VIDUTINĘ PROTINĘ NEGALIĄ TURINČIŲ ASMENŲ UŽIMTUMO „N“ SOCIALINĖS GLOBOS NAMUOSE ANALIZĖ
ŽEMAITIJOS KOLEGIJA
VIDUTINĘ PROTINĘ NEGALIĄ TURINČIŲ ASMENŲ UŽIMTUMO „N“ SOCIALINĖS GLOBOS NAMUOSE ANALIZĖ
BAIGIAMASIS DARBAS
TURINYS
ĮVADAS
PROFESINIŲ KOMPETENCIJŲ, KURIAS SIEKIAMA PADEMONSTRUOTI BAIGIAMUOJU DARBU, SĄRAŠAS
VIDUTINĘ PROTINĘ NEGALIĄ TURINČIŲ ASMENŲ UŽIMTUMAS TEORINIU ASPEKTU…………………………4
Protinės negalios samprata
Užimtumo organizavimo specifika
Darbinėveikla
Meninė veikla
Sportinė veikla
Sociokultūrinis ugdymas
Laisvalaikis..
Užimtumo organizavimo reikšmė protinę negalią turintiems asmenims
Socialinio darbuotojo veikla dirbant su protine negalia turinčiais asmenimis.
VIDUTINĘ PROTINĘ NEGALIĄ TURINČIŲ ASMENŲ UŽIMTUMAS „N“ SOCIALINĖS GLOBOS NAMUOSE PRAKTINIU ASPEKTU
Socialinės globos namų veiklos aprašymas
Tyrimo metodikos aprašymas
Tyrimo rezultatų analizė
Socialinio darbo praktikos refleksija
IŠVADOS
INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS
ANOTACIJA
ANNOTATION
PRIEDAI
ĮVADAS
Kiekvienas žmogus yra vertingas, kkad ir kas jis yra, kad ir koks jis yra, kad ir ką jis sugeba. Pats žmogaus gyvenimas jau savaime yra vertingas ir prasmingas. Visi žmonės turi vienodą teisę į žmogaus vertą egzistavimą. Visuomenė privalo sudaryti tokias pat sąlygas visiems savo nariams. Žmogus turi teisę gyventi, neatsižvelgiant į amžių, negalę, visuomeninę padėtį. Visiems žmonėms, tame tarpe ir žmonėms su negalia, svarbi yra nuolatinė ir reguliari veikla. Veikla žmogui reikalinga kaip duona, nes ji suteikia gyvenimui turinį ir prasmę. Užimtumą galima aapibūdinti kaip įdomų ir ilgalaikį užsiėmimą. Tai gali būti tiek darbinė, tiek nedarbinė veikla.
Temos aktualumas. Žmonių rengimas gyvenimui, užimtumas, savęs vertinimas yra aktuali tema. Pastaruoju metu visuomenės humanistinių nuostatųir demokratinių vertybių plėtra verčia išsamiau domėtis stacionariose globos įstaigose gyvenančių nneįgalių žmonių poreikiais ir užimtumo galimybėmis tenkinant tuos poreikius. Kad pensionato gyventojai jaustųsi pilnaverčiais mūsų visuomenės nariais, kad jų žemesniojo lygmens (fiziologiniai, saugumo, socialiniai) bei aukštesniojo lygmens (saviraiškos, pagarbos) poreikiai kiek įmanoma būtų patenkinami, neįgalųjį reikia įtraukti į prasmingą veiklą. Svarbu išsiaiškinti, kokios galimybės yra organizuoti kuo įvairesnę užimtumo veiklą, kad proto negalės asmenys galėtų pasirinkti priimtiniausią. Asmenų, turinčių vidutinę protinę negalią ir gyvenančių globos įstaigose, užimtumas yra nepakankamai tirtas. Kuo tu remiesi taip teigdama, kad mažai tirtas- čia geras sakinys, bet parašyk kas tai teigia
Negalės ir protinio atsilikimo sampratas bei protinio atsilikimo laipsnius nagrinėjoJ. Kairys (2001), D. G. Myers (2001), J. Ruškus (2002), J. N. V. Daulenskienė (2003), I. Elijošienė (2003), L. Mikulėnaitė (2007).
Užimtumo organizavimo reikšme neįgaliesiems domėjosi D. PPūras(2000), G. D. Myers (2001), L. C.Johnson (2001), I. Leliūgienė (2002), B. Gruževskis (2002).
Užimtumo veiklos organizavimą asmenims su vidutine protine negalia plačiai nagrinėjo A. Piličiauskas (2005), M. Strolia (2005), I. Ruškuvienė (2006), J. Tamašauskienė, A. Urbanovičienė, A. Masiukaitė ir kt. (2007).
Neįgalaus žmogaus buvimas visuomenėje, dėl daugybės psichologinių ir socialinių kliūčių šiandien išlieka itin aktualus. Neįgalūs asmenys, prarasdami įprastą socialinį statusą, neįgauna kito, visuomeniškai stabilaus ir pripažinto. ištrintaAnot J. Ruškaus (2002), socialinio atstūmimo priežastis yra ne pati negalė, o socialinis aasmens statusas ir visuomenės požiūris į žmogų.
A. Germanavičius (2008) pažymi, jog proto negalės asmenis ir jų artimuosius visuomenė yra linkusi stigmatizuoti, dažnai pažeidžiamos jų teisės. O stigmatizacija sukelia ekonominę naštą, dėl jos vengiama kreiptis pagalbos, dėl to dažnėja komplikacijos.
I. Leliūgienė (2002) teigia, kad užimtumas globos įstaigoje organizuojamas ir yra skirtas prarastų darbo ir bendravimo sugebėjimų atnaujinimui arba jų formavimui, bei aktyvaus gyvenimo palaikymui ir formavimui.
Mokslininkė (2003) teigia, kad socialinę ir protinę žmogaus sveikatą stiprina tinkami tarpasmeniniai santykiai. Būti suvoktam kitų – galimybė geriau suvokti save.
Temos problematika.Anot D. Daukantienės (2007), protinęnegalią turintys asmenys sudaro didelę visuomenės dalį. Jungtinių Tautų duomenimis, pasaulyje gyvena beveik dešimt procentų tokių žmonių. Su šia problema susiduria iki 40 proc. gyventojų, įskaitant neįgaliųjų šeimos narius, gimines, kaimynus, draugus, socialinius darbuotojus ir kitus specialistus. Autorė teigia, kad bendras gyventojų skaičius miestuose mažėja, o neįgaliųjų skaičius nuolat auga.
Analizuojant protinę neįgalią turinčių žmonių integraciją į visuomenę, verta paminėti S. Gradeckienės (2002) požiūrį į tai, jog dėmesys sutelkiamas į gebėjimus ir galimybes, o ne į negalią ir apribojimus. Mokslininkė teigia, kad ,,<…> bendradarbiavimo ryšio dėka neįgalieji gauna efektyvią pagalbą, kuri gerina jų gyvenimo kokybę“.
Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis (VPSC), 2006 m. Lietuvoje buvo VPSC
oficialiai registruoti 20 558 asmenyssu pproto ir psichikos negalia. Iš jų – 30 proc. (n=6068) yra neįgalūs dėl proto negalios, o likusioji 70 proc. – dėl psichikos negalios. Bendroje psichikos neįgaliųjų grupėje, 13 proc. (n=2765) sudaro vaikai, iš kurių – 37 proc. (n=1030) pripažinti neįgaliais dėl proto negalios, o 63 proc. (n=1735) − dėl psichikos ligų.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis (Socialinės apsaugos ir darbo ministerija), 2010 šalyje gyveno 267 511 neįgalūs asmenys, gaunantys netekto darbingumo pensijas ar išmokas. Didžiąją dalį neįgaliųjų sudaro asmenys, kuriems nustatytas 30-40 proc. darbingumo lygis, tokių asmenų yra 154 130. Sunkiausią negalią turinčių asmenų yra 34005. Asmenų, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis, yra 63 639. Neįgaliųjų skaičius mūsų šalyje atitinka Jungtinių Tautų Organizacijos duomenis, kad pasaulyje žmonės su negalia sudaro apie 10 procentų visų gyventojų.
Darbo objektas – vidutinę protinę negalią turinčių asmenų užimtumas.
Darbo tikslas – išanalizuoti vidutinę protinę negalią turinčių asmenų užimtumą „N“ socialinės globos namuose.
Darbo uždaviniai:
Apibrėžti protinės negalios sampratą.
Analizuoti protinę negalią turinčių asmenų užimtumo organizavimo specifiką.
Atskleisti užimtumo organizavimo reikšmę neigaliesiems bei socialinio darbuotojo veiklą dirbant su protinę negalią turinčiais asmenimis.
Ištirti vidutinę protinę negalią turinčių asmenų „N“ socialinės globos namuose užimtumą.
Pateikti socialinio darbo refleksiją.
Darbometodai: informacijos šaltinių analizė; pusiau struktūruotas interviu.
Pagrindinių sąvokų žodynėlis:
Protinėnegalia – tai žmogaus būklė, kuriai bbūdingas visų raidos sričių sutrikimas (atsilikimas nuo amžiaus normos), bet labiausiai – pažintinės funkcijos sutrikimas, pasireiškiantis intelekto problemomis (L. Mikulėnaitė, 2007).
Socialinės globos namai (toliau vadinama – globos namai) – tai įstaiga prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau vadinama – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija), kurios paskirtis – užtikrinti ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą suaugusiems asmenims su negalia, dėl kurios jie negali gyventi savarankiškai, naudotis kitomis bendruomenės paslaugomis ir kuriems būtina nuolatinė specialistų priežiūra. Globos namuose apgyvendinami asmenys,kuriems dėl proto negalios ar psichinių sutrikimų nustatytas 0-40 procentų darbingumo lygis, specialusis nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis arba nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Socialinės globos namų nuostatai, 2010).
Sociokultūrinis ugdymas – tai paslauga, kuri teikiama individams, grupėms bei organizacijoms ir kuria siekiama jų kultūrinio ir visuomeninio veiklumo (M. Spierts, 2003).
Meno terapija – tai kūrybinis tikrovės perteikimas vaizdais (R. Mockienė, 2011).
PROFESINIŲ KOMPETENCIJŲ, KURIAS SIEKIAMA PADEMONSTRUOTI BAIGIAMUOJU DARBU, SĄRAŠAS
1. VIDUTINĘ PROTINĘ NEGALIĄ TURINČIŲ ASMENŲ UŽIMTUMASTEORINIU ASPEKTU
1.1. Protinės negalios samprata
LR invalidų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 1 punkte(metai) teigiama, kad invalidumas (negalia) yra tokia kompetentingų institucijų nustatyta asmens būklė, kai asmuo dėl įgimtųar įgytų fizinių bei psichinių sutrikimų visai arba iš dalies
negali pasirūpinti asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų.
Anot J. Ruškaus (2002), negalia yra sąveika tarp asmens ir jo aplinkos ir nėra visiškai aišku, ar sutrikusios psichikos žmogus yra tas, kuris nepasižymi mąstymo ir atminties savybėmis, ar tas, kuris neatitinka šiuolaikinės visuomenės standartų. Konkretaus psichinės negalios apibūdinimo nėra, tačiau ji apibrėžiama kaip harmonijos tarp protinės, fizinės ir dvasinės sveikatos stoka. Autorius pažymi, kad negalia visais žmonijos raidos periodais buvo laikoma skirtingumu, nenormalumu, nukrypimu nuo normos, nuo to, kkas visuotinai pripažinta. Anksčiau minėto autoriaus žmogus, turintis sutrikimų, gali būti arba nebūti neįgaliu, o neįgalus žmogus gali turėti arba neturėti sutrikimų. Individo negalė yra tiek negalė, kiek ji yra kitųžmonių socialinis konstruktas – vaizdinys. Taigi negalė, pasak J. Ruškaus (2002), visų pirma, yra socialinio atsakymo į sutrikimus rezultatas, o pati negalė gali būti apibrėžiama kaip neįgalumo situacija. Adelė, ar tas pat yra proto ir psichinė negalia? Čia ir reikėtų tai pasakyti, arba psichinės negalios neliesti. Kaip tu pati manai?
M. BBarkauskaitė (2001) pabrėžia, jog visi esame bent truputį neįgalūs: ne kiekvienas gali užrašyti dainos melodiją, griežti smuiku, vaikščioti aukštais pastoliais ar lipti kopėčiomis. Dažnam atsiranda širdies ūžesių, galvos migreninių skausmų, iškrypsta stuburas ir panašiai. Įvairios neurozės, neapykantos artimui priepuoliai, narkotikų nnelaisvė. Tai – negalės ir jos yra būdingos dažnam iš mūsų.
„Protiškai neįgalūs visuomenės nariai – tai socialinė grupė, kuri egzistuoja nuo pat žmonijos atsiradimo. Senovės Lietuvoje tokie žmonės buvo laikomi velnio apsėstaisiais ir buvo stengiamasi įvairiom maldom ir užkeikimais, net fizinėmis bausmėmis išvaryti iš jų piktąją dvasią. Lietuvai būnant Sovietų Sąjungos dalimi, neįgalieji buvo ignoruojami kaip nepageidautina valstybės gyventojų grupė ir patalpinami į internatus ar psichiatrijos ligonines“ (Sutrikusio intelekto žmogaus teisės, 2003).
M. Išoraitė (2005) pažymi, jog proto negalios asmens sąvoka nėra tiksliai apibrėžta Lietuvos Respublikos įstatymuose. Todėl yra asmenų, sergančių psichikos ligomis bei turinčių proto negalią identifikavimo problema. Tai nėra homogeninė asmenų grupė, ir jiems teikiama pagalba neturi būti suvienodinta. Įvairiuose teisės aktuose suvienodintai apibūdinami asmenys,sergantys psichikos ligomis bei turintys pproto negalią, ir vartojami skirtingi bendresnio pobūdžio terminai: invalidumas, intelekto sutrikimai, specialieji poreikiai, psichikos liga, proto negalia ir kt.
L. Mikulėnaitė (2007) protinį atsilikimą apibūdina, kaip žmogaus būklę, kuriai būdingas visų raidos sričių sutrikimas (atsilikimas nuo amžiaus normos), bet labiausiai – pažintinės funkcijos sutrikimas, pasireiškiantis intelekto problemomis. Autorė pabrėžia, kad protinį atsilikimą reikia suprasti kaip raidos sutrikimą, pasireiškianti intelekto gebėjimų stoka. Protiškai atsilikusio žmogaus psichikos funkcijų branda atsilieka nuo vadinamųjų sveikų žmonių.
Pasak J. N. V. Daulenskienės (2003), protinis atsilikimas yra silpnaprotystės fforma, kuri pasireiškia dėl nepakankamai arba ydingai besivystančių smegenų. Autorė akcentuoja, jog protinį atsilikimą reikėtų suprasti kaip tam tikrą būklę,kuri gali kilti dėl įvairių priežasčių, tačiau turi nemažai bendrų bruožų, kuriuos lemia šios būklės esmė – raidos anomalija.
Anot A. Germanavičiaus (2008), proto negalė susijusi su sutrikimais, prasidėjusiais vaikystėje. Kartais asmenims su proto negale gali atsirasti psichikos ir elgesio sutrikimų. Jei pastarieji yra sunkūs, gali susiformuoti „mišri negalė“, tačiau paprastai vartojamas terminas, atitinkantis vyraujančią negalės priežastį.
Protinis atsilikimas sudaro gausiausią intelekto sutrikimų grupę.
J. Kairys (2001) teigia, kad protinis atsilikimas yra toks sutrikimas, kuris pasireiškia tuo, kad negrįžtamai pakenkta žmogaus pažintinė veikla (ypač mąstymo procesas), yra neišsivysčiusi valia, emocijos, kamuoja dažnos fizinės negalios.
Protinio atsilikimo sampratoje (Specialiojo ugdymo pagrindai, 2003) akcentuojami trys požymiai: organinis ar funkcinis centrinės nervų sistemos pažeidimas; pažintinės veiklos sutrikimas; negrįžtamas (pastovus) pažintinės veiklos sutrikimo pobūdis. Tik esant visiems trims išvardytiems požymiams galima konstatuoti protinį atsilikimą.
J. Kairys (2001) išskiria keturis protinio atsilikimo laipsnius:
Nežymus;
Vidutinis;
Žymus;
Labai žymus.
D. G. Myers (2001) pateikia taip pat keturis protinio atsilikimo laipsnius:
Lengvas (būdingas intelekto įvertis – 50-70. Suaugusieji, padedami kitų, gali išmokti būtinų socialinių ir profesinių įgūdžių);
Vidutinis (būdingas intelekto įvertis – 35-49. Suaugusieji gali dirbti specialiose dirbtuvėse ir taip bent iš dalies save išlaikyti);
Sunkus(būdingas intelekto įvertis – 220-34. Gali išmokti kalbėti ir labai prižiūrimi atlikti paprastas darbo užduotis, bet apskritai jie nepajėgia mokytis profesijos);
Gilus (mažesnis kaip 20. Būtina nuolatinė pagalba ir priežiūra).
I. Elijošienė (2003) šiandieninėje praktikoje pateikia tokius pat nustatomus protinio atsilikimo laispnius:
Lengvas protinis atsilikimas IQ 50-69. Tikėtina, kad tai gali sukelti kai kurių mokymosi sunkumų mokykloje: dauguma asmenų turi tam tikrų skaitymo ir rašymo problemų. Daugelis suaugusiųjų gali dirbti ir palaikyti gerus socialinius santykius bei dalyvauti visuomeninėje veikloje. Jie iš esmės sugeba užsiimti veikla, reikalaujančia daugiau praktinių, o ne akademinių įgūdžių, tarp to – atlikti nekvalifikuotą ar pusiau kvalifikuotą darbą. Apskritai lengvo protinio atsilikimo žmonių elgesio emociniai ir socialiniai sunkumai bei to sąlygotiporeikiai gydyti ir remti yra panašesni į tuos sunkumus, su kuriais susiduria ir normalaus intelekto žmonės, negu į tas specifines problemas, kurios iškyla vidutinio ir sunkaus protinio atsilikimo asmenims.
Vidutinis protinis atsilikimas IQ 35-49. Dažniausiai tai sukelia žymų protinės raidos sulėtėjimą vaikystėje, bet leidžia įgyti tam tikro savarankiškumo save aptarnaujant. Tačiau daliai šių žmonių reikia priežiūros visą gyvenimą. Suaugę asmenys su vidutiniu protiniu atsilikimu paprastai gali atlikti nesudėtingą praktinį darbą, tiktai būtina kruopščiai paruošti užduotis ir prižiūrėti. Tai, kad suaugę vidutinio protinio atsilikimo žmonės gyventų visiškai savarankiškai, pasitaiko retai. Apskritai šie žmonės yra normaliai judrūs iir fiziškai aktyvūs, ir tai, kad jie sugeba užmegzti kontaktą, bendrauti su kitais, dalyvauti nesudėtingoje socialinėje veikloje, liudija jų socialinį išsivystymą. Daugumai asmenų su vidutiniu protiniu atsilikimu nustatoma organinė etiologija.
Sunkus protinis atsilikimas IQ 20-34. Reikalauja nuolatinės paramos. Šiai grupei būdingi patys žemiausi pasiekimų lygiai. Dauguma sunkaus protinio atsilikimo žmonių kenčia nuo žymių motorikos ar kitų sutrikimų, liudijančių kliniškai reikšmingą centrinės nervų sistemos pažeidimą ar neišsivystymą.
Gilus protinis atsilikimas IQ 20. Savarankiškumas, valyvumas, bendravimas ir judrumas labai apriboti. Dauguma gilaus protinio atsilikimo asmenų yra nejudrūs, nesivaldantys ir gali bendrauti tik labai nedaugeliu rudimentinių neverbalinių formų. Jie beveik arba visiškai negali patenkinti savo pagrindinių poreikiųir todėl juos reikia nuolat prižiūrėti ir padėti jiems. Supratimas ir kalbos vartojimas yra apriboti, geriausiu atveju gali suprasti pagrindinius paliepimus ir ko nors nesudėtingai prašyti.
J. Kairys (2001) pabrėžia, kad tarp šių keturių protinio atsilikimo laisnių yra labai ryškūs skirtumai. Pavyzdžiui, nežymiai sutrikusio intelekto asmenys ugdymo įstaigoje rengiami savarankiškam gyvenimui. Jie yra visiškai atsakingi už savo poelgius. Labai žymiai sutrikusio intelekto asmenys, turintys kompleksinių sutrikimų (be žymaus intelekto sutrikimo, jiems būdingų regėjimo, klausos, motorikos somatinių sutrikimų), dažnai yra prikaustyti prie patalo, nepalaiko jokių ryšių su juos supančiu pasauliu. Keletą dešimtmečių vidutinio, žymaus ir labai žymaus intelekto sutrikimo asmenys
visame pasaulyje buvo laikomi nemokytinais, todėl jiems buvo uždarytos visų ugdymo įstaigų durys.
Apibendrinantgalima teigti, kad protinė negalia yra tokia kompetentingų institucijų nustatyta asmens būklė, kai asmuo dėl įgimtų ar įgytų fizinių bei psichinių sutrikimų visai arba iš dalies negali pasirūpinti asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų. O protinį atsilikimą galima laikyti tokiu raidos sutrikimu, kuris pasireiškia intelekto gebėjimų stoka. Tačiau protinį atsilikimą galima konstatuoti tik tada, kai jau yra organinis ar funkcinis centrinės nervų sistemos ppažeidimas, pažintinės veiklos sutrikimas, negrįžtamas (pastovus) pažintinės veiklos sutrikimo pobūdis. Visa. Kita neblogai
1.2. Užimtumo organizavimo specifika
ČIA REIKĖTŲ TOS MEDŽIAGOS IŠ DĖSTYTOJOS
1.2.1. Darbinė veikla
Anot D. Budavičienės, E.Buroko ir kt. (2006) suaugusiems žmonėms darbas yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Autorių teigimu, žmonės, turintys proto negalią, gali kurti ne tik rankdarbius, bet galėtų kūrybiškai atlikti ir aplinkos bei patalpų tvarkymo, asistavimo ir kitus panašius darbus.
Pasak E. Elijošiaus (2000) žmogaus ugdymas darbu yra vienas iš svarbiausių asmenybės formavimo elementų.
J. Ruškus (2002) pažymi, jog ddarbinė veikla stiprina socialinius vaidmenis ir statusą, suteikia socialinio ir kultūrinio pripažinimo jausmą.
Pasak L. Žalimienės (2003) visose socialinių paslaugų įstaigose turi būti teikiamos darbo terapijos ir užimtumo paslaugos.
Gyventojo darbinė veikla organizuojama siekiant palaikyti ir skatinti jo savarankiškumą,motyvaciją pačiam savimi pasirūpinti, tt.y. savo savarankiškumo lygiu tvarkyti savo kasdienį gyvenimą. Darbinė veikla padeda asmeniui naudotis savo žiniomis ir įgūdžiais, juos tobulinti, suteikia savarankiškumo, pasitikėjimo savimi ir aplinkiniais.
L. Žalimienė (2003) pažymi, jog darbo terapijos ir užimtumo paslaugos skirtos pagerinti kliento gyvenimo kokybę per darbo veiklą, užimtumą. Jomis siekiama ugdyti kliento apsitarnavimo įgūdžius, darbo užimtumo kasdienėje veikloje įgūdžius, gebėjimus, kurie reikalingi konkrečiai darbo veiklai (pvz., mokymas tam tikrų darbo operacijų, kurios leidžia dalyvauti konkrečioje veikloje). Šios paslaugos padeda išlaikyti klientų fizinį aktyvumą, skatina juos užsiimti įdomia veikla, apsitarnauti patiems, priprasti ir išmokti naudotis kompensacine technika ir panašiai.
L. Žalimienė (2003) nurodo tokį užimtumo ir darbo terapijos paslaugųpobūdį:
apsitarnavimo įgūdžių ugdymas;
elementarių darbo įgūdžių ugdymas;
darbo operacijų ar kitokios veiklos mokymas (pvz., piešimo, lipdymo ir kt.);
darbų ppagal pomėgius (mezgimas, siuvimas, pynimas ir t.t.) organizavimas;
žemės ūkio darbų, įvairių buities darbų organizavimas;
aplinkos, patalpų tvarkymas ir t.t.
Autorė akcentuoja, kad kuo labiau pagal individualias galimybes būtų įtraukiami ir patys klientai į paslaugų teikimą. Klientams turi būti sudaromos galimybės patiems rūpintis savo higiena, aplinkos sutvarkymu, atlikti smulkius buities darbus, dalyvauti ruošiant maistą, apsiperkant.
R. Makočiūnaitė ir L. Trebienė (2002) siūlo šiuos darbinės veiklos prioritetus:
Mokyti darbštumo paliepus, paprašius, pačiam neįgaliajam jaučiant poreikį;
Skatinti asmenų savarankiškumą, įgyjant mokėjimų ir įgūdžių;
Naudoti individualizuotus praktinio darbo mmetodus;
Siekti, kad visi darbinio ugdymo užsiėmimai sudarytų vientisą sistemą;
Asmenis ugdyti nuolat, kad būtų išvengta tolesnio negalės proceso.
Be to autorės nuomone darbas patenkina asmens, turinčio negalių poreikius. Anot J. Ruškaus (2002) darbas leidžia:
Siekti konkretumo, konfrontacijos su pirmine medžiaga, kūrybinių poreikių realizavimo;
Bendrauti su kitais žmonėmis per materialius tarpininkus (molis, įrankiai, dažai);
Išmokti elgtis su daiktu, siekti iš jo padaryti kažką skirtingo, naudingo.
Apibendrinant galima teigti, kad darbinės veiklos organizavimas asmenimssu vidutine protine negalia yra labai svarbus, nes pagerėja kliento gyvenimo kokybė. Tiesiog, darbas tiek sveikajam, o tuo pačiu ir neįgaliajam yra labai svarbus. Darbui skiriame nemažą savo gyvenimo dalį. Darbas yra ne tik mūsų materialinės gerovės šaltinis. Dirbdami patinkantį darbą jaučiame pasitenkinimą. Darbe atsiveria plačios bendravimo galimybės: čia įgyjame draugų, su kuriais smagu dalytis mintimis, patirtimi ir idėjomis.
1.2.2.Meninė veikla
A. Piličiauskas (2005) pabrėžia, kad ypatingą vietą žmogaus gyvenime užima menas. Meno jėga skatina dvasios brandą, padeda suvokti sudėtingus gyvenimo reiškinius. Pagrindinės meno funkcijos: estetinio pasigėrėjimo, pažintinė, auklėjamoji, psichoterapinė yra tarpusavyje susijusios ir papildydamos vieną kitą, sudaro vieningą visumą.
R. Mockienė (2011) menąapibrėžia kaip kūrybinį tikrovės perteikimą vaizdais. Formas, vaizdus kurianti veikla „neišverčia“ aplinkos vertybių į kokią nors labiau visiems prieinamą kalbą naudodamasi simboliais ir ženklais, nes juos kiekvienas kūrėjas gali pasirinkti pats. Meno suvokimas remiasi ppatirtimi. Taigi jis gali būti skirtingai suprantamas, aiškinamas ir tuo pasireiškia meno universalumas.
Anot autorės svarbiausia yra komunikacija, atsirandanti meno pagrindu. O tai yra gilinimasis į save patį, bendravimas, norint suprasti esmines gyvenimo vertybes. Tad menas iškyla kaip tobuliausia kalba, skirta žmonėms bendrauti. Ypač tais atvejais, kai žodinis bendravimas sunkus arba neįmanomas.
R. Mockienė (2011) išskiria filosofo, menotyrininko Charles Lalo penkias esmines meno funkcijas:
Pramoginė (menas, kūryba neatsiejami nuo žaidimo – stebėdamas meno kūrinį, žmogus tarsi nutolsta nuo realaus gyvenimo, pajunta dvasios pilnatvę).
Katarsinė (aistrų išgryninimas, apvalymas nuo neigiamybių).
Techninė (menas laikytinas savita dvasios technika, kiekviena meno šaka – tai vis šiek tiek kitokia dvasios technika).
Gyvenimo suintensyvinimo (žmogus suvokdamas meno kūrinius, stipriau jaučia ir labiau suvokia pačią tikrovę).
Per šių savybių prizmę nesunku suvokti, kodėl menas yra mums, o ypač turintiems negalę, toks svarbus ir reikalingas.
Kūrybiniame procese, iš vienos pusės, asmuo atsipalaiduoja, nutolsta nuo egzistuojančios realybės, realizuojasi kaip asmenybė, pajunta dvasios pilnatvę, yra stimuliuojamas labiau pasitikėti savo jėgomis, pasijusti vertingu. Iš kitos pusės, tai skatinajį į realų gyvenimą pažvelgti optimistiškiau, išgrynina jo emocijas, įkvepia naujiems darbams. Taigi menas mus atitolina nuo gyvenimiškų rūpesčių, o tuo pačiu grąžina į gyvenimo realybę stipresnius, labiau savimi pasitikinčius, suteikia vilties, tikėjimo gėriu.
Pasak I. Ruškuvienės (2006), meninė veikla yra kaip saviraiška, kkuri teikia pozityvių išgyvenimų. Kūrybinis procesas tuomet turi verbalinės ar neverbalinės komunikacijos ir saviraiškos prasmę. Protinę negalę turinčių asmenų kūryba pasižymi naivumu, tyrumu, atvirumu, nuoširdumu, spontaniškumu. Kūrybiniam procesui ypač reikšmingas spontaniškumas, kuris leidžia laisvai ir drąsiai naudotis meninės raiškos priemonėmis.
A.Vilkelienė (2011) remdamasi H. Garnerio teigimu, kad „žmogui yra būdingas daugialypis intelektas: muzikinis-ritminis, erdvinis, lingvistinis, kinestezinisir kt., mano, kad vieni labiau linkę šokti, kiti mėgaujasi spalvomis, tobulina savo gebėjimus dainuodami ar vaidindami.
Dailė.Pasak A. Piličiausko (2005), dailiniame ugdyme tikslas turėtų būti realizuojamas dviem kryptimis: pirma, asmuo turėtų įsisąmoninti savo kūriniais perteikiamus išgyvenimus ir juos sąlygojančią asmeninę vertybinę sistemą, kurią paskui galima sąmoningai koreguoti; antra, – suvokti kitų dailininkų kūriniais perteikiamas vertybes, kurios plėtotų jo jautrumą ir pastabumą įvairiems socialinės aplinkos reiškiniams ir spartintų šių reiškinių prasmės pagavą. Anot autoriaus svarbu stebėti protinę negalę turinčio asmens kūrybos procesą, mėginti išklausyti ką asmuo savo piešiniu vaizduoja, bandyti išsiaiškinti, kokia prasmė slypi už vaizduojamųjų objektų, padėti suformuluoti kūrinio pavadinimą, jei niekaip negali įvardyti pats. Dailinė saviraiška padeda jausmų ir intelekto pusiausvyrai, kuri svarbi kiekviename neįgalaus asmens raidos etape.
A. Urbanovičienė, A. Masiukaitė ir kt. (2007) akcentuoja, jog net ir talentingų proto negalios asmenų darbai yra daugiau ar mažiau statiški, su dažnai pasikartojančiais motyvais, dekoratyvūs. Tačiau
šie darbai neretai stebina netikėtais, iš pasąmonės gelmių išplaukusiais vaizdiniais. Tas, lyg atsitiktinis, rezultatas ir yra žavioji šių darbų pusė.
Dailės terapija leidžia panaudoti vidinius savigynos išteklius, glaudžiai susijusius su kūrybinėmis galiomis. Dailės terapija atskleidžia kitus bendravimo būdus, t. y. galima siekti konstruktyvių santykių, nes lengviau pakeisti destruktyvų elgesįkonstruktyviu, nei panaikinti neigiamus įgūdžius (Naujovės socialiniame darbe, 2003).
Keramika. Kalbant apie proto negalę, prasmingą veiklą ir rankų darbus, jų tarpusavio sąsajų norėtųsi ieškoti per bendražmogiškąsias patirtis. Pasak J. Tamašauskienės (2006) remdamiesi ne tik aasmenų, turinčių proto negalią, skirtybėmis, bet ir minėtomis sąsajomis, galėtume bendradarbiauti, įprasmindami kartais iš pažiūros lyg ir betikslę veiklą, pagrįstai bei motyvuotai kurti, taikydami įvairius darbo bei ugdymo metodus. Kaip žinome iš istorinių ir archeologinių šaltinių, keramika yra vienas seniausių amatų, gimusių žmonijos priešaušryje, kurį poetiškai galėtume palyginti su mūsų vaikyste, kai visos patirtys ir pažinimai dar priešakyje. Pastebėti, pajusti, patirti, pritaikyti – tai ir žmonijos vystymosi pagrindas, ir nuolat besikartojanti mūsų darbo pradžia,išeities taškas, kūrybiškas žaidimas. Galbūt mūsų protėviai, įįmynę molingoje dirvoje pėdsaką ir pastebėję, kad vėliau jis laužo ar gaisro liepsnos sutvirtintas savyje išlaiko vandens sankaupą, panaudojo jį kaip pirmąjį molinį indą. O vėliau per mąstymą, darbinius įgūdžius ir estetinę pajaustą peraugo į tai, ką šiais laikais vadiname kkeramikos menu.
Šios patirtys, būdingos visiems, gyvenantiems šioje žemėje žmonėms, nepriklausomai nuo prigimties savybių, gebėjimų ar gyvenimo būdo, gali tapti įkvėpimo šaltiniu kuriant ir atliekant terapines, sensomotorines ar relaksacines užduotis. Taigi susieti, perkelti, transformuoti, suderinti, suteikti norimą formą konkrečiai turimai medžiagai – viso šito turime mokytis pirmiausia patys, kad vėliau visu tuo galėtume dalytis su tais, kurių ugdymas mums patikėtas.
Kaskart vis tiksliau ir tuo pat metu lyg ir iš naujo formuojant darbo įgūdžius, kad rastųsi džiaugsmą nešantys saitai. Rezultatai visuomet yra, tik juos pastebėti irgi reikia mokytis, nes jie reiškiasi ir asmens, turinčio proto negalę, formavimo lygiu, ir konkretaus sukurto objekto ar bent jau paties kūrybos proceso lygiu. Taigi ir mokymo, ir darbo procesai, kurių metu bendradarbiaujama su asmenimis, turinčiais proto nnegalę, yra ganėtinai slėpiningi.
Dirbant su asmenimis, turinčiais proto negalę, molis – labai dėkinga priemonė ir ta prasme, kad jo neįmanoma sugadinti. „Molio gabalėlis turi unikalią savybę – jis padeda asmeniui užsimiršti ir tuo pačiu įsijungti į nuostabų žaidimą, skatinantį nuolatinę kaitą ir neleidžiantį pralaimėti. Toks žaidimas nereikalauja daug pastangų.Molis yra be galo plastiškas, todėl šios medžiagos rutuliukas neįgalaus asmens rankose gali labai greitai tapti blyneliu, kirmelyje ar paprasčiausiu „lesalu“ – trupinėliais įsivaizduojamiems paukščiams. Tai ypač svarbu, nes neįgalusis pamato, kad jjis daug ką gali pakeisti, kad jo rankose molio gabalėlis įgauna vis kitokius pavidalus ir tai nereikalauja labai daug pastangų“
„Labai svarbu sutelkti dėmesį į tai, kas dažniausiai yra sunkiausia asmeniui, turinčiam proto negalią, t. y. į sugebėjimą abstrakčiai mąstyti. Neįgaliajam yra būtinas pačių įvairiausių formų praktinis pažinimas, pavyzdžiui: parodų ir muziejų lankymas, ekskursijos, meno bei gamtos albumų peržiūra, muzikos klausymasis, pokalbiai ir pan. Visa tai yra parengiamieji darbai, reikalingi prieš paprasčiausių karoliukų ar ornamentų lipdymą. Kūrybiškumo ugdymui svarbus ne tik medžiagos, meniniųišraiškos priemonių pažinimas, bet ir bendra veikla.
Labai svarbu akcentuoti molio, kaip medžiagos pigumą ir „švarumą“. Molis yra lengvai prieinamas. Dažnai jis guli čia pat, po mūsų kojomis. Reikia tik suvokti reikšmę, o tai suvokus, noriai ir su džiaugsmu, kartu su molio gabalėliu išsirengti į netikėtų atradimų kupiną kūrybos šalį“(M. Strolia, 2005).
Muzika. Protiškai atsilikusių asmenų muzikavimo tikslai gali būti į pagrindines kryptis:
Turiningos laisvalaikio veiklos mokymas;
Muzikinių estatinių gebėjimų lavinimas;
Bendrųjų gebėjimų plėtotė;
Muzikinių estetinių poreikių tenkinimas.
Siekiant, kad muzikinis šių asmenų ugdymas atitiktų strateginius (socialinės integracijos ir gyvenimo kokybės gerinimo) tikslus, visos minėtos kryptys yra reikšmingos ir turėtų būti derinamos kaip sudedančioji dalių visuma, atsižvelgiant į konkretaus protiškai atsilikusio intelekto asmenų muzikinio ugdymo programos dalį sudaro jų muzikinių gebėjimų lavinimas ar pasirengimas turiningai llaisvalaikio veiklai. Tačiau vidutinio bei žymaus protinio atsilikimo asmenų muzikavimas visų pirma turėtų būti siejamas su bendrųjų gebėjimų (kognityvinių, socialinių, emocinių, motorinių) plėtote ir jų muzikinių estetinių poreikių tenkinimu.
Jau nuo seniausių laikų muzikai, giesmei buvo suteikiamos gydomosios, magiškos galios. Muzika lydėjo žmogų šventėse, apeigose, sielvarto ir nusiraminimo valandėlę. Muzikinę veiklą galima suskirstyti į muzikos klausymą, atlikimą, kūrybą bei improvizaciją. Kiekvienoje iš jų ypatingasis asmuoatranda savo galimybių sritį. Gal jis prikaustytas prie vežimėlio ir išgali tepajudinti ranką? Tuomet jis pritars varpeliu. O gal jis artistas? Tada gali prireikti ilgų mėnesių (gal net metų), užsiėmimuose groti ar dainuoti žmogui, kuris, atrodo, jo nepastebi. Dainelės apie žmogaus kūną: kojas, rankas, akis – padeda sutrikusio intelekto vaikui geriau pažinti save (A. Vilkelienė, 2011).
Kitas gyvybingas, tačiau primirštas muzikinio ugdymo šaltinis yra tautinė muzika. Teigiama, kad daugelį liaudies menui būdingų bruožų žmogus paveldi genetiškai, todėl jam yra artima dainų intonacijos, malonūs spalvų deriniai. Lietuvių liaudies dainų turinys dažnai šiuolaikiniam miesto asmeniui yra svetimas dėl to, kad jis nebemato artimo, malimo darbų, o apie linus žino tik iš audinio pavadinimo.
Teatras. A. Urbanovičienė, A. Masiukaitė ir kt. (2007) (pasak S. Bilskytės) teatrasyra tokia sistema, kuri reikalauja iš aktoriaus kūrybinės būsenos, kuri leistų jam scenoje „išgyventi“ visas kuriamo vvaidmens emocijas ir dvasinius pojūčius. Tačiau dirbant su žmonėmis, turinčiais proto negalią, bet kokia „sistema“ praranda savo prasmę. Čia pagrindinį žodį taria neįgalieji. Jie siūlo savo „sistemą“, naikinančią visas ribas.
Anot autorės teatras yra meno terapija, ugdanti mūsų jausmus ir intuiciją, lavinanti vaizduotę bei fantaziją, stiprinanti bendravimo įgūdžius, atsakomybę, plečianti mūsų dvasinio gyvenimo ribas.
Kaip teigia S. Bilskytė, kad teatras, kaip viena iš meno išraiškos formų, perteikia žmogaus dvasinį pasaulį. Viso kūrybinio darbo rezultatas tampa spektakliu, kurio pagrindinė ašis yra artistai. Taigi nuo kiekvieno dalyvio priklauso bendro kūrybinio darbo sėkmė. Visi vaidmenys yra labai svarbūs. Scenoje patirtas džiaugsmas neįgaliųjų širdyse išlieka labai ilgai, skatindamas juos dar labaiu stengtis kuriant savo pasirinktą vaidmenį.
Neįgaliųjų žmonių psichofizinės galimybės ribotos. Jie savitai išreiškia save ir gyvenime, ir tuo labaiu scenoje, kur ribų nėra, kur kiekvienas ryškus savitumas yra originalus bei nepakartojamas. Kūrybiniame procese „negalia“ yra viena iš meninės išraiškos priemonių, kurios nereikia nei varžyti, nei dailinti. Jai reikia suteikti prasmingą erdvę ir logišką, pagrįstą veiksmą.
Teatralizuota meninė raiška ypatingajam asmeniui pasak A. Vilkelienės svarbi dėl to, kad jis čia gali tapti kitu, persikūnyti į augalą, gyvūną, kitą asmenį, išgyventikitokius jausmus ir taip tarsi išplėsti savo asmenybės ribas. Jausmų išgyvenimas susitapatinus su personažu apsaugo patį atlikėją nuo
kaltės jausmo, savęs sumenkinimo ir, pasislėpus „už kaukės“, padeda išreikšti susikaupusius sunkius jausmus. Dramos terapijos pradininkas yra J. Moreno. Šios srities specialistai bendraudami su savo pacientais dažnai naudoja kaukes, kurios perteikia skirtingas emocijas. Kaukė yra kaip uždanga, padedanti žmogui, reiškiant savo jausmus, atsiriboti, pasislėpti, jaustis saugesniam. Prieš parinkdamas ugdytiniams vaidmenis, kaukes, mokytojas ar dramos būrelio vadovas turi juos gerai pažinti, numanyti jų išgyvenimus. Yra pasitaikę atvejų, kai siužetai ar parinkti vaidmenys, užuot sužadinę teigiamus jausmus, sukėlė neigiamus prisiminimus, praradimus, neviltį. JJudriems ir nervingiems siūlomi ramūs vaidmenys, droviems – daugiau energijos reikalaujanti veikla.Anot autorės stebėdamas spektaklį, kuriame vaidina ypatingasis, neįgalus asmuo, žiūrovas turi atsisakyti įprastinio požiūrio į teatrą. Pagrindinė rolė čia yra žmogaus negalė. Ji matoma, bet viskas taip teisinga, kad dialogas tarp žiūrovo ir artisto atsiranda nejučia.
A. Urbanovičienė, A. Masiukaitė ir kt. (2007) S. Bilskytė pabrėžia, jog spektaklį žiūrėti lengva, kai artistai vaidindami jaučiasi laisvai, bet tiksliai žino logišką veiksmo planą. Malonu, kai iškilus nedideliems trukdymams neįgalūs aktoriai nepasimeta scenoje iir gali praturtinti savo vaidybą trumpomis improvizacijomis, gimstančiomis čia pat, šią akimirką. Tiesa, tai pavyksta ne visiems.
Apibendrinant galima teigti, kad neįgalieji nėra nieko nesugebantys asmenys, jie, kitaip negu kartais mano sveikieji, geba dalyvauti meninėje veikloje, išreikšti save per muziką, dailę, tteatrą, keramiką ir t.t. Protinę negalią turinčių asmenų meninis ugdymas grindžiamas terapiniu asmenybės psichikos harmonizavimo principu. Tačiau, siekiant šio tikslo, tinka visos meninės veiklos sritys – muzika, dailė, teatras, keramika, nes visas jas vienija simbolių kalba. Tiesiog, asmenys dalyvaudami įvairiuose užsiėmimuose, gali pilnai panaudoti savo kūrybines galias.
1.2.3. Sportinė veikla( GAL JI LABIAU SIETINA SU LAISVALAIKIU?)
L. Žalimienė (2003) pažymi, jog įstaigose turi būti sudarytos sąlygos sportuoti. Gali būti sudaromos sąlygos užsiimti įvairių rūšių sporto veikla, atsižvelgiant į gyventojų poreikius ir įstaigos galimybes.
Negalę turintiems asmenims sportinė veikla yra galimybė realizuotisavo poreikius, galimybes, užmegzti santykius su kitais visuomenės nariais, socialinėmis grupėmis, institutais, organizacijomis ir visuomene. Išėjimas į kitas aplinkas sukuria galimybę jiems pranešti apie save, apie savo gebėjimus, ugdyti savo ir kitų ttolerancijos, kitoniškumo priėmimo gebėjimus.
Sportinių šakų įvairovė sudaro galimybę globos įstaigos gyventojams rinktis sportinę veiklą pagal savo gebėjimus bei fizinę ir psichinę sveikatą (Sportinė veikla, 2010).
1.2.4. Sociokultūrinis ugdymas
Pasak V. Baršauskienės ir I. Leliūgienės (2001), sociokultūrinė veikla yra specifinė bendruomeninio ugdymo sritis, kuri sudaro palankias sąlygas įvairios socialinės padėties, įvairių tautybių ir įvairių amžiaus žmonėms realizuoti savo socialinius, kultūrinius, švietimo poreikius,siekiant sėkmingai integruotis į aplinką.
M. Spierts (2003) pateikia pagrindinius sociokultūrinio darbo su žmonėmis turinčiais negalę tikslus:
Bendruomeninė veikla, kaip valstybinės – visuomeninės ir ssocialinės – pedagoginės neįgalaus žmogaus palaikymo sistema.
Pageidaujamų paslaugų teikimas.
Veiksmų, nulemiančių elgesio pasireiškimą, išaiškinimas.
Neatidėliotinos pagalbos suteikimas atsidūrusiems sunkioje gyvenimo situacijoje.
Socialinės aplinkos humanizavimas.
Dirbant su neįgaliais žmonėmis yra atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmiausia turi būti palaikoma jau sukurta sistema, t. y. jis gauna papildomas paslaugas, priklausomai nuo savo poreikių, be to, jam gali būti suteikta kita skubi (neatidėliotina) pagalba ypač sunkiais atvejais (pvz., netekus artimo žmogaus, pablogėjus sveikatos būklei ir t.t.).
Autoriaus teigimu sociokultūrinis darbas susideda iš trijų socialinės veiklos krypčių: bendruomenės darbo, kultūrinio lavinimo, meno kūrybos. Sociokultūrinį veiklos pobūdį lemia išskirtinių tikslinių grupių skaičius. Galimi du jų skirstymo būdai:
Pagal amžiaus grupes.
Pagal socialinius politinius kriterijus.
M. Spierts (2003) sociokultūrinį darbą įvardija, kaip paslaugą, kuri teikiama individams, grupėms bei organizacijoms ir kuria siekiama jų kultūrinio ir visuomeninio veiklumo. Sociokultūrinės veiklos pagrindas dažniausiai (bet ne visada) yra laisvalaikis ir įvairios jo formos. Nors veikla gali būti orientuota ir į darbą, profesinį rengimą, rūpybą ar švietimą, bet socioklutūriniai darbuotojai bendrauja su žmonėmis pirmiausia jų laisvalaikiometu, dažniausiai sociokultūrinis darbas vyksta savanoriškumo principu.
Sociokultūriniam darbui būdinga didelė veiklos sričių įvairovė, kurios ir sudaro darbo esmę. Veiklos sričių įvairovė skirstoma į keturias pagrindines sritis: rekreaciją, švietimą, meną ir pačios bendruomenės kūrimą.
M. Spierts (2003) išskyrė tokius sociokultūrinio darbo principus, kurie gali būti ttaikomi ir neįgaliųjų asmenų bendruomeninėje veikloje:
Sociokultūrinis darbas atliekamas, atsižvelgiant į įvairių gyventojų grupių iniciatyvas ir poreikius, į žmonių darbo bei gyvenimo sąlygas, gyvenamosios vietos lygmeniu. Kiekvienas neįgalus asmuo, kaip ir sveikas, turi savo poreikių, tam tikrų pomėgių ir gebėjimų, kurie turėtų būti tenkinami jų gyvenamojoje vietoje.
Sociokultūrinis darbas skiriamas grupėms ir asmenims, kurie įvairiais atžvilgiais atsidūrė visuomenės gyvenimo nuošalėjeir ne savo noru tapo priklausomi nuo kitų paramos. Jų visuomeninė, socialinė bei kultūrinė padėtis lemia sociokultūrinio darbo pasiūlą ir metodus. Neįgalieji yra priklausomi nuo savo negalios, tačiau tai, nepriklauso nuo jų norų, kiekvienas iš jų norėtų būti sveiku ir nepriklausomu.
Skatinamas aktyvus gyventojų dalyvavimas sociokultūrinėje veikloje, saviveikla bei savanorių darbas, sukuriamos palankios sąlygos ir galimybės užsiimti tokia veikla. Aktyvinimas bendruomenėje per saviveiklinę veikla yra pats populiariausias, savanoriška veikla vykdoma nepakankamai, tačiau tai pagrindinė terpė, kur galėtų sveikieji įsijungti, padėdami negalią turintiems asmenims.
Sociokultūrinis darbas organizuojamas gyvenamojoje vietoje, todėl jo institucijos yra lengvai prieinamos gyventojams ir fiziškai, ir psichologiškai. Sociokultūrinis darbas suteikia žmonėms galimybę bendrauti vieniems su kitais, dalyvauti veikloje ir jaustis aktyviais bendruomenės nariais. Be abejo, sociokultūrinis darbas bendruomenėje – tai prielaida būti visiems kartu nepriklausomai nuo negalios ar sveikatos būklės, socialinio sluoksnio padėties, išsilavinimo ar amžiaus.
Sociokultūrinis darbas suteikia žmonėms galimybę orientuotis visuomeniniame ir kkultūriniame gyvenime, formuoti savo kultūrines ir visuomenines nuostatas, tobulinti savo vidinį pasaulį ir veikloje atskleisti savo galimybes.
Erdvė individualiems pageidavimams bei siekiams išreikšti nėra beribė. Pageidavimai yra išraiška, siekiant realizuoti save kaip atskirą individą. Neįgalus asmuo turi savo raiškos formas, jam daug sudėtingiau pačiam jas identifikuoti ir realizuoti, todėlypač svarbi bendruomenės parama padėti saviraiškos srityje.
Taigi, apibendrinant galima daryti prielaidą, jog neįgaliųjų asmenų sociokultūrinis ugdymas vykdomas papildant institucijų veiklą, teikiant socialines, švietimo ir kitas paslaugas. Sociokultūrinė veikla sudaro palankias sąlygas neįgaliesiems realizuoti savo socialinius, kultūrinius, švietimo poreikius, siekiant sėkmingai integruotis į aplinką.
1.3. Užimtumo organizavimo reikšmė neįgaliesiems
Dar visai neseniai daugumos žmonių grupių, gyvenančių socialinės globos institucijose, gyvenimas buvo nesibaigiantis laisvalaikis. M. Spierts nuomone tam, kad nuo ko nors pailsėti, reikia turėti darbą, mokslą ar kokį kitą užsiėmimą. Pats reikšmingiausias asmens pastangų kūrinys – jo paties asmenybė. Asmenybės galia pasireiškia tose saviraiškossrityse, kur gali plėtotis asmens savigarba ir savastis, nes nuo savigarbos stiprumo priklauso daugelis žmogaus elgesio aspektų.
Žmogaus gyvenančio globos įstaigoje gyvenimo kokybė priklauso nuo kasdieninės veiklos. Kuo ta veikla aktyvesnė, tuo gyvenimas tampa kokybiškesnis. Turiningai organizavus laisvalaikį ir kultūrinę veiklą galima sustiprinti psichikos sutrikimų turinčio žmogaus pasitikėjimą savimi, jausmą, kad jis – visuomenės dalis, padėti žmogui pasijusti savarankišku ir nuolatinės personalo globos
nereikalaujančiu asmeniu.
M. Išoraitė (2005) akcentuoja, jog vienas iš efektyviausių būdų integruoti proto negalios žmogų į visuomenės gyvenimą yra jo užimtumas, t. y. darbinė veikla. Suprantama, kad žmogaus su negalia darbas dažnai negali būti labai produktyvus ir intensyvus, bet jo labai didelė socialinė vertė.
Dėl veiklos naudos neįgaliesiems vieningai pritaria dauguma autorių.
Anot D. Budavičienės, E. Buroko ir kt. (2006) kiekvienam suaugusiam demokratinės visuomenės nariui darbas yra tikrai svarbi visaverčio gyvenimo sąlyga. Darbui skiriame nemažą savo gyvenimo dalį. Darbe atsiveria plačios bendravimo galimybės: ččia įgyjame draugų, su kuriais smagu dalytis mintimis, patirtimi ir idėjomis. Ne mažiau svarbus darbas yra ir suaugusiems, turintiems proto negalią.
Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje vienas prioritetų buvo darbinio užintumo sistemos kūrimas suaugusiems žmonėms, turintiems sunkią ir vidutinę proto negalią. Tuo laikotarpiu spręsti šį nelengvą uždavinį buvo patikėta naujai besikuriančioms socialinių paslaugų įstaigoms – dienos (darbo) centrams. Deja, Lietuvoje darbinis užimtumas iršiandien tebelieka pačių dienos centrų problema. Kokius darbus ir kaip turėtų dirbti žmonės, turintys proto negalią? Kaip šių žmonių darbo rrezultatus pristatyti visuomenei? Aiškių atsakymų į šiuos klausimus dar neturime. Tačiau pirmieji žingsniai jau žengti.
Pasak R. Carter ir S. K. Golant (2002), darbas neįgalius žmones, kaip ir mus visus praturtina. Iš jų negalima atimti teisės dirbti, jei jie sugeba atlikti ssavo pareigas. Darbas teikia gyvenimui struktūrą ir prasmę. Be to darbas teikia galimybę bendrauti su draugais ir kolegomis, leidžia neįgaliems žmonėms pasijausti, kad jie yra bendruomenės nariai.
„Žmogiškasis augimas reiškia neįgaliųjų tarpusavio santykių išmokimą. Darbo metu, neįgalūs žmonės, išmoksta priimti sprendimus ir būti atsakingu už savo darbo rezultatus ir save. Neįgalus žmogus atranda, kad jis gali kurti, daryti kažkąnaudinga, tai padeda jam suvokti savo vertę“ (J. Ruškus, 2002).
Veikla gali padėti keisti sistemų ar individų funkcionavimo būdus. Būtent per veiklą išmokstama daugelio įgūdžių, būtinų adekvačiam funkcionavimui. Asmenų socializacija pagal visuomenės įprastą patirtį ir kultūrą labai priklauso nuo pasirinktos veiklos. Veikla yra priemonė tobulinti socialinio funkcionavimo įgūdžius, taip pat būdas pažinti save, skatina sėkmę, kuri savo ruožtu didina savęs vertinimą, įskaitant teigiamą savęs ssuvokimą ir kompetenciją.
C. L. Johnson (2001) teigia, kad veikla yra jausmų ir emocijų iškrovos forma, moko elgesio modelių ir disciplinos, suprasti veiklos partnerius ir kelia statusą. Ji gali suteikti galimybę priimti ir įgyvendinti sprendimus, formuoti santykius ir spręsti konfliktus. Veikla skatina socialinį funkcionavimą užtikrindama normalią raidą.
I. Leliūgienė (2002) akcentuoja, jog užimtumas globos įstaigoje organizuojamas ir yra skirtas prarastų darbo ir bendravimo sugebėjimų atnaujinimui arba jų formavimui, bei aktyvaus gyvenimo palaikymui ir formavimui.
Pasak G. D. Myers (2000), žmogaus gyvenimo kkokybė priklauso nuo kasdienės veiklos. Kuo ta veikla aktyvesnė, tuo gyvenimas tampa kokybiškesnis. Iš tiesų laimingi yra tie, kuriuos įvairi veikla ar poilsis įtraukia taip, kad jie gali natūraliai atsiduoti pasirinktai veiklai.
Anot D. Pūro (2000), neturėdami naudingos veiklos, daugelis negalę turinčių asmenų gyvena nematydami gyvenimo tikslo ir prasmės, kasdieniais palydovais jiems tampa nuobodulys ir monotonija. Neturėdami užsiėmimo dauguma laiką „užmušinėti“ pradeda vartodami alkoholį, intensyviairūkydami.
D. Žvikaitė (2000) teigia, jog visame pasaulyje bei įvairiuose visuomenės sluoksniuose yra neįgalinčių asmenų ir jų skaičius vis didėja. Visuomenės nemokšiškumas, nesirūpinimas, prietaringumas ir baimė yra pagrindiniai socialiniai reiškiniai, kurie ilgainiui neįgaliuosius atskyrė nuo visuomenės ir sulėtino jų raidą, todėl dabar, būtent pati visuomenė ir privalo gražinti neįgaliesiems duoklę, nepriklausomai nuo politinės orientacijos, ekonominės padėties ar socialinės raidos tendencijų. Šiomis nuostatomis privalu vadovautis ir organizuojant neįgaliųjų užimtumą. Asmenys su fizine, protine ar psichikos negalia taip pat turi teisę į produktyvią darbinę veiklą bei profesinės veiklos tikslų įgyvendinimą, kūrybinių, funkcinių, psichologinių galių potencialo didinimą. Reikia išskirti dar vieną neįgalių asmenų grupę, kurie gyvena stacionariuose globos namuose. Šiųžmonių užimtumu rūpinasi ten dirbantys socialiniai darbuotojai, kurie nuolat siekia, kad ten gyvenančių asmenų pasirinkimai vis labiau atitiktų jų potencines galimybes, kad žmonės būtų kuo mažiau suvaržyti rinkdamiesi tinkamą gyvenimo būdą iir užimtumą.
Užimtumas, pasak B.Gruževskio (2002) jiems leidžia:
atstatyti ir tobulinti prarastus bei naujus įgūdžius;
pritaikyti savo kūrybines galias;
būti naudingiems visuomenei;
suteikia aplinkinių bei visuomenės pripažinimą;
skatina orumą ir savigarbą;
teikia galimybių bendrauti ir bendradarbiauti.
I. Leliūgienė (2002) akcentuoja, jog užimtumas globos įstaigoje organizuojamas ir yra skirtas prarastų darbo ir bendravimo sugebėjimų atnaujinimui arba jų formavimui, bei aktyvaus gyvenimo palaikymui ir formavimui. Atviros visuomenės šalininkai aiškina, kad pagrindiniu gyvenimo kokybės kriterijumi turi būti ne poreikių patenkinimo laipsnis, bet jų patenkinimo galimybės.
L. C. Johnson (2001) pažymi, jog veikla gali padėti keisti sistemų ar individų funkcionavimo būdus. Būtent per veiklą išmokstama daugelio įgūdžių, būtinų adekvačiam funkcionavimui. Asmenų socializacija pagal visuomenės įprastą patirtį ir kultūrą labai priklauso nuo pasirinktos veiklos. Autoriaus nuomone veikla yra jausmų ir emocijų iškrovos forma, moko elgesio modelių ir disciplinos, suprasti veiklos partnerius ir kelia statusą. Ji gali suteikti galimybę priimti ir įgyvendinti sprendimus, formuoti santykius ir spręsti konfliktus. Veikla skatina socialinį funkcionavimą užtikrindama normalią raidą.
A. Paulėkaitė knygoje „Naujovės socialiniame darbe“(2003) rašo, kad užsiėmimai svarbūs ir dėl to, kad žmonės taptų žvalesni. Dalyvaudami alternatyvaus užimtumo programoje, sutrikusio intelekto asmenys turėtų galimybę kompensuoti sutrikusias funkcijas, patirtų malonių pojūčių, nenuobodžiai praleistų laiką, būtų kiek įmanoma lavinami jų įgūdžiai, kad jie taptų savarankiškesni, apsieitų be kitų pagalbos. KKartais tokia veikla reikalinga vien tam, kad nevyktų asmens degradacija. Ne tik tikslinga veikla, bet ir bendravimas didina neįgalaus asmens pasitikėjimą aplinka, stiprina saugumą, jis patiria teigiamų emocijų, o pastangos atlikti elementarius veiksmus skatina elementarų mąstymą.
Apibendrinant autorių mintis galima teigti, kad žmonių veikla yra labai įvairi savo tikslais, organizavimu, veikiančiųjų psichinėmis būsenomis, jos rezultatai neapsiriboja vien tik tam tikrų poreikių patenkinimu. Užsiėmimų organizavimas neįgaliesiems yra labai reikšmingas,nes žaisdamas, mokydamasis, dirbdamas ar kurdamas žmogus visų pirma formuojasi kaip asmenybė ir bendrauja su kitais žmonėmis, o nuolatinė ir reguliari veikla suteikia gyvenimui turinį ir prasmę. Veikla, tiesiog, ugdo neįgalaus žmogaus savarankiškumą, padaro jį mažiau priklausomą nuo aplinkinių. Tik priimtina pačiam žmogui veikla, patenkinus poreikius, žmogus jausis gerai.(NEAIŠKUS SAKINYS)
1.4. Socialinio darbuotojo veikla dirbant su protinę negalią turinčiais asmenimis
,,Tradiciškai Lietuvoje iš socialinio darbuotojo tikimasi, kad jis (ji) bus labdaros dalintojas, tyrinės kitų žmonių gyvenimus ir juos kontroliuos, kad kiti „geriečiai“ galėtų saugiai ir ramiai gyventi. Toks požiūris į socialinį darbą atspindi Lietuvos teisiniuose aktuose, kur socialinės paslaugos yra sujungtos su labdaros ir kitų materialinių gėrybių paskirstymu. Socialiniam darbui yra keliamas uždavinys aktyviai dalyvauti žmogaus socialinėje raidoje, tai yra, bet kokios veiklos tikslas turi būti žmogaus gyvenimo kokybės gerinimas, aktyviai dalyvaujant pačiam žmogui. Šiame
procese socialinio darbo profesijos vaidmuo yra labai kompleksiškas, akcentuojantis tarpdisciplininį bendradarbiavimą, socialinį vystymą ir profesinį etinį integralumą“ (Socialinio darbuotojo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje, 2007).
J. N. V. Daulenskienė (2003) pabrėžia, jog dirbant su protiškai atsilikusiais asmenimis, labai svarbu nustatyti jų veiksnumą. Autorė pažymi, kad parenkant protiškai atsilikusiems asmenims darbą, reikia žinoti, kad jiems netinka darbas, reikalaujantis greitos orientacijos besikeičiančiomissąlygomis, kūrybiškumo, teorinių samprotavimų. Jaudrūs protiškai atsilikę asmenys negali dirbti darbo, kai nuolatos reikia bendrauti su darbo draugais, nes dažnai gali kilti konfliktų. Lėtiems pprotiškai atsilikusiems žmonėms geriau tiktų laiko požiūriu ne taip griežtai reglamentuotas darbas.
A. Urbanovičienė, A. Masiukaitė ir kt. (2007) nurodo, jog dirbant su neįgaliaisiais tenka atkreipti dėmesį į tai, kad jiems labai svarbus saugumo poreikis, užimantis antrąją vietą po fiziologinių reikmių. Neįgalus žmogus nesijaus saugus, jeigu greta jo bus žmonių, kurių elgesio ypatumai jam kelia nerimą ar net baimę. Todėl reikia labai įžvalgiai derinti skirtingų charakterių, temperamentų asmenis. Jeigu vieno ar kito neįgalaus asmens elgesio ypatumai labai ryškūs ir provokuojantys, geriau ssu juo dirbti individualiai.
Pasak L. C. Johnson (2001), socialinis darbuotojas gali:
skatintiklientą siekti laimėjimų, kuriais jis didžiuotųsi;
padėti klientui išsirinkti veiklą, suteikdamas informaciją apie galimybes, siūlydamas alternatyvas;
klientui pasirinkus tam tikrą tikslą, kartu sudaryti nuoseklų planą. Klientas jausis daug labiau motyvuotas, jeigu ggaus visą informaciją apie tai, kas bus daroma ir kokiu būdu galima siekti tikslo. Šitaip galima išvengti neaiškumų ir nenuspėjamų situacijų, klientas geriau žinos, ko tikėtis;
atkreipti dėmesį ir į kliento požiūrį. Ar jis tiki, kad jam pavyks, ar jį reikia daugiau padrąsinti, sužadinti pasitikėjimą savo jėgomis?
Labai svarbu pirmiausia atkreipti dėmesį į tuos dalykus, kurie klientui gerai sekasi. Tai neleidžia jam nusiminti ar imti save neigiamai vertinti dėl to, kad jis kažko nesugeba ar turi ribotas galimybes. Kliento pasitikėjimą išnaudoti naujas galimybes ir susikurti naują savo vaizdą galima paskatinti, teigiamai formuluodami pastabas apie jo savybes ar prašydami paties kliento išvardinti teigiamus savo bruožus, užuot kreipę dėmesį į jo trūkumus. Socialinio darbuotojo požiūris turi būti pagrįstas optimizmu ir laukimu.
Anot CC. Cymru (2000), kliento gerų ketinimų ir pastangų pripažinimas skatina jį imtis veiklos. Galima išsikelti smulkius tikslus. Jie greitai ir sėkmingai pasiekiami ir už juos klientas gali būti tuoj pagirtas. Tai suteikia vilties siekti daugiau ir skatina imtis naujos veiklos.
C. Steman (2001) pateikia, jog, dirbant su neįgaliais, reikia, kad jie galėtų rinktis, turėtų savo nuomonę, galėtų tartis. Daugeliui žmonių, su kuriais darbuotojams tenka dirbti, tai įmanoma tik labai ribotai.Vienam reikia daug pagalbos, kitas gali pasiekti tokį lygį, jog sugebės gyventi bbeveik nepriklausomai. Tačiau pagrindiniu darbo principu lieka tai, kad asmuo, su kuriuo dirbama, yra pats svarbiausias. Dažnai susiduriama su tuo, kad žmonės, su kuriais dirbama, dar tiktai turi išmokti, jog ir jie gali rinktis, kad ir jiems leidžiama dalyvauti diskusijose aptarinėjant jų reikalus. Derybos turėtų vykti jau vien tam, kad būtų išmokta derėtis. Klientas kviečiamas išsakyti nuomonę apie savo aplinką, savo problemas, norus, jausmus. Jeigu klientas pageidauja, jis turi būti kviečiamas palaipsniui užmegzti kitus kontaktus. Pagrindiniu dalyku visada lieka kliento apsisprendimas, kuo ir kaip jis norėtų užsiimti. Atviras tarimasis numato nuoširdų bei pagarbų kliento problemų supratimą bei jo norų ir poreikių paisymą. Į klientą žiūrima kaip į lygiavertį individą. Suprantama, jie turi savo “keistenybių” ir apribojimų.
“Motyvacija – tai žmogaus veiksmų varomoji jėga. Ji reguliuoja mūsų elgesį, sprendimų motyvus ir kliūtis” (L. C. Johnson, 2001). Motyvacija iš darbuotojo pusės:
jam rūpi, ar naudinga bei verta užsiimti tam tikra veikla;
jis turi nepamiršti tų aplinkybių ir galimybių, kurių situacija reikalauja ir kurių turi ar neturi;
svarbu ir tai, kaip save įsivaizduoja. Kai mano, jog turi tai veiklai gabumų, daug mieliau ja užsiima, nei tada, kai mano esąs tam negabus;
gali save pervertinti arba nepakankamai vertinti. Siekdamas savo tikslo, gali neįvertinti tų aplinkybių, kurios nuo jo nepriklauso.
“Kalbėdami aapie klientų, su kuriais darbuotojams tenka dirbti, situaciją, galima išskirti keletą bendrų aplinkybių, kurios verčia tą situaciją atrodyti grėsmingai. Grėsmę kelia:
žmogui nauja ir nepažįstama situacija;
situacijos neaiškumas;
nesaugumas – nežinojimas, kas ir kada įvyks;
ypač gąsdina nelaukti, netikėti įvykiai, nežinojimas, kiek koks įvykis truks ir kada įvyks” (C. Cymru, 2000).
L. Kondrašovienė ir J. Z. Kupriūnienė (2008) akcentuoja, jog socialinių darbuotojų veikla yra kartu su neįgaliaisiais planuoti (pagal jų poreikius ir galimybes) jų užimtumą. Socialiniams darbuotojams tenka organizuoti įvairias šventes, klutūrinius renginius, susitikimus, išvykas, įvairius mokymus, kursus, prijektų veiklą ir t. t.
Autorės pažymi, kad socialiniai darbuotojai privalo:
Skatinti asmeninį klientų aktyvumą sprendžiant problemas;
Spręsti problemas už klientą, jei jis yra nepajėgus to atlikti,tačiau neatmesti jo galimybių;
Padėti klientui prisitaikyti prie darbo rinkos, padėti susirasti darbą, atskleisti kliento darbo įgūdžius;
Nusiųsti pagalbos pas reikiamus specialistus (psichologus, medikus ir kt.);
Pasirūpinti reikiama papildoma parama (materialine pagalba, socialinėmis paslaugomis, socialinėmis garantijomis ir kt.);
Formuoti klientų savimonę, kuri būtų atvira pokyčiams;
Sukurti socialinės paramos tinklą, kuris galėtų organizuotai reikiama parama aprūpinti kiekvieną klientą individualiai.
Pagrindinės socialinių darbuotojų veiklos krytys: formuoti socialinius įgūdžius, ugdyti savarankiškumą, bendrauti ir bendradarbiauti su institucijos specialistų komanda. Jie turi rūpintis neįgaliųjų socialiniu saugumu, sveikatos stiprinimu, užimtumu, laisvalaikio praleidimu, kultūriniu gyvenimu ir pan.
Apibendrinant autorių išreikštasmintis galima teigti, jog socialinio darbuotojo veikla dirbant su pprotinę negalią turinčiais asmenimis yra tokia: skatinti asmeninį klientų aktyvumą sprendžiant problemas; spręsti problemas už klientą, jei jis yra nepajėgus to atlikti, tačiau neatmesti jo galimybių; padėti klientui prisitaikyti prie darbo rinkos, padėti susirasti darbą, atskleisti kliento darbo įgūdžius; nusiųsti pagalbos pas reikiamus specialistus (psichologus, medikus ir kt.); pasirūpinti reikiama papildoma parama (materialine pagalba, socialinėmis paslaugomis, socialinėmis garantijomis ir kt.); formuoti klientų savimonę, kuri būtų atvira pokyčiams bei sukurti socialinės paramos tinklą.
VIDUTINĘ PROTINĘ NEGALIĄ TURINČIŲ ASMENŲ UŽIMTUMAS „N“ SOCIALINĖS GLOBOS NAMUOSE PRAKTINIU ASPEKTU
2.1. Socialinės globos namų veiklos pristatymas
Socialinės globos namai (toliau vadinama – globos namai) yra įstaiga prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau vadinama – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija), kurios paskirtis – užtikrinti ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą suaugusiems asmenims su negalia, dėl kurios jie negali gyventi savarankiškai, naudotis kitomis bendruomenės paslaugomis ir kuriems būtina nuolatinė specialistų priežiūra. Globos namuose apgyvendinami asmenys, kuriems dėl proto negalios ar psichinių sutrikimų nustatytas 0-40 procentų darbingumo lygis, specialusis nuolatinės slaugos ar nuolatinėspriežiūros (pagalbos) poreikis arba nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis.
Remiantis Socialinės globos namų nuostatais (2010), „N“ socialinės globos namuose yra organizuojamas globos namų gyventojų kasdieninių gyvenimo įgūdžių ugdymas, darbinė veikla, laisvalaikis ir užimtumas taip, kad jie būtų palaikomi,
skatinami būti savarankiški. Taip pat organizuojamos kultūrinės sporto paslaugos, esant poreikiui teikiamos religinės paslaugos.
„N“ socialinės globos namų gyventojai gali užsiimti tokiomis veiklomis: nėrimu, floristika, siuvimu, siuvinėjimu; mezgimu; keramika; pynimu iš vytelių; darbeliais iš popieriaus, karoliukų vėrimu; savarankišku patalpų tvarkymu; savarankišku aplinkos tvarkymu bei kita, su darbinių įgūdžių ugdymu ir palaikymu susijusi veikla. Šioje įstaigoje ugdomo ir palaikomi kasdienio gyvenimo įgūdžiai: apsiperkant;atliekant buities darbus; tvarkant pinigų apskaitą; bendraujant ir pan.
„N“ socialinės globos namuose kultūrinis gyvenimas yra kompleksinė auklėjamoji priemonė, padedanti llavėti psichologinėms, komunikacinėms asmens savybėms, kurti vertybių sampratą ir jų laikytis. Socialinės globos namuose meniniu ugdymu daugiausia užsiima kultūrinio darbo organizatoriai, turintys socialinio darbuotojo kvalifikaciją. Įvairių renginių metu jai talkina visi socialiniai darbuotojai. Neįgaliųjų mokymo pažanga labai lėta. Jie sunkiai ir ilgai mokosi, kol įsimena dainos ar eilėraščio tekstą. O įsiminę, greitai pamiršta. Šiam darbui reikia didelės kantrybės, taktiškumo. Neįgalieji labai jautrūs atmetimams. Repeticijos vyksta kasdien. Kai paruošiama koncerto programa, su ja meno kolektyvas pirma pasirodo socialinės globos namų gyventojams, oo paskui lankosi kituose pensionatuose. Kultūrinio darbo organizatorė moko gyventojus giedoti giesmes. Su giesmėmis į paskutinę kelionę palydime savo gyventojus.
„N“ socialinės globos namuose švenčiamos kalendorinės šventės, ruošiamos programos, koncertai, statomi spektakliai, pravedamos popietės ir vakaronės su žaidimais. Juk žaidimas &– tai pramoga ir laisvalaikio praleidimas, sveikatos stiprinimas ir mąstymo lavinimas, saviraiškos būdas ir kūrybiškumo išraiška. Šiltu metų laiku žaidimai organizuojami socialinės globos namų kieme, šokiai taip pat. Kiekvieną penktadienį po pietų prasideda šokiai ir tęsiasi iki pavakarių. Tai ypač laukiama pramoga visų gyventojų, jaunų ir pagyvenusių. Akordeono garsai vilioja visus. Ir jei žmogaus negalia yra sutrikęsintelektas, tai jo galia – jausmai – yra ne tik nesutrikę, bet ir ypatingai ryškūs, akivaizdūs.
Kaip ir kitose žmonėms su negale skirtose socialinių paslaugų įstaigose, čia ugdoma darbinė bei kitos užimtumo formos, kuriomis siekiama ugdyti klientų darbinius įgūdžius, išlaikyti fizinį aktyvumą, skatinti juos užsiimti įvairia veikla ir kt. Stiprinant fizinę sveikatą, lavinant ir atkuriant funkcijas, globos namų gyventojai yra skatinami domėtis savo sveikata.
Globos nnamuose vyksta sportinės varžybos: biliardo, teniso, tinklinio, galiūnų varžybos, stalo žaidimai-šaškės. Taip pat globos namų gyventojai yra skatinami atkurti ir palaikyti darbinius įgūdžius, bendradarbiaujant pasidalinti darbo patirtimi: globos namų aplinkos tvarkymas, daržo bei šiltnamių priežiūra, gėlių sodinimas ir jų priežiūra, kapinių tvarkymas.
Tačiau stebint asmenų dalyvavimą, galima išskirtiaktyvius ir pasyvius lankytojus. Pirmieji greitai įsitraukia į siūlomą veiklą, suvokia, ką daro, vykdo nurodymus. Pasyvūs asmenys dalyvauja veikloje kaip stebėtojai, dažniausiai nieko neveikia.
Rankdarbių gamyboje dalyvauja ne tik moterys, bet ir vyrai. Gyventojas, nnet ir sulaukęs 60-ies, siuvinėja specialia adata. Siuvinėtais paveikslais puošia kambarius, vestibiulius, svetaines. Dalis gyventojų daro paveikslus iš popieriaus karpinių.
Krepšeliai pinami iš gluosnio vytelių. „N“ socialinės globos namuose yra specialus prietaisas vytelėms perpjauti, kaladėlės, ant kurių tvirtinasi krepšelių pagrindas. Krepšeliai naudojami savo reikmėms.
Dailės užsiėmimuose kasdien netrūksta lankytojų. Gyventojai gali ateiti kada panorėję ir piešti, tapyti kiek nori. Dailės darbais puošiami koridoriai, vestibiuliai, gyvenamieji kambariai.
Molio terapija „N“ globos namuose vyksta pagal sudarytą grafiką. Šioje veikloje gaunama emocinė parama, savivertės kėlimas, pasitikėjimas savimi, laisva saviraiška, susikaupimas, atsipalaidavimas. Lankydami keramikos darbų užsiėmimus gyventojai sužino, kas yra molis, supažindinami su įvairiais darbo įrankiais ir įrengimais, mokomi jais naudotis, laikytis higienos reikalavimų ir saugaus darbo taisyklių bei palaikyti savo darbo vietos švarą ir tvarką („N“ socialinės globos namų darbo veiklos plano ataskaita, 2008).
Adelė, ar to skyriaus iš viso reikia, juk tokius duomenis tu turi gauti atlikus tyrimą, kam jį daryti, jei tu čia viską surašai? Pagalvok. Tu tą medžiagą gali pritaikyti interviu atsakymuose, ar net rašydamarefleksiją.
2.2. Tyrimo metodikos aprašymas
Tyrimas buvo atliktas 2011 m. lapkričio mėnesį „N“ socialinės globos namuose. Socialinės globos namai teikia ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą, užtikrinančią asmens įvairiapusiškus poreikius ir geriausią interesą. Atliktas kokybinį tyrimą, taikant pusiau struktūruotą interviu metodą. Šis metodas pasirinktas ttodėl, kad anot kažkokio tai autoriaus(nurodai pavardę) leidžia išsamiau ar pan., pažvelgti ar kažkas tai pan. į atspindėtų tiriamųjų respondentų požiūrį į vidutinę protinę negalią turinčių asmenų meninį, darbinį ir savarankiškumo ugdymą.
Tyrimo imtis – viena socialinio darbo organizatorė ir trys socialinės darbuotojos.
Siekiant atskleisti tyrimo tikslą, buvo sudarytas klausimynas (žr. 1 priedą).Reikia paminėti konfidencialumo etiškumoprincipus(buvo laikomasi)
Interviu buvo fiksuojamas raštu – respondentų pateikta informacija užrašoma pažodžiui. Pasirinkta individualaus interviu forma: buvo užduodami klausimai respondentams norint gauti iš jų individualius žodinius atsakymus. Per dieną atlikti 2 interviu, tarp jų buvo daromos 3 val. pertrauka. Maksimali vieno interviu trukmė – 1 valanda, o minimali – 50 minučių.
2.3. Tyrimo rezultatų analizė
Dar visai neseniai daugumos žmonių grupių, gyvenančių socialinės globos institucijose, gyvenimas buvo nesibaigiantis laisvalaikis.(kartojasi tai jau yra teorinėje dalyje) Tiesiog, kad žmogus nuo ko nors pailsėtų, reikia turėti darbą, mokslą ar kokį kitą užsiėmimą. Pats reikšmingiausias asmens pastangų kūrinys yra jo paties asmenybė. Asmenybės galia pasireiškia tose saviraiškos srityse, kur gali plėtotis asmens savigarba ir savastis, nes nuo savigarbos stiprumo priklauso daugelis žmogaus elgesio aspektų.
Žmogaus gyvenančio globos įstaigoje gyvenimo kokybė priklauso nuo kasdieninės veiklos. Kuo ta veikla aktyvesnė, tuo gyvenimas tampa kokybiškesnis. Turiningai organizavus laisvalaikį ir kultūrinę veiklą galima sustiprinti protinės negalios sutrikimų turinčio žžmogaus pasitikėjimą savimi, jausmą, kad jis yra visuomenės dalis, padėti žmogui pasijusti savarankišku ir nuolatinės personalo globos nereikalaujančiu asmeniu.
Tačiau, kad globos namų gyventojai jaustųsi pilnaverčiais mūsų visuomenės nariais, kad jų žemesniojo lygmens (fiziologiniai, saugumo, socialiniai) bei aukštesniojo lygmens (saviraiškos, kartojasipagarbos)poreikiai būtų kiek įmanoma patenkinti reikia neįgalųjį įtraukti į prasmingą veiklą. Dažnai ieškoma efektyvesnių būdų neįgaliųjų integracijos, jų socializacijos problemoms spręsti. Viena iš optimalių priemonių tokiam tikslui siekti yra meninė veikla, atitinkanti vidutinę protinę negalią turinčių asmenų poreikių gebėjimus, individualias meninės raiškos galimybes.
Tyrimo metu buvo įdomu sužinoti, kokias užimtumo formas socialiniai darbuotojai taiko „N“ socialinės globos namuose. Kalbantis su respondentėmis apie užimtumo organizavimą socialinės globos namuose, jos minėjo visas šias užimtumo formas, tačiau didžiausias dėmesys, anot respondentų, sutelktas į darbinės veiklos organizavimą (žr. 2 priedą bet ne vien tas priedo numeris):
„Dažniausiai taikome darbo užimtumo formą. Tai skatina bendradarbiavimą, tarpusavio supratimą ir bendravimą. <.>Pagal poreikį lankosi molio užimtumo kambaryje. Ten jie lipdo įvairius darbelius, pabendrauja, atsipalaiduoja ir leidžia sau pafantazuoti. <.> Taip pat keliaujame į išvykas už globos namų ribų. Labai intensyviai sportuojame: krepšinis, tinklinis, šaškės, šachmatai, bilijardas, stalo tenisas ir galiūnų varžybos. Taip pat siuvinėjame paveikslus, mezga kojines.“ (protokolas nr. 1).
„Asmenims, turintiems vidutinę protinę negalią, dažniau taikoma meno terapija, nes
šie asmenys yra pasyvesni, labiau save išreiškia piešdami, karpydami įvairias figūrėles, jas klijuodami, gamindami paveikslėlius (susuka rutulėlius ir juos priklijuoja). Darbo terapiją renkasi tik du asmenys šie asmenys yra fiziškai pajėgesni, vienas jų nuolat prižiūri ir organizuoja maisto parnešimą iš virtuvės, nuneša panaudotus indus į plovyklą, kitas – padeda ūkio darbuose (neša baldus, padeda staliui).“ (protokolas nr. 2).
„Savo darbe taikome darbo terapija. Kartu su gyventojais tvarkome kambarius, prižiūrime aplinką, kepame pyragus, ruošiamės šventėms. Kai kuriems gyventojams taikoma ir meno terapija, ddarome įvairius darbelius, piešiame, spalviname knygutes.<.>“ (protokolas nr. 3).
Gauti rezultatai leidžia teigti, jog „N“ socialinės globos namuose socialiniai darbuotojai taiko šias užimtumo formas: meninę, darbinę, sportinę veiklą. Tačiau dažniausiai socialiniai darbuotojai savo darbe taiko darbo terapiją, o antra pagal svarbumą yra taikoma meno terapija.
Tačiau respondenčių atžvilgiu rengimas savarankiškai gyventi, priskiriamas vienaipagrindinių ir tęstinių darbo krypčių. Siekiant sukurti darnią ir vientisą įgūdžių formavimo sistemą, socialiniai darbuotojai nuolat tvirtina tuos pačius įgūdžius įvairiose situacijose: gaminant maistą, tvarkant kambarius, skalbiant rūbus (žr. 2 ppriedą).
„<.> Lavinami kasdienai reikalingi įgūdžiai, kaip: indų plovimas, stalų padengimas, grindų plovimas, stalų valymas ir visų patalpų prižiūrėjimas, skirtų maistui. Kai kurie gyventojai pagal poreikį, individualiai taisosi valgyti. <.> jie patys savarankiškai plaunasi rūbus. Padedant darbuotojui jie rušiuojasi skalbinius, nusistato rreikiamą programą ir išsidžiausto ant tam skirtos skalbinių džiovyklės. Po to savarankiškai juos susideda į spintas.<.>“ (protokolas nr. 1).
„<.> Kartu su gyventojais tvarkome kambarius, prižiūrime aplinką, kepame pyragus, ruošiamės šventėms.<.>“(protokolas nr. 3).
Dirbant su asmenimis turinčiais vidutinę protinę negalią dažnai tenka pastebėti, kad žinių bei vaizdinių įsisavinimui didelės įtakos turi gera emocinė būsena. Todėl labai svarbu, kad ugdomoji veikla remtųsi girdimąja, regimąja, motorine ir emocine patirtimi. Socialinis darbuotojas gali gauti daug naujos informacijos, geriau pažinti juos. Teatro, dailės ir muzikos veikla negali būti atskirtos, nes jos viena kitą papildo, stiprina ugdomąjį ir terapinį poveikį. Suprantama, nes patys neįgalieji turi savo mėgstamiausias meninės raiškos formas.
O mėgiamos veiklos turėjimas globos įstaigoje gyvenančiam asmeniui reiškia gyventi prasmingesnį gyvenimą. Žmonės didžiausią džiaugsmą patiria ilsėdamiesi ir ddirbdami tik tada, kai užsiima įdomia veikla ir gali natūraliai atsiduoti pasirinktam užsiėmimui, tuo patenkindami saviraiškos poreikį. Saviraiškos poreikis – tai pastangos atskleisti ir efektyviai panaudoti savo potencialias galimybes, o asmenybė atsiskleidžia tik savo sąmoninga veikla bei laimėjimais.
Todėl atliekant tyrimą buvo įdomu sužinoti respondentų nuomonę apie užimtumo formas, kurias labiausiai vertina patys klientai. Šiuo atveju respondenčių nuomonės skyrėsi (žr. 2 priedą).
„Mano grupėje labiausiai vertinama sportinė veikla. Kadangi yra jaunas kontingentas, tai jie nori aktyviai leisti laiką ir konkuruoti tarpusavyje. Taip ppat labai patinka išvykos, nes prasiplečia jų akiratis <.>“ (protokolas nr. 1).
„Labiausiai klientai vertina išvykas, ekskursijas, tačiau kadangi daugumai vidutinę protinę negalią turinčių gyventojų būdingi epilepsijospriepuoliai, <.> tenka riboti išvykas tokiems asmenims arba organizuoti trumpas išvykėles į gamtą ar kitas ramesnes vietas.<.>“ (protokolas nr. 2).
„Mūsų klientai labai vertina visas užimtumo formas, nes tai žmonės, kuriems labai reikia dėmesio, kurie siekia realizuoti save kažkokioje veikloje. Gyventojai labai skirtingi kaip ir skirtingi jų poreikiai, todėl vieniems mielesnė darbinė veikla, o kiti labiau mėgsta sportuoti, o dar kiti atsiskleidžia piešdami ar darydami kitus darbelius. <.>“ (protokolas nr. 3).
„Daugelis gyventojų renkasi darbinę veiklą, kadangi ši veikla yra pagrįsta „atlygiu“, t. y. gauna saldainių, cigarečių, kavos ir panašiai. Tačiau nemažesnės galimybės yra ir muzikinei veiklai, kurioje taip pat dalyvauja nemažai neįgaliųjų. <.> Todėl jie noriai renkasi į meninius užsiėmimus.
Sportinėjeveikloje taip neįgalieji jaučiasi gerai, džiaugiasi gera fizine sveikata, reikalingi, galintys dalyvauti už globos namų ribos.“ (protokolas nr. 4).
Iš pateiktų atsakymų matyti, jog klientai vertina visas užimtumo formas, tai priklauso nuo jų poreikių, tačiau išvykos, darbinė veikla bei meninė veikla išskiriamos labiausiai vertinamomis užimtumo formomis. Iš gautų rezultatų matyti, jog nė viena respondentė nepaminėjo teatro veiklos kaip labiausiai klientų vertinamos užimtumo formos.
Tyrimo metu respondentės kalbėdamos apie užimtumo fformas išskyrė ir kiek išskirtines užimtumo formas (žr. 2 priedą).
„Viena gyventoja prižiūri šuniukus ir kiekvieną dieną jais rūpinasi. <.> Nauda tokia, kad gyventojas ugdo atsakomybės jausmą, meilę ir pareigą. Kitas gyventojas kiekvieną dieną rūpinasi maisto parnešimu iš valgyklos. Jis kontroliuoja budinčius, kad tvarkingai padengtų stalą, padėtų tinkamą kiekį lėkščių ir švariai sutvarkytų. Keli eina nuolat darbuotis į šalia esantį kaimą pas jiems patinkančių žmonių. Jie džiaugiasi, kad gali išeiti į „laisvę“ ir taip patenkina savo norus.“ (protokolas nr. 1).
„Vienas iš gyventojų nuolat (kasdien) kuruoja budėjimą valgyklėlėje ir virtuvėlėje (yra sudarytas slenkantis budėjimo grafikas dešimčiai asmenų, tačiau šis gyventojas kasdien parneša maistą, nuneša panaudotus indus į plovyklą, visada įspėja socialinį darbuotoją, kad baigiasi einamas mėnuo ir būtina sudaryti naują budėjimo grafiką sekančiam mėnesiui).<.>“ (protokolas nr. 2).
„Turimevieną klientą, kuriam mėgstamiausias užsiėmimas yra apsiūti storu siūlu audinio skiautes ir sujungti jas į kilimą. <.>Kita klientė labai mėgsta spalvinti piešinėlius.<.>“ (protokolas nr. 3).
Atsakymuose atsispindi tai, jog „N“ socialinės globos namuose yra asmenų, kurie užsiima kiek išskirtinėmis kasdieninėmis veiklomis, kurios patenkina šių klientų poreikius.
Interviu metu buvo pasidomėta respondenčių į kokias būtent užimtumo formas reikia, kad socialiniai darbuotojai paskatintų asmenis lankytis vienoje ar kitoje veikloje. Respondentų atsakymai skyrėsi (žr. 2 priedą).
„Dažniausiai reikalingas paskatinimas lankantis molio užimtumo kkambaryje, bendrose talkose tvarkant globos namų aplinką.“ (protokolas nr. 1).
„Dažnai paskatinimas reikalingas organizuojant sportinę veiklą, nes gyventojai stinga pasitikėjimo savimi,vengia neigiamų pasekmių (esant epilepsijos priepuoliams). <.> Panaši situacija kartojasi ir organizuojant išvykas.<.>“ (protokolas nr. 2).
„<.> Vieniems nelabai patinka darbinė veikla ir reikia nuolat paskatinti, kad atliktų vienus ar kitus darbus, o kitiems priešingai – darbinė veikla labai priimtina ir ją atlieka noriai,<.>“(protokolas nr. 3).
„Darbinėje veikloje asmenims su vidutine protine negalia yra reikalingas paskatinimas. Tačiau nekiek mažiau reikia ir meninėje, sportinėje veikloje <.>“ (protokolas nr. 4).
Apibendrinant gautus atsakymus galima teigti, jog socialinių darbuotojų paskatinimas reikalingas beveik visada. Respondenčių atžvilgiu, asmenis su vidutine protine negalia reikia labiausiai skatinti į meninę bei sportinę veiklą, tačiau pasitaiko ir tokių asmenų, kuriuos reikia skatinti vykti į išvykas.
Socialinis darbas yra labai sudėtinga ir sunki praktinės veiklos sritis. Socialiniams darbuotojams dirbant su socialinės rizikos šeimomis, su vaikais, su pagyvenusiais asmenimis bei neįgaliaisiais visada tenka susidurti su vienokiais ar kitokiais sunkumais bei problemomis. Nes jie dirba su labiausiai pažeidžiamais individais, dažnai susiduria su sunkiai įveikiamomis, sudėtingomis, aštriomis ir ilgalaikėmis problemomis, kurių pobūdis lemia socialinio darbo tikslą ir vaidmenį.
Todėl atliekant tyrimą buvo siekta sužinoti, su kokiais sunkumais ar problemomis susiduria socialiniai darbuotojai organizuodami užimtumą asmenims su vidutine protine negalia.
Respondentės kalbėdamos apie turimus sunkumus, daugiausia akcentavo tai, kad trūksta lėšų priemonėms įsigytibei specialistų stoka (žr. 2 priedą).
„<.> Priemonių trūkumas organizuojant užimtumą.“ (protokolas nr. 1).
„Pagrindinė problema – tai užimtumo specialistų stoka. Dažniausiai įvairiems užimtumams vadovauja socialiniai darbuotojai, kurie nėra tos srities specialistai ir jiems stinga žinių, patirties bei laiko (nes atlikdami kitus savo įsipareigojimus pvz., lydėdami gyventojus pas medikus, į parduotuvę ar pildydami neatidėliotinus dokumentus, nebespėja laiku pravesti užimtumo ir gyventojams mažėja motyvacija ateiti į kitą užimtumą). Kaip sekančią pproblemą norėčiau išskirti lėšų trūkumą, nes trūksta lėšų pagrindinių užimtumo priemonių įsigijimui.“ (protokolas nr. 2 ).
Rezultatai leidžia teigti, jog „N“ socialinės globos namuose trūksta lėšų priemonims įsigyti, kurios yra būtinos užsiėmimų veiklai vykdyti. Tačiaupati svarbiausia problema yra užimtumo specialistų stoka, nes šiuo metu visas krūvis tenka socialiniams darbuotojams.
Tačiau respondentė D iš visų minėtų sunkumų ir problemų, su kuriais susiduria socialiniai darbuotojai organizuojant asmenims su vidutine protine negalia užimtumą, išskyrė dar ir tokius sunkumus: neįgaliųjų konfliktiškumas, sveikatos pablogėjimas (žr. 2 priedą).
„Dirbant ssu protinę negalią turinčiais asmenimis susiduriama su įvairias sunkumais: neįgaliųjų konfliktiškumas, kurį lemia charakterio savybės; sveikatos pablogėjimas; <.>“ (protokolas nr. 4).
Socialinio darbuotojo profesionalumas ir profesinis meistriškumas, organizuojant užimtumą asmenims su vidutine protine negalia yra labai svarbus specialisto gebėjimas efektyviai dirbti eesant sunkinančioms aplinkybėms. Tačiau socialinių darbuotojų profesijos esmė dažniausiai yra altruizmas, meilė, o dirbant su vidutinę protinę negalią turinčiais asmenimis altruizmo reikia ypač daug. Reikia gebėti įsijausti į kito žmogaus situaciją, suprasti jo poreikius, galimybes. Tiesiog sėkminga socialinio darbuotojo veiklą lemia gebėjimas įsijausti į kito jausmus ir mintis, energingumas bei lankstumas. Tačiau kiekvienas specialistas dirbdamas savo darbą turi pasižymėti vienokiais ar kitokiais gebėjimais.
Todėl atliekant tyrimą buvo siekta išsiaiškinti ir respondenčių nuomonę, būtent, kokie gebėjimai reikalingi socialiniams darbuotojams organizuojant užimtumą asmenims su vidutine protine negalia. Respondentės vienareikšmiškai nurodė, kad socialinis darbuotojas turi pasižymėti tokiomis asmeninėmis savybėmis kaip nuoširdumas,empatiškumas, teisingumas ir daugelį kitų. Tačiau respondentė B nurodė ir tai, jog socialinis darbuotojas turi pasižymėti ne tik asmeninėmis savybėmis, bet ir gebėti ttaikyti socialinio darbo metodus: individualų ir grupinį (žr. 2 priedą).
„Darbuotojas, organizuojantis užimtumą asmenims, turintiems vidutinę protinę negalią, turėtų gebėti dirbti tiek individualiai, tiek grupėje, turėti pakankamai žinių apie asmenis, turinčius protinę negalią, pasižymėti tolerantiškumu, geraširdiškumu, empatiškumu, rūpestingumu ir kruopštumu, teisingumu, moreline drąsa, nešališka priežiūra, veiklumu ir paslaugumu.“ (protokolas nr. 2).
„<.> Dirbant su asmenimis, turinčiais vidutinę protinę negalią, reikalinga turėti šias savybes: organizuotumas, darbštumas, kantrumas, teigiamas požiūris į negalią, noras padėti, paskatinti atskleistineįgaliųjų gabumus. <.>“ (protokolas nr. 4).
Respondenčių pateikti atsakymai leidžia tteigti, jog socialinis darbuotojas organizuodamas užimtumą asmenims su vidutine protine negalia turi gebėti produktyviai ir nuoširdžiai bendrauti su asmenimis, įgyti jų pasitikėjimą, pajusti kitų emocines būsenas ir į jas atsižvelgti teikiant pagalbą. Turi sugebėti vertinti jų veiklą ir jos rezultatus. Privalo sugebėti užtikrinti socialinę-psichologinę paramą. Socialinis darbuotojas yra tarpininkas tarp asmens, kolektyvo, grupės bei visuomenės. Socialiniui darbuotojui negana išmanyti savo dalyką, prireikus tenka būti ir psichologu, ir socialiniu darbuotoju. Kiek reikia entuziazmo ir energijos, kad „neperdegtum“, kad sudomintum asmenis, turinčius vidutinę protinę negalią ir rastum kelią į kiekvieno širdį. Tik gerbdami vienas kitą, tolerantiškai spręsdami iškilusias problemas, socialiniai darbuotojai ir asmenys, turintys vidutinę protinę negalią jaučiasi reikšmingi, saugūs ir pasirengę padėti vieni kitiems. O asmeninės savybės, kuriomis pasižymi socialiniai darbuotojai labai praverčia ir kasdieniniame gyvenime. Svarbu yra tapti ir išlikti neįgaliųjų draugu, kad jie jaustųsi stiprūs bei saugūs. Svarbu laiku padėti išspręsti problemas, pasinaudojus komandinio darbo ir atvejo analizės metodais. Asmenų, turinčių vidutinę protinę negalią gyvenimas turi nušvisti kitokiomis spalvomis. Juk svarbiausi dalykai matomi ne akimis, o širdimi.
Socialiniai darbuotojai, tiesiog, turi sugebėti įvairiais būdais ir technikomis atskleisti individualius kiekvieno asmens, turinčio vidutinę protinę negalią, sugebėjimus.
Interviumetu respondentėms buvo pateiktas tiesioginis klausimas, ar reikalinga pagalba organizuojant užimtumą asmenims su vidutine protine nnegalia. Į šį klausimą sulaukta skirtingų atsakymų (žr. 2 priedą).
„Manau, kad organizuoti užimtumą asmenims su vidutine protine negalia turėtų ne vienas asmuo. Ypač vertinga tiek užimtumo specialistui, tiek pačiam neįgaliajam būtų, kad užimtume dalyvautų to asmens (neįgaliojo) socialinio darbuotojo padėjėjas, nes dažnai gyventojai būna itin prisirišę prie tam tikro darbuotojo, kad jam nesant, jaučiasi nesaugiai, todėl neatsipalaiduoja užsiėmimų metu ir savęs pilnai nerealizuoja.“ (protokolas nr. 2).
„<.> Vykdant meninius užsiėmimus reikalinga pagalba karpant, piešiant, lipdant, klijuojant ir t.t. Dažniausiai užtenka patarti kaip taisiklingai laikyti žirkles, pieštuko ar teptuką, kad darbelis išeitų tvarkingas, kad spalvinantneišlystų iš paraščių, ar tiesiog, kokios spalvos turėtų būti įvairūs gamtos reiškiniai, gyvunijos pasaulio sutvėrimai. <.> Dažniausiai šiems žmonėms yra svarbus žmogaus buvimas šalia, nes tada jis jaučiasi saugus, reikalingas, mylimas. <.>“ (protokolas nr.3).
„Mano darbas būna individualus ir komandinis, pastaruoju atveju reikalingas kolegių darnus bendradarbiavimas bei pagalba.<.>“ (protokolas nr. 4).
Gauti rezultatai leidžia teigti, kad socialiniams darbuotojams organizuojant užimtumą asmenims su vidutine protine negalia yra reikalinga vienokia ar kitokia pagalba, nė viena respondentė nepaminėjo, jog pagalba nereikalinga. Respondenčių atžvilgiu užimtumą turėtų organizuoti ne vienas asmuo, nes tokiems asmenims reikia nuolatinės priežiūros bei pagalbos dirbant su įvairiomis priemonėmis. Jos taip pat pažymėjo, jog reikalinga ir įvairių specialistų pagalba.
Tačiau tyrimo metu bbuvo siekta sužinoti, kaip respondentės vertina organizuojamų užsiėmimų svarbą vidutinę protinę negalią turintiems asmenims. Respondenčių nuomonės sutapo, jos visos be išimties organizuojamus užsiėmimus vertina teigiamai (žr. 2 priedą).
„Labai didelę reikšmę turi užsiėmimai, nes kaip gyventojas lavinasi, pasimiršta kasdienybė. Taip pat prasiplečia jų akiratis ir dingsta baimė išeiti į viešumą. Ir aplinkiniai mažiau reaguoja į juos neigiamais žvilgsniais ar gestais. Tai manau yra abipusė nauda. <.>“ (protokolas nr. 1).
„Užsiėmimai vykdomi siekiant sumažinti neįgalių asmenų socialinę atskirtį ir sudaryti sąlygas realizuoti savo sugebėjimusir pomėgius. <.>“ (protokolas nr. 2).
„Vidutinę protinę negalią turintiems asmenims yra labai svarbus įvairių sričių užimtumas. Jiems tai yra savęs realizavimas, savęs ir pasaulio pažinimas. <.>“ (protokolas nr. 3).
„<.> Organizuojami užsiėmimai, mano manymu, yra labai svarbūs neįgaliesiems, nes gerinama jų socialinė raida ir vertinu teigiamai.“ (protokolas nr. 4).
Atsakymuose atsispindi tai, jog užimtumo veikla asmenims su vidutine protine negalia yra labai svarbi, nes tobulinami socialinio funkcionavimo įgūdžiai, taip pat pasireiškia didesnė galimybė pažinti save bei savo ruožtu didinamas savęs vertinimas, įskaitant teigiamą savęs suvokimą ir kompetenciją. Tiesiog, užimtumas tokiems asmenims leidžia atstatyti ir tobulinti prarastus bei naujus įgūdžius, pritaikyti savo kūrybines galias, būti naudingiems visuomenei, suteikia aplinkiniųbei visuomenės pripažinimą.
Taigi remiantis atlikto tyrimo duomenimis galima daryti prielaidą, kad „N“ socialinės globos namuose
socialiniai darbuotojai savo darbe taiko visas šias užimtumo organizavimo formas: meninę veiklą, darbinę, sportinę bei sociokultūrinių įgūdžių ugdymą. Tačiau respondenčių atžvilgiu dažniausiai taikoma yra darbinė veikla, o antra pagal svarbumą – meninė veikla. Respondenčių teigimu „N“ socialinės globos namų klientai vertina visas užimtumo formas, tai priklauso nuo jų poreikių, tačiau išvykos, darbinė veikla bei meninė veikla pasižymi labiausiai vertinamomis užimtumo formomis. Tačiau, kad asmenys dalyvautų užimtumuose dažnai reikia socialinių darbuotojų paskatinimų. Darbuotojams labiausiai tenka juos skatinti į meninę bei sportinę vveiklą, tačiau pasitaiko ir tokių asmenų, kuriuos reikia skatinti vykti į išvykas. Socialiniai darbuotojai organizuodami užimtumą asmenims su vidutine protine negalia dažniausiai susiduria su tokiomis problemomis kaip lėšų trūkumas priemonims įsigyti, kurios yra būtinos užsiėmimų veiklai vykdyti bei užimtumo specialistų stoka, nes šiuo metu visas krūvis tenka socialiniams darbuotojams. Socialiniams darbuotojams organizuojant užimtumą asmenims su vidutine protine negalia yra reikalinga socialinių darbuotojų padėjėjų bei įvairių specialistų pagalba, dirbant su tokiais asmenimis. „N“ socialinės globos namuose organizuojamų užsiėmimų reikšmė yra labai ddidelė, nes užsiėmimai asmenims su vidutine protine negalia leidžia labiau pažinti save ir aplinkinius, atstatyti ir tobulinti prarastus bei naujus įgūdžius, pritaikyti savo kūrybines galias, būti naudingiems visuomenei,suteikia aplinkinių bei visuomenės pripažinimą.
Adele tą praktinę medžiagą reikėtų truputi susieti su teorija PPvz., Todėl galima sutikti su V. Tautkutės nuomone, kad….
2.4. Socialinio darbo praktikos refleksija
IŠVADOS
Išanalizavus informacijos šaltinius galima teigti, kad protinė negalia – tai žmogaus būklė, kuriai būdingas visų raidos sričių sutrikimas (atsilikimas nuo amžiaus normos), bet labiausiai – pažintinės funkcijos sutrikimas, pasireiškiantis intelekto problemomis.
Socialinių paslaugų įstaigose turi būti teikiamos darbo terapijos ir užimtumo paslaugos. Nereikia.
Socialinės globos namuose asmenims su vidutine protine negalia užimtumo specifika pasižymi tuo, jog šioje institucijojeugdoma darbinė, sportinė, meninė bei sociokultūrinė veikla. Bet dar reikėtų kažko
Remiantis informacijos šaltiniais galima teigti, kad užimtumo reikšmė neįgaliesiems yra didelė, nes leidžia jiems atstatyti ir tobulinti prarastus bei naujus įgūdžius; pritaikyti savo kūrybines galias; būti naudingiems visuomenei; suteikia aplinkinių bei visuomenės pripažinimą; skatina orumą ir savigarbą bei teikia galimybių bendrauti ir bendradarbiauti. PPagrindinės socialinių darbuotojų veiklos krytys, dirbant su asmenimis turinčiais vidutinę protinę negalią yra tokios: formuoti socialinius įgūdžius, ugdyti savarankiškumą, bendrauti ir bendradarbiauti su institucijos specialistų komanda, rūpintis neįgaliųjų socialiniu saugumu, sveikatos stiprinimu, užimtumu, laisvalaikio praleidimu bei kultūriniu gyvenimu.
Atlikus tyrimą „N“ socialinės globos namuose buvo išsiaiškinta, kad „N“ socialinės globos namuose socialiniai darbuotojai savo darbe taiko visas šias užimtumo organizavimo formas: meninę veiklą, darbinę, sportinę bei sociokultūrinių įgūdžių ugdymą. Tačiau dažniausiai taikoma yra darbinė bei meninė veikla. „N“ socialinės globos namų kklientų labiausiai vertina išvykas, darbinę bei meninę veiklą. Norint, kad asmenys dalyvautų užimtumuose dažnai socialiniams darbuotojams tenka juos skatinti į meninę bei sportinę veiklą. „N“ socialinės globos namų socialiniai darbuotojai organizuodami užimtumus dažniausiai susiduria su tokiomis problemomis, kaip lėšų trūkumas priemonėms įsigyti bei užimtumo specialistų stoka. „N“ socialinės globos namuose organizuojamų užsiėmimų reikšmė yralabai didelė, nes užsiėmimai asmenims su vidutine protine negalia leidžia labiau pažinti save ir aplinkinius, atstatyti ir tobulinti prarastus bei naujus įgūdžius, pritaikyti savo kūrybines galias, būti naudingiems visuomenei, suteikia aplinkinių bei visuomenės pripažinimą.
Praktikos metu.
ANOTACIJA
ANNOTATION
INFORMACIJOSŠALTINIŲ SĄRAŠAS
Barkauskaitė M., Grincevičienė V. Ir kt. Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas. Vilnius, 2001.
Baršauskienė V. ir Leliūgienė I. Sociokultūrinis darbas bendruomenėje, užsienio šalių patirtis. Kaunas, 2001.
Budavičienė D., Burokas E. ir kt. Proto negalia ir prasminga veikla. Gyvenimo pažinimas per rankų darbus. Vilnius, 2006.
Carter R., Golant S. K. Pagalba sergančiajam psichikos liga // Ženevos iniciatyva psichiatrijoje. Vilnius, 2002.
Cymru C.Tarp žmonių. Parankinė socialinio darbuotojo knyga, naudinga ir kitiems, turintiems šeimoje silpnesnio mokslumo asmenų. Vilnius, 2000.
Daulenskienė J. N. V. Protinio atsilikimo klinika. VŠĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2003.
Elijošienė I. Vaikai, turintys intelekto sutrikimų//Specialiojo ugdymo pagrindai. Šiauliai, 2003.
Elijošius E. Nežymiai sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio apsisprendimo ugdymo bruožai. Vilnius, 2000.
Germanavičiaus A. Bendruomenės (socialinės) psichiattrijos pagrindai. Psichikos ligonių reabilitacija bendruomenėje. Vilnius, 22008.
Gradeckienė S. Lietuvos neįgaliųjų vaikų ir jų šeimų gyvenimo kokybė. Daktaro disertacija. Kaunas, 2002.
Gruževskis B. Žmogaus socialinė raida, užimtumas. Vilnius, 2002.
Išoraitė M. Socialinių paslaugų administravimas. Mykolo Romerio universitetas,2005.
Johnson C. L. Socialinio darbo praktika. Bendrasis požiūris. VU Specialiosios psichologijos laboratorija. Vilnius, 2001.
Kairys J. Tarp paramos ir pagalbos. Atviro distancinio mokymosi medžiaga. Utena, 2001.
Kondrašovienė L. ir Kupriūnienė J. Z. Socialinis darbas ir sveikatos priežiūra. Kaunas, 2008.
Leliūgienė I. Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas. Kaunas, 2002.
Leliūgienė I. Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas. Kaunas, 2003.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Neįgalumo statistika ir dinamika. [žiūrėta 2011-10-14]. Prieiga per internetą: www.socmin.lt/index.php?567434200
Makočiūnaitė R. ir Trebienė L. Lavinamųjų klasių mokinių darbinių įgūdžių taikymo ypatumai kasdieninėje veikloje. Mokytojo asmenybė ir specialiųjų poreikių mokinių kūrybiškumo ugdymas. Šiauliai, 2002.
Mikulėnaitė L. Vaikų, turinčių raidos sutrikimų, gydymas ir abilitacija. Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“, 2007.
Myers D. G. Psichologija. Vilnius, 2001.
Mockienė R. Neįgaliųjų meninio ugdymo aktualumas. [žiūrėta 2011-10-14]. Prieiga per internetą: http://www.europosparkas.lt/phare/praktikos/R.Mockiene.doc
Naujovės socialiniame darbe. Socialinių darbuotojų rengimo centras prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Vilnius, 2003.
„N“ socialinės globos namų nuostatai. Patvirtinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro, 2010 birželio 22 d. įsakymu Nr. A1-256.
„N“ socialinės globos namų darbo veiklos plano ataskaita, 2008.
Piličiauskas A.Meninis neįgaliųjų ugdymas. ŠU, 2005.
Pūras D. Apie proto ssveikatą ir jos sutrikimus. Vilnius, 2000.
Ruškus J. Negalės fenomenas. Šiauliai, 2002.
Ruškuvienė I. Neįgaliųjų meninė saviraiška: alternatyvi žmogiškųjų resursų samprata. 2006
Socialinio darbuotojo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje. Bendradarbiaujant su Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Vilnius, 2007.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Socialinis pranešimas 2001. Vilnius, 2002.
Specialiojo ugdymo pagrindai. Šiauliai, 2003.
Spierts M. Balansavimas ir aktyvinimas. Metodiškai organizuotas sociokultūrinis darbas. Vilnius, 2003.
Sportinė veikla, 2010. [žiūrėta 2011-10-10]. Prieiga per internetą: www.jurdaiciusgn.lt/lt/
.veikla/./sportine-veikla.ht.-
Steman C. Socialinio darbo su proto negalios vaikais pagrindai.Socialinių darbuotojų rengimo centras. Vilnius, 2001.
Strolia M. Molio fenomenas. Viltis, 2005.
Sutrikusio intelekto žmonių teisės. Šalies ataskaita. Lietuva. Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“. Europos sutrikusio intelekto asmenų ir jų šeimų bendrijų asociacija. Vilnius, 2003.
Tamašauskienė J. Proto negalia ir prasminga veikla. [žiūrėta 2011-10-14]. Prieiga per internetą: http://www.viltis.lt/lt/leidiniai/book/Proto20ir20veikla.pdf
Urbanovičienė A., Masiukaitė A. ir kt. Proto negalios ir meno sandūra. Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“, 2007.
Vilkelienė A. Psichoterapinė meno paskirtis ugdant ypatinguosius vaikus. [žiūrėta 2011-10-14]. Prieiga per internetą: www.gimtasiszodis.lt/vilkeliene-05-1.htm – 26k
Žalimienė L. Socialinės paslaugos. VU Specialiosios psichologijos laboratorija. Vilnius, 2003.
Žmonių su proto ir psichikos negalia įdarninimo Lietuvoje ekonominis vertinimas, 2008 [žiūrėta 2011-11-03]. Prieiga per internetą: http://www.old.gip-vilnius.lt/equal/ekonominis_
vertinimas20080220.pdf
PRIEDAI
1priedas
INTERVIU KLAUSIMAI
Kokias užimtumo organizavimo formas dažniau taikote savo darbe (meno, darbo terapijos, sociokultūrinių įgūdžių ugdymas)? Kodėl?
Kokias užimtumo formas (darbinė veikla,
sportinė veikla, meninė veikla) labiau vertina jūsų klientai, ir kaip manote, kodėl?
Gal kai kurie iš jūsų klientų turi mėgstamas, kasdienes ar kokias nors išskirtines užimtumo formas. Papasakokite apie jas ir kokią naudą iš jų gauna kliantas.
Kokioms užimtumo formoms reikalingas jūsų paskatinimas asmenims su vidutine protine negalia?
Su kokiais sunkumais/problemomis susiduriate organizuodami užimtumą asmenims su vidutine protine negalia?
Kokie gebėjimai reikalingi socialiniam darbuotojui organizuojant užimtumą asmenims turintiems vidutinę protinę negalią?
Ar reikalinga pagalba organizuojant užimtumąasmenims su vidutine protine negalia? Jeigu taip, tai kokios jos rreikėtų?
Įvertinkite organizuojamų užsiėmimų svarbą vidutinę protinę negalią turintiems asmenims.
2 priedas
Interviu protokolas Nr. 1.
Interviu data: 2011 lapkričio 16d.
Interviu trukmė: 1 val.
Socialinio darbo organizatorė A.
Kokias užimtumo organizavimo formas dažniau taikote savo darbe (meno, darbo terapijos, sociokultūrinių įgūdžių ugdymas)? Kodėl?
Dažniausiai taikome darbo užimtumo formą. Tai skatina bendradarbiavimą, tarpusavio supratimą ir bendravimą. Taip pat gyventojai gali pajusti bendrumo jausmą ir pasitikėjimą. Pas mūsų grupėje yra sudarytas sąrašas, pagal kurį gyventojai turi tvarkyti maisto skirstomąjį ir valgyklėlę. Taip ugdomas jų savarankiškumas ir atsakomybės jausmas. Lavinami kkasdienai reikalingi įgūdžiai, kaip: indų plovimas, stalų padengimas, grindų plovimas, stalų valymas ir visų patalpų prižiūrėjimas, skirtų maistui. Kai kurie gyventojai pagal poreikį, individualiai taisosi valgyti. Pas mūsų grupėje yra bendrai naudojama orkaitė, kur bet kuriuo metu jie gali pasitaisyti ssavo mėgstamo valgio. Taip palaikomas jų savarankiškumas ir jų elgesys yra tikslingas, nes daro tai kas tuo momentu patenkina jų poreikius. Daugelis iš grupės dėjo pinigus, kad nusipirktų automatinę skalbimo mašiną, todėl jie patys savarankiškai plaunasi rūbus. Padedantdarbuotojui jie rušiuojasi skalbinius, nusistato reikiamą programą ir išsidžiaustant tam skirtos skalbinių džiovyklės. Po to savarankiškai juos susideda į spintas.
Pagal poreikį lankosi molio užimtumo kambaryje. Ten jie lipdo įvairius darbelius, pabendrauja, atsipalaiduoja ir leidžia sau pafantazuoti. Taip pat yra galimybė ir padėlioti įvairių dirbinių iš stiklo. Gyvantojai nalabai renkasi stiklą, nes ten reikia daugiau kruopštumo ir kantrybės, kol pamato rezultatą. O iš molio greit matomas rezultatas, aišku priklauso nuo pasirinkto darbelio modelio, ir jį malonu liesti, atpalaiduoja ir ramina molio minkymas. Gyvantojai noriai ddalyvauja įvairiose viktorinose. Jie yra labai žingeidūs ir jiems įdomios yra naujovės.
Taip pat keliaujame į išvykas už globos namų ribų. Labai intensyviai sportuojame: krepšinis, tinklinis, šaškės, šachmatai,bilijardas, stalo tenisas ir galiūnų varžybos.
Taip pat siuvinėjame paveikslus, mezga kojines.
Kokias užimtumo formas (darbinė veikla, sportinė veikla, meninė veikla) labiau vertina jūsų klientai, ir kaip manote, kodėl?
Mano grupėje labiausiai vertinama sportinė veikla. Kadangi yra jaunas kontingentas, tai jie nori aktyviai leisti laiką ir konkuruoti tarpusavyje. Taip pat labai patinka išvykos, nes prasiplečia jjų akiratis ir viktorinos, per kurias gilinamos žinios apie mus supantį pasaulį.
Gal kai kurie iš jūsų klientų turi mėgstamas, kasdienes ar kokias nors išskirtines užimtumo formas. Papasakokite apie jas ir kokią naudą iš jų gauna klientas.
Viena gyventoja prižiūri šuniukus ir kiekvieną dieną jais rūpinasi. Ji tvarko jų būdą, maitina ir veda pasivaikščioti. Nauda tokia, kad gyventoja ugdo atsakomybės jausmą, meilę ir pareigą. Kitas gyventojas kiekvieną dieną rūpinasi maisto parnešimu iš valgyklos. Jis kontroliuoja budinčius, kad tvarkingai padengtų stalą, padėtų tinkamą kiekį lėkščių ir švariai sutvarkytų. Keli eina nuolat darbuotis į šalia esantį kaimą pas jiems patinkančių žmonių. Jie džiaugiasi, kad gali išeiti į „laisvę“ ir taip patenkina savo norus.
Kokioms užimtumo formoms reikalingas jūsų paskatinimas asmenims su vidutine protine negalia?
Dažniausiai reikalingas paskatinimas lankantis molio užimtumo kambaryje, bendrose talkose tvarkant globos namų aplinką.
Su kokiais sunkumais/problemomis susiduriateorganizuodami užimtumą asmenims su vidutine protine negalia?
Dauguma gyventojų yra skeptiški ir vangūs, todėl anot jų nieko nereikia „tai vaikų žaidimai“. Priemonių trūkumas organizuojant užimtumą.
Kokie gebėjimai reikalingi socialiniam darbuotojui organizuojant užimtumą asmenims turintiems vidutinę protinę negalią?
Visų pirma turėtų turėti humanistinį požiūrį į globos namų gyventojus. Taip pat nuoširdumas, mokėjimas bendrauti, atlaidumas. Be abejo turi būti stipri asmenybė viduje, kad sugebėtų kiekvieną situaciją įvertinti adekvačiai, o ne vadovauti jausmais. GGebantis priimti sprendimus, gebantis spręsti konfliktus, gebantis valdyti jausmus, kūribingas, kantrus.
Ar reikalinga pagalba organizuojant užimtumą asmenims su vidutine protine negalia? Jeigu taip, tai kokios jos reikėtų?
Kartaisreikalinga įvairių specialistų pagalba. Tiek vertinant jų fizinę būklę, tiek psichinį stovį, nes nuo to priklauso, kaip dalyvis dalyvaus veikloje. Esame pasikvietę svečių iš policijos, kurie labai padėjo paaiškindami jų teises, pareigas ir kaip elgtis pasiklydus ar iškilus pavojui.
Įvertinkite organizuojamų užsiėmimų svarbą vidutinę protinę negalią turintiems asmenims.
Labai didelę reikšmę turi užsiėmimai, nes kaip gyventojas lavinasi, pasimiršta kasdienybė. Taip pat prasiplečia jų akiratis ir dingsta baimė išeiti į viešumą. Ir aplinkiniai mažiau reaguoja į juos neigiamais žvilgsniais ar gestais. Tai manau yra abipusė nauda. Molio užimtumas leidžia panaudoti vidinius išteklius ir sujungti su kūrybėnėmis galiomis. Taip gyventojas išlieja tiek teigiamas, tiek neigiamas emocijas. Atskleidžiami nauji bendravimo būdai su gyventojais.
2 priedas
Interviu protokolas Nr. 2.
Interviu data: 2011 lapkričio 16 d.
Interviu trukmė: 55 min.
Socialinė darbuotoja B.
Kokias užimtumo organizavimo formas dažniau taikote savo darbe (meno, darbo terapijos, sociokultūrinių įgūdžių ugdymas)? Kodėl?
Grupėje, kurioje dirbu, gyvena 31 gyventojas. Asmenims, turintiems vidutinę protinę negalią, dažniau taikoma meno terapija, nes šie asmenys yra pasyvesni, labiau save išreiškiapiešdami, karpydami įvairias figūrėles, jas klijuodami, gamindami paveikslėlius (susuka rutulėlius ir juos priklijuoja).
Darbo terapiją renkasi tik du asmenys ššie asmenys yra fiziškai pajėgesni, vienas jų nuolat prižiūri ir organizuoja maisto parnešimą iš virtuvės, nuneša panaudotus indus į plovyklą, kitas – padeda ūkio darbuose (neša baldus, padeda staliui).
Tiesa, pastebėta, kad tvarkant aplinką, pagrindiniai pagalbininkai būna gyventojai, turintys vidutinę protinę negalią. Būtent šie asmenys yra labai geranoriški, stengiasi būti naudingais, paslaugiais.
Kokias užimtumo formas (darbinė veikla, sportinė veikla, meninė veikla) labiau vertina jūsų klientai, ir kaip manote, kodėl?
Labiausiai klientai vertina išvykas, ekskursijas, tačiau kadangi daugumai vidutinę protinę negalią turinčių gyventojų būdingiepilepsijos priepuoliai, kurie pasireiškia (suaktyvėja) esant jauduliui, kad ir džiaugsmo, tenka riboti išvykas tokiems asmenims arba organizuoti trumpas išvykėles į gamtą ar kitas ramesnes vietas. Transportas tokiems asmenims būtinas – pėsčiomis keliauti pavojinga.
Panaši situacija ir užsiimant sportine veikla – aktyvesnius žaidimus patartina žaisti ant žalios vejos, kad netikėtai ištikus epilepsijos priepuoliui, nesusižalotų. Stengiantis išvengti neigiamų pasekmių, gyventojams siūlomi pasyvesni stalo žaidimai, žaidimai šaškėmis, kortomis.
Gal kai kurie iš jūsų klientų turi mėgstamas, kasdienes ar kokias nors išskirtines užimtumo formas. Papasakokite apie jas ir kokią naudą iš jų gauna kliantas.
Vienas iš gyventojų nuolat (kasdien) kuruoja budėjimą valgyklėlėje ir virtuvėlėje (yra sudarytas slenkantis budėjimo grafikas dešimčiai asmenų, tačiau šis gyventojas kasdien parneša maistą, nuneša panaudotus indus į plovyklą, visada įspėja socialinį darbuotoją, kad baigiasi
einamas mėnuo ir būtina sudaryti naują budėjimo grafiką sekančiam mėnesiui). Būna atvejų, kai šiam asmeniui tenka trumpam išvykti ar sutrinka sveikata – tada visos grupės gyventojai sutrinka, nebeturi vadovo.
Kitas asmuo puikiai žaidžia šaškėmis. Visų nuostabai, jis dalyvauja organizuojamose varžybose ir nuolat užima prizines vietas. Parsinešdamas apdovanojimą (diplomą) jis labai džiaugiasi, nors kalba ribotai, tačiau akyse pastebimas džiaugsmas, pasitikėjimas savimi, pasididžiavimas.
Kokiomsužimtumo formoms reikalingas jūsų paskatinimas asmenims su vidutine protine negalia?
Dažnai paskatinimas reikalingas organizuojant sportinę veiklą, nes gyventojai stinga pasitikėjimo savimi, vengia nneigiamų pasekmių (esant epilepsijos priepuoliams). Būtina jiems paaiškinti, kad jie bus saugūs, tai jiems suteiks puikių emocijų, padės atsipalaiduoti.
Panaši situacija kartojasi ir organizuojant išvykas. Pastebima, kad neturintys epilepsijos priepuolių gyventojai (su vidutine protine negalia) vengia išvykų, ekskursijų – jie dažniausiai kategoriškai atsisako jose dalyvauti (tai asmenims, turintiems psichinę negalią, būdinga rečiau).
Su kokiais sunkumais/problemomis susiduriate organizuodami užimtumą asmenims su vidutine protine negalia?
Pagrindinė problema – tai užimtumo specialistų stoka. Dažniausiai įvairiems užimtumams vadovaujasocialiniai darbuotojai, kurie nėra tos srities specialistai ir jiems stinga žžinių, patirties bei laiko (nes atlikdami kitus savo įsipareigojimus pvz., lydėdami gyventojus pas medikus, į parduotuvę ar pildydami neatidėliotinus dokumentus, nebespėja laiku pravesti užimtumo ir gyventojams mažėja motyvacija ateiti į kitą užimtumą).
Kaip sekančią problemą norėčiau išskirti lėšų trūkumą, nes trūksta llėšų pagrindinių užimtumo priemonių įsigijimui.
Kokie gebėjimai reikalingi socialiniam darbuotojui organizuojant užimtumą asmenims turintiems vidutinę protinę negalią?
Darbuotojas, organizuojantis užimtumą asmenims, turintiems vidutinę protinę negalią, turėtų gebėti dirbti tiek individualiai, tiek grupėje, turėti pakankamai žinių apie asmenis, turinčius protinę negalią, pasižymėti tolerantiškumu, geraširdiškumu, empatiškumu, rūpestingumu ir kruopštumu, teisingumu, moreline drąsa, nešališka priežiūra, veiklumu ir paslaugumu.
Ar reikalinga pagalba organizuojant užimtumą asmenims su vidutine protine negalia? Jeigu taip, tai kokios jos reikėtų?
Manau, kad organizuoti užimtumą asmenims su vidutine protine negalia turėtų ne vienas asmuo. Ypač vertinga tiek užimtumo specialistui, tiek pačiam neįgaliajam būtų, kad užimtume dalyvautų to asmens (neįgaliojo) socialinio darbuotojo padėjėjas, nes dažnai gyventojai būna itin prisirišę prie tam tikro darbuotojo, kad jam nesant, jaučiasi nesaugiai, todėl neatsipalaiduoja užsiėmimų metu ir savęs pilnai nnerealizuoja.
Įvertinkite organizuojamų užsiėmimųsvarbą vidutinę protinę negalią turintiems asmenims.
Užsiėmimai vykdomi siekiant sumažinti neįgalių asmenų socialinę atskirtį ir sudaryti sąlygas realizuoti savo sugebėjimus ir pomėgius.
Darbinės veiklos metu siekiama palaikyti ir skatinti gyventojų savarankiškumą, motyvaciją patiems savimi pasirūpinti, tvarkyti savo kasdieninį gyvenimą pagal sugebėjimus. Tai padeda asmeniui naudotis savo žiniomis ir įgūdžiais, juos tobulinti, suteikia savarankiškumo, pasitikėjimo savimi ir aplinkiniams.
Užsiėmimas mėgstama veikla gyventojai pailsi, atgauna jėgas, gerina nuotaiką, išmoksta savarankiškai organizuoti laisvalaikį.
2 priedas
Interviu protokolas Nr. 3.
Interviu data: 2011 lapkričio 17 d.
Interviu trukmė: 50 mmin.
Socialinėdarbuotoja C.
1.Kokias užimtumo organizavimo formas dažniau taikote savo darbe (meno, darbo terapijos, sociokultūrinių įgūdžių ugdymas)? Kodėl?
Savo darbe taikome darbo terapija. Kartu su gyventojais tvarkome kambarius, prižiūrime aplinką, kepame pyragus, ruošiamės šventėms.
Kai kuriems gyventojams taikoma ir meno terapija, darome įvairius darbelius, piešiame, spalviname knygutes. Mokomės kruopštumo, pavyzdžiui, spalvindami piešinėlius išskirti atskiras detales, sekti piešinėlio linijas, kad neišlysti iš jų. Mokomės pažinti spalvas ir kiekvieną spalvą sisieti su kažkokiu tai daiktu, pavyzdžiui citrina – geltona, pomidoras – raudonas ir t.t.
Taip pat nuolat ugdomi ir gyventojų įgūdžiai, pasirūpinti savimi – apsirengti, nusiprausti, pavalgyti ir t.t.
2.Kokias užimtumo formas (darbinė veikla, sportinė veikla, meninė veikla) labiau vertina jūsų klientai, ir kaip manote, kodėl?
Mūsų klientai labai vertina visas užimtumo formas, nes tai žmonės, kuriems labai reikia dėmesio, kurie siekia realizuoti save kažkokioje veikloje. Gyventojai labai skirtingi kaip ir skirtingi jų poreikiai, todėl vieniems mielesnė darbinė veikla, o kiti labiau mėgsta sportuoti, o dar kiti atsiskleidžia piešdami ar darydami kitus darbelius. Todėl jiems labai reikalingos visos užimtumo formos ir kuo įvairesnė veikla.
3.Gal kai kurie iš jūsų klientų turi mėgstamas, kasdienes ar kokias nors išskirtines užimtumo formas. Papasakokite apie jas ir kokią naudą iš jų gauna kliantas.
Turimevieną klientą, kuriam mėgstamiausias užsiėmimas yra apsiūti storu siūlu audinio skiautes ir ssujungti jas į kilimą. Šita veikla ugdo kliento kruopštumą, atidumą.
Kita klientė labai mėgsta spalvinti piešinėlius. Šita veikla lavina jos dėmesį, kruopštumą. Taip ji išmoko pažinti spalvas ir skirtingus tų spalvų atspalvius.
4. Kokioms užimtumo formoms reikalingas jūsų paskatinimas asmenims su vidutine protine negalia?
Čia taip pat priklauso nuo klientų ir jų poreikių. Vieniems nelabai patinka darbinė veikla ir reikia nuolat paskatinti, kad atliktų vienus ar kitus darbus, o kitiems priešingai – darbinė veikla labai priimtina ir ją atlieka noriai, bet nemėgsta darbelių, kuriems reikia didesnio kruopštumo.
5.Su kokiais sunkumais/problemomis susiduriate organizuodami užimtumąasmenims su vidutine protine negalia?
Organizuojant užimtumą tokiems asmenims reikalingos kuo įvairesnės užimtumo formos, nes ta pati veikla jiems greitai nusibosta. To pasekoje reikia daug ir įvairių priemonių, kurių dažnai pritrūksta. Taip pat kartais tenka labai ilgai bendrauti su klientu kol sudomini jį viena ar kita veikla.
6.Kokie gebėjimai reikalingi socialiniam darbuotojui organizuojant užimtumą asmenims turintiems vidutinę protinę negalią?
Organizuojant užimtumą socialiniam darbuotojui reikia būti komunikabiliam, kantriam, turėti psichologinių žinių, kiek galint labiau pažinti klientą ir žinoti jo poreikius bei norus. Taip pat reikia turėti žinių ir apie užimtumo organizavimą neįgaliems žmonėms.
7. Ar reikalinga pagalba organizuojant užimtumą asmenims su vidutine protine negalia? Jeigu taip, tai kokios jos reikėtų?
Vidutinę protinę negalią turintiems asmenims organizuojant įvairius uužimtumus reikalinga pagalba, ar tai iš socialinio darbuotojo, ar socialinio darbuotojo padėjėjo. Žinoma, priklauso nuo to, kokio lygio yra protinė negalia. Vykdant meninius užsiėmimus reikalinga pagalba karpant, piešiant, lipdant, klijuojant ir t.t. Dažniausiai užtenka patarti kaip taisiklingai laikyti žirkles, pieštuko ar teptuką, kad darbelis išeitų tvarkingas, kad spalvinant neišlystų iš paraščių, ar tiesiog, kokios spalvos turėtų būti įvairūs gamtos reiškiniai, gyvunijos pasaulio sutvėrimai. Sportinėse varžybose labiausiai reikalingas palaikymas, skatinimas. Dažniausiai šiems žmonėms yra svarbus žmogaus buvimas šalia, nes tada jis jaučiasisaugus, reikalingas, mylimas. Darbuotojo šiltas žvilgsnis, suteikia didelio pasitikėjimo savimi ir tarsi tampa palaikomas, bet kokioje savo gyvenimo situacijoje.
8. Įvertinkite organizuojamų užsiėmimų svarbą vidutinę protinę negalią turintiems asmenims.
Vidutinę protinę negalią turintiems asmenims yra labai svarbus įvairių sričių užimtumas. Jiems tai yra savęs realizavimas, savęs ir pasaulio pažinimas. Savęs „Aš“ pažinimas ir vertinimas. Organizuojant užimtumus žmonės išmoksta labiau bendrauti tarpusavyje, tai padeda jiems užmegsti ir palaikyti šiltus santykius tarpusavyje. Jie išsikrauna dirbdami, savo patinkančioje veikloje, diena jiems tampa įdomi, naudinga, jie įgauna įvairių žinių. Dažniausiai žmonės daro tai kas jiems išeina geriausiai ir tuo momentu patenkina savo poreikius.
2priedas
Interviu protokolas Nr. 4.
Interviu data: 2011 lapkričio 17 d.
Interviu trukmė: 55 min.
Socialinė darbuotoja D.
1. Kokias užimtumo organizavimo formas dažniau taikote savo darbe (meno, darbo
terapijos, sociokultūrinių įgūdžių ugdymas)? Kodėl?
Labai svarbu žmogui su protine negalia gyvenančiam globos namuose, skatinti daryti tai, ką jis pats sugeba neišskiriant jo negalios. Tik veikloje neįgalusis gali išreikšti save kaip asmenybę. Todėl savo darbe taikome įvairias užimtumo formas: meno, darbo terapijos, sociokultūrinis įgūdžių ugdymas.
2. Kokias užimtumo formas (darbinė veikla, sportinė veikla, meninė veikla) labiau vertina jūsų klientai, ir kaip manote, kodėl?
Socialinės globos namuose neįgalieji gali save realizuoti įvairiuose užsiėmimuose. Taigi, tokia veikla neįgalųjį daro savarankiškesniu ir padaro mažiau priklausomą nuo aaplinkinių.
Daugelis gyventojų renkasi darbinę veiklą, kadangi ši veikla yra pagrįsta „atlygiu“, t. y. gauna saldainių, cigarečių, kavos ir panašiai.
Tačiau nemažesnės galimybės yra ir muzikinei veiklai, kurioje taip pat dalyvauja nemažai neįgaliųjų. Muzika skatina būti aktyvesniu, ji padeda protinę negalią turintiemsasmenims atsiverti, bendrauti ir kalbėtis vieniems su kitais. Todėl jie noriai renkasi į meninius užsiėmimus.
Sportinėje veikloje taip neįgalieji jaučiasi gerai, džiaugiasi gera fizine sveikata, reikalingi, galintys dalyvauti už globos namų ribos.
3. Gal kai kurie iš jūsų klientų turi mėgstamas, kasdienes aar kokias nors išskirtines užimtumo formas. Papasakokite apie jas ir kokią naudą iš jų gauna kliantas.
Dauguma socialinės globos gyventojų renkasi organizuotą pasyvų laisvalaikį. Tai yra sukuriama atmosfera, sudaromos sąlygos pasyviam poilsiui: knygų skaitymui, muzikos klausymuisi, filmų žiūrėjimui, pasivaikščiojimui po kiemą, bbažnyčios lankymui ar paprasčiausiu pagulėjimu lovoje.
Tačiau, tai nereiškia visišku žmogaus suglebimu. Tai reiškia, kad žmogus pailsi kūnu ir dvasia, jie atsipalaiduoja.
4.Kokiomsužimtumo formoms reikalingas jūsų paskatinimas asmenims su vidutine protine negalia?
Darbinėje veikloje asmenims su vidutine protine negalia yra reikalingas paskatinimas.
Tačiau nekiek mažiau reikia ir meninėje, sportinėje veikloje ir organizuotam laisvalaikyje. Bet visi paskatinimai priklauso kiekvienam neįgaliam asmeniui individualiai.
Kad laisvalaikis būtų tikras, tai yra suteiktų jėgų, pailsėtų, gerėtų nuotaika, tobulėtų – jis turi būti gerai organizuotas ir tinkamas neįgaliam žmogui.
5. Su kokiais sunkumais/problemomis susiduriate organizuodami užimtumą asmenims su vidutine protine negalia?
Dirbant su protinę negalią turinčiais asmenimis susiduriama su įvairias sunkumais: neįgaliųjų konfliktiškumas, kurį lemia charakterio savybės; sveikatos pablogėjimas; lėšų trūkumas; darbuotojų trūkumas užimtumo veiklai vykdyti.
6. Kokie gebėjimai reikalingi socialiniam darbuotojui organizuojant užimtumą aasmenims turintiems vidutinę protinę negalią?
Socialiniam darbuotojui būtini įvairūs gebėjimai organizuojant užimtumo veiklą. Dirbant su asmenimis, turinčiais vidutinę protinę negalią, reikalinga turėti šias savybes: organizuotumas, darbštumas, kantrumas, teigiamas požiūris į negalią, noras padėti, paskatinti atskleisti neįgaliųjų gabumus.
Pirmiausia empatijos jausmas. Komandinis darbas. Informacijos rinkimas apie asmenį ir įvertinimas, kokia užimtumo terapija jam tinkama ir reikalinga.
Taigi, turėdamas reikalingus įgūdžius socialinis darbuotojas yra kūribinga asmenybė, sugebančia būti šalia klientoir jam padėti įsilieti užimtumo veikloje.
7. Ar reikalinga pagalba organizuojant užimtumą asmenims su vidutine protine negalia? JJeigu taip, tai kokios jos reikėtų?
Mano darbas būna individualus ir komandinis, pastaruoju atveju reikalingas kolegių darnus bendradarbiavimas bei pagalba.
Socialiniam darbuotojui yra reikalinga pagalba organizuojant užimtumą asmenims su vidutine protine negalia. Sėkmingai veiklai būtinas komandinio darbo principai: žinios, kompetencija – parenkant ir pritaikant įvairias užimtumoformas.
8. Įvertinkite organizuojamų užsiėmimų svarbą vidutinę protinę negalią turintiems asmenims.
Socialinės globos namuose veikia vytelių pynimo, molio terapijos užsiėmimai, rankdarbių būreliai, kuriuose gyventojai mezga, piešia. Šiais pačių pasidarytais darbeliais puošia kambarius ar kitas patalpas, bei išreiškia savo gebėjimus, realizuoja mintis. Jie įgauna pasitikėjimo savimi.
Kultūrinėje veikloje protinę negalią turintys asmenys savo emocijas išreiškia judesiu. Socialinis darbuotojas padeda neįgaliam žmogui atrasti, kurti, daryti kažką prasminga ir naudinga.
Organizuojami užsiėmimai, mano manymu, yra labai svarbūs neįgaliesiems, nes gerinama jų socialinė raida ir vertinu teigiamai.
