Atlikusių laisvės atėmimo bausmę asmenų socialinė reintegracija
ĮVADAS
Nusikalstamumas yra aktuali šių dienų problema, kelianti pavojų visos šalies socialinei, ekonominei, teisinei raidai. Jo statistikos rodiklių augimas skatina kuo skubiau ieškoti naujų šios problemos sprendimo būdų. Vienas svarbiausių požymių, pagal kuriuos galima spręsti apie valstybės brandą, yra tai, kaip aktyviai ieškoma šios problemos sprendimo būdų, kaip užtikrinamas asmens ir visuomenės saugumas (Sakalauskas, 1999).
Nusikalstamumo prevencijos priemones nustato kiekviena vyriausybė, kuriamos ir įgyvendinamos kovos su nusikalstamumu programos. Daugelyje šalių nusikalstamumo kontrolės politika vis daugiau orientuojama į socialinę, ekonominę nusikalstamumo prevenciją, o yypač į tai, kaip nusikaltusį asmenį atlikus bausmę vėl integruoti į visuomenę. Buvusių nuteistųjų resocializacija, tai yra jų ruošimas įsitraukti ir gyventi visuomenėje po laisvės atėmimo bausmės atlikimo tampa vis aktualesnė. Tačiau nepaisant visų pastangų nusikalstamumas didėja ir tai įrodo, kad įkalinimo įstaigose, tiek iš jų išėjus, kažkas daroma ne taip, o išėjęs iš įkalinimo įstaigos žmogus dažniausiai lieka vienas su savo problemomis. Tai viena iš priežasčių skatinanti buvusius nuteistuosius daryti naujus nusikaltimus. Atlikę laisvės atėmimo bausmę, kaliniai grįžta į vvisuomenę, tačiau nesugeba prisitaikyti prie jos sąlygų, todėl dažniausia išeitimi tampa pakartotini nusikaltimai.
Didėjant nuteistųjų skaičiui vis aktualesnė tampa iš įkalinimo įstaigų grįžusių asmenų įsitraukimo į visuomenę problema. Nuo 1997 metų pradžios iki 2001 m. lapkričio 1 dienos iš Lietuvos laisvės aatėmimo vietų paleisti 30046 asmenys, iš jų – 11672 (39 procentai) atlikę laisvės atėmimo bausmę, 13506 (45 procentai) lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų. Nuteistieji ilgą laiką gyvena izoliuotoje aplinkoje, o izoliacijos padariniai pasireiškia išėjus į laisvę. Šie žmonės yra praradę socialinius ryšius bei įgūdžius, yra visuomenės smerkiami. Įkalinimas, izoliacija mažina daugelio nuteistųjų potencialias galimybes prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų laisvėje. Geriausia visuomenę apsaugoti nuo nusikaltimų tada, kai nuteistiesiems yra sukuriamos sąlygos sugrįžti į visuomenę. Tai sumažina pakartotino nusikalstamumo riziką. Įkalinimas garantuoja tik laikiną visuomenės apsaugą, todėl svarbu sukurti sistemą, kuri aktyvintų ir remtų nuteistojo pastangas sugrįžti į visuomenę (Vaicekauskienė, 2002).
Bausmę atlikusio asmens elgesį lemia pirmieji gyvenimo mėnesiai laisvėje. Jeigu per šį periodą jiems pavyksta adaptuotis, susirasti darbą, gyvenamąjį būstą iir kt. galima tikėtis, kad tolimesnis jų elgesys atitiks įstatymų reikalavimus (Jūrienė, 1998). Pasak oficialios statistikos, pakartotinai nusikalsta kas trečias jau kartą teistas asmuo. Kad sumažėtų pakartotino nusikaltimo tikimybė, tikslinga “rizikinguoju” periodu (vidutiniškai pusę metų) po paleidimo į laisvę suteikti asmeniui galimybę gauti specialiai organizuotą, kvalifikuotą socialinę bei psichologinę pagalbą.
Šio tyrimo autorei atliekant praktiką bei vėliau dirbant Lietuvos Carito “Kalinių globos ir reintegracijos” projekte teko pačiai susidurti su svarbiausiais nuteistųjų socialinės reintegracijos klausimais tiek bendraujant su pačiais nuteistaisiais, laisvės aatėmimo bausmę atlikusiais asmenimis, tiek ir su specialistais dirbančiais šioje srityje. Tyrėjos patirtis rodo, kad pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama nuteistųjų reintegracijai, tačiau kol kas daugiau kalbama tik teoriniame lygmenyje, o praktiškai mažai kas daroma. Lietuvos Respublikos Seimo nutarime konstatuojama, kad “Lietuvoje nėra asmenų, grįžusių iš įkalinimo įstaigų socialinės integracijos sistemos” (Lietuvos Respublikos, 2002). Tikimasi, kad šis darbas bent maža dalimi prisidės prie atlikusių laisvės atėmimo bausmę asmenų socialinės reintegracijos modelio kūrimo.
Laisvės atėmimo bausmę atlikusių asmenų socialinė reintegracija išėjus iš įkalinimo įstaigos nėra giliai tyrinėta sritis Lietuvoje. Esami tyrimai kreipia dėmesį į nusikalstamumo priežastis, prevenciją, nuteistųjų požiūrį į paramos kokybę, tiriamos socialinės reintegracijos problemos. Atlikti tyrimai yra kiekybiniai, bandant teorinius reintegracijos aspektus patikrinti empiriškai. Tai paskatino giliau paanalizuoti socialinės nuteistųjų reintegracijos klausimą, atsižvelgiant į pačių atlikusių laisvės atėmimo bausmę asmenų įvardijamą reintegracijos reikšmę. Darbe remiamasi tyrimo autorės praktiniu patyrimu, kuris leidžia iš arčiau pažvelgti į dabartinę nuteistųjų socialinės reintegracijos būklę. Tyrimo rezultatai praturtins socialinių darbuotojų praktiką, nurodydami svarbiausius aspektus, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį padedant integruotis iš įkalinimo įstaigos išėjusiems asmenims.
Šiame darbe kokybinio tyrimo metodu atskleidžiamos laisvės atėmimo bausmę atlikusių asmenų subjektyvios patirtys jiems bandant įsitraukti į visuomenę. Teorinėje dalyje aptariama nusikalstamumo situacija ir tendencijos Lietuvoje, aptariamas socialinių rryšių, užimtumo, valstybės ir nevyriausybinių organizacijų vaidmuo atlikusių laisvės atėmimo bausmę asmenų socialinės reintegracijos procese. Analizuojami šio proceso sunkumai ir socialinio darbo galimybės.
Tyrimo problema – atlikę laisvės atėmimo bausmę nuteistieji grįžta į visuomenę, tačiau nesugeba prisitaikyti tiek dėl asmeninių, tiek dėl aplinkos resursų trūkumo. To pasekmės grįžimas į nusikalstamo gyvenimo kelią padarant pakartotinį nusikaltimą.
Tyrimo tikslas – atskleisti laisvės atėmimo bausmę atlikusio vyro asmeninę patirtį socialinės reintegracijos, išėjus iš įkalinimo įstaigos, procese, ypatingą dėmesį kreipiant į socialinių ryšių, užimtumo, valstybės ir nevyriausybinių organizacijų reikšmes.
Tyrimo uždaviniai:
1.Atskleisti tyrimo dalyvių subjektyvią socialinių ryšių reikšmę socialinės reintegracijos išėjus iš įkalinimo įstaigos procese.
2.Atskleisti tyrimo dalyvių subjektyvią darbo reikšmę jų reintegracijos išėjus iš įkalinimo įstaigos procese
3. Atskleisti laisvės atėmimo bausmę atlikusių vyrų subjektyvias patirtis naudojantis valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų teikiamomis socialinėmis paslaugomis, jiems išėjus iš įkalinimo įstaigos.
4. Apibendrinus tyrimo duomenis, pateikti rekomendacijas darbuotojams, dirbantiems su atlikusiais laisvės atėmimo bausmę asmenimis.
DARBE VARTOJAMOS SĄVOKOS
Lietuvoje nėra vieningo termino, apibūdinančio laisvės atėmimo bausmę atlikusių asmenų socialinę integraciją. Įvairiuose teisiniuose dokumentuose ir programose vartojamos tokios sąvokos, kaip integracija, socialinė adaptacija, socialinė integracija, socialinė reintegracija, resocializacija. Darbe vartojami visi šie terminai, tačiau pagrindinis dėmesys skiriamas socialinei reintegracijai, kuri apibrėžiama taip:
Socialine reintegracija vadinamas toks procesas, kurio metu buvęs nuteistasis naujomis gyvenimo sąlygomis įįtraukiamas į visavertį socialinį gyvenimą, jam padedant įveikti bei pašalinti su įkalinimu susijusius socialinius padarinius ir prietarus (European Committee on Crime Problems. The criminal record and rehabilitation of convicted persons, 1984).
Nuteistieji – asmenys, atliekantys arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes (Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės adaptacijos 2004 – 2007 metų programa, 2004).
Socialiniai ryšiai – įsisąmonintų ar neįsisąmonintų, būtinų ar atsitiktinių, organizuotų ar savaiminių socialinių santykių, sąsajų, priklausomybių visuma (Leonavičius, 1993).
Socialinė parama – pagalba teikiama pinigais arba natūra asmenims, kurie neturi išteklių būtiniems poreikiams patenkinti (Socialinės apsaugos terminų žodynas, 1999).
Darbas- tikslinga, visuomenei naudinga žmogaus veikla, reikalaujanti protinių ir fizinių jėgų; pagrindinė žmogaus veiklos forma, sukurianti visus jam reikalingus, poreikių tenkinimui būtinus, daiktus ir formuojanti patį žmogų, ugdant jo sąmonę bei kalbą ir daranti jį sugebančiu bendrauti (Leonavičius, 1993).
Socialinės paslaugos:
1) Pagrindinių valstybės socialinio pobūdžio programų (socialinės apsaugos, mokymo bei užimtumo ) vykdymo būdas. Lietuvoje socialinės paslaugos apibrėžiamos, kaip pagalbos asmenims teikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis, pinigais bei globa, siekiant sugrąžinti gebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę.
2) Socialinės apsaugos tarnybų teikiamos ne medicininės srities paslaugos (Socialinės apsaugos terminų žodynas, 1999).
1. NUSIKALSTAMUMO SITUACIJA IR TENDENCIJOS LIETUVOJE
Šioje tyrimo dalyje apžvelgiama nusikalstamumo situacija Lietuvoje 1991 – 2002 metais, atkreipiant dėmesį,
kokie asmenys dažniausiai nusikalsta (jų amžius, užimtumas). Apžvelgiamos nusikalstamumo tendencijos ir priežastys.
1.1. NUSIKALSTAMUMO MASTAI LIETUVOJE
Statistikos duomenys rodo, kad teisėtvarka pirmiausia ir jautriausiai reaguoja į politinius, socialinius, ekonominius, demografinius, organizacinius ir vertybinius pakitimus visuomenėje ir valstybėje. Statistiniai Vidaus Reikalų Ministerijos duomenys ir jų kriminologinis vertinimas rodo, kad esminiai nusikalstamumo Lietuvoje pakitimai prasidėjo devinto dešimtmečio pabaigoje ir ypač išryškėjo atkūrus valstybingumą 1990- aisiais. Dar XVI amžiaus pradžioje italų filosofas N. Machiavelli teigė, kad “naujos valstybės yra kupinos visokių pavojų”. Taip teigdamas filosofas kaip ttik ir turėjo galvoje nusikaltimus. Deja, Lietuva, nors ir ne naujai susikūrusi, o pookupacinė valstybė, 1990 m. atkūrusi valstybingumą neišvengė pavojų kupino “naujos valstybės” gyvavimo tarpsnio, kuriame nusikaltimų ir juos darančių asmenų sparčiai padaugėjo, o valstybei ir visuomenei vis sunkiau buvo rasti veiksmingų priemonių ir būdų nusikalstamumui suvaldyti. Daugiausia nusikaltimų užregistruota po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. 1990 – 1997 metais bendras užregistruotų nusikaltimų skaičius padidėjo beveik tris kartus ( nuo 21337 iki 75816 ), o sunkių nusikaltimų – daugiau nei penkis kkartus ( 1990 m. – 4028, o 1997 m.– 21210 ). Toks nusikaltimų gausėjimas siejamas su pasikeitusia Lietuvos socialine, ekonomine, teisine padėtimi po Nepriklausomybės atkūrimo (Dapšys, Čiapas, 1998).
Besikeičianti socialinė padėtis kelia naujus poreikius bei interesus ir reikalauja juos patenkinti. Socialinių ppokyčių ir nusikalstamumo ryšys įrodytas moksliškai. Pereinamojo laikotarpio problemos, tokios kaip nedarbas, didėjanti socialinė nelygybė, vertybių kaita, alkoholizmo ir narkomanijos plėtra, keičia kai kurių žmonių sampratą ir pagilina jų apsisprendimą daryti nusikaltimus, neteisėtais būdais siekti socialinės sėkmės. Toliau pateiktoje schemoje vaizduojamas socialinių pokyčių ir nusikalstamumo ryšys:
1 pav. Socialinių pokyčių ir nusikalstamumo ryšys (Socialiniai pokyčiai, 2002).
2003 metų Nacionalinėje nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programoje, remiantis oficialios statistikos ir atskirose srityse atliktų tyrimų duomenimis, išskiriamos šios nusikalstamumo tendencijos Lietuvoje:
1) Užregistruotų nusikaltimų skaičius Lietuvoje per 11 metų po Nepriklausomybės atkūrimo padidėjo daugiau kaip dvigubai, nors 2001 m., kaip ir 1999 m. bei 1994 m., Lietuvoje buvo matyti nusikaltimų skaičiaus stabilizavimosi tendencijos;
2) Didžiuosiuose Lietuvos miestuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, kuriuose gyvena 40 % vvisų Lietuvos gyventojų, nuo 1995 metų užregistruoti nusikaltimai sudaro apie 50 % visų šalyje užregistruotų nusikaltimų;
3) Per 11 metų gerokai išaugo sunkių nusikaltimų skaičius, taip pat pagausėjo smurtinių nusikaltimų;
4) Nusikaltimai nuosavybei sudaro tris ketvirtadalius visų užregistruotų nusikaltimų, todėl jų skaičiaus kitimas lemia bendro užregistruotų nusikaltimų skaičiaus tendencijas;
5) Sparčiai pagausėjo nusikaltimų, susijusių su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta;
1990 m. iki 2001 m. padariusių nusikaltimus nustatytų asmenų skaičius padidėjo daugiau kaip dvigubai. 1999 metų “Pranešime apie žmogaus socialinę padėtį Lietuvoje” nurodoma, kkad “tradicinis nusikalstamumas” (vagystės, plėšimai, kūno sužalojimai, chuliganizmas, nužudymai) būdingas žemesnio socialinio sluoksnio asmenims, tai yra tokiems, kurie ne savo noru yra atskirti nuo visuomeninių ir ekonominių vertybių.
Vidaus reikalų ministerijos duomenimis 2001- 2001 metais apie 65 % asmenų, padariusių nusikaltimus, niekur nedirbo ir nesimokė. 2002 metais 33,9 % nusikaltimus padariusių asmenų buvo 18- 24 metų amžiaus, 38 % – 30 ir daugiau kaip 30 metų amžiaus. Dauguma visų nusikaltimų padaro vyrai, moterys 2000 m. padarė 8,7% visų nusikaltimų, 2002 m.- 9% visų nusikaltimų. 1998 metais pateikiami nusikaltusiųjų išsimokslinimo duomenys: 88 % turėjo vidurinį ir pagrindinį išsimokslinimą., 7% – aukštesnįjį ir aukštąjį, 5 % kitokį (Vidaus reikalų ministerijos duomenys).
Apžvelgus statistikos duomenis, galima teigti, jog nusikalstamumas pirmiausia yra menkai išsimokslinusių, niekur nedirbančių ir nesimokančių jaunų vyrų problema. Bloga socialinė padėtis, bedarbystė ir prastos gyvenimo perspektyvos verčia ieškoti nesocialių praturtėjimo ar net išgyvenimo galimybių (Sakalauskas, 1999).
Į laisvės atėmimo vietas Lietuvoje pakartotinai patenka daug asmenų, anksčiau atlikusių laisvės atėmimo bausmę. Kalėjimo departamento duomenimis, 1995 – 1999 m. pakartotinai nusikaltusių asmenų buvo maždaug 23 procentai bendro nuteistųjų, laikomų laisvės atėmimo vietose skaičiaus, o 2000 – 2002 metais tokių asmenų dar pagausėjo ir siekė maždaug 28 procentus (Nuteistųjų ir asmenų, 2004).
Nusikaltimų recidyvo tikimybė priklauso nne tiek nuo to, kaip išaiškinami nusikaltimai ir skiriamos bausmės, kiek nuo anksčiau teistų asmenų reintegracijos veiksmingumo, sugebėjimo prisitaikyti prie gyvenimo laisvėje (Jūrienė, 1998). Jei atlikusio laisvės atėmimo bausmę asmens resocializacija nesėkminga, tuomet jis daro pakartotinus nusikaltimus. Teistumas turi kuo mažiau neigiamai socialiai paženklinti asmenį, o bausmės atlikimas neturėtų būti veiksnys, ribojantis nuteistojo galimybes pasirinkti socialiai priimtiną gyvenimo būdą. Siekiant sumažinti nusikaltimų recidyvą, turi būti tobulinama nuteistųjų socialinės reintegracijos sistema, kuri užtikrintų specializuotų paslaugų tokiems asmenims teikimą, padėtų prisitaikyti ir įsitraukti į visuomenės gyvenimą. Tačiau kaip rodo skaičiai, recidyvinis nusikalstamumas Lietuvoje auga ir tai įrodo, kad efektyvios nuteistųjų socialinės reintegracijos sistemos nėra.
Nusikalstamumo Lietuvoje tendencijos skatina kelti vis naujus klausimus ir ieškoti efektyvių nusikalstamumo kontrolės būdų.
1.2. NUSIKALTIMŲ PRIEŽASTYS IR SĄLYGOS LIETUVOJE
2003 metų Nacionalinėje nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programoje nurodomos svarbiausios nusikaltimų priežastys ir sąlygos:
1) svarbus nusikalstamumą lemiantis veiksnys yra žmonių neužimtumas. Kriminologinių tyrimų duomenimis, žmogui, neturinčiam socialiai naudingo užsiėmimo, padidėja tikimybė ir rizika nusikalsti;
2) išsilavinimo stoka taip pat turi didelę įtaką nusikalstamumui. Apie 80 proc. visų nusikaltusių asmenų sudaro tik pagrindinį (apie 50 proc.) ir vidurinį (daugiau kaip 30 proc.) išsilavinimą turintys asmenys, o turintys profesinį, aukštesnįjį ir aukštąjį – apie 18 proc.;
3) apsvaigimas nuo alkoholio bei narkotinių ar psichotropinių medžiagų dažnai ttampa nusikaltimo priežastimi arba sąlyga, trečdalis nusikaltusių asmenų nusikaltimus padaro apsvaigę nuo alkoholio;
4) ribotos valstybės galimybės teikti pakankamą socialinę pagalbą labiausiai socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms;
5) valstybės valdymo trūkumai, socialinių ir kitų institucijų negalėjimas tinkamai atlikti savo funkcijų, teisės aktų nesuderinamumas, neaukštas gyventojų pragyvenimo lygis ir didelė turtinė diferenciacija turi įtakos visuomenės nepasitikėjimui valstybės valdymu ir teisine sistema, sukelia neigiamus ideologinius padarinius, moralės normų devalvaciją, neigiamai veikia augančios kartos auklėjimo ir mokymo sistemos efektyvumą;
6) nepakankamos galimybės tinkamai finansuoti valstybės institucijas, taip pat teisėsaugos ir kitas tiesiogiai su nusikaltimų prevencija ir kontrole susijusias institucijas. Dėl to šios institucijos nepajėgia tinkamai atlikti savo funkcijų, kartu silpnėja kontrolė ir didėja nusikalstamos veikos galimybės;
7) teisėsaugos institucijų veiklos trūkumai, didelis neišaiškintų nusikaltimų skaičius, ilgai užtrunkantys bylų tyrimai mažina visuomenės pasitikėjimą teisėsauga, neužtikrina atsakomybės neišvengiamumo principo įgyvendinimo, dėl to atsiranda nebaudžiamumo atmosfera.
Prie nusikalstamumą skatinančių veiksnių, kurie dažniausiai lieka neįvertinti, priskiriami netgi teigiami poslinkiai visuomenėje, pavyzdžiui:
1) stiprėjantys tarptautiniai ryšiai daro įtaką ekonominiams, socialiniams, kitiems procesams, taip pat ir nusikalstamumui, lemia tarptautinį atskirų nusikalstamų procesų pobūdį. Todėl galima prognozuoti, kad Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą įtakos nusikalstamumo situaciją Lietuvoje;
2) augantis socialinis visuomenės mobilumas lemia ryšių su artimiausia aplinka (šeimos, giminystės, kaimynystės) silpnėjimą;
3) urbanizacija skatina tam tikrus
regioninius skirtumus, žmonės koncentruojasi miestuose, todėl silpnėja socialinė kontrolė ir daugėja galimybių nusikalsti;
4) ekonomikos plėtra, pokyčiai verslo srityje taip pat daro įtaką nusikalstamumui. Palyginti laisvai prieinama daugiau prekių ir vertybių. Atsirado daug didesnė mokėjimo priemonių įvairovė, tačiau tuo pat metu jos teikia daugiau galimybių, palankių nusikaltimams daryti.
Nusikalstamumo situacijos ir priežasčių apžvalga leidžia daryti įžvalgas ne tik nusikalstamumo prevencijai užtikrinti, bet ir padeda numatyti galimas reintegracijos proceso gaires, numatant buvusių nuteistųjų užimtumo, išsilavinimo, socialinių ryšių reikšmę tokių asmenų socialinei reintegracijai.
2. LAISVĖS AATĖMIMO BAUSMĘ ATLIKUSIŲ ASMENŲ SOCIALINĖ REINTEGRACIJA LIETUVOJE
Šioje tyrimo dalyje apžvelgsime socialinės reintegracijos sampratą, socialinę reintegraciją Lietuvoje reglamentuojančius įstatymus, teistų asmenų įdarbinimo galimybes ir sunkumus, socialinių ryšių svarbą nuteistųjų reintegracijai. Taip pat aptarsime valstybės ir nevyriausybinių organizacijų vaidmenį nuteistųjų reintegracijos procese.
2.1. SOCIALINĖS REINTEGRACIJOS SAMPRATA
Procesas, kurio metu buvęs nuteistasis įtraukiamas į visavertį socialinį gyvenimą, vadinamas socialine reintegracija (European Committee on Crime Problems, 1984). Socialinės reintegracijos procesas apima du etapus:
Pirmas etapas – kada nuteistasis jau įkalinimo įstaigoje turi būti ruošiamas išėjimui į laisvę iir įsitraukimui į bendruomenės gyvenimą;
Antras etapas – kada nuteistiesiems padedama prisitaikyti prie aplinkos sąlygų ir bandoma surasti būdų bei priemonių laisvės atėmimo bausmę atlikusiam asmeniui apsigyventi, įsidarbinti ir pasijusti pilnaverčiu visuomenės nariu (Vaicekauskienė, 2002).
Socialinės reintegracijos įgyvendinimą garantuoja Lietuvos Respublikos įįstatymai. 1992 – 2004 m. priimta daug svarbių dokumentų, reglamentuojančių nuteistųjų ir grįžusiųjų iš įkalinimo vietų socialinės reintegracijos veiklą:
§ Lietuvos Respublikos 1992m. balandžio 30d. nutarimas Nr. 318 “Dėl nakvynės namų steigimo grįžusiems iš įkalinimo vietų bei kai kuriems kitiems asmenims ir jų įdarbinimo” (Žin., 1992, Nr.18-540);
§ LR Vyriausybės 1994m. gegužės 9d. nutarimas Nr. 360 “Dėl socialinės paramos koncepcijos” (Žin., 1994, Nr. 36-653). Šiame nutarime apibrėžtas socialinių paslaugų teikimas nuteistiesiems ir iš įkalinimo vietų grįžusiems asmenims;
§ LR Vyriausybės 1994m. rugpjūčio 8d. nutarimas Nr. 705 “Dėl Socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų nuostatų patvirtinimo” (Žin., 1994, Nr. 62-1219);
§ LR Vyriausybės 1996m. gruodžio 5d. nutarimas Nr. 1440 “Dėl socialinės paramos teikimo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardomojo kalinimo vietų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų ir šių asmenų įdarbinimo” ((Žin., 1996, Nr. 119-2796);
§ LR Vyriausybės 1999m. spalio 25d. nutarimas Nr. 1179 “Nuteistų ir grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos 1999-2003m. programa”;
§ LR Vyriausybės Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės adaptacijos 2004- 2007 m. programa, 2004 m. vasario 9 d. nutarimo Nr. 143 redakcija.
Nuteistųjų socialinei reintegracijai teisininkai skiria pakankamai daug dėmesio. Tačiau realiai įvertinus situaciją tampa aišku, kad programos ir dokumentai gali būti įgyvendinti tik turint pakankamą finansavimą ir aatskiroms institucijoms bendradarbiaujant tarpusavyje. Deja, kol kas dėl ekonominės situacijos ir dėl to, kad atskiros institucijos nesuderina savo veiksmų (ir dėl to buvęs nuteistasis dažnai stumdomas nuo vienų durų prie kitų), nerandama optimalių paramos nuteistajam būdų. Pastebimas nepakankamai efektyvus teisinių dokumentų praktinis pritaikymas, kurį iliustruoja pakartotinų nusikaltimų skaičiaus augimas.
Vaicekauskienė (2002) įvardina priežastis, kodėl paramos programos Lietuvoje nėra įgyvendinamos:
1) Neskiriama lėšų užimtumui bei darbui organizuoti;
2) nesteigiami reikalingų specialistų etatai (socialinių darbuotojų, psichologų ir kt.);
3) valstybė nėra parengusi už nuteistojo reintegraciją atsakingų institucijų bendradarbiavimo modelio;
4) mažai dėmesio skiriama visuomenės nuostatų keitimui socialinei reintegracijai teigiama linkme (Vaicekauskienė, 2002).
Apibendrinant galima pasakyti, kad nuteistųjų socialinę reintegraciją reglamentuoja nemažai teisės aktų ir dokumentų, tačiau nepakankamas jų praktinis pritaikymas, neskiriama lėšų užimtumui ir darbui organizuoti, nesteigiami reikalingų darbuotojų etatai. Nuteistasis jau įkalinimo įstaigoje turi būti ruošiamas išėjimui į laisvę, o laisvėje darbas su juo tęsiamas. Tačiau dabartinė situacija rodo, kad valstybė nėra parengusi už nuteistojo reintegraciją atsakingų institucijų bendradarbiavimo modelio.
Šiame tyrime pagrindinis dėmesys skiriamas antrajam socialinės reintegracijos etapui, kurio metu asmuo išėjęs į laisvę susiduria su sunkumais integruojantis į visuomenę.
2.2. LAISVĖS ATĖMIMO BAUSMĘ ATLIKUSIŲ ASMENŲ
ĮDARBINIMO PROBLEMOS
Darbas yra svarbus psichologinei, socialinei ir ekonominei gyvenimo sferoms, jis laikomas vienu iš pagrindinių visuomenės institutų (Mumford, 1990). Poreikiai, kuriuos galime patenkinti darbu:
§ Materialinės reikmės bei ffinansinis saugumas;
§ Savigarba;
§ Socialinis palankumas;
§ Visuomeninė padėtis, kitų žmonių pagarba;
§ Asmeninė raida ir gyvenimo kokybė;
§ Gyvenimo struktūra ir aktyvumas;
§ Socialiniai kontaktai (Lemme, 2002).
Neužimtumas yra padidintos rizikos nusikalsti veiksnys. Ši rizika padidėja net 20 kartų (Justickis, 2001). 1998-1999 metais atliktas tyrimas rodo, kad iš visų išaiškintų nusikaltimą padariusių asmenų 63% niekur nedirbo ir nesimokė ( palyginus su 1990 metų duomenimis, tokių asmenų buvo net 3 kartus mažiau). Todėl užimtumo organizavimas tampa vienu iš svarbiausių uždavinių teistų asmenų reintegracijos procese (tiek pirmame, tiek antrame reintegracijos etapuose).
Didžiąją dalį buvusių kalinių sudaro potencialiai aktyviausio ir darbingiausio amžiaus asmenys (apie 71% kalinių sudaro 21-40 metų amžiaus asmenys). Pagal turimą išsilavinimą jie patenka į tas bedarbių grupes, kurioms sunkiausia įsidarbinti (Socialinis pranešimas, 2001).
2001 m. Vilniaus Darbo birža savo pateiktoje ataskaitoje nurodo, kad tik 13,6% grįžusių iš įkalinimo įstaigų asmenų yra įgiję profesiją. Pusė grįžusių iš įkalinimo vietų asmenų užsiregistravusių darbo biržoje ir jaunesnių nei 30 m. amžiaus, turi tik pagrindinį išsilavinimą. Ši aplinkybė apsunkina jų integracijos į darbo rinką galimybes: tiek norint įgyti profesiją, tiek įsidarbinti.
Atsižvelgiant į laisvės atėmimo laiką ir tai, kad dauguma nuteistųjų neturi galimybės dirbti laisvės atėmimo vietose, galima daryta išvadą, jog dauguma nuteistųjų praranda darbinius įgūdžius. Tyrimai rodo, kad 98,4% grįžusiųjų iš įkalinimo vietų registruodamiesi Darbo biržoje bbuvo nepasirengę darbo rinkai. Daugiau kaip pusė (52%) teistų asmenų neturi darbinės patirties, 25% turi 1-5 metų darbinės veiklos pertrauką, 15% nedirba jau ilgiau kaip 5 metus. Šios grupės bedarbiai praktiškai visiškai praradę ryšį su darbo rinka (Vilniaus Darbo biržos tyrimo rezultatai, 2001).
Laisvės atėmimo bausmę atlikusių asmenų įdarbinimo problema yra daugialypė. Dauguma buvusių kalinių nepageidauja mokytis ar įgyti profesiją, atsisako dirbti viešuosius ir remiamus darbus, dalyvauti grupinės paieškos darbo programose, iš viso nenori dirbti. Jie registruojasi darbo biržose tik todėl, kad to reikalauja policija ir kad gautų bedarbio pašalpą. 1999-2003 m. Nuteistųjų ir grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos programoje nurodoma, kad 1997 m. 3135 buvusius kalinius (77%) teko išbraukti iš darbo biržų įskaitos, kadangi jie paskirtu laiku į darbo biržą neatvyko.
Analizuojant nuteistųjų įdarbinimo problemą, iškyla dar vienas aspektas- neigiamas daugelio darbdavių požiūris į siūlomus įdarbinti teistus asmenis Tačiau reikia sutikti ir su tuo, kad šie asmenys iš dalies patys formuoja neigiamą įvaizdį (pažeidinėja darbo drausmę, nekokybiškai atlieka darbus, padaro materialinių nuostolių ir pan.). Dažnai susiduriama ir su tuo, kad išėję į laisvę nuteistieji nesugeba bendrauti su darbdaviu.Todėl reintegracijos procese svarbu skatinti nuteistuosius imtis atsakomybės už savo elgesį, mokyti bendravimo įgūdžių (nes
dažnas nuteistasis, išėjęs į laisvę, nemoka bendrauti su darbdaviu). Tam įkalinimo įstaigoje turėtų būti skiriama daugiau dėmesio, kuriamos papildomos programos.
Lietuvos įkalinimo įstaigose dirba tik kas penktas nuteistasis, t.y. 21,9 procento (Piliponytė, 2003). Nuteistųjų darbas ir profesinis užimtumas projektuojamas į perspektyvą gauti darbą išėjus į laisvę. Įkalinimo įstaigose yra sudarytos galimybės mokytis ir įgyti profesiją, įsigyti pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą, mokytis lietuvių bei užsienio kalbų, informatikos. Daug sunkiau spręsti nuteistųjų įdarbinimo klausimus, kadangi įkalinimo įstaigos dažniausiai neturi nei ekonominių, nei ffinansinių galimybių kurti darbo vietas (Vaicekauskienė, 2002).
Statistiniai duomenys rodo, kad asmenų grįžusių iš įkalinimo vietų ir užsiregistravusių darbo biržoje skaičius augo, o įdarbintų tokių asmenų skaičius svyravo labai nežymiai. Todėl galima daryti išvadą, kad teistų asmenų įdarbinimo problema lieka neišspręsta ir atsižvelgiant į tai, kad darbas gali būti kaip viena iš nusikalstamumo prevencijos priemonių, šiai problemai reikėtų skirti daugiau dėmesio ir papildomų programų. Valstybės įstatymuose deklaruojama nuteistųjų teise į mokslą ir darbą gali naudotis tik nedidelė dalis nuteistųjų, nes Vyriausybė nneskiria lėšų nuteistųjų darbui ir užimtumui organizuoti. Sprendžiant įsidarbinimo problemą svarbi nuteistojo motyvacija, palaikymas ir čia svarbų vaidmenį atlieka socialiniai ryšiai, kuriuos turi nuteistasis.
Apibendrinant galima pasakyti, kad dauguma nuteistųjų neturėdami galimybės dirbti įkalinimo įstaigoje, praranda darbinius įgūdžius ir tai apsunkina jjų integraciją į darbo rinką. Integraciją į darbo rinką apsunkina ir žemas išsilavinimas bei neigiamos darbdavių nuostatos teistų asmenų atžvilgiu. Statistika rodo, kad darbas ir užimtumas išlieka vienu iš svarbiausių reintegracijos veiksnių.
2.3. SOCIALINIAI NUTEISTŲJŲ RYŠIAI IR JŲ SVARBA SOCIALINEI REINTEGRACIJAI
Viena iš svarbiausių socialinių paslaugų teikiamų nuteistiesiems – jų ryšių su visuomene užtikrinimas, tai: bendravimas su šeima, artimaisiais, giminaičiais ir draugais laisvėje; religinių bendruomenių atstovų apsilankymai įkalinimo įstaigose; bendradarbiavimas su NVO; žiniasklaidos priemonių įsigijimas ir naudojimas. Šios veiklos padeda tenkinti reintegruojantis būtinus nuteistojo saugumo, priklausomybės bei meilės poreikius (Vaicekauskienė, 2002). Vidaus Reikalų Ministerijos duomenimis (2000) apie 13% paleistųjų į laisvę- asmenys, kurių socialiniai ryšiai nutrūkę. Daugelis kalėjusių asmenų praranda socialinius ryšius, šeimas ir artimuosius, o tuomet specifinis jų kontaktų tinklas apsiriboja pprobleminiais asmenimis.
Šeimos ryšių svarba asmenybės raidai abejonių nekelia. Laisvės atėmimo bausmė yra sunkus šeimos ryšių išbandymas. Nutrūkę šeimos ryšiai dažnai tampa psichologine neatsakingo ar net pakartotino nusikalstamo elgesio prielaida (Navaitis, 1999).
Didelę reikšmę socialinių ryšių palaikymas turi ne tik bausmės metu, bet ir antrajame reintegracijos etape, kai nuteistasis išleidžiamas į laisvę. Tuomet jo gyvenamosios vietos pasirinkimas yra susijęs su santykių palaikymu bei bendravimu su artimaisiais (tėvais, šeima, draugais). Jeigu nuteistojo asmens socialiniai ryšiai yra nutrūkę, jis siunčiamas į nakvynės namus, kkuriuose ne visada atsiranda laisvos vietos arba gyvena asmenys, dažnai turintys priklausomybes nuo alkoholio, narkotikų ar kitų medžiagų. Gyvenamos vietos, darbo neturėjimas ir kontaktai su turinčiais problemų asmenimis, dažnai vėl pastūmėja į nusikaltimą. Todėl nuteistojo socialinių ryšių palaikymas gali būti vertinamas kaip pakartotinų nusikaltimų prevencinis įnašas (Navaitis, 2002).
Nutrūkę šeimos ryšiai lemia, kad asmuo pakartotinai nusikalsta. Nuteistojo šeiminių ryšių išsaugojimas ar jų atstatymas yra be galo svarbi funkcija, nes kaip rodo įvairūs tyrimai, tie nuteistieji, kurie turi stiprų šeimos palaikymą ir paramą, turi daug didesnius šansus pasitaisyti ar būti išleisti lygtinai (DiNitto & McNeece, 1990). Todėl įkalinimo įstaigos darbuotojai turėtų užsibrėžti tikslą padėti nuteistajam neatitrūkti nuo artimiausios aplinkos ir sėkmingai grįžti. Įkalinti nuteistieji turi būti skatinami išlaikyti ir tvirtinti šeimos ir bendruomenės ryšius kaip vieną iš esminių bruožų ruošiantis grįžti į visuomenę (Vaicekauskienė, 2002).
Justickis (2001) aprašydamas socialinės kontrolės neutralizacijos teoriją pateikia šios teorijos atstov T. Hirshi nurodytas keturias priežastis, kurios sulaiko nuo nusikaltimų darymo. Tai: prisirišimas (attachment), dalyvavimas, užimtumas, aktyvus tikėjimas visuomeninėmis vertybėmis. Kalbant apie socialinius ryšius, vertėtų išskirti vieną iš šių priežasčių- prisirišimą prie individui svarbių asmenų (šeimos narių, artimųjų, draugų). Noras neskaudinti artimųjų verčia individą elgtis taip, kaip reikalauja visuomenė (Justickis, 2001).
Kalbant apie socialinius ryšius svarbu ne tik jjų kiekybė, bet ir kokybės aspektas. Tyrimai rodo socialinių ryšių svarbą vyrų gerovei. Vyrų gerovė yra daug labiau įtakota socialinių ryšių, nei moterų gerovė (Antonucci, Sherman & Akiyama, 1996). Svarbu, kad socialiniai kontaktai, kuriuos turi atlikęs laisvės atėmimo bausmę asmuo teiktų socialinę paramą. Socialinė parama reiškia tarpasmeninius ryšius, žadinančius teigiamus jausmus (susižavėjimą, simpatiją, meilę), pritarimą ir teikiančius pagalbą. Kitaip sakant, palaikantys santykiai leidžia tikėti, kad kitas asmuo rūpinasi mumis, priima mus, o prireikus parems ir padės (Lemme, 2003). Dauguma mokslininkų teigia, kad socialinė parama sumažina netikrumo jausmą ir sustiprina asmeninės kontrolės ir socialinės kompetencijos jausmą (Albrecht & Adelman, 1987; Pearlin & Turner, 1987; Sarason & Pierce, 1990). Manoma, kad tinkama socialinė parama iš dalies lemia pilnatvės jausmą, galimybę atlikti svarbiausius socialinius vaidmenis ir sėkmingai spręsti problemas (Kahn, 1979). Ryšiai, kurie nesuteikia tinkamos paramos, gali tapti konfliktiškais ir įtemptais, kadangi žmogus nesulaukia pritarimo ir palaikymo, be to, neturi galimybės pasidalinti sunkiomis mintimis ir prireikus susilaukti realios pagalbos.
Įkalinimo įstaigų darbuotojai gana įvairiai žiūri į savo galimybes padėti nuteistajam išsaugoti ar atstatyti socialinius ryšius. Lietuvos įkalinimo įstaigose tam neskiriama ypatingai daug dėmesio. Tai susiję ir su tuo, kad vienam darbuotojui tenka per didelis skaičius nuteistųjų. Tai patvirtina Lietuvos Teisės Universitete atliktas paramos nuteistajam ttyrimas, kurio rezultatai rodo, kad 1000 nuteistųjų Lietuvoje tenka 1 psichologas, 1 vyr. inspektorius socialiniais klausimais, o 87 nuteistiesiems tenka 1 būrio viršininkas arba socialinis darbuotojas (Vaicekauskienė, 2002). Todėl natūraliai galima iškelti klausimą ar įmanoma patenkinti nuteistųjų poreikį naudotis socialinės paramos paslaugomis? Akivaizdu, jog šiuo atveju itin svarbus tampa kelių institucijų bendradarbiavimas. Ir čia svarbų vaidmenį atlieka ne tik valstybinės institucijos, bet ir Nevyriausybinės organizacijos (NVO).
Apibendrinant galima teigti, kad nuteistojo socialinių ryšių palaikymas yra vienas iš pakartotino nusikalstamumo prevencijos veiksnių. Tie nuteistieji, kurie turi stiprų šeimos palaikymą turi didesnes galimybes išvengti pakartotinio teistumo. Kada nuteistasis paleidžiamas iš įkalinimo įstaigos, santykių palaikymas bei bendravimas su artimaisiais lemia jo gyvenamosios vietos pasirinkimą. Tinkama socialinė parama, kurią teikia turimi socialiniai kontaktai iš dalies lemia pilnatvės jausmą ir galimybę sėkmingai spręsti problemas. Tačiau atliktas paramos nuteistajam tyrimas Lietuvoje rodo, kad nuteistųjų poreikis įkalinimo įstaigoje naudotis socialinės paramos paslaugomis nėra tenkinamas dėl per didelio nuteistųjų atvejų skaičiaus vienam darbuotojui.
3. VALSTYBĖS IR NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VAIDMUO NUTEISTŲJŲ SOCIALINĖS
REINTEGRACIJOS PROCESE
Šioje tyrimo dalyje apžvelgsime valstybės ir nevyriausybinių organizacijų vaidmenį nuteistųjų reintegracijos procese. Pristatomos nevyriausybinės organizacijos dirbančios su nuteistaisiais įkalinimo įstaigose ir laisvėje, apžvelgiama kokią paramą nuteistiesiems garantuoja valstybė.
3.1. NEVYRIAUSYBINIO SEKTORIAUS VEIKLA LAISVĖS ATĖMIMO BAUSMĘ ATLIKUSIŲ ASMENŲ REINTEGRACIJOS PROCESE
Nevyriausybinių organizacijų
vaidmuo tampa vis svarbesnis šiandieninėje Lietuvoje. Tačiau tik kas 10 įregistruota nevyriausybinė organizacija teikia socialines paslaugas, o dar mažiau jų teikia socialinę pagalbą asmenims, grįžusiems iš Pataisos reikalų departamento įstaigų (Vaicekauskienė, 2002).
Vilniuje socialinę pagalbą kaliniams teikia “Lietuvos kalinių globos draugija”, kuri bendradarbiauja su Oslo Probacijos tarnyba, o 1998-1999m. probacijos tarnybos modelį įgyvendino Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Šios Probacijos tarnybos veiklos esmė-paleisti asmenį iš įkalinimo įstaigos anksčiau laiko, leisti atlikti bausmę bendruomenėje, nuteistąjį įpareigojant laikytis tam tikrų sąlygų. Probacijos ssistema taikoma daugelyje Europos šalių, kurių patirtis rodo, kad šis modelis padeda nuteistajam neatitrūkti nuo artimos aplinkos ir sėkmingai grįžti į visuomenę (Vaicekauskienė, 2002).
Kaune veikia Katalikiška labdaros organizacija “Tėvo namai”, kuri bendradarbiaudama su Lietuvos Caritu dirba reabilitacinį ir adaptacinį darbą su buvusiais kaliniais- aprūpina juos gyvenamuoju plotu, darbu, teikia psichosocialinę paramą.
Lietuvos Caritas “Kalinių globos ir reintegracijos projekte” apmokomi savanoriai bei organizuojamas reguliarus kalinių lankymas Pravieniškių Pataisos namuose. Organizuojami savanorių ir darbuotojų seminarai Lukiškių, Marijampolės, Alytaus ir kitose Lietuvos bei kaimyninių ššalių įkalinimo įstaigose, kurių metu siekiama tobulinti darbo metodiką, pasidalinti patirtimi ir žiniomis. Su nuteistaisiais yra aptariamos psichologinio bei socialinio pobūdžio problemos, vyksta individualūs bei grupės pokalbiai. Turint labdaros ji perduodama įkalinimo įstaigai arba konkrečiam kaliniui. Daug bendraujama su įkalinimo įįstaigų administracija, prižiūrėtojais. Jiems aiškinami Caritas tikslai, humanistinio požiūrio į žmogų būtinybė. Išėjusiems į laisvę teistiems asmenims bei jų šeimos nariams teikiamos konsultacijos, padedama susirasti nakvynę, darbą, mokoma socialinių įgūdžių (www. lcn.ltcaritasprogramoskaliniu globos.html).
2001 metais Pravieniškių I-oje sustiprinto režimo pataisos darbų namuose įsikūrė pagalbos organizacija “Laikas”, kurios nariai esantys ir buvusieji kaliniai, o taip pat tie, kurie palaiko organizacijos tikslus. Organizacijos tikslas- atstovauti narių interesus, ginti jų teises, skatinti nuteistųjų aktyvumą ir tobulėjimą. Organizacija siekia pagerinti kalinių interesų atstovavimą, teisių gynimą, skatinti nuteistųjų mokymą, darbą, darbo vietų įkalinimo įstaigose kūrimą, padėti sėkmingai integruotis į visuomenę išėjus į laisvę (www.5ci.lt:kaliniai ).
Nevyriausybinėms organizacijoms palaikyti ryšius su laisvės atėmimo bausmę atliekančiais asmenimis padeda įvairių religinių bendruomenių atstovai, kurie ne tik aukoja mišias įkalinimo įstaigoje, bbet ir padeda spręsti nuteistųjų dvasines ir materialines problemas. Tačiau NVO kol kas per mažai bendradarbiauja tarpusavyje, bei su valstybinėmis institucijomis. Šią problemą padėtų spręsti steigiamos bendros institucijos-socialinės adaptacijos centrai ir tarnybos (Vaicekauskienė, 2002). Todėl svarbu kurti bendradarbiaujantį socialinės paramos tinklą, nes įgyvendinant reintegracijos procesus dalyvauja ne tik pats nuteistasis, bet ir daug valstybės bei visuomenės institucijų, nuo kurių darbo ypatingai priklauso socialinės reintegracijos sėkmė. Į NVO veiklą svarbu įtraukti kuo daugiau savanorių, kurie galėtų prisidėti teikiant socialinę, psichologinę paramą nnuteistiesiems, padėtų lavinti nuteistųjų bendravimo įgūdžius, bei keistų visuomenės požiūrį į patį nuteistąjį.
NVO atlieka svarbų vaidmenį nuteistųjų socialinės reintegracijos srityje, tačiau norint teikti kvalifikuotas ir efektyvias paslaugas reikalingas NVO ir valstybinių institucijų bendradarbiavimas. Bendradarbiaujančią socialinės sistemos struktūrą turėtų sudaryti keletas grandžių: įkalinimo įstaiga, savivaldybė, darbo rinka, medicinos įstaigos, nakvynės namai, NVO, kurios spręstų svarbiausius teistų asmenų klausimus (būsto, dokumentų, darbo, sveikatos, psichosocialinius poreikius ir kt.).
Galime apibendrinti, kad Lietuvoje nevyriausybinės organizacijos atlieka svarbų vaidmenį nuteistųjų reintegracijos procese, teikdamos socialinę pagalbą teistiems asmenims ir jų šeimoms. Pagrindinės nevyriausybinės organizacijos, teikiančios socialinę pagalbą asmenims, grįžusiems iš Pataisos reikalų departamento įstaigų yra Vilniuje veikianti “Lietuvos kalinių draugija”, Kaune Lietuvos Carito “Kalinių globos ir reintegracijos projektas” bei Katalikiškas labdaros fondas “Tėvo namai”. Teikiamos socialinės paslaugos – aprūpinimas gyvenamuoju plotu, darbu, materialinė parama, nuteistųjų interesų atstovavimas, konsultacijos, socialinių įgūdžių mokymas, savanorių dirbančių su nuteistaisiais apmokymas, seminarai darbuotojams ir savanoriams, ir kt. Tačiau norint teikti efektyvesnes paslaugas nuteistiesiems, reikalingas nevyriausybinių organizacijų ir valstybės institucijų bendradarbiavimas. Sekančioje tyrimo dalyje apžvelgsime kokią socialinę paramą siūlo valstybė.
3.2. VALSTYBĖS TEIKIAMA SOCIALINĖ PARAMA IŠĖJUSIEMS Į LAISVĘ TEISTIEMS ASMENIMS
Kaip rodo tyrimo autorės darbinė patirtis Lietuvos Carito “Kalinių globos ir reintegracijos” projekte, svarbiausi išėjusių į laisvę teistų asmenų klausimai, dėl kurių jie kkreipiasi į valstybines institucijas yra dokumentų tvarkymas, gyvenamojo būsto, darbo susiradimas.
Paleistas iš įkalinimo įstaigos asmuo pirmiausia privalo per du mėnesius kreiptis į vietos savivaldos institucijas (globos ir rūpybos skyrių). Čia jam gali būti suteikta socialinė parama pinigais ir nepinigine forma. Pagal 1996 m. gruodžio 5d. nutarimą “Dėl socialinės paramos teikimo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardomojo kalinimo vietų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų, ir šių asmenų įdarbinimo” buvusiems kaliniams socialinė parama teikiama pinigais – vienkartine pašalpa ir socialinėmis paslaugomis:
1) išduodamas laikinasis piliečio pažymėjimas asmeniui, kuriam ne dėl jo kaltės asmens dokumentai nebuvo išduoti laisvės atėmimo vietoje (remiantis pažymėjimu, išduotu laisvės atėmimo, kardomojo kalinimo vietos ar socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigos administracijos);
2) teikiama informacija ir konsultacijos;
3) nakvydinama laikinuose namuose (nakvynės namuose) iki 6 mėnesių;
4) terminuotai nemokamai maitinama (pagal savivaldybės sprendimą);
5) taikomos kitos ne piniginės pagalbos formos, numatytos savivaldybės sprendimuose;
6) siekdamos užtikrinti socialinę paramą asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardomojo kalinimo vietų ar socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų, savivaldybės savo sprendimais gali steigti socialinės adaptacijos tarnybas;
7) asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardomojo kalinimo vietų ar socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų, taikomos Lietuvos respublikos bedarbių įstatyme numatytos papildomos užimtumo garantijos, jeigu jie užsiregistruoja darbo biržoje per 6 mėnesius po grįžimo iš šių įstaigų (Dėl socialinės paramos, 1996).
Socialinės apsaugos ir darbo mministerija 1997 metais surinko duomenis iš vietos savivaldos institucijų apie 1996-1997 metais suteiktą socialinę paramą nurodytiesiems asmenims. 1996 metais į rajonų (miestų) savivaldos institucijų globos ir rūpybos skyrių kreipėsi 9674 asmenys (iki 1997 rugsėjo 1d. –dar 6692 asmenys), grįžę iš įkalinimo ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų. Iš jų: suteikta vienkartinė pašalpa- 40,8 procento asmenų, nakvynės namuose apgyvendinta 4,7 procento asmenų, išduoti talonai nemokamai maitintis – 63,6 procento asmenų, išduoti laikinosios registracijos pažymėjimai – 27,7 procento asmenų, įdarbinta tik 5,9 procento asmenų, kitokia pagalba suteikta 6,1 procento asmenų. 1999-2003 m. socialinės adaptacijos programoje pateikti skaičiai rodo, kad socialinė parama teikiama vietos savivaldos institucijų (globos ir rūpybos skyrių) nėra pakankama. Nors tas pats asmuo gali gauti keleriopą paramą, tačiau vyrauja vienkartinės pašalpos, nemokamo maitinimosi talonai ir laikinosios registracijos pažymėjimai. Prašymus gauti vienkartinę pašalpą 1996 metais pateikė 4102 asmenys, ji suteikta 3945 asmenims (96,2 procento), maitinimo talonus panoro gauti 6085 asmenys, jie išduoti 6150 asmenų (101,1 procento); iš 2892 asmenų pateikusių prašymus išduoti laikinosios registracijos pažymėjimus, juos gavo 2683 asmenys (92,8 procento). Kai kuriose savivaldybėse įsteigti laikinojo gyvenimo (nakvynės) namai, tačiau vietų juose nepakanka. 1997 metais atlikto tyrimo duomenimis, prašymus apsigyventi nakvynės namuose 1996 metais pateikė 1078 asmenys, apgyvendinti tik 456 asmenys
(42,3 procento), kitoks gyvenamasis plotas suteiktas tik 66 asmenims iš 108.. Ir nors pagal galiojančius teisės aktus asmenys, grįžę iš Pataisos reikalų departamento įstaigų, turi teisę į valstybės paramą –gauti kur apsigyventi, tai viena iš aktualiausių problemų, kadangi nakvynės namuose gyvena daugiau kitų asmenų, nei buvusių kalinių. Taigi turėtų būti numatyta kitokių gyvenamojo būsto suteikimo būdų (Nuteistųjų ir grįžusių, 1999).
1997-1999 metais dėl socialinės paramos kasmet į šalies savivaldybes kreipėsi vidutiniškai 3,5 tūkstančio buvusių kalinių. 2000 metais beveik 6 tūkstančiai. Tikėtina, kkad didžioji dalis nesikreipia ne todėl, kad jiems paramos nereikia, bet dėl informacijos stokos, nenoro ko nors prašyti iš valstybės, arba dėl to, kad nesitiki gauti reikiamos paramos.
Apibendrinant matome, kad valstybinės institucijos labiau orientuotos į materialinės paramos teikimą buvusiems nuteistiesiems: vyrauja vienkartinės pašalpos, maitinimo talonai, laikinosios registracijos pažymėjimai, ir tai rodo, kad kitokia pagalba atlikusiems laisvės atėmimo bausmę asmenims nėra teikiama arba teikiama nepakankamai. Kad socialinė parama buvusiems nuteistiesiems teikiama nepakankamai rodo ir 1999 – 2003 metų socialinės adaptacijos programoje ppateikiami duomenys. Viena iš aktualiausių buvusių nuteistųjų problemų – gyvenamosios vietos susiradimas. Valstybė turėtų numatyti kitokių gyvenamojo būsto suteikimo būdų, kadangi nakvynės namuose gyvena daugiau kitų asmenų nei buvusių nuteistųjų.
Apibendrinant teorinę dalį matome, kad nuteistųjų socialinė reintegracija gali būti nnagrinėjama keliose lygmenyse: mikrolygmenyje, nagrinėjant ryšius su šeima, artimaisiais; mezolygmenyje, nagrinėjant asmens integraciją į darbo rinką; ir makrolygmenyje, nagrinėjant valstybės ir nevyriausybinių organizacijų vaidmenį, laisvės atėmimo bausmę atlikusių asmenų reintegracijos procese.
Šiame tyrime pagrindinis dėmesys skiriamas mikro lygmens analizei. Tiriamos pačių nuteistųjų subjektyvias patirtys jų santykiuose su tėvais, šeimos nariais, draugais. Bet tuo pačiu, siekiama atskleisti jų įdarbinimo galimybės ir valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų vaidmuo laisvės atėmimo bausmę atlikusių asmenų socialinės reintegracijos procese.
4. LAISVĖS ATĖMIMO BAUSMĘ ATLIKUSIŲ VYRŲ SOCIALINĖS REINTEGRACIJOS PATIRTIES TYRIMO METODOLGIJA
Tyrimo metodas. Tyrimui atlikti buvo pasirinktas kokybinis aprašomasis tyrimo metodas, kuris leidžia giliau pažvelgti į atlikusių laisvės atėmimo bausmę vyrų patirtį jų socialinės reintegracijos procese.
Tiriamųjų atranka. Buvo numatyta apklausti laisvės atėmimo bausmę atlikusius vyrus, gyvenančius Kauno mieste, Krikščioniškojo llabdaros fondo “Tėvo namai” bendruomenėje. Čia gyventi priimami iš įkalinimo įstaigų grįžę vyrai, siekiantys pakeisti savo gyvenimo būdą. Respondentai parinkti tikslinės atrankos principu. Tyrime dalyvauti buvo pakviesti vyrai, grįžę iš įkalinimo įstaigų ir demonstruojantys stiprią motyvaciją pradėti naują gyvenimo būdą.
Duomenų rinkimo metodas. Duomenys buvo renkami naudojant pusiau struktūrizuotą interviu. Iš anksto buvo numatyti būtini ir galimi klausimai, jų formulavimą ir eigą lėmė pokalbio eiga. Pusiau struktūrizuotas interviu pasirinktas siekiant griežtai neformalizuoti pokalbio, kad tyrimo dalyviai nepasijaustų kaip apklausoje. Pusiau sstruktūrizuotas interviu leido susidaryti laisvesnei atmosferai. Tyrimo metu duomenų rinkimui buvo naudojamas diktofonas, siekiant atkurti tikslius tyrimo dalyvių pasisakymus.
Duomenų analizavimo metodas. Duomenys analizuoti remiantis socialinio konstravimo perspektyva, kuri analizuoja subjektyvią socialinę tikrovę ir teigia, kad pasaulis susideda ne iš daiktų, o iš prasmių, kurias tiems daiktams suteikia žmogus. Socialinės perspektyvos atstovai kelia klausimą, kaip eiliniai žmonės “teoretizuoja” savo pasaulius, kokias prasmes jiems priskiria. Tyrime analizuojama kokią prasmę tiriamiesiems turi jų socialiniai ryšiai, darbas, valstybės bei nevyriausybinių organizacijų parama jiems reintegruojantis išėjus iš įkalinimo įstaigos.
Tyrimo eiga. Tyrimo tikslas ir uždaviniai buvo pristatyti bendruomenės “Tėvo namai” vadovui. Su juo buvo aptarta tyrimo dalyvių atranka, interviu klausimai. Visi tyrimo dalyviai sutiko kalbėtis apie savo patirtį išėjus iš įkalinimo įstaigos. Interviu vyko bendruomenės namo socialinio darbuotojo kabinete. Interviu pradžioje kiekvienam dalyviui buvo paaiškinama, kokiu tikslu atliekamas tyrimas ir garantuojamas duomenų konfidencialumas. Interviu vyko lietuvių kalba, kiekvieno interviu trukmė priklausė nuo individualių aplinkybių ir truko nuo 45 min. iki 1,5 valandos. Visi interviu dalyviai sutiko, kad būtų naudojamas diktofonas. Tačiau diktofono naudojimas pastebimai trikdė respondentus, todėl interviu tekdavo pradėti nuo pačių paprasčiausių klausimų, siekiant sukurti jaukesnę atmosferą ir padėti respondentams pasijausti saugiai.
Tyrimo atlikimo data – 2004 metų gegužės 1 –10 dienomis.
Tyrimo dalyvių apibūdinimas. Siekiant išsaugoti kkonfidencialumą, tyrimo dalyvių vardai pakeisti, kaip ir kiti vardai bei pavardės, minimi interviu metu. Tyrime dalyvavo keturi laisvės atėmimo bausmę atlikę vyrai:
Rimas – 36 metų amžiaus vyras, išsiskyręs, turi 2 sūnus. Su šeima po skyrybų jokių ryšių nepalaiko. Savo tikrojo tėvo nepažįsta, su motina ryšių beveik nepalaiko. Teistas vieną kartą, įkalinimo įstaigoje praleido tris su puse metų. Turi priklausomybę nuo alkoholio. Tyrimo metu laisvėje jau buvo praleidęs metus. Turi vidurinį išsilavinimą, dirba ligoninėje slaugytoju.
Saulius – 32 metų amžiaus vyras, nevedęs, turi draugę. Yra priklausomas nuo alkoholio ir narkotikų, gydėsi reabilitaciniam centre. Teistas du kartus. Turi brolį, pas kurį gyveno paskutinį kartą išėjęs iš įkalinimo įstaigos. Su tėvais ryšių nepalaiko. Baigęs aštuonias klases, dirba statybose pagalbiniu darbininku. Planuoja vakarinėje mokykloje įsigyti vidurinį išsilavinimą.
Jonas – 45 metų amžiaus vyras, nevedęs, draugės neturi. Užaugęs vaikų namuose, tėvų nepažįsta, artimųjų neturi. Teistas keturis kartus, įkalinimo įstaigose iš viso praleidęs 20 metų. Tyrimo atlikimo metu laisvėje buvo praleidęs keturis mėnesius. Baigęs aštuonias klases, tyrimo atlikimo metu darbo neturėjo.
Romas – 40 metų amžiaus vyras, nevedęs, turi draugę. Prieš įkalinimą gyveno pas tėvą, motina mirusi. Teistas du kartus, įkalinimo įstaigose iš viso praleidęs septynis metus. Tyrimo atlikimo metu laisvėje po įkalinimo buvo praleidęs metus. Turi vidurinį išsilavinimą, ttyrimo atlikimo metu mokėsi pinti iš vytelių.
5. LAISVĖS ATĖMIMO BAUSMĘ ATLIKUSIŲ VYRŲ SOCIALINĖS
REINTEGRACIJOS PATIRTIES TYRIMO DUOMENŲ ANALIZĖ
5.1. SOCIALINIŲ RYŠIŲ REIKŠMĖ LAISVĖS ATĖMIMO BAUSMĘ ATLIKUSIEMS VYRAMS
Siekiant atskleisti socialinių ryšių reikšmę laisvės atėmimo bausmę atlikusiems vyrams, buvo nagrinėjamos tyrimo dalyvių patirtys išgyvenant visuomenės narių požiūrį į juos kaip į nusikaltusius asmenis. Taip pat atskleista ryšių su šeima, tėvais, draugais reikšmė.
5.1.1. Požiūrio į nuteistuosius reikšmė
Socialinė sąveika atlieka daug įvairių funkcijų. Socialiniuose ryšiuose žmogus gauna informaciją ir patiria kitų žmonių pagalbą, be to bendraujant plėtojasi ir patvirtinama paties individo savivoka. Žmogus – visuomeninė būtybė. Individo raida priklauso ir klostosi veikiama sociumo. Žmogaus santykiai su kitais randasi iš vidinio poreikio bendrauti (poreikio palaikyti ryšius ). Niekas negali paneigti socialinių ryšių vertės ir svarbos. Iš tikrųjų visais laikais įvairiose kultūrose didžiausia bausmė už nusikaltimus visuomenei buvo socialinis atstūmimas, tai yra išvarymas iš bendruomenės arba įkalinimas vienutėje (Lemme, 2003 ).
Tyrime dalyvavę vyrai kalbėjo, kad bausmė, išėjus iš įkalinimo įstaigos nepasibaigia. Neigiamos visuomenės nuostatos neleidžia pamiršti, kad asmuo padarė nusikaltimą ir buvo teistas. Jonas ir Saulius kalbėdami apie likusius visuomenės narius reiškė pyktį:
“Laisvėje jaučiuosi svetimas, tie žmonės man kažkokie svetimi, jie manęs nesupranta ir vis nepamiršta priminti, kad sėdėjau, kad esu kažkoks kitoks –
blogas. Bet juk aš jau sumokėjau už tai, ką padariau, tai ko jie dar visi iš manęs nori?!” [ Jonas, 45 m. ]
“Būtent pirmais metais visi, žinai, žiūrėjo gan įtariai, nepamiršdavo priminti..” [Saulius, 32 m.]
Visuomenės kaltinimas tik padidina atotrūkį tarp laisvės atėmimo bausmę atlikusio asmens ir kitų visuomenės narių. Remiantis įvairiais statistikos duomenimis konstatuojama, kad “Lietuvoje jau beveik susiformavo didelė socialiai atskirtų žmonių grupė, kuri vaizdžiai tariant neturi jokių perspektyvų mūsų visuomenėje ir jų menka gerovė priklauso vien tik nuo iišorinių veiksnių “ (Sakalauskas, 2000). Į tokią “socialinės atskirties” (dar kitaip vadinamą “marginalų”) grupę patenka ir teisti asmenys. Pasak I. Leliūgienės (2002), marginalai socialiniame darbe – tai asmenys, praradę priklausomybę pastoviam socialiniam sluoksniui, esantys tarpinėje, “paribio” padėtyje. Visi šios grupės nariai prisirišę prie bendros vertybių sistemos, jiems būdingi tam tikri idealai, ideologija, psichologinės elgesio normos.
Tyrimo dalyviui Jonui svarbus aplinkinių pripažinimas ir jam lengviau gyventi pagal jau įprastas gyvenimo normas, teistų asmenų tarpe vadinamas “paniatkes”:
“ Jau lengviau pagal “paniatkes” gyventi. TTen bent jautiesi suprastas ir žinai ko tikėtis. Niekas tau neprikiša, kad esi sėdėjęs..“[Jonas, 45 m.]
Jonas tarp nuteistųjų nesijaučia smerkiamas, jaučiasi suprastas, pripažintas, tačiau jis neįvardina priežasčių, kurios dabartiniu metu jį skatina atsisakyti nusikalstamo gyvenimo būdo ir aplinkos. Pagal W. TThomo (Justickis, 2001) keturių poreikių koncepciją aplinka turi tenkinti keturis pagrindinius žmogaus poreikius – naujų įspūdžių, saugumo, simpatijos, pripažinimo. Jeigu šie poreikiai patenkinami, galima tikėtis, kad aplinka, kurioje yra individas, vykdys socialinę kontrolę. Visuomenė, atstumdama nusikaltusį asmenį, stumia jį į tokią aplinką, kur jis vėl skatinamas nusikalsti. Sociologai pabrėžia, kad nuteistieji suvokia, kad tik jie tarpusavyje vienas kito nevadina nusikaltėliais, todėl geriausiai jaučiasi vienas kito draugijoje. Chochriakov (1991) apibūdina šį procesą tokiais žodžiais: “Kada kaliniai išeina į laisvę, visuomenė padeda jiems sugrįžti atgal į pataisos įstaigas, atskirdama juos nuo savęs nematoma siena”.
Tyrimo dalyvis Romas kalbėjo:
“Žinai, nusibosta tie pastovūs kaltinimai, prikaišiojimai, tu čia toks anoks.. nu tikrai pikta darosi. Tai kas belieka – susidėti su tokiais, kurie į tave kreivai nnežiūri vien todėl, kad esi teistas.” [Romas,40 m.]
Pripažinimo poreikis verčia tyrimo dalyvį Romą rinktis tokią draugiją, kur šis jo poreikis bus patenkintas. Laisvės atėmimo bausmę atlikę asmenys dažnai turi specifines nuostatas ir vertybes, elgesio normas, net atitinkamą hierarchiją vienas kito atžvilgiu.
Tyrimo dalyvis Saulius kalba apie turėtą statusą įkalinimo įstaigoje, o laisvėje jis jaučiasi “nieku”:
“Tenai aš kažką reiškiau, kažkas buvau. O laisvėje kas. Niekas!” [Saulius, 32 m.]
Vadinasi laisvėje Sauliaus pripažinimo poreikis nėra patenkintas, ir tai gali paskatinti jį ggrįžti į įkalinimo įstaigą.
Kad nėra patenkinamas kalėjusio asmens pripažinimo poreikis, kalbėjo tyrimo dalyvis Jonas:
“ Jie nemato manyje žmogaus. Jiems aš paprasčiausias banditas, nusikaltėlis neturintis jokio žmoniškumo. Bet ar jie mane pažįsta? Vat už tai man ir pikta! [Jonas, 45 m.]
Justickis, (2001), nagrinėdamas F. Tannenbaumo knygą “Nusikalstamumas ir bendruomenė” pažymi, kad autorius atkreipia dėmesį į tai, kas vyksta tarp individo ir visuomenės, kai individo poelgis pripažįstamas nusikaltimu: laipsniškai nuo neigiamo poelgio vertinimo pereinama prie neigiamo paties jį padariusio individo vertinimo – į viską, ką jis daro, žiūrima įtariai. Jam primetamas naujas vaidmuo – nusikaltėlio. Tai gali paskatinti individą galvoti apie save kitaip, žiūrėti į save kaip į nusikaltėlį.
Justickis (2001) aprašo E. Lemmerto (1951; 1967) sukurtą “antrinės deviacijos” teoriją. Pirminė deviacija – tai individo elgesys, kai jis dėl vienos iš daugelio priežasčių padaro pirmąjį nusikaltimą. Antrinė deviacija – tai individo elgesys, kuris yra jo atsakas į visuomenės reakciją į pirminę deviaciją. Susitaikymas su nusikaltėlio vaidmeniu ir yra vienas iš antrinės deviacijos elementų. Todėl galime teigti, kad visuomenei tenka didelis vaidmuo nuteistųjų socialinės reintegracijos procese.
Laisvės atėmimo bausmę atlikę asmenys dažniausiai patiria neigiamą darbdavių požiūrį į juos. Tyrimo dalyviai kalba su nusivylimu ir nuoskauda:
“ Tik pasakai, kad teistas ir iš karto- AAčiū. Viso gero. Jokios galimybės parodyti, ką sugebi..” [ Saulius, 32 m.]
“ Jo, tik sužino, kad teistas ir iš karto požiūris pasikeičia. Dėl visų nesėkmių jau kaltina tave, kad tik kuo greičiau atleistų. Nežinau, aš pastoviai tą jaučiu…” [Rimas, 36 m.]
Neigiamos darbdavių nuostatos mažina teisto asmens galimybes įsidarbinti. Tuomet natūralu, kad laisvės atėmimo bausmę atlikusiam asmeniui kyla tokie jausmai kaip pyktis, nusivylimas ar savęs nuvertinimas.Tyrimo dalyvis Rimas kalbėjo:
“ Žinai, kai eini ieškoti darbo, ir visur tau durys užsitrenkia, tai jau paskui ir pradedi galvot, kad koks raupsuotas esi ar ką, ar kad nieko nesugebi.” [Rimas, 36m.]
Kada žmogui nėra suteikiama galimybė užsidirbti legaliai, jis ieško nelegalių pragyvenimo šaltinių ir taip vėl grįžta į nusikalstamo gyvenimo kelią, pasiteisindamas tuo, kad pati visuomenė jam nesuteikia galimybių pasitaisyti. Tyrimo dalyvis Jonas kaltina aplinkinius, jog pirmą kartą nesugebėjo prisitaikyti laisvėje:
“ O ką aš? Valgyt tai reikėjo, gyvent iš kažko reikėjo.kur tik ėjau dėl darbo, durys visur užtrenktos, tai ir pradėjau vėl vogt” [Jonas, 45 m.]
Tai suteikia galimybę laisvę atlikusiam asmeniui nusimesti atsakomybę už savo gyvenimą ir kaltinti kitus.
5.1.2. Ryšių su šeima, tėvais ir draugais reikšmė
Laisvės atėmimo bausmė yra sunkus šeimos ryšių išbandymas. Šeima kuriama siekiant patenkinti poreikius, kuriuos galima jungti į kkelias pagrindines grupes. Tai būtų tam tikrų materialinių šeimos sąlygų sukūrimas ir palaikymas; tėvystės lūkesčių ir jausmų įgyvendinimas; psichologinis ir fizinis intymumas; šeiminis bendravimas; buvimas su artimais žmonėmis (Navaitis, 1999).
Tyrimas atskleidė, kad išėjęs į laisvę teistas asmuo nebegali kurti materialinių šeimos sąlygų, nes jam pačiam reikia šeimos materialinio palaikymo. Tai sukelia įtampą šeimos tarpusavio santykiuose:
“ Nu ką aš galėjau žmonai pasiūlyt? Juk neturėjau nei darbo, nei pajamų, o dar du vaikai. Prasidėjo barniai, kaltinimai, nebebuvo nei to artumo, nei supratimo. Vis dėlto juk ne vieni metai praėjo.. [Rimas, 36 m.]
Grįžus iš įkalinimo įstaigos keičiasi vyro vaidmuo šeimoje. Sunkumas susirasti darbą įtakoja tai, kad vyras jau nebegali materialiai išlaikyti šeimos ir taip nebepatenkina šeimos narių lūkesčių. Ilgas išsiskyrimo laikotarpis taip pat neigiamai veikia santykius šeimoje: sutuoktiniai nebesupranta vienas kito, skiriasi jų lūkesčiai, kurių neišsiaiškinus konfliktai šeimoje baigiasi skyrybomis.
Tyrimo dalyvis Rimas kalbėjo:
“Nusibodo tie barniai pastoviai, nebeįmanoma normaliai gyvent pasidarė. Vaikai ir tie nusistatė prieš mane..galiausiai žmona nusprendė skirtis. Nekaltinu jos už tai…Dabar praktiškai jokių ryšių, net su vaikais nepasimatau, nes nenoriu jiems trukdyti.” [Rimas, 36 m.]
Skyrybos su šeima tyrimo dalyviui Rimui skaudi tema, jis nenoriai kalba apie tai, kad jaučiasi savo buvusiai šeimai nereikalingas:
“Nenoriu kalbėt. Man skaudu
prisimint, juk su pykčiais dideliais išsiskyrėm. Dabar nesijaučiu jiems reikalingas, juk net nepasidomi kaip gyvenu..” [Rimas, 36 m.]
Rimo balse girdimas nusivylimas. Toliau jis įvardina, ko neteko išsiskyręs su šeima, kalba apie tai, kad šiuo metu yra nepajėgus vykdyti tėvo pareigų:
“Netekau man brangiausių žmonių. Dabar jau kartais pagalvoju, kad nebeturiu dėl ko stengtis, nors tas mintis stengiuosi vyt kuo toliau, bet., žinai, išlenda kartais. Na, dar pagalvoju, kad kada nors atsistosiu ant kojų ir savo vaikams galėsiu kažką duot. Žinai, nnorisi tuo tikėt.”[Rimas, 36 m.]
Skyrybos su žmona ir vaikais tyrimo dalyviui Rimui reiškia ir gyvenimo prasmės praradimą, jis nebeturi dėl ko gyventi ir stengtis, tačiau turi viltį, kad kažkas pasikeis. Ta viltis skatina siekti geresnės gyvenimo kokybės.
Tyrimas atskleidė, kad keičiasi buvusių nuteistųjų bendravimas su tėvais, pasireiškia tarpusavio nesupratimas:
“ Prieš kalint padėdavau tėvui. O dabar jis negali suprasti, kad šiandien aš bejėgis ką nors padėti , ką nors padaryti.” [Romas, 40 m.]
“ Kai grįžau, tėvas kitokiu metodu pradėjo su mmanimi kalbėti. Mane tai žeisdavo. Aš pats žinau, kad padariau nusikaltimą, bet niekada negalvojau, kad tėvas man gali tiek negerų žodžių pasakyti. Skausmingai į tai reaguoji, tik nebuvo kam pasakyti.” [Romas, 40 m.]
Du tyrimo dalyviai Saulius ir Rimas su savo ttėvais ryšių nepalaiko, jie užaugę nedarniose šeimose, turinčiose problemų dėl alkoholio. Šie tyrimo dalyviai ryšio su tėvais nejaučia:
“Nu ką ten pas tėvus, nebent tik degraduot norėčiau, tai tada galėčiau su jais gyvent.Niekada su jais bendros kalbos neturėjau, galima sakyti, kad pas senelius užaugau, o tėvams tai niekad per daugiausia ir nerūpėjau.”[Saulius, 32 m.]
“Tėvai. Tėvo tikro net nepažįstu, o motina. su ja beveik nebendrauju, jai visų svarbiausia gyvenime išgert buvo..” [Rimas, 36 m.]
Nuteistąjį paleidžiant iš įkalinimo įstaigos socialiniai ryšiai turi didelę reikšmę. Tai svarbu ir gyvenamosios vietos pasirinkimui:
“ Neturiu aš nei šeimos, nei artimųjų. Tai didžiausia problema buvo, kur apsigyvent. Pas draugus grįžt nenorėjau, nes vėl tas pats būtų prasidėję…” [Jonas, 45 m.]
“Pas tėvus grįžt nebuvo nei ggalimybių, vietos tenai nėra, nei noro. Tai iš pradžių pas brolį gyvenau, bet jis irgi mėgėjas išgert, tai ilgai neištvėriau, paskui buvo nakvynės namai, o galiausiai ir atsidūriau “Tėvo namuose”” [Saulius, 32 m.]
“Aš tai pradžioje pas žmoną grįžau. Bet ten paskui kai prasidėjo tie visi barniai ir skyrybos tai teko išeit, o kadangi eit nelabai ir buvo kur, tai Carite pasiūlė “Tėvo namus”, sutikau.” [Rimas, 36 m.]
Tyrimo dalyvis Saulius kalbėjo apie izoliacijos pasekmes. Jo ryšiai su draugais nebėra stiprūs, jjis jaučiasi atitrūkęs nuo jų gyvenimo:
“Ta prasme, gal net dabar va eina treti metai, tai grįžta jau draugai po biški. Bet supranti, tas toks jau grįžimas jų. Ne tai, kad jie ten nuo tavęs bėga, bet paprasčiausiai tu nesi jau tam gyvenime jų. Ta prasme reikia laiko, kad sugrįžtų kažkas daugiau, kad tas bendravimas būtų. Na, mes bendraujam, susitinkam, su tais kur normalų gyvenimą gyvena. Nu, bet jie gyvena sau, o aš sau..” [Saulius, 32 m.]
Turėdamas silpnesnius ryšius su draugais, Saulius kartais pasijaučia vienišas:
“Žinai, todėl kartais toks vienišas pasijaučiu. Sunku būna. Bet po truputį jau atsiranda kiti draugai, kiti poreikiai..” [Saulius, 32 m.]
Tyrimo metu pastebėta, kad visi tyrime dalyvavę vyrai labai nenoriai kalbėjo apie savo santykius su šeima, tėvais, draugais. Tai rodė pasikeitęs jų balso tonas, akių kontakto vengimas, nervingi judesiai. Tai gali reikšti, kad santykiai su artimaisiais tyrimo dalyviams skaudi tema.
Apibendrinant, galima pasakyti, kad visi tyrime dalyvavę vyrai, kalbėdami apie socialinių ryšių reikšmę, paminėjo jaučiantys neigiamas visuomenės nuostatas teistų asmenų atžvilgiu. Dalis atsakomybės už nuteistojo socialinę reintegraciją tenka visuomenei. Aišku, šioje vietoje būtų galima kelti klausimą, kiek pats nuteistasis turėtų įdėti pastangų, tačiau tai jau atskiro tyrimo reikalaujanti tema. Socialiniai ryšiai lemia kaip žmogus gyvena ir kaip vvertina savo patirtį. Tyrimas atskleidė, kad turimi asmens socialiniai ryšiai yra svarbūs gyvenamosios vietos pasirinkimui, asmens psichologiniam funkcionavimui, gyvenimo tikslų išsikėlimui, skatina siekti geresnės gyvenimo kokybės. Akcentuotas santykių su šeima, tėvais, draugais pasikeitimas, kuris dažniausiai pasireiškia santykių susilpnėjimu, vaidmenų šeimoje pasikeitimu ir tarpusavio nesupratimu.
5.2. DARBO REIKŠMĖ LAISVĖS ATĖMIMO BAUSMĘ
ATLIKUSIEMS VYRAMS
Nuo pat žmonių bendruomenių atsiradimo darbas tapo ne tik pagrindine gyvenimo sritimi, bet ir, svarbiausia, žmogaus kaip asmenybės formavimosi ir vystymosi sritimi. Žmogus darbinėje veikloje save įvertina kaip visuomenės narį, kuriantį materialines ir dvasines vertybes savo esminiams poreikiams patenkinti (Matulionis, 2001).
Darbo svarbą pabrėžia visi šio tyrimo dalyviai, tačiau kiekvienam iš jų darbas turi skirtingą vertę:
“Aišku, o kaip be darbo? Niekada nesėdėjau rankų sudėjęs..” [Rimas, 36 m.]
Tyrimo dalyvis Romas pabrėžia ekonominę darbo reikšmę:
“Man darbas reikalingas tik tam, kad turėčiau pragyvenimo šaltinį, o tai dabar sėdžiu be pinigų.. Juk negyvensiu visą gyvenimą iš pašalpų… “ [Romas, 40 m.]
Gyventi iš pašalpų, vadinasi būti priklausomam nuo valstybės, todėl darbas šiam tyrimo dalyviui reikalingas nepriklausomybei ir savarankiškumui užsitikrinti. Nepriklausomumas, savarankiškumas įmanomas tik kai asmuo turi pakankamai pajamų, pakankamą materialinį pagrindą tam pasiekti.
Tyrimo dalyvis Saulius kalba apie darbo svarbą, tačiau pats savo darbu nėra patenkintas. Saulius pabrėžia, kad jam svarbu, jog darbas būtų mielas:
“Darbas.. DDarbas, aišku svarbus, jei tai darbas, kurį nori dirbti ir kuris tau pačiam yra mielas. O dabar savo darbą tik išnaudojimu galėčiau pavadint, nors tai, aišku, geriau nei jokio darbo.” [Saulius, 32 m.]
Tai, kad tyrimo dalyvis teigia, jog leidžiasi išnaudojamas, negauna pasitenkinimo darbu, tačiau vis tiek dirba, gali reikšti, kad jam svarbesnė yra ekonominė darbo pusė (t.y. pajamos).
Tyrimo dalyvis Saulius dirba pagalbiniu darbininku statybose, tai fizinis darbas ir Saulius patvirtina, kad jam šis darbas tik pragyvenimo šaltinis:
“Nu, žinai, jokio ten pasitenkinimo. Menkas malonumas plytas tampyti. Tačiau kito pasirinkimo kaip ir nėra, juk gyvent tai iš kažko reikia.” [Saulius, 32 m.]
Tyrimo dalyviui Rimui darbas teikia psichologinį pasitenkinimą (jis dirba klinikose slaugytoju):
“Oi, aš darbe tiesiog pulsuoju, kaip man ten patinka! Aš tiesiog pulsuoju, net to nuovargio paskui kažkaip nejaučiu…” [Rimas, 36 m.]
“ Aš matau, kad galiu padėti žmonėms, o žmonės yra patenkinti, ir aš, aišku, patenkintas. Man įdomu dirbti ir aš noriu tobulėti šioje srityje. Va, žiūrėk kiek knygų parsinešiau – skaitysiu “ [Rimas, 36 m.]
Pasitenkinimas darbu, skatina tobulintis, siekti naujų žinių. Šiam tyrimo dalyviui darbas prisideda prie savo vertės suvokimo, jis jaučiasi reikalingas ir galintis padėti kitiems žmonėms. Darbas skatina siekti teigiamo įvertinimo, todėl siekiama naujų žinių.
Tyrimo dalyvis Saulius nejaučia pasitenkinimo darbu ir nesuteikia jam prasmės:
“Ai, nenoriu aš net kalbėt. Sakau, išnaudojimas kažkoks, “ari” visą dieną už 15 – 20 litų. Juodas darbas ir tiek. Koks čia pasitenkinimas. Lauki tik kada greičiau namo pareisi ir lovoj išsitiesi..”[Saulius, 32 m.]
Darbas nesuteikia malonumo, todėl Saulius nenoriai, su abejingumu kalba apie dirbamą darbą. Apie išnaudojimą darbe užsimena ir tyrimo dalyvis Romas, o savo teistumą vertina kaip kliūtį gauti geresnį darbą:
“Na, žinai, teistas tai tu jau nesusirasi kažkokio ggeresnio darbo. Arsi už minimumą ir tai dar būsi dėkingas, kad priėmė. Nieko nepadarysi. taip jau yra” [Romas, 40 m.]
Tyrimo dalyvis Jonas tyrimo metu darbo neturėjo. Tačiau jam darbas yra svarbus aktyvumui palaikyti. Jonas realizuoja save tvarkydamas aplinką ir tai padeda jam jaustis įvertintu bei išvengti niūrių minčių:
“Nu vat, kad nesėdėt rankas sudėjus, tai tvarkau čia aplinką. Vis užsiėmimas kažkoks, nelenda niūrios mintys į galvą, o ir gražiau ir pačiam, ir kitiems..Nusibosta vis nieko neveikiant sėdėt..” [Jonas, 45 m.]
Vadinasi, galime ddaryti išvadą, kad darbas pagerina Jono psichologinį funkcionavimą. Dirbdamas jis realizuoja save nors už darbą ir negauna materialinio atlygio, tačiau jaučiasi įvertintas:
“Malonu pačiam kai kažkas pagiria tavo pastangas, tai pasijauti, kad ne vien dėl savęs kažką darai, o tai ddar ir kitiems gražu” [Jonas, 45 m.]
Darbo prigimtis pasireiškia įvairiai. Pirmiausia žmogus dirbdamas sąveikauja su kitais dirbančiaisiais. Tyrime dalyvavę apie bendravimą su bendradarbiais kalbėjo:
“Pas mus ten nėra vieningo kolektyvo, juk žinai tokie padieniai darbai, tai vieną dieną vieni ateina, kitą dieną kiti. O tas bendravimas, na, žinai, per pertrauką pašneki apie ką nors ir tiek, vat ir visas bendravimas. nei ten draugai kokie, nei ten koks gilesnis bendravimas. Kiekvienas sau.” [Saulius, 32 m.]
Tyrime dalyvavęs Rimas teigiamai kalbėjo apie tarpusavio santykius darbe:
“Labai faini žmonės, labai mane palaiko, visada pataria jei ko nežinau. Labai jaučiu palaikymą “[Rimas, 36 m.]
Kitų darbuotojų palaikymas Rimui svarbus. Tarpusavio santykiai gali turėti įtakos tam, kad jis mėgsta savo darbą. Geri kolektyvo tarpusavio santykiai padeda atsiskleisti, suteikia ppalaikymą ir pasitenkinimą savo darbo rezultatais.
Tyrimo dalyvis Romas santykius su kitais dirbančiaisiais įvardina kaip draugiškus, jis jaučiasi suprastas ir palaikomas:
“Aš, žinai, visai nesenai pradėjau iš tų vytelių pint, tai dar kartais nelabai išeina. Bet ten tokie draugiški pynėjai, tai visada parodo kaip reikia. O su manim juk irgi nelengva, man biški kas neišeina tai tuoj susinervinu ir metu viską, tai jie ten mane ramina, padeda [Romas, 40 m.]
Palaikantys santykiai kolektyve yra svarbūs, nes turi įtakos žmogaus darbo kokybei. TTai, kad kiti dirbantieji supranta tyrimo dalyvį Romą ir jam padeda, skatina jį stengtis:
“.paskui po tų visų isterijų, pačiam truputį gėda būna, tai jau stengiuos viską kruopščiai ir gerai padaryt” [Romas, 40 m.]
Apibendrinant galima pasakyti, kad tyrimo dalyviai darbui suteikia ekonominę reikšmę, pabrėždami jį kaip pragyvenimo šaltinį. Taip pat, darbas tai savęs realizavimo šaltinis, savivertės ir reikalingumo jausmų užtikrinimas. Tarpusavio santykiai su bendradarbiais, palaikymas yra veiksniai, užtikrinantys pozityvias anksčiau išvardintas darbo reikšmes. Išnaudojimui darbe, fiziniam darbui už minimalų atlyginimą yra suteikiama negatyvi reikšmė.
5.3. VALSTYBĖS IR NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ REIKŠMĖ ATLIKUSIŲ LAISVĖS ATĖMIMO BAUSMĘ VYRŲ SOCIALINĖS REINTEGRACIJOS PROCESE
Socialines paslaugas grįžusiems iš įkalinimo įstaigos vyrams teikia valstybinės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos. Šioje tyrimo dalyje buvo siekiama išsiaiškinti kaip patys laisvės atėmimo bausmę atlikę vyrai vertina valstybės ir nevyriausybinių organizacijų paramą.
Visų pirmiausia tyrimo metu buvę nuteistieji išskyrė santykius su tokių valstybinių institucijų kaip “Sodros”, darbo biržos ir socialinių rūpybos skyrių darbuotojais. Tenka pastebėti, kad tyrimo dalyviai su panieka ir pykčiu kalba apie šių institucijų darbuotojus. Tyrimo dalyvis Jonas socialinės rūpybos skyriuje jaučiasi tik kaip pagarbos nevertas pašalpos prašytojas:
“ Eik tu! Kaip jie šneka! Tu pažiūrėk kaip jie ten šneka! Jokios pagarbos žmogui. Aš nuėjau į socialinių reikalų skyrių, tai maždaug ““ko tu čia nori? Pašalpos? Ffff.” [Jonas,45 m.]
Kitas tyrimo dalyvis Saulius su abejingumu kalbėjo:
“ Nežinau, tose visose Sodrose ir panašiai, tai toks tiesiog šaltas veidas, žiūrintis į iš įkalinimo įstaigos grįžusį. Net nemalonu, norisi kuo greičiau susitvarkyti, kad tik kuo mažiau reikalų ten turėti.” [Saulius, 32 m.]
Tai, kad Sauliui nemalonu kreiptis pagalbos į valstybines institucijas, skatina jį pagalbos ieškoti kitur. Ir čia Saulius jau kalba apie nevyriausybinę organizaciją:
“Jau aš geriau einu į “Caritą” pas Povilą, tai bent žinau, kad tenai mane kaip žmogų išklausys, patars. ir realios pagalbos, jei reikės susilauksiu.” [Saulius, 32 m.]
Tyrimo dalyvis Jonas kalbėdamas apie valstybines institucijas, vis pabrėžia savo kaip “prašytojo” vaidmenį. Jam tai sukelia pyktį, kurį interviu metu Jonas reiškė, tai rodė jo pakeltas balso tonas, pasikeitusi veido išraiška, mostai rankomis:
“ Ateini maždaug čia kažko prašyti iš jų. O jie, matai visagaliai jaučiasi, tiesiog su tavimi nesiskaito.” [Jonas, 45 m.]
“Prašytojo” vaidmuo verčia žmogų jaustis menkesniu, gal net nevisaverčiu, todėl kyla pyktis, kuris dar labiau atitolina “prašytoją” nuo “duodančiojo”. Kalbant apie valstybinių institucijų vaidmenį, tyrimo dalyviai Rimas ir Romas pabrėžė tik piniginę valstybės paramą. Tyrimo dalyviui Rimui valstybinės institucijos asocijuojasi tik su piniginėmis pašalpomis:
“Nu ko ten daugiau eiti? Tik tau priklausančios pašalpos, kuomet išeini iš kkalėjimo juk reikia iš kažko gyventi.”[Rimas, 36 m.]
Tačiau Rimas toliau akcentuoja nepakankamą valstybės paramą. Jis nusivylęs valstybės parama, nes negali gauti jos , kuomet parama jam labiausiai reikalinga:
“ Tu įsivaizduok tokį dalyką, aš gaunu pašalpą po mėnesio laiko. Man valgyti reikia šiandien, o pašalpą po mėnesio laiko gaunu. Nu juokas ima! Supranti?”[Rimas, 36 m.]
Valstybės parama reikalinga iš karto, kai tik baigiasi laisvės atėmimo bausmės terminas ir asmuo paleidžiamas į laisvę. Jei toks asmuo neturi kur gyventi, neturi artimųjų ir pajamų, parama jam tampa ypatingai svarbi, tačiau valstybė šioje vietoje vaidina minimalų vaidmenį. Tyrimo dalyvis Rimas kalbėjo:
“Nu gerai. Išeini iš kalėjimo, duoda jie tau tą 50 litų ir viskas. Nu ir kas iš to? Ar gali žmogus, neturintis nieko už 50 litų per mėnesį pragyventi? Pasakyk, ar tai logiška? Paprasčiausiai niekam nerūpi kaip tu gyvensi ir ką darysi išėjęs…” [Rimas, 36 m.]
Kitas tyrimo dalyvis Romas kalbėdamas apie valstybės paramą išskiria tik reikalingus formalumus, tačiau nemini realios pagalbos:
“ Na, tos valstybinės institucijos – socialinė rūpyba yra kaip įstatymų vykdytoja, ji labai šališka visapusiškai. Atėjai, čia tau priklausė, 60 litų priklausė – išdavė ir tarp mūsų pokalbis baigėsi. Darbo biržoje irgi panašiai: atėjai, formalumus užpildei
ir pasakė, kad po mėnesio ateisi atsižymėti.” [Romas, 40 m.]
Tyrimo dalyvis Romas mini, tik materialinę paramą:
“Nu kokia ta pagalba. Pasakė sumą, kurią galiu gauti, dar pasakė, kad iš jos neišgyvensiu. Tada sakau- o ką man daryti?, sako – nežinau” [Romas, 40 m.]
Tai rodo, kad valstybės parama yra labiau orientuota į piniginės paramos tiekimą, nesigilinant į konkretų atvejį. Tačiau piniginė parama, kuri dažniausiai skiriama, gali būti neveiksminga ar net žalinga, o ypač asmenims, turintiems priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų. Tyrimo dalyviai RRimas ir Saulius turi priklausomybes nuo alkoholio ir narkotikų. Jiems piniginė parama suteikė galimybę įsigyti svaigalų:
“Kas, gaudavai tą pašalpą, nueini su draugais – prageri ir viskas. Kelios dienos ir tų pinigų nebėra. Ir taip pastoviai.” [Rimas, 36 m.]
“Nu kas, juokinga ta pašalpa būdavo. Nei iš jos pragyvensi, nei ką. Tai pragerdavau ar narkotikų eilinį kartą įsigydavau.” [Saulius, 32 m.]
Tyrimas atskleidė, kad valstybės parama nėra orientuota į konkretų atvejį. Pavyzdžiui problemos, susijusios su alkoholio ar narkotikų vartojimu nėra sprendžiamos, o ggalima pasakyti yra dar labiau paaštrinamos. Tyrimo dalyvis Saulius, turintis priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų, teigia, kad realios pagalbos, kovojant su priklausomybėmis susilaukė tik iš nevyriausybinės organizacijos:
“Na žinai, visokios tos pagalbos reikėjo, ir tai 2 žmonės buvo, kurie man padėjo. TTai Povilas iš “Carito” ir Vladas, reabilitacinio centro vadovas.” [Saulius, 32 m.]
Tyrimo dalyvis Saulius nevyriausybinės organizacijos darbuotoją įvardina kaip teigiamą pavyzdį savo gyvenime, tai jam suteikė daugiau pasitikėjimo savo jėgomis:
“.. supratau, kad be centro neapsieisiu, nesusitvarkysiu. Man reikia važiuoti pas Vladą, reikia reabilitacijos būtinai. Man tai labai daug davė. Ir ten, žinai, geri žmonės dirba. Man išvis Vladas toks fantastiškas žmogus. Jis man padėjo savo gyvenimo būdu tuo metu parodytu. Aš pamačiau, kad realiai galima pradėti gyventi kitaip.”[Saulius, 32 m.]
Tyrimo dalyvis Romas išreiškia pasitikėjimą kitu nevyriausybinės organizacijos darbuotoju:
“Nu vat Povilas. Jis visada man labai gerai kalbėdavo, aš klausdavau kaip man daryti, kaip man elgtis. Klausdavau jo nuomonės. Povilas man visada patardavo į gera. Man šis žmogus yra ir bbus autoritetas.” [Romas, 40 m.]
Tyrimo dalyviai Romas ir Saulius kalbėjo apie nevyriausybinės organizacijos paramą dar jiems būnant įkalinimo įstaigoje:
“Informaciją, kur galiu kreiptis gavau tai ne iš darbuotojų kokių, o atvažiavo Povilas iš Carito ir pasakė, kad jeigu ko reikės, tai kai išėjau į laisvę, visų pirma ir nuėjau į “Caritą” pas Povilą.” [Saulius, 32 m.]
“ Aš kuomet dar sėdėjau, eidavau į tuos susitikimus, kur Caritas organizuodavo. Ten ir susipažinau su Povilu, jam savo bėdas papasakojau, kad neturiu kur eit iišėjęs. Tai jis ir padėjo, pasakė, kur galiu kreiptis.” [Romas, 40 m.]
Neturintiems gyvenamosios vietos išėjusiems į laisvę teistiems asmenims yra siūloma apsigyventi nakvynės namuose, tačiau čia gyvenę tyrimo dalyvis Jonas neigiamai atsiliepia apie nakvynės namus:
“Na ką savivaldybė gali pasiūlyt? Nakvynės namus? O tenai žinai kas darosi? Juk visi tokie pat susirinkę, visi vienoje vietoje. Ramybės nėra, tiek tiek kad ne po atviru dangum miegi, o daugiau… išgertuvės, muštynės, pykčiai. Nėra normalaus gyvenimo.” [Jonas, 45 m.]
Nakvynės namuose dažnai gyvena probleminiai asmenys, turintys problemų dėl alkoholio ar narkotikų, taip pat turintys elgesio problemų (linkę į agresiją ir pan.). Tokia aplinka neigiamai veikia asmens funkcionavimą, ką tyrimo dalyvis Jonas apibūdina žodžiais “nėra normalaus gyvenimo”.
Apibendrinant tenka pastebėti, kad visi tyrime dalyvavę vyrai kalbėdami apie savo patirtį bendraujant su valstybinių institucijų darbuotojais, išskiria konfliktinius santykius su šių institucijų darbuotojais. Du tyrimo dalyviai pabrėžė nevyriausybinės organizacijos paramą dar jiems būnant įkalinimo įstaigoje. Tyrime dalyvavę vyrai išreiškia pasitikėjimą nevyriausybinės organizacijos darbuotojais, įvardina nevyriausybinių organizacijų paramą kaip “realią” ir svarbią jų socialinės reintegracijos procese.
IŠVADOS
§ Laisvės atėmimo bausmę atlikusių asmenų socialinė reintegracija yra kompleksinės socialinės paramos teikimo procesas, padedantis išvengti pakartotino nusikalstamumo. Svarbiausi socialinės reintegracijos veiksniai yra socialinių ryšių palaikymas, darbas, valstybės ir nevyriausybinių organizacijų parama. Nuteistųjų socialinę reintegraciją reglamentuoja nnemažai teisės aktų ir dokumentų, tačiau praktinis jų pritaikymas yra nepakankamas
§ Neigiamas visuomenės narių požiūris, stigmatizacija didina atotrūkį tarp laisvės atėmimo bausmę atlikusio asmens ir kitų visuomenės narių. Pripažinimo poreikis verčia laisvės atėmimo bausmę atlikusį asmenį trauktis į tokią aplinką, kur jis vėl skatinamas daryti nusikaltimus.
§ Tyrime dalyvavusių vyrų patirtis atskleidė, kad laisvės atėmimo bausmė yra sunkus ryšių su šeima, tėvais bei draugais išbandymas. Keičiasi bendravimas su sutuoktiniu, tėvais, pasireiškia tarpusavio nesupratimas, kyla konfliktai, kurie įtakoja skyrybas ar ryšių susilpnėjimą. Turimi socialiniai ryšiai yra svarbūs atlikusio laisvės atėmimo bausmę asmens gyvenamosios vietos pasirinkimui, psichologiniam funkcionavimui, gyvenimo tikslų išsikėlimui ir gyvenimo kokybei.
§ Tyrimo dalyviams darbas socialinės reintegracijos patirtyje yra svarbus kaip legalus pragyvenimo šaltinis tuo atveju, jei darbas skatina savęs realizaciją, prisideda prie savo vertės suvokimo, sudaro galimybes užtikrinti asmens nepriklausomumą ir savarankiškumą, pagerina asmens psichologinį funkcionavimą, padeda jaustis reikalingu. Fiziniam darbui už minimalų atlyginimą ir išnaudojimo jausmui, suteikiama negatyvi prasmė, nepadedanti tyrimo dalyvių socialinei reintegracijai.
§ Valstybės teikiamą piniginę paramą tyrimo dalyviai apibūdino kaip nepakankamą. Kai kuriais atvejais, turint problemų dėl alkoholio ar narkotikų – net žalinga. Valstybės teikiama parama yra orientuota į pašalpos davimą ir nėra orientuota į konkretų atvejį.
§ Tyrime dalyvavę laisvės atėmimo bausmę atlikę vyrai atskleidė savo nenorą kreiptis į valstybines institucijas ddėl neigiamo šių institucijų darbuotojų požiūrio į teistus asmenis. Iš šių institucijų darbuotojų patiriamas neigiamas požiūris į teistus asmenis yra pagrindinė nenoro kreiptis priežastis.
§ Nevyriausybinių organizacijų teikiamas paslaugas tyrimo dalyviai apibūdina kaip mažiau formalizuotas, pabrėždami santykių su darbuotojais pozityvų pobūdį. Taip pat, NVO teikiamas paslaugas tyrimo dalyviai apibūdino kaip efektyvias, bandančias tenkinti socialinės reintegracijos procese iškylančius poreikius.
REKOMENDACIJOS
§ Siekdamos nustatyti laisvės atėmimo bausmę atlikusių asmenų poreikius, valstybės ir nevyriausybinės organizacijos turėtų aktyviau bendradarbiauti tarpusavyje. Bendradarbiaujančią socialinės sistemos struktūrą turėtų sudaryti keletas grandžių: įkalinimo įstaiga, savivaldybė, darbo rinka, medicinos įstaigos, nakvynės namai, NVO, kurios spręstų svarbiausius teistų asmenų klausimus (būsto, dokumentų, darbo, sveikatos, psichosocialinius poreikius ir kt.).
§ Šviesti visuomenę ir ypatingai organizacijų teikiančių paslaugas iš įkalinimo įstaigų grįžusiems asmenims darbuotojus, siekiant mažinti neigiamą (diskriminuojantį), žmogiškąjį orumą žeminantį požiūrį į buvusius nuteistuosius.
§ Socialinių ryšių palaikymas atlieka prevencinę pakartotino nusikalstamumo funkciją ir padeda sėkmingiau integruotis į visuomenę. Todėl svarbu skatinti laisvės atėmimo bausmę atlikusius asmenis stiprinti santykius su šeima, padėti atstatyti nutrūkusius socialinius ryšius su artimaisiais. Tikslinga pradėti dirbti su laisvės atėmimo bausmę atliekančio asmens šeima, dar jam esant įkalinimo įstaigoje ir šį darbą tęsti, kuomet asmuo paleidžiamas į laisvę. Socialinis darbuotojas turėtų būti tas asmuo, kuris galėtų padėti realizuoti
anksčiau iškeltus tikslus.
§ Vertinant užimtumo reikšmę atlikusių laisvės atėmimo bausmę vyrų socialinės reintegracijos procese, valstybė turėtų kurti naujas darbo vietas, užtikrinti profesinį persikvalifikavimą atsižvelgiant į darbo rinkos pokyčius.
§ Būtina ruošti socialinius darbuotojus dirbti su laisvės atėmimo bausmę atlikusiais asmenimis, nes šie asmenys turi specifinių poreikių, specifinę patirtį, kurią socialiniai darbuotojai privalo suprasti ir įvertinti, o tai suvokę teikti atitinkamą socialinę paramą.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Antonucci, Sherman, Akiyama. Social network, support and integration Encyclopedia of gerontology. Volume 2, 1996. P. 505 – 515
2. Barker R. L. SSocial work dictionary. Washington, 1995
3. Baršauskienė V. , Leliūgienė I. Sociokultūrinis darbas bendruomenėje: užsienio šalių patirtis. Kaunas :Technologija, 2001
4. Dapšys A., Čepas A. Nusikalstamumas: kontrolė ir prevencijos perspektyvos Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1998. Vilnius: JTVP. P. 125 -134
5. European committe on crime problems. The criminal record and rehabilitation of convicted persons. Strasbourg, 1984. P. 29
6. Johnson L.C. Socialinio darbo praktika. Bendrasis požiūris. Vilnius, 2001
7. Jurgelaitienė,G. Recidyvinio nusikalstamumo prevencija Lietuvos Respublikoje: Daktaro disertacijos santrauka: socialiniai mokslai: teisė Lietuvos teisės universitetas. Vilnius, 2001 (( http:www.nplc.ltlitlit.htm#disertaciju-santraukos)
8. Justickis V. Kriminologija. 1 dalis. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001
9. Jūrienė L. Recidyvinis nusikalstamumas ir prevencija Kryžkelė. Vilnius, 1998, Nr. 1. P. 12 – 13
10. Leliūgienė I. Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas. Kaunas: Technologija, 2002
11. Lemme B.H. Suagusiojo raida. Poligrafija ir informatika, 2003. PP. 222 – 232, 324 – 326
12. Leonavičius J. Sociologijos žodynas. Kaunas, 1993
13. Lietuvos Respublikos seimo Valstybės ilgalaikės raidos strategija (Projektas). Vilnius, 2002 07 05
14. Lietuvos Respublikos seimo 2003 m. kovo 20 d. Nutarimo Nr. IX – 1383 “Dėl nacionalinės nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programos patvirtinimo” Valstybės žinios, 2003, Nr. 32 – 1318
15. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994m. gegužės 9d. nutarimas Nr. 360 “Dėl socialinės paramos koncepcijos” Valstybės žinios, 1994. Nr. 36-653
16. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 8 d. nutarimas Nr. 705 “Dėl Socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų nuostatų patvirtinimo” Valstybės žinios, 1994, Nr. 62-1219
17. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996m. gruodžio 5d. nutarimas Nr. 1440 “Dėl socialinės paramos teikimo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardomojo kalinimo vietų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų ir šių asmenų įįdarbinimo” Valstybės žinios, 1996, Nr. 119-2796
18. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999m. spalio 25d. nutarimas Nr. 1179 “Nuteistų ir grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos 1999-2003m. programa” Valstybės žinios, 1999, Nr. 76 – 2291
19. Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės adaptacijos 2004- 2007 m. programa (2004 m. vasario 9 d. nutarimo Nr. 143 redakcija) Valstybės žinios, 2004, Nr. 23 – 709
20. Matulionis A.V. Sociologija. Vilnius, 2001
21. Navaitis G. Lietuvos šeima: ppsichoterapinis aspektas. Vilnius, 1999
22. Navaitis G. Psichosocialinės paramos nuteistųjų šeimoms galimybės Socialinis darbas. Lietuvos teisės universitetas. Mokslo darbai. – Nr. 1, 2002, P. 106 – 112
23. Piliponytė J. Laisvės atėmimas: atlygis už nusikaltimą ar siekis pataisyti (http:www.sociumas.ltLitnr13bausme.asp)
24. Sakalauskas G. Nusikalstamumas Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1999. Vilnius: JTVP. P. 139 – 157
25. Sakalauskas G. Probacijos modelio sukūrimas ir įgyvendinimas Lietuvoje Kryžkelė. 2001, Nr. 1, P. 24 – 28
26. Socialinės apsaugos ir terminų žodynas. Vilnius, 1999
27. Socialiniai pokyčiai: Lietuva, 19901998. Kolektyvinė monografija. Kaunas, 2000
28. Socialinis pranešimas 2001. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Vilnius, 2002. P. 146 – 149
29. Vaicekauskienė V. Nuteistųjų socialinės reintegracijos problemos Socialinis darbas. Lietuvos teisės universitetas. Mokslo darbai. – Nr. 1, 2002, P. 98 – 106
30. Vilniaus darbo biržos tyrimas. Asmenų grįžusių iš įkalinimo vietų integracija į darbo rinką 2001 metais Kryžkelė. 2001, Nr. 2. P 30 – 31
31. Žalimienė L. Socialinės paslaugos. Vilnius: VU specialiosios psichologijos laboratorija, 2003
32. Хохряков Т. Ф. Парадоксы тюрмы. Москва, 1991
33. http://www.5ci.lt:kaliniai
34. http:www.lcn.ltcaritasglobos.htmkaliniai
35. http:www.nplc.ltstatstat.htm#Asmenys%20padare%20nusikaltimus
