Tyrimas
VILNIAUS UNIVERSITETAS
TARPTAUTINIO VERSLO MOKYKLA
KURSINIS PROJEKTAS
TARPTAUTINIŲ RINKŲ APLINKOS TYRIMAS
JAPONIJA
Atliko:Jurga Banketienė
Evelina Byčkova
Sandra Bucevičienė
Viktorija Dziunia
Tomas Geleževičius
Gražina Krupovič
Giedrė Leščinskaitė
Vadovė doc.R.Balnienė
Vilnius 2000
TURINYS
I. KULTŪRINĖ RINKOS ANALIZĖ 3
1. Trumpa Japonijos istorija 3
2. Geografinė aplinka 9
3. Socialinės institucijos 14
4. Politinė sistema 18
5. Teisinė sistema 21
6. Socialinės organizacijos 23
7. Verslo papročiai ir praktika 29
8. Filosofija ir religija 34
9. Gyvenimo sąlygos 38
II. EKONOMINĖ RINKOS ANALIZĖ 51
1. Gyventojai 51
2. Ekonominė statistika 53
3. Darbo jėga 60
4. Mokslas ir technologija 65
5. Paskirstymo kanalai 68
6. Masinės informacijos priemonės 70
III. IŠVADOS 73
IV.LITERATŪROS SĄRAŠAS 74
I. KULTŪRINĖ RINKOS ANALIZĖ
1. TRUMPA JAPONIJOS ISTORIJA
Žmogus dabartinėje Japonijos teritorijoje gyveno jau paleolite. Pirmųjų archeologinių radinių amžius siekia 100 000 metų pr. Kristų.
Aukštesnė senojo pasaulio civilizacija palyginti vėlai ppasiekė Japonijos salas. Japonijoje aptinkame keletą seniausios pasaulyje keramikos pavyzdžių, bet pagal žemdirbystės lygį salos atsiliko nuo Europos, Viduriniųjų Rytų, Indijos kontinento ir Kinijos tūkstantmečiais, o pagal bronzos ir geležies panaudojimą – šimtmečiais. Šie metalai kaip ir žemdirbystė į Japoniją prasiskverbė 2-3 a. pr. Kristų.
Jau nuo 6 a. iš kaimyninio žemyno į Japoniją pradėjo plisti kultūrinės įtakos. Tai liudija žemdirbystė, taip pat geležies ir bronzos dirbiniai. Didžiausią įtaką Japonijos kultūrai padarė Kinų kultūra, kuri tuo metu turėjo beveik tūkstantmečio ekonomiškai iir politiškai pažangiausios pasaulyje nacijos patirtį, Japonija per tą laiką iš atsilikusios gentinės bendruomenės išaugo į lygiateisį senojo pasaulio civilizacijos narį. Vakarų istorijoje nebūta tokių samoningu ir intensyvių kultūrinio skolinimosi pastangų kaip Japonijoje.
Politinės naujovės – japonų skolinių iš Kinijos ššerdis. Tačiau kinų įtakos paveikta ir visa aukštesnioji Japonijos kultūra. Su dideliu susidomėjimu studijuojamas kinų mokslas, filosofija ir literatūra labai paveikė japonų mąstyseną bei gyvenimo būdą. Įvyko didelis technologinis šuolis tokiose skirtingose srityse, kaip audimas, lako gamyba, metalurgija. Didžioji meno dalis buvo pagrįsta naująja religija – budizmu, kuris kitaip nei sinto, buvo sudėtinga ir visuotinumą apeliuojanti religija.
Nepaisant 7-9 dešimtmetyje galingomis bangoms plūdusių svetimų įtakų, japonai, atrodo, įstengė išlaikyti aiškų savosios tapatybės pojūtį. Tai primena savojo identiteto išsaugojimą, nuolatos iš Vakarų plūstant įtakoms pastarąjį šimtmetį. Japonai ne tik sugebėjo atsispirti Kinijos potvyniui, bet ir nuo 9a. svetimas įtakas lydyti su savąja kultūra.
Visuomeniniai 9-12 a. pokyčiai turėjo įtakos ne tik ekonomikai, politikai, dvaro gyvenimui, bet ir visai japonų kultūrai. Japonų literatūra įįgavo savitas formas, pakankamai skirtingas nuo kiniškų prototipų. Mene irgi pasireiškė ypatingas japonų kultūros genijus. Taip japonai ne tik pademonstravo savo kultūrinį identitetą, bet ir įrodė esą nepaprastai kūrybinga tauta.
12 a. – tai slenkstis, kuriuo pradedant japonai dar labiau ima tolti nuo Rytų Azijos normų. Formavosi feodalinė sistema, kuri per 7 raidos šimtmečius pereis pakopomis, kai kuo stebėtinai panašiomis į 9-15 šimtmečių feodalinę Vakarų Europos patirtį. Tačiau nebuvus jokių tiesioginių ryšių, tapatybės negalima paaiškinti abipusėmis įtakomis. Japonijos salose gyvenančios ggentys perėmė Kinijos imperijos politines institucijas ir žemės valdymo struktūrą. Daugeliu esminių bruožų Japonija buvo panašesnė į Europą negu į Kiniją. Samurajais vadinami kariai, arba tarnai, daug dėmesio kreipė į tokias kario dorybes, kaip drąsa, garbė, savitvarda, stoiškas mirties sutikimas. Nesant jokių religinių draudimų pakelti prieš save ranką, gindamiesi kariai dažniau nusižudydavo nei prašydavo pasigailėjimo. Kaip ir Europoje, japonų feodalinė sistema buvo pagrįsta asmenine ištikimybe. Žinoma iš tikrųjų lojalumas buvo silpniausia abiejų sistemų grandis, ir tiek Japonijoje, tiek Europoje rasdavosi daugybė perbėgelių ir išdavikų.
Tačiau buvo ir skirtumų, kuriais japonų feodalinė visuomenė skyrėsi nuo europietiškosios. Viduramžiais japonų visuomenėje giminystės ryšiai ir garbė buvo labai reikšmingi. Paveldimumas lėmė galią, prestižą, taip pat – nuosavybę. Japonijoje nebuvo riteriško širdies damos kulto, pagal kurį moteris buvo iškeliama ir garbinama kaip silpna, globos reikalaujanti būtybė. Japonų kariai troško, kad moteris būtų lygi jiems patiems. Taip pat japonų riteriai neniekino mokymosi ir dailiųjų menų kaip tai darė kai kurie feodaliniai Vakarų aristokratai.
Pavergiant ir prijungiant silpnesnių feodalų dvarus, 16 a. susidarė veiksmingesnė, glaudesniais ryšiais susijusi, feodalinių valdų sistema. Šimtmečio pabaigoje Japonija vėl buvo politiškai vieninga šalis. Susiformavo centralizuota feodalinė sistema, kuri, regis, buvo visiška priešingybė decentralizuotam Europos feodalizmui. Ji rėmėsi modeliu, pagal kurį aukščiausias monarchas vvaldė nuo jo vasališkai priklausiusius valdinius, o šie savo vasalus ir tarnus samurajus.
Pirmaisiais 17 a. dešimtmečiais paklotas politinis pamatas išliko beveik nepakitęs iki pat 19 šimtmečio vidurio. Jis puikiai tiko 17 a., bet vis blogiau derėjo prie ilgainiui besikeičiančių salygu. Vis dėlto, nepaisant griežtos politinės struktūros, Japonijoje įvyko didelių ekonominių, visuomeninių ir politinių permainų. Svarbiausias pokytis – be galo išaugusi ekonomika. Taika ir stabilumas 17 a. sąlygojo didelį gamybos šuolį. Šios aplinkybės buvo palankios ir dideliems miestams augti. Taip pat per 17 a. ekonominį šuolį gyventojų padaugėjo iki 25 ar 30 milijonų, tačiau dėl kai kurių priežasčių šis skaičius beveik nesikeitė, todėl daugumos japonų gyvenimo lygis pakilo virš elementaraus pragyvenimo lygio.
Uždarumas paprastai asocijuojasi su kultūros stagnacija, bet ilgalaikė taika, politikos stabilumas ir ekonominė pažanga subrandino tikrą kultūros klestėjimą.
Taigi nuo svetimų įkvėpimo šaltinių atsiribojusi Japonija buvo pakankamai turtinga ir įvairi, kad išlaikytų visuomenės gyvybingumą ir kultūrinį kūrybingumą. Siejami sudėtingos ir slegiančios feodalinio valdymo sistemos, japonai išsiugdė tvirtus socialinio bei politinio gyvenimo organizavimo, taip pat bendruomenės veiklos įgūdžius.
Nepaisat daugybės problemų 19 a. 1-oje pusėje nebuvo jokių žlugimo požymių; jei Japonija būtų pajėgusi išlaikyti uždarumą, ji dar ilgai būtų gyvavusi. Bet dėl sparčios Vakarų technologinės pažangos tai buvo nebeįmanoma.Vakarų ekonominę iir karinę galią įkūnijanti industrializacija ir galingi garlaiviai pradėjo slėgti Japonijos pakrantes kur kas stipriau, nei 17-o a. pr. Tokuwanga stūmė iš šalies europiečius.
Iki 19-o šimtmečio vidurio Europos jūrinės pajėgos galutinai užvaldė Indijos pusiasalį, ir ėmė kontroliuoti didžiają Pietryčių Azijos dalį, pradėjo belstis į Kinijos duris ir privertė ją pasirašyti nelygias, pusiau kolonijines sutartis. Rusija užvaldė visą Sibirą ir užsimojo ju šiauriau Japonijos esančias salas. Taip įvairiomis sutartimis ir po jų sudarytais susitarimais Japonijai buvo primesta nelygiaverčių sutarčių sistema. Japonija, kurioje vyravo vien ikiindustrinė ekonomika, prieš imperinę Vakarų ekspansiją tapo tokia pat bejėgė kaip ir kitos, anksčiau parklupdytos Azijos šalys. Bet sykiu buvo stengiamasi modernizuoti ir Japonijos ekonomiką. Buvo sukurta nauja bankų struktūra ir reformuota pinigų sistema. Jena prilygo pusei JAV dolerio. Buvo statomi švyturiai , kūrėsi nauji uostai. Šalį sujungė telegrafo tinklas. Buvo tiesiami geležinkeliai – 1872 m. baigta linija Tokiją sujungusi su Yokohamos miestu.Vyriausybė pati įsteigė ir plėtojo strategines ginklų ir amunicijos gamybos šakas, rūpinosi kalnakasyba.
Jau 19-o a. pab. moderniausia iš visų nevakarietiškų šalių Japonija kitais dešimtmečiais nuo jų atitrūko dar labiau, kol tapo lygintina veikiau su galingomis Vakarų pasaulio valstybėmis nei su kolonijinėmis ar pusiau kolonijinėmis Azijos šalimis.
Per visą 19 a. 9 dešimtmetį Japonijos vadovai stengėsi
sukurti pastovią sistemą, kuri galėtų užtikrinti sėkmingą tolesnį Japonijos gyvavimą. Jų nuomone geriausia sistema buvo konstitucinė. Ši sistema buvo nusižiūrėta nuo Vakarų šalių. Tačiau skirtingai negu Vakarų šalyse japonai nusprendė į šią sistemą įtraukti renkamą parlamentą. Konstitucija rėmėsi imperatoriaus autoritetu, tačiau iš tikrųjų imperatorius ne vadovavo, o tik patvirtindavo ministrų priimtus sprendimus.
Revoliucingiausia konstitucijos naujovė buvo dviejų rūmų iš dalies renkamas parlamentas. Tačiau buvo labai ribota liaudies valdymo forma ir daug kas manė, kad tai prieštarauja demokratijai, tačiau japonai ir nneketino kurti visiškos demokratijos. Tai buvo aiškinama tuo, kad Japonijos žmonės neturi dalyvavimo rinkimuose patirties ir mažai ką išmano apie demokratiją. Buvo abejojama ar 1890 m. demokratiškesnė sistema būtų galėjusi veikusi. Tačiau vėliau ši sistema pasirodė pakankamai lanksti, kad galėtų labiau plėtotis ir augti.
1894 m. buvo įdiegta nauja konstitucinė sistema. Japonija, įsivėlusi į karą su Kinija ir sutriuškinusi savo milžinę kaimynę, įrodė, kad augančios ekonominės galios ir reformuotų institucijų pagrindu užsitikrina vis didesnį saugumą prieš Vakarus.
1902 m. Japonija pasirašė ppaktą su D.Britanija, kuris sustiprino jos jėgas varžytis su Rusija. Japonai užsitikrino, kad ir kitos Europos valstybės nebeužpuls. Tai buvo pirmoji iš tiesų lygi Vakarų ir nevakarų valstybių sąjunga.
Laimėjusi 1904-1905 m. karą prieš Rusiją dėl įtakos Korėjoje ir tapusi vviena svarbiausių kolonijine valstybe, Japonija toliau stiprino savo pozicijas per Pirmąjį Pasaulinį karą.
Jau Versalio taikos konferencijoje Japonija sėdejo tarp penkių nugalėtojų – pirmoji nevakarų valstybė, įžengusi į Europos valstybių būrį.
3 dešimtmetyje atrodė, kad Japonija artėja prie Vakarų demokratijos normų, tačiau šalyje įdiegtas britų parlamentinės sistemos modelis buvo netobulas. Tai buvo todėl, kad parlamento kontrolė bei įtaka Ministrui Pirmininkui ir kabinetui jokiu būdu nesirėmė konstitucine sistema, o buvo tik politinis patogumas.
Iškilo problemų ne tik valdymo sistemoje, bet ir Japonijos ekonomikoje. 3 dešimtmetyje Japonijos ekonomika augo lėčiau nei bet kada pastaraisiais laikais, išskyrus 2-ąjį Pasaulinį karą ir pirmuosius pokario metus. Visą pasaulį slėgė ekonominė depresija, tarptautinė prekyba merdėjo.
Kai dėl pasaulinės depresijos 1929 m. sumažėjo tarptautinės prekybos apimtys ir eekonominės nepriklausomybės siekiančios šalys griebėsi nacionalistinės ekonomikos politikos. Japonija, suvokė, kad jos naujoji industrinė ekonomika išsiplėtojusi po pasaulį plačiau, negu maža imperija pajėgia išlaikyti. D.Britanija, Prancūzija ir Olandija turėjo didžiules jūrų valdas, Rusija ir Amerika plačias žemynines teritorijas, o štai Japonija turėjo tik mažą geografinį lopinėlį. Todėl Japonija griebėsi šią padėtį taisyti ir aiškiausiu taikiniu pasirinko Kiniją. 1937 m. liepos 7d. tarp Kinijos ir Japonijos armijų įsiplieskė netikėtas mūšis. Prasidėjo 2-ais Pasaulinis karas. Japonai skynė vieną pergalę po kitos, tačiau kkinai nepasidavė ir prasidėjo partizaninis karas.
Karas Japonijoje tęsėsi ir 1939 m. kilus karui Europoje, Europos valstybių spaudimas sumažėjo, tačiau dėl japonų veiksmų Kinijoje vis labiau prieštaravo Amerika. 1940 m. japonai užgrobė Š.Vietnamą, amerikiečiai į tai atsakė ekonominėmis sankcijomis. Japonams reikėjo naftos. Jie turėjo kelis pasirinkimus, ir vienas iš jų buvo sukirsti triuškinantį smūgį Amerikai. Tai jie padarė 1941 m. gruodžio 7d. Perl Harbore. Tačiau šis smūgis paskatino amerikiečius ryžtis aiškiam atsakymui. Amerikiečių ekonominė ir karinė galia buvo kur kas didesnė nei japonų, todėl jie skyrėsi kelią per Ramųjį Vandenyną. Padėtis buvo beviltiška, kai amerikiečiai priartėjo prie Japonijos ir galėjo naikinti miestus, be to 1945 m. rugpjūčio 6 ir 9d. amerikiečiai numetė atomines bombas, nušlavusias Hirosimą ir Nagasakį. Japonijos karinė galia išseko ir 1945 m. rugpjūčio 19d. ji sutiko su ‘besąligiškos’ kapituliacijos reikalavimais. Pirmą kartą per visą istoriją Japonija patyrė nugalėtosios lemtį.
Pralaimėjimas 2-ajame Pasauliniame kare sukėlė daug ir didelių permainų palyginamų nebent Meiji restauracija. Visi Japonijos didmiesčiai buvo sugriauti , jų gyventojai pasklido po visą šalį. Per aviacijos bombardavimus žuvo 668.000 žmonių.Visiškai sužalota, nuo užsienio prekybos atkirsta ekonomika gijo labai lėtai- daug lėčiau nei karo nuniokotoje Europoje. Prireikė viso deš. kol buvo pasiektas 4-o deš. vidurio gamybos 1 gyventojui llygis. Japonijos ‘tariamieji’ sąjungininkai JAV , išvadavę Japoniją pradėjo vykdyti įvairias reformas. 1-oji buvo Japonijos demilitarizavimas, vėliau Japonijos demokratizavimas: 1947.05.03 įvesta Japonijos konstitucija, kur aukščiausia valdžia priskiriama parlamentui, Ministrą pirmininką renka Žalieji Rūmai, todėl kabinetas atsakingas parlamentui.
Okupacija neapsiribojo politinėmis reformomis, buvo stengiamasi sukurti sąlygas, kurios būtų palankesnės įvairių institucijų veiklai: įsigaliojo palankūs darbo įstatymai, moterims suteikta balsavimo teisė. Bet visas šias reformas įvykdė JAV atstovai, todėl dalis japonų tam priešinosi, ir taip okupacija užsitęsė ilgiau ir taikos sutartis pasirašyta vėliau nei JAV planavo, be to tam dar prieštaravo Sovietų Sąjunga. Bet galiausiai JAV žengė ryžtingą žingsnį ir pasirašė ‘atskirą sutartį’- be Sovietų patvirtinimo ir Kinijos dalyvavimo. Taip pat JAV įgavo teisę Japonijoje turėti karines bazes. Šios sutartys įsigaliojo nuo 1952 m. kovo mėnesio.
Per visą ankstyvąjį pookupacinį laikotarpį pagrindinis ginčas buvo peržiūrėti konstituciją, kad būtų aiškiau apibrėžtas imperatoriaus suverenumas. Per šiuos metus Japonija atkūrė ir santykius su pasauliu bei atsikovojo vietą tautų bendrijoje. 1956 m. baigėsi priešiškumas su SSRS ir Japonija tapo JTO nare. Bet santykiai su savo kaimyne normalizavosi tik 1965 m. didelių finansinių Japonijos išmokų pagrindu ir tik 1972 m. pasirašius kinų-amerikiečių draugystės ir bendradarbiavimo sutartį, Japonija užmezgė diplomatinius santykius su Pekinu.
Ekonominis Japonijos atgimimas pradėjo reikštis 66-o dešimtmečio pradžioje. Griežta išlaidų mažinimo politika paklojo tvirtą finansinį pagrindą, o amerikiečiams Korėjos kare būtinas pakrančių aprūpinimas buvo stiprus ekonominės plėtros akstinas. Norint paaiškinti šį įspūdingą ekonominį bumą dažnai remiamasi tuo, kad Japonijoje pagamintos prekės ne tik vienos geriausių bet ir pigiausių pasaulyje.
8 ir 9 dešimtmečių raidos ir permainų tempai šiek tiek sulėtėjo, bet šitai dar labiau sustiprino stabilumo ir bendros gerovės pojūtį. Ilgos desperatiškos pastangos pasivyti Vakarus pagaliau baigėsi sėkme ir šalis daug kur tapo viena iš pirmaujančių.
2. GEOGRAFINĖ APLINKA
Japonijos imperija, sutrumpinta forma Japonija randasi rytinėje Azijoje, tarp Japonojos jūros ir šiaurinėje dalyje esančio Ramiojo vandenyno salų grandinės.Plotas – 377815 kv. km. Japonija salų valstybė Rytų Azijoje, turinti 3922 salas; Honsiu 230448 kv. km. , Hokaidas 78073 kv. km., Kiusiu 36554 kv. km., Sikoku 18256 kv. km..71 procentą teritorijos užima kalnai – Japonijos “Alpės”. Žymiausi kalnagubriai – Kitamis, Tugoku, Hida. 66 procentus teritorijos užima miškai, 13 procentų – dirbama žemė, 2 procentus – pievos ir ganyklos.Japonijos lyginamasis plotas šiek tiek mažesnis už Kalifornijos.Šalis neturi sienų.
Japonija
Pakrantės ilgis 29,751 km. Jūrinė zona 200 km. Japonijoje vyksta tarptautiniai ginčai su Rusija dėl Eufori, Kunashiri, Shitikon ir Habomai salų, kusios kažkada priklausė jai o dabar yra valdomos Rusijos, ir dėl
Senkaku salos Japonija ginčijasi su Kinija bei Taivanu. Aukščiausia vieta – Fudzijamos kalnas, 3776 m, žemiausia – jūros lygio pakrantės.
2.1. Klimatas
Klimatas vidutinių platumų, su šaltomis, snieguotomis žiemomis šiaurėje, subtropikų musoninis Honsiu saloje, tropikų musoninis pietuose. Šalyje pakankamai iškrenta lietaus visose svarbiausiose salose. Hokaido ir šiaurės Honsiu dalyje žiemos yra šaltos, kurios riboja žemės ūkį iki vieno derliaus per metus. Klimatas čia subarktinis, žiemą iškrenta nemažai sniego, šiaurinėje Hokaido ir Hokaido kalnuotoje dalyje yra daug slidinėjimo kurortų. Pietinė Honsiu dalis bei KKiusiu ir Sikoku salos turi vėsų subtropinį klimatą. Čia yra drėgną ir karštą vasarą bei vėsu žiemą. Jūros pakrančių žemumų slėniai yra intensyviai kultivuojami, todėl kad čia nuolat sėjami pasėliai – du kartus per vasarą nuimamas ryžių derlius o žiemą auginami javai ar kiti pasėliai. Japonijai būdinga natūralūs pavojai, rūgštūs lietūs. Šie lietūs oro užterštomo rezultatas, kurį teršia gamyklos ir fabrikai. Natūralūs pavojai tai žemės drebėjimai – vidutiniškai 1500 žemės drebėjimų per metus. Japonijoje yra 165 ugnikalniai, 77 iš jų vveikiantys. Cunamio bangos Ramiojo vandenyno pakrantėje siautėja kartą per 15 metų, bangų aukštis 7 m. 1896 m. Honsiu salos šiaurėje siautėjanti 15 m. banga nusinešė 27 tūkst. gyvybių. Rudenį Japonijoje prasideda uraganai ir taifūnai. 1934 m. uraganas Honsiu saloje nusinešė 44 tūkst. gyvybių, o 1959 m. taifūnas toje pačioje saloje patiesė 4,5 tūkst. žmonių.
2.2. Naudingos iškasenos
Japonija negali disponuoti dideliais kiekiais naudingų iškasenų. Vienas iš žinomiausių gamtos išteklių yra anglis. Bet Japonijoje geros anglies gavyba yra ribota. Didžiausios anglies atsargos randasi Kiusiu ir Hokkaido salose, kurios atitinkamai sudaro 45 ir 40 procentų anglies depozitų šalyje. Kiusiu anglis yra prastos kokybės ir sudėtingai iškasama, tačiau anglies šachtos yra patogiose transportavimo atžvilgiu vietose. Hokkaido anglis tuo tarpu yra geros kokybės, tačiau visos šachtos susikoncentravusios salos viduje ir tai sudaro sunkumus transportavimui. Didžioji dalis Japonijos anglies šachtų buvo įrengtos galerijų pavidalu 9,7 km gylyje. Toks gerai instaliuotas išdėstymas su judnčiomis platformomis, nežiūrint į viską, buvo brangus. To pasekoje – šachtininko išlaikymas kainavo daugiau nei VVakarų Europoje ar JAV, o anglis kainavo daugiau nei importuota.
Naftos ištekliai galima sakyti neegzistuoja. Nežymios atsargos yra šiaurinėje Honsiu ir Hokkaido salų dalyje, bet jie aprūpina tik mažą naftos poreikių proporcijos dalį.
Trumpos sraunios upės, tekančios nuo Japonijos kalnų, aprūpina pigia elektros energija, tačiau jos yra bejėgės patenkinti visos Japonijos energijos poreikius. Japonijojosa;lose yra ir truputį geležies rūdos, bet ji yra nepakankama palaikyti aukštą pramonės veiklos skalę. Kai kuriose salose randama truputį vario, cinko, grafito, bet to neužtenka visai šaliai aaprūpinti. Japonija trūkstamus mineralinius išteklius keičia kitais gamtos ištekliais, tokiais kaip saulės energija, tekančių upių energija, vėjas. Svarbiausi Japonijos ištekliai – žmogiškieji ištekliai, kurių ši šalis turi daugiausia visame pasaulyje.
2.3. Sausumos transportas
19 a. pabaigoje įkurti geležinkeliai ilgai buvo keleivių ir krovinių pervežimo priemonė. Tačiau 7-tame dešimtmetyjė juos nukonkuravo kelių transportas. Japonijos geležinkelių sistemos branduolys, tai vyriusybės subsidijuojama aštuonių kompanijų Geležinkelio Linijų Grupė. Kitus 3400 km. ilgio kelius tvarko privačios geležinkelių kompanijos ir Japonijoje taip vadinamos tretinio sektoriaus geležinkelių linijos, finansuojamos iš vietinio vyriaisybės fondo. Kai kurie Japonijos traukiniai išvysto iki 240/h greitį. 1993 m. Skinkansu bandomasis traukinys pasiekė 363/h greitį. Skinkansu geležinkelio linija nuo 1964 m., 1711 km. ilgio nuo Honsiu salos šiaurėje iki Hakados Kiusiu saloje. Šia linija 553 m. atstumą nuo Tokijo iki Osakos traikinys nuvažiuoja per 2 val. 30 min.Žymiausios geležinkelių bendrovės Japonijoje yra “East Japan Railway”, “Central Japan Railway”, didžiausia pasaulyje bendrovė “Nippon Express”.
Japonija išvysčiusi plačią metro sistemą. Didžiausia yra Tokijo, kur metro tinklą 1989 m. sudarė 211 km. ir buvo aptarnaujamos 205 stotys. Metro Japonijoje turi 9 miestai – Tokijas 151 km., Osaka 91 km., Nagoja 69 km., Kobė, Kiotas, Saporas, Sendajus , Jokohama.
Žymiausi Japonijos tuneliai ir tiltai jungiantys salas yra – Seikanas 53 km. pper Ougaros sąsiaurį jungia Honsiu ir Hokaido salas. Žymiausi tiltai – Kanmonas 712 m. kabantis, Minato Ohasis 510 m., Igutis 490 m. ir Hicuisis 420 m. abu jungia Honsiu ir Sikoku salas.
Išsiplėtus šalies keliams ir pakitus jų kokybei svarbią reikšmę įgavo kelių transportas. 9 dešimtmetyjė paplito autobusų transportas šalies greitkeliais, išaugo krivinių pervežimai sunkvežimiais. Bendras kelių ilgis išaugo apie 1098000 km., 70 procentų grysti, kai 1978 m. buvo tik 60 procentų. Išaugęs automobilių skaičius apsunkino darbą, gerinti kelių kokybę.
9 dešimtmetyje keliai buvo stipriai perpyldyti ir transporto kamščiai tapo rimta problema urbanizuotuose srityse. 10 dešimtmetyje vyriausybė energingai planavo ištiesti 14000 km. greitkelius. 1988 metais Honsiu – Sikoku tilto projekto atidarymas suteikia ilgai lauktą tiesioginį ryšį tarp Honsiu ir sąlyginai neišsivysčiusio Sikoku. Visas auto kelių ilgis 1,11 mln. km. ( 4 vieta pasaulyje).
2.4. Vandens transportas
1986 m. Japonijos prekybinį laivyną sudarė 10011 laivų. Tai didelės apimties krovinių pervežėjai, benzino, naftos, alyvos tanklaiviai, transporto priemonių ir krovinių keltai, keleiviniai laivai, konteineriai. Japonijos prekybos laivyno tonažas 1993 m. buvo 32 mln. dedveitų. Didžiausi jūrų uostai – Nagoja, krovinių apyvarta 131 mln. t., Jokohama 122 mln. t., Osaka 95 mln. t.Vandens transportas Japonijai turi labai didelę reikšmę, daug prekių ir žaliavų yra plukdoma laivas į kkitas šalis ar iš kitų šalių, bet pervežimo kaštai nėra tokie dideli kaip sausumos ar oro transporto.
2.5. Oro transportas
Japonijos Avialinijos ir beveik visos tarptautinės aviacijos kompanijos atlieka tiesioginius skrydžius tarp Naujojo Tokijo Tarptautinio oro uosto ir daugelio pasaulio valstybių. Mažesnės avialinijų kompanijos rūpinasi susisiekimu tarp didžiųjų Japonijos miestų ir skrydžiais į aplinkines salas. Didžiausi aerouostai – Tokijo Narita , pervežta krovinių 2000 – 1400 tūkst. t., pervežta keleivių 2000 m. – 25 mln.
1994 m. atidarytas Osakos Kansai aerouostas, pastatytas dirbtinėje saloje. Žymiausios aviakompanijos – “Japan Air Lines”, “Japan Air System”.
2.6. Komunikacijos sistema
1990 metais nei viena kita pasaulio valstybė nebuvo taip įtakojama žiniasklaidos prieminių kaip Japonija. Jos komunikacijų sistema yra puikiai išvystyta tiek aptarnaujant šalį tiek užsienį.
Japonija pirmoji pasaulio valstybė 1953 m. pradėjusi transliuoti televiziją. 1969 m. pasirodė kabelinė televizija, o 1978 metais buvo paleista eksperimentinė satelitinė transliacija. Valdomi televizijos satelitai pradėjo veikti tarp 1984 m. ir 1990 m. Televizijos žiūrėjimas taip sparčiai paplito, kad apie 1987 m. 99 procentai Japonų turėjo spalvotus televizirius. 1980 m. pabaigoje Japonijoje buvo daugiau kaip 100 komercinių televizijų kompanijų, kurios valdė daugiau kaip 6300 stočių, ir šalis turėjo daugiau kaip 140 komercinių radijo kompanijų, valdančių daugiau kaip 630 vidutinių, trumpų ir ultra trumpų bangų
stotis. 1985 metais Air universitetas pristatė teleteksto paslaugas.
Greitas inovacijos ir komunikacijos technologijų vystymasis, įskaitant optinius kabelius, palydovinias komunikacijas ir faksimilias mašinas leido sparčiai augti komunikacijų industrijai. “Nippon Telegrafo ir Telefono” korporacija ilgą laiką, iki 1985 m. buvo valdoma vyriausybės. Vėliau įsiveržė nauji veikėjai, tokie kaip Daini Denden. Kompanijos “Nippon Telegrafas ir Telefonas” kapitalas 1993 m. siekė 123 mlrd. JAV dol. – tai didžiausia pasaulyje bendrovė pagal rinkos kapitalą,
Pirmas Japonijos palydovas buvo paleistas 1970 m. Vėliau buvo tesiami eksperimentiniai iir taikomieji palydoviniai darbai tokiose srityse kaip komunikacijos, transliavimas, meterologija. Palydovai buvo leidžiami iš Japonijos Tanegashima Erdvės Centro, Tanegashima saloje. Atlikdama šiuos darbus bei kurdama žemės palydovines stotis Japonija taip pat kooperavosi su JAV, Vakarų Europa, Kanada.
Plačiai išsiplėtusios aukštų technologijų sistemos Japonijoje, apėmė didelio masto telefonų naudojimą. 1989 m. čia buvo 64 mln. telefonų, beveik po vieną porai žmonių.
3. SOCIALINĖS INSTITUCIJOS
3.1. Šeima
Anksčiau Japonijos šeimos vidurkis buvo 5 žmones. Dabar apie tris. Vedybų amžius moterims 25m. vyrams 29 m.
Šiandien jaunos JJaponų poros neskuba tuoktis, tol kol neįsitikina, kad jų esama padėtis yra pakankamai stabili kūrti šeimą. Šiuolaikinės japonų šeimos struktūra mažai kuo skiriasi nuo amerikietiškosios šeimos, nors tradiciniai protėvių šeimos bruožai, kai kur dar ryškiai pastebimi. Yra išlikęs tėvų autoritetas, ttam tikras požiūris į moterį, meilė supančiai aplinkai, artimesni šeimos ryšiai. Aukštesnę padėtį šeimoje turi vyras, moteris yra daugiau namų tvarkytoja, prižiūrėtoja. Japonams yra nebūdiga vakarietiška pažiūra, kad seksualiniai santykiai yra nuodėmingi. Jie laikosi gana laisvų pažiūrų. Sykiu jie daug labiau nei šiuolaikiniai vakariečiai įsisąmoninę būtinybę individualius potroškius palenkti visuomenės aplinkos reikalavimams. Jie susitaiko su socialinėmis normomis, kurios vakariečių akimis, ypač varžo emocinį gyvenmą. Japonų meilė gamtai ir tradicijoms išpuoselėjo gilų meilės, tvarkos, jaukumo, šilumos jausmą kuriant šeimos židinį. Įžengias į būstą pajunti šiltą japonišką dvasią su europietiškais akcentais. Pavyzdžiui svetainėje prie vakarietiško stiliaus baldų gali pamatyti japonų kotatru, tai tradiciškas, žemas stalelis , užtiestas šiltu dekiu po kuriuo sudedamos kojos sėdint ant grindų. Įeinant į holą yra dvi laiptelių ppakopos – ant pirmo dedami laukujai batai o ant antro kambario šlepetės. Nuostabi yra sodybų aplinka, augalai sodinami tvarkingai, ir kruopščiai prižiūrimi. Japonai įdomiai auklėja vaikus. Iki 5 metų amžiaus vaikui leidžiama viskas, po to jis privalo visą dėmesį sukaupti į mokslą.
Japonų vyrai tai dievai, kurių reikalavimams, nuostatoms ir požiūriams turi paklusti moterys. Vyrams sekasi todėl, kad jie pačioje jaunystėje lengviu atlaiko egzaminų presingą, ir jų buvimas versle, olitikoje yra labiau toleruojamas, nes jie visas savo laiką atiduoda darbui. Moters padėtis vienas didžiausių japonų ir amerikiečių visuomeninių skirtumų. Yra keletas diskriminacinių aprobojimų del darbo, be to čia tebegyvuoja senasis Konfucijaus posakis, girdi “moteris jaunystėje turinti paklusti tėvui, brandos metais – vyrui, o senatvėje – sūnui”.Tokugawų laikotarpio politinė sistema pavertė moteris nuolankiomis tarnaitėmis ir žaisliukais vyrų rankose. Griežtai anytos prižiūrima žmona turėjo visą savo esybę pašvęsti vyro šeimos gerovei, bet koks kontaktas su svetimu vyru galėjo reikšti didelę grėsmę. Vyro socialinis ir seksualinis gyvenimas galėjo būti toks platus kiek netrukdė vykdyti pareigas šeimai. Iš esmės japonų moterys neturi jokio visuomeninio gyvenimo už šeimos, išskyrus mažumą moterų, iš aukščiausio visuomenės sluoksnio, kurias įsitempusias ir nelaimingas gali pamatyti oficialiuose banketuose. Istoriškai susiklostė japonų nuostata, kad labiausiai šeimos ir nacijos interesus atitinka moters pasišvietimas žmonos ir motinos vaidmeniui. Daugelyje šeimų biudžetą tvarko moterys, jos yra atasakingos už vaikų prusinimą ir išauklėjimą. Į didumos japonių sąmonę įaugę idealai – šeima ir vedybos. Vyrauja nuomonė, kad japonių pasišventimas šeimos reikalams lemia labai nedidelį japonų nusikalstamumo rodiklį ir gerą elgesį mokyklose, lyginant su abiejų dibančių tėvų šeimų panšiais rodikliais vakaruose. Moterims tenka atsakomybė ir kaltė prieš visuomenę už bet kokias šeimoje atsitikusias nelaimes. Nors moters gyvenimas daugeliu atžvylgių apsiriboja vyru ir vaikais, tačiau po truputį atsiranda ttendencija, kad abiem viskas vienodai leistina, arba šeimoje vyrauja pagarba. Devintame dešimtmetyje atsiradęs darbo jėgos stygius paskatino iki tol neregėtą moterų įsiliejimą į Japonijos darbo rinką. Šiandien jos sekmingai darbuojasi gamybos pramonėje ir paslaugų srityje, tačiau jų atlyginimai dažniausiai kur kas mažesni už kolegų vyrų. Paprastai į jaunas dirbančias moteris žiūrima kaip į gėles ir priimta, kad po vedybų darbą jos palieka.
Didžiuma moterų vis dar nedrįsta ryžtingai pasireikšti profesinėje veikloje, bijodamos įžeisti senųjų tradicijų besilaikančias šeimas, draugus, vyrus ar sutuoktinius. Vis dėl to japonų verslininkai priversti pripažinti, jog Vakarų pasaulyje moterys užima aukštus postus verslo sferoje ir vyriausybės institucijose, todėl savo požiūrį ir elgesį šiek tiek keičia. Pastaruoju metu daugelis moterų atsisako minčių apie ankstyvas vedybas ir karjerą. Stebėdamos savo vyresnius kolegas vyrus, velkančius sunkaus darbi jungą ir besineriančius iš kailio net po darbo valandų už miglotas perspektyvas būti atlygintiems kažkada ateityje, jos jaučiasi laimingos galėdamos paprasčiausiai pasiimti atlyginimus, premijas, išnaudoti visą priklausančių atostogų laiką ir uždaryti darbovietės duris lygiai penktą valandą. Dirbančiųjų moterų skaičius yra tik 35 procentai, daug mažiau negu vyrų.
3.2. Išsilavinimas
Švietimas Japonijoje pasiekęs aukščiausią lygį pasaulyje. Čia visai nėra neraštingų žmonių. Egzistuoja 5 etapų švietimo sitems, vaikų darželis nuo 1 –3 metų, pradinis nuo 6 metų, 66 metai privalomas, žemesnis vidurinis 3 metai privalomas, aukštesnis vidurinis 3 metai , universitetas 4 metai. Privalomą 9 metų mokyklą lanko 99 procentai vaikų, vidurinį išsilavinimą įgyja 96 procentai vaikų, į universitetą įstoja 38 procentai baigusių vidurinę mokyklą. Japonijoje veikia 514 universitetų. Visa šeima yra sukoncentruota parengti vaiką stojimui į universitetą, todėl jis nuo mažens stipriai spaudžiamas mokytis. Įstojimas į aukštąją prestižinę mokyklą ateityje reiškia darbą prestižinėje kompanijoje.
Dauguma mokinių jau nuo pradinių klasių pradeda lankyti įvairius būrelius, seminarus, papildomas paskaitas norėdami kuo daugiau gauti žinių ir ateityje išlaikyiti sunkius egzaminus. Taigi šių lankytojų yra perpildytos visos mokyklos. Įtemptas mokymasis dažnai nuvargina mažamečius ir tai pasireiškia nemiga, depresijomois, prastu apetitu, bet čia jau ir pradeda vistytis tikras japonas – kantrus, ištvermingas, nebijantis sunkaus darbo ar užduoties.
Tokijo biblioteka
Nieko keisto, kad šie žmones taip siekia mokytis. Tai patvirtina ne tik tradicinis oficialaus išsilavinimo pripažinimas, bet ir tai, kad būtent išsilavinimas lemia visuomeninę žmogus padėtį. Egzaminus reikia laikyti ne tik stojant į universitetus, bet prie štai ir stengiantis patekti į vidurinę mokyklą, pagarsėjusia tuo, kad jos abiturientai, stodami į universitetus, gaunagerus pažymius. Egzaminai reikalauja didžiulės jėgų įtampos ir visa tai yra vadinama “egzaminų pragaru”. Jų gresmingas šešėlis pradeda kristi gerokai iš
anksto, versdms mokinį nepakeliamai įtemptai mokytis. Daugiauia dėmesio akštesnėje vidurinėje mokykloje yra skiriama tam, kad mokinys pasirengtų stojamiesiems egzaminams į universitetą. .Sveikatos išsekimas ruošiantis egzaminams – įprastinė japonų būsena. Stojamieji egzaminai į universitetą yra viena svarbiausių jo funkcijų, nes jie, atrenkant gabiausius, labiau nei studijos lemia tolesnę japonų karjėrą. Universitete praleidžiami metai ne tokie sunkūs kaip kitų šalių studentams. Dėl gero pasiregimo aukštesniojoje vidurinėje mokykloje nebereikia kartoti išeito kurso, kuriam tiek daug laiko skiriama JAV koledžuose.
Į stambaus verslo firmas iir vyriausybines įstaigas paprastai priima egzaminų tvarka. Svarbu yra tai, kad dauguma verslo firmų kandidatus laikyti egzaminams kviečia tik iš aukščiausią vardą ir prestižą turinčių universitetų. Dėl to į geriausius universitetus patekti stengiamasi per didelę kovą.
Net jei žmogus kilęs iš garsios ir įtakingos šeimos, jam tenka pradėti nuo jauniausiojo statuso tarp kitų grupės narių, baigusių labiau prestižinį universitetą ar tą patį, bet anksčiau. Jei dviejų darbuotojų toje pačioje darbo aplinkoje įgaliojamieji raštai vienodi, jų vietą rangų sistemoje lems sugebėjimas bendrauti.
4. PPOLITINĖ SISTEMA
4.1. Politinė struktūra
Japonija – konstitucinė monarchija. Šalies valdovas imperatorius turi tik simbolinę vadovo galią, yra šalies ir žmonių vienybės simbolis. Imperatorius neturi vykdomosios valdžios, jis tik vykdo tuos aktus, kurie yra numatyti konstitucijoje. Imperatorius paskiria Ministrą Pirmininką ir Aukščiausiojo tteismo teisėją. Tačiau ištikrųjų Ministras Pirmininkas yra paskiriamas Parlamento o teisėjas yra paskiriamas Ministro Pirmininko. Imperatorius atlieka tokius aktus kaip įstatymų bei sutarčių paskelbimas, Parlamento sušaukimas, tačiau tik patvirtinus kabinetui. Japonijoje veikia 1947 m. Konstitucija pakeitusi 1889 m. Meidžio Konstituciją. Japonija turi dviejų rūmų parlamentą (Kokkai), kuris susideda iš Atstovų rūmų – 512 deputatų, renkami 4 metams, ir Patarėjų rūmų – 252 deputatai, renkami 6 metams.
Parlamento sesijos yra skirstomos į paprastas, nepaprastas ir specialias sesijas. Paprastos sesijos įvyksta vieną kartą per metus sausio mėnesį ir tęsiasi 150 dienų. Svarbiausias šių sesijų aspektas yra nacionalinio biudžeto numatymas kitiems fiskaliniams metams. Atstovų rūmai turi pirmenybės teisę peržiūrėti ir apsvarstyti biudžetą pateiktą ministrų kabineto parlamentui. Taip pat Atstovų rūmams suteikta pirmenybė prieš PPatarėjų rūmus renkant Ministrą Pirmininką ir sprendžiant sutarčių klausimus. Atstovų rūmai turi galią pateikti kabineto svarstymui konfidencialius ir nekonfidencialius veiksnius. Tai pati svarbiausia žemesniųjų rūmų galia parlamentinėje politikoje.
Japonijos piliečiai sulaikę 25 metų amžiaus gali būti renkami į Atstovų rūmus, o sulaukę 30 metų gali būti išrinkti į Patarėjų rūmus. Balsuojm Japonijoje sulaukus 20 metų.
Vyriausybę sudaro ne daugiau kaip 2 ministrų, o Ministras Pirmininkas yra siūlomas iš parlamento narių. Dabartinis Ministras Pirmininkas yra Keizo Obuchi, užsienio reikalų ministras Masahiko Komura.
Ministras PPirmininkas , kuris yra išrenkamas parlamento ir turi būti jo nariu, turi teisę atleisti valdžią ir paskirti šalies ministrus, kurie visi turi būti civiliai, o dauguma iš jų parlamento nariai.
1995 m. kovo mėnesį Japonijoje buvo 12 vyriausybės ministerijų ir 32 agentūros priklausančios Ministro Pirmininko kabinetui, viso 1,16 milijono vyriausybės tarnautojų. Taip pat yra Audito Taryba, kuri yra nepriklausomas konstitucinis vienetas ir yra atsakingas už šalies sąskaitų kasmetinį auditą.
Stambiųjų bendrovių, Japonijos ministerijų ir politikų aljansą dažnai vadina geležiniu trikampiu. Šis tripusis ryšys turbūt ir tapo daug metų valdžiusios liberalų demokratų partijos svarbiausia pralaimėjimo priežastimi.
Patys galingiausi Japonijos vyriausybės nariai yra dvylikos šalies ministerijų biurokratai. Nors žodis “biurokratas” daugelyje šalių reiškia “ menkas ir linkęs trukdyti pareigūnams”, padėtis Japonijoje absoliučiai priešinga. Tik du procentai geriausių absolventų iš keturių stipriausių universitetų įdarbinami ministerijose. Jų biurokratai paskendę darbuose, per mažai apmokami, turi labai didelę galią ir dažniausiai valdingumu gali nesunkiai nustelbti Japonijos premjerą ir parlamentą.
Didžiausią prestižą ir galią turi finansų ministerija, per vyriausybės valdymo kontrolę. Mažiau galinga yra Tarptautinės prekybos ir pramonės ministerija, kuriai dažnai priskiriami nuopelnai už Japonijos ekonomikos stebuklą. Lenktynės tarp ministerijų labai intensyvios.
Pastarųjų metų pokyčiai bankininkystės srityje išryškino du vyriausybės biurokratiškumo aspektus, susijusius su verslu.
Pirma, vyriausybės agentūros yra didelės ir ssudėtingos, kad net jų pačių darbuotuojams sunku susigaudyti, kas jose vyksta. Veikla, susijusi su licencijavimu, leidimais, vizomis bei muitais daugumai užsieniečių yra nesuvokiama arba jiems tai brangiai kainuoja. Vienintėlė viltis lieka sąjunga su kuo nors iš vyriausybės arba su japonų specialistu iš vyriausybės ir verslo struktūrų.
Antra, japonai nemėgsta “viešai skalbti nešvarius baltinius”, šitai akivaizdžiai matyti iš to, kad Japonijos finansų reguliuotojai reikiamu laiku neinformavo apie netvarką Daiwa Bank’s U.S. veikloje. Pagal jų tradicinę galvoseną, tyliai įsikiša vyriausybė (tokiais būdais, kurie labai nustebina užsienio atstovus) ir “ištrina” arba įveikia iškilusia problemą dar nespėjus jai iškilti į viešumą.
4.2. Politinės partijos
Pirmoji Japonijos politinė partija buvo suformuota 1874 m. Tuoj po susikūrimo ji įteikė vyriausybei raštą reikalaudama įkurti reprezentuojamą įstatymų leidžiamosios valdžios organą. Pirmieji rinkimaiįvyko 1890 m. Liepos 1 d., o pirmoji parlamento sesija įvyko tų pačių metų rugsėjo 29 d. Japonijos parlamentas buvo pirmasis parlamentas Azijoje.
Penkios pagridinės Japonijos partijos yra Liberalų Demokratų Partija (LDP), Socialdemokratų Partija (SDP), Japonijos Komunistų Partija (JKP), Naujoji Sagige Partija (NSP), Naujoji Frontier Partija (NFP).
LDP susiformavo 1955 m. lapkričio mėnesį susijungus dviem konservatyviom partijoms įkurtoms po 2-ojo Pasaulinio karo. Ši partija valdė Japoniją iki 1993 m. be jokių trukdymų. Savo chartijoje LDP žadėjo apsaugoti civilių laisves, būti atvira ir ddemokratiška partija, daug kuo prisidėti prie taikos pasaulyje palaikymo, žmogiškumo klestėjimo, globalinės apsaugos. Pagrindinis LDP užsienio politikos elementas buvo parama konservatyviems santykiams tarp Japonijos ir JAV.
SDP buvo įkurta 1945 m.lapkričio mėn. Susijungus įvairioms proletarų partijoms prieškario dienomis. Beveik keturis dešimtmečius SDP rėmė beginklį neutralitetą, smerkė “Self- Defense Forse” ir saugumo sutartis siejančias Japoniją su JAV.Neužilgo po koalicinės vyriausybės sudarymo su LDP 1994 m. partija formaliai sutiko peržiūrėti ir pakeisti savo partijos programą pripažįstant “Self Defense Forse” teisėtumą ir žadėjo remti saugumo sutartis su JAV.
NFP tai antroji pagal dydį partija, kuri buvo įkurta 1994 m. Tuo metu daugelis konservatyvių ir nuosaikių opozicinių partijų , kurios buvo sudariusios koalicinę vyriausybę, kuri baigė 38 m. LDP dominavimą politikoje, nusprendė susilieti, kad pagreitintų Japonijos perėjimą prie dvipartinės sistemos. Žadėdama nepertraukiamas reforrmas ir atsakingą politikų darbą, ši partija buvo sudaryta iš 9 partijų.įskaitant Shinseito ( Japonijos Atgimimo Partija), Japonijos Naujoji Partija, Komiteto ir DSP.
5. TEISINĖ SISTEMA
Šiuolaikinė japonų teismų sistema didžia dalimi kilusi iš ikikarinės. Žymiausia naujosios konstitucijos teisminė inovacija buvo Aukščiausiojo teismo įkūrimas, jam patikėta visa teisminė valdžia, jis skiria teisėjus žemesniesiems teisėjams, nustato visų įstatymų konstituciningumą. Aukščiausiojo teismo teisėjus skiria ministras pirmininkas, bet kai jie, ir žemesnieji teisėjai, jau paskirti, juos galima
atšaukti tik formalaus impičmento procedūra.
Teisminė įstatymdavystė konstitucingumo peržiūra teismuose – amerikiečių naujovė, kurios įdiegimas į visiškai parlamentinę sistemą atnešė nevisiškai užtikrintus rezultatus. Japonų Aukščiausiasis teismas nelinkęs prieštarauti politiniams parlamento sprendimams.
Nors žemesnieji teismai, kuriuose dirba jaunesni ir liberalesni teisėjai, kartais įstatymus paskelbia nekonstituciniais, Aukščiausiasis teismas paprastai jų nepaiso.
Aukščiausiasis teismas ir žemesnieji teismai budriai sergsti, kad nebūtų pažeidinėjamos konstitucijoje apibrėžtos žmogaus teisės. Dabar beveik 30 straipsnių vsrdijamos “pagrindinės žmogaus teisės”, kurių nebevaržo tokie 1889 m. konstitucijos pasakymai, kaip “įstatymų rribose”.
Nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio japonų įstatymai rėmėsi labiau žemyninės Europos nei anglų – amerikiečių bendrąja įstatymų sistema, bet po karo jie gerokai liberalizuoti, įvedant daug amerikiečiams pažįstamų konstitucinių garantijų. Tačiau amerikiečių teismų sistema, kur varžosi dvi pusės, nesekama. Teisėjai stengiasi išsiaiškinti faktus, o advokatai tarnauja, kaip abiejų pusių patarėjai. Iš pradžių teismuose dalyvaudavo ir prisiekusieji, tačiau po karo šios sistemos buvo atsisakyta.
Kriminalinėse bylose visuomeniniai kaltintojai, arba prokurorai neiškels kaltinimo, kol neturės tvirtų kaltės įrodymų, o kadangi teisėjų rreakcijos gali būti beveik tiksliai numatomos, jie daugiau kaip 99 nuošimčiai įsitikinę savo teisumu. Derybų teisinantis nebūna. Japonų teismų skiriamos bausmės apskritai švelnios, teisėjai atsižvelgia į nusikaltusio atgailavimą padarius nusikaltimą. Nuoširdi atgaila laikoma pirmu svarbiu žingsniu, siekiant reabilitacijos.
Specialūs šeimų tteismai nagrinėja daugiausia šeimų ir paauglių bylas; jeigu tik įmanoma, civilines bylas stengiamasi išspręsti sytaikymu, o ne formaliomis teisinėmis procedūromis.
Politinį atspalvį turinčios bylos, kurias grindžia kaltinimai dėl Gynybos pajėgų nekonstitucingumo, sudėtingos aplinkos užterštumo problemos arba subtili riba tarp politinių streikų bei demonstracijų teisėtumo bei būtinybės palaikyti viešąją tvarką bei įstatymus, gali pavirsti į metų metus besitęsiančius teisminius procesus, bet apskritai japonai mano, kad jų teismai veikia pakankamai operatyviai, ir nėra kaip amerikiečiai nepatenkinti, jog bylos nagrinėjamos neleistinai lėtai, netvarkingai ir nepatikimai. Laikomasi nuomonės, kad teisėjai garbingi ir sąžiningi. Dauguma piliečių paklusnūs įstatymui ir pritaria griežtiems apribojimams.
Dėl santykinai reto bylinėjimosi advokatų vaidmuo Japonijoje daug menkesnis nei JAV. Bylinėtis nemėgstantys japonai nepaprastai teisingi. Jie pripratę prie labai centralizuotos sistemos, prižiūrimos ggalingo biurokratinio aparato ir kruopščiai reguliuojamos pagal smulkmeniškus įstatymų kodeksus bei begalinę daugybę biurokratinių taisyklių. Daug jų valdininkijos, verslo ir politinių vadovų – universitetų teisės fakultetų absolventai. Japonai linkę pedantiškai laikytis įstatymų raidės. Bet teisėtumą Japonijoje lemia ne advokatai ir ne teisėjai, o aukštesnieji valdininkai, dažniausiai baigę teisės studijas, ir aibė smulkių pareigūnų, kurie privalo įgyvendinti įstatymų kodeksus bei nurodymus.
6. SOCIALINĖS ORGANIZACIJOS
6.1. Socialinės klasės
Japonijoje dar neišblukęs nesenų laikų feodalinis fonas, o visuomenės gyvenimas grindžiamas partikuliariniais ryšiais, rangai ir skirtinga žmonių ppadėtis visuomenėje atrodo savaime suprantami ir neišvengiami. Japonų tarpasmeniniai santykiai ir grupės, į kurias jie susiskirsto, paprastai grindžiami hierarchine struktūra.
Kai kurios grupės susideda iš vieni kitiems lygių individų, tačiau daugumoje grupių santykiai grindžiami pagal tradicinį šeimos modelį – vadovo ir pasekėjų priklausomybe. Net ir ten, kur nėra akivaizdaus pasiskirstymo pagal rangus, hierarchinė struktūra susidaro renkant pareigūnus arba ją lemia amžius ir narystės trukmės sąlygojamas statusas.
Šis dėmesys hierarchijai neabejotinai ateina iš paveldimos valdžios ir aristokratinio valdymo laikų. Pasiskirstymas į klases, paveldima valdžia ir aristokratinės privilegijos būdingos visai iki šiuolaikiniai Japonijos istorijai.
Tokugawų laikais išryškėjo labai ryški skiriamoji riba tarp samurajų ir kitų klasių, o patys samurajai buvo susiskirstę pagal daugybę paveldimų laipsnių. Tokugawų valdymo metai liudija vieną labiausiai hierarchzuotų ir kruopščiai nustatytais paveldėjimo ryšiais pagrįstų sistemų, kurios kada nors buvo pasaulyje.
Turint omenyje šį neseną susiskirstymą į klases, galima tikėtis, kad ir dabar Japonijoje ryškūs klasikiniai skirtumai. Ligi šiol tebesireiškiančią hierarchijos įtaką kai kurie užsieniečiai laiko klasinės sistemos apraiška. Statusas yra be galo svarbus. Bet priklausomybės klasei pojūtis ir klasiniai skirtumai visiškai silpni. Šiandieninė Japonijos visuomenė laikosi lygybės nuostatų, ir daug labiau nei amerikiečiai ar daugelio Europos šalių žmonės.
Tokugawų laikotarpiu buvo ištrinti skirtumai tarp pačių samurajų ir tarp jų iit kitų klasių. Meiji periodu didžioji dalis samurajų neįstengė ekonomiškai išsilaikyti ir susimaišė su žemesniais sluoksniais. Kartoms keičiant kartas, skirtumai tarp samurajų ir paprastų žmonių darėsi vis mažiau svarbūs. Galiausiai samurajų sluoksnis visai išsiskaidė ir neliko skirtumų tarp samurajų ir paprastų žmonių. Moderniaisiais laikais išliko vienintelis klasinis skirtumas – tarp diduomenės ir liaudies. Klasiniai skirtumai gali egzistuoti net nesant didikų ir legalaus pasidalijimo į klases. Japonams būdingas susitapatinimas su grupe iš tikrųjų slopina priklausymą kuriai nors klasei pajautą.
Japonai nelinkę identifikuotis su klase; apie 90 nuošimčių priskiria save pabrėžtinai “viduriniajai klasei”, dauguma – “aukštesniajam” jos sluoksniui
Tai, kad Japonijoje palyginti mažai reikšmės turi klasės, liudija ir klasikinių skirtumų neatspindi kalba
1868 m. pradėjusi rauti klasinius skirtumus ir paveldimą valdžią Japonija pralenkė anglus. Nuo Meiji restauracijos laikų socialinis visuomenės mobilumas tolydžio didėjo – šiandien jis ne mažesnis negu JAV ar kitur Europoje.
Visuomenę formuojanti ir charakterizuojanti hierarchija jigi šiol lieka Japonijos gyvenimo pamatas, ji persmelkusi visas jo sritis. Japonija susiskirsčiusi į begalinę daugybę grupių, kurių kiekviena sudaryta išdaugybės statusų lygių.
Galiausiai – kalbant apie Japonijos hierarchija reikia pabrėžti tai, kad jinai sukelia mažiau įtampos ir pagiežos nei rangų skirtumai Vakaruose. Į tuos, kurie stovi ant aukštesnės pakopos, žiūrima kaip į vyresnius, ankščiau karjeros llaiptais pradėjusius žengti žmones; nekyla nei įtarimas, kad jie ten būtų prasibrovę nesąžiningai. Homogeniškoje visuomenėje išsilavinimo skirtumus lemia asmeniniai sugebėjimai, o ne vienoda socialinė padėtis. Grupės solidarumas, iš praeities užsilikęs tėviškas vadovų dėmesys ir žemesnę padėtį užimančių asmenimis lojalumas sušildo tarpasmeninius santykius ir suartina rangų skiriamus žmones. Poreikis priklausyti grupei skatina žmones noriau susitaikyti su savo statusu, kad ir koks jis bebūtų. Tradicinis hierarchjos pojūtis labai darniai įsiliejo į dabar jau iš esmės egalitarinę japonų visuomenę ir tebelieka vienas svarbiausių veiksmingai besireiškiančių bruožų.
6.2. Grupių aktyvumas
Žmonių bendrija susideda iš individų, bet kiekvienas gimsta ir didžiąją dalį gyvenimo praleidžia bendruomenėje. Įvairios visuomenės teikia labai nevienodą santykinę svarbą individui ir grupei. Aišku yra tai, kad japonai nuo amerikiečių ir vakariečių labiausiai skiriasi polinkiu daugiau reikšmės skirti ne individui, o grupei. Japonai daug labiau negu vakariečiai linkę veikti grupėse, jie netgi drabužiais, elgsena, gyvenimo būdu, net ir mąstysena be širdies skausmo prisitaikys prie grupės normų. Bendruomeniniai ryšiai Japonijoje be galo svarbūs, tačiau patys japonai linkę juos pervertinti, viską stengdamiesi grįsti tokiais dalykais, kaip frakcinis pasiskirstymas (habatsu) politikoje, šeimyniniai santykiai, priklausymas universitetui (gakubatsu), asmeninė parama bei globa. Japonai linkę pabrėžti, jog svarbu ne gabumai, bet kone,angliško žodžio conections trumpinys. Tačiau santykis tarp grupės ir
individo Japonijoje toks pat nepastovus, kaip ir kitur; kai kurie požymiai liudija, kad šiuo požiūriu Japonija ir Vakarai vis labiau panašėja.
Viena iš daugelio Japonijoje egzistuojančių grupių yra šeima. Šiuolaikinės japonų šeimos struktūra nedaug skiriasi nuo amerikietiškosios šeimos ląstelės, nors kamieninės šeimos bruožai tebėra giliai įsišakniję. Japonų šeimose yra išlikęs stiprus tėvų autoritetas, glaudūs šeimos ryšiai. Didesnių skirtumų tarp japonų ir kitų pasaulio šalių neišvysime, o jeigu jos kuo nors ir skiriasi, tai tie skirtumai yra ne tiek kokybiniai, kiek kkiekybiniai.
Savitų ir išskirtinių požymių galima išvysti pažvelgus į didesnes už šeimą grupes. Ligi šiol tebėra stiprios pirminės kaimų bendruomenės. Jų pagrindas – ryšiai ne tiek tarp individų, kiek tarp šeimynų. Tačiau dabar jos sudaro gerokai mažesnę visuomenės dalį nei kitados – net kaimiškoje Japonijoje jas stelbia tokie stambesni junginiai, kaip žemdirbystės kooperatyvai arba administraciniai kaimai. Tačiau yra įvairiausių kitų grupių, turinčių didelę reikšmę japonų gyvenime. Iš pastarųjų bene svarbiausia – įstaiga, kurioje žmogus dirba.
Darbas Japonijoje – ne tik kontrakto ssudarymas, kad gautum algą, bet ir galimybė susitapatinti su bendruomene, patenkinti, kitais žodžiais tariant, poreikį jaustis didesnės ir reikšmingesnės visumos dalimi. Ir darbdavys, ir darbininkas linkę tarnauti toje pačioje darbovietėje visą gyvenimą ligi pat pensijos. Šitai garantuoja saugumą; abu didžiuojasi ssavo firma ir ištikimai jai tarnauja. Nei vadovų, nei darbininkų neslegia savosios tapatybės netekimo potyris; priešingai – bendrovė, ypač jeigu dar didelė ir garsi, stiprina savo vertės pojūtį.
Amerikiečiai į save linkę žiūrėti kaip į individus, pasižyminčius tam tikrais įgūdžiais ir gabumais, o štai japonai pirmiausia laiko pastoviais verslo įstaigos tarnautojais. Šis darbininko susitapatinimas su darbo grupe turi labai didelės įtakos Japonijos ekonomikai ir verslininkystei.
Japonų verslininkai buriasi ir į kitokio pobūdžio grupes. Verslo įstaigų bendrovės nuo gatvės prekybininkų smulkių grupių iki didžiausių bankų arba plieno gamintojų asociacijų Japonijoje labiau išplitusios ir svarbesnės nei Amerikoje. Šios sąjungos sudaro piramidės pagrindą; ja kylant vis įtakingesnės ir efektyvesnės nacionalinės organizacijos pagaliau susilieja į smulkiu verslu besirūpinančius Japonijos prekybos rūmus ir stambiam bizniui aatstovaujančią Ekonomikos organizacijų federaciją, garsiąją Keidanren. Panašiai buriasi gydytojai, dantistai ir kitų profesijų žmonės. Trumpai tariant, japonai turbūt labiausiai ‘organizuoti žmonės’ pasauly.
Mokyklos, ypač koledžai, – kita svarbi sritis, kur žmogus gali identifikuotis su grupe.
Japonų visuomenė turtinga ir įvairiausių kitokio pobūdžio grupių. Galybę moterų bendrijų jungia prefektūrų ir nacionalines asociacija. Svarbios jaunimo grupės. Tėvų ir mokytojų asociacija, kurią Jungtinėse Valstijose atitiktų PTA, Japonijoje daug geriau organizuota ir įtakingesnė nei jos amerikietiškas prototipas. Neįmanoma suskaičiuoti hobi grupiu – nuo dziudo iir karinių sporto šakų iki subtiliausių gėlių puokščių kūrimo arba arbatos gėrimo menų, – kurios visos nepalyginti glaudžiau susitelkusios ir žmonės reiškia daugiau negu JAV. Plačiu mastu veikia Rotari klubai, daug platesniu nei bet kur pasauly.
Didelės grupės dažnai pasidalijusios į mažesnes. Darbo grupė arba tarnautojų kolektyvas svarbūs tiek visuomeniškai, tiek kaip gamyklos ar įmonės viduje veikiantis padalinys. Politinės partijos ar ministerijų tarnautojai dažnai suskilę į tarpusavyje besivaržančias grupuotes. Universiteto studentų gyvenimo židiniai – ‘būreliai’, arba grupės pagal pomėgius, o šių gali būti pačių įvairiausių.
Religija ne tokia svarbi japonų grupės gyvenime, kaip galėtume tikėtis, tačiau per pastaruosius pusantro šimto metų susikūrė daug artimais ryšiais susijusių naujų religinių bendruomenių – atsiradusių tikriausiai dėl žmogaus neužtikrintumo sparčių permainų amžiuje ir neabejotinai suteikiančių bendruomeninio tapatumo pojūtį tiems, kurie šito neįstengia pasiekti.
Grupės sureikšminimas paveikė ir japonų gyvenimo būdą. Japonai mėgsta įvairiausią grupinę veiklą, su malonumu dalyvauja kad ir mokyklos ar kompanijos švenčių dienose ar bendrose išvykose į gamtą. Japonai yra mažiau linke bendrauti poromis. Niekas taip gerai neatspindi polinkio bendrauti grupėmis kaip ekskursijos, kurias japonai be galo mėgsta. Grupėse tarsi susilydo ir atskiri individai, ir šeimos – klasės draugai, bendradarbiai, kaimo organizacijų ar moterų draugijų nariai spiečiasi aplink ekskursijos vadovą ar autobuso ppalydovę.
Grupei teikiama svarba paveikė ir japonų bendravimo būdą. Orkestro muzikantas vertinamas labiau nei solo žvaigždė, komandos dvasia – labiau nei asmeninės ambicijos. Ne asmenybės jėga, stiprumas, savo nuomonės ar teisių gynimas, bet bendruomeniškumas, nuosaikumas, supratingumas – didžiausio pasigėrėjimo vertos savybės.
Kad grupės sistema sklandžiai veiktų, japonai išmintingai vengia atviros konfrontacijos. Nesutampančių nuostatų nesistengiama pabrėžti, jų skirtumai nera nei analizuojami, nei išryškinami. Diskusijos dalyviai laikosi apdairiai, savo požiūrį atskleidžia tik tada, kai įsivaizduoja, kaip į jį reaguos kiti. Daug kas pasiūloma netiesiogiai arba miglotomis potekstėmis.
Kad išvengtų konfrontacijos ir išsaugotų grupės solidarumą, japonai dažnai pasitelkia tarpininkus. Kai tariamasi dėl subtilių dalykų, neutralus asmuo susipažysta su abiejų šalių nuostatomis ir suranda kelius, kaip apeiti kliūtis arba derybas baigia kitais būdais, leisdamas išvengti atviros konfrontacijos ir abiem pusėms išlaikyti savo reputaciją.
Beveik neabejotina, kad toks savęs sutapatinimas su nedidelėmis grupėmis japonams duoda daug gero. Vakariečiams gali atrodyti, kad dėl šio polinkio jie praranda savo individualumą ir tampa vis labiau beveidžiai, kokie dažniausiai ir atrodo žmonės, neįpratusiems prie ramaus jų bendravimo būdo ir regintiems Japonijoje vien lygius juodus plaukus ir rudas akis. Jie turi kitokių būdų individualumui išsaugoti, o kiek prislopindami asmeninius įgeidžius ir susitelkdami, daugelyje sričių kiekvienas dar veiksmingiau panaudoja savo jėgas.
Japonai stiprina ssolidarumą, – neįkainojamą tiek mažų grupių, tiek visos tautos turtą. Jų verslininkystės šaunumą didžia dalimi lemia solidarumas ir susitapatinimas su grupe – tai nacijos stiprybės šaltinis. Tad susitapatinimas su grupe teikia užtikrintumo individui ir sustiprina visas grupes, sykiu – visą naciją.
6.3. Rasės ir subkultūros
Viena įspūdingiausių Japonijos vientisumo apraiškų yra rasinė sudėtis. Kaip ir kitos tautos, japonai – per ilgą, dažniausiai nefiksuotą procesą – susidaręs mišinys. Iš tikrųjų veidų tipų įvairovė leidžia spėti, kad praeityje būta didelio maišymosi. Tačiau svarbiausia, kad, nepaisant kilmės, dabar japonai visame pasaulyje vienodžiausia ir kultūriškai vientisiausia žmonių grupė. Per visas salas aptiksime tik keletą fizinių varijantų.
Iš tikrųjų Japonijos salos – sakytum akligatvis, į kurį patekusieji nebeturėdavo kur dingti, jiems beliko tik susimaišyti su vėliau atvykusiais. Tarp pastarųjų buvo Ainu, kurie galėtų atstovauti pirmykščiam žmogaus tipui, datuotajam ankstesniu, negu aiškiai išsiskyrė iš šiuolaikinės rasės, laikotarpiu. Kad ir kaip būtų, jie atspindi keletą baltosios rasės bruožų, – pvz. , aiškiai pastebimą veido ir kūno plaukuotumą, – besiderinančiu su kitų rasių ypatybėmis. Tad gali būti, kad būtent nuo Ainu pareina didelis kai kurių japonų plaukuotumas, jei lygintume su dauguma mongoloidų rasės žmonių. Vienu metu Ainu gyveno visose ar daugumoje Japonų salų. Tačiau po truputėlį juos nukariavo ir
asimiliavo pagrindinė japonų masė.
Iš esmės japonai yra mongoloidai, labai panašūs į Azijos žemyno kaimynus. Ir archologiniai, ir istoriniai šatiniai liudija apie didelius žmonių antplūdžius į Japoniją iš Šiaurės Rytų Azijos per Korėjos pusiasalį. Galėjo būti ir anktesnių bangų ar bent kultūrinio poveikio iš pietesnių regionų.
Istorinių įrašų užuominos leidžia manyti, kad iki 8a. Vakarų Japonija pasižymėjo etninia įvairove. Akivaizdu, jog iki to laiko būta gausaus žmonių antplūdžio iš Korėjos, bet paskui jokio didesnio šviežio kraujo įsiliejimo nepasitaikė. Iš tikrųjų ddaugiau nei tūkstantmetį Japonija nepatyrė jokios imigracijos. Taigi buvo pakankamai laiko susilieti rasėms bei susidaryti stipriam kultūriniam vientisumui. Be abejonės, prie to prisidėjo dirbtinis Japonijos užsisklendimas, trukęs nuo 7-9a., o paskui šį vyksmą labai skatino stipri centralizuota valdžia. Bet dar gerokai iki to laiko japonai ėmė laikyti save rasiškai išskirtine ir “gryna” bendrija.
Vienintelė bent kiek ryškiau išsiskirianti užsieniečių grupė – tai 7 000 000 koriejiečių bendruomenė. Yra ir kelios dešimtys tūkstančių kinų.
Visi šie svetimšaliai sudaro vieną nuošimtį šalies ggyventojų, ir tik koriejiečiai kelia tam tikrų realių etninių problemų.
Kalbant apie japonų homogeniškumą negalima pamiršti vienos išimties, kuri verta ypatingo dėmesio. Tai iš feodalinių laikų likusi tam tikra atstumtųjų grupė, praeityje vadinta įvairiais, tarp jų ir eta, vardais, o ddabar dažniausiai – burakuminais, arba “kaimiečiais”. Šie mažesnę nei dviejų nuošimčių gyventojų grupę sudaro žmonės, kurių protėviai galėjo būti karo luošiai, negarbingų darbų darbininkai ir pan. Tačiau visuomeninis nusistatymas prieš juos gyvas ligi šiol.
7. VERSLO PAPROČIAI IR PRAKTIKA
Ilgalaikės Japonijos visuomenės tradicijos lėmė tiek vertikalių, tiek ir horizontalių ryšių atsiradimą ir stiprėjimą. Pirmieji skatino abipusiškai lojalų feodalinį suvereno ir jo vasalo ryšį, o antrieji sudarė prielaidas įsišaknyti kolektyvizmui. Kaip tokių ryšių išdava Japonijoje išaugo vadinamieji zaibatsu (finansiniai pramonės konglomeratai, pagrįsti šeimos nuosavybe), kurie į po Antrojo pasaulinio karo amerikiečių valdomą Japonijos pramonę sugrįžo visiškai pakeitę nuosavybės struktūrą. Dabar jie buvo pagrįsti dvipuse (daugiapuse) nuosavybės teise tarp savo veikloje kurio nors būdu bendradarbiaujančių įmonių. Šie finansiniai pramonės konglomeratai savo veikloje plačiai naudojo iiš pradžių tik “šerdinės”, o vėliau ir visos bazinės įmonių ir bendrovių darbo jėgos “samdos iki gyvos galvos” principą. Be to, jie pasitelkė ir “susijusios sudrangos” principą, leidusį bendrovėms koncentruotis į pagrindinę veiklą, o šalutinius, ne tiek svarbius darbus palikti mažoms įmonėlėms, susietoms su tomis bendrovėmis feodaliniais ryšiais. Pokario Japonijoje taip pat buvo išplėstas platus darbininkų dalyvavimas bendrovių veikloje.
Pagrindiniai bendrovės veiklos dalyviai japonijoje visuomet siekia ilgalaikės bendrovės gerovės ir organinio augimo kaip įmonių susiliejimo alternatyvos. Vidiniai dalyviai (darbuotojai, iš tto skaičiaus jaunesnieji vadybininkai) skatinami to siekti naudojant “samdos iki gyvos galvos” principą, kuris šiuo požiūriu užtikrina, kad bendrovės kolektyvas funkcionuoja kaip “viena komanda”, siekianti bendro visiems tikslo – ilgalaikės bendrovės gerovės. Tam daro įtakos ir japonijai būdingas skatinimo iš pelno modelis, kai tik žemesnio lygio darbuotojai gauna pelno išmokas, o bendrovės vyresnieji – ne; ir darbuotojų karjeros kilimo lūkesčiai, kuriuos patenkinti gali tik ilgalaikis bendrovės organinis augimas; ir ilgalaikio darbuotojų mokymo galimybės, kai bendrovė gali nebijoti, kad jos investuoti pinigai nueis vėjais; ir bendrovės kaštų mažinimas, kai jaunesniems darbuotojams mokamas mažas atlyginimas, bet paliekamas įsitikinimas, jog ateityje jiems bus pakankamai kompensuota. Išoriniai dalyviai (tiekėjai, pirkėjai, akcininkai, kreditoriai) taip pat suinteresuoti ilgalaike bendrovės gerove. To siekti juos skatina unikalių Japonijos dvipusių (daugiapusių) nuosavybės santykių tarp pagrindinių verslo partnerių struktūra. Tokių glaudžių santykių rezultatas – vėl gi tik japonijai būdingas bendrovės kapitalo finansavimas, kuriame daug labiau naudojamas skolintas (o ne akcinis) kapitalas iš nuosavybės santykiais susijusių verslo partnerių (dažniausiai bankų). Retas biržų “piratavimas” Japonijoje (sąlygojamas ilgalaikių tradicijų ir akcininkų “ištikimybės” bendrovėms) skatina tolesnį ilgalaikį gerovė siekimą.
Lyginant strateginio atlikimo, būdingo Vakarų bendrovėms, ir strateginio ketinimo, įprasto Japonijos bendrovėms, modelius, išryškėja tokie būdingi Japonijos bendrovių bruožai. Savo išteklius jos stengiasi suderinti iš pirmo žžvilgsnio nepasiekiamiems tikslams siekti (tačiau tie tikslai tampa visiškai realūs, kai jų siekimas skaidomas į daugelį smulkesnių ir detalesnių tikslų, bendrovės darbuotojų – iš to skaičiaus ir žemesnio lygio vadovybės – prisiimamų kaip asmeninių.) Konkurencinei rinkai mažinti Japonijos bendrovė kuria subalansuotą konkurencinių pranašumų portfelį. Tiems konkurenciniams pranašumams pasiekti bendrovės pabrėžia organizacinio mokymosi būtinumą. Susidūrusios su pajėgesniais konkurentai Japonijos bendrovės ieško naujų konkurencinių pranašumų, galinčių joms padėti nugalėti stipresnius konkurentus. Tą darydamos jos naudojasi tokiomis priemonėmis:
– kaupia savo pranašumą “sluoksniais”,
– ieško silpnų konkurento vietų,
– keičia žaidimo taisykles,
– konkuruoja kolaboruodamos.
Japonijos bendrovės naudoja “šerdinių” sugebėjimų koncepciją, reiškiančią, jog bendrovėje visuomet siekiama strateginių verslo vienetų sinergijų. Taigi vadovaudamosi strateginio ketinimo koncepcija Japonijos bendrovės ne ieško nišos jau egzistuojančioje rinkos erdvėje, o kuria tą erdvę pačios.
Naudojantis W. Ouchi rinkų, biurokratijų ir klanų išskyrimu, Japonijos bendrovės apibūdinamos kaip klanai su jiems būdinga tradicijų sąlygojama elgsena, veiklos įvertinimo sudėtingumu ir dideliu organizacijos ir jos darbuotojų, taip pat ir darbuotojų tikslų sutapimu. Autorius išskyrė ir vadinamąsias A, J bei Z tipo organizacijas. Lyginant japonų bendroves (J tipo) su amerikiečių (A tipo) išryškėja tokie pagrindiniai Japonijos bendrovių bruožai:
– ilgalaikis personalo įdarbinimas (“samda iki gyvos galvos”),
– kolektyvinis sprendimų priėmimas,
– kolektyvinė atsakomybė už sprendimų rezultatus,
– nedažnas ir neformalus darbuotojų įvertinimas ir jjų kėlimas karjeros laiptais,
– nespecializuotas karjeros kelias,
– visa apimantis organizacijos rūpestis savo darbuotojais.
Vienas pagrindinių šiuolaikinių Japonijos bendrovių bruožų yra jų nuolatinis ir nenutrūkstamas inovacijų siekimas bei įgyvendinimas. Viena pagrindinių prielaidųinovacijai organizacijoje vykdyti yra jos funkcijų ir padalinių koordinacija. Skirtingos organizacinės struktūros (funkcinė, padalinių, matricinė) teikia įvairias galimybes skirtingiems kordinacijos poreikiams. Funksine struktūra neskatina bendrovės funkcijų koordinacijos. Padalinių struktūroje pagerėja tarpfunkcinė koordinacija, tačiau padalinių veiklos koordinacija gali tapti gan problematiška (pastariesiems ėmus rųpintis savo tikslų įgyvendinimu). Suderinus funkcinę ir padalinių struktūras gaunama matricinė struktūra, kurioje derinami pirmųjų dviejų privalumai ir panaikinami jų trūkumai. Matricinė struktūra taikoma, kai dėl įvairių aplinkos veiksnių, tokių kaip antai: stipri konkurencija, dideli vartotojų poreikiai, valstybinis reguliavimas organizacija yra priversta gaminti skirtingus inovacinius produktus nuolat palaikydama aukštą jų kokybę.
Sėkminga inovacija reikalauja skirtingos koordinacijos:
– visada įmonės veiklos funkcijų koordinavimo;
– vis dažniau bendrovės padalinių koordinavimo;
– visada laiko koordinavimo;
– paprastai organizacijų koordinavimo.
Japonijos bendrovių patirtis rodo, kad organinės organizacijos (kaip alternatyva mechanistinėms) labiau tinka inovacinei veiklai, nes užtikrina geresnį bendrovių veiklos funkcijų koordinavimą. Tai lemia organinėms organizacijoms būdingas ypatingų žinių panaudojimas ir pritaikymas visos organizacijos interesams; užduočių ir atsakomybės dinamika organizacijoje; darbuotojų pasišventimas organizacijai; tinklinė kontrolės, valdžios ir bendravimo struktūra; žinių buvimas bet kurioje organizacijos vietoje; labiau horizontalus nei nei
vertikalus bendravimas organizacijoje; informacinis ir patriamasis bendraimo turinys (kaip instruktyvaus ir sprendžiamojo alternatyva). Be to, sėkmingai tarpfunkcinei koordinacijai įgyvendinti reikia, jog visi (ar bent jau pagrindiniai) bendovės darbuotojai galėtų susikalbėti ta pačia kalba. Bendrovių darbuotojai šią kalbą išmoksta dalyvaudami nuolatiniame darbuotojų rotavimo Japonijos bendrovėse procese, kai per daugelį metų tie darbuotojai pakeičia daug darbų visoje organizacijoje ir tokiu būdu gauna bendrą organizacinį mąstymą ir bendrų tikslų suprtatimą. Todėl Japonijos bendrovių vadovai nėra tokie subjektyvūs vadovaudami, kaip jų kolegos iš Vakarų, ddažniausiai atėję bendrovei vadovauti iš tam tikro padalinio ar skyriaus, kuriame visą laiką dirbo. Rotavimas dažniausiai esti galimas tik taikant jau minėtą japonijai būdingą “samdos iki gyvos galvos’ principą, kuomet darbuotojai dirba bendrovėje gana ilgą laiką, kad į juos apsimokėtų investuoti išlaidas, susijusias su rotavimu.
Japonijos bendrovės pasiekia labai reikšmingą sinergijų tarp padalinių, gaminančių iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus produktus. Priežastis ta, jog jos naudojasi vadinamąja “šerdinių” (esminių, bazinių) sugebėjimų koncepcija (kaip alternatyva strateginiams verslo vienetams), kuri reiškia, kad įgūdžiai, kkartu sudarantys “šerdinį” bendrovės sugebėjimą, koncentruojami apie bendrovės darbuotojus, mąstančius apie visą organizaciją ir todėl noriai siekiančius suderinti savo žinias, įgūdžius ir funkcinį paturimą organizacijos viduje su kitų funkcijų atstovais ir šitaip pasiekti naujų bendradarbiavimo būdų. “Šerdinis” sugebėjimas apibūdinamas kaip ssuteikiantis galimybę pasiekti skirtingų rinkų; jis suvokiams, kaip didelis indėlis į galutinio produkto vartotojui suteikiamą naudą; jis yra gan sunkus konkurentams pamėgdžioti dėl to, jog pasiekiams dėl sudėtingos atskirų technologijų ir gamybos įgūdžių koordinacijos. Siekdamos “šerdinių” sugebėjimų, Japonijos bendrovės įgyvendina savo padalinių koordinaciją dviem būdais: gamindamos “šerdinius” produktus ir besidalindamos pagrindiniai padalinių darbuotojais.
Inovacinė veikla yra savotiška investicija, kadangi ją vykdant aukojami bendrovės pinigų srautai dabar vardan dar didesnių pinigų srautų ateityje.
Japonijos bendrovių patirtis rodo, jog inovacinėse bendrovėse pirmosios problemos sprendimas turi būti labiau pagrįstas kokybiniais, o ne kiekybiniais (tokiais kaip grynoji esamoji projektų vertė) argumentais, įvertinant projektus, kuriais bendrovė turėtų ateityje užsiimti. Tačiau kartu turi būti atsižvelgiama į kiekybinį matą. Antrosios problemos sprendimas Japonijoje yra labiau kultūrinis. Pirmiausia Japonijoje ssavininkų (akcininkų) padėtis jų bendrovių atžvilgiu labai skiriasi nuo likusio pasaulio – japonai nepripažįsta, jog akcininkai yra bendrovių vadovybės viršininkai. Tuo būdu išsprendžiama išorinio spaudimo bendrovei siekti trumpalaikio pelno ir naudos problema. Tačiau japonų visuomenėje taip pat nemanoma, jog bendrovių vadovybė yra aukščiausia ją valdanti jėga. Paprasčiausiai bendrovėje vyrauja vieningos bendruomenės dvasia, kai visi siekia tų pačių tikslų. Todėl išvengiama vidinio spaudimo bendrovės darbuotojams siekti trumpų gerų rezultatų, aukojant ilgalaikę gerovę, nes vadovybė tokioje organizacijoje-bendruomenėje gali labiau pasitikėti pavaldiniais, nevertinti jjų vien tik skaičiais. Prie to prisideda ir “samdos iki gyvos galvos” principas. Pažįstant darbuotoją (pavaldinį) ilgą laiką galima vertinti ir kitais kriterijais, ne vien apskaitos rodikliais. Tai taip pat reiškia, jog visi dabartiniai pavaldiniai ir ateityje bus šioje bendrovėje ir todėl jiems daug labiau apsimoka mąstyti ilgalaikės nei trumpalaikė perspektyvos požiūriu. Dar vienas šios problemos sprendimo būdas, naudojamas Japonijoje, yra žymus viso inovacinio proceso spartinimas tam, kad jo rezultatai pasireikštų gerokai anksčiau ir taip būtų sumažinti su ta inovacija susiję neapibrėžtumai.
8. FILOSOFIJA IR RELIGIJA
Senovės japonų religija buvo šintoizmas. Ji išlikusi iki šiol : tai papročių, apeigų, tikėjimų, susijusių su gamtos reiškinių, mirusių protėvių garbinimu, mišinys. Ši religija padėjo japonams išlaikyti seniai nusistovėjusį gyvenimo būdą.
Korėjos imperatorius 552 m. atsiuntė Japonijos imperatoriui dovanų: budistų šventraščius – sutras. Taip į šalį pateko ne tik budizmas, bet ir hieroglifų raštas. Sutros buvo pirmieji mokyklų vadovėliai. Įdomu tai, kad daugelis japonų dalyvauja abiejų religijų apeigose, nors šiuolaikinėje Japonijoje religija vaidina antraeilį vaidmenį. Šinto tradicija gyviausiai reiškiasi šurmulingomis šventėmis, kurias kasmet tam tikromis dienomis rengia visos šventovės, nepaisant kokia jų svarba. Tuomet prie šventyklų atsiranda daugybė palapinių, kuriose įsikūrę prekiautojai neleidžia praeiti pro šalį, o kokie nors smagiai apgirtę vietos jaunuoliai visur nešioja į nedidelę ššventyklėlę įstatytą šventyklos dievybę. Šie šventyklų festivaliai – svarbus įvykis vietos, ypač kaimo, gyvenime. Nors kai kada jie įgauna istorinių karnavalų pobūdį, o urbanizuotose vietovėse pavirsta daugiau pasaulietinėmis bendruomenės šventėmis, kurių metu trenkia orkestrų maršai ir dudena būgnai. Tai taip pat palanki proga apsivilkti tradiciniais drabužiais.
Krikščionybė paprastai šliejama prie šintoizmo ir budizmo kaip viena iš trijų pagrindinių Japonijos religijų. 1549 matais ją ėmė skleisti žymusis jėzuitų misionierius šventasis Pranas Ksaveras, ir per keletą dešimtmečių greitai išplito. 1638 metais ji buvo iš esmės užgniaužta, nes Hideyoshi ir pirmieji Tokugavų laikų šiogunai manė, kad krikščionybė kelia grėsmę politinei vienybei.
Devynioliktame šimtmetyje japonai tebebuvo priešiški krikščionybei, tačiau netrukus įsitikino, kokie jautrūs religiniai vakariečiai, ir, 1873 metais tyliai atsisakę draudimo, ėmė skelbti visiškos religinės tolerancijos politiką.
Krikščionybė, nors intelektualiai įtakinga, tėra vienintėlė silpna religija Japonijoje, o šintoizmas ir budizmas daugumai žmonių – tai ne tiek svarbūs įsitikinimai, kiek papročiai ir konvencijos. Visur pilna šintoistinių ir budistinių šventovių. Yra daugybė įvairių vietinių kultų, daug žmonių tiki laimingomis ir nelaimingomis dienomis, astrologija ir pranašautojais. Daugumos japonų gyvenimas neapsieina be religinų apeigų – tai šventyklų festivaliai, namuose – “dievų lentynos” ir budistiniai altorėliai, šintoistinės ir krikščioniškos vedybos, budistinės laidotuvės, o tarp jų – daugybė kitų religinių rritualų.
Japonams būdingas polinkis į grožį, kurį jie supranta filosofiškai. Niekindami pigų išviršinį blizgesį, jie ypač vertina gamtą, jos harmoniją, stengiasi patys su ja gyventi visiškoje santarvėje. Grožio pajautimas – tai tikroji japonų religija. Mokykloje ypač daug dėmesio skiriama piešimui, meno ir daiktų grožio suvokimui. Pagaliau ir pats hieroglifų rašymas yra menas.
Japonai ieško meno, jį kuria ir buityje. Arbatos gėrimas – tai ceremonija, kuri užsieniečiams primena ritualą, išraiškingą vaidinimą. Ikebana – gėlių aranžiravimo menas. Ir šiomis dienomis kiekviena mergina, moteris samdo privačius mokytojus, lanko specialias mokyklas, šiems tradiciniams menams išmokti. Tačiau kaip mano patys japonai, iki pat mirties visų paslapčių, slypinčių šiame mene, neįmanoma išmokti. Kaligrafija – neatsiejama disciplina mokyklose, papildomai jos mokomasi ir po pamokų. Ji taip pat priskiriama prie vaizduojamojo meno.
Pirklių kultūros menas buvo vadinamas ukiyo-e, arba “praskriejančio pasaulio paveikslais”. Praskriejančio pasaulio idėja kilusi iš budizmo, bet ją imta taikyti “to, kas naujausia” prasme. Daug dėmesio spalvoms ir piešiniui skiriantis ukiyo-e tuo priminė prieš kokius septynis šimtmečius puoselėtą Yamato-e stilių, tačiau tema buvo visai skirtinga-elegantiškos kurtizanės, madingi aktoriai, familiarios miesto gyvenimo scenos. Iš šio meno kilo spalvoti medžio raižiniai, irgi vadinami ukiyo-e, atliepę augančius klestinčių miestiečių meninius poreikius. Juose ir nuostabūs gamtovaizdžiai, pavyzdžiui, Fudžijama, taip
pat įdomios miestų ir Japonijos pakelių vietos. Tam tikra prasme tai buvo pirmieji pasaulyje masinio meno pavyzdžiai ir atvirukų pirmtakai.
Samurajų literatūra buvo daugiausia mokslinė ir filosofinė, bet jie, kaip ir kiti gyventojų sluoksniai, mėgo poeziją, ypač sąmojingus epigramiškus septyniolikos skiemenų haiku. Dauguma naujųjų literatūros krypčių kilo iš pirklių bendruomenės.
Kiekviena japonas, kad ir kokie būtų jo religiniai įsitikinimai, laiko savo pareiga nors kartą gyvenime įkopti į šventą Fudžijamos kalną ( tai aukščiausias Japonijos kalnas – 3776 m). Šis kalnas dar vadinamas FFudžisan – ir tai galima suprasti dvejopai: kaip kinietiškąjį hieroglifo “kalnas” skaitymą, bei kaip išreiškiamą pagarbą – ponas Fudži.
Kabuki (teatras, kuriame vaidina tik vyrai, spektakliai trunka pusdienį ar ilgiau), Nihonbujo (tradiciniai šokiai) neatsiejami nuo tradicinių muzikinių instrumentų šiamisen (panašus į gitarą, tačiau su daug mažiau stygų bei žymiai ilgesniu kotu), koto (tarsi lietuviškos kanklės), violončelė – pagal išgarsėjusį Suzuki metodą ja mokoma groti nuo dviejų ar trijų metų. Kalbant apie Kabuki teatro sceną, ji išgarsėjo šešioliktame amžiuje miesto pirklių visuomenėje. KKabuki naudoja sudėtingas dekoracijas, sukamąją sceną su pakylančiomis ir nusileidžiančiomis dalimis, taip pat tarp žiūrovų nutiestą taką dramatiškiems įėjimams ir išėjimams. Ant žemų pakopų sėdintys žmonės sudaro chorą, kuris padeda pasakoti istoriją ir sustiprina dramatinę įtampą. Aktoriai, kaip jau minėta, ttik vyrai, atitinkamai nusigrimavę, atlieka ir moterų vaidmenis (onna-kata).
Be Kabuki yra populiarūs: klasikinis japonų teatras bunraku, komiškas monologas rakugo, komiškas dialogas manzai, ritualiniai šokiai, senovinė muzika gagaku.
Kalbant apie japonų pomėgį muzikai, reikėtų paminėti iš japoniškų liaudies dainų kilusį socialinį fenomeną karaoke-pažodžiui tuščias orkestras. Šiuolaikinė kultūra neatsiejama nuo namuose laikomos video karaokė bei ypač vyrų masiškai lankomų karaoke barų. Įdomiausia tai, kad įvairių pokylių, gimtadieninių švenčių metu neturintys mados dainuoti japonai, visiškai atsipalaiduoja karaoke boksuose (dežutėse – baruose) ir dainuoja ne tik plačiai paplitusias Beatl’ų dainas, bet ir vietinių grupių hitus.
Kaip neįsivaizduojame Japonijos be Fudži kalno, taip negalima jos įsivaizduoti ir be Sakuros medžių (pavasarį pražįstanti vyšnia). Sakura – tai ne tik medis, bet ir visos Japonijos simbolis. Kaip draugystės iššūkį LLietuvai, japonų Hadano miesto Rotary klubas padovanojo Vilniaus miesto botanikos sodui 100 sakuros medelių, keletas jų pasodinta ir prie buvusio Japonijos konsulo Čiunės Sugiharos paminklo. (1998 m. gegužės mėn.).
9. GYVENYMO SĄLYGOS
9.1. Dieta ir mityba
Japonijoje nacionalinės dietos dėka, kurią sudaro žuvis, jūros gėrybės ir soja, žmonės gyvena ilgai. Japonijoje madinga sveika mityba.Egzistuoja produktai stimuliuojantys smegenų veiklą, saugo nuo vėžio, palaiko jaunystę. Japonų dieta ( baltymų) yra žinoma visame pasaulyje, joje svarbu griežtai lakytis valgiaraščio.
Tradicinis japonų maistas
Tradiciniai japonų ryžiai, daržovės iir žuvis būtų puiki dieta, palyginti su didžiuliu mėsos ir riebalų suvartojimu Vakaruose, jeigu nuo ryžių nebūtų stengiamasi nupoliruoti maistingųjų sėlenų. Toks maitinimas iš dalies paaiškina, kodėl japonai mažiau nei amerikiečiai serga širdies ligomis. Kita vertus, kaip tik poliruoti ryžiai gali lemti sparčiai Japonijoje plintantį skrandžio vėžį.
Japonijos valgymo tradicijos – valgymų skaičiumi per dieną ir pan. yra panašios į vakarietiškąsias. Tačiau labai skiriasi valgomi patiekalai bei gausumas.
Japonijos virtuvę labai paveikė žemės ūkio pobūdis. Ryžiai visuomet buvo pagrindinis maisto produktas. Iki pat šių dienų jų valgo daug ir visur tris kartus per dieną. Iš tikrųjų žodis, kuriuo įvardijami virti ryžiai (gohan) , reiškia ir valgymą. Sakė , pagrindinis alkoholinis gėrimas, gaminamas rauginant ryžius. Napaisant, kiek tam reikia pastangų, visi įmanomi plotai drėkinami ir skiriami ryžiams. Sausi, nedrėkinami plotai naudojami grūdiniams javams ir daržovėms, taip pat įvairiausiems vaisiams, ypač – mandarinams auginti.
Iš visų Japonijos žemės plotų tik 2 nuošimčius, daugiausia šaltesnėje šiaurėje, užima ganyklos. Seniau raguočius augindavo ne naistui. Palyginti nedidelis jų kiekis, taip pat budistinis priesakas, draudžiantis pakelti ranką prieš gyvulį, lėmė, kad ilgą istorinį periodą japonai visai nevalgė mėsos. Proteinų gaudavo iš žuvų, kurių gausu šalį skalaujančiuose vandenyse. Daugiausia žuvį valgo žalią– tradicinis jų patieklas – sašimi aarba suši, kur žalia žuvis patiekiama su jūržolėmis ir acte išmirkytais ryžiais. Kitas proteino šaltinis – nepakeičiamos sojos pupelės, dabar daugiausia įsivežamos ir naudojamos gaminti tofu (pupelių varškę), miso (raugintą pupelių tešlą, kuri panaudojama tradicinei sriubai misoširu gaminti) ir šioju (sojos padažą).
Skirtingai negu kitose pasaulio šalyse, japonai suskirstę savo maistą pagal metų laikus, kitiap tariant, turi sezoninius patiekalus. Žiemą labai populiarus onabe riori (elektrinio puodo patiekalas – virtos daržovės, mėsa, dažniausiai kiauliena, grybai bei įvairios jūrų gėrybės), japonų manymu, tai ne tik sotu, bet ir sušilso visą kūną. Labai panašus patiekalas, valgomas pavasarį, yra sukiyaki bei šiabušiabu (šiam patiekalui naudojama aukščiausios rūšies jautiena, supjaustyta kelių milimetrų storio gabaliukas. Tam kad gauti gerą mėsą, jautukai yra girdomi alumi, bei bepaliovos masažuojami). Vasara neatsiejama su somen (baltos spalvos virti makaronai, pateikiami ant ledo gabaliukų, yra mirkomi sojos padaže ir tuo būdu gaivinamasi nuo vasaros karščių). Ir daugelis daugelis kitų patiekalų, be kurių japonas labai sunkiai išgyventų. Napaslaptis, kad mėgstantys keliauti japonai išvykę į užsienio šalis dažnai turi virškinimo problemų dėl persunkaus ir riebaus maisto. Tik pasitaikius galimybei jie lenda į japoniškus restoranus ir pamalonina savo skrandžius.
Dar viena unikali japonų savybė yra obento – maisto dėžutės, daromos žmonų ir įduodamos vaikams į mmokyklą bei vyrams į darbą kiekvieną dieną. Žinoma, pagrindas ryžiai, o visa kita šeimininkių fantazija.
Žinoma, kaip viskas, tai ir mitybos įpročiai Japonijoje per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė. Japonai su pasigardžiavimu valgo įvairiausius makaronų patiekalus, labai paplitusi kinų kulinarija, labai populiarūs ir vakarietiški valgiai – nuo prancūzų haute cuisine iki amerikietiškų užkandžių, tokių kaip McDonald’s ir Kentucky Fried Chicken.
9.2. Darbo sąlygos
Japonija – šalis, pasižyminti tradicijų saugojimu, jų plėtojimu bei atsargiu naujovių priėmimu. Tačiau ar tik tai padėjo šiai šaliai taip greitai stabilizuoti šalies ekonomiką, ar nėra svarbesnių, bet iš pažiūros daug paprastesnių faktorių, pvz.: psichologinių, bendravimo ir t.t., lėmusių sėkmingą technikos, santykių ir pan. vystymąsį.
Sklinda legendos apie japonų kompanijų efektyvumą, sugebėjimą panaudoti dirbančių žmonių galimybes.
Svarbiausias asmuo firmoje, kaip ir kitose šalyse, yra firmos vadovas. Tačiau jo vaidmuo daugiau faktinis. Tai labai panašu į pačią šalies politinę struktūrą, kurioje imperatorius yra didžiai gerbiamas, net garbinamas asmuo, tačiau tik faktinis šalies vadovas. Tačiau negalima nepaminėti to, jog ir vadovas turi tik jam vienam būdingų įgaliojimų, privilegijuotų teisių. Koks faktinis vadovo vaidmuo bebūtų, yra sritis, kuriai jis betarpiškai vadovauja. Tai yra jo vadovavimas savo išrinktiems pavaduotojams: departamentų, sektorių vadovams. O šie, savo ruoštu, vadovauja likusiems firmos pavaldiniams. Nuo vadovo labai stipriai priklauso
darbuotojų skatinimas. Dažniausi skatinimo būdai yra išmokomos piniginės premijos du kartus metuose. Jų dydis siekia 2 mėnesių atlyginimo dydį, kiekvienos išmokos metu, – iš viso darbuotojai gauna 16 mėnesių dydžio metinius atlyginimus. Laikui bėgant bei darbuotojui ilgesnį laiką dirbant kompanijoje, neabejotinai reikalingas paskatinimas yra paaukštinimas pareigose. Tai taip pat priklauso nuo firmos vadovo.
Atrodytų visa tai yra analogiška kitų šalių organizacijų struktūrose. Juo labiau, kad dauguma idėjų japonai tiesiog perėmė iš amerikiečių ir jas kūrybiškai pritaikė savo kompanijoms, atsižvelgdami į ssavo tradicines vertybes, pabrėžiančias pagarbą grupėms ir hierarchijai.
Taigi, kokie gi pagrindiniai principai, lėmę sėkmingus darbuotojų–vadovų santykius, bei kompanijų vystymąsį ?
Japonijos kompanijų vadovavimo sistemos remiasi trimis pagrindiniais principais:
1) Jos sukuria efektyvias pasikeitimo informacija sistemas;
2) Jos skatina žemesniųjų grandžių darbuotojus dalyvauti sprendžiant problemas;
3) Skirtingų lygių vadovai atlieka skirtingas funkcijas.
Japonijos kompanijos nuolat apdoroja ir skleidžia labai daug informacijos. Efektyvų keitimąsį informacija laiduoja tai, kad, skirtingai negu kitų šalių organizacijose, japonai visą gyvenimą dirba vienoje firmoje, nagrinėtini pasiūlymai siunčiami į visus organizacinės hierarchijos lygius, t.y. informacijos pasikeitime ddalyvauja visi kompanijoje dirbantys žmonės, darbosąmojingai dažnai perkeliami dirbti į kitą padalinį. Be to, pasikeitimas informacija vyksta ir už organizacijos ribų, kai būrelis kolegų po darbo eina kartu išgerti. Idėjų konfliktai sprendžiami renkant vis daugiau ir daugiau ginčytiną klausimą liečiančios iinformacijos, kol tinkamas veiklos būdas tampa aiškus visiems suinteresuotiems darbuotojams.
Firmose naujovės platinamos labai lėtai,ir tam neabejotinai yra svari priežastis, tačiau kalbama apie naujoves žymiai dažniau negu bet kokioje kitoje šalyje. Visų pirma Japonijos firmos pasižymi dažnu įvairiausių susirinkimų organizavimu. Tai pvz.: kas rytą organizuojami darbo dienos planų sudarymo susirinkimai. Juose privalo dalyvauti kiekvienas firmoje dirbantis asmuo ir be abejo pareikšti vienokią ar kitokią nuomonę. Jau tokiose mažose kasdieninio gyvenimo scenose galime įžvelgti komandinį japonų darbo organizavimą. Automatiškai yra suprantama, jog kiekvienoje firmoje dirbantys žmonės siekia labai panašių tikslų, dažnai netgi to paties tikslo skatinami atlieka savo darbą. Japonija tikslų nustatyme pasižymi ir tuo, jog firmos ieško ilgalaikių tikslų (metinių firmos tikslų), tačiau kas rytą visų pastangomis surandamas tai dienai tinkamiausias ttikslas, kurio linkme nukreipiamas visų darbas. Taigi svarbus faktorius yra aplinkos, tikslų bei atliekamų darbų analizavimas.
Aukščiu minėjau, jog yra priežastis dėl kurios naujovės priimamos labai lėtai. Ši priežastis yra ta, jog Japonijoje sprendimų priėmimas vyksta “atvirkštinės piramidės principu”. Tai yra, nežiūrint į tai, jog hierarchijos viršuje yra vadovas, įvairūs sprendimai nukreipiami ne iš jo pusės, bet į jį. Visų pirma naujovės yra aptariamos mažiausiai pareigų ir kompetencijų turimų darbuotojų tarpe ir tik jiems padarius vienokius ar kitokius sprendimus, tos ppačios naujovės aptarinėjamos jau kitame sluoksnyje. Žinoma galutiniam sprendimui daugiausia įtakos turi vadovas, tačiau jis suteikdamas pasitikėjimą savo darbuotojams, priima kiekviename lygmenyje priimtų sprendimų informaciją, ją susumuoja ir atsižvelgdamas į daugumos norus ir pageidavimus, sutinka su naujove arba atmeta ją.
Trečiasis japoniškojo vadovavimo modelio aspektas, kaip minėta viršuje, yra darbo pasidalijimas tarp įvairių grandžių vadovų. Tiesioginių gamybinių užduočių vykdymas ir tobulinimo planų kūrimas paliekamas žemesniojo lygio vadovams. Viduriniosios grandies vadovai atsakingi už žemutinio lygio darbuotojų pateiktų pasiūlymų peržiūrą bei jų įgyvendinimą, taip už darbuotojų mokymą bei ugdymą. Aukščiausiojo lygio vadovai palaiko sutarimą firmos viduje, kuria jos veiklos politiką, siekia palaikyti gerus ryšius su visuomene, bankais, vyriausybe ir pan. Matyt todėl užklydus į Japonijos firmas, gali nustebti išgirdęs begalę įvairių kreipinių, kaip šiačio, kačio, bučio, kakaričio ir pan. Toks įgaliojimų perleidimas skatina sprendimus priimti žemesniuose lygiuose, kurie turi pakankamai informacijos ir sugebėjimų tai padaryti.
Taigi japonų vadovavimo sistemai būdingas intensyvus informacijos naudojimas bei skleidimas; pasitikėjimas visų lygių darbuotojais; jų skatinimas prisiimti atsakomybę už firmos tikslų pasiekimą; efektyvus grupinis darbas.
Japonų kompanijų lyderiai puikiai supranta, kad pagrindinis jų resursas – tai organizacijoje dirbantys žmonės. Sukurdami pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosferą, vadovai pelno didelį darbuotojų atsidavimą bei puikiai atliktą darbą, o todėl – ir didelį pelną.
9.3. Rūbai
Neretai ggalima sutikti studentą, kuris nuo galvos iki kojų bus aprengtas firminiais drabužiais. Kiekvienas gerbiantis save jaunas japonas turi turėti nors vienus firminius marškinius, o kiekviena jauna japonė firminę rankinę. Grožio salonuose ir dizaino studijose apsilankymas tapo beveik ritualu. Vis dažniau pasikartoja „penktadienio sindromas“, kai galima pakeisti tamsų kostiumą į ką nors linksmesnio. Kas pasakė, kad tai galima daryti tiktai penktadienį, tam tinka kiekviena diena. Mada greitai prigijo ir paplito po visą Japoniją. Bet toks didelis pasirinkimas privertė japonus pasimesti. Štai kodėl į japonų firmas vis dažniau užsuka dizaineriai . Jų paslaugos labai naudingos, jie draudžia žmonėms aklai sekti mados ir aiškina, kad spalva , kuri tau patinka ir spalva, kuri tau tinka tai visiškai skirtingi dalykai. Kosmetologai ir makijažo konsultantai taipogi yra labai populiarūs. Vis dažniau pas juos kreipiasi vyrai. Masiškai atidaromi nauji salonai „tik vyrams“, kur jie gali pakoreguoti antakius, pasidaryti veido masažą.
Japonų radiciniai rūbai
Visi madų žurnalai sudaro sezonų madas. Reikia pamiršti apie originalumą „visi japonai nori išsiskirti nuo kitų bet vienodai“.
Bet grįžkime prie trdicinių rūbų.Kaip ir raštas, taip ir japonų tradicinis rūbas kimono senaisiais laikais buvo perimtas iš kiniečių. Tačiau priderinus jį prie papročių, gyvenimo sąlygų, religijos jis įgavo savitą stilių ir su dideliu susidomėjimu juo žavimasi nnet ir Vakarų šalyse. Japoniškąji kimono apsivilkusias moteris, vyrus pamatyti yra daug lengviau, negu tradicinių rūbų atsisakiusį užsienietį. Kimono neatskiriama religinių apeigų, arbatos gėrimo ceremonijos dalis. Net ir krikščioniškai iškeltose vestuvėse jaunieji pasirodo apsivilkę savo tradicinį drabužį. Labai įspudingai atrodo dvidešimtmečių šventė, švenčiama pavasarį. Šiai ceremonijai yra perkami brangiausi kimono ir visi miestai mirgėte mirga brangiais, nors ir subtiliais raštais, papuošalais, tradiciniais kimono priedais. Nepakartojama šventė yra vaikų diena, švenčiama gegužės 5 dieną ir kitaip dar vadinama šičigosan (7-5-3). Šio amžiaus vaikai yra taip pat papuošiami miniatiūriniais kimono, vedami į šventyklas (tai primena pirmosios komunijos ceremoniją krikščioniškose valstybėse), jiems dovanojamos dovanos ir ypač mėgstami ilgi saldainiai.
Kadangi tradicinį kimono, šiais laikais užimtiems žmonėms, apsivilkti užima vis daugiau laiko, japonai rado išeiti sugalvodami vienasluoksnį kimono – jukata kuris dažniausiai dėvimas vasarą ir yra išmargintas spalvingais raštais arba jam suteikiama spalva aizome būdu. Tarp kitko šis rūbas paplitęs ir vakarų šalyse ir yra naudojamas kaip chalatas.
Konservatyvumu pasižymintiems japonams nėra sunku išsirinkti darbinius rūbus. Tai dažniausia kostiumai vyrams, kostiumėliai moterims, atitinkantys protokolines spalvas – tradicinę japonų mėlyną, pilką, juodą. Apranga mokyklai perkama tos mokyklos specialiuose rūbų parduotuvėse – privaloma turėti žieminę bei vasarinę uniformas, specialią sportinę aprangą,ei tapkutes, vaikščioti mokyklos viduje. Dauguma
firmų taip pat siuva tik jos kompanijai būdingus drabužius logo ir pan.
9.4. Kalba
Japonų kalba laikoma pačia sunkiausia pasaulio kalba. Japonams ji yra nemažiau lengvesnia nei kitiems.
Japonijos atveju kalba – viena iš ypatingiausių jos bruožų. Egzistuoja keletas mitų, susijusių su japonų kalba. Vienas iš jų – esą japonų kalba yra netiksli,dėl todažnai kyla nesusipratimų. Tačiau kaip parodė patirtis ji netiksli gali būti tik tada,kai pašnekovai to nori.
Kitas mitas – esą egzistuoja daugybė japonų kalbų.Absurdiška šitai teigti, kalbant apie šalį, kkuriuoje visuotinis švietimas dabartiniais laikais visiškai nušlavė daugybę tarminių variantų ir išblukino regioninius tarties skirtumus. Mitas apie japonų kalbos įvairovę kyla turbūt iš to, kad japonų kalboje esama mandagumo bei oficialumo lygių skirtumų. Dar viena preižastis – painiava, kurią kelia rašytinė ir šnekamoji kalbos. Japonų rašyba – tai daugiau nei 2000 kinų rašmenų (kandži), daugiausia skaitomų įvairiais būdais. Kiekvienas jų turi savo reikšmę, prasmę, o šiaip daiktavardžių, nekaitomų veiksmažodžių bei prieveiksmių kamienai yra užrašomi kandži. Taip pat egzistuoja dvi fonetinės ssistemos – abecelės: katakan bei hiragana.
Japonų kalbos fonetika skurdi, tačiau turbūt tai ir lemia jų negabumą mokytis užsienio kalbas. Tačiau jie sugeba išsiversti turėdami minimalius fonetinius garsus – trumpai tariamas žodis koko reiškia “čia”, bet jei balsius pailginsime iki kkōkō, bus “aukštesnioji vidurinė mokykla”.
Iki šiol egzistuoja tik dvi tarmės (labiausiai besiskiriančios savo galūnėmis, kirčiavimu, intonacija) – kansai ben (Kansai regiono, aplink Osakos miestą, tarimas) bei tokyo ben (Tokyo tarimas).
Sunku knygose aprašyti visas kitas subtilybes, susijusias su japonų kalba, nes jos susijusios su kalba jaunimo tarpe, suaugusiųjų abra kitaip mandagiąja kalba, vyrų kalba ir pan. Šie skirtumai išryškėja tik ilgainiui bendraujant su įvairaus amžiaus žmonėmis, skirtingose aplinkose.
XIX a. iš Europos atvykę misioneriai buvo įsitikinė, kad japonų kalba – tai velinio išradymas , kuris jiems trūkdo vykdyti savo misiją. Šiuolaikiniai studentai mokantisis japonų kalbos , užsienečiai ar japonai, gali tikėti velniu ar ne, bet besimokant kalbos juos aplankia tokie patys jausmai , kaip ir misionerius.
9.5 Laisvalaikis
Japonai nelabai moka linksmintis bbe tam tikros priežasties . Jie laisvalaikio laiko veltui nešvaisto, nes tai jiems nebūdinga . Netgi per išeigines jie stengiasi gauti pasitenkinimą iš savo pasiekimų ir net menkiausias atsipalaidavimas gali išgąsdinti juos.
Geri sportininkai visus žavi , bet geri rezultatai reikalauja nemažų pastangų. Mokykloje yra siūloma daug sporto šakų , kurios neįeina į mokymo programą: beisbolas, futbolas, krepšinis, lauko tenisas, stalo tenisas, plaukimas, slydinėjimas, dziudo, karate, kendo. Pedagogų tikslas ne pasitenkinimas. Sportas turi ugdyti charakterį, mokyti disciplinos ir paklusnumo. Treniruotės bbūna labai sunkios. Sporto hierarchija yra labai griežta. Treneris – aukščiausias autoritetas, kiti skirtosi į eilę pagal svarbą. Patys jauniausieji nešioja sunkią įrangą ir daro visus darbus susijusius su treniruotės ar varžybų paruošimu.
Japonų psichologijos „ekiden“ esmė – estafetinis bėgimas ilgomis distancijomis. Kolektyvinės estafetinės komandos yra koledžuose, universitetuose ir firmose. Bėgikai iš visų jėgų, alinant save, stengiasi kuo greičiau pasiekti vietą, kur jų laukia kitas komandos narys, kad pakeistų pastarąjį, ir iki paskutinio siūlo permerkusi nuo prakaito juosta perleidžiama nuo vieno bėgiko kitam. Ta juosta -yra vienybės simboliu, ji suartina komandą ir palaiko kovinę dvasią. Estafetė gali tęstis iki penkių valandų tol, kol paskutinis bėgikas nepasiekia finišo. Visą tai, stebi minios žmonių, kurie palaiko bėgikus mojuodami rankomis ir šaukdami įvairius šūkius. Tie , kas negali stėbėti estafetės gyvai , žiūri ją per televizorių ir kiekvienas japonas „ekiden“ laiko įdomiu pasirodymu.
Dėl sugebėjimo aukotis japonų firmos dažniau priima į darbą jaunus abiturijentus, kurie daugiau laiko praleidžia sporto aikštelėse, negu auditorijose. Jie moka būti maloniais ir pareigingais, tai yra tos vertybės, kurios yra vertinamos koorporacijose.
Tačiau situacija palengva keičiasi . Japonija įeina į naują tūkstantmetį ir darbdaviai pradeda ieškoti kūrybinių talentų, o ne paklusnių kovotojų.
Vyresnioji Japonų karta žaidžia golfą arba lauko ttenisą. Firmos rengia gerai organizuotas varžybas su prizais ne tik nugalėtojams, bet ir pralaimėjusiems.
Kokiu sportu jie beužsiiminėtu, Jie visada turi atrodyti kaip profesionalai.Pvz.,žaidžiant golfą, negalima išsinuomoti dvi golfo lazdas ir eiti į golfo aikštelę apsirengus, kaip sodininkas. Jeigu jie važinėja dviračiu tai ir jų apranga turi būti atitinkama, – sakykime kaip nugalėtojo tarptautinių varžybų „Tour de France“. Slidinėjimas taip pat reikalauja atitinkamos aprangos, o teniso partija negali įvykti be poros firminių rakečių ir susiūtų pagal paskutinę madą poros šortų, teniso marškinėlių Indėlis į kiekvieną sporto šaką yra toks didelis ir tiktai nedaugelis gali mesti pasirinktą sportą po kelių treniruočių, netgi jei jiems jis nusibodo, ar per daug buvo padaryta išlaidų tam, kad atrodyti taip, kaip to reikalauja nustatyti atitnkami standartai.
Taip pat Japonijoje labai populiarus “Bushido”.
Japonai mums yra žinomi tuo, kad beveik viską jie daro standartiškai , bet kai ką jie mėgsta daryti vieni. Pavyzdžiui – karaoke.
Karaoke – viena iš nedaugelių grynai japoniškų išradimų, ji yra ketvirtoje vietoje pagal mėgstamiausius japonų užsiėmimus.
Kare – reiškia tuščias, o oke – sutrumpinimas nuo žodžio orkestras. Be dainininko orkestras – tuščias, ir tai yra pats tinkamiausias momentas čiupti mikrofoną ir prisijungti prie jo muzikavimo. Tai reiškia, kad prisijungus prie jo, galima mmėgautis muzikavimu niekieno nevaržomam.
Kompiuteriniai žaidimai – tai dar vienas žaidimas solo . Ir visgi tai yra pats populiariausias laiko praleidimas prie žaidimo automatų – „patinko“ . Nors, kai kuriems patinka salės skirtos poroms, tačiau daugelis šį žaidimą žaidžia vienas. Daugelis japonų, nepriklausomai nuo amžiaus , sėdi prie žaidimo automatų praktiškai nejudėdami. Visas jų dėmėsys sukoncentruotas ties žaidimu: tik žiba jų akys, veidai be išraiškos, – laikas sustojo.
Didžiausias žaidimo meistriškumas yra sugebėjimas atspėti koks žaidimo automatas, kokioje salėje ir kokiu laiku duos jiems geriausį šansą laimėti.Vieni yra įsitikinę, kad geriausiai žaisti iškart po salės atidarymo, ir iš to galima spręsti, kodėl yra tokios didelės eilės prie salių „patinko“ iš pat ryto. Kiti įsitikinę, kad nauji automatai paklusnesni, nei seni . Kiekvienas žaidžiantis japonas turi savo pergalės formulę ir savo metodą.
Šiuo metu Japonijoje yra apie 18 tūkst. salių su žaidimo automatais. 1995m. šių salių savininkai uždirbo daugiau pajamų, negu kartu paėmus su Danijos, Norvegijos ir Suomijos atininkamos šakos savininkais.
Nuolatinis bendravimas su kitais, partnerystės jausmas grupėje yra psichologiškai toks sunkus, ir dėl to japonai ieško veiklos „solo“, kur jie gali atsipalaiduoti ir priklausytų tik nuo savęs nors akimirkai, ir, kad galėtų pamiršti savo socialinius įsipareigojimus. Ir visiškai yra nesvarbu ką jie laimi: pakelį
valomųjų miltelių ar F.Sinatros kasetę.
Japonui jo automobilis – jo tvirtovė, ir šis posakis nėra perdėtas, nes Japonijoje naujojo namo pirkimas atseina taip brangiai, kad daugelis ieško kompromiso pirkdamas automobilį vietoj namo. Joponų verslininkas gali gyventi mažame nuomojamame bute kažin kur, bet už tai turėti naujojo modelio „BMW“ ir taip būti laimingas.
Daugelį metų, dauguma japonų renkasi automobilius baltos spalvos – nekaltumo spalvą – kaip švaros įsikūnijimą. Dabar skoniai palengva įvairėja, bet meilė blizgančiam, be jokios dėmelės automobiliui išliko gyva iki ššiol. Pirma, į ką japonas kreipia dėmėsį užsienyje yra – automobilis. Japonui skauda širdį, kai jis mato nešvarų, neprižiūrėtą automobilį.
Japonai – tikrieji telemanai. Pas kai kuriuos televizoriai yra net automobilyje.
Teleprogramų kokybė labai svyruoja. NHK – japoniškas BBC – kenčia ieškodama savo įvaizdžio, nes nori visiems įtikti. Privatūs telekanalai stipriai konkuruoja tarpusavyje norėdami būti pirmi. Telereklama yra labai kūrybiška, nors ne visada pasižymi geru skoniu.
Japonai skaito daugybes laikraščių. Daugelis šeimų turi savo mėgstamiausią laikraštį, kurį paštininkai jiems pristato prie durų kkiekvieną rytą. Japonijoje yra penki pagrindiniai laikraščiai, kiekvienas iš jų turi ryto ir vakaro leidimą. Juose galima rasti viską : laiškus, eilėraščius, romanus, ekonominius, politinius straipsnius, sporto apžvalgą.Vyšnių žydėjimo metu – balandžio, gegužės mėn. – laikraščiai kiekvieną dieną publikuoja duomenis aapie nuostabų vyšnių „sakuros“ žydėjimą , kad žmonės galėtų planuoti „chanami“ (mėgaujimasis vyšnių žydėjimu) kelionę iki dienos tikslumo. Maži bulvariniai laikraščiai irgi yra profesanaliai paruošti nors dažnai būna amoralūs. Tokie laikraščiai dažniausiai perkami kioskuose ir peržiūrėjus, paliekami metro.
Kelionė į užsienį, o ypač į Vakarus japonui yra labai svarbus įvykis. Jie, kelionės metu naudojasi kiekviena jiems suteikta galimybe. Tai yra šansas išsivaduoti iš pastovios rutinos, galimybė aplankyti šalis su nuostabiais teatrais, muziejais, gražia ir erdvia gamta, kur galima atsipalaiduoti ir įkvėpti gryno oro.
Vis daugiau jaunų porų tuokiasi užsienyje. Populiariausios šalys yra Havajai, Australija, Amerika ir Italija, kurios yra garsios sutuoktuvėms. Japonai tame įžvelgia ir ekonomiją, nes tai yra geriausias pretekstas nekviesti į vestuves savo bendradarbių ir vadovą.
Dar viena svari priežastis kelionėms &– galimybė pasmaližiauti. Japonai mėgsta egzotiškus patiekalus ir gėrimus. Žurnalai ir televizija noriai pasakoja apie drasių jaunavedžių patirtį, reklamuodama tas vietas , kur dar nebuvo žengusi japonų koja. Po tokios reklamos į šitas vietas veržiasi visi. Išsiruošdamas į užsienį japonas be visų jam reikalingų daiktų (tuo pasirūpino mama), būtinai pasiima kelionės vadovą, kuris yra laikomas matomiausioje vietoje, ir kuriame kruopščiai yra viskas išdėstyta, nes Japonai viską mėgsta daryti, pagal instrukcijas.
Kruopščiai išstudijavę visą informaciją, tai sužinosite, kad viskas jums jau aaišku , belieka tik laikytis instrukcijos. Maršrutą reikia nustatyti dar iki išvykimo, vėliausiai lektuve. Kai tik jūs pasiekėt vietą negalima gaišti ne minutės reikia viską aplankyti, fotografuoti ir pirkti duovanas. Jeigu jūs keliaujate jūsų pareiga nupirkti suvenyrus draugams. Tos dovanos dažniausiai valgomos vadinamos „omijadze“ .Nupirkti juos būtina kur jūs be būtume – japonijoje ar už jūros. Net jeigu jūs nuvažiavote į vienądienię komandiruotę ekspresu „Sinkadsen“ , vistiek, ten bus pardavėjai savo vėžymėliuose turėdami „omijadze“ iš tų vietų kur jie dar nesustos.
Renkant suvenyrą svarbu ne kokybė, o kaina. Per nelyg brangus suvenyras gali įpareigoti asmenį, kuriam jis dovanojamas, atsidėkoti savo laiku ne pigesne dovana. Tame ir yra populiarumas konvejerinės gamybos menkaverčių suvenyrų . Jiems visai nesvarbu bus tas daiktas reikalingas ar ne,svarbu prisilaikyti tradicijos ir nepriversti žmonių elgtis nesmagiai.
Populiariausios japonų laisvalaikio praleidimo formos, tai valgymas (neskaitant kasdienio valgymo), keliavimas ypatingai vyresnio amžiaus žmonių tarpe, automobilio vairavimas, “Bushido”, karaoke, filmų žiūrėjimas, barų ir naktinių klubų lankymas, muziejų, zoologijos sodų lankymas, lošimas loterijose, sodininkystė ir t.t.
II. EKONOMINĖ RINKOS ANALIZĖ
1. GYVENTOJAI
Japonijos gyventojų daugumą (apie 99 %) sudaro japonai. Tai labai tipiška tautinė valstybė. Tautinėms mažumoms priklauso ainai, gyvenantys Hokaido šiaurinėje dalyje, kinai, įsikūrę daugiau dideliuose miestuose.
Tokijas
Pagal 1995 m. surašymą Japonijoje gyvena 125 5570 246 žmonių. Šiandien Japonija užima 8 vietą pasaulyje pagal gyventojų skaičių. Šalies populiacija apima
3,9 % Azijos ir 2,3 % viso pasaulio populiacijos. Vienuolikoje Japonijos miestų gyvena daugiau nei 1 milijonas žmonių. Ypač didelė koncentracija trijose metropolinėse Tokijo (29 mln.), Osakos (16 mln.) ir Nagojos (8 mln.) srityse, kur gyvena 44 % Japonijos gyventojų. Japonija apskritai priskiriama prie tankiausiai gyvenamų, “perkrautų” šalių. Miestuose gyvena 77 % šalies gyventojų. Be to, miestuose dirba ir dalis kaime gyvenančių žmonių.
Amžiaus pradžioje Japonijoje gyveno sąlyginai jauni žmonės. 1920 m. vidutinis japono amžius buvo 26,7 metai. Šiandien vidutinis amžius – 40,1 metai. Taigi Japonijos gyventojai demografiniu atžvilgiu sparčiai senėja. Pokario metais vykdoma demografinė politika, siekiant sumažinti tradiciškai didelį gimstamumą, skatino turėti šeimoje 1 – 2 vaikus. Gerėjant medicininiam aptarnavimui, pailgėjo vidutinė žmonių gyvenimo trukmė. Jei 1935 m. japonų vyrų ir moterų gyvenimo trukmė atitinkamai buvo 46,92 ir 49,63 metai, tai 1947 m. buvo perlaužtas “50 metų barjeras” (vyrų – 50,06 metai, moterų – 53,96 metai). Dabar japonų gyvenimo trukmė ilgiausia pasaulyje (vyrų – 76, 36 metai, moterų – 82,84 metai). Tai iš esmės pakeitė gyventojų amžiaus grupių struktūrą. Apie 15 % arba 18,5 mln. Japonijos gyventojų jau sulaukę 65 ar vyresnio amžiaus. Manoma, jog 22000 m. Japonija taps šalimi, kurios visuomenėje vyraus pagyvenę žmonės (17 % žmonių bus sulaukę 65 ir daugiau metų; 7 % – 75 ir daugiau metų).
Gimstamumo mažėjimas (su juo susijęs natūralusis gyventojų prieaugis) kelia rimtas demografines problemas, nes išeinančių iš gyvenimo kartų “nekompensuoja” ateinančios kartos. Tai sudaro sunkumų ir ūkiui, mat dalis darbo vietų lieka neužimtų. Japonai randa išeitį robotozuoja, automatizuoja gamybos procesus, kelia darbuotojų kvalifikaciją ir pan.
2. EKONOMINĖ STATISTIKA
2.1. Bendras nacionalinis produktas
Metai / trilijonai jenų 1998 1997 1996
Nominalus BVP 520.4 509.9 500.4
Privatus
Bendros vartojimo išlaidos 311.4 305.5 299.4
Privačios investicijos 29.4 28.1 27.6
Inventoriaus padidėjimas 1.43 1.22 1.1
Viešas – – –
Vartojimas 52.3 51.6 49.0
Fiksuotas kapitalo formavimas 46.1 45.7 45.4
Prekybos ir paslaugų balansas 3.7 4.1 2.7
Eksportas 55.9 53.4 49.6
Importas 53.7 50.3 46.9
Nominalus augimo tempas (%) 3.9 3.7 3.6
Realus augimo tempas (%) 3.8 3.6 3.5
Japan 1999 An International Comparison.-.: Keizai Koho Center, 1999.- 19
Japonijos užsienio prekyba su Lietuva
Metai Apyvarta
(tūkst.Lt.) Eksportas
(tūkst.Lt.) Importas
(tūkst.Lt.) Balansas
(tūkst.Lt.)
1998 74365.2 31201.5 43163.7 -11962.2
1999 66722.4 29869.0 36853.4 -6984.3
2000
01-09 56334.8 18142.5 38192.3 -20049.8
Pastaba: pagal LR Statistikos departamento duomenis 2000.12.01.
2.2. Šeimų, asmeninės pajamos ir išlaidos
1999 m. vasario mėnesį buvo užfiksuota, kad japonų šeima (vidutinis amžius 47,6 metai) vidutiniškai per mėnesį išleidžia 315 336 jenas.
Pajamos ir išlaidos dirbančiųjų šeimose:
Vidutinės vienos dirbančios japonų šeimos mėnesio pajamos 1999 m. buvo 512 326 jenų. Pragyvenimo išlaidos sudarė 361 168 jenas. Tarp svarbiausių kategorijų, transporto ir komunikacijų, skaitymo ir poilsio, baldų ir namų ūkio reikmenų išlaidos realiai sumažėjo.
Vidutinės kitų namų ūkių (vidutinis amžius 65 metai) mėnesio išlaidos 1999m buvo 165 132 jenos. Tarp svarbiausių kategorijų, medicinos, drabužių ir avalynės, transporto ir
komunikacijų, apšildymo, apšvietimo ir vandentiekio išlaidos realiai sumažėjo.
1999 m. išlaidos prekėms buvo 86 132 jenos, o paslaugoms – 95 468 jenų.
Išlaidų pasiskirstymas pagal litį ir amžių
Visų namų ūkių vidutinės mėnesio išlaidos 1999 m. buvo 207 894 jenų vyrams ir 189 882 jenos moterims. Realių išlaidų metinis augimo tempas pakilo 1,2 % vyrų ir pakilo 1,1 % . Pagal amžiaus grupes, turinčių mažiau nei 35 metus mėnesio pragyvenimo išlaidos buvo 213 234 jenos, 35-59 metus – 238 795 jenos, 60 metų iir vyresnių – 161 195 jenos. Palyginus su praeitais metais visų amžiaus grupių išlaidos padidėjo.
Pencijinių šeimų išlaidos
Tokių ūkių vidutinės mėnesio pajamos 1999 m. siekė 132 325 jenų. Disponuojamos pajamos buvo 126 423 jenos. Tarp pajamų kategorijų, socialinės saugos išmokos sudarė 149 454 jenas, t.y. 88 % visų pajamų. Nebedirbančių, išėjusių į pensiją, šeimų vidutinės mėnesio išlaidos buvo 150 256 jenos. Vidutinis polinkis vartoti siekė 100,5 %, nes pragyvenimo išlaidos buvo 19 825 jenomis didesnis už disponuojamas pajamas.
Kalbant apie namų ūkių bbiudžetą, pastebėta išlaidų mokslui, laisvalaikiui ir kitiems pasirinktiniems dalykams didėjimo tendencija. Labai ryškus vartojimo posūkis nuo produktų link paslaugų.
Taupymas Japonijoje siekia apie 15,89 %, o tai, palyginti su kitų išsivysčiusių šalių ekonomikomis, yra labai daug.
2.3. Pagrindinių ūkio šakų aanalizė
2.3.1. Pirminis sektorius
Japonijos pirminės sferos svarba – žemė ūkio, miškininkystės, žuvininkystės – svarba, palyginti su visa ekonomika, sparčiai mažėja. 1960 m. šiame sektoriuje dirbo 32, 6 % Japonijos darbo jėgos, tačiau evoliucijonuojant ekonomikai ir Japonijos pramonei labiau palinkus prie pažangesnių šakų šis procentas žymiai nukrito. 1994 m. čia dirbo 5,8 % žmonių.
Svarbiausia pirminio sektoriaus pramonės šaka – tai žemės ūkis, kuriame 1960 m. dirbo 30 %, o 1994 m. jau tik 5,2 % darbo jėgos. 1995 m. tik 430 000 arba 12,5 % iš 3 440 000 fermerių ūkių Japonijoje išsilaikė vien iš ūkininkavimo pajamų. Visuose kituose ūkiuose nors vienas narys nepilną darbo dieną dirbo kotoje šakoje. Viena iš priežasčių yra tai, kad ūkiai labai maži. 1994 m. 44,8 %% Japonijos ūkininkų apdirdo mažiau nei 1 ha žemės ir tik 1,0 % – 5 ha ar daugiau.
Žemės ūkio produkcijos dalis BVP labai stipriai sumažėjo – nuo 9 % 1960 m. iki 1,5 % 1993 m. Japonija importuoja vis daugiau žemės ūkio produktų, daugiau nei bet kuri kita šalis pasaulyje. 1994 m. žemės ūkio eksporto vertė buvo tik 1,6 milijardai JAV dolerių, t.y. 0,4 % importo.
1960 m. Japonija dar pati gamino 98 % maisto produktų, bet apie 1993 m. jau ttik 59 %, nes vėsios vasaros nedavė derliaus. Ryžių derlius, pavyzdžiui, buvo pats prasčiausias pokario laikotarpiu, ir pirmą kartą per 28 metus Japonija turėjo importuoti šį, jiems gyvybiškai svarbų produktą, gamindama tik 75 % savo reikmėms patenkinti.
1993 m. pabaigoje, po susitarimų žemės ūkio klausimais Urugvajaus derybose dėl daugiašalės prekybos, Japonija pakeitė savo politiką dėl visiško pačios apsirūpinimo ryžiais ir sutiko dalinai liberalizuoti savo ryžių rinką. Vykdant susitarimus ir stipriai augant jenos vertei, tikimasi, kad Japonijos pasitikėjimais užsienio importuojamais produktais ateityje dar labiau sustiprės.
Japonijos žuvininkystė paskutiniais dešimtmečiais tai pat nusmuko. 1960 m. šioje šakoje dirbo 1,5 % darbo jėgos, o 1994 m. – 0,4 %. 1984 m. bendras laimikis siekė net 12,8 milijonus tonų, bet 1994 m. nukrito iki 8,1 milijono tonų. Žvejyba giliuosiuose vandenyse 1970 m. buvo pasiekusi aukštą 3,4 milijonų tonų lygį, bet sumažėjo iki 1,1 milijono tonų apie 1994 m. Šis smukimas atspindi daugelio šalių sprendimą sustiprinti 200 jūrmylių ekonominę zoną.
Vietoje sužvejojamų žuvų stygių vis labiau papildo importas. 1994 m. importas 2 % padidėjo nei ankstesniais metais iki 2,8 milijonų tonų lygio, o vertė 14 % pakilo iki 16 milijardų JAV dolerių. Japonijos jūros produktų pasiūla ateityje labai stipriai priklausys nuo importo, žvejybos pakrantėse ir vandens kultūros. <
2.3.2. Antrinis sektorius
7-ame dešimtmetyje, staigaus ekonominio augimo laikotarpiu, buvo užfiksuotas įspūdingas sunkiosios pramonės šakų (plienas, aliuminis, cementas ir kt.) išaugimo lygis dėka paskutinių technoligijų ir masinės produkcijos metodų. Tačiau Japonijos pramonės evoliusija priėjo naują fazę, nes šakos, sunaudojančios daug energijos ir kitų išteklių, buvo pamuštos augančių kaštų ir mažėjančios paklausos po naftos krizės 8-tame dešimtmetyje. Nuo tad šios pramonės šakos dėjo lemiančias pastangas pagerinti energijos išlaikymą, gamino aukštesnės vertė prekes.
Po Antrojo pasaulinio karo laipsniškai augo plieno pramonė, pasiekdama aiškią produktyvumo, produkcijos tedhnologijų ir kokybės pažangą. 1973 m. Japonija, pasiekusi 100 milijonų tonų lygį pagal išlydytą plieną, tapo pasauline lydere šioje srityje. Padėtį apsunkino naujų industrinių azijos valstybių pasirodymas, ypač Korėjos respublikos. Japonijos plieno lydytojai vis dar drastiškai bando sumažinti kaštus ar persiorientuoti į kitą verslą, kaip naujos medžiagos ir elektronika.
Japonijos aliuminio pramonės taptautinis konkurentabilumas, staiga išaugus elektros energijos kaštams, tap pat nusmuko. Aliuminio poreikį pradėjo tenkinti importas.
Su nafta susijusių chemikalų gamintojai, nebegalintys pasiekti aukštesnio lygio, restruktūrizuoja savo verslą ir linksta prie kitų kitų chemikalų ir su elektronika susijusių sričių.
Japonijos anglies gamyba sumenko dar prieš naftos krizes. Vėliau stipri jena ir pigi nafta visai išstūmė nebegalinčią konkuruoti pasaulyje anglies pramonę. 1987 m. vyriausybė nusprendė sumažinti metinę produkciją iki 10 milijonų tonų pper 5 metus. Tai reiškė daugiau nei pusės anglies šachtų uždarymą ir 10 000 žmonių tapimą bedarbiais.
Skausmingi struktūriniai sprendimai veikė ir kitas šakas. Spalvotųjų metalų, tekstilės bei kitos pramonės šakos taip pat praranda svarbą, nes sumažėjo jų pozisija tarptautiniu masrtu ir nukrito paklausa jų produkcijai. Šių buvusių lyderių vietas dabar keičia pažangesnės.
Vienas iš pavyzdžių – tai elektronikos pramonė. 1984 m. produkcijos buvo pagaminta už 17,6 trilijonus jenų, iš jų 27 % vartojimo prekių, 38 % pramonės įrengimų ir 35 % komponentų. Vėliau produkcija tolygiai augo pasiekdama 25,3 trilijonų jenų vertę 1991 m.
1984 m. bendra vartojimo prekių (televizorių, stereo ir video aparatūros ir kt.) vertė siekė 4,7 trilijonus jenų, tačiau po 10 metų nukrito iki 3,3 trilijonų jenų. Pagrindinės šio nuosmūkio priežastys – tai didėjantis daugelio gamintojų įrengimų įkūrimas svetur bei nuolatinis jenos vertės augimas, privedęs prie eksporto sumažėjimo ir atitinkamo importo padidėjimo.
Palyginimui galima paminėti industrinę elektroninę įrangą – kompiuterius, technokomunikacinius įrenginius – ir elektroninius komponentus kaip puslaidininkiai, integruotos elektros grandinės, kurie pradedant 9-tu dešimtmečiu vystosi beveik dvigubu greičiu. Pramonės įrengimų gamyba pašoko nuo 6,7 trilijonų jenų 1984 m. iki 10,7 trilijonų jenų 1994 m., o komponentų gamyba – nuo 6,2 iki 8,6 trilijonų jenų.
Japonija daug pasiekė mikroelektronikos technologijose, pradedadnt
skaitmeninėmis mašinų staklėmis, industriniais robotais, automatizuotomis paskirstymo sistemomis ir baigiant duomenų komunikacijomis, personaliniais kompiuteriais, žodiniais procesoriais, foto kopijavimo aparatais, faksimilėmis ir kitais gamyklų, ofisų automatizavimo, duomenų perdavimo aspektais. Šiandien mikroekonomika prasiskverbia į beveik visas pramonės šakas.
Be to, Japonija gerai žinoma pasaulyje dėl savo automobilių pramonės. Šalyje yra 11 kompanijų, gaminančių motorines transporto priemones. 1993 m. bendra automobilių produkcija pasiekė 42 trilijonus jenų, t.y. 13,4 % bendros gamybos. Tiesiogiai ir netiesiogiai (nuo gamybos iki pardavimų) šioje šakoje dirba 7,2 milijonai aarba 11 % Japonijos darbo jėgos.
Automobilių pramonė Japonijoje jau galutinai subrendo. Nepasitenkinimas, ypač JAV, dėl automobilių pardavimų kitose šalyse privedė prie savarankiško eksporto sumažinimo 1981-94 m. ir paskatino gamybininkus įsikurti užsienyje. Infliacija 1985 m. pagreitino procesus užsienyje bei sustiprino automobilių kompanijų orientaciją į vidaus rinką.
Produkcija plečiasi ir kitose pramonės šakose – mašinų gamyboje, tiksliojoje mechanikoje. Šios pramonės šakos sugebėjo išlaikyti aukštą pagaminamos produkcijos lygį per mikroelektroniką ir kitas technologines inovacijas.
2.3.3. Tretinis sektorius
Po dviejų naftos krizių, paglogėjus gamybos padėčiai Japonijos eekonomikoje, iškilo infrastruktūra. Šaliai gaunant vis daugiau pajamų, žmonėms turint daugiau laisvo laiko, spartėjant urbanizacijos procesams, Japonija eina šia linkme. Kartu su socialiniais procesais, stipri jena tapo varomąja jėga tretinio sektoriaus vystymuisi. Tai iaškiai rodo statistiniai duomenys. Paskirstymo, paslaugų, finansų iir draudimo, transpporto ir telekomunikacijų, elektros energijos, dujų, vandentiekio bei kitų tretinio sektoriaus šakų indėlis į BVP išaugo nuo 51,0 % 1970 m. iki 61,9 % 1993 m. Jei 1970 m. čia dirbo 47,4 % Japonijos darbo jėgos, tai 1993 m. šis procentas pakilo iki 59,9 %. Paskirstymas ir paslaugos sudaro ypač didelę dalį – 1993 m. sukūrė 12,1 % ir 15,8 % BVP ir įdarbino 22,4 % ir 23,5 % Japonijos darbo jėgos.
Greito vystymosi laikotarpiu 6-7-ame dešmtmetyje visuminė gamyba, prekyba ir vartojimas tapo tvirtomis Japonijos ekonomikos ir visuomenės savybėmis, leidžiančiomis parduotuvėms džiaugtis sparčiai augančiais pardavimais. Tačiau naftos krizėms sulėtinus augimą, vartotojai tapo ma-iau suinteresuoti paprastu nuosavybės įsigyjimu, ėmė keistis skoniai bei poreikiai. Tokie pokyčiai paskatino gamintojus pritaikyti lanksčias produkcujos ssitemas didesnio pasirinkimo prekėms tiekti mažesniais kiekiais. Prekybininkai suprato kad sėkmė šiais naujais laikais priklauso nuo jų kūrybiškų pastangų patenkinti vartotojų poreikius.
Buvo stengiamasi skatinti mažmeninės industrijos racionaliozavimą ir integraciją. 1994 m. Japonijoje veikė 1.50 milijonų mažmeninių parduotuvių – 6,6 % mažiau nei 1991 m. Parduotuvių, kuriose dirba 4 ar mažiau žmonių, tuo pačiu laikotarpiu sumažėjo 10,9 %, nors bendri metiniai pardavimai išaugo 0,7 % iki 143 trilijonų jenų.
1992 m. Japonijoje buvo užregistruota 474 000 viešojo maitinimo įstaigų, t.y. 7 % mmažiau nei 1986 m. Nors pardavimai išaugo 35 % iki 13,1 trilijono jenų, atspindėdami didėjantį polinkį, ypač šeimų tarpe, valgyte viešumoje.
Dar dabar tęsiasi stiprus laisvalaikio bumas Japonai vis dažniau keliauja, užsiima tokiu sportu kaip tenisas, slidinėjimas, golfas, o tai padeda susijusių šakų augimui. Anksčiau buvę neišvystyti paslaugų tipai – siuntinių gabenimas, mobilios komunikacijos – taip pat vystosi. Pažanga kompiuteriuose ir kite technologijose, paslaugų plėtimasis bei didėjanti informacijos svarba verslo pasaulyje prisidėjo prie staigios, su duomenimis susijusių paslaugų, ekspansijos. Metiniai pardavimai išaugo 20 % nuo 1,1 trilijono jenų 1983 m. iki 6,5 trilijonų jenų 1993 m. Programinė įranga sudaro 60 %visų pardavimų šioje naujos generacijos šakoje.
2.4. Užsienio investicijos
Nuo 1980 m. užsienio investicijos į Japoniją formaliai sąlyginai mažai ribojamos. Paskutiniais metai politika buvo tokia, kad, išskyrus specialius uždraudimus, visos investicijos yra leidžiamos. Apie numatomas investicijas reika iš anksto pranešti atitinkamoms valstybinėms institucijoms. Yra keturios sritys, kur investicijų pasiūlymai turi būti ypač atidžiai apžvelgiami. Tai yra (1) žemės ūkis, miškininkytė ir žuvininkystė; (2) kalnakasyba; (3) naftos pramonė; (4) odos pramonė. Iki tam tikros ribos, pagal specialius, atskirus įstatymus, apribojamos užsienio investicijos į tokias sritis kaip bankininkystė, draudimas, transliacija, komunaliniai patarnavimai. Be to, pagal plačiai aprašytus 1979 m. Užsienio mainų ir prekybos kontrolės įįstatymo straipsnius bet kokios investicijos, kurios gali sukelti grėsmę saugumui, laisvoms ekonomikos operacijoms ar tarptautiniam savitarpiškumui, gali būti svarstomos ilgiau nei įprastai. Ši sąlyga nukreipta į tokias sritis kaip kosmoso tyrimai, lėktuvų pramonė, atominė energija, narkotikų ar vakcinų gamyba.
Tiesioginės užsienio investicijos į Japoniją dar sąlyginai žemame lygyje. Tai sąlygojo neformalūs barjerai, susiformavę dėl verslo susitarimų keiretsu sistemoje, kryžminiai akcijų paketai tarp susijungusių kompanijų ilgalaikių terminų pagrindu ir mažas viešai parduodamų akcijų skaičius. 1988 m. JAV investicijos į Japonijos ekonomiką, įskaitant gamybą ir paslaugas, sudarė 16,9 milijardus dolerių arba 5 % visų JAV investicijų į užsienį.
3. DARBO JĖGA
Bendras darbo jėgos dydis (nuo 15 metų amžiaus ir vyresni) 1995 m. Japonijoje buvo 6,66 tūkstančiai žmonių. Tame tarpe vyrų – 3,96 tūkstančiai, o moterų – 2,7 tūkstančiai.
Apie 90 % japonų priskiria save vidurinei klasei, be to, Japonijos darbo jėga šiuo metu yra tarp geriausiai apmokamų pasaulyje. Pagal Darbo ministerijos statistiką 1993 metais Japonijos darbininkai gamybos sektoriuje uždirbo vidutiniškai 1 782 jenas per valandą. Perkonvertavus tų metų vidutiniu kursu, JAV darbininkai uždirbo 1 471 jeną, t.y. 17 % mažiau nei japonai.
Palyginamoji tarptautinė analizė atlikta 1993 metais parodė, kad Japonijos darbininkai dirba vidutiniškai 1 966 h per metus, kai tuo tarpu JAV darbininkai dirba 11 976 h per metus, Prancūzijos – 1 678 h per metus, o Vokietijos – 1 529 h per metus. Japonijoje darbininkai vidutiniškai išeina į 11 dienų apmokamas atostogas per metus, dvigubai mažiau nei Vokietijoje ar kitoje Europos valstybėje. Dėl šios ir kitų piežasčių japonai turi 20-30 laisvų dienų mažiau nei europiečiai. Galima sakyti, kad Japonijoje dabar taip pat bandoma suteikti darbuotojams daugiau laisvo laiko. Jei 1987 metų Darbo standartų įstatymas patvirtino 48 h darbo savaitę, tai 1994 metais ji buvo sutrumpinta iki 40 h.
3.1. Nedarbo lygis
Nepaisant to, kad ekonomika rodo atgijimo ženklus, nedarbo lygis Japonijoje yra pats aukščiausias nei bet kada anksčiau. Svarbios priežastys – tai įvairios socialinės sąlygos šiuo metu iškylančios Japonijoje. Ypač dažnas savanoriškas išėjimas į pensiją tarp moterų, jaunimo noras pakeisti darbą, didėja pagyvenusių žmonių, norinčių dirbti, skaičius, be to, restruktūrizacija sąlygoja vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių pasitraukimą į pensiją. Atrodo, jog taip išaugus laikinam nedarbui, sukeltam dereguliacijos, bei sumažėjus darbo vietoms, Japonijoje gali išlikti gan didelis nedarbas ilgesnį laiką.
Pagal Menedžmento ir koordinacijos agentūros tyrimus, nors nedarbo lygis 1997-tų liepos mėnesį buvo 3,4 %, bet jis vis dar išliko arti gegužės, balandžio mėnesį pasiekto blogiausio 3,5 % lygio. Nedarbingųjų skaičius buvo 2,24 milijonai žmonių, 30
000 daugiau nei prieš metus. Savo noru išėję iš darbo, norintys jį pakeisti ir pan. sudarė 920 000 (šis skaičius per metus išaugo 60 000); ne savo noru praradusių darbą buvo 490 000 (30 000 mažiau); baigę mokyklas ar universitetus ir neradę darbo sudarė 90 000 (50 000 mažiau).
Nedarbo lygis Japonijoje laikinai peržengė 3 % lygio ribą, kaip paklausos sumažėjimo rezultatas, 1985 metais išaugus jenos vertei. Atsigavus ekonomikai vėl nukrito ir 1990 metais siekė 2,5 %. Vėliau situacija vėl pablogėjo iir nuo 1995 metų nedarbo lygis išliko aukščiau 3 %. Nedarbas laikomas atsiliekančiu indikatoriumi verslo atžvilgiu, jis pasiekia esamą situaciją 6 mėnesiais ar metais vėliau. Nepaisant to, kad vyriausybė buvo paskelbusi 1993-ių lapkričio mėnesį kaip ekonominio nuosmukio žemiausią lygmenį, ir šiuo metu Japonija yra atgijimo periode, nedarbas išlieka aukščiausiame lygyje. Kitaip tariant, įsivyravo kitoks fenomenas nei būdinga pakilimo fazei.
Tai gi esminiai požymiai – tai jaunų žmonių noras pakeisti darbą ir vis didėjantis skaičius vyresnio amžiaus žmonių, pageidaujančių darbo. 1997 metais lliepos mėnesį nedarbas siekė 6,2 % tarp 15-24 metų amžiaus žmonių ir 5,7 % tarp 60-64 metų amžiaus žmonių.
Ypač ryški tendencija, pakeisti poziciją po vienerių metų darbo kompanijoje, moteriškos lyties absolvenčių tarpe. Pagal vienus tyrimus, paskelbtus žurnale, teikiančiame informaciją darbo ttema, viena iš trijų moterų, norinčių pakeisti darbą, priklauso 1994-96 metais nenoriai įsidarbinusiai “ledynmečio” generacijai. Be to, vis daugiau moterų, anksčiau palikusių darbo jėgą dėl šeimos, pradeda vėl ieškoti darbo. Tokie žmonės tikisi, kad dėl atsigaunančios ekonomikos jie turi galimybę rasti patinkantį darbą.
Pagal Žmogiškųjų išteklių banką, kuris aptarnauja vidutinio ir vyresnio amžiaus generacijas, įprasto pakilimo fazėje tokie žmonės sudaro didžiąją dalį tų, kurie savo noru palieka darbą. Tačiau nuo 1996–tų gruodžio mėnesio situacija pasikeitė, ir kompanijų inicijuoti atleidimai dėl bankrotų, sumažėjusių verslo operacijų ir pan. tęsiasi. Vienas eksperats, norėdamas nurodyti santykį tarp ekonominės situacijos ir nedarbo lygio, teigia, kad “tai yra ekonomikos pakylėjimas, palydėtas restruktūrizacijos, o vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės, kurie po ilgų darbo metų gauna dideles algas, yyra natūralus restruktūrizacijos objektas.
Nors nedarbas Japonijoje išaugo, jis vis dar žymiai mažesnis nei kitose išsivysčiusiose šalyse (4,8 % JAV, 5,8 % D.Britanijoje, 11,4 % Vokietijoje 1997 metais gegužės mėnesį). Apart suirutės iškart po Antrojo pasaulinio karo, nedarbas Japonijoje laikėsi 1 % – 2 % lygyje iki 1990 – tų vidurio, kas reiškė beveik visišką darbą. Dėl šios priežasties 3,5 % daro labai aukšto nedarbingumo įspūdį.
Kalbant tarptautiniu mastu, nedarbo apibūdinimas ir socialinės struktūros skiriasi atskiros šalies atžvilgiu, todėl neįmanoma papraščiausiai ssulyginti. Pavyzdžiui, Japonijoje žmonės, kurie susitarė įsidarbinti ateinančio mėnesio laikotarpyje, jau nebelaikomi bedarbiais, o JAV atvirkščiai. Panašiai yra ir priverstinio ar laikino nedarbo atžvilgiu. Esant nuosmūkiui Japonijos išlaiko darbuotojus ir bando sumažinti premijas ar ar imasi panašių priemonių, kai tuo tarpu Amerikos kompanijos linkę laikinai atleisti pavaldinius.
Net Japonijoje ištiso gyvenimo darbo sistema, kai žmogus po išsilavinimo dirba toje pačioje kompanijoje iki išėjimo į pensiją, nėra stabili. Darbo jėgos perteklius kompanijose – taip vadinamas “vidinis nedarbas” – yra apie 3 %, ir dėl to kyla grėsmė, kad tai ateityje pakels bendrą nedarbo lygį. Taip pat manoma, jog nedarbas laikinai išaugs dėl tokių požymių kaip dereguliacija ir panašios struktūrinės reformos, didesnio efektyvumo skatinimas versle bei kitų reguliavimų. Statybos pramonė, lig šiol sukūrusi daug darbo vietų, turėtų nusilpti dėl mažėjančių investicijų į visuomeninius darbus.
Nors nedarbas, kaip mano patys japonai, yra gan didelis, ir daug neigiamų požymių prieštarauja situacijos pagerėjimui, tai taip pat yra faktas, kad kompanijos nuo 1996 metų vis labiau ieško darbuotojų. Vyriausybės institucijos ir privatūs žmogiškųjų išteklių centrai panašiai liudija apie šį nesuderinamumą. Jie teigia, jog daug žmonių, nepatenkintų esama pozicija, ieško adminisracinio darbo ir daug kompanijų pageidauja specializuoto, techninio personalo. Todėl nuo šiol yra svarbu sukurti sistemas, kurios rūpintųsi darbo jjėga, įskaitant, pavyzdžiui, informacinės sistemos sukūrimą, kuri suveda žmones, ieškančius darbo ir kompanijas ieškančias žmogiškųjų išteklių.
4. MOKSLAS IR TECHNOLOGIJA
4.1. Apžvalga
Modernaus mokslo ir technologijos istorija Japonijoje atsiremia į 19 a. antrąją pusę, kai naujai atsivėrusi šalis pradėjo aktyviai takyti Europos siūlomą patirtį. To meto Japonijos materialūs ištekliai gan menki, ir vienintelis būdas socialiniam ir ekonominiam progresui buvo per technologinę pažangą, pasiektą jos žmonių – vienintelio šalies tikro ištekliaus.
Šiandien Japonijos esminė priklausomybė nuo technologinių progresų tokia pati kaip ir praeitą amžių. Pasikeitė tik Japonijos vieta tarptautinėje bendruomenėje, kur ji iškilo kaip viena iš didžiausių industrinių valstybių. Šiuo atžvilgiu Japonija turi skatinti, remti tyrimus, kurie prisidėtų prie globalinių problemų sprendimo. Ši pagrindinė nuostata buvo suformuluota ir 1992 m. balandžio mėnesį patvirtinta vyriausybės. Trys esminiai programos punktai kviečia Japoniją stengtis (1) išspręsti aplinkos, energijos ir kitas globalines, (2) suderintai vykdyti pagrindinius tyrimus, mokslo ir technologijos pažangą ir (3) išvystyti laimingą bei patenkintą gyvenimą žmonėms, sprendžiant senėjančios Japonijos populiacijos ir kitas socialines problemas.
4.2. Vystymosi stadijos
Mokslo ir technologijos agentūra suskirstė Japonijos raidą nuo Antrojo pasaulinio karo į keletą ryškių periodų. 1940-50 metais buvo stengiamasi atstatyti karo sunaikintas mokslinių tyrimų struktūras ir perimti technologijas iš užsienio. Sekančius 10 metų buvo bandoma konsoliduoti tas struktūras ir ppriartėti prie nepriklausomų tyrimų. 1970-aisiais Japonija kreipė didelį dėmesį į užterštumo ir energijos problemas, o nuo 1980–tų ji nukreipė savo kūrybingumą į mokslinį darbą.
Dabar Japonija pasiekė aukštą lygį, ypač progresyviosios technologijos srityje. Šalies moksliniai ir technologiniai siekiai gali būti charakterizuojami jų išskirtinės orientacijos į civilinę naudą bei fakto, kad tai daugiausia finansuoja privatus sektorius.
1955-ais fiskaliniais metais (1995–tų balandis – 1956-tų kovas) Japonijos bendros išlaidos tyrimams ir vystymuisi buvo 40 milijardų jenų arba 0,84 % BNP. Ši BNP dalis buvo mažensė nei FVR, Prancūzijoje, Sovietų Sąjungoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV. 1993 m. šios išlaidos pasiekė 13,7 trilijonus jenų arba 2,9 % BNP. Tai buvo daugiau nei Vokietijoje, JAV, Prancūzijoje ar Didžiojoje Britanijoje.
Didžioji dalis R & D išlaidų Japonijoje padaryta privataus sektoriaus, kas sudaro 79 % bendros sumos. Įdomu tai kad, verslininkai didina R & D išlaidas net mažėjant pardavimams. Jie taip pat aktyviai perima pagrindinius tyrimus, nukreiptus į produkcijos aukštą technologiją. 1994 Japonijoje paskaičiuota apie 641 000 tyrinėtojų darbe. Tai antra viata po JAV (949 000, 1989 m.). Vienas skirtumas nuo kitų šalių – tai didelis kvalifikuotų inžinierių skaičius. Japonija, antroji po JAV, užregistravo daugiausia patentų 1992 m. Nors pagal prekybą technologijomis Japonija turi turi deficitą, tačiau jis pamažu mažėja.
4.3. Tarptautinis bendradarbiavimas
Progresas moksle ir technologijose bei didėjantis tyrimų projektų mastas padarė tarptautinį bendradarbiavimą esminiu daugelyje sričių. Tai tokie milžiniški įsipareigojimai kaip kosmoso tyrimai, aplinkos aplinkos apsauga, tyrimai skirti naujų intelektualinių turtų sukūrimas visoms pasaulio tautoms bei kiti, susiję su žmonijos problemomis, pavyzdžiui, kovos su įvairiomis ligomis.
Japonija dalyvaija 22 susitarimuose moksliniam bendradarbiavimui su kitomis šalimis ir taip pat plečia savo veiklą per tarptautines institucijas.
Šalies viduje dedamos pastangos keistis Japonijos ir užsienio mokslininkais. 1982 m. tapo įmanoma Japonijos universitetams priimti užsieniečius mmokytojus į darbą. 1986 m. įsigaliojo keitmąsi tyrimais skatinantis įstatymas, kuriuo remiantis užsienio tyrinėtojai galėjo tapti Japonijos valstybinių civilinių įstaigų nariais.Tyrinėtojų, atvykstančių iš svetur, skaičius vis augo: 1994 m. pasiekė 147 000, t.y. 74 % daugiau nei prieš penkis metus. Tais pačiais metai iš japonijos išvyko 250 000 tyrinėtojų. 1986 m. Japonijos Informacijos apie mokslą ir technologijas centras pradėjo duomenų baze teikti informaciją užsiemiečiams apie viduje sklbiamus tyrimus. Sekančiais metais buvo įkurtas tarptautinis tinklas, jungiantis Japonijos duomenų bazę su panašiomis bbazėmis Vokietijoje ir JAV.
Japonija taip pat plečia savo technologinę pagalbą besivystančioms šalims, tiekdama įrangą, siųsdama ekspertus ir priimdama praktikantus.
4.4. Plataus masto projektai
Šiuo metu Japonija bando įgyvendinti plačios apimties tedhnologinio vystymosi projektus, kurie paminėti žemiau. Į tai įtrauktas ir privatus ssektorius, ir tyrimų institutai, ir vyriausybė. Kai kuriuose projektuose dalyvauja ir kitos šalys.
Branduolinė energija
Nuo 1995 m. kovo mėnesio Japonijoje veikia 48 kpmerciniai atominės elektros energijos reaktoriai, gamionantys 20 % šalies energijos. Šiuo metu stengiamasi pasiekti visapusišką branduolinio kuro ciklą šalyje. Tam yra įtrauktas privatus sektorius į perdirbimo gamyklos ir urano praturtinimo įrengimų statybas. 1968 m. Japonija pradėjo tyrimus, susijusius su greitos reprodukcijos reaktoriais. 1981 m. buvo sukonstruotas eksperimentinis Joyo reaktorius, ten dabar atliekami medžiagų iradijacijos bandymai.
Pagal Natūralių išteklių ir energijos agentūrą tikimasi, kad atominių jėgainių pajėgumas sieks 46 milijonus kilovatų (33 %) 2000-taisiais metais ir 71 milijonas kolovatų (42 %) 2010-taisiais metais.
Kitos sritys kur stengiamasi atrasti naujos energijos šaltinių – tai anglies suskystinimas ir pavertimas dujomis, terminės energijos ggaminimas bei saulės baterijos. Tęsiami energijos taupymo technologijų tyrinėjimai.
Kosmoso tyrimai
1995 m. kovo mėnesiui Japonija paleido 58 satelitus įvairiems tikslams (orų apžvalgai, komunikacijoms, transliacijai bei žemės stebėjimams). Pagrindinė raketa – tai H-1 (40 m aukščio, 550 kg naudingo krovinio). 1992 m. H-1 pakeitė H-2 (50 m aukščio, 2 000 kg naudingo krovinio) ir 1994 m. vasario mėnesį H-2 buvo sėkmingai paleista į kosmosą.
1990 m. gruodžio mėnesį žurnalistas Akiyama Toyokiro kartu su Tokyo transliacijos sistema dalyvavęs Soyuz satelito išleidime, tapo pirmuoju jjaponu pabuvojusiu kosmose. Mori Mamoru, Hokkaido universiteto profesorius, prisijungdamas prie JAV grupės pasekė jo pėdomis. 1994 m. kosmose pabuvojo pirmoji moteris japonė – širdies chirurgė Mukai Chiahi. Pastaruoju metu Japonija yra programos, pavadintos “Hope”, procese ir 21 a.pr. nori paleisti savo pačių kosminį laivą į orbitą.
Aviacija
Japonija sukūrė YS-11 ir keletą kitų civilinių lėktuvų, dalyvavo Boeing 767 ir 777 gamyboje. Ji taip pat prisidėjo prie nedidelio, 75 keleivių, komercinio lėktuvo ir ultragarsinio lėktuvo sūkurimo. Tai gi pagal aviacijos technologijų lygį Japonija pasiekė labai svarbų vaidmenį tarptautiniu mastu.
Vandenyno tyrimai
Esminiai R & D projektai, susiję su jūrininkyste, apima tokias sritis kaip jūros biologiniai, vandens ir dugno ištekliai, vandens energija, vietos jūrose panaudojimas, vandens aplinkos apsauga. Įvairūs tyrimai atliekami iš povandeninio laivo Shinkai 2000 ir Shinkai 6500. Japonija taip pat tobulina Kaiko – povandeninį laivą be žmonių. 1995 m. kovo mėnesį Kaiko per bandymus pasiekė 10 911 m gylį Marianų lovyje.
Visuomeniniai mokslai
Aktyviai bandoma išsiaiškinti, ištirti visų rūšių būtybių sudėtingą veiklą. Japonija siekia pasiekti rezultatų tokiose srityse kaip sveikatos rūpyba, aplinkos apsauga, ūkininkavimas bei žvejyba, maisto gamyba, miškininkytė, chemikalų gamyba. Didelio susidomėjimo objektas – genetinė inžinerija. Čia atliekami įvairūs tyrimai – nuo esminių biologinių tyrimų apie genų struktūrą ir ffunkcionavimą iki vėžį sukeliančių priežasčių ieškojimo. Bandoma atrasti masinės produkcijos techniką tokiems medicinos komponentams kaip insulinas, žmogaus augimo hormonai, ieškoma organizmų industrinių cheminių ir fermentinių procesų naudai.
Superlaidumas
Superlaidumas – tai tam tikrų metalų gebėjimas praleisti elektrą žemiau tam tikros temperatūros. 1911 m. šis fenomenas buvo stebimas prie 4K (- 273 laipsnių Celsijaus). Ieškojimai medžiagų, kurios galėtų veikti kaip superlaidininkai aukštesnėje temperatūroje buvo gan lėti – 23K lygis, pasiektas 1973 m., nebuvo patobulintas per visą dešimtmetį. Tik 1986 m. sausio mėnesį du tyrinėtojai IBM institute Ciuriche atrado medžiagų, kurios pademonstravo superlaidumą prie 30K. Tais metais prof. Tanaka Shoji grupė Tokyo universitete inžinerijos fakultete, naudodama tą pačią medžiagą, patvirtino IBM atradimą. Po to suaktyvėjo viso pasaulio tyrinėtojai, siekiantys atrasti superlaidumą dar aukštesnėje temperatūroje.
Jei būtų atrastas superlaidumas normalioje temperatūroje, tai potencialios galimybės būtų neįtikėtinos. Didžiulė pažanga būtų įmanoma persiunčiant, kaupiant elektros energiją, magnetinių traukinių transporte, kompiuterių ir kitose srityse. Japonija ligi šiol įsitraukusi į tokių medžiagų ieškojimą, gaminimą, tyrimus.
Aukšto ryškumo televizija
Aukšto ryškumo televizijos sistema, sukurta Japonijos transliacijos korporacijos (NHK) buvo pademonstruota Japonijos Tsukuba Expo’85. Ši sistema, žinoma kaip Hi-Vision, horizontaliai dalina ekraną į 1125 linijas, t.y. dvigubai daugiau nei ankstesnis 525 Japonijos standartas.
Kompiuterija
10 metų programa, susijusi su “keturmatės eerdvės kompiuterių” tyrimais, Japonijoje prasidėjo 1992 metais. Tai ateities kompiuteris, kuris funkcionuos panašiai kaip žmogaus smegenys. Išrastas, jis bus naudojamas tokiems tikslams kaip automatinė vairavimo sistema automobiliuose, įrengimams gebantiems atpažinti ir identifikuoti žmones. Svarbiausia organizacija atliekanti šiuos tyrimus – tai 1991 m. Japonijos kompanijų įkurta bendrovė Real World Computing Partnership. Užsienio organizacijos taip pat dalyvauja šioje programoje.
5. PASKIRSTYMO KANALAI
Japonai turi mažesnį pasirinkimą dėl neefektyvios mažmeninės prekybos sistemos. Japonijoje gausu automobilių, bet nėra vietos, kur juos galėtum pastatyti prie supermarketų ir dažniausiai mažų ir retų prekybos centrų. Siauri keliai dar labiau apsunkina pigų prekių pardavimą dideliuose prekybos centruose. Vietos stoka papraščiausiai neleidžia steigti didelių mažmeninės prekybos supermarketų ir prekybos centrų, kurie vyrauja Jungtinėse Valstijose, ir verčia japonus labai pasikliauti labai nedidelėmis “tėvelio ir mamytės” parduotuvėmis, taip pat labai komlikuoja didmeninę prekybą. Vietos stoka – labai didelė kliūtis japonų ekonomikai, kadangi verčia išlaikyti palyginti daug brangių smulkių įmonių, sudarančių žemesnį ekonomikos lygmenį.
Poltinė centralizacija ir 120-ies metų industrializacija padėjo Japonijoje atsirasti puikiam vidaus susisiekimui. Metropolines sritis aptarnauja nepriekaištingas geležinkelių tinklas, o Tokijuje ir Osakoje yra dar ir puikūs metro. Kur susikerta magistralės, atsiradę dideli antriniai komerciniai centrai, tokie kaip Šindžiuku, penkios mylios į vakarus nuo Tokijo centro. Nors transporto tinklas puikus ir
patogiai išsidėstę komerciniai centrai, dėl milžiniškų Tokijo ar Osakos mastų reikia vienos ar dviejų valandų, kad nuvyktum į darbą arba į mokyklą.
Šiandienos Japoniją jungia sudėtingas ir efektyvus geležinkelių tinklas (1992 metų duomenimis geležinkelių transportu buvo pervežta 402 mlrd. keleivių – pirmoji vieta pasaulyje), o į daugumą rajonų veda modernūs greitkeliai. Vandens kliūtis tarp pagrindinių salų padeda įveikti šiuolaikiniai tiltai ir tuneliai. Jie jau jungia Kiušiu ir Honšiu; baigiama tunelio į Hokkaido salą statyba, jis bus ilgesnis negu Lamanšo; per Vidinę jjūrą tiesiami tiltai sujungia Šikoku ir Honšiu. Kadangi piko valandomis visi keliai bei greitkeliai būna perpildyti mašinomis ir susidaro net keliasdešimties kilometrų kamščiai, dauguma žmonių pasirenka geležinkelį, kaip tikslingiausią transporto-susisiekimo priemonę. Statistikos duomenimis didmesčių viduje 71,7 % keleivių naudojasi traukiniais; 6,5 % keliauja autobusais; 5,6% naudojasi taksi paslaugomis ir 14,5 % važiuoja savo mašinomis.
Dangų raižo lėktuvai, bet didžiąją dalį keleivių kelių šimtų mylių per valandą greičiu perveža daugybė “Pagrindinių naujųjų linijų” (Šinkansen) traukinių, kurie per Kansai iš Tokijo vyksta į FFukuoka, taip pat į vakarinę pakrantę ir Šiaurės Japoniją (1993 m. Šinkansen bandomasis traukinys pasiekė 363 km/val. greitį). Jie važinėja neįtikėtinai tiksliai ir dažnai,-tarp Tokijo ir Osakos maždaug kas penkiolika minučių, 553km atstumą įveikdami per 2 valandas 30 minučių. Žymiausios ggeležinkelių bendrovės yra “East Japan Railway” (1992-1993 didžiausia pasaulyje transporto bendrovė), “Nippon Express”, “Central Japan Railway”, “West Japan Railway”.
Lėktuvai ne tokie patikimi, be to, turint omeny laiką, kurį sugaišti, kad iš miesto centro nuvažiuotum į aerouostą, ne ką greitesni. Tačiau krovinių gabenimo atžvilgiu tai yra efektyvi transporto priemonė. Didžiausias aerouostas yra Tokijo Narita – 1992 m. pervežta 1336 tūkstančiai tonų krovinių (pirmoji vieta pasaulyje) bei 21 mln. keleivių 1993m. Kiti aerouostai: Tokijo Haneda – 1993 m. pervežta 41,5 mln. keleivių (daugiausia Azijoje), Osakos International (23 mln. keleivių), Sapporo Čitose (15 mln.), Fukuokos International (13,5 mln.). Naujausias Osakos Kansai aerouostas atidarytas 1994 m. dirbtinėje saloje. Žymiausios aviakompanijos yra “Japan Air Lines”, “All Nippon Airways”, “Japan Air System”.
6. MASINĖS INFORMACIJOS PRIEMONĖS
Japonijoje, kaip iir daugelyje kitų šalių, populiariausios masinės informacijos priemonės yra televizija ir laikraščiai. Japonai tipiškai televizijos žiniomis susipažįsta su įvykiais, o specifinių detalių ieško laikraščiuose. Jie praleidžia apie 3,5 valandas per dieną žiūrėdami televizorių ir apie 40 minučių skaitydami laikraščius. Skirtumas laiko atspindi natūralų skirtumą tarp šių dviejų masinės informacijos priemonių rūšių, tačiau žmonės vertina jas abi, kaip vienodai svarbias.
Masinės informacijos transliavimas eteryje (tiek radijo, tiek televizijos) yra valdomas Transliavimo įstatymo, tačiau laikraščiai, kiti leidiniai, taip pat kinas yra saugomi kkonstitucinių garantijų kalbos bei išsireiškimų laisvei. Taigi galima sakyti, jog šios priemonės kontroliuoja pačios save.
Toliau skaitant turėtų būti įdomu pastebint, kad terminas ‘masinė komunikacija’ (angl.klb. ‘mass communications’) yra naudojamas beveik ta pačia forma Japonų kalboje ir labiausiai vartojama sutrumpinta forma masukomi. Panašus pavyzdys, kaip užsienietiški žodžiai gali būti sujaponinti, yra televizija, kuris japoniškai skamba – terebi.
6.1. LAIKRAŠČIAI
Bendras Japonijos dienraščių tiražas viršija 70,000,000, antroji vieta po buvusios Sovietų sąjungos. Remiantis 1988 m. duomenimis tai sudaro 548 dienraščius 1000 žmonių ir pranoksta visas didžiąsias pasaulio šalis –tiražas du kartus didesnis negu Jungtinėse Valstijose (1996 m.duomenys). Dauguma laikraščių pateikia dieninį bei vakarinį leidimą, tačiau šie duomenys atspindi tik vieną leidimą per dieną.
Laikraščiai Japonijoje klasifikuojami į tris pagrindines rūšis: paprastieji, sporto ir specializuoti. Paprastojo tipo laikraščiai gali būti natcionaliniai, apjungiantys visos šalies informaciją; provinciniai, apjungiantys keletą prefektūrų; ar regioniniai, pateikiantys dažniausiai vienos prefektūros informaciją.
Nacionaliniai laikraščiai yra didžiausi ir jų cirkuliacija sudaro pusę laikraščių tiražo. Didžiausi trys yra Yomiuri, Asahi ir Mainichi, kurių bendras kasdieninis tiražas (skaičiuojant rytinį ir vakarinį leidimą kaip vieną komplektą) sudaro daugiau negu 21,000,000. Didžiausias iš šių trijų yra Yomiuri, kurio vien rytinio leidimo tiražas sudaro 9,000,000. Bendrai Japonijoje yra penki nacionaliniai laikraščiai, kurių kiekvieno cirkuliacija viršija 2 mmilijonus.
Japonijos laikraščiai turi keletą išskirtinių bruožų, kurių pirmasis yra ryški nacionalinio masto tiražo apimtis. Keletas priežaščių šiam išskirtinumui galėtų būti aukštas išsilavinimo lygis Japonijoje bei japonų tendencija daryti tai, ką daro kiti.
Antroji specifinė savybė: straipsnių išsamumas, visapusiškumas bei dažniausiai objektyvus turinys, taip pat daug laisvos vietos skirtos tarptautinėms naujienoms. Pagrindiniai laikraščiai naudojasi tarptautinio telegrafo paslaugomis, tokiomis kaip AP, savo straipsniams; vaizdiniams straipsniams medžiagą parengia užsienio korespondentai (pvz.: Vašingtone ir Niujorke korespondentų iš Japonijos daugiau nei iš bet kurios kitos šalies.) Tačiau provinciniai laikraščiai dažniausiai yra per maži šioms paslaugoms, todėl užjūrio parlamentarinėms naujienoms pateikti naudojasi Kyodo ir Jiji paslaugomis.
Trečioji ypatybė ta, kad beveik 90 % dienraščių yra prenumeruojami. Šio rytinio ir vakarinio pristatymo sistemos palaikymui laikraščiai yra įkūrę gausybę prekybinių ofisų visoje šalyje. Jų pagrindinė užduotis yra registruoti kas mėnesinę prenumeratą bei rinkti mokėjimus. Neatidėliotina šių ofisų problema yra laikraščius išnešiojančių darbuotojų išsaugojimas.
Ketvirtoji savybė yra didėlė konkurencija tarp laikraščių. Ji daugiausia susijusi su pranešimais bei leidybiniais klausimais ir dažniausiai kyla tarp nacionalinių laikraščių. Taip pat didelė konkurencija tarp prekybinių ofisų bei skirtingų laikraščių dėl prenumeratorių skaičiaus didinimo bei jų išsaugojimo.
Kita išskirtinė savybė yra laikraščių, kaip reklamos priemonės, svarbi padėtis. Vidutiniškai apie 40 % laikraščių vietos yra skiriama rreklamoms. Japonijoje laikraščių gaunamas pajamas sudaro pardavimo uždarbiai bei įplaukos, gautos iš reklamos. Taigi reklamos uždarbis turi svarbią reikšmę laikraščio pelningumui. Nuo 1989 metų bendros reklamos išlaidos sudarė apie 1,3 % BNP. Nuo 1975 pirmąją vietą reklamos atžvilgiu laikraščiai užleido televizijai. Tačiau turėdami 1/ 4 visos reklamos laikraščiai vis dar užima antrąją vietą.
Paskutinioji svarbi ypatybė yra ta, jog Japonijos laikraščiai iki šiol išlaikė glaudų ryšį su transliavimo žiniasklaida, ypatingai- televizija. Pavyzdžiui, laikraščiai spausdina detalią kasdieninę TV programą. Įprastai žmonės naudodamiesi šia programa nusprendžia ką žiūrėti per TV ar klausyti per radiją. Be to, dažnai atsitinka, kad laikraščių ir transliacinės kompanijos sukuria artimus bendradarbiavimo ryšius, pirkdami vieni kitų akcijas ir pan. Taigi, nenuostabu, kad laikraščių žurnalistai palaipsniui užima žinių vedėjų ar komentatorių pareigas. Iš tikrųjų, laikraščių bei transliacinių žiniasklaidos priemonių bendradarbiavimas gali būti abipusios paramos pavyzdys.
6.2. TRANSLIAVIMAS
Televizija ir radijas tapo neatskiriama kasdieninio gyvenimo dalis. Beveik kiekvieni namai turi bent po vieną spalvotą televizorių, gana nemažai – daugiau negu vieną, taigi, kiekvienas gali žiūrėti norimą programą. 80 % namų įsigiję video aparatūrą, vis daugiau mašinų aprūpinama televizoriais.
Esant tokiam dideliam žiūrovų bei klausytojų skaičiui, darosi įdomu sužinoti transliuojamų programų turinį. Pastebėtina, jog yra reikšmingų skirtumų tarp NHK (nacionalinė televizija bei
radijas-nippon hoso kioku) transliuojamų laidų ir komercinių kanalų. NHK švietimo kanalai sudaro 70 auklėjamojo turinio laidų radijuje bei apie 80 tiesioginių švietimo laidų televizijoje. NHK Radijo 1 stotis transliuoja tik 50 informacinio turinio laidų, 30 kultūrinio ir apie 20 pramoginių laidų. NHK televizijos laidas sudaro – 50 informacinio turinio laidų, 20 kultūrinio, 20 pramoginių laidų. Tuo tarpu komercinių kanalų programas sudaro- 60 pramoginų laidų, 17 kultūrinio pobūdžio, ir apie 14 informacinių laidų – radijuje; komercinėse televizijose – 40 pramoginių laidų, aapie 24 kultūrinio pobūdžio, ir 19 informacinės laidos. NHK yra uždrausta transliuoti reklamas, Transliavimo įstatymu, tačiau kiti komerciniai kanalai paskiria daug laiko jų transliavimui.
Vienas nerimą keliantis dalykas, susijęs su masinės informacijos priemonėmis, – tai pastaraisiais metais išaugęs komiksų (manga) skaitymas, tiksliau sakant žiūrinėjimas. Jie pradėjo užimti didžiąją visokiausio pobūdžio žurnalų dalį, leidžiami vien jiems skirti žurnalai ir knygos. Šiaip jau skirti vaikams, jie labai išpopuliarėjo tarp koledžo studentų, o dabar gali matyti, kaip juos “ryja” ir solidus verslininkas, ir nnamų šeimininkė. Kad ir kaip būtų, komiksai pastaraisiais metais tapo vienu svarbiausių masinės kultūros reiškinių ir padarė neabejotinai žalingą poveikį kitų žurnalų bei knygų leidybai.
III. IŠVADOS
Japonų,kaip ir kitų tautų, prigimtį didžia dalimi lėmė kraštas, kuriame jie gyvena, Japonijos padėtis iir gamtos turtai padėjo apibrėžti kelią, kuriuo pasuko japonai, bet vien šiais fiziniais veiksmais vargu ar paiiškintume tai, kokie jie šiandien yra.
Iki 1970 metų Japonija stokodama aukščiausios kvalifikacijos specealistų, pati beveik nekuria pažangių technologijų. Dalį jų pirko arba nepaisydama autorių teisių įstatymų kopijavo užsienio produkcija. Taip buvo sutaupyta milijardai dolerių .
Didelė Japonijos priklausomybė nuo importinių žaliavų, negailestinga konkurencija su JAV privertė japonus 20 a. 7 dešimtmetyje pakeisti mokslo ir technologijų politika. Pirktos licencijos bei kopijuotos technologijos neskatino mokslinio ir techninio kūribingumo, todėl nuo 1980m. Japonija ima kurti mokslo ir technologijų parkų tinklą.
Dabar bendrame technopolio tinkle yra 115 universitetų ir 50 tūkstančių didelių naujausių tehnologijos įmonių, dirbančių kompiuterių ir ribotos technikos optinio ryšio, bioinžinerijos ir kt. sityse.
Vyriausybė, ppramonė ir bankai Japonijoje dirba iš vien. Eksportui dirbančias įmones remia bankai ( suteikia palankių kreditų) ir vyriausybė (suteikdama mokesčių lengvatas).
Prieš pradedant gaminti naujas prekes ir realizuoti jas vidaus rinkoje arba eksportui, kruopščiai tiriama rinka. Tai daro įvairių sričių rinkodaros institutai.
Taigi šiandien Japonija yra viena labiausiai išsivysčiusių valstybių pasaulyje.
Lietuvos ir Japonijos ekonominis bendradarbiavimas vystosi gana lėtai. Pagrindinė priežastis tai, kad Lietuva šiuo metu gali pasiūlyti tik nedidelę dalį savo prekių ir paslaugų Japonijai. Šiandien Japonijos kompanijų partneriais LLietuvoje yra Šiaulių “Ekranas”, Panevėžio “Tulpė”, taip pat vyksta derybos tarp AB”Vilniaus Vingio” ir “Toshiba”. Japonų specialistai yra ir Ignalinos AE konsultantai.
Įvertinus tai, kad Lietuvos įmonių galimybės bendradarbiauti su didžiosiomis Japonijos kompanijomis yra ribotos , o mūsų tiklas jas išplėsti, taigi mes galvojame, kad vienintelė šaka, kuria šiuo metu galėtume sudominti japonus yra turizmas (šios šalies gyventojai labai mėgsta keliauti).
IV. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Japan 1998 An International Comparison.-.: Keizai Koho Center, 1997.-
2. Edwin O. Reishayer, Marius B. Jansen. Japonai Šiandien. Permainos ir tęstinumai. -K.: Litterae Universitatis, 1996.
3. Dičpetris L., Žvinklys J. Japonijos verslo ypatumai.-.:VU, 1997. – P.72-77
4. Vaitekūnas Stasys, Geografija.-.:Kaunas “Šviesa”, 1995.-P.245
4. R. Šalna, R. Baubinas, V. Padriezas, V. Tuskenienė, Pasaulio visuomeninė geografija.-.:Kaunas “Briedis”, 1999.
5. Spandarjan V.B. “Delovaja Japonija” M.Misil,b 1991 m.
6. Izotov A. Japonija: koncepcija vihodov v lideri, 1991 m.
8 http://www.jinjapan.org/
9. http://www.stat.go.jp
10 . http://www.ntt..jp
11. http://www.csj.co.jp
