DŽONATANAS LIVINGSTONAS ŽUVĖDRA

I. GYVENIMO PRASMĖ

Žmogaus siela, kaip ir sąmonė yra beribė. Ribas apibrėžia ir taisykles diktuoja aplinka ir visuomenė, kurioje žmogus užauga. Laisvę jaučiantys žmonės renkasi laisvą mąstyseną, laisvą suvokimą, kuriuos padiktuoja prigimtinė sielos laisvė ir išsivadavimo troškimas.

Netgi Ričardas Bachas savo knygoje ,,Džonatanas Livingstonas Žuvėdra,, akcentuoja apie nusistovėjusias taisykles gyvenančią visuomenę, kuri užkerta jaunajam Džonatanui kelią tobulėti jo trokštama kryptimi (mokytis skraidyti auštojo pilotažo figūrų).Džonatanas gyvena ne tam, kad gyventų, o tam, kad mestų iššūkį prigimčiai ir peržengtų įprastas ribas, nors ir ssulysęs, jis vis tiek negaudo žuvies, bet diena iš dienos mokosi skraidyti.

Kodėl tau, Džonai, taip sunku būti tokiam pat, kaip ir kitos Būriui priklausančios žuvėdros? [ 1, psl. 15]. Vieną gražią dieną, Džonatanai Livingstonai Žuvėdra, privalėsi suvokti, kad elgdamasis neatsakingai neišgyvensi. Gyvenimas paslaptingas ir mums nepažinus; aišku tik viena: atėjome į šį pasaulį maitintis ir kuo ilgiau išsaugoti gyvybę.

Šis pasakojimas apie mumyse slypinčius troškimus ir vertybes, kurias dažnai užgesina visuomenė ir jos normos. ,,Kasdieninės” vertybės – tai įvairios žmogaus ggyvenimo sferos, jo veiklos (šeimos gyvenimas, darbas, socialinės ir politinės veiklos, visuomeninis gyvenimas, t.t.) ir jų rezultatai (pvz., individo finansinė situacija). Darbas kaip “kasdieninio gyvenimo” vertybė – tai individo atliekama veikla ir bendra jo darbinė situacija, susidedanti iš išorinių darbo ssąlygų, socialinės aplinkos, užmokesčio, socialinių garantijų, karjeros galimybių ir pan. Taip suprantamas, darbas gali būti lyginamas su kitomis žmogaus gyvenimo sferomis, pvz. šeimyniniu gyvenimu, tolimesniu mokymusi, visuomeninėmis ar politinėmis veiklomis, poilsiu.

Dažnai pamirštame, kad teisingas socialinio pasaulio vaizdas neegzistuoja, kad jis visas – tai daugiau nei šeši milijardai skirtingų pasaulių, skirtingų matymų. Vaizdo „teisingumas“ priklauso tik nuo susitarimo. Taigi mūsų vertinimai, kad ir ką apie tai galvotume, yra suformuoti kultūros, laikmečio, tradicijų, auklėjimo, asmeninės patirties.

Apie kovą už tuos troškimus, vertybes ir pasipriešinimą idėjai, jog mūsų gyvenimai yra tarsi iš anksto nulemtų įvykių grandinė: gimsti, pasidžiaugi vaikyste, baigi mokyklą, įstoji į universitetą, ieškai darbo, arba jau dirbi, dauguma nusiperka automobilį, sukuria šeima, gimsta vaikai, pasensti, išeini į pensiją..

Ir jei gyveni ateitimi ir nnuolat galvoji, o kas gi bus toliau, tada savo tikruosius troškimus, svajones nustumi į šalį, nes joms įgyvendinti tiesiog nebelieka laiko. O jei kovoji, gali būti nesuprastas, kaip, kad mūsų minėtasis Džonatanas.

Tu mums daugiau ne brolis, – visos kaip viena nutęsė žuvėdros, užsikimšo ausis ir demonstratyviai atsuko jam nugaras.[ 1,psl. 36]

Jis buvo neišklausytas, ištremtas iš būrio, įgaunant Atstumtojo statusą. Tačiau jis nepalūžta likęs vienas, Džonatanas daug dirba, gilindamasis į tai, kas būryje jam buvo uždrausta, jis mokosi skraidyti, niekieno nevaržomas VVienatvė ir tremtis suvokiami ne kaip didelis praradimas, o kaip natūralus dalykas, neišvengiamos laisvės kaina.

Džonatanui laisvė – žuvėdros nevaržomas skrydis. Laisvė nieko nekviečia ir nieko neatstumia, ji tiesiog yra, kaip šviesa, kaip diena ar naktis. Ji egzistuoja ir tampa vertybe tik tada, kai jos netenkame arba kai ją įgauname. Išsivaduoti iš susiformavusių visuomeninių normų ir savo negatyvių savybių nėra lengva, bet gyventi pasiekus nors dalinę laisvę – teikia džiaugsmą.

Reiktu pagalvoti Ar šiais laikais visi žmonės yra laisvi? Nuo ko priklauso laisvė? O gal nuo paties savęs? Kuo daugiau kalbama apie laisvę, tuo mažiau jos realiai egzistuoja. Na ir kas, kad kiekvienas žmogus gali elgtis kaip nori. Tačiau tikroji laisvė pasiekiama nedaugeliui.

Reiktu nepamiršti ir vienatvę juk tai vienas sudėtingiausių jausmų. Izoliacija nuo pasaulio kelia neviltį ir atrodo, jog niekas nepadės. Bet net tokia būsena turi gerųjų pusių. Kai išgyvenimai pasiekia kritinį tašką ir tampa nebeištveriami, dažnai atsiranda stipri motyvacija vėl grįžti į pasaulį ir pradėti viską iš naujo.

Dabar jis vienas pats mėgavosi viskuo, kuo ankščiau svajojo pradžiuginti Būrį. Džonatanas perprato skraidymo meną, ir kainą už kurią už tai teko sumokėti, jam neatrodė tokia jau didelė. Jis įsitikino, jog žuvėdrų gyvenimą labiausiai trumpina nuobodulys, baimė ir pyktis, ir kai pats viso tto atsikratė, gyveno ilgą ir įspūdžių pilną gyvenimą.[1,psl.39]

Gyvenimo prasme yra duoti. Ir duoti ne žiūrint ką gausi atgal, o nieko nelaukiant ir nesitikint, bet turi norėti tai daryti iš savo vidaus. Jei negali, tai ir nesidalink tuo ką turi geriau tada niekam nieko neduoti, nei davus laukti atgal, jausti karteli ar dar netgi priekaištauti.

Šiuolaikinis pasaulis susiduria su rimtomis etinėmis, socialinėmis problemomis, kurios kyla dėl įvairiu priežasčių. Yra materialūs dalykai, jutimas, mąstymas ir netgi jausmai.Kuri iš šių tikrovių ima viršų ne tik žmogaus gyvenime.

Džonatano Livingstono nuolatinis savęs ieškojimas ir pažinimas, begalinis ėjimas į tobulybę ir save, atkaklumas ir ryžtas nuspalvina jo gyvenimą ryškiausiomis spalvomis. Jis supranta, jog neįmanoma ilgai tobulėti vien būnant mokiniu, būtina pačiam tapti mokytoju, dalytis tuo, ką gavai. Dar daugiau, norint pačiam žengti į priekį, reikia sugebėti atleisti ir grįžti pas tuos, kuriems esi neabejotinai reikalingas. Sutikęs netyčia gyvenimo mokytoją, pats tampa tokiu kitiems. Dar vėliau jo mokiniai tampa mokytojais, kurių tikslas – „siekti tobulybės ir ją skleisti”.

Iš kiekvienos nemalonios situacijos galima pasimokyti. Kai situacija aprimsta, reiktu pamąstyti, kokių klaidų esame padarę patys. Pasvarstyti, kaip gyventi toliau, kad išvengtum tokias situacijas. Jeigu padarai teisingas išvadas, vadinasi, ne veltui sugaišai laiką. Svarbu suprasti paprastą dalyką: mes patys padarome ne ttik save laimingus arba nelaimingus, bet ir kitus.

II. APIBENDRINIMAI

Visais laikais buvo ir bus prisitaikelių, niekšų ir kovotojų. Pirmieji susitapatina su aplinka ir vegetuoja sau visą gyvenimą kol nepastebėtai nusibaigia. Antrieji lips per kitų galvas, bet savo gerbuvio gerinimo tikslą pasieks. Tretieji mato prasmę bendražmogiškuose dalykuose, siekia iš gyvenimo ne tik imti, bet ir duoti. Jiems šiame gyvenime sunkiausia, bet jei jų nebūtu, pasaulis nužmogetų. Kiekvieno žmogaus valia rinktis, kokiu tikslų jis savo gyvenime sieks. Ir žinoma, kuo kilnesni tikslai, tuo sunkiau. Bet taip jau yra.

Gyvenimo esmė yra tai, kas esi. O prasmė yra tai, kam esi arba kuo gali būti ir tapti, kaip tą savo esmę panaudoti gyvenime: kurti, statyti, mylėti, skraidyti, dragauti . Kuo gali tapti tavo esmė ir ką nuveikti gyvenime yra prasmė. Kiekvienas žmogus turi tureti gyvenimo prasmę ir tikslus -nes taip yra lengviau gyventi – kadangi žinai dėl ko ir kodėl gyveni – stengiesi pasiekti savo tikslų.

Dažnai tenka gyvenime keisti savo prigimtį, siekti būti geresniu, tobulesniu, tai dar sunkesnė užduotis negu tik stengtis keisti ir gražinti aplinkinį pasaulį. Jei nors per kruopelytę tai pasiseka padaryti įvairiose situacijose, jei pavyksta perlipti per vidini ego, pavyksta pažaboti aistras, piktumą kylanti kai tave kas ižeidzia, tai jau gali sakyti

kad ne veltui gyveni šiame pasulyje.