Panemunės pilys

Panemunės pilis ir parkas (XVII a.)

Panemunės pilis pastatyta ant Nemuno dešiniojo kranto aukštumos kyšulio, šalia Kauno–Jurbarko plento. Pilies pavadinimas kelis kartus keitėsi. Pirminį pavadinimą ji gavo nuo Panemunės dvaro, kurio žemėje buvo pastatyta. Kai jos savininkai buvo Gelgaudai, vadinta Gelgaudų pilimi. Po 1831 m. sukilimo įsigalėjo Zamkaus vardas. XX a. pr. netoliese įsikūrė kaimas, kurį vienuoliai saleziečiai pavadino Vytėnais; pagal tai ir pilį tuo vardu imta vadinti. Dabar ji vėl vadinama Panemunės pilimi.

Šią pilį apie 1604 m. pradėjo statyti iš VVengrijos atsikėlęs miško pirklys Janušas Eperješas. Panemunės pilis nebuvo krašto gynybai skirta tvirtovė, o tipiška XVII a. feodalo pilis su gynybiniais įrengimais, gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais. Manoma, kad pilies architektas buvo P. Nonhartas, kuris suprojektavo ir Vilniaus žemutinę pilį. Panemunės pilies statyba buvo baigta apie 1610 m. Pirmoji pilis buvo renesansinė, nors turėjo ir vėlyvosios gotikos elementų. Pilį supo 5 tvenkiniai, prie kurių stovėjo 4 malūnai bei ūkiniai pastatai, likę iš senosios dvaro sodybos. XVII a. viduryje Janušo Eperješo sūnus KKristupas pilį rekonstravo, ji įgavo baroko elementų. 1753 m. jau apleistą pilį įsigijo baronas L. Igelštromas, iš kurio 1759 m. nupirko Žemaitijos bajoras Gelgaudas. Po 1783 m. pilis buvo rekonstruota klasicizmo stiliumi, dalis senųjų pastatų nugriauta. Pilis nukentėjo per 1831 mm. sukilimą, o 1832 m. už Gelgaudų dalyvavimą sukilime valstybės buvo nusavinta. Vėliau priklausė valstybei, įvairiems savininkams, dalis pilies sunyko. Pilies restauracija pradėta 1987 m. Šiuo metu išlikę 3 korpusai – vakarinis su dviem bokštais, pietinis bei rytinis.

Panemunės pilies parkas – sudėtinė Panemunės pilies komplekso dalis. Manoma, kad pilies parkas įkurtas XVII a. I pusėje ir buvo keletą kartų rekonstruotas. Parko teritorijoje yra trys apžvalgos aikštelės, šalia pilies – penki kaskadiniai tvenkiniai, prie kurių seniau stovėjo vandens malūnai. Dėl kalvoto reljefo pilis palieka neišdildomą įspūdį. Panemunės pilies parkas – puikus peizažinio parko pavyzdys. Parke nuo seno daugiausia auga vietiniai medžiai ir krūmai: ąžuolai, uosiai, skroblai, guobos, mažalapės liepos, paprastieji šermukšniai, beržai, paprastosios ievos, paprastosios eglės. Iš svetimžemių medžių išsiskiria tik vviena rūšis – prie tvenkinių augančios įspūdingų matmenų pilkosios tuopos.

Pilies parke yra du pilkapiai: vienas didesnis, kitas mažesnis. Legenda byloja, jog didžiajame ilsisi kunigaikštis Vytenis, o šalia, mažesniajame, – jo žmona. Pilies papėdėje įsikūręs Pilies I kaimas.

Seredžiaus (Palemono kalno) piliakalnis

Palemono kalną mini Lietuvos metraštis legendiniame pasakojime apie lietuvių kilmę iš Romos kunigaikščio Palemono, kuris esą su visa gimine ir valdiniais dėl imperatoriaus Nerono persekiojimų pasitraukęs iš Romos I a. Palemonas atplaukęs į Baltijos jūrą, o paskui Kuršių mariomis pasiekęs Nemuną jjuo keliavo iki Dubysos žiočių. Čia jis su palydovais apsistojęs gražioje ąžuolų giraitėje. Istorikai romantikai Seredžiaus piliakalnį ir pavadino Palemonu. Tai tik graži legenda. Seredžiaus piliakalnis, kaip ir kiti panemunėje, mena kovas su kryžiuočiais. Manoma, kad ant kalno stovėjo Pieštvės pilis, kuri kryžiuočių puldinėjama nuo 1293 m. atsilaikė iki 1363 m. Tais metais pilis buvo sudeginta ir daugiau nebuvo atstatyta. Iš jos dažnai naikintų papilių išsikėlę žmonės XV a. pradžioje (sutriuškinus kryžiuočius 1410 m. Žalgirio mūšyje) suformavo Seredžiaus miestelį.

Seredžiaus piliakalnis neapaugęs medžiais ar krūmais, todėl itin įspūdingas. Jis gerai matomas ne tik iš Nemuno slėnio, bet ir šalia einančio Kauno–Jurbarko plento, turi didelį poveikį upės slėnio atkarpos kraštovaizdžiui.

Mūsų klasės merginos ant šio piliakalno 

Belvederio dvaras ir parkas (XIX a.)

Dvaro rūmai ant aukšto Nemuno kranto. Į juos nuo panemunės kelio veda apie 60 m aukščio laiptai, kuriuos sudaro 365 pakopos. Itališkos vilos tipo rūmai pastatyti 1830–1840 m. pagal iš Italijos į Lietuvą atvykusio architekto Pjero de Rosio projektą. Vėliau dvarą valdė Burbos žentas Povilas Puzinas, po jo – kitas žentas Ježis Valevskis. Nors rūmai vėliau ir buvo perstatinėjami, bet išlaikė architekto sumanytą santūrų klasicistinį stilių. Belvederis (belvedere) – itališkai reiškia „gražus vaizdas“.

Seredžiaus bažnyčia

1913 m. statyta Seredžiaus bažnyčia yra eklektinio renesanso sstiliaus. Fasadas be bokštų, tačiau perkrautas dekoratyviniais piliastrais, visokių formų ryškiais langų ir durų apvadais bei kartušais. Visa tai yra baltai tinkuota tamsiame fone. Trinavės bažnyčios priekiniame fasade yra trejos arkinės durys. Šoninės sienos irgi suskaidytos piliastrais, o dideli arkiniai langai smulkiai išdalinti į apskritus ir stačiakampius stiklus. Fasadinis frontonas yra truputį iškeltas virš dvišlaičio stogo ir pridengia jo galus. Bažnyčioje yra išlikę religinio meno bei liturginių atributų. Bažnyčios fasade yra medinės XIX a. Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Jono Krikštytojo skulptūros.

Vytauto Didžiojo paminklas (1930 m., skulpt. A. Šimkūnas, projektas V. Grybo).1930 m. minint Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktį, Veliuonoje pastatytas Vytauto Didžiojo paminklas.

Veliuonos Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčia (1644 m.) ir sakralinė ekspozicija

Renesansinės architektūros paminklas – 1636–1644 m. statyta Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (perstatyta 1887–1930 m.). Mūrinė, vienabokštė, stačiakampė, trinavė su renesanso ir gotikos stiliaus sąsajomis. Gotikos tradicijas žymi smailios langų arkos, renesansą – piliastrų ritmas, skliautas, dekoratyvios tinko narviūros. Vėlesnės rekonstrukcjos pastatą nedaug pakeitė. Unikalūs Veliuonos bažnyčios vargonai, pastatyti žymiausio XIX a. vargonų meistro J. Radavičiaus. Bažnyčią taip pat puošia 3 barokiniai altoriai.

Šventoriuje palaidoti XIX a. kultūros darbuotojai broliai Antanas ir Jonas Juškos, tautosakininkas J. Tomas. Kairėje šventoriaus pusėje stovi du XVII aa. mūriniai nameliai-sandėliai. Viename jų eksponuojami dvasininkų drabužiai.

Gedimino kapo piliakalnis

Kai kurie istorikai teigia, kad šturmuodamas Bajerburgą ar gindamas Veliuonos pilį žuvo Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas. Legenda tikina, kad Gediminas Veliuonoje esąs palaidotas. Veliuoniečiai jo garbei supylė kapą, todėl piliakalnis pavadintas Gedimino kapu. Ant piliakalnio stovi paminklas-obeliskas Lietuvos kunigaikščiui Gediminui.

Veliuonos dvaro rūmai (XIX a.), Krašto istorijos muziejus

XIX a. klasicistinės architektūros paminklas – Veliuonos dvaro sodyba su parku (vienas iš nedaugelio medinių dvarų Lietuvoje), kuriame auga retų medžių: 2 geltonžiedžiai tulpmedžiai, raudonlapis klevas, glaustašakis ąžuolas, maumedis, lenktašakis uosis. Dabar dvaro rūmuose veikia Veliuonos krašto istorijos muziejus.

Muziejus įkurtas XIX a. pradžioje statytuose Zaleskių dvaro rūmuose (klasicizmo stiliaus architektūros paminklas). Aplink pastatą išlikęs introdukuotų medžių parkas. Čia auga retai Lietuvoje aptinkami gelsvažiedžiai tulpmedžiai, maumedžiai, raudonlapis ąžuolas, juodosios, Veimuto ir vakarinės tujos bei daug kitų retų medžių ir krūmų. Muziejuje veikia Veliuonos krašto etnografinė, archeologinė ekspozicijos, „Petro Cvirkos klasė”, kuri supažindina su rašytojo P.Cvirkos (1909–1947) biografija, jo gyvenamojo laikotarpio mokykla. Įdomi krašto archeologijos ekspozicija, apimanti laikotarpį nuo IV a. iki šių dienų. Dauguma eksponatų čia pateko iš Senkapio ir Pilaičių (buvusios Bajerburgo pilies) vietovių. Istorinę praeitį iliustruoja V.Gerulaičio tapybos darbai: „Bajerburgo pilies puolimas”, „Veliuonos pilis”, Lietuvos kunigaikščių portretai.

Muziejuje taip pat plačiai nušviečiama etnografinio ansamblio

„Veliuonietis” ir jo įkūrėjos bei vadovės L.Matusevičienės kūrybinė veikla ir gyvenimas. Nuolat rengiamos dailės, liaudies meno, kraštotyros parodos.

Raudonės pilis

Pilis pastatyta XVI a. IV ketvirtyje, rekonstruota 1810-1822 m., 1861-1877 m., 1968 m. Iki XVI a. Raudonė buvo karališkasis dvaras. XVI a., kai dvaras priklausė Žygimantui Augustui, jis pradėtas minėti rašytiniuose šaltiniuose. Vėliau dvarą valdė pirklys Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas. Jo sūnus Kiršpinas Kiršenšteinas čia XVI a. pab. pasistatė įtvirtintus dvaro rūmus – pilį. Tai buvo renesansinio stiliaus ansamblis su cilindriniu 33,5 m aaukščio bokštu. 1663 m. K. Kiršenšteino anūkas Jeronimas Kiršpinas Kiršenšteinas, tapęs LDK iždo valdytoju ir sekretoriumi, pagrindinę rezidenciją įsirengė Raudonėje. Tai buvo pilies klestėjimo metai. XVIII a. penktame dešimtmetyje Raudonės pilis atiteko Kiršenšteinų giminaičiams Olendskiams. Pakeistas pilies planas. Netrukus pilį apgadino gaisras. XIX a. pr. prasiskolinę Oldenskiai Raudonės dvarą pardavė kunigaikščiui Platonui Zubovui, kuris ėmėsi pertvarkyti pilies rūmus. Jam mirus pilis 30 metų stovėjo be globos. Po ilgų ginčų dvaras atiteko P. Zubovo dukrai Sofijai von Pirch – Kaisarovai, kuri ppersikėlė gyventi į Raudonę. 1861-1877 m. S. Kaisarova pilį rekonstravo pagal savo poreikius į neogotikinio stilaus rūmus su bokštu pietiniame pastato sparne pagal architekto L. C. Anikino projektą (kiti šaltiniai nurodo, kad restauravimo darbų projekto autorius buvo architektas Štegemanas, kuris ssavo darbu sumenkino pilies architektūrą). Po S. Kaisarovos mirties pilis atiteko jos dukrai Sofijai Wachsel, vėliau anūkei Sofijai, kuri ištekėjo už portugalo de Faria e Kastro. Per Pirmąjį pasaulinį karą Raudonės pilį labai nuniokojo vokiečiai: buvo išgrobstyti arba sunaikinti paveikslai, biblioteka ir kitos vertybės.

1934 m. pilis buvo parduota varžytinėse. Visuomenei pradėjus protestuoti, perleista Lietuvos bankui. 1944 m. besitraukdami vokiečiai susprogdino didįjį pilies bokštą, kuris virsdamas sugriovė dalį pietinio korpuso. Pokario metais bokštas ir sugriautas korpusas atstatyti, o pilyje įsikūrė mokykla.

Šiuo metu Raudonės pilis yra rekonstruota gavus finansavimą iš valstybės. Raudonės pilyje įsikūrusi Raudonės pagrindinė mokykla. Turistų lankymui atidarytas 33,5 m aukščio pilies bokštas iš kurio atsiveria nuostabi panemunių panorama.

Jurbarko krašto muziejus

Įsikūręs buv. Jurbarko dvaro parke, šiauriniame flygelyje. 1991 m. įkurtame mmuziejuje veikia buities daiktų, linų apdirbimo įrankių ekspozicijos, kunigaikščio Vasilčikovo fotografijų ekspozicijos, įrengtas senovinis valstiečio kambarys.