Ar mylėti yra menas?

Dažnai mes girdime frazes „meniškos sielos“, „jis tikras menininkas“ ir pan. Taip, daugelis iš mūsų vartoja šias frazes, tačiau kiekvienas vis kitaip suvokia, kas yra menas. Menas supa mus kiekvieną dieną, valandą, minutę. Lietuvių kalbos žodyne menas apibūdinamas kaip kūrybinis tikrovės perteikimas vaizdais. Tačiau menas – tai ne vien dailininko sukurtas paveikslas, fotografo fotografijos, choreografų pastatytas šokis. Bendravimas su aplinkiniais, vertybių aukštinimas, savo paties pažinimas ir ugdymas, meilė sau ir artimui taip pat yra savotiškas menas.

Šiuo darbu pabandysiu įrodyti, kkad mylėti yra menas. Nedvejodama pasirinkau meilės temą, nes meilė yra mumyse ir aplink mus. Be meilės žmogus būtų tarsi ne žmogus. Juk meilė yra gyvenimo variklis, stimulas judėti į priekį, pasijusti laisvam it paukštis. Plačiau šią temą rutulioti man padės garsiojo šių laikų rašytojo Paulo Coelho knyga „Prie Piedros upės – ten aš sėdėjau verkdama“.

Paulo Coelho gimė 1947m. Rio de Žaneire brazilų inžinierių šeimoje. Teigiama, kad komercinę rašytojo sėkmę lemia jo asmenybė. Jaunystėje svajojęs apie aktoriaus kelią, buvęs BBrazilijos hipis, rašęs roko poeziją, patyręs psichiatrinės klinikos paciento vėliau ir kalinio dalią, dirbęs teatre, plokštelių parduotuvėse bei spaudoje, galiausiai susidomėjęs dvasinėmis praktikomis ir sekęs Carlu Castaneda. Jaunystės romantiški nuotykiai susiliejo su vėlesniais dvasiniais jo ieškojimais ir tapo paprastos daugelio žžmonių širdis pasiekiančios prozos versme. Paulo Coelho savo kūryboje vengia sudėtingumo, literatūriškumo, siekia dalintis su skaitytoju turima dvasine, emocine gyvenimo patirtimi, ieško kuo paprastesnių atsakymų į klausimus apie kūrybos ar gyvenimo prasmę. Brazilų rašytojo romanai nuo 1988m. išversti į 56 kalbas. 2000m. jis apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono ordinu. Žymiausi Paulo Coelho darbai – „Alchemikas“, „Penktasis kalnas“, „Veronika ryžtasi mirti“, „Demonas ir Panelė Prym“, „Šviesos kario vadovas“, „11 minučių“, „Prie Piedros upės – ten aš sėdėjau verkdama“.

Knygoje „Prie Piedros upės – ten aš sėdėjau verkdama“ garsusis brazilų rašytojas pasakoja apie dvasinius vieno jaunuolio ieškojimus, kuris po gan nuodėmingo gyvenimo ryžtasi stoti į kunigų seminariją, bet netrukus išklysta iš tiesaus kelio: ima važinėti po šalį, skelbdamas savo „atradimą“, pasiskolintą iš pagonybės laikų. RRašytojas subtiliai, nešališkai piešia tipišką naujos sektos kūrimą. Nors veikėjas blaškosi pasirinkdamas ne tik dvasinį kelią, jis negali apsispręsti, ar jam gyventi su moterimi, ar likti vienišam. Bet galiausiai po daugelio metų jis susiranda vaikystės draugę ir nusprendžia ją vesti. Nors vienuolyno prioras ir apgailestauja dėl jo pasirinkimo, tačiau garsiai savo nuomonės nepasako ir jo nepasmerkia. Jųdviejų trumpa kelionė per Pirėnų kalnus, tarsi simbolizuojanti žmogaus gyvenimą, dvasinius jo klaidžiojimus, ieškojimus ir atradimus. Tai kelionė žmonių, suvokiančių, kad meilė gali pakeisti ppasaulį ir vesti į dvasinį žmonių bendrumą. Pasak rašytojo, Pilara ir jos draugas yra pramanyti personažai, įkūnijantys daugybę prieštaravimų, abejonių, kurie kamuoja mus ieškant savo antrosios pusės. Taip, juk taip yra iš tikrųjų. Daug likimo skirtų labirintų turime išklaidžioti, kol radę teisingą kelią, galime lengviau atsikvėpti ir ramia širdimi pasakyti „aš tave myliu“. Paulo Coelho romanas – tarsi perspėjimas būti atsargiems, o kartu ir graži istorija apie dviejų vaikystės draugų meilę, užgesusią ir vėl pabudusią jaunuolių širdyse.

Bandydama atsakyti į sau pateiktą klausimą „ar mylėti yra menas?“, daugiau gilinausi į Pilaros vidinį pasaulį, jos išgyvenimus, emocijas, begalinę meilę vaikystės draugui. Analizuoti Pilaros jausmus, pasirinkau neatsitiktinai. Kadangi pati esu moteris, tai skaitydama šią knygą šios herojės veiksmuose, elgesyje, kai kuriose situacijose atpažinau save. Mes, moterys, trapios būtybės, kurioms reikia meilės, šilumos, švelnumo, žmogaus į kurį galėtume atsiremti sunkią akimirką. Mes taip pat mokame mylėti, tą meilę dalinti kitiems, o esant būtinybei dėl meilės ir pakovoti. Pilara – ne išimtis. Gavusi vaikystės draugo kvietimą atvykti į Madridą pasiklausyti jo paskaitos, nedvejodama sutiko. Noras jį pamatyti, išgirsti balsą, tiesiog pasėdėti kartu ir prisiminti dienas, praleistas drauge, neleido merginai suabejoti ir nevykti į Madridą. Toks paprastas ir, galima sakyti, nekaltas noras slėpė kur kas daugiau nnei įvardijo pati Pilara. Kyla klausimas, ar ji tik ne meilės vedina vyko į Ispanijos sostinę, ar ne giliai širdyje vis dar rusenusi meilės kibirkštėlė senam draugui buvo kone esminė priežastis atsakyti į jo kvietimą. Galbūt. Juk įsimylėjęs žmogus padaro tiek nuostabių kvailysčių, kurios praskaidrina mūsų gyvenimą, kurios jį nudažo neregėtų spalvų palete. Meilė mus priverčia krėsti išdaigas. Tik ji sugeba išlaisvinti mus iš kasdienės rutinos, labiau atskleisti mūsų vidinį pasaulį. Meilė – visata. Visas pasaulis sukurtas iš meilės. Dievas mus moko mylėti savo artimą taip kaip myli pats save. Anot romano kūrėjo, „Meilė – tai tarsi užtvanka: jei joje paliksi plyšį nors ir labai menkutei vandens srovelei, ji pamažu ardys užtvanką, ir ateis akimirka, kai niekas nebegalės sulaikyti plūstančio srauto.“

Jųdviejų susitikimas buvo kitoks nei įsivaizdavo Pilara. Mergina pasigedo to berniūkščio su kuriuo taip linksmai leido dienas vaikystėje. Ji matė žmogų, turintį ekstrasensinių galių gydyti žmones, būsimąjį dvasios mokytoją, naujos sektos vadovą. Galime drąsiai teigti, kad meilė yra vertybė, kuri neišblėsta net po daugelio metų, kuriai nebaisus joks atstumas. Nepaisant dviejų jaunų žmonių skirtingo požiūrio į gyvenimą, jie turėjo kažką bendra. Juos jungė stiprus meilės ryšys, likęs nuo vaikystės laikų. Taip, jis mylėjo Pilarą taip pat kaip ir ji, jjis norėjo kuo daugiau laiko praleisti su ja, jis norėjo jausti ją šalia savęs, tačiau vaikinas savo meilę rodė kitaip. Senasis draugas meilę Pilarai bandė atskleisti per visiškai kitokią prizmę, aukštesniąją, dieviškąją. Jis savo mylimajai stengėsi įrodyti, jog gyvenimas, meilė yra Mergelės Marijos (Didžiosios Motinos) siųsta dovana, kurią reikia priimti kaip brangiausią dalyką žemėje ir ta dovana dalintis su kitais. Vaikystės draugo tvirtas ryšys su Dievo Motina, slopino Pilaros jausmus jam. Mergina jautėsi tarsi narvelyje uždarytas paukštelis, kuris negalėjo laisvai skristi. Iš pradžių jai buvo sunku suvokti jo požiūrį į gyvenimą, meilę. Pilara tramdė, slėpė savo jausmus, noras paliesti mylimojo ranką, apkabinti jį, tuo metu jai atrodė neįmanomas. Nors moteris stengėsi vis dažniau prabilti apie meilę, kokia ji stipri ir galinga gali būti, bet bijojo. bijojo, kad gali likti nesuprasta. Jai atrodė, jog išreikšdama meilę senam draugui, praras tuo metu tarp jų buvusį dviejų artimų bičiulių ryšį. Taip, gyvenime dažnai slepiame savo jausmus, apgaudinėjame patys save. Kodėl? Kodėl mums kartais yra sunku rodyti meilę? Galbūt ir mus kankina tokia pati baimė likti nesuprastam kaip ir romano heroję?

Stebėdama ir dalyvaudama vaikystės draugo apeigose, Pilara negalėjo susikaupti. Nors ji buvo kartu su kitais naujosios sektos nariais, bet jos mintys buvo visai kitur.

Mergina iš pradžių varžėsi pati savęs. Ji negalėjo laisvai melstis ir bent mažas savęs išlaisvinimas, t.y. prisijungimas prie grupelės, Pilarai atrodė didis žingsnis į priekį. Besimeldžiant moteris karts nuo karto susimąstydavo, kam ji taip elgiasi. Juk mylėti galima daug paprasčiau. Meilei nereikia didelio tikėjimo Dievo Motina, užtenka dviejų vienas kitą mylinčių žmonių.

Bet staiga viskas pasikeitė. Pilara pajautė maldos galią. Vaikystės draugo dėka ji atrado, o gal tiksliau susigrąžino tikėjimą. Į gyvenimą mergina žvelgė visai kitu kampu. Pilara suprato, apie kką visos kelionės metu kalbėjo senasis draugas. Ji jautė Didžiosios Motinos galią jų meilėje. Jųdviejų praleista meilės naktis tarsi buvo Dievo Motinos palaiminimas dviejų jaunuolių amžinai meilei. Moteris jautėsi laiminga. Ji džiaugėsi, kad jos ryžtas nenuleisti rankų ir kovoti dėl savosios meilės, davė vaisių. Jiedu buvo kartu.

Pora nuvykusi į Piedros vienuolyną, keliavo vaikystės prisiminimų takais. Grožėjosi nuostabiu gamtovaizdžiu, kopė į kalnų viršunes, girdėjo Piedros upės krioklių šniokštimą ir turėjo vienas kitą. Pilara žavingesnės akimirkos už šią negalėjo įsivaizduoti. „Tikrame ggyvenime meilei reikia tam tikrų sąlygų. Net ir nesulaukdama greito atsako, meilė neužgęsta, kai yra bent kibirkštėlė vilties palenkti mylimo žmogaus širdį“.

Tačiau gyvenimas nenuspėjamas. Vieną akimirką mes laimingi, kitą – tarsi mums slysta žemė iš po kojų. Mylimojo apsisprendimas prašyti ŠŠvenčiausios Mergelės, kad atimtų jo galias, Pilarai buvo netikėtas. Ji jautėsi tarsi sugriovusi jauno žmogaus išsipildžiusias svajones. Kaltino save, kad per jos meilę draugas priėmė tokį svarbų sprendimą. Užuot viską ramiai išsiaiškinusi, mergina bėgo. Bėgo ne tik nuo mylimojo, bet stengėsi pabėgti ir pati nuo savęs. Ji norėjo užmigti ir niekada nepabusti. Deja, jos noras liko neišgirstas. Galbūt pati Dievo Motina apsaugojo ją, atsiųsdama moterį, kuri pasirūpino mergina. Galbūt Pilaros mirtis būtų pražudžiusi dar vieną žmogų. Truputį atsigavusi, ji nuėjo prie Piedros upės ir pradėjo rašyti. Mergina savo mintis liejo baltame popieriaus lape. Rašė tai, ką tuo metu jautė. Mintis, sielvartą lape dėliojo ne vieną dieną. Staiga išgirstas automobilio burzgimas, Pilaros širdį privertė plakti stipriau. Ji neabejojo. Atvažiavo jis. „<.>Dievas vvisada man duoda dar vieną šansą. Jis duos jį būnant su tavim. Ir padės man vėl rasti savąjį kelią. Mudviejų kelią.“

Meilė yra menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos, tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos. „ Du žmonės įsimyli vienas kitą, kai jaučiasi radę labiausiai tinkamą objektą, kuris neperžengia jų pačių mainų galių.“

Mano nuomone, Pilaros situacija puikiai įrodė, kad mylėti yra menas. Menas, kuris telpa ddviejų mylinčių žmonių širdyse, kuris leidžia kovoti dėl savosios laimės. „Mylinčiam reikia mokėti netekti savęs ir vėl save surasti.“ Mergina neteko dalelės savęs, tačiau nepasidavė ir atrado save. Ar tai ne menas – mylint atrasti save? Meilės dėka žmogus randa daugiau nei turėjo iki tol.

Literatūra

1. Paulo Coelho „Prie Piedros upės – ten aš sėdėjau verkdama“ (1996, Rio de Žaneiras)

2. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas

Internetiniai šaltiniai

1. www.paulocoelho.ten.lt

2. www.culture.lt

3. http://perkunas.vtu.lt