MOKYKLOS NELANKYMO PROBLEMŲ SPRENDIMAS SOCIALINIO PEDAGOGO VEIKLOS POŽIŪRIU

Turinys

Įvadas

I. Šeimos įtaka mokyklos nelankymui…………………………4

II. Psichologinės mokyklos nelankymo priežastys…………………..6

2.1 Paauglystės ypatumai, turintys įtakos mokyklos nelankymui……………..6

2.2.Asmeninės savybės ir jausmai, susiję su mokyklos nelankymu……………7

III. Prievarta prieš vaikus kaip vengimo lankyti mokyklą veiksnys…………10

3.1. Psichologinė prievarta…………………………10

3.2. Fizinė prievarta…………………………11

3.3. Seksualinė prievarta…………………………12

3.4. Vaikų nepriežiūra…………………………13

3.5. Vaikų išnaudojimas darbu…………………………13

IV. Socialinio pedagogo pagalba vaikams, vengiantiems lankyti mokyklą………15

Išvados…………………………18

Literatūra…………………………19

Įvadas

Augdamas jaunas žmogus susiduria su daugybe įvairiausių ir sudėtingiausių vertybių, nuostatų ir normų. Dažna visuomenė, kiekviename vystymosi etape sukuria tam tikrų dorovinių bei socialinių vertybių sistemą, elgesio taisykles, idealus, pirmiausia suinteresuota tuo, kad vvaikas suvoktų tai ir, pavertęs savastimi, galėtų tapti tos visuomenės pilnateisiu nariu. Švietimas – veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus.

Sėkmingam vaikų mokymuisi didelę įtaką daro teisingas auklėjimas, visapusis tėvų bei visuomenės rūpinimasis vaikais. Visi tėvai nori, kad jų vaikai sėkmingai mokytųsi mokykloje, daug pasiektų gyvenime, kad būtų savimi pasitikintys, patenkinti. Mokymosi motyvaciją stiprina tėvai, mokykla, glaudus tėvų, pedagogų ir mokyklos vadovų bendradarbiavimas, supratimas. Mokykla – antroji vaiko bendruomenė į kurią vvaikas patenka po šeimos ir kurioje socializuojasi, įgauna tam tikrus elgesio, bendravimo su bendraamžiais ir vyresniais žmonėmis įgūdžius. Kiekvienam moksleiviui mokyklos bendruomenė dažniausiai yra artimiausia (po šeimos) socialinė aplinka, kurioje pasireiškia jo gebėjimai, vyksta socializacijos procesas. Jei mokykla kartu su ššeima skiepija vaikui teisingumą, padorumą, moralumą ir pilietines vertybes, tai vaikai, kurie ugdosi susitapatindami su suaugusiais, internuos tas pačias vertybes. (Kvietkienė G., p.110).

Pagal LR įstatymą, visi sveiki vaikai iki 16 metų privalo mokytis. Tačiau, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, ne visi vaikai, neturintys 16 metų ir galintys mokytis, lanko mokyklas. 2007m. Statistikos departamento duomenimis mokyklos nelankančių mokinių nuo 7 iki 16m. skaičius siekė 5500, daugiau nei pusė nesimokančių vaikų – berniukai. Remiantis šiais duomenimis mokyklos nelankymas ir iškritimas iš jos yra itin opi problema. Švietimo sistemoje nedalyvavę asmenys dažniausiai netenka pagrindinių pasirinkimo galimybių, turi mažiau galimybių įsidarbinti, patiria skurdą bei patenka į socialinę atskirtį.

Darbo tikslas – išanalizuoti socialinio pedagogo pagalbą vaikams, vengiantiems lankyti mokyklą.

Darbo objektas – socialinio pedagogo ppagalba vaikams, vengiantiems lankyti mokyklą.

Darbo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti šeimos įtaką mokyklos nelankymui;

2. Aptarti psichologines mokyklos nelankymo priežastis;

3. Aptarti prievartą prieš vaikus kaip vengimo lankyti mokyklą veiksnį;

4. Išsiaiškinti socialinio pedagogo pagalbą vaikams, vengiantiems lankyti mokyklą.

Darbo metodai:

1. Mokslinės literatūros analizė.

2. Dokumentų analizė.

I. Šeimos įtaka mokyklos nelankymui

Nemažai statistinių duomenų rodo, kad šeima yra vienas iš kritinių veiksnių, darančių įtaką mokyklos nelankymui ar pamokų praleidinėjimui. Tiksliau netinkamas ugdymas šeimoje, socialiniai – ekonominiai sunkumai, psichologinės problemos ar kitos sąlygos skatina palikti mokyklos suolą. Akivaizdu, kad ši veiksnių grupė itin svarbi transformaciją patiriančiuose sociumuose. <

Šiuolaikinius procesus fiksuojančių mokslininkų studijos leidžia tvirtinti, kad šeimos funkcijų vaidmuo yra pernelyg nuvertinamas. Tačiau atrodo, kad būtent jos yra tiesiogiai susijusios su mokyklos nelankymu, ypač ankstyvosiose ugdymo stadijose, kai šeimos vaidmuo vaiko vertybėms ir elgsenai yra itin reikšmingas. Galima išskirti dvi problemų grupes: 1) Vaikų emociniai saitai (prieraišumas), įsipareigojimai šeimai ir šeimos socialinės kontrolės formos (disciplina ir priežiūra); 2) Pagalba sprendžiant problemas, susijusias su pamokų nelankymu.

Emociniai vaikų ir šeimos saitai, tėvų ir vaikų ryšys ne visuomet yra glaudus. Dažniausiai jis priklauso nuo sparčiai besikeičiančių aplinkybių. Kalbant apie tėvų ir vaikų santykius dažnai išryškėja mažėjantis pasitikėjimas vieni kitais ir išsiskiriantys interesai. Kai kurių vaikų ir tėvų santykiai yra ne tik izoliuoti, bet ir konfliktinio pobūdžio. Konfliktui nutraukus draugiškumo ir prisirišimo prie tėvų saitus, atsiranda emocinė tuštuma. Tuomet pradeda veikti kompensacinis mechanizmas. Jis remiasi kitų šeimos narių emocine arba praktine parama sprendžiant problemas. Geriausio draugo funkcija gali atlikti vyresnieji broliai, seserys ar seneliai.

Dažnas pasitikėjimas ir prisirišimas prie šeimos konkuruoja su analogiškais santykiais su „kompanija“ ar atskirais draugais. Tokiose prieraišumo opozicijose išskiriamos skirtingos formos ir turinio komunikacijos. Tuo pat metu dalį vaidmenų yra perėme draugai, mokyklos lauką palikdami tėvams. Šį santykį grindžia ne prieraišumo kategorija, bet bendri tikslai ar vertybės. Tėvai nne visada supranta vaikų poreikius ir problemas, o tai sukelia tam tikrą frustraciją, užkerta kelią susidaryti glaudiems ryšiams. ( Černiauskienė R. 2005, p.62).

Dar viena svarbi vaikų kontrolės forma – disciplina. Ji tiesiogiai susijusi su mokyklos lankomumu. Tėvai savo vaikams kuria normatyvinius reikalavimus, taisykles ir elgesio standartus. Be to, mokyklos lankomumo disciplinavimas įgyvendinamas ir remiantis nuolatine stebėsena. Tėvai supranta neigiamą mokyklos nelankymo poveikį, tačiau vis dėlto kartais tėvai pateisina trumpalaikį mokyklos nelankymą ar atskirų pamokų praleidinėjimą. Atrodytų, kad ši atskirų pamokų praleidinėjimo forma nėra tiesiogiai susijusi su ilgalaikio mokyklos nelankymo grėsme ar su mokantis patiriamais sunkumais. Vis dėlto ji griauna lankomumo standartų suvokimą. Tai, kad mokyklos ir tėvų nustatyta disciplina nesutampa, atskirus vaikus ilgainiui gali paskatinti vengti mokyklos.

Svarbi vieta vaikų ugdyme tenka sankcijų sistemai. Tėvų taikoma bausmių ir sankcijų praktika, jų formos beveik nėra veiksmingos. Dažniausiai šios formos susijusios su moralizavimu ir draudimais vaikams savarankiškai leisti laisvalaikį. Tokių sankcijų poveikis trumpalaikis, dažnai jos taikomos nenuosekliai. Jų rezultatas – nenoras lankyti mokyklos. (Grucė R., 1994, p.56).

Šeimų, kuriose niekas nesirūpina vaikų auklėjimu nėra daug. Dažniau susiduriama su socialinėmis arba tėvų užimtumo problemomis. Jei vaikas gyvena tik su vienu iš tėvų, kuris dažniausiai dirba, todėl negali vaikui skirti užtektinai dėmesio. Tokie tėvai, kaip iir kai kurie iš išsiskyrusių šeimų tėvai, dėl profesinės veiklos ar asmeninio gyvenimo neranda laiko pasikalbėti su mokytojais, dalyvauti tėvų susirinkimuose ir padėti savo vaikui spręsti problemų. Kartais prašoma pagalbos iš giminaičių. (Giedrienė R., Monkevičienė O.,1995, p. 26).

Globėjiškomis „hiperprotekcinio“ ugdymo nuostatomis besiremianti parama, įgyvendinama pasitelkus smulkmenišką kontrolę, nuolatinius draudimus ir stebėjimą, nepadeda ir yra neveiksminga. Tėvų bandymas spręsti mokyklos nelankymo problemą „palydint“ vaikus iki mokyklos. Paprastai, palydėjimas arba smulkmeniška kontrolė, ne tik, kad neveiksmingi, bet dar ir transformuojasi į patyčių problemą. Tuo pat metu tai gali silpninti kitas vaiko kontrolės formas, tokias kaip prisirišimas prie šeimos ar atskiro jos nario. Dažnai paramos vaikui mechanizmai neveikia ir dėl to, kad nėra mokyklos ir tėvų bendradarbiavimo mechanizmų – pradedant pranešimais apie mokyklos nelankymą, baigiant bendromis pastangomis spręsti problemas. Tėvai, kurie vaiko socializaciją palikę savieigai arba kurių šeimose vaikas yra visiškai apleistas, tuo nesuinteresuoti. ( Černiauskienė R. 2005, p.66).

Kita vertus, mokyklos spręsdamos nelankymo problemas dažnai taiko neveiksmingas priemones. Antai, iš dalies neefektyvus yra pranešimų apie pamokų nelankymą modelis. Apie pamokų praleidinėjimą tėvai informuojami tik įrašais pažymių knygelėje. Toks informavimo poveikis teturi trumpalaikį poveikį, kuris dažniausiai atitinka trijų žingsnių logiką: 1)informacija; 2) „moralas“ ir sankcija; 3) trumpam pasikeitusi vaiko elgsena. Kiek efektyvesnis, įgalinantis nuoseklią

prižiūrą, yra tėvų informavimas telefonu. Aišku, tai tik vienas iš paramos būdų tėvams ir tik viena iš sąlygų įtraukti juos į problemos sprendimą.

II. Psichologinės mokyklos nelankymo priežastys

2.1. Paauglystės ypatumai, turintys įtakos mokyklos nelankymui

Paauglystės amžius – vaiko brandos periodas, glaudžiai susijęs su paauglio mokymusi dalykinėje bendrojo lavinimo mokyklos sistemoje, t. y. vidurinėse ir aukštesnėse klasėse. Paauglystės periodo pradžią, eigą, trukmę, sąlygoja genetinės ir socialinė priežastys, todėl jo trukmė labai individuali. Pasaulinės Sveikatos Apsaugos organizacijos (PSAO) ekspertų komitetas, atsižvelgdamas į individualius svyravimus siūlo ppaauglyste laikyti laikotarpį nuo 10 iki 20m.

Šis periodas tėvams, pedagogams, medikams, sociologams kelia daugybę netikėčiausių problemų. Ne be reikalo jis vadinamas „sunkiu“, „pereinamuoju“, „brendimo“ ir kt. šias problemas sąlygoja objektyvios priežastys, susijusios su vaiko organizmo anatominiais bei fiziologiniais pakitimais. (Navaitis G., 1998, p. 25).

Sunkoka paauglystę vadinti normaliu amžiaus tarpsniu, kai žmogus vystosi ir auga. Paauglystė labiau panaši į revoliuciją, kai viskas sustoja, griūva ir net grįžta į tai nuo ko buvo pradėta.

Vaikas vėl pradeda rėkauti, nustoja normaliai kalbėti, o jei kkalba, tai tik sava paaugliška kalba. Paauglys staiga atsisako paisyti higienos, nustoja valytis dantis, nebesikloja lovos, nebetvarko savo daiktų, taip ypač vesdamas iš proto savo tėvus.

Šiuo periodu tėvai dažniausiai kreipiasi į psichologus, psichiatrus ar net policiją. Neretai tėvai jaučiasi taip, ttarsi būtų praradę vaiką.

Paauglystė – bene maištingiausiais gyvenimo etapas. Kiekvienam jaunam žmogui jis sukelia daug prieštaringų minčių, permainingų emocijų. Pagrindinis klausimas į kurį nori atsakyti paauglys: „Kas aš esu ir koks?“. Šiuo raidos etapu asmenybei kyla tikrai svarbu iššūkis: suformuoti savo tapatybę, apibrėžti, atrasti savąjį „aš“. Šiame amžiuje žmogus pradeda domėtis, kas esąs, ko siekia gyvenime. Taigi pagrindinė šio laikotarpio problema – intensyvus savęs suvokimas, savęs vaizdo susidarymas, gyvenimo pozicijos ieškojimas, tai yra savo tapatybės įtvirtinimas. Paaugliui įdomu kitų žmonių mintys, ką jie mano apie save, o kartais net liguistai rūpi, „ką jie galvoja apie jį“.

Mokytojams paprastai labai nelengva dirbti su paaugliais, nes šie dažnai būna nepastovūs, kategoriški, protestuojantys. Reikia atminti, kad paaugliai išgyvena sunkų sumaišties metą ir kad jiems iitin brangus mokytojų noras juos suprasti.

Maištingi, prieštaringi ir neretai drastiški paauglių poelgiai dažniausiai yra nesąmoningi, daromi neatsižvelgiant į juos supančius asmenis, nes pagrindinis paauglio uždavinys – savianalizė. „Aš“ tampa elgesio, sprendimų, ieškojimų ir pasaulėžiūros išeities tašku.

Šiame amžiuje vaikiškas pasitikėjimas tėvais nyksta, ateina eksperimentavimo laikas. Tai smalsavimo amžius: paauglys viską nori išbandyti, patirti, suvokti savo kūno galimybes, naujas emocijas. Paaugliui tai svarbu ir nelengvas išbandymas, ypač šiuolaikinėje visuomenėje, kur požiūrių, pasirinkimo ir galimybių pasiūla yra begalinė. Be to, paauglio nnoras būti suaugusiu skatina jį mėgdžioti suaugusiųjų elgesį. Vis labiau ryškėja bendraminčių, su kuriais galima kuo nors užsiimti ar ką nors nuveikti, svarba. Paauglystės laikotarpiui būdingas uždarumas, nauji išgyvenimai, baimė juos atskleisti verčia žmogų veikti slapčia. Ištikimų draugų būrys garantuoja tą slaptumą. Jei eksperimentavimas įgyja amoralumo atspalvį, neretai visa grupė palinksta į nusikalstamumą. Didžiausią įtaką daro idealai, kurie atitinka paauglio siekius, interesus, besiformuojančią pasaulėžiūrą.

Paauglys mokosi iš savo klaidų. Sėkmės ir nesėkmės padeda įvertinti situacija, lavina pasitikėjimą savo jėgomis, o tai svarbu.

Svarbiausią vietą paauglio gyvenime užima asmeniniai vidiniai išgyvenimai, emocijos, kurios jį stipriai veikia. Viena didžiausių pedagogų daromų klaidų, kad norima vaikus priversti kuo daugiau išmokti. Jiems atrodo, kad išmoktų dalykų kiekis nulems intelektualinį individo augimą ir subrandins visapusę asmenybę. Tačiau išmokti atmintinai – tai nereiškia suvokti.

Kiekvienas naujas išgyvenimas paaugliui labai svarbus, ir tai atspindi jo saviraiškos poreikius. Paauglio tapatybės paieškos matyti jo troškime būti išskirtiniu, vieninteliu ir unikaliu žmogumi, o sykiu būti priimtam ir pripažintam kitų. Dažnai įžūli, išskirtinė paauglių išvaizda – tai yra to idealo siekimas, ir savitas laisvės, nepriklausomybės nuo šeimos, visuomenės normų manifestas. Šis poreikis dažnai kelia nemažai rūpesčių mokykloje, bet, kad ir kaip ten būtų, paauglys nori būti visuomenės besąlygiškai priimtas ir įvertintas. Tai sukelia ssunkų konfliktą: paauglys nepaklūsta mokytojams ir maištauja prieš juos, tačiau giliai viduje trokšta jų palaikymo ir pripažinimo, nes tik taip gali turėti stabilią savivertę.

Mokykloje paauglys patiria daug iššūkių ir sunkumų, nes šalia plataus bendraamžių, su kuriais reikia išmokti bendrauti, sutarti, kurių pripažinimą reikia gauti, rato jam tenka sunkus išbandymas paklūsti suaugusiems mokytojams, į kuriuos paauglys žiūri gana kritiškai ir kurių nelabai linkęs laikyti autoritetais. O ką jau kalbėti apie tai, kad paaugliai savaime netoleruoja suaugusiųjų elgesio. Todėl šiame laikotarpyje jau vien dėl paauglystės raidos ypatumų mokykloje kyla nemažai sunkumų ir problemų.

2.2. Asmeninės savybės ir jausmai, susiję su mokyklos nelankymu

Analizuojant mokyklos nelankantį paauglį ir siekiant suvokti psichologines to nelankymo priežastis, svarbu atskleisti kokiomis aplinkybėmis jis pasižymi, kokius jausmus išgyvena.

Viena iš labai svarbių ir kartu problemiškų paauglio savybių yra savivertė. „Geras savęs vertinimas – savosios vertės jausmas – yra naudingas. Žmonės, kurie gerai save vertina, rečiau turi opų, mažiau skundžiasi nemiga, na taip pasiduoda kitų spaudimui, mažiau linkę vartoti narkotikus, atkakliau atlieka sunkias užduotis ir yra laimingesni. Savivertė – labai svarbus kriterijus, lemiantis paauglių prisitaikymą visuomenėje. Jei mokyklos aplinkoje paauglys nuolat žeminamas, turi bendravimo nemalonumų, krenta jo savivertė, vaikas praranda motyvaciją ir norą mokytis, nes čia jis nepatenkina savo poreikių, todėl iieško kitos aplinkos, kurioje galėtų tai įgyvendinti ir pajusti savirealizaciją, pasitikėjimą, fizinį ar psichologinį saugumą. Nepasitikintys savimi paaugliai tampa abejingi neiniciatyvūs, nemoka bendrauti, nusikalsta. Tėvų ir mokytojų kalba pasako vaikui, ką šie suaugusieji apie jį mano. Jų žodžiai veikia vaiko požiūrį į save ir savigarbą. Daugeliu atvejų jų kalba nulemia vaiko likimą. Ta patirtis formuoja vaiko savivertę ir ilgainiui gali tapti didelių asmeninių problemų šaltiniu. (Mayers D. G., 2000, p.19)

Nesėkmės, blogi pažymiai, nemalonūs santykiai taip pat žlugdo norą mokytis. Paauglių rezultatai turi tiesioginę įtaką jų pasitikėjimui savimi, o suaugusiųjų ar bendraamžių palaikymas arba nepalaikymas tik pastiprina tą vidinį pasitikėjimo arba nepasitikėjimo savimi jausmą. Sėkmė ar nesėkme moksle tiesiogiai veikia mokinių savijautą mokykloje.

Kitas svarbus kriterijus – mokymosi krūvis. Jeigu jis per didelis ir per sunkiai pakeliamas, dar labiau žlunga paauglių, turinčių mokymosi sunkumų, pasitikėjimas savimi ir ryžtas mokytis toliau. Dėl mokslo nesėkmių mokiniai patiria susvetimėjimą, todėl taip svarbu morališkai palaikyti vaikus, kai jie stengiasi suprasti pasaulį ir rasti vietą jame. Diskomforto mokykloje jausmas skatina ieškoti kitos aplinkos, kur būtum pripažintas.

Vaikams ir jaunuoliams savo vertės jutimas, pasitikėjimas savimi ir kitais yra psichologinis imunitetas nuo daugelio gyvenimo pavojų – nusikaltimų, alkoholizmo ir narkomanijos, savižudybių. ( Gailienė D., Bulotaitė L., Strulienė N., 1996, p.52)

Įvardytas

mokslo nesėkmes ir nepasitenkinimą savimi P. Dereškevičius, V. Rimkevičienė, V, Targamadzė apibūdina frustracijos ir savigarbos modeliu, gerai paaiškinančiu mokyklos nelankymo priežasčių sąsajas su savivertė: „Kai mokinys susiduria su mokyklinėmis nesėkmėmis, iš pradžių atsiranda frustracijos, kurios pamažu perauga į netinkamą, žlugdantį asmeninį elgesį. Tokioje situacijoje suaugusysis vis daugiau dėmesio kreipia į vaiko elgesio kontrolę ir mažiau į jo sugebėjimą mokytis. Taip vaikas vis papildomai nusikalsta, pagaliau jo elgesys tampa problema, ir jis palieka mokyklą, iškrenta iš jos arba yra pašalinamas. (Dereškevičius PP., Rimkevičienė V., Targamadzė V., 2000, p.56).

Šio modelio autoriai teigia, kad savimonės ir savigarbos rodikliai yra susiję su mokinių pasiekimais mokykloje. Jei paauglio savigarba nėra mokykloje palaikoma, jis ieško būdų kaip ją susigražinti mažiau sankcionuotoje alternatyvioje veikloje. Šis modelis gerai paaiškina, kad nesėkmės mokykloje ir asmens savivertė tiesiogiai susijusios ir turi didelę svarbą tiek nelankymo prevencijai – bandymui užkirsti kelią mokinių iškritimui iš mokyklos, tiek ir atliekant postvenciją – šalinant pasekmes ir bandant sugražinti mokinius į mokyklą.

Kitas, dalyvavimo ir identifikacijos mmodelis, aiškina, kad paauglių nenoras lankyti mokyklos yra paauglių reakcija į mokyklos nesėkmes ir atstūmimą jose. Dalyvavimas mokyklos veikloje ir už jos ribų koreliuoja su aukštu moksleivių savigarbos lygiu, emocijų savikontrole, aukštomis mokymosi aspiracijomis, aukštais sugebėjimais.(Dereškevičius P., Rimkevičienė V., Targamadzė VV., 2000, p.57).

Kaip teigia P. Dereškevičius, V. Rimkevičienė, V. Targamadzė, „dabartinė mokykla dar nėra pajėgi sudaryti sąlygų moksleivių asmenybės sklaidai, savirealizacijai, mokymosi individualizavimui, todėl dalis moksleivių palieka mokyklą iki 16m.“

P. Dereškevičius, V. Rimkevičienė, V. Targamadzė tvirtina, kad mokyklos nelankymą lemia ir šios asmeninės savybės: nepastovumas, lengvabūdiškumas, pataikavimas savo norams, nerūpestingumas, neatsakingumas, tingėjimas, žemas intelektas, silpna valia, polinkis į praktinę veiklą.

Negalima pamiršti, kad „paauglystėje interesų ratas išsiplečia ir poreikis mokytis gali susilpnėti. Ankstyvojoje vaikystėje pradėjus planuoti veiklą po mokyklos baigimo, jis vėl padidėja, nors dalis mokinių savo ateities su mokymosi rezultatais nesieja, todėl ir nesistengia mokytis. Dažniausiai mokymosi problemų kyla dėl pažintinės veiklos sunkumų ar mokymosi motyvų stokos. (Navaitis G., 1998, p.102).

Kaip teigia G. Navaitis, mokymasis reikalauja pastangų. Jų stoka – vviena iš dažnesnių konfliktų mokykloje priežasčių. Paaugliams tenka rinktis vertybes ir grupes. Sekimas visomis jomis iškart, pasidavimas įtakai – kita svarbi tokių konfliktų priežastis. Silpnavalis vaikas kaip ir kiti, nori pripažinimo ir sėkmės, tačiau tam reikia pastangų. Ir kaip mokyklos aplinkoje paauglys to pripažinimo negauna, jam reikia susirasti kitą aplinką, kurioje gali atkurti prarastą pasitikėjimą. Dažnai tokios aplinkybės paauglius nuveda į destruktyvią veiklą ir saviraišką socialiai neteiktinais būdais.

Tačiau asmeninės mokinių savybės nėra vienintelė priežastis, lemianti mokymosi ir adaptacijos mokykloje sėkmę. LLabai didelę reikšmę turi bendravimas mokykloje, kuris stipriai veiki paauglio norą ar nenorą mokytis. Mokyklos nelankantys paaugliai išgyvena stiprius baimės, gėdos jausmus, dar labiau žlugdančius jų asmenybę.

Taigi, mokyklos nelankymui daro didelę įtaką asmeninės savybės, kurios iškritus iš mokyklos proceso ir toliau nėra ugdomos, o tik dar labiau skatina mokinį atsitraukti ir priešintis mokymosi procesui. Patiriami neigiami jausmai, signalizuoja, kad mokykla yra negerai, nes visa, kas su ja susiję, – tai neigiama jauno žmogaus patirtis.

III. Prievarta prieš vaikus kaip vengimo lankyti mokyklą, veiksnys

3.1. Psichologinė prievarta

Iš visų vaikų patiriamų prievartos formų, emocinė prievarta labiausiai paplitusi, tačiau sunkiausiai apibrėžiama ir įrodoma. „Psichologinė prievarta – vaiko kompetencijos ir savęs vertinimo tyčinis griovimas ar žymus trikdymas dėl žeminimo, bausmių, atmetimo, gąsdinimo, socialinių sąveikų slopinimo. Aktyvi psichologinė prievarta pasireiškia verbaliniu vaiko asmenybės žeminimu. Pasyvi psichologinė prievarta pasireiškia vaiko atmetimu, nekreipimu į vaiką dėmesio, parodant, kad jis nereikalingas, nereikšmingas, taip pat neapsaugojimas vaiko nuo smurtinių scenų, sukeliančių baimę. Psichologinė prievarta yra sudedamoji fizinės ir seksualinės prievartos dalis“. (Tamutienė I., 2004, p.18).

Mokykloje vaikai patiria įvairių rūšių psichologinę prievartą: atmetimą, ignoravimą, terorizavimą, izoliavimą, gąsdinimą ir tvirkinimą.

Dažnai mokiniai susiduria si tokiu kai kurių mokytojų elgesiu, kai į juos kaip į „blogesnius“ visai nekreipiama dėmesio arba kai, atvirkščiai, jie yra terorizuojami aar, mokinių žodžiais sakant, „mokytojai yra užsisėdę“. Tokį mokytojų elgesį galima vertinti kaip pasyvią psichologinę prievartą. Labiausiai įsitvirtinęs ignoravimas, kai mokytoja „nepastebi“ fiziškai greta jo esančio mokinio. Mokiniai skirstomi į gerus ir blogus. Tie, kuriems mokslas sekasi sunkiau, susiduria su atmetimu, ignoravimu, net ir tada, kai būna pasirengę ir nori aktyviai dalyvauti mokymo procese. Kai mokinys nepageidaujamas parodoma ir nerašant geresnio pažymio, neigiamu nusiteikimu prieš vaiką. (Navaitis G., 1998, p.23).

Prie pasyvios psichologinės prievartos mokykloje reikia priskirti ir pedagogų toleranciją vaikų tarpusavio prievartai, prievartos problemos sprendimą. Tokia ydinga aplinka lemia vaikų socializacijos ypatumus, susijusius su smurtinių prievartos ir konfliktų sprendimo įgūdžių formavimu. Vaikai auklėjami į prievartą atsakyti prievarta. Tokia pasyvi psichologinė prievarta tiesiogiai susijusi su patyčių atmosferos mokykloje „nematymu“ bei sąlygų didesnę galią turintiems mokiniams tyčiotis iš silpnesniųjų, skriausti juos sudarymu.

Gana dažnai mokiniai susiduria su žodiniu mokytojų įžeidinėjimu ir įvairių formų žeminimu – nuo įžeidinėjimo žodžiais iki atmetimo ir terorizavimo. Atmetimas mokykloje gali reikštis kaip kontakto su mokiniu neužmezgimas, kaip parodymas elgesiu, kad mokinys yra nepageidaujamas ar pasakymas, kad vaikas nieko vertas ir pan. tokia forma labiau paliečia vaikus, kuriems sunkiau sekasi mokytis. Sunkias situacijas vaikai išgyvena, kai yra pakviečiami prie lentos, pastatomi prieš visą klasę ir žeminami žodžiais.

Mokinių terorizavimas reiškiasi ppvz., vieno vaiko išsirinkimu kritikai, reikalavimu iš vaiko rezultatų ne pagal jo galimybes, gąsdinimu, kaltinimu ir t.t. vengiantys lankyti mokyklą vaikai yra patyrę mokytojų gąsdinimą kaip pagrindinę sudedamąją vaikų gražinimo į mokyklą „metodikos“ dalį.

Tai, kad tarp bendraamžių paplitęs pravardžiavimas, vaikai pakenčia, nes toks bendravimas jau nuo gana senų laikų yra tepęs socialine norma. Tačiau, kai pravardžiavimą lydi ir kitokie veiksmai: izoliavimas, terorizavimas, parodymas tiesioginiais veiksmais, kas esi nepageidaujamas, tokiu atveju vaikas susiduria su ypač aktyvia psichologine prie