Amzius ir senejimas siuolaikineje visuomeneje

Individas ir visuomene lietuviu kalbos kalbejomo iskaita

Įvadas…………………………3

1 skyrius. Senėjimas kaip individo asmenybės kaitos procesas

1.1. Psichologiniai ir fiziologiniai procesai įtakojantys senėjimą……………..5

1.2. Pagrindinės žmonių amžiaus grupės ir skirstymas į jas………………..7

1.3. Asmenybės bei vaidmenų socialinėje aplinkoje pokyčiai……………….8

1.4. Senatvės trūkumai ir privalumai…………………………10

2 skyrius. Pagyvenę žmonės visuomenėje

2.1. Adaptacija ir integracija…………………………12

2.1.Visuomenės požiūris į senatvę bei senus žmones……………………17

Išvados…………………………22

Įvadas

Nieko nėra amžino, kaip kad nieko nėra galingesnio už laiką. Jo tėkmės niekam nepavyko sustabdyti. Neveltui sakoma, jog laikas yra visagalis. Jam turime paklusti visi, tiek gyvi, tiek negyvi oorganizmai. Tūkstančiai mokslininkų, mąstytojų, filosofų, astronomų bandė, bando ir dar kiek kartų bandys pažaboti nestabdomą laiko tėkmę. „Laiko sąvoka yra aiški. Valanda susideda iš žinomo skaičiaus minučių, diena – iš valandų, o metai – iš dienų. Tačiau mes retai kada pagalvojame apie pačią laiko esmę. Laikas eina nesustodamas, o mes tik sekame jį laikrodžio ir kalendoriaus pagalba. Kol kas negalima jo tirti mikroskopu ar juo eksperimentuoti. Ir vis dėlto jis vis eina. Negalima, pasakyti, kas tiksliai atsitinka laikui praėjus. Laikas iišreiškiamas per pasikeitimus, pavyzdžiui, mėnulio apkeliavimu aplink žemę. Laiko slinkimas yra artimai susijęs su erdvės sąvoka. Pagal bendrą reliatyvumo teoriją, erdvė, arba visata, atsirado staiga įvykus dideliam sprogimui prieš 13,7 milijardų metų. Iki tol viskas buvo sutalpinta be galo mažame ttaške. Šis taškelis talpino materiją, iš kurios vėliau kilo saulė, žemė ir mėnulis – dangaus kūnai, kurie mums pasakoja apie nuolat bėgantį laiką. Iki didelio sprogimo nebuvo nei erdvės, nei laiko. Pagal reliatyvumo teoriją laiko sąvoka prasideda nuo didelio sprogimo, kaip ir platumos lygiagretės prasideda Šiaurės poliuje. Negalime nueiti toliau į šiaurę, negu iki Šiaurės ašigalio, aiškina Kari Enqvist, kosmologijos profesorius. Viena labiausiai specifinių laiko savybių yra faktas, kad jis matuojamas judėjimu ir tampa aiškus per judėjimą. Pagal bendrą reliatyvumo teoriją, erdvės vystimasis gali baigtis Visatos griūtimi. Visa materija tuomet vėl susitrauktų į mažą taškelį, kuris užbaigtų laiko koncepciją, kokią mes suprantame. Vis dėlto paskutiniai stebėjimai nepalaiko sugriuvimo teorijos, greičiau, tarpgalaktiniai atstumai didėja begaliniu greičiu, pridūrė Enqvist (pagal „Science daily“ „„Mokslo Lietuva“ 2005-04-17)“. Taigi laikui nesustabdomai bėgant sensta ir nyksta viskas kas rodos dar taip nesenai atrodė amžina. Neamžinos yra ir visuomenės. Visos, o ypač modernios visuomenės sensta. Tai priklauso nuo gimstamumo mažėjimo ir sveikatos apsaugos gerėjimo. Modernioje visuomenėje neskubama gimdyti vaikų kol išsimokslinama, kol įsidarbinama, lipama karjeros laiptais, kuriama materialinę bazę ir t.t. Vėliau turėti vaikų arba neįstengiama, arba nebenorima, pripratus prie laisvo gyvenimo. Modernioje visuomenėje taip pat užtikrinama gera sveikatos priežiūra ir sveikatos apsauga. Sveikas maistas, sveikas gyvenimo bbūdas, geras poilsis, laiku diagnozuojamos ligos ir imamasi radikalių priemonių ligų židiniams pašalinti, neleidžiant joms plisti. Taigi modernioje visuomenėje žmogus gyvena ilgiau. Didėjant ilgaamžių žmonių skaičiui visuomenėje kyla kartų sąveikos problemos – jaunimui nelengva gauti darbo, o seniems žmonėms jį praradus tampa ypatinga problema. Senų žmonių skaičiaus didėjimas lydimas ligų ir negalios. Tačiau negalios didėjimas senstant ypač pabrėžiamas tarp jaunų žmonių. Jaunimas nepatenkintas senais žmonėmis, kadangi jais reikia rūpintis, išleidžiant dideles sumas pinigų jiems gydyti ir prižiūrėti. Neretai senų žmonių stengiamasi atsikratyti apgyvendinant juos pensionuose bei prieglaudose. Tokius jaunimo veiksmus lydi socialinė izoliacija, kai seni žmonės jaučia tiek psichologinį, tiek fizinį diskomfortą, išėjus į pensiją sumažėja pajamos, netenkama socialinio prestižo, jie nustumiami į visuomenės paribį ir reikia prisitaikyti prie naujų gyvenimo aplinkybių bei sąlygų .

Kadangi šis sociologijos kursinis darbas skirtas nagrinėti amžiaus ir senėjimo šiuolaikinėje visuomenėje problemoms, tai jame bus susitelkta į klausimus bei problemas susijusias su žmonių amžiumi bei senėjimu. Sociologijoje senėjimą nagrinėja gerontologija. Gerontologai analizuoja biologinius ir socialinius senėjimo procesus, jų sąveiką gyvenimo eigoje. Jie siekia suprasti senėjimo priežastis bei prevencijos mechanizmus, sukurti sąlygas būtinas sėkmingam senėjimui ir senatvei. Siekiant pažinti ir valdyti senėjimo procesus reikalingos įvairių mokslo sričių bei gerontologinės praktikos žinios. Todėl gerontologai remiasi atitinkamos pprofesinės veiklos srityse sukaupta patirtimi bei tyrimų rezultatais. Biologai tyrinėja, kaip senėjimas veikia žmogaus imuninę sistemą. Gydytojai siekia rasti ligų gydymo būdų, efektyvių seniems žmonėms, kurių imuninė sistema nusilpusi ir, kurie turi psichikos sveikatos problemų. Psichologai studijuoja kūno koordinacijos bei intelektualinės veiklos pakitimus, ekonomistai analizuoja kokios pajamos reikalingos pagyvenusiems ir seniems žmonėms, norint užtikrinti jų gyvenimo kokybę. Aplinkos pritaikymo specialistai siekia sukurti jaukią, patogią ir saugią gyvenamą aplinką senam žmogui. Pensijų konsultantai domisi pensijų padidinimo būdais. Sociologai analizuoja, kaip senėjimas paveikia žmogaus socialinius vaidmenis ir ryšius, siekia nustatyti seniems žmonės optimalius paslaugų variantus ir modelius. Socialiniai darbuotojai padeda seniems žmonėms sustiprinti, atstatyti ar iš naujo atrasti ryšį su aplinka. Šį sąrašą galima tęsti ir tęsti, kol galų gale visas šias veiklos sritis apibrėžti bei pavadinti – gerontologija, tačiau suprantant, kad ši sąvoka yra kompleksinė, atvira ir negali būti apibrėžta vienprasmiškai . Taip pat darbe siekiama išlaikyti pusiausvyrą tarp teigiamų ir neigiamų senėjimo aspektų, išryškinant senus žmones kaip neįkainuojamą kiekvienos visuomenės dalį. Tai ypač svarbu senstančiose XXI a. visuomenėse, kur tenka spręsti ne tik bedarbystės, bet ir kompetentingų darbuotojų stokos problemas. Naudojant įvairius šaltinius ir atliktus tyrimus bus bandoma atsakyti kodėl mes senstame ir kaip mes keičiamės metams bėgant, kokie veiksniai aapsunkina seno žmogaus adaptaciją, kaip senatvė suprantama mūsų visuomenėje, kokios yra tolerancijos problemos ir kokie pagrindiniai senų žmonių poreikiai ir galimybės įveikti senatvės sukeltas problemas.

1. Senėjimas kaip individo asmenybės kaitos procesas

1.1. Psichologiniai ir fiziologiniai procesai įtakojantys senėjimą

Nuo pačios žmonijos atsiradimo pradžios buvo pagrindinis klausimas: kokia yra senėjimo priežastis ir kokios yra galimybės sustabdyti senėjimą. Tačiau jau įrodyta, kad senėjimo kaip ir laiko sustabdyti neįmanoma. Senėjimą galima dalinai atitolinti, palengvinti jo pasekmes ar kitaip įtakoti, pasitelkus naujausias technologijas bei medicinos laimėjimus. Tačiau visiškai sustabdyti, išrandant taip vadinamą jaunystės eliksyrą dar niekam nepavyko. Visiems žinoma, kad nemiršta tas, kas negyvena, nes sunaikinti mirtį galima tik sunaikinus gyvenimą. Nagrinėjant senėjimą kaip procesą mokslininkai nustatė, kad negalima prailginti gyvenimo daugiau nei užkoduota kiekvieno žmogaus genetinėje medžiagoje – dezoksiribonukleino rūgštyje (DNR). Tačiau įdomu kiek žmogus galėtų nugyventi, jei sugebėtų atsiriboti nuo išorinių veiksnių, stresų, ligų ir kt.? Mokslininkai pabandė atlikti tyrimą naudodami ląstelių kultūrų metodą tirdami žmogaus ląsteles ne organizme, bet kolbose ir sudarydami šioms ląstelėms idealias sąlygas. Vienas tokių ląstelių tipas – fibroblastinės ląstelės. Jos būdamos daugumos žmogaus audinių elementais gamina vieną iš pagrindinių odos ląstelių, raumenų, sausgyslių ir kraujagyslių sistemos komponentą baltymą – kolageną. Taigi minėtos ląstelės augo ir dauginosi kolbose esant tam tikrai

terpei 37 laipsnių temperatūroje. Šios ląstelės buvo paimtos iš įvairaus amžiaus žmonių. Eksperimento metu buvo nustatyta, kad jauno (iki 20 metų) žmogaus ląstelės dalijosi daugiau kartų nei ląstelės paimtos iš senesnio amžiaus žmonių. Tiesa galutiniai neištirta ar panašiai fibroblastai elgiasi ir žmogaus organizme, tačiau faktas, kad ląstelių kiekis senstančio žmogaus organizme mažėja. Štai senyvų žmonių smegenų masė mažesnė nei vidutinio amžiaus žmonių, o skonį suvokiančių ląstelių ant jauno žmogaus liežuvio yra beveik tris kartus daugiau nei ant seno . Taigi aaudinių nykimas ir yra ląstelių nykimo pasekmė, todėl, jeigu žmogus sugebėtų išvengti mirties nuo ligų, jis vis vien mirtų, nes jo ląstelės po tam tikro skaičiaus pasidalijimų liautųsi vykdę savo funkcijas. Pravartu prisiminti inžinerijos sąvoką – vidutinis mašinų eksploatavimo laikas. Remontas ir dalių keitimas gali tik prailginti mašinos naudojimo laiką. O kas pasakytina apie žmogaus gyvenimo trukmę? Šiuo metu kriterijus jai nustatyti yra atskiro organizmo augimo ir brandos laiko trukmė. Todėl remiantis statistiniais apskaičiavimais, kiekvienam gyvūnui jo gyvenimo trukmė yra vvidutiniškai 5 kartus ilgesnė už laiką per kurį gyvūnas išauga ir subręsta. Taigi žmogus išauga ir subręsta per 20 metų todėl teoriškai jo gyvenimo trukmė turėtų būti apie 100 metų.

Tęsiant temą apie fiziologinius pokyčius žmogui senstant, būtina paminėti, kad fiziniai ssugebėjimai yra didžiausi tarp dvidešimties ir trisdešimties metų. Tai pirmieji pastebi sportininkai. Pasaulyje garsūs sprinteriai ir plaukikai, kurie geriausių rezultatų pasiekia būdami paaugliai ar vos perkopę dvidešimtmetį. Tačiau dauguma žmonių, kurių kasdienybė nereikalauja didelių fizinių pastangų, beveik nepajunta ankstyvųjų silpnumo požymių. Taigi, jei fiziškai silpnėti pradedama gana anksti, ir tai ryškiau pajunta tik vyresni žmonės, tačiau dėl silpstančio regėjimo aštrumo ir susilpnėjusio prisitaikymo prie kintančios šviesos senesni žmonės patiria daugiau nelaimingų atsitikimų. Prie jutimo gebėjimų galima priskirti ir klausą, atstumo suvokimą, reakcijos greitį bei ištvermę. Senstant laiptai darosi vis statesni, laikraščio raidės mažesnės, atrodo, neaiškiau pradeda kalbėti aplinkiniai. Todėl žmonės sulaukę 70-75 metų sukelia daugiau avarijų ir pasiekia santykinai didelį paauglių padaromų autoįvykių skaičių (JAV Nacionalinė tyrimų taryba 1990). Vertinant ssenėjimą sveikatos atžvilgiu yra ir blogosios, ir gerosios savybės:

– blogosios: silpsta imuninė organizmo sistema, kovojanti su ligomis, todėl vyresni žmonės tampa jautresni pavojingoms ligoms pvz. vėžiui, plaučių uždegimui ir kt. Tai tarsi senas žmogus sirgtų nesunkios formos AIDS – imunodeficitu, dėl kurio labai sumažėja organizmo gebėjimas atsispirti infekcijoms ar uždegimams.

– gerosios: dėl per visą gyvenimą susikaupusių antikūnių seni žmonės rečiau serga trumpalaikėmis ligomis pvz. gripu ar peršalimu.

Remiantis tyrimų atliktų 1990 metais JAV Nacionalinio sveikatos statistikos centro duomenimis vyresni kaip 65 metų žmonės ddukart mažiau nei 20-mečiai ir penkis kartus mažiau nei ikimokyklinukai kasmet serga viršutinių kvėpavimo takų ligomis. Gimusių JAV, Kanadoje ir Australijoje vidutinė gyvenimo trukmė yra 75 metai, tačiau statistika rodo, kad žmonės, sulaukę 65 metų dar gali gyventi iki 83-jų ir ilgiau. Tai lemia tiek paveldimumas, tiek gyvenimo būdas. Tam be abejo turi įtakos su amžiumi susiję mitybos, fizinės veiklos, rūkymo ar alkoholio vartojimo padariniai. Netgi klausa, rega, skonis bei plaučių veikla silpnėja ne dėl amžiaus. Svarbu tai ką mes darome savo akims, ausims, plaučiams ir liežuviui.

Psichologiniu požiūriu senstant lėtėja ir nerviniai procesai ir tai pasireiškia gebėjimu apdoroti gaunamą informaciją. Mokslininkų įrodyta, kad apie 80-uosius gyvenimo metus smegenų masė ir būna sumažėjusi 5%, tačiau tai kompensuoja nervinių ryšių skaičius, ypač tų žmonių, kurie yra aktyvūs visą gyvenimą . Apibendrinat mintį norėtųsi patarti – naudok ir neprarasi. Greičiau surūdija tai, kas nenaudojama, negu nusinešioja tai, kas per daug naudojama. Deja kai kurie žmonės praranda tragiškai daug smegenų ląstelių. Tai gali iššaukti tiek smegenų navikas, tiek alkoholizmas, kurie yra pagrindinės smegenų erozijos priežastys. Kita, ypač bauginanti negalia – Alzhaimerio liga, kuria suserga apie 3% 75 metų sulaukusių žmonių. Ši liga gali pažeisti netgi šviesiausią protą. Pirmiausia sutrinka atmintis, vėliau mąstymas ir kkalba. Ligai progresuojant sutrinka fiziologinės ir kitos funkcijos kol galų gale žmogus tampa psichiškai „tuščias“ be jokių žmoniškųjų savybių.

Vertinant pažinimo pokyčius žmogui senstant, buvo atlikta eilė bandymų ir eksperimentų, kurie leidžia teigti, jog bandant prisiminti nereikšmingą informaciją ar nesvarbius įvykius paaiškėjo, kad kuo žmogus senesnis tuo daugiau daro klaidų. Tačiau turtingos senesnių žmonių žinios padeda jiems „pagauti“ prasmingą informaciją. Todėl gebėjimas mokytis ir prisiminti įgūdžius bei prasmingą medžiagą mažiau menkėja . Bandant analizuoti kaip kinta bendrasis intelektas, priklauso nuo to kokią intelekto apraišką matuojame. Tvirtasis intelektas – žmogaus sukauptos žinios, atspindimos žodyno tekstais – stiprėja iki senyvo amžiaus, o lankstusis intelektas – žmogaus gebėjimas abstrakčiai mąstyti, pavyzdžiui sprendžiant logines problemas senstant silpnėja (Cattell, 1963; Horn, 1982). Atsižvelgus į išsilavinimą matyti, kad verbalinis intelektas nuo 20 iki 70 metų nekinta, o neverbalinis, pasireiškiantis sprendžiant įvairias užduotis ir galvosūkius, silpsta. Tuo galima paaiškinti kodėl matematikai ir kiti mokslininkai didesnę dalį savo atradimų padaro trečiame ar ketvirtame savo gyvenimo dešimtmetyje, o literatai, filosofai ar istorikai daugiausia pasiekia penktame ir šeštame gyvenimo dešimtmečiuose. Tai puikiai pabrėžia Marie von Ebner-Eschenbach („Aforizmai“ 1883): „jaunystėje mokomės, sendami suprantame“. Taigi intelektas stiprėja ar silpnėja priklausomai nuo to kaip mes jį vertinsime.

1.2. Pagrindinės žmonių amžiaus grupės ir sskirstymas į jas

Amžius, kurio sulaukę žmonės apibrėžiami kaip seni, priklauso nuo žmonijos istorijos laikotarpio. Dar prieš keletą šimtmečių senais buvo laikomi vyresni kaip 30 metų asmenys. Tokių ilgaamžių kaip mūsų protėvis Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, kuris pragyveno 80 metų buvo vienetai . Amžiaus stratifikacija parodo nelygų įvairaus amžiaus žmonių pasiskirstymą pagal sveikatą, valdžią ir privilegijas. Įvairiose visuomenėse pasireiškia skirtumai priklausantys nuo industrinio ir technologinio išsivystymo. Agrarinėse visuomenėse iš pradžių valdžią užgrobė stipresni vyrai, kurie vėliau fizinę jėgą pavertė ekonomine galia. Moderniose visuomenėse valdžia mažiau priklauso nuo amžiaus. Lyderiai paprastai būna vidutinio amžiaus žmonės. Darbas seniems nėra tokia būtinybė kaip nemoderniose visuomenėse. Kaip jau buvo minėta, įvairiose epochose skirtingai vertinama žmogaus branda tiek fizine tiek psichologine prasme. Mūsų laikais žinoma, kad žmonės ankščiau bręsta, vėliau sensta ir ilgiau gyvena. Jei pažvelgsime aštuoniolikmečio akimis, tai žmogus perkopęs trisdešimtį bus jau pagyvenęs, o trisdešimtmetis manys, jog pagyvenęs žmogus tampa tik po penkiasdešimties metų. Tą patį galime pasakyti ir apie kitas amžiaus grupes. Todėl pabandykime užduoti šį klausimą ir sau – kada gi žmogus laikomas senu? Įvairiose kultūrose gyvenimo etapai skirstomi įvairiai. Antai Šv. Lauryno salos eskimai, senais laiko tuos vyrus ar moteris, kurie tampa nepajėgus atlikti savo funkcijų t.y. negali turėti vaikų, netinka

medžioklei ir panašiai. Tačiau vėlgi istorijoje žinomi faktai kai septyniasdešimt perkopę vyrai susilaukė palikuonių. Praėjusiame amžiuje buvo manyta, jog žmogaus gyvenimą galima suskirstyti į keturis etapus: kūdikystė, vaikystė, paauglystė, suaugusiojo amžius ir senatvė. Tačiau ši nuomonė jau atgyveno. Pavyzdžiui JAV yra skirstoma bent dešimt amžiaus tarpsnių: kūdikystė, ikimokyklinis amžius, darželinukas (mamos mokykla Prancūzijoje), pradinės mokyklos amžius, vidurinės mokyklos amžius (intermediate), aukštosios mokyklos amžius, pagyvenusio žmogaus amžius (young-old) ir senas amžius (old-old) (Hooyman & Kiyak, 1996) . Dabar kai kurie mokslininkai jjau pradėjo skirstyti ir seną amžių į ankstyvąją senatvę (65-75 metai) ir vėlyvąją (po 75 metų), kai fiziškai silpnėjama daug greičiau. Kiekvienas suaugusiųjų amžiaus tarpsnis baigiasi pereinamuoju laikotarpiu, kuris tiesą sakant yra labai neaiškus. Be to nuo paties amžiaus nedaug kas ir priklauso. Žmonės su amžiumi netampa išmintingesni, išmintis ateina su patirtimi. Jie nemiršta nuo senatvės, jie miršta dėl fizinių sutrikimų, kurie lydi senėjimą. Suaugusio žmogaus bruožai taip pat nuo metų mažai priklauso. Jei žinoma, kad Marytei vieneri, o Onutei ddešimt, tai apie jas jau galime daug pasakyti. Tačiau to negalime pasakyti apie suaugusius; pavyzdžiui viršininkas gali būti ir 30-ies, ir 60-ies metų, dvidešimtmetis gali būti tiek tėvas, tiek studentas, maratono bėgikas 20-ies ar 50-ies ir t.t. Iš to seka, jjog pirmaisiais gyvenimo mėnesiais ar metais gyvenimo eiga priklauso nuo biologinio brendimo, o suaugėlių daugiau nuo individualios patirties. Laikui bėgant mūsų kūnai, psichika ir santykiai patiria tuos pačius pokyčius, kaip ir mūsų vaikystės draugų, tačiau kai kuriais atžvilgiais rodos esam tokie skirtingi.

1.3. Asmenybės bei vaidmenų socialinėje aplinkoje pokyčiai

Vienu metu psichologai manė, kad suaugusiojo amžiui ypač gyvenimo viduriui tarp paauglystės ir senatvės nebūdingi ryškesni pokyčiai: “daugumos mūsų, sulaukusių 30-ies metų charakteris jau būna tvirtas kaip gipsas, kuris niekada nesuminkštės“ (W. James „Psichologijos pagrindai“ 1890). Tačiau remiantis psichologų padarytomis išvadomis, žmogaus gyvenime vyksta pastovi raida ir kaita, kadangi penkiasdešimtmečiai fiziškai, intelektualiai ir ypač socialiai yra visiškai kitokie nei buvo prieš 25 metus. Tiesa pripažįstama, jog suaugusio žmogaus charakteris mažiau kinta nei vaiko aar paauglio, tai rodo, kad kuo didesnis laikotarpis tarp asmenybės vertinimų, tuo didesnė tikimybė, jog ji bus pasikeitus. Daugelį skirtumų tarp jaunesniųjų ir vyresniųjų suaugusių žmonių lemia ne tik fiziniai ar pažintiniai pokyčiai senstant, bet ir gyvenimo įvykiai, susiję su santykiais šeimoje, darbe ar socialinėje aplinkoje, kurioje gyvename. Gyvenimo įvykis – objektyvus gyvenimo pokytis ar pereinamasis laikotarpis, skatinantis poreikį adaptuotis ir prisitaikyti prie esamos socialinės situacijos. Minėti įvykiai dažnai ardo ar kelia grėsmę įprastai rutinai, veiklai ar net žmogaus gerovei .. Todėl gyvenimo įvykiai gali turėti, tiek neigiamas, tiek teigiamas pasekmes. Naujas darbas reiškia naujus santykius, iššūkius bei lūkesčius, tačiau atsiranda nauji reikalavimai, atsakomybė, būtinybė taikytis prie kolektyvo ir kt. Santuoka suteikia artumo džiaugsmą, bet kartu atsiranda tam tikri sunkumai, nes savo gyvenimą tenka susieti su kitu žmogumi. Gimus kūdikiui, atsiranda naujų įsipareigojimų ir pakinta gyvenimo centras. Kitas svarbus gyvenimo įvykis, kai vaikai palieka namus, taip vadinamas „tuščio lizdo sindromas“. Galima paklausti savo tėvų ar juos kamavo „tuščio lizdo sindromas“, ar jie pasijuto laisvesni ir labiau atsipalaidavę turėdami galimybę pasitenkinti savo pačių santykiais. Vėliau galima netektis, artimo žmogaus praradimas ar negalia, taip pat reikalauja iš individo prisitaikymo prie esamos situacijos.

Matome, kad keičiantis mūsų padėčiai šeimoje, darbe, bendruomenėje keičiamės ir mes patys. Atsiranda naujų iššūkių, reikalavimų, prisideda daugiau atsakomybės tiek už save, tiek už šeimos narius, pavaldinius ar draugus. Tai lyg savotiška scena, kur laikui bėgant keičiasi dekoracijos ir aplinka, o mes atliekame vis kitą vaidmenį – socialinį vaidmenį. Vaikas tėvams, sutuoktinis savo sukurtoje šeimoje, tėvas ar motina savo vaikui ir t.t. Šių socialinių vaidmenų pokyčiai vienaip ar kitaip įtakoja ir mūsų padėtį visuomenėje. Todėl tai turi įtaką ir visuomenės grupėms, kuriose mes esame ar joms atstovaujame. Pavyzdžiui darbe, įvairių organizacijų llygmenyje priimant naujokus į darbą, seni darbuotojai dažnai skundžiasi, kad keičiasi organizacijos tikslai ar, kad naujokai „ne tokie kaip aš“, ne taip mąsto, ne taip kalba ir t.t. Čia svarbus amžiaus aspektas, nes organizacijos narių priklausymas skirtingoms amžiaus grupėms gali lemti nesutarimus, kadangi dažnai skiriasi gyvenimo būdas, požiūriai bei vertybės.

Tačiau socialinių vaidmenų pokyčiai vyksta ne tik darbe. Socialinė gerontologija paprastai kalba apie senatvę lydinčius pokyčius trijose pagrindinėse aplinkose: darbe, namie ir bendruomenėje. Kaip žmonės susidoroja, netekę ryšių su artimiausia aplinka tyrinėta nepakankamai. Nors drąsiai galima teigti, jog daugelis prisiriša prie vietos ir ten esančių daiktų. Aplinkos pokytis senatvėje yra svarbus socialinis pokytis. Išeinant į pensiją prarandama branginama darbovietė. Net, jei ji ir nebuvo maloni, tai buvo darbovietė ir jau vien dėl to yra svarbi. Išėjus į pensiją, darbe reikalingų įgūdžių dažnai nėra kur panaudoti. Akivaizdu, kad kuo labiau žmogus buvo įsitraukęs į darbinę veiklą, tuo sunkiau su ja išsiskirti. Taip kaip žmogus prisiriša prie darbovietės, jis prisiriša prie supančių daiktų bei bendruomenės. Įvairūs daiktai ilgainiui tampa artimesni, primenantys tiek, malonias, tiek nemalonias akimirkas. Keičiant bendruomenę žmogui reikia laiko užmegzti naujus ar atkurti senus santykius. Tai dažnai būna sudėtinga ar net neįmanoma. Todėl daugelis senų žmonių net ir esant būtinybei vvengia keisti bendruomenę.

Mokslininkai pastebėjo, kad individų vaidmenys, santykiai, grupinė narystė bei aplinka, dažniausiai nulemta paties individo pasirinkimo, eikvojama energija ir elgesio būdas, kitaip tariant, gyvenimo būdas. Taigi ir pats gyvenimo būdas nėra tik asmeninis dalykas. Vertybes atsispindinčias gyvenimo būde dalinai sąlygoja ir kultūros bei subkultūros tradicijos. Kaip akivaizdus pavyzdys gali būti praeito šimtmečio šeimos struktūros pokyčiai. Iki praėjusio šimtmečio vidurio Lietuvai buvo būdinga tradicinė išplėstinė šeima, kurią sudarė kelios kartos ir daug vaikų. Tuo tarpu šimtmečio pabaigoje tradicine šeima buvo laikoma šeima, kurią sudaro sutuoktiniai ir du, trys nevedę vaikai. Gyvenimas nesusituokus ar ne santuokoje gimęs vaikas – dar vienas šeimos kultūros aspektas, kuris šimtmečio pradžioje buvo laikomas akivaizdžiai neigiamu reiškiniu ir, jei ne normalus, tai toleruojamas šiandien. Tad kas tradicinis atrodo šiandien gali būti visiškai nesuprantamas ir netoleruotinas mūsų tėvų ar senelių.

1.4. Senatvės trūkumai ir privalumai

Kalbant apie senatvės trūkumus bei privalumus reikėtų paminėti senovės romėnų filosofą Ciceroną, kuris apibūdina kelias priežastis, kurios senatvėje sukelia nekokius jausmus: pirma ji atitolina nuo valdymo reikalų, antra, susilpnina kūną, trečia, atima visus malonumus ir ketvirta, nedaug belieka iki mirties. Kalbėdamas apie pirmąjį bruožą Ciceronas sutinka, kad senatvė atitolina nuo veiklos. Tačiau nuo kokios? Kiekvienam amžiui būdingi tam tikri darbai, todėl jo

nuomone, tie, kurie apgailestauja, jog senatvė neleidžia būti reikalų sūkuryje panašūs į tuos, kurie galvoja, kad laivo kapitonas nieko neveikiąs, o tik sėdi nejudėdamas įsitvėręs vairo. Anot jo, didieji dalykai daromi ne kūno jėga, vikrumu ar greičiu, bet išmanymu, autoritetu ir nuomone. Šių savybių senatvė ne tik nepraranda, bet sukaupia netgi daugiau. Kas pats savyje neranda galių gerai ir laimingai gyventi, tam bet koks amžius bus sunkus, o kas gėrį stengiasi išgauti iš savęs paties, tam negali atrodyti nelaimė, tai kką lemia gamtos būtinybė. Antroji senatvės blogybė, susilpnina galias. Tačiau argi ne geidulinga ir netvardoma jaunystė perduoda senatvei išsekintą kūną. Žmogus pats sau sukuria sveikatos prielaidas ir tvarkingai gyvendamas ją išsaugo. O tai reiškia, kad visur turi būti saikas. „Aš vertinu jaunuolį, kuriame yra kažkiek senatvės ir senį, kuriame yra šiek tiek jaunystės. Kas tuo vadovaujasi galės būti senas kūnu, bet siela toks niekada nebus“ – teigia Ciceronas. Dėl trečios blogybės – Ciceronas netgi džiaugiasi, kadangi senatvė atima tai, kas jjaunystėje labai žalinga. Kalbant apie artėjančią mirtį Ciceronas sako: „viskas yra natūralu ir vadinama gėrio apraiška, kas vyksta pagal gamtos dėsnius. O kas gali būti natūraliau kaip mirti senam? Jei tai atsitinka jauniems, tai gamta priešinasi ir kovoja. Todėl jauni mmiršta taip, kaip lyg galinga liepsna, kurią užlieja gausus vanduo, o seni užgesta lyg išblėsusi liepsna – savaime, be prievartos . Matant kaip apie senatvę mąstė ir kalbėjo prieš tūkstančius metų susidaro vaizdas, jog problemos susijusios su amžiumi ir senėjimu liko tos pačios. Tik laikui bėgant kito aplinkybės socialiniai faktoriai. Netgi mūsų laikais kiekvienas amžius turi savo trūkumų ir privalumų. Tyrinėtojai bando išsiaiškinti pasitenkinimą gyvenimu įvairiais amžiaus tarpsniais ir nustatyti koks gi amžius teikia daugiausiai privalumų. 1980-ais metais atlikti tyrimai su beveik 170 000 žmonių iš 16 valstybių, tarp jų dešimties Vakarų Europos šalių parodė, kad įvairaus amžiaus žmonių pasitenkinimo gyvenimu skirtumai yra labai nedideli (1 pav.)

Patenkintų gyvenimu procentas 100

60

40

20

0

15-24 25-34 35-44 45-54 55-64 64+

Amžiaus grupės

1 pav. Apklausos duomenys dėl pasitenkinimo gyvenimu (pagal Inglehart, 1990).

Taigi nesvarbu, kkuo tai būtų aiškinama – sumažėjusiu stresu, mažesniais siekiais, pasitenkinimu jau turimais laimėjimais ar naujai atrastais malonumo šaltiniais – pagrindinė išvada: vyresni žmonės tiek pat laimingi ir patenkinti gyvenimu kaip ir jaunesni. Tai galima paaiškinti ir tuo, kad senatvei būdingesnis santūresnis džiaugsmas ir didesnis pasitenkinimas, suaugusių nuotaikos ne tokios kraštutinės ir daug pastovesnės, kai jaunystėje nuotaikų svyravimas yra labai didelis ir gali keistis greičiau nei per valandą. Taigi senstant emocinis vežimas rieda vis lygiau . To pasėkoje žmonės laikui bėgant ggeriau išmoksta vertinti tiek savo, tiek kitų nuopelnus, patirtį bei nuomonę. Ne veltui sakoma, kad visą gyvenimą mokomės, o senatvėje suprantame. Ir tik dorai, sąžiningai bei tvarkingai nugyventas gyvenimas leidžia žvelgti į artėjančią senatvę bei mirtį be baimės ir graužaties, stengiantis ją atitolinti. Tai ypač tinka tiems žmonėms, kurie nėra nusivylę nugyventu gyvenimu, kuriems būdingas pilnatvės jausmas, kad gyvenimas buvo prasmingas ir vertingas. Užbaigti šį skyrių norėtųsi vėlgi Cicerono pateiktu pavyzdžiu: “žymus Atėnų įstatymdavys ir poetas Solonas buvo nepalenkiamas ginčuose. Kai tironas Peisistratas jo paklausė, kas skatina tokį pasitikėjimą savimi, kad taip drąsiai ginčijamasi, Solonas atsakė – Senatvė“ , tuo pabrėždamas, kad senatvė yra netgi dvasingesnė ir stipresnė nei jaunystė.

2. Pagyvenę žmonės visuomenėje

2.1. Adaptacija ir integracija

Pirmoje dalyje didžiausias dėmesys skirtas senėjimo kaip proceso su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis nagrinėjimui. Buvo nagrinėta, kokie pokyčiai lydi individą laikui bėgant, kaip jis keičiasi fiziškai, psichologiškai, kaip keičiasi požiūriai, pasaulėžiūra bei vertybės. Todėl ši dalis skirta aptarti ir panagrinėti pagrindines senyvo žmogaus problemas adaptuojantis ir prisitaikant prie pokyčių būdingų senatvėje. Gilinantis į pokyčius vykstančius įvairiais individo gyvenimo laikotarpiais būtina paminėti socializacijos reiškinį, kurio metu asmuo perima visuomenės vertybes, nuostatas, normas ir kitą socialinį patyrimą, tapdamas tos visuomenės nariu. Socializacija tai žmonių sąveikos procesas, kkuris sudaro sąlygas tapti vienos ar kitos visuomenės nariu ir leidžia išreikšti save. Taigi gerontologijos atveju socializacija svarbi priemonė integruojantis į visuomenę. Nors socializacija universalus reiškinys, ji tiesiogiai susijusi su visuomenės socialinės organizacijos pobūdžiu. Kiekviena visuomenė turi skirtingus socializacijos ypatumus:

– tradicinėje visuomenėje socializacijos procesas griežčiau struktūrizuotas, nes perėjimas iš vienos amžiaus grupės į kitą paremtas įvairiais ritualais (iniciacijos ritualas), o individo veikla ir statusas apibrėžtas teisėmis, pareigomis ir privilegijomis.

– modernioje visuomenėje perėjimas iš vienos amžiaus grupės į kitą labiau ištęstas ir nėra aiškiai fiksuotas. Nors kai kurie socialiniai įvykiai ir gali žymėti perėjimą iš vieno statuso į kitą pvz. vedybos, nors šiuolaikinėje visuomenėje, tai nesuteikia daugiau privilegijų, o yra asmeninis žmogaus reikalas. Tačiau pačiam individui, tai svarbus gyvenimo pokytis.

Galima pastebėti, modernios visuomenės palieka asmeniui daugiau laiko perimti toje visuomenėje gyvenančiam individui žinojimą, mokėjimus, įgūdžius, normas bei vertybes . Vis dėlto kai kurie perėjimo iš vienos mažiaus grupės į kitą ženklai ar požymiai vienaip ar kitaip išreiškiami, kaip antai bendradarbio sveikinimas su penkiasdešimtmečio jubiliejumi, kai pagerbiant seną įmonės darbuotoją, bendradarbį ir patyrusį specialistą kartu išreiškiama užuomina apie artėjančią pensiją. Ir nors pats svarbiausias socializacijos laikotarpis yra ankstyvasis asmens gyvenimo laikotarpis, bet socializacijos procesas vyksta visą gyvenimą. Pirmoje dalyje buvo pateiktas žmonių skirstymas pagal aamžiaus grupes, todėl pereinant iš vienos grupės į kitą ir vyksta vienoki ar kitokie individo socializacijos procesai. Nors moderniose visuomenėse socializacija vyksta lėtai, tiek vyrai, tiek moterys patiria gyvenimo krizę. Kadangi vyrų ir moterų gyvenimo etapai skiriasi, todėl ir krizės patiriamos skirtingais gyvenimo etapais. Tačiau senstant abiejų lyčių atstovams darosi vis sunkiau įveikti krizes. Todėl kaip palengvinti bei supaprastinti pagyvenusio žmogaus adaptaciją ir padėti jam integruotis į visuomenę? Supratimas apie senstančio žmogaus adaptaciją būtinas ne tik įvairių profesijų atstovams dirbantiems su pagyvenusiais ir senais žmonėmis, bet ir gyvenantiems, slaugantiems ar prižiūrintiems juos šeimoje. Žinoma šis supratimas priklauso nuo požiūrio į senatvę, žinių apie senėjimą ir gyvenimo patirties. Senėjimo procesas apima daugybę teigiamų ir neigiamų pokyčių bei iškelia būtinybę įveikti juos ir adaptuotis prie naujų gyvenimo situacijų. Jau ankstyvuosiuose gyvenimo etapuose žmonės mokosi įprastinių susidorojimo su pokyčiais būdų. Prie vienų pokyčių galima priprasti automatiškai, be jokių pastangų, naudojantis gyvenimo išlavintais prisitaikymo sugebėjimais, tačiau kai kuriems pokyčiams turimos kompetencijos nepakanka. Tai jau anksčiau minėti gyvenimo įvykiai, kurie neigiamai veikia individą ir sukelia stresinę būseną. Ūmus stresas – gyvenimo pokytis toks kaip darbo netekimas, sunki liga, sutuoktinio mirtis, kuriam įveikti senų adaptacijos sugebėjimų nebepakanka. Įvairūs gyvenimo įvykiai ir pokyčiai dažniausiai ir lemia senėjančių

žmonių adaptaciją. Jie gali būti kontroliuojami, tikėtini ir nekontroliuojami. Labiausiai minimi ir netrokštami gyvenimo įvykiai, tai išėjimas į pensiją, sutuoktinio mirtis, liga bei prastėjanti finansinė padėtis. Gyvenimo vietos pakeitimas taipogi labai svarbus gyvenimo įvykis ypač, jei jis įvyksta prieš individo valią. Kaip jau minėta kai kuriuos gyvenimo įvykius galime kontroliuoti ir tikėtis, pavyzdžiui išėjimas į pensiją ar gyvenamosios vietos keitimą. Todėl būtina pažymėti, kad kontroliuojami gyvenimo įvykiai labiau teigiamai veikia individą nei nekontroliuojami. Senatvėje vykstantys gyvenimo įvykiai dažniausiai pažymimi trimis ppagrindiniais bruožais:

– socialinio vaidmens praradimas. Antai, kad ir sulaukus penkiasdešimties metų atsiranda daug požymių nusakančių turimų socialinių vaidmenų kaitą ar praradimą. Darbovietėje asmenį sulaukusį garbingo amžiaus, gerbia ir sveikina, mini kaip gerą darbuotoją, turintį didelę patirtį ir gailisi, kad vėliau ar ankščiau teks prarasti tokį specialistą. Iš vienos pusės, tai asmens pagarbos ir įvertinimo reiškimas, tačiau vertinant iš individo pusės, tai požymiai rodantys, jog nesulaikomai artėja tas laikas, kai teks išeiti į pensiją, perteikti savo patirtį, užleisti turimas pareigas jaunesniems ir ttaip prarasti esamą padėtį, prestižą bei pajamas. Taipogi senstant didėja tikimybė tapti našliu ar susirgti, vaikai laikui bėgant palieka namus ir t.t.

– šie gyvenimo įvykiai, kaip rodo pirmasis bruožas nėra staigūs, žinoma tam tikras išimtis. Tai greičiau įvykių sekos pradžia ar ppabaiga, pereinant iš vieno gyvenimo laikotarpio į kitą, keičiant socialinius vaidmenis.

– pirmieji du bruožai rodo, kad visi pokyčiai neišvengiamai tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui pensija ar našlystė susijusi su prastesne finansine padėtimi, o tai gali turėti įtakos fizinei sveikatai. Taipogi išėjimą į pensiją gali paskatinti ir prastėjanti individo sveikata

Daugumą gyvenimiškų situacijų galima apibūdinti kaip aplinkos stresorius, reikalaujančius žmogaus kompetencijos ir sugebėjimo savęs, savo veiklos vertinimo bei savęs suvokimo. Neabejotinai svarbus faktorius yra sveikata. Iš to galima spręsti, kad minėtos savybės kiekviename iš mūsų yra skirtingos ir unikalios, todėl vieni susidūrę su gyvenimo pateiktais iššūkiais susidoroja lengviau, kiti sunkiau. Norint apibrėžti kas tai yra adaptacija galima remtis elgesio samprata, nors gana sudėtinga nustatyti koks elgesys ar gebėjimas pasižymi adaptyvumu vienokioje ar kitokioje ssituacijoje. Yra daug teorinių adaptacijos reiškinio interpretavimo perspektyvų, tačiau norėtųsi paminėti pagrindines, kuriuos pateikia R.R. Greene. Taigi, elgesys vadinamas adaptyviu, jei jis:

– paremia efektyvius sąveikos su tikrove modelius;

– prisideda prie aplinkos gerinimo;

– orientuojamas į konfliktų sprendimą;

– mažina stresą;

– gerina asmeninį pasitenkinimą.

Galima teigti, kad adaptacija – tęstinis, į pokytį orientuotas, jutimiškai suvokiamas, emocijų ir elgsenos sąlygojamas procesas, kuriuo siekiama išlaikyti ar padidinti sąveikos su aplinka pusiausvyros laipsnį t.y. aktyvios pastangos išgyventi, augti, tobulėti ir atsinaujinti, išlaikant sąveikos su aplinka pusiausvyrą. Todėl tyrinėtojai stengiasi ištirti įvykių seką iir laiką, ieškodami ryšių tarp kintamųjų bei nagrinėdami ryšį su žmogaus gerove. Nustatyta, kad kasdieniai įvykiai ir stresiniai įvykiai kur kas labiau veikia žmogaus gerovę nei dauguma gyvenimo pokyčių. Tiriant ryšį tarp gyvenimo įvykių ir gerovės bandoma nustatyti resursus, kuriuos galima panaudoti siekiant sumažinti ar panaikinti neigiamą gyvenimo įvykių poveikį. Šie resursai gali būti tiek socialiniai: pajamos, išsilavinimas, darbo patirtis bei socialinė parama; tiek asmeniniai: žmogaus savęs suvokimas (autokoncepcija) ir įveikimo elgsena. Daugeliu atvejų socialinė parama svarbi tiek, kiek ji padeda sustiprinti jausmą, kad žmogus pats pajėgus kontroliuoti savo gyvenimą ir kiek palaiko savęs vertinimą, kurį labiausiai pažeidžia gyvenimo įvykiai. Nustatyta, kad mažas pajamas, prastą išsilavinimą ir menką darbinės veiklos prestižą turintys asmenys susidūrę su gyvenimo įvykiais patiria daugiau distreso. Kalbant apie stresą būtina žinoti kas tai yra. Taigi stresas – nespecifinės kūno reakcijos į bet kokius dirgiklius. Kitaip sakant, dėl kokių nors dirgiklių organizmas, veikiamas bendrosios adaptacijos sindromo siekia atgauti prarastą fiziologinę pusiausvyrą. Stresas, pasireiškiantis žmogaus ir aplinkos sąveikoje, gali būti sukeltas bet kokio stipraus, netikėto ir ilgai trunkančio dirgiklio t.y. jis yra tarpininkas tarp įvykio (dirgiklio) ir prisitaikymo prie to įvykio (dirgiklio) . Ir dirgikliai, ir stresai gali būti tiek psichologinio pobūdžio: sukeliančio baimę nerimą, grėsmės suvokimą; tiek ffiziologinio pobūdžio: senstančio organizmo pokyčiai, ligos, sąnarių skausmai, negalia,. Taigi jau yra aišku, kad senstančio organizmo pokyčius (sveikatos pablogėjimą, negalios atsiradimą) lydi fiziologinis stresas, o tuo tarpu vaidmenų pokyčius neišvengiamai lydės psichologiniai stresai. Be to kaip jau minėta ankščiau pokyčiai gali būti trokštami ir netrokštami, kontroliuojami ir nekontroliuojami. Jie taipogi gali sukelti nevienodą stresą. Norint išlaikyti sąveikos su aplinka pusiausvyrą būtina sugebėti įveikti stresą. Įveikimas – kovos procesas, kurio metu siekiama sumažinti ar visai panaikinti stresą. Būdai, kuriais užkertamas kelias stresui ar susilpninamas jo poveikis vadinamas įveikimo strategija. Strategijai galima priskirti individo motyvaciją, mąstymo, problemų sprendimo gebėjimus, planavimą, pasitikėjimą savimi bei savęs vertinimą. Kaip matome tai gali būti ne viena strategija, o jų grupė ar grupės. Taigi šios strategijos skirstomos:

– elgesio – veiksmai, kuriais siekiama pakeisti ar sumažinti streso poveikį. Įvairūs mąstymo ir elgesio įgūdžiai nuolatos lavinami bei panaudojami, sprendžiant kasdieniniame gyvenime iškylančias problemas. Tačiau atsiradus naujiems gyvenimo iššūkiams ne visada seni įgūdžiai gali būti efektyvūs.

– kognityvinės/emocinės – socialinės bei psichologinės pastangos įveikti stresą. Jau žinoma, kad visi pokyčiai vyksta laipsniškai, todėl mums suteikta galimybė prie jų prisitaikyti, tačiau atsiradus netikėtai ir sunkiai negaliai mūsų turimų įveikimo įgūdžių nepakanka, todėl tenka naudotis visa įmanoma socialine parama.

Dauguma senatvę lydinčių fizinių, psichologinių aar socialinių pokyčių, keičia asmens individualias savybes taip, kad reiktų prie jų prisitaikyti (adaptuotis). Amžius keičia santykius, o dalis jų netgi pranyksta iš gyvenimo. Taip pat kartu kinta pajamos, gyvenamosios vietos poreikiai bei resursai. Tačiau net ir panaudojus visus turimus resursus jaučiamas apribojimas, todėl reikia ieškoti naujų kompensavimo galimybių ir būdų. Atchley R.C. nurodo tris pagrindinius adaptacijos būdus, kuriais paprastai naudojamasi prisitaikant prie senatvę lydinčių veiksnių: tęstinumas, numatymas, kompensacija.

Tęstinumas – svarbi tinkamos adaptacijos strategija. Asmenybės tęstinumas reiškia, kad pokyčiai gali būti sujungti į visumą, pripažinus, jog jei nepažeidžia paties unikalaus individo. Veiklumo ir aplinkos tęstinumas pabrėžia individo energiją veiklos sferoje, kurioje praktinė patirtis dažnai apsaugo, kompensuoja ar sumažina senėjimo poveikį. Santykių tęstinumas suprantamas kaip išsaugojimas branduolio žmonių, kurie buvo socialinės paramos teikėjai didesnę dalį suaugusiojo žmogaus gyvenimo. Manoma, kad gyvenimo būdo ir gyvenamosios vietos tęstinumas svarbus, tenkinant apsirengimo, mitybos ir transportavimo poreikius. Veiklos ir vaidmenų tęstinumas efektyviai padeda tenkinti socioemocinius sąveikos ir socialinės paramos poreikius. Nepriklausomybės ir asmeninio efektyvumo tęstinumas padeda išsaugoti asmeninę savigarbą. Taigi tęstinumas dėl įvairiausių priežasčių laikomas svarbiausia adaptacijos alternatyva, įveikiant daugumą su senėjimu susijusių pokyčių. Kaip ir adaptacija, taip ir tęstinumas gali būti išorinis ir vidinis. Vidinis suprantamas, kaip asmens atmintimi grindžiamų asmeninių idėjų struktūros pastovumas,

išorinis, kaip gyvenimas artimoje aplinkoje ir sąveikavimas su artimais žmonėmis. Vidiniame tęstinume suprantama, kad turima sena informacija turi būti jungiama su naująja (asimiliuojama). Taigi kuo daugiau patirčių saugoma atmintyje, juo mažesnio naujos informacijos poveikio galima tikėtis. Todėl juo reikšmingesni įvykiai buvo ankstesni įvykiai, tuo svarbesni jie bus jų tęstinumui. Galima teigti, kad kuo didesnė individo patirtis (juo žmogus vyresnis) juo didesnė tikimybė, kad nauja patirtis bus interpretuojama kaip tęstinumas ir neiškels poreikio adaptuotis. Akivaizdu, kad tai kas vienam yra tęstinumas, kkitam gali būti visai nauja patirtis, reikalaujanti adaptacijos. Išorinis (aplinkos) tęstinumas suteikia senam žmogui pastovumo jausmą. Juo artimesnė ir geriau pažįstama aplinka, kurioje gyvena senas žmogus, tuo tai turi labiau stimuliuoti stabilumą ir tęstinumą. Kitaip sakant senstantis nori, kad visi žmonės aplink jį būtų nuspėjami. Į tai reikia atkreipti dėmesį slaugantiems, prižiūrintiems ar bendraujantiems su senyvo amžiaus žmonėmis.

Numatymas – išankstinis supratimas to kas gali įvykti ir ėmimasis veiksmų norint sumažinti ar pašalinti neigiamus ir palaikyti ar padidinti teigiamus pokyčio aspektus. ĮĮ tai galima įtraukti sveiko gyvenimo būdo laikymąsi, saikingą alkoholio vartojimą, atsisakymą riebaus ir kaloringo maisto bei savo sveikatos sportuojant stiprinimą. Taip pat tam priskiriamas finansinis bei ilgalaikis globos poreikio planavimas, kai numatoma kiek reikės lėšų ar resursų, norint išgyventi iišėjus į pensiją. Kur reiks gyventi – didelis namas reikalaujantis priežiūros ir išlaikymo, nuosavas butas ar senelių prieglauda, o gal gyvenimas kartu su vaikais? Tai vis numatymo pavyzdžiai.

Kompensavimas – rinkinys veiksmų kuriais pavaduojamos paprastos funkcijos. Kompensacija gali būti fizinė, psichologinė ir socialinė. Fizinei kompensacija priskiriami akiniai, klausos aparatai ir kitos priemonės palengvinančios kasdienį pagyvenusiojo žmogaus gyvenimą. Artimiausios aplinkos organizavimas, padedantis judėjimo sutrikimų turintiems asmenis savarankiškai funkcionuoti kasdieninėje veikloje irgi gali būti traktuojamas kaip kompensavimas. Kenčiant dėl psichologinių sutrikimų (prastėjant atminčiai ir kt.) gali būti naudojami įvairūs preparatai stiprinantys atmintį ar užrašai primenantys apie viena ar kitą įvykį. Socialinė kompensacija – naujų ryšių užmezgimas, bendravimas su žmonėmis, visuomeninėmis organizacijomis padeda pagyvenusiems žmonėms išlikti pakankamai veikliems ir nelikti visuomenės gyvenimo pakraštyje. Čia ggelbsti įvairios bendruomenės, organizacijos ir kt. įstaigos. Pavyzdžiui Danijoje Bornholmo saloje turinčioje 130 tūkstančių gyventojų veikia virš šimto visuomeninių organizacijų, kurios apima įvairių amžiaus grupių asmenų veiklą.

Prie biologinių, psichologinių ir socialinių pokyčių ir funkcijų prastėjimo (ar praradimo), senatvėje prisitaikoma atsirenkant, optimizuojant ir kompensuojant kintančias funkcijas. Tarp visų jau aptartų problemų su kuriomis tenka susidurti senyvo amžiaus žmonėms yra marginalizacija, kuri labiau nei kas kita žeidžia žmogaus orumą. Šiam palyginti nesenam reiškiniui rutuliotis palankios sąlygos susidarė visuomenėje, kurioje aukštinama materialinė sėkmė iir apgaulingas amžinos jaunystės įvaizdis. Todėl neatitinkančius šių kriterijų bandoma visiškai atstumti ir ignoruoti. Skaudžiausia tai, kad netgi pagyvenusiųjų artimiausioje aplinkoje (šeimoje) dažnai atsitinka tokie marginalizacijos atvejai. Bene skaudžiausias marginalizacijos matmuo – elementarių žmoniškųjų santykių trūkumas.

2.2. Visuomenės požiūris į senatvę bei senus žmones

Kaip jau buvo minėta modernios visuomenės sensta ankščiau, todėl jose ypač aktualūs socialiniai konfliktai, kurie paremti amžiaus stratifikacija. Prieš pradedant gilintis į visuomenės požiūrį į pagyvenusius žmonės būtina plačiau panagrinėti kokį vaidmenį čia vaidina šeima bei visuomenė. Visuomenė sudaryta iš mažų ląstelių – šeimų. Kai kurie sociologai nurodo didelį šeimos vaidmenį, kadangi šeima neatsiejama nuo visuomenės, jos išsivystymo lygio ir vaidina didžiulį vaidmenį visuose visuomeniniuose santykiuose ir socialiniuose procesuose. Kaip pavyzdį galime pateikti pirminę vaiko socializaciją, kuri yra ypač svarbi formuojant jo pažiūras, charakterį bei nuostatas, kurios jam bus reikalingos socializuojantis į visuomenę. Šeimą galime apibūdinti, kaip kartu gyvenančių, turinčių bendrą namų ūkį ir biudžetą giminių grupę, kuri remiasi santuoka, kraujo giminyste ir yra susieta bendro ūkio, abipusės moralinės atsakomybės bei savitarpio pagalbos. Kartu gyventi gali daug giminių, tačiau kaip šeima jie bus apibūdinami tik tada, kai juos sies bendras biudžetas. Šeimos gyvenimas suvokiamas tiek kaip materialiniai, tiek kaip dvasiniai procesai. Taigi prie pirmųjų galima priskirti gamtinius – bbiologinius ir ūkinius vartotojiškus santykius, prie antrųjų – teisiniai, doroviniai ir psichologiniai. Negalima neatsižvelgti į šeimas esančias skirtinguose žemynuose, skirtingose kultūrinėse, ekonominėse ir kt. sąlygose, kadangi XXI a. pradžios šeima gerokai skiriasi nuo XX a. pradžios šeimos. Atsiranda vis naujos šeimos formos. Apie kokį kraujo ryšį galima kalbėti homoseksualų šeimose, kur auginami priimti vaikai? Todėl šeimą siūloma nagrinėti neabstrakčiai, bet konkrečiai, atsižvelgiant į laiką ir vietą. Bet kokiu atveju šeimoje vyrauja įvairūs santykiai. Šeimos santykiai paremti esamais šeimos ar svarbiausiais žmogaus poreikiais – seksualiniai, vaikų gimdymo, ūkiniai, vartojimo, emociniai, doroviniai, estetiniai, psichologiniai ir pan. Norint patenkinti savo poreikius žmogus privalo turėti tam tikrus ryšius su gamta, kitais šeimos nariais ir visuomene. Tęsiant santykių nagrinėjimą išskiriami šie jau minėti pagrindiniai šeimos santykiai:

– socialiniai – biologiniai santykiai šeimoje, tai visuomenės socialinio – biologinio perimamumo procesas. Šis procesas apima šeimos gausumo, lyties – amžiaus struktūros raidą, seksualinius ryšius, vaikų gimdymą ir šeimos planavimą, taip pat giminystės ryšius visapusišką vaikų auklėjimą ir fizinį tobulėjimą.

– ūkiniai – ekonominiai santykiai neatsiejami nuo socialinių – biologinių ir sudaro šeimos materialinį pagrindą. Šie santykiai apima šeimos biudžeto planavimą išlaikant nedarbingus šeimos narius, vaidmenų pasiskirstymą, būsto ir kitų problemų sprendimą.

– teisiniai santykiai apima santuokos (skyrybų) motyvaciją, sutuoktinių turtinius santykius, finansinius įsipareigojimus, santykius ttarp tėvų, senelių, paveldėjimo, dovanojimo, įvaikinimo ir kitas teisinių problemų sritis.

– doroviniai santykiai – bene svarbiausi santykiai, nes tai neatsiejama kasdieninio šeimos gyvenimo dalis. Jiems galima priskirti meilės ir pareigos santykius tarp sutuoktinių, vaikų dorovinį auklėjimą bei švietimą, religinių vertybių, tarpusavio pagarbos bei pagarbos tėvams, seneliams ir vyresniems asmenims puoselėjimą.

– psichologiniai santykiai padeda išspręsti problemas kylančias dėl amžiaus, kadangi kiekvienas šeimos narys yra unikalus ir turi savo psichikos ypatumų. Siekiant sukurti santykių suderinamumą ir visapusišką supratimą tarp vaikų, tėvų, senelių reikalingas geras psichologinis klimatas šeimoje.

– estetiniai santykiai glaudžiai susiję su socialiniais – biologiniais ir psichologiniais santykiais kartu sudarydami kultūrų perimamumą šeimoje. Čia įeina estetinis lavinimas, savęs ugdymas, kalbos, drabužių, elgesio, interjero estetika, meno kūrinių vaidmuo ir vieta šeimoje, meilė ir draugystė tarp sutuoktinių, tėvų bei vaikų, šeimos buities jaukumas ir patogumas.

Visų jau paminėtų santykių kokybė turi įtaką vaiko socializacijai, kai formuojami jo požiūriai, pasaulėžiūra bei nuostatos. Kaip matome daugelis santykių tarpusavyje glaudžiai susiję ir turi betarpišką tarpusavio ryšį. Neverta net svarstyti kokią įtaką turės psichologiniam vaiko vystimuisi nuolatinė nesantaika ir barniai šeimoje, tėvų nepagarba vienas kitam, pagyvenusiems šeimos nariams ir vaikams. Jei šeimoje toleruojamas silpnesnių šeimos narių žeminimas, prievarta, ir smurtas, tai be abejonės atsilieps ir vaiko vystimuisi. Kaip vaikas žiūrės į

tokį tėvą ar motiną, kurie negerbia savo tėvų, visaip juos užgaulioja, tyčiojasi bei žemina? Čia būtina paminėti seną pamokančią lietuvių pasakėčią apie tėvą, kuris su mažu sūnumi rogutėmis tempė savo seną tėvą į mišką palikti. Daug pamąstymų sukelia rodos natūralus vaiko prašymas nepalikti rogučių, kadangi jis savo tėvo neturės kuo į mišką vežti. Susiformavus tokiai vaiko mąstysenai yra sunku ką pakeisti. Žinoma, vėliau vaikui patekus į terpę kur formuojamos teigiamos nuostatos yra tikimybė, kad vaiko požiūriai keisis, tačiau tai irgi ttik teorinė tikimybė. Asmeniui, kurio psichika jau buvo sužalota ir ilgai veikta neigiamomis emocijomis sunku suvokti pasaulį kitaip. Jei jo tėvas smurtavo šeimoje yra didelė tikimybė, kad ir jis smurtaus savojoje.

Taigi šeima yra palyginti savarankiškas ir nepriklausomas darinys, kuris turi savo nusistovėjusius santykius, savo raidos dėsningumus. Tačiau šeima yra konkrečioje visuomenėje ir akivaizdu, kad ta visuomenė veikia šeimą . Todėl dažniausiai visuomenėje suformuoti gyvensenos stereotipai pasireiškia ir šeimoje. Kitaip tariant pačios šeimos socializacija vykdoma iš visuomenės perimant jos pažiūras, nnuostatas bei gyvenimo būdą. Socializacijos veiksniais galima pavadinti ne tik šeimą, bet ir mokyklą, bendraamžius, darbovietę bei žiniasklaidą. Bene pagrindinis socializacijos veiksnys yra – žiniasklaida. Per pastaruosius 75 metus radijas, televizija, kinas, spauda bei kitos elektroninės žiniasklaidos priemonės tapo svarbiausia vvisuomenės nuomonės formavimo priemone. Šiandien daug visų amžiaus grupių individų didelę savo laiko dalį praleidžia prie televizorių. Tai nėra blogai, kadangi įvairios visuomenės grupės gali gauti tą pačią informaciją. Kitas klausimas kas transliuojama ir kaip pateikiamos visuomenę dominančios problemos bei klausimai per masines informavimo priemones. Kiek eterio laiko skiriama formuoti visuomenės požiūriui į įvairias visuomenės grupes ir kaip tai atliekama.

Taigi ir nors kiekviena šeima yra unikali, tačiau daug kas priklauso nuo terpės (visuomenės) kurioje gyvenama. Jei gyvenama visuomenėje, kurioje gerovės ir žmoniškųjų santykių stereotipai iškreipti ir tai toleruoja visuomenės įvaizdį kuriantys bei požiūrius formuojantys individai (politikai, kino, muzikos žvaigždės ir kiti žinomi visuomenės atstovai), tai veikia ir šeimą. Antai Lietuvos gyventojų požiūrio į vyresniojo amžiaus žmones vertinimas reikalauja pasirinkti vvertinimo kriterijus. Visuomenės vertybinės nuostatos yra glaudžiai susijusios su vyriausybės socialinės politikos tikslais ir prioritetais. Vertinant visuomenės požiūrį bus naudojami atliktų tyrimų rezultatai. Tyrimą atliko Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto demografinių tyrimų centras 2001 m. rudenį. Atrankos charakteristikos: 1400 18–75 metų respondentai (787 moterys, 613 vyrų). Tyrimo metodas – kiekybinis. Taigi nagrinėdami Lietuvos gyventojų požiūrį į vyresniojo amžiaus žmones, jų vietą visuomenėje turėsime omenyje, jog požiūrį į tam tikrą dalyką formuoja kognityvinio, emocinio bei elgsenos aspektų visuma. Tokia prieiga leis tteoriškai atskirti ir išnagrinėti, kokios emocinės nuostatos (jausmai), sietinos su vyresniojo amžiaus žmonėmis, vyrauja visuomenėje, kokios yra Lietuvos gyventojų objektyvios žinios apie gyventojų senėjimą ir, pagaliau kaip Lietuvoje gyventojų nuostatos pasireikštų priimant sprendimus, lemiančius pagyvenusiųjų vieta visuomenėje. Pagal tyrimų rezultatus apie trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų pripažįsta pagyvenusių visuomenės narių socialinę vertę ir tik 6% gyventojų reiškia nuomonę, priešingą vyraujančiai (o penktadalis respondentų vengia atskleisti savo pažiūras), galima daryti išvadą, jog Lietuvoje vyrauja neparastai teigiamas ir pagarbos kupinas požiūris į senyvo amžiaus žmones. Tačiau respondentų pateiktas gyventojų senėjimo proceso vertinimas nedelsiant verčia atšaukti ankščiau padarytą išvadą. Čia tik ketvirtadalis Lietuvos gyventojų (24%) sugeba išsaugoti bent jau neutralius jausmus vertinant gyventojų senėjimą (nei gerai nei blogai). Dar mažiau tokių, kurie deklaravę meilę ir pagarbą vyresniojo amžiaus žmonėms, lieka nuoseklūs ir gyventojų senėjimo procesą vertina gerai arba labai gerai (4%). Tuo tarpu beveik trys ketvirtadaliai (72%) Lietuvos visuomenės senėjimo procesą vertina blogai arba labai blogai. Tai verčia daryti išvadą, kad trims iš keturių Lietuvos gyventojų senyvo amžiaus žmonių didėjimas visuomenėje arba demografinis valstybės senėjimas sukelia neigiamų emocijų. Tuomet kas gali pasakyti kaip jaučiasi žmonės identifikuojantys save kaip pagyvenę ir žinantys, kad tokių kaip jie daugėjimas vertinamas kaip socialinė blogybė.

Tyrimo duomenys leido užfiksuoti ssudėtingą ir prieštaringą Lietuvos gyventojų emocinį požiūrį į vyresniuosius: kaip tam tikra visuomenės dalis jie vertinami labai aukštai, tačiau tuo pačiu jų dalies didėjimas visuomenėje vertinamas kardinaliai priešingai. Tačiau ar Lietuvos gyventojai reikšdami savo nuomones dėl senyvų žmonių vietos ir vaidmens visuomenėje, iš tiesų bent žino apie kokią visuomenės dalį kalbame? Taigi atsakymų į klausimą, kokią visuomenės dalį sudaro 65-erių ir vyresni žmonės amplitudė buvo nepaprastai įvairi ir tendencinga (turint galvoje, kad minėto amžiaus žmonės apklausos metu iš tiesų sudarė 13%):

– 1% apklaustųjų pateikė įvairias minimalias procentines dalis nuo 0 iki 9 proc.;

– 7% buvo arti tiesos (su ± 3% paklaida t.y. nuo 10 iki 16 proc.);

– 46% saikingai pervertino vyresniojo amžiaus žmonių procentinę dalį visuomenėje (nuo 17 iki 33 proc.). Jų atsakymai dar telpa į logikos rėmus (skirstant visuomenę į tris dalis – vaikai, suaugusieji ir senyvo amžiaus žmonės);

– 40% atsakymai peržengia visas logikos ribas, nes jų tvirtu įsitikinimu 65-erių ir vyresni žmonės sudaro nuo 34 iki 70 proc. visų gyventojų;

– tik 6% net nemėgino spėti ir prisipažino neturį atsakymo į šį klausimą.

Bandant paaiškinti tokį neįtikėtinai didelį procentą gyventojų, kurie mūsų visuomenės gyventojų struktūrą įsivaizduoja gerokai iškreiptą, būtų galima įžvelgti du pagrindinius jų mąstymo stereotipizacijos šaltinius. Tai slypi kasdienio gyvenimo terpėje. Žmogus, dažniau bbesilankantis senyvo amžiaus žmonių susibūrimo vietose (visuomeninio transporto keleiviai vėlytą rytą ar poliklinikos lankytojai), gal iš tiesų galėtų tvirtinti, kad daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų peržengę 65-erių ribą. Kita vertus, tokia dramatizuota gyventojų amžiaus struktūros samprata galėjo susiformuoti dėl žiniasklaidos. Jau ankščiau minėtas žiniasklaidos poveikis, todėl dabar galima apie tai pakalbėti išsamiau. Pavyzdžiui negalima likti abejingiems atvejams, kai senyvo amžiaus žmonės neprieinamos sveikatos apsaugos paslaugos, kai jie gyvena skurde, patiria socialinę atskirtį, kai jie patiria smurtą šeimoje arba yra išnaudojami ar apgaunami, kai dėl kelių litų kyla grėsmė jų asmeniniam saugumui ir panašiai. Jei psichologijoje yra žinomas efektas, kai „vienas dramatiškas atvejis nustelbia dešimt normalių atvejų“ ir maža to, jeigu daugiau informacijos skleidžiam apie sunkios, o ne sėkmingos senatvės pavyzdžius, nesunku atsekti, kad senatvė konstruojama, kaip atstumiantis ir probleminis reiškinys. Žinoma, negalima paneigti, kad tam tikra dalis (apie 19%) senyvo amžiaus žmonių atsiduria žemiau skurdo ribos, kai kurie jų yra silpnos sveikatos ir gyvena senelių namuose (tokių yra vos keli procentai) ir pan. Tačiau kur kas daugiau yra tokių žmonių, kurie gyvenimo antroje pusėje nepatiria šių sunkumų.

Grįžtant prie Lietuvos gyventojų požiūrio į pagyvenusius žmones vertinimo, galima teigti, kad prieštaringus jausmus vyresniojo mažiaus žmonėms papildo objektyvių žinių apie gyventojų senėjimo matus

stoka., tiesiog gyventojų senėjimo proceso dramatizavimas. Kaip šios nuostatos pasireiškia gyventojų elgsenoje su senyvo amžiaus žmonėmis? Kaip elgsenos indikatorius galima pasirinkti atsakymus į du klausimus, įtrauktus į tyrimo „Gyventojų politikos vertinimas“ klausimyną. Jie atskleidžia Lietuvos gyventojų požiūrį į senyvos amžiaus žmonių ekonominio aktyvumo reguliavimą. Pusė Lietuvos gyventojų (50%) pritartų tam, kad sulaukęs tam tikro amžiaus žmogus privalo išeiti į pensiją, tačiau jam turi būti suteikta galimybė derinti pensiją ir darbą. Kas trečias – ketvirtas (29%) pasisako už lankstų išėjimo į ppensiją (palaipsniui per tam tikrą laiką mažinant darbo krūvį priklausomai nuo sveikatos būklės). Tuo tarpu penktadalis gyventojų (21%) yra kategoriškos nuomonės, kad žmonės sulaukę tam tikro amžiaus privalo visiškai nustoti dirbti.

Šie tyrimo duomenys atskleidžia mūsų visuomenės elgsenos su vyresniąja karta kontraversiškumą, kuris logiškai siejasi su anksčiau nustatytu prieštaringu senyvo amžiaus žmonių vietos visuomenėje vertinimu bei silpnu demografiniu raštingumu. Nepakankamos žinios apie senėjimą kuria terpę neigiamiems jausmams, neigiami jausmai kontrastuoja su deklaruojama pagarba vyresniajai kartai, o pastaroji menkai derinasi su dalies ggyventojų skelbiamomis diskriminacinėmis elgsenos apraiškomis pagyvenusiųjų atžvilgiu . Susidarius tokį užslėptą neigiamą senatvės supratimą, pagyvenę žmonės ir vertinami neigiamai. Galima neabejoti, kad šis požiūris perduodamas iš kartos į kartą ir jį savaip vertins mūsų pačių palikuonys mūsų atžvilgiu. Apibendrinant galima ppastebėti, kad Lietuvoje požiūris į gyventojų senėjimą ir senus žmones yra labai prieštaringas: už „paradinės“, abstrakčios pagarbos senyvo amžiaus žmonėms galima aptikti tiek neišprusimą skatinančią demografinių procesų dramatizaciją, tiek kai kurių gyventojų diskriminuojamą požiūrį konkrečiais pagyvenusių žmonių galimybių klausimais.

Išvados

Gyventojų senėjimas – sudėtingas reiškinys, sukeliantis įvairių socialinių ir ekonominių pasekmių. Pasaulyje ieškoma būdų, kaip išvengti dėl gyventojų senėjimo kylančių problemų ir pasinaudoti naujomis galimybėmis, kurias atveria pailgėjęs darbingas gyventojų amžius. Nors didėjanti žmonių gyvenimo trukmė – didelis laimėjimas, bet į šį reiškinį būtina atsižvelgti formuojant būsimą ekonominę, socialinę ir užimtumo politiką. Senėjimo problema turi būti sprendžiama ne tik specialiomis, bet ir padėsiančiomis sukurti visuomenę įvairaus amžiaus žmonėms priemonėmis, kurios didintų kartų solidarumą. Šiems klausimams spręsti skirta 2002 metų balandžio mėnesį MMadride įvykusi Antroji pasaulinė senėjimo asamblėja, kuri priėmė 2 svarbius dokumentus, įpareigojančius ir Lietuvą: Politinę deklaraciją ir Tarptautinį Madrido veiksmų planą dėl visuomenės senėjimo. Politinę deklaraciją priėmusios pasaulio valstybės pasiryžusios veikti 3 prioritetinėmis kryptimis:

– užtikrinti, kad vyresnio amžiaus žmonės būtų aktyvūs ekonominės ir socialinės plėtros proceso dalyviai, jo vykdytojai, lygiai su kitais galėtų pasinaudoti teikiamomis galimybėmis. Vyresniems žmonėms turi būti sudarytos visavertės sąlygos dalyvauti politinėje, socialinėje, ekonominėje, kultūrinėje veikloje. Jiems turi būti suteiktos galimybės našiai dirbti, mokytis ir tobulėti, kkol jie to nori ir tą gali;

– užtikrinti vyresnio amžiaus žmonių, kurių daugės, gerovę ir sveikatą, teikti jiems būtinas socialines paslaugas. Vyresnio amžiaus žmonėms, kaip ir visiems visuomenės nariams, turi būti garantuota teisė į sveiką gyvenimą, sveikatos priežiūros paslaugas;

– sukurti vyresnius žmones palaikančią ir leidžiančią jiems veikti gyvenimo aplinką – reikiamas būsto, aplinkos pritaikymo ir kitokias sąlygas, kad net labai seni žmonės galėtų gyventi nepriklausomai ir savarankiškai, taip pat užkirsti kelią vyresnių žmonių diskriminavimui ir prievartai prieš juos, ypač pasirūpinti specifinėmis vyresnio amžiaus moterų problemomis .

Gyventojų senėjimo problema kompleksinė, apimanti įvairias veiklos sritis. Naujas jaunų ir vyresnio amžiaus gyventojų santykis visuomenėje verčia naujiems poreikiams pritaikyti turimus visuomenės ekonomikos (galimybes dalyvauti darbo rinkoje, pajamų lygį), socialinio saugumo (socialines garantijas), sveikatos apsaugos (poreikius atitinkančią paslaugų plėtrą), žmogaus visaverčio gyvenimo (poreikius atitinkančius būstus, aplinką, gyvenviečių infrastruktūrą, susisiekimą ir panašiai), politikos (politinių ir visuomeninių organizacijų galią) ir kitus išteklius. Socialinės apsaugos, užimtumo, aplinkosaugos, būsto, švietimo, transporto, žemės ūkio, finansų, mokesčių, vartotojų apsaugos ir daugelio kitų sričių politika turi būti pritaikyta visokio amžiaus žmonių socialinei raidai – gerovei, sveikatai, gyvenimo kokybei. Nors sėkmingas integravimasis dažnai priklauso nuo pačio žmogaus ir jo savęs suvokimo, tačiau kuo daugiau sudaroma sąlygų užtikrinančių tinkamą integraciją, tuo ddidesnė tikimybė, kad jomis bus pasinaudota.

Apie artėjančią senatvę ir su susijusias problemas verta susimąstyti jau dabar, kadangi Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų tarybos prezidento arkivyskupo Javier‘o Lozano Barragino teigimu šiandien pasaulyje yra 600 mln. Vyresnių nei 60 metų žmonių, ir kaip rodo paskaičiavimai, iki 2050 m. jų padaugės iki 2 milijardų. Skaičiuojant Lietuvos mąstais 2003 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 693 tūkstančiai 60 metų ir vyresnių asmenų, t.y. šią ribą jau peržengė 20 procentų šalies gyventojų; 1990 metais šio amžiaus asmenų buvo 100 tūkstančių mažiau, jie sudarė 16 procentų visų gyventojų. Gyventojų senėjimą iš esmės lemia gimstamumo mažėjimas ir vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimas. Pastaruoju metu vidutinė būsimojo gyvenimo trukmė mažai kinta. Po praėjusį dešimtmetį mažėjusio (1991–2002 metais) gimstamumo 2003 metais įregistruota 30,5 tūkstančio naujagimių, t.y. apie 500 daugiau negu 2002 metais. Gimstamumo mažėjimas iš esmės ir lemia gyventojų senėjimą. Jeigu esamos tendencijos išliks, manoma, kad iki 2030 metų (Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės prognozė) Lietuvoje bus apie 27 procentai gyventojų, vyresnių kaip 60 metų. Todėl atsižvelgiant į Lietuvos vyriausybės nutarimo nuostatas ir šalies finansines galimybes, bus parengtos Nacionalinės gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijos įgyvendinimo priemonės. Šias priemones turi parengti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su Finansų ministerija, Kultūros ministerija, SSusisiekimo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Vidaus reikalų ministerija, kitomis suinteresuotomis institucijomis. Siekiant sudaryti galimybę vertinti pasiektą pažangą, nustatyti kliūtis ir problemas, turi būti sukurta šios strategijos įgyvendinimo stebėsenos sistema. Šiuo tikslu iš suinteresuotų institucijų atstovų bus sudaryta darbo grupė, kuri stebės priemonių vykdymą. Atsižvelgdama į stebėsenos rezultatus ir siekdama užtikrinti šios strategijos tikslų įgyvendinimą, darbo grupė teiks Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl priemonių tobulinimo. Kartu būtina kreipti dėmesį į visuomenės švietimą ir informavimą siekiant formuoti teigiamą požiūrį į pagyvenusius mūsų visuomenės narius, sumažinti esančią diskriminaciją ir vertinti juos ne kaip visuomenės naštą, o kaip visuomenės vertybę. Tikėtina, kad vykdant įvairius projektus pavyks užtikrinti sėkmingą senėjimą ir suteikti daugiau džiaugsmo mūsų seniausiai visuomenės grupei.

Literatūra

1) Sociologija A.V. Matulionis. Vilnius 2002

2) Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos. VDU Socialinio darbo institutas

3) Sociologija. Sudarytojas V. Leonavičius. VDU 2003

4) Psichologija. D.G. Myers. Poligrafija ir informatika 2000

5) Sociologija Peter L. Berger. Litterae universitatis 1995

6) Interneto tinklapiai:

a) http://www.helpage.org

b) http://www.trinity.edu/

7) Straipsniai:

a) LRV 2004-06-14 nutarimas Nr. 737 „Dėl nacionalinės gyventojų senėjimo pasekmių strategijos įveikimo patvirtinimo“

b) Filosofija. Sociologija 2003/3. Sarmitė Mikulionienė Pagarba, diskriminacija, neišprusimas? Požiūrio į pagyvenusius žmones analizė.

c) Mokslas ir gyvenimas 1998/1. Prof.habil.dr. H. Zabulis Ciceronas apie „mūsų“ senatvę

d) Mokslas ir gyvenimas 2000/3. Prof. habil. dr. S. Kanopkaitė „Gyvenimo r