Aplankas

Vilniaus universitetas

Filosofijos fakultetas

Socialinio darbo katedra

Aplankas

Vertybės ir profesinė etika: seminarų refleksija

IV KURSAS /7 SEMESTRAS

Dieninio skyriaus

IV kurso studentai:

Martynas Žebuolis

Darbo vadovas: V. Lepeškienė

Vilnius

2006

Turinys

1. Pirmojo seminaro metu užduotieji klausimai…………..3

2. T. Guenard ,,Stipriau už neapykantą“……………..4

3. Beisser ,,Skrydis be sparnų“………………….5

4. F. Kafka ,,Laiškas tėvui“…………………….6

5. Frank ,,Dienoraštis“………………………7

6. Fromm ,,Menas mylėti“…………………….8

7. R. Fenigsen ,,Eutanazija“……………………9

8. Apibendrinimas………………………..10

Pirmojo Seminaro metu užduotieji klausimai

1. Ko aš norėčiau išmokti iš šio seminaro?

Galiu atsakyti, kad iš šio seminaro noriu išmokti pažinti ir įtvirtinti savo vertybes. Taip pat noriu savo vertybėmis dalintis su kitais. Noriu, kad jie suprastų ir įįvertintų manąsias vertybės.

2. Ką aš turėčiau daryti, kad to išmokčiau?

Pirma turiu susivokti savyje, suprasti ar mano vertybių sistema yra susiformavusi, ar tvirtai galiu jas apginti. Antra turiu išmokti tolerancijos, kad mano vertybės nebūtų prievartinės.

3. Kokiais resursais turėčiau naudotis, kad pasiekčiau šių tikslų?

Resursai būtų labai paprasti, tai seminaro metu kitų pateikiamos vertybės, aš turiu pasinaudoti man suteikiama informacija, kad galėčiau susivokti savo vertybių sistemoje. Tai būtų žmogiškasis-informacinis resursas. O kita resursų kategorija yra knygos ir filmai, kurie irgi fformuoja vertybes, formuoja pasaulėžiūrą.

T. Guenard ,,Stipriau už neapykantą“

Seminaro metu buvo nagrinėta knyga ,, Stipriau už neapykanta“ . Autorius T. Guenard aprašė savo patirtį.

Šioje knygoje akivaizdžiausias akcentas žmogaus noras keistis ir šio noro realizavimas. Apsisprendimas keisti tai, kas smukdo žžmogaus asmenybę. Knygos aptarimo metu išskyriau, mano supratimu, tokias vertybes: pagarba, valia, meilė, supratimas, tolerancija, tikėjimas pasikeitimu. Tačiau svarbiausia vertybė – atleidimas, ką apibrėžia jau vien knygos pavadinimas.

Knygoje aprašytas žmogaus gyvenimas, jo nuopuoliai ir pakilimai, klaidos ir pasikeitimas. Pagrindinio herojaus susitikimai su kitais žmonėmis, jų įtaka tolesniam gyvenimui ir žmogaus pasikeitimui. Viena svarbesnių vertybių – pasiaukojimas kitiems, tiems kuriems reikia tavo pagalbos. Būtent pasiaukojimas padeda atrasti kitas vertybes kaip atleidimas, supratimas, tolerancija. Anot autoriaus yra svarbiau atleisti, negu nekęsti. Jo patirtis buvo karti ir skausminga. Tačiau labais svarbu, kad herojus (autorius – juk tai biografija) sugebėjo galbūt ne pamiršti, bet nutolinti baisia praeities patirtį ir toliau keisti savo gyvenimą teigiama linkme.

Seminaro metu supratau, kad pati didžiausia vertybė yra valia. BBūtent stipri šio žmogaus valia padėjo jam išgyventi, toliau tobulėti ir galiausiai atleisti. Valia padarė jį stipriu ir padėjo pasiimti viską iš gyvenimo.

Šioje knygoje atrandamos vertybės labai aktualios ir socialiniam darbuotojui. Tokios vertybės kaip: tolerancija, pagarba žmogui, supratimas, pasiaukojimas, artimo meilė. Mano nuomone, tai pagrindinės socialinio darbuotojo žmogiškojo bendravimo vertybės. Tikiuosi, kad aš jas sugebėsiu taikyti savo darbe.

Man seminaras buvo labai naudingas. Diskutavome svarbiais klausimais apie asmenį, jo vertybes ir jų suvokimą, dirbome komandoje. Bendrakursiai išreiškė savo labai įįvairias nuomones apie skirtingas vertybes. Įdomu buvo tai, kad mano suvokimas ne visada sutapo su kitų nuomone. Tarkim, dauguma buvo linkę atleisti herojaus tėvui, o aš manau, kad man būtų labai sunku taip pasielgti. Nors iš kitos pusės gyventi su neapykanta taip pat labai sunku, ir seminaro metu mano nuomonė pasikeitė.

Seminaro metu buvo užduotas klausimas: ,,Kokiomis vertybėmis vadovaujasi šie penki išvardinti asmenys? Ar jiems pavyko perteikti šias vertybes Timui Guenardui?“

Buvo pateikti 5 asmenys, kurie turėjo autoriui įtakos gyvenimo pasikeitimuose, požiūriuose, vertybėse. Tai psichologas; psichiatras; socialinė darbuotoja; teisėja; kunigas. Visi jie atskleidė savita požiūrį ir elgesį. Trys iš jų : psichiatras, teisėja, kunigas vadovavosi supratingumo vertybe. Šie trys asmenys diegė pozityvųjį požiūrį. Teisėja įkūnijo teisingumo, išklausymo vertybes. Psichiatras vaikinui skiepijo pasitikėjimo, dėmesingumo vertybes. Kunigas vaikinukui atstojo tėvą, jis autoriui perteikė tokias vertybes kaip meilė, atleidimą, gailestingumą.

Tačiau psichologas bei socialinė darbuotoja man pasirodė nekompetentingi. Jų parodytas nesupratingumas bei abejingumas smarkiai skiriasi nuo mano suvokimo apie tokių darbuotojų teikiamą pagalbą . Šitaip jie formulavo herojui negatyvų požiūrį į pasaulį ir jį supančius asmenis. Manau, kad trys pirmieji asmenys sugebėjo perteikti geras vertybes, kuriomis herojus naudojosi visą gyvenimąKiek buvo perteikta apie knygą seminaro metu, tai manau, kad pozityviosios asmenybės savo vertybes jjam perteikė ir autorius jomis vadovavosi gyvenime. Negatyvios asmenybės (psichologas, socialinė darbuotoja) savo vertybių nesugebėjo perteikti, nes jų nebuvo, buvo tik antivertybės.

A. Beisser ,,Skrydis be sparnų“

Pagal šią knyga man su grupe reikėjo paruošti seminarą. Taigi, kokie įspūdžiai po šios knygos.

Tai knyga apie žmogaus dvasios stiprybę. Stulbinantį sugebėjimą adaptuotis prie situacijos. Ši knyga (ir autorius) įrodo, kad luošasis gali gyventi pilnavertį gyvenimą, jeigu jis suranda tai, kas jam suteikia gyvenimo tikslą. Būna daug sveikųjų, kurie yra nelaimingi, vien dėl to, kad nesuvokia arba neranda savo nišos po saule.

Knygoje aprašomas kitimas, kaip neįgalusis ( ankščiau buvęs sportininkas) suvokia pasikeitimus. Po ligos autorius turi iš naujo pradėti gyvenimą. Kadangi senasis jo gyvenimo suvokimas buvo sunaikintas ligos. Praeityje buvęs garsus sportininkas, didžiavęsis savo kūnų ir fizinėmis galimybėmis, dabar turi kitaip sugebėti save realizuoti. Turi išmokti imti gyvenimo džiaugsmą iš tų dalykų, apie kuriuos ankščiau net nepagalvojo.

Knygoje bandoma parodyti, kaip neįgalusis suvokia jį supanti pasaulį. Tarkim laiko skirtumas, erdvės transformacija. Neįgaliajam (kol jam dar nėra įvykęs adaptavimasis prie situacijos) netgi viena minutė gali atrodyti kaip viena valanda, kas pvz. visiškai atvirkščiai yra įgaliajam.

Luošajam pasikeičia ir santykių tvarka. Knygoje rašoma apie pralaimėtojus ir nugalėtojus, kiekvienas žmogus yra ir tas ir anas, iš pralaimėjimo mmokomasi, o kai suvoki kodėl pralaimi, gali nugalėti priežastis ir tapti laimėtoju. Nesvarbu ar luošasis ar neįgalusis, žmogus turi ieškoti savo prasmės, save realizuoti, kad gautų pasitenkinimą. Laimėjimas ir pralaimėjimas yra tik sąvokos. Pralaimėjimo negalima traktuoti kaip nuodėmės, nusikaltimo, žlugimo. Tai yra savęs pažinimo dalis. Puiki knygos citata tai nusako: ,, Žmogus, kuris negali rasti pralaimėtojui vietos savo gyvenime, turi paneigti savo paties ir kitų žmogiškumą. Jis blogai pasirengęs kasdieninio gyvenimo staigmenoms ir sunkumams. Visi mes esame sportininkai. Kartais visi esame laimėtojai, esame luoši ir galiausiai pralaimime mirčiai. Privalome būti atviri kiekvienam savo asmenybės aspektui, kad galėtumėme tinkamai reaguoti į kintamą gyvenimo aplinką“

Autoriui labai svarbu humoras, nes jis padeda priimti realybę su šypsena, nuteikia pozityviai. Reikia vengti savęs graužaties ir nevilties, nes ji nužudo norą gyventi. Humoras suartina žmones, bendras juokas panaikina bendravimo barjerus. Jis turi įtakos žmonių santykiams, sąlygoją geresnę savijautą. Labai įstrigo ši knygos citata: ,, Humoras yra didis lygintojas, iškeliantis auką iki kaltininko lygio, sumenkinantis pasipūtusius ir parodantis žmonių giminystę. Jis taip pat parodo, kad komedija ir tragedija yra du realybės aspektai. Tai, ką matome kaip tragišką ar linksmą, priklauso nuo požiūrio“

Paskutiniame skyriuje yra užduotas klausimas: ,, Ar įmanoma būti neįgaliam ir kartu sveikam?“ Autorius

atsako: ,,o ko man reikėtų atsisakyti, kad būčiau sveikas?“ Tuo norima pasakyti, jog kiekvieną kartą kai kažko netenki ar prarandi, tuo pačiu metu kažką įgauni. Autorius, buvęs tenisininkas, po ligos įgavo naują pasaulio pažinimą, nauja santykiu su aplinka prasmę. Ir dabar jis teigia jog neatsisakytu savojo identiteto, dėl sveikatos sugrįžimo.

Autorius puikiausiai įrodo, kad žmogus, nesvarbu, jeigu jis negali judinti nei rankų, nei kojų, jis gali pasiekti gyvenimo pilnatvę.

Apie save, kaip apie bendradarbiaujantį asmenį sužinojau, kad galiu puikiai dirbti kkomandoje, pasiskirstyti užduotis ir jas įgyvendinti. Negaliu nutylėti, jog knyga man padarė didelį įspūdi, jos dėka aš sustiprinau esamąsias savo vertybes tokias kaip komunikacija, humoras, sugebėjimas analizuoti pralaimėjimo priežastis. Taip pat knyga privertė susimastyti apie tai, jog svarbiausia žmogui pajusti ir atrasti patį save. Veikti, tai kas teikia pasitenkinimo. Mano supratimu, ši knyga būtų puikus pavyzdys apie gyvenimą ne tik neįgaliajam bet ir sveikam žmogui.

F. Kafka ,,Laiškas tėvui“

Šiame seminare buvo pristatyta knyga ,,Laiškas tėvui“. Knygoje rašoma apie santykius ttarp tėvo ir sūnaus. Jie buvo žydai. Seminaro vedantieji išskyrė ir supažindino su keturiais esminiais aspektais:

1. Religija

2. Profesijos pasirinkimas

3. Išėjimas iš namų

4. Vaikų auklėjimas

Per seminarą man teko užduotis apie religija. Duotosios ištraukos buvo apie religinį auklėjimą. Apie tai, kaip autoriui pačiam buvo skiepijama rreligija, ir ką pačiam autoriui reiškia religija.

Išvedžiau iš ištraukų religijos ir vertybių koreliaciją. Kaip tam tikros vertybės ir dogmos yra pateikiamos iš religinio konteksto. Kaip jos yra priimamos. Aš asmeniškai esu pasyvus katalikas, todėl man bažnyčios teikiamos vertybės yra ne kaip nekvestionuojama dogma, bet pačio suprantamos vertybės. Aš jam priimu svarstydamas, ar jos tinkamos šiandienos pasauliui ar ne, ar jos trukdo gyventi ar ne. Autoriui religinės vertybės buvo skiepijamos per prievarta, todėl tas man labai nepatiko. Aš esu už laisva pasirinkimą, už sąmoninga žinojimas kas yra teisingą, o kas ne.

Taigi per seminarą buvo nagrinėjama vertybė – laisvas pasirinkimas. Kalbama ne tik apie religinį pasirinkimą, bet ir laisvę rinktis norimą profesiją, laisva atsiskyrimą nuo namų (nepriklausomybės akcentas), laisvą – lliberalųjį vaikų auklėjimą. Aš visam tam pritariu.

Man asmeniškai seminare buvo svarbu, kad tokios mintys mano buvo patvirtintos, kad ta vertybė, kaip aš ją vadinu: ,,tikėjimas sąmoningu žmogaus apsisprendimu“ buvo patvirtinta.

Ši knyga ir kaip ją pateikė vedantieji leido suprasti, kad žmogaus sąmoningumas negali būti ribojimas.

Dabar atsakysiu į vedančiųjų pateiktą klausimą: Kokias vertybes perėmėte iš tėvų, o kurių ne? Kodėl?

Tai iš tikrųjų labai asmeniškas klausimas, bet žinau, kad bus konfidencialu, todėl atsakysiu. Mano tėvai naudojo tokį auklėjimo metodą: įgalinti aasmenybę mąstyti, būti atsakingam už savo pačio priimtus veiksmus. Taigi vertybė ir būtų laisvas pasirinkimas, manęs niekada nevaržė, dėl tokio nevaržymo ir elgimosi kaip lygus su lygiu aš išmokau kaip reikia elgtis, kokias pasekmes vienokie ar kitokie mano pasirinkimai galėtų iššaukti, ir tada galvoti ar reikia taip elgtis ar ne. Kita vertybė yra intelektas ir racionalus mąstymas. Tiesa pasakius neigiamųjų vertybių aš negaliu išžvelgti, nes ,man tėvai buvo kiek tik įmanoma idealūs asmenybės portretai.

Klausimas kodėl paėmiau iš tėvu šias vertybės yra juokingas, nes man tėvai buvo mano asmenybės prototipas, iš jų aš sėmiausi patirties gyventi, patirties kaip reikia elgtis vienokiose ar kitokiose situacijose. Paėmiau šias vertybės nes jos man artimos.

B. Frank ,,Dienoraštis“

Šioje knygoje yra aprašomi jausmai ir išgyvenimai. Knygos autore aprašo savo gyvenimą. Visus ją ištikusius sunkumas ir jausmus ir mintis ji patiki dienoraščiui. Jis jai geriausias draugas.

Autorės santykiai su šeima buvo nekokie. Tiksliau su motina. Tėvas jai buvo idealas. Su motina ji nesutardavo, nes jinai ją pašiepdavo (bent jau taip teigė seminaro vedantieji).

Seminaro vedantieji uždavė klausimą: ,,Kokios vertybės sąlygoja pagalba žmogui?“ tai mano įsitikinimu tokiam asmeniui didžiausia vertybė yra pats žmogus, nekreipiant dėmesio į jo pažiūras, įsitikinimus, tautybę, kalbą, religija ir t.t.

Taip pat seminare buvo nnagrinėjamos kelios autorės minčių kryptys:

1. Mintys apie laisve

2. Mintys apie motina

3. Mintys apie vaikiną

4. Mintys apie tėvą

5. Mintys apie pagalbą žmogui

Man teko jos mintys apie laisvę. Iš skaitytų ištraukų galiu pasakyti, kad mergaitė (autorė) yra labai prislėgta, ji masto, nori, veržiasi į laisvę. Nori pajausti kitokią aplinką, nebenori būti uždaryta slėptuvėje. Ši nekintanti erdvė, aplinka, vieni ir tie patys kambariai kelią jai liūdesį. Ji nori išsiverkti, išsikalbėti bei jaučiasi ,,uždara uždaroje erdvėje“. Ją slegia bejėgiškumas dėl esamų aplinkybių, kodėl ji uždaryta, kodėl nieko negali pakeisti ir t.t. Labai didelis vienišumo jausmas.

Man asmeniškai labai svarbu buvo įsijausti į jos situaciją. Suvokęs ją supranti, kad didžiausia vertybė yra laisvė, laisvė rinktis, laisvė gyventi.

Toliau seminare buvo nagrinėjami jos santykiai su motina. Ji su ja nesutarė. Mano įsitikinimu tas nesutarimas yra nuo seno susiklostę santykiai, kuriuos pakeisti labai sunku, nes jau yra suskirstyti vaidmenys. Dar buvo nagrinėjami santykiai su tėvu, tėvas jai buvo idealas, bet jai nepatikdavo kaip jis su ja elgdavosi, jis į ją kreipdavosi kaip ir į kitus vaikus, o ji norėjo bendravimo kaip lygus su lygiu. Slėptuvėje ji užmezgė santykius su vaikinu, bet galiausiai jis jai tapo našta, nes ji nenorėjo jo, o jis buvo kaip ji pati rašė ,,prisikabinęs“. Iš šių jos dienoraščio mminčių galima išskirti tokią vertybę: komunikacija, bendravimas. Yra labai svarbus santykis su žmogumi ir kaip su juo elgiamasi bendraujama. Atitinkamai tai gali sąlygoti gerą arba bloga savijautą.

Paskutinės jos mintys buvo apie pagalbą žmogui (konkrečiai žydams). Kaip minėjau prieš tai šioje situacijoje didžiausia vertybė yra žmogus.

Taigi viską apibendrinęs galiu pasakyti, kad naujų vertybių neišgirdau. Jos jau buvo manyje.

Seminaro metu buvo užduotas klausimas: ,, Įsivaizduokite, kad jūsų šeima priversta gyventi slėptuvėje. Kaip manote, ar keistųsi jūsų vertybės ir tarpusavio santykiai tokioje situacijoje? Argumentuokite“

Visų pirma sunku įsivaizduoti save tokioje situacijoje, bet norisi tikėtis, kad tavo esamosios vertybės ir tarpusavio santykiai nesikeis. Antra vertus, būtų naivu tikėtis, kad koks nors sukrečiantis įvykis praeis be pasekmių tavo vertybių sistemai. Taigi aš manau, kad keistųsi tos vertybės, kurios būtų trukdys išgyventi esamoje situacijoje. Tarpusavio santykiai pasidarytų labiau įtempti, ir irzlūs, nes reikėtų adaptuotis prie naujos aplinkos. Be abejo po adaptavimosi proceso, santykiai ir vertybės gali vėl pasikeisti ir sugrįžti prieš tai (prieš sukrečiantį įvykį, kurio dėka atsirado tokia situacija) buvęs bendravimas ir vertybių sistema.

E. Fromm ,,Menas mylėti“

Šioje knygoje aptariama meilė ir menas kaip mylėti. Autorius teigia, jog išmokti mylėti yra menas. Meilės menas, anot seminaro vedančiųjų, reikalauja tiek pat pastangų kiek ir

kiti menai.

Seminaro vedantieji suformulavo tokią mintį, kuri man pasirodė labai artima ir teisinga: ,, šiandiena žmonės yra orientuoti į objektą, o ne į užduoti“. Kaip aš supratau turima omenyje, kad reikia ne tik mylėti patinkantį objektą, bet ir sugebėti siekti to objekto, meilę paversti procesu, o ne lengvai gaunamu daiktu.

Autoriui išskiria teorinę ir praktinę meilę. Teoriškai galima daug ką galvoti, kaip elgtis, ko siekti, bet praktiškai viskas priklauso nuo situacijos, nuo spontaniškų veiksmų.

Seminare buvo formuojamos grupelės ir ddarbas jose. Seminaro vedantieji užduotis skirstė remdamiesi knygoje išdėstytomis meilės formomis:

1. Broliška meilė

2. Erotinė meilė

3. Šeimos meilė

4. Meilė Dievui

5. Meilė sau

Man atiteko meilė Dievui, todėl aš ją plačiau ir panagrinėsiu. Visų pirma man kyla mintis ar tikėjimas Dievu ir meilė Dievui yra vienas ir tas pats. Nebūtinai, jeigu tiki, vadinasi myli, juk galima tikėti daugeliu dalyku, tarkim geresne ateitimi, pacifistine visuomene ir t.t. Man ši meilė remiasi nuoširdumo, tikėjimo ir atsidavimo vertybėmis. Apskritai ši meilė turi dvi puses: negatyviąja ir pozityviąja. Pirmoji reiškia religinius karus, ddiskriminacija tikėjimų atžvilgiu, tai būtų formuojamosios antivertybės. Bet pozityvioji pusė, neša pasitikėjimą, dvasinę ramybę.

Toliau kitos nagrinėjamos meilės rūšys irgi paliko man įspūdį. Pirma, kad broliška meilė yra meilė visiems. Tai aš sieju su bendruomenės meilę, bendruomenės veikla. Tai man vvertybė būtų bendruomeniškumas. Antra, erotinė meilė, tai vertybė būtų: ne tik imk, bet ir duok, tai atsidavimas ir pasitikėjimas. Trečia šeimos meilė, tai man siejama su palaikymu (kaip vertybė), supratimu, tolerancija. Ketvirta būtų meilė sau, juk negali savęs negerbdamas, nemylėdamas, pamilti kitą. Tai būtų pasitikėjimo savimi vertybė.

Pats autorius išskyrė šias vertybes: pažinimas, atsakomybė, davimas, rūpinimasis, tikėjimas, pagarba. Šios vertybės yra man priimtinos, ir netgi nekvestionuojamos, aš jų laikausi, ir mano atžvilgiu laikosi kiti. Su autoriaus vertybių sistema pilnai sutinku. Tik galbūt į religinę meilę žiūriu truputi atsargiau.

Seminaro metu buvo užduotas klausimas: Kas yra meilė?

Norėčiau pasakyti, kad tai labus sunkus klausimas. Bendrojo atsakymo galbūt niekas ir neras. Mano supratimu, tai labiau individualus pajautimas, o ne kažkokia formulė ar teorija, kkuri yra teisinga, jeigu naudoji pagal tam tikrus kriterijus. Man meilė yra prisirišimas, džiaugsmas ir džiaugsmo teikimas kitam. Juk matyti laimingą žmogų, kuris tau patinka, jau yra meilė, tada pats pajunti, kad esi laimingas. Mylėti reiškia dalintis, dalintis kas tau brangu, kas tau teikia pasitenkinimą. Mylėti reiškia, gerbti, nes pats nori būti gerbiamas. Apskritai mano supratimu mylėti galima tada, kai pats save myli. Tada gali pilnavertiškai kitą mylėti.

R. Fenigsen ,,Eutanazija“

Rašau šią refleksiją remdamasis savo turima informacija ir individualiu konsultavimusi ssu seminaro vedančiaisiais, taigi gali būti, kad nepataikysiu į bendrą šio seminaro kontekstą. Nes dėl objektyvių priežasčių šį seminarą praleidau (netiko perkeltas laikas). Bet manau, kad šia tema galiu daug ką pasakyti ir turiu savo vertybes, kurias palyginsiu su autoriaus.

Ginčai dėl eutanazijos vyksta kone visame pasaulyje. Svarstymų tema yra ne tik eutanazija ligoniui prašant arba pagalba nusižudyti, bet ir eutanazija be ligonio sutikimo, eutanazijos taikymas naujagimiams, luošiems arba sutrikusio intelekto vaikams, sąmonės neturintiems asmenims ir psichikos ligoniams.

Apskritai eutanazija graikiškai reiškia: gera, lengva mirtis, neskausmingas neišgydomo ligonio numarinimas.

Žmogui mirtis asocijuojasi su daugybe baimių (netgi Dievo baime, eutanazija yra gyvybės atėmimas kitam žmogui, tai jau nusikaltimas prieš Dievą). Mirtis realybėje – pakankamai grėsminga, ir troškimas, kad ji žmogaus nesugniuždytų, neiškankintų, yra natūralus. Taigi keliamas pagrindinis klausimas ar eutanazija yra nusikaltimas ar pasirinkimo laisvė?

Autorius labai nusistatęs prieš eutanazija, pateikia nemažai pvz., kai ji taikoma nežmoniškai, nesuprantamai ir pan.

Man asmeniškai atrodo, kad žmogus nėra sąmoningas kai apsisprendžia dėl staigios mirties, tai gali sąlygoti tokie veiksniai, kaip desperacija, nusivylimas gyvenimu, savimi ir t.t. taigi keliu klausimą: ar galima leisti nesąmoningam žmogui apsispręsti, kai tai gresia jo gyvybei? Aš manau, kad gydytojas negali daryti eutanazijos, nes jo pagrindinė funkcija yra ginti gyvybę, oo ne ją naikinti. Kita vertus juk tada apribojama žmogaus apsisprendimo laisvė, kuri yra kertinis humanizmo akmuo. Bet vėlgi, juk negalima leisti, kad tie apsisprendimai būtų negatyvūs ir neštų nelaimes, tokias kaip mirtis, savižudybė ir t.t.

Taigi, mano supratimu didžiausia vertybė kalbant apie eutanazija yra žmogaus gyvybė, kuri šiuo atveju užgožia laisvąjį pasirinkimą. Autorius irgi pasisako prieš eutanazija, mūsų pozicijos sutampa.

Seminaro metu buvo užduotas klausimas: Kaip pasikeistų visuomenės vertybės, legalizavus (įteisinus) eutanaziją?

Visų pirma eutanazija apima dvi vertybes kurios yra labai svarbios, tiek man, tiek , manau, visuomenei, tai būtų: apsisprendimo laisvė ir žmogaus gyvybės neliečiamumas. Antra labai sunku nustatyti šių vertybių prioritetą. Kuri yra aukščiau, gali nustatyti kiekviena visuomenė individualiai. Man svarbiausia šiuo atveju žmogaus gyvybės šventumas.

Norėčiau pasakyti, kad eutanazija gali būti legalizuojama tik toje visuomenėje, kurioje yra prioritetinė vertybė žmogaus apsisprendimo laisvė. Toje visuomenėje kurioje vertinama žmogaus gyvybė aukščiau už apsisprendimo laisvę, eutanazija negali būti legalizuota (visuomenė neleistų, nebent santvarka nedemokratinė).

Apibendrinimas

Seminarai buvo netradiciniai. Kiekvienas kurso dalyvis turėjo pasakyti savo nuomone vienokiu ar kitokiu klausimu. Tai labai gerai, nes pasireiškė visi kolegos. Iš tikrųjų pristatinėti perskaitytą knygą, ir perteikti jos paliktus įspūdžius nėra lengva, bet labai įdomu ir naudinga. Tai buvo iššūkis perteikti savo suformuotas vertybės kitiems, rremiantis knyga. Man tokia patirtis buvo labai naudinga.

Kalbant, apie vertybių išmokimą, norėčiau atsakyti į pirmąjį (pirmojo seminaro metu pateikti klausimai) klausimą. Aš perteikiau savo vertybes be jokių prievartinių brukimų, rėmiausi argumentais, kam tai paliko įspūdį, tas ir priėmė savo vertybes, taigi galiu teigti, jog pirmąja užduotį įgyvendinau.

Aš susivokiau savyje ir įtvirtinau savąja vertybių sistemą. Kur buvo neaiškumu, tai po kiekvieno seminaro jų mažėdavo, kol galiausiai dingdavo.

Taip pat buvo labai naudinga patirtis, išgirstant man neaktualių vertybių argumentus. Galėčiau pateikti savo pagrindinių vertybių sąrašą, kuris yra dabar tvirtai suformuotas: žmogus kaip vertybė, apsisprendimo laisvė, humoras, tolerancija, bendravimas, šeima, savojo ,,aš“ pripažinimas ir vertinimas, religinė laisvė, meilė. Šios vertybės ir buvo akcentuojamos po kiekvieno seminaro reflektuojant.

Taigi galiu pasakyti, kad seminarai buvo naudingi ne tik savo vertybių sistemos suformavimui, bet ir kolegų vertybių pažinimui.

Tai ką išsikėliau pirmajame seminare kaip tikslus (remiantis pirmojo seminaro metu pateiktaisiais klausimais) buvo pilnai įgyvendinta.