektoriumi. 1615 m. tėvas Leontijus jau vadinamas

archimandritu, o 1620 m. nominuotas stačiatikių vyskupu, miršta Vilniuje.

Privilegiją mūrinei Šv. DDvasios cerkvei statyti 1633 m. suteikė Lietuvos

Lenkijos karalius Vladislovas Vaza, o statybą prižiūrėjo jau antrasis

vienuolyno viršininkas Meletijus Smotrickis (1578-1633). Šv. Dvasios

atsiuntimo titulo   cerkvė baigta 1638 m. Barokinė trinavė, lotyniško

kryžiaus plano bazilika su kupolu, dvibokščiu fasadu, plačiu barokiniu

frontonu, idealiai atitiktų barokinės jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčios (1604-

1618) struktūrą, jeigu ne trys pusapvalės apsidės presbiterijoje, būdingos

kitoms mūrinėms Lietuvos cerkvėms (pvz., Švč. Trejybės, 1514), ir fasado

vertikalumą pabrėžiantys bokštai, pastatyti centrinės navos plotyje.

Cerkvės architektūrą smarkiai paveikė XVII a. pradžioje Lietuvoje aktyviai

plitusi jėzuitų propaguota Il Gesu barokinės šventyklos programa, kurios

esmę sudarė dominuojantis kupolas ir priartintas didysis altorius šviesioje

plačios centrinės navos erdvėje, leidžiantis tikintiesiems pajusti Dievo

artumą. Cerkvės ikonostasas turėjo tris altorius: centrinį Šv. Dvasios

atsiuntimo ir du šoninius, skirtus prie cerkvės veikusioms brolijoms –

studentų kolegijos Konstantino ir Elenos titulo bei Šv.Jono Evangelisto

titulo pirklių brolijos. Senoji Švč. Trejybės brolija liko prie centrinio

Šv. Dvasios atsiuntimo altoriaus. Prie cerkvės šiaurinėje pusėje pastatyta

varpinė.

XVI a. pabaiga- XVII a. I-oji pusė – tai Švč. Trejybės stačiatikių

brolijos ir Šv. Dvasios vienuolyno renesanso metas. Diskusinė atmosfera,

kurią XVI a. įžiebė Lietuvos protestantai, tęsė jėzuitai ir unitų veikėjai,

vertė ir stačiatikius neatsilikti, lavintis, skelbti savo idėjas. Šv.

Dvasios vienuolynas išugdė Lietuvai žymių stačiatikių inteligentų: Melecijų

Smotrickį, parengusį pirmąją „Slavų gramatiką” (Vievis, 1619) ir poleminį

traktatą „Trenas” (Vilnius, 1610), archimandritą Petrą Mogilą, 1646 m.

Kijeve išleidusį stačiatikių „Maldyną”. Vienuolynas išlaikė Vievio

spaustuvę, vien P. Mogilos vadovavimo laikais (iki 1647 m.) išleidusią 15

pavadinimų knygų. Vienuolyno mokykloje buvo mokoma rusų, slavų, lenkų,

lotynų ir graikų kalbų, logikos ir dialektikos. Studentų kolegijos brolija

1635 m. išleido lenkišką knygelę mirusio rektoriaus I. Bobrikovičiaus

atminimui. Šv. Dvasios vienuolynui buvo pavaldūs kiti LDK stačiatikių

vienuolynai (Minske, Slucke, Vievyje, Pinske), o Šv. Dvasios cerkvė tapo

Lietuvos stačiatikių metropoline šventove.

Vėlesnė Vilniaus miesto istorija paliko skaudžių žymių ir stačiatikių

vienuolyno gyvenime. XVII a. vidurio karai, miesto nuniokojimas, jėzuitų ir

unitų įsigalėjimas, basųjų karmelitų dominavimas prie Aušros vartų

koplyčios nustelbė intelektualiai silpnesnę stačiatikių bendruomenę, kuri

pamažu prarado pozicijas magistrate ir buvo nustumta į miesto ir valstybės

gyvenimo periferiją. Turėjo įtakos ir tai, kad XVII a. pabaigoje LDK

bajorijos dauguma pasirinko katalikybę, o miestiečiai nuskurdo, tad ir

vienuolynas nebeteko turtingų rėmėjų. Šv. Dvasios vienuolynas neišvengė

didžiausių miesto nelaimių: 1701-1709 m. Šiaurės karo ir maro, XVIII a.

vidurio gaisrų, 1794 m. Kosciuškos sukilimo ir 1812 m. prancūzų invazijos.

1749 m. cerkvė sudegė. Ją rekonstravo žymus Vilniaus baroko architektas

Jonas Kristupas Glaubicas (1737-1767). Vietoje sudegusio jis pastatė

barokinį ikonostasą, banguotais karnizais suskaidytą į tris mažėjančius

tarpsnius, papuoštą kolonomis ir skulptūromis. XIX a. 12 ikonostaso

paveikslų sukūrė Vilniaus tapytojas akademistas Ivanas Trutnevas.

XIX a. cerkvė sulaukė dar vienos rekonstrukcijos. Po 1864 m. sukilimo

generalgubernatorius N. Muravjovas iišleido potvarkį „likviduoti lotyniškos

dvasios liekanas cerkvių architektūroje” (Vl. Drėma). 1873 m. vietoje žemo,

paslėpto po stogu, būdingo ankstyvajam barokui kupolo pastatytas ant aukšto

būgno iškeltas, kokį ir dabar matome; žymiai pakeistas fasadas- nugriautos

voliutos ir banguotas frontonas tarp bokštų, kuris dar matyti 1834 m.

gatvės išklotinėje. Vėlyvojo baroko formų varpinė perstatyta klasicizmo

stiliumi.

Cerkvėje palaidotų trijų Vilniaus stačiatikių kankinių kulto istorija

prasideda 1364 m., kai Kijevo metropolitas Aleksejus paskelbė jų paminėjimo

dieną. Istorikai laikosi nuomonės, kad Antonijus, Eustachijus ir Jonas 1346

ar 1347 m. valdant Algirdui buvo nužudyti dėl politinių motyvų. Stačiatikių

tradicija skelbia, kad jų būta lietuvių, didžiojo kunigaikščio dvariškių,

slapta priėmusių stačiatikybę ir sekusių Rytų krikščionių papročiais. Už

tai, neva, pagonys, pastebėję juos pasninkaujant, auginant ilgus plaukus ir

barzdas, nukankino ir pakorė ant ąžuolo, augusio dabartinės Švč. Tejybės

cerkvės vietoje. 1547 m. Maskvoje jie buvo oficialiai paskelbti stačiatikių

šventaisiais, balandžio 14 (pagal dab. kalendorių – 27) tapo jų šventės

diena, jie įtraukti į visus stačiatikių religinių švenčių kalendorius,

sukurta šių šventųjų vaizdavimo tradicija. Ikonografiją pirmasis aprašė A.

Vijūkas-Kojelavičius, vėlesni jėzuitų ir unitų rašytojai išplėtojo jų

gyvenimo ir kankinystės istoriją. Antonijų, Eustachijų ir Joną, kaip

vietinius tikėjimo kankinius krikščionis pripažino ir garbino Lietuvos

unitų tradicija. XIX a., caro valdžiai ėmus unitus persekioti ir uždarinėti

jų cerkves, nuspręsta Šv.Dvasios cerkvėje sukurti stačiatikių kankinių

relikvijų kulto vietą. 1826 m. po ikonostasu įrengta kripta,

1851 m. ji

pašventinta, 1852.IV.14. Josifas Semaško iškilmingai perkėlė trijų šventųjų

kankinių palaikus į naują relikvijorių, kuriame jie ilsisi ir dabar.

Kiekvienais metais birželio 26 d. stačiatikiai švenčia šių relikvijų

perkėlimo šventę, specialių pamaldų metu relikvijorius atveriamas, tikima,

kad stačiatikių kankinių relikvijos turi gydomąją galią.

Pirmojo pasaulinio karo metais vienuolyno archimandritas Tichonas išvežė

šventąsias relikvijas į Maskvą. Čia jos išbuvo iki 1946 m., kai Stalinas

specialiu potvarkiu leido grąžinti palaikus į Vilnių. 1997 m. relikvijorius

iš kriptos perkeltas po mediniu baldakimu priešais ikonostasą. Į kriptą

nusileidžiama pagerbti metropolito JJ. Semaškos kapo.

Tarybiniais metais vienuolynas veikė. Šiandien vienuolynas užima du

korpusus: vyrų – pietinėje vartų pusėje, namas 2 aukštų, prigludęs prie

buv. karmelitų vienuolyno pastatų, XV a. pabaigos- XVI a. pradžios išlikę

gotikiniai rūsiai, patalpos išdėstytos vienapus koridoriaus. Fasadai be

dekoro. 1821-1825 m. rekonstruotas pagal architekto Džozefo Pusje projektą,

yra 13 celių, gyvena 12 vienuolių. Moterų vienuolyno korpusas sklypo

gilumoje, pietinėje cerkvės pusėje, 2 aukštų, išliko dalis gotikinių XVI a.

sienų, rūsiai. 1842-1844 m. rekonstruotas pagal architekto Tomo Tišeckio

projektą, fasadas nedekoruotas, pirmame aukšte įrengta valgykla, kepykla,

ūkinės ppatalpos, antrame – 5 celės. Gyvena 12 vienuolių. Tai vienintelis

šiandien Lietuvoje veikiantis stačiatikių vienuolynas. Vienuolyne veikia

biblioteka, skaitomos paskaitos. Iš išlikusių meno vertybių paminėtini:

J.K.Glaubico sukurtas ikonostasas, 1749; trijų stačiatikių kankinių

relikvijorius, 1852; J.Semaškos dovanota taurė, XIX a.; Patriarcho Tichono

kijotas su Sergijaus Radonežskio ikona; Keletas Dievo Motinos ikonų,

atvežtų iš Ato vienuolyno, XIX a.

R.B.V.

Vilnius, Aušros vartų g. 8

Cerkvė ir vienuolynas veikia, tel. (22) 62 64 59

Pamaldų laikas: šiokiadieniais – 7 val. ir 17 val., šeštadieniais – 7

val., sekmadieniais – 7 val. ir 10 val.