VAIKŲ TEISIŲ APSAUGOS SISTEMOS

ŠIAULIŲ VALSTYBINĖS KOLEGIJOS

TURINYS

ĮVADAS

Per pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį buvo padėti teisiniai-strateginiai vaiko gerovės pagrindai: restruktūrizuotos tam tikslui skirtos institucijos, priimti vaiko gerovę reglamentuojantys įstatymai, teisės aktai, dokumentai,sukurtos įvairaus lygio strategijos ir jųįgyvendinimo planai, į veiklą aktyviau įsitraukė NVO, mokyklose ir kitose ugdymo įstaigose įsteigti socialinio darbuotojo ir pedagogo etatai (Kvieskienė, 2005). Kaip pastebi Dromantienė, Šalaševičiūtė, (2006, p.89), Lietuvoje, kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, vaikai yra ta visuomenės grupė, kurios gerovė buvo ir yra pažeidžiamiausia. Įsitraukimas į Europos Sąjungos ((ES) gerovės valstybių bendriją Lietuvai tapo iššūkiu priartinti nacionalinius gyvenimo standartus prie vakarietiškųjų. Lietuvoje nuo nepriklausomybės pradžios orientuotasi į gerovės valstybių modelį, kuriame vaiko gerovės politika yra socialinės politikos ir apsaugos dalis.

Darbo tikslas – apžvelgti vaiko teisių apsaugos sistemos ypatumus.

Uždaviniai:

Išskirti pagrindinius tarptautinius juridinius dokumentus, reglamentuojančius vaiko teisių apsaugą.

Išskirti pagrindinius Lietuvos Respublikos juridinius dokumentus, reglamentuojančius vaiko teisių apsaugą.

Apibrėžti institucijas, atsakingas už vaiko teisių apsaugos įgyvendinimą.

Metodai:

Mokslinės literatūros analizė.

dokumentų (įstatymų) analizė.

Juridiniai vaiko teisių apsaugos sistemos aspektai

1.1. Tarptautinė patirtis vvaiko teisių apsaugos srityje

Jungtinių TautųVaiko teisių konvencija yra pagrindinis juridinės vertės tarptautinis dokumentas, kuriuo užtikrinamos vaikų, jų grupių teisės, kontroliuojamas jų įgyvendinimas atskirose valstybėse. Viena iš esminių Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos preambulės nuostata yra ta, jog žmonija privalo duoti vvaikui viską, ką ji turi geriausia. Ši nuostata tapo kertiniu akmeniu, ant kurio XX – XXI amžiuje imta statyti vaiko teisių apsaugos sistemą.

1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija yra nuosekliausias ir išsamiausias tarptautinis vaiko teisių dokumentas. Ši konvencija pripažįsta pilietines, kultūrines, politines, ekonomines ir socialines vaiko teises. „Konvencija – tai matas, leidžiantis įvertinti valstybių vidaus ir tarptautinės bendruomenės politiką, programas ir kitą vaikų vykdomą veiklą“(Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos vadovas, 2005).

Jungtinių Tautų Vaikoteisių komitetas (atsakinga už Konvencijos įgyvendinimo kontrolę institucija) parengė strategiją, kaip praktiškai įgyvendinti vaiko teises. Ši strategija apima principų apibrėžimą siekiant palengvinti Konvencijos ir jos pagrindinių idėjų aiškinimą, įvairių veiksmų, padedančių sutelkti pilietinę visuomenę ir visą Jungtinių Tautų sistemą vaiko teisių įgyvendinimo darbui, inicijavimą ir pasiūlymus, kokių ppolitinių veiksmų reikėtų imtis, siekiant užtikrinti, kad vaiko teisės būtų įtrauktos į visų lygių politinius sprendimus. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijostekstą sudaro 54 straipsniai. Įžangoje yra apibrėžiama Konvencijos svarba, t.y. nurodoma, kodėl valstybėms Konvencija yra naudinga ir svarbi, koks yra valstybių požiūris į vaiką. 1 – 41 straipsniai – tai pagrindinė Konvencijos dalis, apibrėžianti vaiko teises, o 42 – 54 straipsniai apibūdina Konvenciją pasirašiusių valstybių atsakomybę dėl vaikų ir suaugusiųjų informavimo apie Konvenciją ir vaiko teises; valstybių atsakomybę už Konvencijos įįgyvendinimą, už ataskaitų apie vaiko teisių padėtį šalyje teikimą, apibūdina valstybių bendradarbiavimo procesą įgyvendinant Konvenciją ir vaiko teises ir pan.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas nutarė, jog Konvencijoje deklaruojami keturi bendrieji etikos principai yra esminiai, į kuriuos turėtų orientuotis valstybės, pateikdamos ataskaitas apie vaiko teisių įgyvendinimo būklę:

Nediskriminavimas. Konvencija gerbia kiekvieną vaiką ir pripažįsta, kad visi vaikai turi vienodą galimybę naudotis Konvencijoje išvardintomis teisėmis be jokių išlygų. Nei vaiko tautybė, nei odos spalva, nei jo nuomonės, pažiūros,nei jo tėvų padėtis, nei jokios kitos aplinkybės/charakteristikos negali būti priežastis, dėl kurių vaikas negalėtų naudotis savo teisėmis (2 str.).

Vaiko interesų prioritetas. Šis principas nurodo, kad prieš priimant bet kokį sprendimą, susijusį su vaiku, pirmiausia būtina įvertinti, kokią įtaką vaikui, jo gyvenimui ir ateičiai turės šis sprendimas. Tėvų, visuomenės ir valstybės interesai neturi būti laikomi viršesniais ( 3 str.).

Teisė gyventi ir sveikai vystytis šis straipsnis saugo vaiko gyvybę kaip didžiausią vertybę. Visgi, šį straipsnį reikėtų suvokti plačiau nei draudimą nužudyti vaiką ar kėsintis į jo gyvybę. Straipsnyje naudojama sąvoka „išlikimas“ pabrėžia, be kita ko, būtinumą rūpintis vaiko gyvenimo sąlygomis ir imtis prevencinių priemonių, kurios užkirstų kelią bet kokiems veiksniams, galintiems neigiamai įtakoti vaikogyvenimą (6 str.).

Pagarba vaiko išsireiškimų laisvei. Konvencija pripažįsta, kad vaikai nėra pasyvūs objektai, visiškai ppriklausomi nuo išorinių veiksnių, tame tarpe ir nuo suaugusiųjų globos bei norų. Vaikai yra aktyvūs teisių subjektai, turintys savo nuomonę ir turintys teisę ją išreikšti, kai yra priimami sprendimai, susiję su juo, jo gyvenimu. Taip pat vaikams turėtų būti sudarytos galimybės dalyvauti socialiniame, kultūriniame, politiniame ir kt. visuomenės, valstybės gyvenime ir dalyvauti priimant sprendimus (12 str.).

Konvencijoje, kaip ir 1959 m. Jungtinių Tautų deklaracijoje išsakoma ta pati pozicija paskirstant

pareigas tarp šeimos ir valstybės bei derinant atsakomybę už vaiko teisių įgyvendinimą. Konvencija aiškiai apibrėžia tėvų – vaikų santykius. Kai kurios nuostatos tampa naujove. Vaikas – šeimos narys, turintis teises, laisves, pareigas, kur netoleruojama tėvų prievarta ar žeminantis elgesys vaiko atžvilgiu. Vaikas turi susirašinėjimo slaptumo teisę, žodžio laisvę. Taip pat aiškiai apibrėžta tėvų atsakomybė bei pareigos vaikui (18 str., 19 str., 5 str.).

Konvencijoje neatsitiktinai daugelyje straipsnių apibrėžiamas tėvų, šeimos, vaiko aplinkos vaidmuo, nes šeima yra svarbiausioji terpė, kurioje vaikas gali sėkmingai augti ir vystytis. Numatoma ypatinga parama tokiems vaikams, kurie yra netekę savo šeimos aplinkos arba turi tėvus, kurie nesugeba tinkamai jais rūpintis, o buvimas šalia tokių tėvų kelia grėsmę vaiko fizinei ar psichinei sveikatai (20 str,). Tokiais atvejais valstybės dalyvės, vadovaujantis vietiniais įstatymais, įpareigojamos pasirūpintivaiko priežiūros pakeitimu ar jo įvaikinimu. Taigi, aapibendrinant Konvencijos išsakytas nuostatas vaiko apsaugos, auklėjimo klausimais, matyti, kad vaiko auklėjimas šeimoje, tėvų pastangomis, yra prioritetinės svarbos dalykas.

Šalia Konvencijos galioja daug įvairių tarptautinių organizacijų priimtų dokumentų, nutarimų. Jungtinių Tautų Organizacija taip pat ypatingą dėmesį skiria vaikams. JTO padaliniai – UNICEF, UNESCO – rūpinasi vaikų teisėmis, jų padėtimi visuomenėje.

Pasaulinėje Vaiko gyvybės, apsaugos ir vystymosi deklaracijoje (1990 m.) teigiama, kad siekiant užtikrinti vaiko gerovę, būtina formuoti tinkamą valstybės politiką (UNICEF, 1990). Apie vaiko gerovę kalbama ir Europos Sąjungoje, derinant įvairias socialinės politikos sritis (Rekartienė, 2001).

Amsterdamo sutartyje (1997 m.) pirmą kartą Europos Sąjungos socialinės politikos istorijoje išskirti vaikai ir jųinteresai. Europos Taryba – stipri ir aktyviai veikianti organizacija, besirūpinanti švietimu apie žmogaus teises regioniniame lygmenyje (Lietuva į ją įstojo 1993 m.). Jos teisiniai dokumentai – konvencijos, rekomendacijos – yra sukūrę veiksmingą vaiko teisių gynimo mechanizmą:

1967 m. Europos konvencija dėl įvaikinimo;

1975 m. Europos konvencija dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso;

1980 m. Europos konvencija dėl sprendimų, susijusių su vaikų globa ir vaikų globos

atkūrimu, pripažinimu ir vykdymu;

1996 m. Parlamentinės Asamblėjos Rekomendacija 1286 (1996 m.) dėl Europos strategijos vaikų atžvilgiu;

1998 m. Ministrų Kabineto Rekomendacija R (98) 8 dėl vaikų dalyvavimo šeimos ir

visuomeniniame gyvenime (Šeimos teisės,

XX amžiaus vidurys ir pabaiga – metas,

kai į pasaulinės politikos areną iškeliami vaiko, kaip ypatingai jautraus visuomenės nario, statuso klausimas. Vaikai pamažu tampa ne tik matomi, bet ir girdimi – jų balsas įgauna vis didesnę reikšmę priimant atitinkamus sprendimus, susijusius su jais tiesiogiai. Kiekvienas priimtas dokumentas vis labiau įpareigoja valstybes imtis atitinkamų priemonių tam, kad vaikai – būsimieji kiekvienos valstybės kūrėjai, gautų visa, kas geriausia.

1.2. Šeimos politika Europos Sąjungos lygmenyje

Šeimos politika suprantama kaip vyriausybinių ir nevyriausybinių institucijų veiksmai, kurių svarbiausias tikslas – tikslingai veikti demografinių procesų rraidą ir žmogaus ryšį su visa aplinka (socialine, ekonomine, politine, ekologine, kultūrine ir kt.).

Pagrindiniaišeimos politikos uždaviniai:

kurti sąlygas normaliam šeimų funkcionavimui;

remti šeimas, siekiant padėti joms realizuoti savo funkcijas;

skatinti šeimas ir jų narius atlikti savo funkcijas;

išreikšti prioritetinį šeimos modelį.

Paramos šeimai politika kreipiama ne tik į šeimą kaip socialinį institutą, bet vis labiau į

individą. Todėl jos objektais pastaruoju metu laikoma šeima, šeimos nariai, vienišai gyvenantys asmenys. Paramos šeimai tipai tarpusavyje persipina ir vienas kitą papildo, tai – įstatymai ir normos, pašalpos ir llengvatos, paslaugos.

Paramos šeimai politika, kaip socialinės politikos dalis, bendroje socialinėje-demografinėje sistemoje turi savarankišką statusą. Šeimos politikos tikslai ir principai formuojami pagal demografinių procesųspecifiką ir juos atitinkančią politiką (užimtumo, migracijos, sveikatos ir kt.). Paramos šeimai politikos formavimas yra nuolatinis procesas; jos ppriemonių įgyvendinimą reikia nuolat kontroliuoti, vertinti efektyvumą bei tikslinti. Išskiriamos trys šeimos politiką veikiančių veiksnių grupės:

demografiniai veiksniai (gimstamumo lygis, vidutinė gyvenimo trukmė, vedybų ir

skyrybų lygis, moterų ekonominis aktyvumas);

ekonominiai veiksniai (šalies biudžetas, užimtumo tendencijos, migracijos, kt.);

politiniai veiksniai (politikų sprendimai, konkrečios socialinės priemonės).

Europos Sąjungos sutartyse nėra oficialios šeimos sąvokos. ES parama šeimai yra labiau netiesioginė ir susijusi su problemomis, kurios sukelia skurdą, dėl kurių išyra šeimos ir pan. Pvz.,šeimos susijungimas minimas imigracijos ir laisvo judėjimo kontekste; nusikaltimai prieš vaikus minimi teisinio bendradarbiavimo kontekste ir t.t. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje yra keletas nuorodų į šeimą ir vaikus, tačiau nesuteikia naujų galių arba uždavinių Sąjungai. Remiantis subsidiarumo principu atsakomybė už šeimos politiką paliekama valstybių narių kompetencijai.

Labiausiai su šeima susijusi politika yra EEuropos užimtumo strategija ir Atviro koordinavimo metodas socialinės aprėpties srityje. Atviro koordinavimo metodo kontekste socialinės atskirties rizikos prevencija ypatingai siejama su poreikiu diegti tokias socialines programas, kurios išlaikytų šeimos solidarumą visais jos pavidalais. Europos užimtumo strategija siekia skatinti darbo ir šeimyninio gyvenimo suderinamumą(Šeimos teisė. Vaiko teisių apsauga, 2003).

Europos užimtumo strategijos gairės reikalauja suteikti atitnkamams priežiūros paslaugas vaikams ir kitiems išlaikytiniams, palengvinti grįžimą į darbą po priverstinio pasitraukimo iš darbo, valstybes nares įpareigoti šalinti kliūtis, mažinančias moterų dalyvavimą darbo rinkoje, ssudaryti ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų priežiūros sąlygas tėvams.

Pirmosios direktyvos, turėjusios tiesioginį poveikį šeimoms, kilo iš vyrų ir moterų lygių galimybių politikos, kur akcentuojamas darbo ir šeimos gyvenimo suderinamumas. Pirmasis pasiekimas buvo direktyva dėl vaiko priežiūros atostogų. Bendroje sutartyje numatyta, kad dirbantys vyrai ir moterys turi teisę gauti tris mėnesius vaiko priežiūros atostogų, susijusių su kūdikio gimimu ar vaiko iki aštuonių metų įvaikinimu.

Europos teisės aktuosepirmosios konkrečios priemonės, susijusios su šeimomis, pradėtos taikyti po Europos Komisijos Komunikato šeimos politikos klausimais (išleistas 1989m., įsigaliojo 1990m.). Dokumente pirmą kartą akcentuota šeimos svarba ir jos jautrumas ekonomikai ir socialiniam kontekstui. Svarbiausi klausimai: vaikų apsauga, darbo ir šeimos gyvenimo derinimas, dalijantis atsakomybe, dėmesys probleminėms šeimoms (vieno tėvo šeimoms, didelėms šeimoms, mažas pajamas gaunančioms šeimoms).

1989 m. įkurta Europos nacionalinės šeimos politikos observatorija, kurios uždavinys yra kontroliuoti valstybių narių šeimų politikos kryptis ir plėtrą. Vėliau pavadinimas pakeistas į Europos šeimos reikalų observatoriją ir jai suteikti platesni įgaliojimai.

1990 m. įsteigta darbo grupė, atsakinga už politiką šeimai.

Dar viena direktyva dėl nėščiųjų darbuotojų ir darbuotojų, kurios pagimdė vaikus, saugumo ir sveikatos, numato minimalias motinystės atostogas bent keturiolika savaičių, kurios suteikiamos iki/arba po gimdymo. Direktyva reikalauja, kad valstybių narių teisės aktai numatytų pakankamą užmokestį ir/arba pakankamą pašalpą moterims, einančioms motinystės aatostogų.

1999 m. Europos Komisija, laikydamasi Komunikato ,,Suderinta strategija modernizuojant socialinę apsaugą“ tikslų, numatė, kad socialinė apsauga turėtų prisidėti derinant darbą ir šeimyninį gyvenimą: parama šeimoms ir galimybė suderinti darbą ir šeimyninį gyvenimą nėra vien tik lygių vyrų ir moterų galimybių klausimas, bet tai yra ir ekonominė būtinybė, demografinių pokyčių šviesoje.

2001m. išleistas Komisijos darbo dokumentas dėl abipusio sprendimų pripažinimo dėl tėvų atsakomybės, kuris akcentuoja vaiko teises ir pabrėžia būtinumą priimti šeimos teisę Europos lygiu, sukuriant dugiau nuostatų dėl naujų šeimos situacijų, kurios atsiranda šiuolaikinėje visuomenėje.

Nuo 1997 m. Komisija užsiima papildoma veikla – Daphne programa – susijusia su šeima. Programa siekiama skatinti tarpnacionalinius veiksmus tarp ES valstybių narių ir remti veiksmų mainus tarp NVO kovoje prieš smurtą prieš vaikus, paauglius ir moteris; siekiama paremti sistemos kūrimą ir informacijos mainus, kelti visuomenės sąmoningumą apie smurto priežastis ir pasekmes.

1.3. Pagrindiniai Lietuvos Respublikos teisiniai aktai, ginantys vaiko teises

Lietuvoje, atkūrus nepriklausomybę, vis daugiau dėmesio skiriama šeimoms irvaikams. Pokyčiai šalies ekonominiame ir politiniame gyvenime lėmė naujų teisės aktų priėmimą ir naujoves vaiko teisių apsaugos srityje. Lietuvoje vienas po kito priimti svarbiausi vaiko teises ginantys įstatymai, sukurta vaiko teisių apsaugos institucinė sistema.

Lietuvos Respublikos Konstitucija, priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume, II ir III skirsnyje aptaria žmogaus teises iir laisves, pažymima, kad ,,šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, ,,valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“.

1995 m. Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsniu, ratifikavo Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Valstybė įsipareigojo tarptautinei bendruomenei rūpintis savo vaikais, užtikrinti, kad nacionalinė teisė atitiktų Konvencijos reikalavimus ir imtis atitinkamų priemonių, siekiant užkirsti kelią įvairiems teisių ir laisvių pažeidimams.

1996 m. priimtas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Šio įstatymo paskirtis – gerinti vaikų teisinę apsaugą. Įstatymo 4 straipsnio 1dalyje yra pabrėžiama, kad ,,visur ir visada turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus“. Tai pagrindinis įstatymas, kuriuo turi vadovautis visos institucijos, dirbančios su vaikais.

Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. VIII – 131 1997m. vasario 25 d.įsteigta Seimo šeimos ir vaiko reikalų komisija. Ji rūpinasi šeimos valstybės politikos koncepcijos tobulinimu ir įgyvendinimu, koordinuoja valstybės institucijų, kitų su vaiko, šeimos, moterų teisių apsauga susijusių įstaigų bei organizacijų veiklą, rengiant įstatymų, kitų teisės aktųprojektus, įstatymų papildymus, pakeitimus.

Be šio įstatymo, vaiko turtines, civilines teises reglamentuoja 2001 metais įsigaliojęs naujasis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Šeimos teisę reglamentuoja šio kodekso trečioji knyga.

Vykdant baudžiamosios sistemos reformą Lietuvoje, buvo parengti ir nuo 2003 metų gegužės 1 dienos įsigaliojo trys kodeksai – Baudžiamasis, Baudžiamojo proceso ir Bausmių vykdymo,

kurie kitaip sureguliavo nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę, procesines teises ir garantijas, bei jiems paskirtų baudžiamųjų bausmių atlikimo tvarką.

Nuo 2003 metų sausio 1 dienos įsigaliojo Darbo kodeksas, kuriame reglamentuojama vaiko teisė įsidarbinti ir dirbti jo amžių ir sveikatos būklę atitinkantį darbą.

Vaiko teisių Konvencijos 28 straipsnio nuostatą į mokymąsi Lietuvoje užtikrina Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (2003 m.).

Nepilnamečiųapsaugą nuo neigiamo žiniasklaidos poveikio reglamentuoja Lietuvos Respublikos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas (2002).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2000 metų sausio 11 dienos nutarimu ,,,Dėl nacionalinės programos prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą“ rodo iniciatyvą, siekiant įgyvendinti Konvencijos 35 straipsnio nuostatas.

2003 metais Lietuva žengė dar vieną labai svarbų žingsnį, suteikiantį vaiko klausimams politinę svarbą, patvirtino Vaiko gerovės valstybės politikos koncepciją bei veiksmų planą jai įgyvendinti.

Veiklą su socialinės rizikos grupės vaikais reglamentuoja 2004 metų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas Vaikų ir jaunimo socializacijos įstatymas, 2001 metų Socialinių pedagogų etatų steigimo švietimo įstaigose programa, 2004 metų Socialinių paslaugų poreikio asmeniui nustatymo principų aprašas, 2003 mmetų Darbo su socialinės rizikos šeimomis metodinės rekomendacijos. Atskiras vaikų rizikos grupes, jų teises atspindi atskiri įstatymai ir teisės aktai (pavyzdžiui, Invalidų integracijos įstatymas).

2000 m. priimtas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas.

2002 m. kovo 27 d. patvirtinti VVaiko globos organizavimo nuostatai, reglamentuojantys be tėvų globos likusio vaiko globos organizavimo principus, vaiko globėjo atrankos, pasirengimo, skyrimo, atleidimo arba nušalinimo nuo pareigų, vaiko nuolatinės globos nustatymo ir pasibaigimo tvarką.

2002 m. spalio 1 d. įsteigtas Šeimos, vaikų ir jaunimo departamentas, kuriam pavesta koordinuotivaikų ir jaunimo teisių apsaugos politikos įgyvendinimą.

2006 metais priimtas ir pradeda veikti Socialinių paslaugų įstatymas, kuriame pirmą kartą numatytos paslaugos socialinės rizikos šeimoms, o tuo pačiu ir tose šeimose augantiems vaikams (Dromantienė, Šalaševičiūtė, 2006).Vien įstatymų kiekybe ir valstybės vykdoma politika neįmanoma išmatuoti vaiko teisių užtikrinimo lygio ir kokybės. Įgyvendinant su vaikų teisėmis susijusius įstatymus ir nuostatas, išryškėja įvairios problemos, susijusios su socialinių darbuotojų stoka, plačiai paplitusia vaikų nepriežiūra ir socialinės rizikos šeimų skaičiaus didėjimu, kuriomis privalo rrūpintis vaikų teisių apsaugos institucijos.

1.4. Institucijos, užtikrinančios vaiko teisių apsaugą Lietuvoje

Institucijos vykdo ir įgyvendina valdžios politiką,Konstitucijos, įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatas. Vaiko teisių apsaugos sistemoje dirbantys asmenys ne tik atlieka socialinio darbo funkcijas ir teikia įvairias paslaugas, bet kartu inicijuoja įstatymų leidybą ar senųjų koregavimą, rengia įvairias prevencines programas bei rūpinasi jų įgyvendinimu. Visa tai daroma, siekiant užtikrinti vaiko interesus ir apginti jo teises. Pagrindinės institucijos, atsakingos už vaiko teisių ir jo teisėtų interesų užtikrinimą, apsaugą ir teisės aaktų vykdymą , vykdomosios valdžios lygmenyje yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Teisingumo ministerija ir Vidaus reikalų ministerija.

Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas numato, jog vaiko teisių apsaugą Lietuvoje užtikrina:

1) valstybė ir jos institucijos;

2) vietos savivaldos institucijos;

3) visuomeninės organizacijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga.

Valstybė ir vietos savivaldos institucijos skatina ir remia savanorišką visuomeninių organizacijų, taip pat tradicinių bei valstybės pripažintų religinių bendruomenių veiklą vaiko teisių apsaugos srityje. Valstybė ir vietos savivaldos institucijos steigia ir finansuoja vaiko teisių apsaugos institucijas (tarnybas), organizuoja jų veiklą (58 str.). Lietuvoje yra apie 200 nevyriausybinių organizacijų, susijusių su teikiamomis paslaugomis vaikams ir jų teisių gynimu. Šios institucijos teikia platų įvairių socialinių paslaugų asortimentą tiek socialinės rizikos, tiek kitoms šeimoms ir jų vaikams.

Visas nevyriausybinesorganizacijas (NVO) galima būtų išskaidyti:

tarptautinio lygmens (UNICEF, ,,Gelbėkit vaikus“padaliniai ir pan.);

nacionalinio lygmens;

regioninio lygmens.

NVO yra laisva asmenų valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jų grupių labui, nesiekia pelno ar tiesiogiai dalyvauti valdnt valstybę. Labai ryškus NVO indėlis į vaikų ir jaunimo socializacijos gerinimą, užimtumo ir vasaros poilsio organizavimą.

1996 m. gegužės 30 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu įsteigta visuomeniniais pagrindais dirbanti kolegiali patariamoji Konstitucinė vaikų reikalų taryba prie Lietuvos Respublikos PPrezidento. Ją sudaro valstybinių institucijų bei nevyriausybinių organizacijų, susijusių su vaiko teisių apsauga ir nusikaltimų prevencija, atstovai, kiti šios srities specialistai. Tarybos veiklos tikslas – siekti vaiko teisių apsaugos ir nusikaltimųprevencijos sprendimų kokybės, prioritetiškumo bei veiksmingumo, padėti formuoti šios srities valstybės politiką.

Atsižvelgiant į konstitucinius pagrindus ir remiantis 2000 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymu, nuo 2000 m. rugsėjo1 d. įsteigta Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga. Tai vaiko teisių laikymosi priežiūros ir kontrolės valstybės institucija. Ji atlieka tarptautinių ir nacionalinių vaiko teisių apsaugą reglamentuojančių teisės aktų vykdymo kontrolę ir priežiūrą visos valstybės mastu bei individualiais atvejais. Būdama vaiko teisių gynimo institucija, atlieka vaiko teisių apsaugos padėties Lietuvoje stebėseną, teisės aktų, susijusių su vaikais, analizę ir taikymo praktikos vertinimą.

Vaiko teisių apsaugos sritis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai buvo priskirta ir kitų minėtų ministerijų kompetencija vaiko teisių apsaugos srityje buvo nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 194.

1997 metais, ratifikavus Hagos konvenciją dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinėje įvaikinimo srityje, 2000 m. rugpjūčio 1d. buvo įsteigta Įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. 2002 m. patvirtinti jos nuostatai ir įvaikinimo Lietuvos Respublikoje tvarka.

2002 m. spalio 1d. Socialinės apsaugos ir ddarbo ministerijoje įsteigtas Šeimos, vaikų ir jaunimo departamentas, kuriame yra du skyriai – Paramos šeimai skyrius bei Vaikų ir jaunimo skyrius. Pastarajam pavesta koordinuoti vaikų ir jaunimo teisių politikos įgyvendinimą (Šeimos teisė. Vaiko teisių apsauga, 2003).

Pagrindinėsinstitucijos, atsakingos už vaiko teisių ir jo teisėtų interesų užtikrinimą, apsaugą bei gynimą ir tiesiogiai dalyvaujančios vaiko teisių apsaugos veikloje savivaldybių teritorijose, yra savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos. Vaiko teisių apsauga savivaldybėse taip pat garantuoja savivaldybių tarybos, vietos savivaldos vykdomosios institucijos, viešosios policijos pareigūnai (nepilnamečių reikalų policijos pareigūnai), mokyklos, bendruomenių komisijos.

Apibendrinant galima teigti, jog vaikų priežiūra yra prioritetinė visose Europos Sąjungos valstybėse narėse, nors ir skiriasi objektu, o neretai ir politinėmis ambicijomis.

IŠVADOS

Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas – pagrindiniai juridiniai dokumentai, reglamentuojantys vaiko teisių apsaugos sistemą šalyje.

Vaiko teisių apsaugą Lietuvoje užtikrina: valstybė ir jos institucijos; vietos savivaldos institucijos; visuomeninės organizacijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga.

LITERATŪRA

1959 m. Vaiko teisių deklaracija. Žmogaus teisės: Jungtinių Tautų dokumentai (2000). Vilnius: Lietuvos žmogaus teisių centras.

Dromantienė, L., Šalaševičiūtė, R.(2006).Vaiko teisių apsauga Lietuvoje: socialinių darbuotojų vaidmuo. Socialinis darbas, 5(11),

79-88.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija.Valstybės žinios, 1995, Nr. 60-1501.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos vadovas: patikros lapai (2005). Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Vilnius: Efrata.

Kvieskienė, G.(2005). Pozityvioji socializacija. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas.

Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios, 1992, 33-1014.

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Valstybės žinios, 1996, 33-807.

Rekartienė, E. (2001).Vaikas, ekonomika ir Europos Sąjunga – siekiant vaikams palankios politikos. Vilnius: Europos Tarybos informacijos centras.

Šeimos teisė. Vaiko teisių apsauga (2003). Vilnius:Mūsų saulužė. P.23 – 25.

Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcija. Valstybės žinios, 2003,Nr. 552-2316.

Valdymas atitinkantis vaiko poreikius (2011). htpp//:www.europe.savethechildren.se/./Lith_Lith_webb_final.pdf(žiūrėta2013 – 04 – 03).