Šeima socialinio ugdymo sistemoje

TURINYS

ĮVADAS…………………………3

1. ŠEIMOS SAMPRATA…………………………4

1.1. Šeimos poveikis vaikų bei jaunimo socialiniam ugdymui………4

1.2. Pagrindinės šeimos funkcijos…………………..5

2. SOCIALINIO PEDAGOGO TEIKIAMOS PAGALBOS RŪŠYS………6

3. ŠEIMAI TEIKIAMOS SOCIALINĖS PEDAGOGINĖS PAGALBOS FORMOS.8

4. TĖVŲ PEDAGOGINIS ŠVIETIMAS…………………..9

IŠVADOS…………………………10

INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS…………………..11ĮVADAS

Žmogaus socializacija prasideda šeimoje, kur formuojami asmenybės pagrindai, kurie dar labiau įtvirtinami mokykloje.

Šeima – pati mažiausia visuomenės ląstelė, todėl visos socialinės institucijos turėtų jai padėti. Šeimoje formuojami žmogaus charakterio bruožai, požiūris į darbą, į dorovines, kultūrines vertybes. Visuomenė suinteresuota tvirta, dvasiškai ir doroviškai sveika šeima. Šeimos stiprinimas, pagalba jai auklėjant vaikus materialinių ir buitinių sąlygų gerinimas –– tai viena iš valstybės veiklos krypčių.

Gyvenimo tikrovė ir mokslas įrodė, kad šeimos vaidmuo vaiko socialiniam ugdymui yra išskirtinis. Normali šeima savo ugdymo galimybėmis yra aukščiau socialinių institucijų. Kad sustiprėtų šeimos vaidmuo socialiniame vaikų ugdyme, tam tarnauja socialinė pedagogika, kaip asmenybės socializacijos tam tikroje aplinkoje mokslas.

Darbo tikslas – iššiaiškinti socialinio ugdymo sistemos pagalbą šeimai.

Darbo objektas – šeima.

Darbo uždaviniai:

1. Susipažinti su šeimos įtaka vaiko raidai.

2. Išsiaiškinti socialinio pedagogo darbo su šeima sritis.

3. Įsisavinti socialinio pedagogo darbo su šeima formas.

4. Įsigilinti į tėvų pedagoginį švietimą.1. ŠEIMOS SAMPRATA <

Šeimos vaidmuo visuomenėje savo galia neprilygsta jokiai kitai institucijai, nes būtent šeimoje formuojasi ir vystosi žmogaus asmenybė, susipažįstama su socialiniais vaidmenimis, kurie yra būtini normaliai vaiko adaptacijai visuomenėje. Šeima – tai pirmoji ugdymo institucija, kuri labiausiai įtakoja visą tolesnį asmens ggyvenimą. Būtent šeimoje suteikiami pirmieji dorovingumo pagrindai, formuojasi pagrindinės elgesio normos, atsiveria žmogaus vidinis pasaulis bei individualios asmens savybės. Šeima įtakoja ne tik asmenybės formavimąsi, bet ir žmogaus savęs vertinimą, pasitikėjimą, o taip pat stimuliuoja jo kūrybinį bei socialinį aktyvumą.(I. Leliugienė, 2003, p. 284)

Visais laikais šeimos jautė paramos poreikį auklėjant savo atžalas. Remiantis praeities istorija, kai šeimos būdavo labai gausios, būtiniausi šeimyninio gyvenimo įgūdžiai bei žinios būdavo perduodami iš kartos į kartą paprasta kasdieniška veikla. Tačiau šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje, kai Šeimyninis ryšys tarp kartų nebe toks stiprus, pagrindinių žinių apie šeimos formavimą ir vaikų auklėjimą suteikimas tampa viena svarbiausių visuomenės užduotimi. Kuo didesnis kartų atitolimas, tuo labiau tėvams reikalinga kvalifikuota parama auklėjant savo vaikus. Pastaruoju metu vis labiau pritariama nuomonei, jjog auklėjant jaunąją kartą, būtina profesionalių psichologų, socialinių darbuotojų, socialinių pedagogų bei kitų specialistų pagalba tėvams. (I. Leliugienė, 2003, p. 284)1.1. Šeimos poveikis vaikų bei jaunimo socialiniam ugdymui

Daugumos jaunimui kylančių problemų šaknys – ankstyvoji vaikystės patirtis šeimoje. Ankstyvosios vaikystės patirtis iš dalies lemia tapatybės ieškojimo sėkmę paauglystėje. Žmogus, nesuradęs savo tapatybės, patiria bendravimo sunkumų, išgyvena vienišumo jausmą. Socialinė aplinka ir psichologinis klimatas, į kurį patenka vos tik gimęs vaikas, daug lemia tolesnę jo raidą. Nuo to priklauso fiziologinių ir psichologinių reikmių ttenkinimas, pirmieji kontaktai, pažinimo galimybės. Daugiausia sunkumų kyla auklėjant nedarnių, išsituokiusių arba bedarbių šeimų vaikus. Vaiką supanti konfliktiška aplinka stipriai veikia jo emocinę raidą, o augant gali tapti asmenybės vystymosi sutrikimų priežastimi. Todėl pedagogai savo rūpestį pirmiausia turėtų nukreipti į tas šeimas, kurių vaikai gali turėti socialinių problemų. Darbas su šeimomis ne tik padeda numatyti problemas, bet stengtis jų išvengti.

Šiandienos visuomenėje yra sugriautas šeimos instituto autoritetas, kas sąlygoja didesnį skaičių disfunkcinių ar nepilnų šeimų. Dauguma jaunų žmonių netenka šeimos kaip pagrindinio vertybių ugdymo šaltinio, kuris daro didžiulę įtaką savęs vertinimui bei pasitikėjimui kitaias ir visuomene.(I. Jonutyte, 2007, p. 22).1.2. Pagrindinės šeimos funkcijos

Skirtingi autoriai išskiria įvairias šeimos funkcijas. Tačiau šiame poskyryje bus akcentuojamos tos funkcijos, kurios yra susijusios su vaikų auklėjimu bei mokymu.

• Reprodukcinė funkcija – sąlygoja žmonių giminės pratęsimo būtinybę. Dabartinė Lietuvos situacija yra tokia, kad gimstamumas mažesnis nei mirštamumas. Tai galima paaiškinti ne tik nepalankia ekonomine situacija. Šeimų narių skaičiaus mažėjimą lemia ir tėvų užimtumas – išsilavinimo, karjeros siekimas, o taip pat ir žmonių vertybių pasikeitimas – pirmenybė teikiama prabangioms mašinoms, ištaigingiems namams, kilmingiems gyvūnams, o ne vaikams.

• Pirminės socializacijos funkcija paremta idėja, kad šeima yra pirma ir labai reikšminga socialinė grupė, kuri nepakeičiamai įtakoja vaiko asmenybės formavimąsi. Pasak J.Vaitkevičiaus (1995), šeimai ttenka pagrindinė atsakomybė už vaiką. Šeimoje persipina biologiniai ir socialiniai saitai tarp gimdytojų ir vaikų. Tie ryšiai ypatingai reikšmingi, kadangi įtakoja vaikų psichikos vystimosi bei pirminės socializacijos ypatumus jau pačiame anksčiausiame gyvenimo etape. Šeimos užduotis – nuoseklus vaiko įtraukimas į visuomenę taip, kad vystimasis vyktų atitinkamai pagal to mažo žmogučio aplinką ir tautos, kurioje jis atėjo į pasaulį, kultūrą.

• Edukacinė funkcija. Pirminės socializacijos procese svarbus vaidmuo tenka vaiko auklėjimui šeimoje. Vaiko ugdymas šeimoje – tai nuoseklus ir sudėtingas socialinis – edukacinis procesas. Tėvas ir mama savo vaikui rodo dėmesį, švelnumą, rūpestį, apsaugo nuo gyvenimiškų negandų bei pavojų.

• Rekreacinė ir psichoterapinė funkcija. Šeima turi būti ta aplinka, kurioje asmuo jaustųsi absoliučiai saugiai, būtų priimamas (pageidaujamas), neatsižvelgiant į jo visuomeninį statusą, išvaizdą, finansinę padėtį. Visa tai galima apibūdinti gerai žinomu posakiu – „mano namai – mano tvirtovė“.

• Ekonominė ir namų ūkio tvarkymo funkcija. Pasak Z.Bajoriūno (1997), vaikų auginimas bei auklėjimas gana glaudžiai susijęs su šeimos ūkinės ir ekonominės funkcijos plėtojimu. Šeimos ekonomika apima jos santykius, susijusius su egzistavimo bei materialinių ir dalies dvasinių poreikių tenkinimu, tarpusavio parama, sveikata ir panašiai. (I. Leliugienė, 2003, p. 284).

2. SOCIALINIO PEDAGOGO TEIKIAMOS PAGALBOS RŪŠYS ŠEIMAI

Socialinio pedagogo veiklos šeimoje objektu gali būti vaikas, suaugusieji šeimos nariai bei pati šeima kaip visuma. SSocialinio pedagogo darbe su šeima išskiriamos trys sritys: edukacinė, psichologinė ir tarpininkavimo:

Edukacine funkciją sudaro mokymas, auklėjimas, ugdymas, lavinimas, švietimas.

Edukacinė pagalba nukreipta tėvų pedagoginės kultūros formavimui, t.y. aptariami ir sprendžiami tokie klausimai kaip: pedagoginis ir socialinis – psichologinis tėvų ruošimas busimųjų vaikų auklėjimui, tėvų vaidmuo formuojant adekvačius vaikų santykius su bendraamžiais, įvairūs metodai auklėjant „sunkius“ vaikus bei paauglius, vaikų auklėjimo ypatumai atsižvelgiant į jų lytį, pozityvių santykių tarp vaikų ir suaugusių vystymo svarba, teisinga paskatinimų ir bausmių sistema, dažniausios tėvų klaidosauklėjant savo vaikus, vaiko darbų, mokymosi, poilsio bei pramogų organizavimas ir planavimas, vaiko, turinčio fizinių ar psichinių nukrypimų auklėjimas namuose, profesionali pagalba vaikui renkantis profesiją (ypač aktualu, nes tai sukelia stresą ne tik vaikams, bet ir tėvams) ir panašiai.

Psichologinė parama. Tai socialinio pedagogo pagalba, susidedanti iš dviejų komponentų: socialinės psichologinės paramos ir korekcijos.

Tarpininkavimo metodą sudaro trys elementai: pagalba organizuojant, koordinuojant ir informuojant.

Pirmasis elementas – tai šeimos laisvalaikio organizavimas. Laisvalaikis, be abejo apima labai daug dalykų. Tai ir šventės, atostogų planavimas, nebereikalingų daiktų, rūbų pardavimas ar atidavimas, kursų lankymas ir panašiai.

Koordinacinė parama nukreipta įvairių įstaigų ir tarnybų, galinčių išspręsti tam tikras konkrečios šeimos problemas aktyvizaci.ją. Tokiomis problemomis gali būti:

• vaiko nukreipimas į galinčią priglausti šeimą.

• įvaikinimas, kuris užtikrina nuolatinę vaikų priežiūrą.

• vaikų patalpinimas į globos

namus, pensionatus.

• vaiko atidavimas institucinei priežiūrai. Tai gali būti vaikų namai, mokykla, vaikų globos namai – internatas, šeimynos.

Informacinė pagalba. Jos tikslas – informuoti, konsultuoti šeimas socialinės apsaugos klausimais. Visa tai vyksta konsultavimo forma (I. Leliugienė, 2003, p. 289).3. ŠEIMAI TEIKIAMOS SOCIALINĖS PEDAGOGINĖS PAGALBOS FORMOS

Darbo su šeima formas galima suskirstyti į dvi dideles sritis, o šias – į mažesnes. Įprastinės darbo su šeima formos yra trumpalaikė ir ilgalaikė socialinio pedagogo veikla.

Trumpalaikės darbo formos atmainos yra krizių intervencija ir problemą orientuotas darbo modelis.

Krizių intervencija. TTai socialinio pedagogo įsikišimas į šeimą tam tikrais jos gyvenimo momentais – įvykus dideliems pasikeitimams ar esant netikėtoms traumuojančioms aplinkybėms. Tokie nemalonūs gyvenimo periodai, kai šeimoje pagausėja psichologinių – pedagoginių problemų, gali būti susiję su vaiko raidos krizėmis.

Kiekviena krizinė situacija reikalauja skubios reakcijos ir neatidėliotinų veiksmų. Socialiniam pedagogui gali pagelbėti psichologai, psichiatrai, šeimos gydytojai, kiti šeimos nariai, specializuotos institucijos (reabilitacijos centrai, socialinės apsaugos tarnybos). Tokiais atvejais pagrindinis socialinio pedagogo uždavinys prisidėti (gal net ir vykdyti) prie šeimos reabilitavimo, nukreipti ssavo veiksmus į kiekvieno šeimos nario asmenybės vystymą, į adekvačių socializacijps ir optimalios adaptacijos pasiekimo būdų paiešką.

Į problemos sprendimą orientuotas modelis (gali trukti iki 4 mėn.) padeda spręsti jau iškilusias ir pastebėtas konkrečias problemas. specialistai daugiausiai dėmesio turi nukreipti įį tą problemą, jos sprendimą, o ne į jos kilmę ar priežastis. Išskirtinis šio modelio bruožas yra kontrakto tarp šeimos ir socialinio pedagogo sudarymas. Šeimos vaidmuo – apsibrėžti pageidaujamas siekiamybes ir išsikelti konkrečius uždavinius, o socialinio pedagogo pareiga – nustatyti įvykdymo terminus. Svarbu pridurti tai, kad šis susitarimas nėra teisinis, jis daugiau moralinio pobūdžio. Šis būdas leidžia šeimai aktyviai įsitraukti į sprendimų priėmimo procesą ir skatina savarankiškiau spręsti problemas.

Ilgalaikės darbo formos trunka ilgiau nei 4 mėnesius. Dirbant su šeima šiuo metodu, siekiama pakeisti šeimos gyvensenos sistemą, adaptuojant ją savo funkcijų valdymui, pakeisti esamą situaciją, ar abu dalykus vienu metu. (I. Leliugienė, 2003, p. 292).4. TĖVŲ PEDAGOGINIS ŠVIETIMAS

Mokykla vykdo tėvų pedagoginį švietimą, organizuoja tėvų ir vaikų naudingą veiklą bei laisvalaikį, atsižvelgiant įį tautos tradicijas. „Atviros“ mokyklos struktūroje turėtų būti socialinio pedagogo, psichologo, socialinio darbuotojo, socialinio edukatoriaus pareigybė. Šių darbuotojų pareiga – pedagogiškai šviesti ir konsultuoti tėvus.

Pagrindinis socialinių darbuotojų, socialinių edukatorių „atvirose“ mokyklose principas – individualūs darbo su tėvais ir vaikais metodai.

Keliant tėvų pedagoginę kultūrą socialiniai darbuotojai turėtų vadovautis tokiais metodais: pokalbiai prie apvalaus stalo, individualus darbas, tėvų susirinkimai klasėse, paskaitų, konferencijų, dalykinių žaidimų organizavimas. Negatyvius reiškinius derėtų aptarti drauge su mokyklos bendruomenės taryba.

Pokalbiuose turėtų būti keliami klausimai: ką reiškia vaiko teisė bbūti gerbiamam, kokie vaikų ir tėvų tarpusavio santykiai, ką reiškis pilnavertis bendravimas, kokią įtaką normalizuojant tarpusavio santykius turi šeimos laisvalaikis ir kt.

Mokyklos socialiniai pedagogai, socialiniai edukatoriai drauge su kitais mokytojais gelėtų sukurti „bendravimo mokyklą“, vesti „nuoširdumo pamokas“, kurios būtų skiriamos ir tėvams, ir vaikams.

Tokia mokykla taptų atviresnė visuomenei, nes individualų darbą su tėvais dirbtų socialiniai pedagogai, socialiniai edukatoriai, kurie užrašytų stebėjimus, sudarytų socialinę schemą, reguliuotų psichologinę atmosferą šeimoje, tirtų vaikų interesus, organizuotų tėvų ir suaugusių bendravimą šeimoje bendruomeninės veiklos problemas.

Šeimos vaidmenį socialiniame vaikų ugdyme galėtų kelti vaikų ir suaugusiųjų bendruomenės centrai mikrorajonuose. Juose galėtų būti patalpos dailiesiems darbams, sportui, laisvalaikiui, poilsiui, užsienio kalbų mokymuisi, veikti kompiuterio raųtingumo kursai. (I. Leliugienė, 1997, p. 86).IŠVADOS

1. Šeima – tai pirmoji ugdymo institucija, kuri labiausiai įtakoja visą tolesnį asmens

gyvenimą. Būtent šeimoje suteikiami pirmieji dorovingumo pagrindai, formuojas pagrindinės elgesio normos, atsiveria žmogaus vidinis pasaulis bei individualios asmens savybės.

2. Pagrindinės šeimos funkcijos: reprodukcinė, pirminės socializacijos, edukacinė, rekreacinė ir psichoterapinė, ekonominė ir namų ūkio.

3. Socialinio pedagogo darbe su šeima išskiriamos trys sritys: edukacinė, psichologinė ir tarpininko.

4. Darbo su šeima formas galima išskirti į dvi dideles sritis – trumpalaikės ir ilgalaikės. Trumpalaikės darbo atmainos yra krizių intervencija ir problemą orentuotas darbo modelis. Ilgalaikės darbo formos trunka ilgiau nei 4 mmėnesius.

5. Mokykla vykdo tėvų pedagoginį švietimą, organizuoja tėvų ir vaikų naudingą veiklą bei laisvalaikį, atsižvelgiant į tautos tradicijas.INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

Jonutytė I. Savanorystėsocialinio ugdymo sistemoje. Klaipėda, 2007.

Kvieskienė G. Pozityvioji socializacija. Vilnius, 2005.

Leliugienė I. Socialinė pedagogika. Kaunas, 2003.

Leliugienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas, 1997.