Bendruomenės slauga

BENDRUOMENĖS SLAUGA

1988 m. Vienos konferencijoje slaugos klausimais buvo pažymėta, jog slaugytojai turi plėtoti naujas paslaugas, grindžiamas pirminės sveikatos priežiūros filosofija ir nukreiptas labiau į sveikatos stiprinimą nei į ligų gydymą. Šis persiorientavimas sietinas su ne tik bendruomenės slaugytojų veikla, bet ir su visų slaugytojų veikla.

Kiekvienoje šalyjhe slaugytojų ir akušerių tapimas kvalifikuotais profesionalais vyko skirtingai. Tačiau visose šalyse jų teikiamos paslaugos buvo orientuotos į tris pagrindines sritis: sergančiųjų priežiūrą, akušeriją ir bendruomenės slaugą. Slauga tradiciškai grindžiama rūpinimosi kitais. Pagalba moteriai ggimdymo metu taip pat yra dalis šios tradicijos.Todėl slauga apibūdinama kaip prigimtinė žmogaus veikla. Deja, slauga vis tiek retai vertinama kaip prestižinė profesija.

Europoje dirba virš penkių milijonų slaugytojų, kurie sudarydami pagrindinę sveikatos priežiūros specialistų dalį, turi dideles galias įtakoti žmonių sveikatos gerėjimą. Pirminės sveikatos priežiūros modelio reikšmė yra ta, kas jis yra visiems prieinamas (paslaugos gali būtio teikiamos arti gyvenamųjų ir darbo vietų), ekonomiškai naudingas ( slaugytojų rengimas ir teikiamos paslaugos nereikalauja didelių investicijų), dera su kitomis sveikatą išsaugojimą skatinančiomis pprogramomis, vietinė valdžia aktyviai dalyvauja pirminės sveikatos priežiūros organizavime, optimaliai naudojami visų sveikatos priežiūros specialistų sugebėjimai (komandinis darbas), didelis dėmesys skiriamas visuomenės sveikatai, bendruomenė pati dalyvauja nustatant s veikatos problemas ir jų sprendimo būdus. Kad būtų pasiektas rezultatas, tereikia sudaryti ssąlygas slaugytojams veikti savarankiškai, betarpiškai bendradarbiauti su pacientu. Tai galima įvardinti nauju slaugytojos vaidmeniu.

Pirminėje sveikatos priežiūroje vykdoma slauga užtikrina gyventojų sveikatos išsaugojimą, sergančiųjų slaugymą, reabilitaciją po ligos ar nelaimingų atsitikimų bei sveikatos palaikymą, kai gydymas nebeveiksmingas. Jų veikla taip pat apima ir gydytojo paskirtas medicinos procedūras. Šios paslaugos pirminėje sveikatos priežiūros grandyje, dažniausiai yra teikiamos bendruomenėje, vadinasi pacientų namuose, taip pat pirminės sveikatos priežiūros įstaigose – medicinos punkte, ambulatorijoje, poliklinikoje, psichikos sveikatos centre ir kt. Bendruomenės slauga užsiims specialiai tam parengti kvalifikuoti slaugytojai. Lietuvoje pagal seną specialistų rengimo modelį dažniausiai tai yra kaimo medicinos punktų bei ambulatorijų ir miesto poliklinikų medicinos seserys, medicinos felčeriai ar akušerės – bendruomenės slaugytojai.

Bendruomenės slaugytojams suteikaima gana plati savarankiškos veiklos erdvė. Tenkindami bendruomenės narių sveikatos pporeikius, bendruomenės slaugytojai atlieka profesinius slaugytojo, vadovo ir neformalaus lyderio, komandos nario ir patikėtinio, sveikatos mokytojo bei tyrinėtojo vaidmenis.

Atlikdamas slaugytojo vaidmenį, bendruomenės slaugytojas užtikrina bendruokmenės slaugos procesą: pastebi esančias ir galimas bendruomenės sveikatos problemas, planuoja savo veiklą bendruomenės sveikatai gerinti, moka savarankiškai pasitelkti kitų žinybų darbuotojus, jei jų veikla gali prisidėti prie sveikatos gerinimo, pasitrenka darbo vertinimo kriterijus ir, kritiškai apibendrinadamas savo praktiką, ją tobulina.

Veikdamas kaip vadovas ir neformalus lyderis, bendruomenės slaugytojas turi išmanyti vadovavimo metodus ir mokėti juos taikyti ppraktiškai, žinoti ir mokėti, kaip paskirstyti darbą bendruomenėje ir kaip jį koordinuoti, išmanyti efektyvaus išteklių naudojimo principus, mokėti inicijuoti permainas, žinoti ir suprasti, kaip skatinti žmonių aktyvumą siekiant sveikatos, išmanyti derėjimosi principus ir mokėti juos naudoti praktiškai.

Komandos nario ir patikėtinio vaidmuo suteikia bendruomenės slaugytojui galimybę, jeigu tik pastebi bendruomenės narių sveikatos pablogėjimą įtakojančius veiksmus, pranešti apie tai įstaigoms ir organizacijoms, kurios galėtų padėti, tarpininkauti pacientams sveikatos, socialinėse, švietimo ar kitose žinybose, ginti bendruomenės narius, tenkinti jų sveikatos poreikius, bendrauti su visuomeninėmis, religinėmis organizacijomis, kai sprendžiami bendruomenės sveikatos kloausimai.

Veikdamas kaip sveikatos mokytojas, bendruomenės slaugytojas naudoja duomenis apie bendruomenės sveikatą ir kelia sveikatos mokymo tikslus. Pagal bendruomenės narių sveikatos išmanymą slaugytojas pasirenka tinkamą mokymo būdą, planuoja tą mokymą, jį atllieka ir vertina. Bendruomenės slaugytojai turi gerai išmanyti, kaip mokyti bendruomenę higienos pagrindų, kaip paremti motinas motinystės ir šeimos planavimo klausimais, kaip skatinti jaunas motinas žindyti kūdikius.

Tyrinėtojo vaidmuo labai naujas Lietuvos slaugytojų praktikoje. Tačiau tyrinęjimo veikla – duomenų apie bendruomenės sveikatą rinkimas, jų vertinimas, apibendrinimas, išvadų darymas – suteikia slaugytojui praktinio savarankiškumo.

Pirminėje sveikatos priežiūroje labai svarbu užtikrinti sveikatos preižiūros tęstinumą. Dirbantis bendruomenėje slaugytojas gali pasireikšti kaip „ryšininkas“ tarp pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros grandžių, t.y. tarp ambulatorinės ir stacionarinės sveikatos priežiūros. Naudodamas žodinio, rrašytinio, telefoninio bendravimo galimybes, slaugytojas gali laiku užtikrinti bendruomenės narių sveikatos išsaugojimą ar tolesnį sveikatos atstatymo priemonių taikymą, kai grįžtama namo iš ligoninės.

Akivaizdu, kad šios slaugytojų funkcijos peržengia iki šiol buvusį „medicinos pagalbos“ ar „sveikatos apsaugos „ supratimą, kai medicinos seserų ir akušerių veikla tebuvo gydymo procedūros, teikiamos ligoninėse, poliklinikose, ambulatorijose ir moterų konsultacijose.

Europos šalių konferencijoje slaugos klausimais priimtoje Vienos deklaracijoje teigiama, kad: „Slauga bus gerai realizuota pirminėje sveikatos priežiūroje, kaip slaugos mokymas taps slaugos praktikos pagrindu, ypač darbui bendruomenėje, ir kai slaugytojai prisiims atsakomybę už socialinius aspektus, tenkinant sveikatos poreikius, bei plačiau supras asmens sveikatos priežiūros vysymąsį“.

Tad dar viena labai svarbi ir išskirtinė slaugytojo veiklos sritis bendruomenėje yra gyvenimo kokybės išsaugojimas ar gerinimas fiziškai ir protiškai neįgaliesiems, lėtinėmis ligomis sergantiesiems, seniems žmonėms, bendruomenės nariams, atsidūrusiems rizikos grupėse: alkoholikams, narkomanams, nedarnių šeimų vaikams ir kt. Dirbdami su šiomis grupėmis, bendruomenės slaugytojai gali padėti jiems tapti labiau nepriklausomais nuo aplinkos ir kitų žmonių pagalbos. Šis darbas turi didelę socialinę prasmę, nes tokie pacientai/klientai ir jų šeimos, gaudami pagalbą bendruomenės lygmenyje, geriau integruojasi į visuomenę, ir tai skatina geresnį psichologinį klimatą ir toleranciją šeimoje ir visuomenėje.

Įgyvendindamas sveikatinimo priemones bendruomenės slaugytojas prisiima naują vaidmenį. Gerai pažinodamas pacientą/klientą bei jį supančią socialinę aplinką ir ssveikatos palaikymo, atstatymo ar reabilitacijos priemonių taikymo planą, slaugytojas tampa sveikatos komandos vadovu. Vadinasi, kai pacientui yra reikalingas gydymas ar slaugymas, pagalba namuose, socialinė pagalba ar reabilitacija, bendruomenės slaugytojas organizuoja tarpprofesinės komandos – slaugytojų, fizioterapeutų, pagalbinio personalo, pvz. lankomosios priežiūros darbuotojų – darbą.

Bendruomenės slauga trumpai apibrėžiama kaip pirminėje sveikatos priežiūroje vykdoma specializuota slaugos praktika, grindžiama slaugos teorija ir visuomenės sveikatos žiniomis. Šios praktikos tikslas yra užtikrinti visos bendruomenės narių optimalią sveikatą; ji yra dažnai vykdoma pacientų namuose arba artimiausioje sveikatos priežiūros įstaigoje.

Slaugytojai, dirbantys antrinio ir tretinio sveikatos priežiūros lygio įstaigose – ligoninėse, klinikose, – taip pat atlieka kai kurias pirminės sveikatos priežiūros funkcijas. Tai sietina su pacientų sveikatos mokymu, patarimais dėl reabilitacijos ir kt.

Pirminė sveikatos priežiūra visuomet yra orientuota į visų amžiaus grupių gyventojų sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą. Šis tikslas gali būti pasiektas tik pačių gyventojų, jiems aktyviai dalyvaujant sveikatos problemų nustatyme, sveikatos politikos formavime. Tik patys gyventojai, rūpindamiesi savo sveikata, švara, sveika aplinka, tinkamomis darbo ir poilsio sąlygomis, užtikrins ir juos supančių šeimos nariū, kaimynū, kolegų sveiką aplinką ir pačią sveikatą. Dirbdamas bendruomenėje slaugytojas gali pademonstruoti savo profesines galimybes konsultuodamas, slaugydamas gyventojus ir mokydamas juos siekti sveikatos.

Bendruomenės slauga – tai dar vienas naujas terminas. Lietuvoje iki šiol buvo

teikiamos daugiau individualios sveikatos priežiūros paslaugos, menkai atsižvelgiant į individo šeimos, darbo, gamtinės aplinkos bei kitus veiksnius. Dabar imta kalbėti apie bendruomenės slaugą, kuri reiškia platų požiūrį į žmogaus sveikatą, kai prižiūrimas ne tik individas, bet ir jį supanti aplinka.

Bendruomenės slauga atliekama pacientų namuose arba artimiausiose sveikatos priežiūros įstaigose. Ši sveikatos priežiūra apima neatidėliotiną pagalbą institucijose, nors iš esmės tai yra neinstitucinė sveikatos priežiūros praktika, kad būtų užtikrinta sveikatos paslaugų kokybė ir prieinamumas.

Bendruomenės slaugytoja, gerinadama savo veiklą, bendrumenę turėtų suvokti kkaip pacientą. Prieš pradėdami slaugyti bet kurį pacientą, pradedame nuo susipažinimo su juo. Galbūt artimiau susipažinti su bendruomene padėsjos apibūdinimas; jos ribų nustatymas, sveikatos priežiūros įstaigų išsidėstymas, geografinių ypatybių tyrimas, turinčių įtakos sveikatai gyvūnų ir augalų studijavimas, žmogaus sukurtos aplinkos apibūdinimas, gyventojų tankumo ir amžiaus bei lyčių sudėties nustatymas.

Dirbdamas, siekdamas geresnės bendruomenės sveikatos, slaugytojas turi išsiaiškinti, kokios grupės egzistuoja bendruomenėje. Jos gali būti realios ( jų nariai, gyvendami įprastą gyvenimą, reguliariai susirenka) ir sąlygines (jas mes sukuriame, skirstydami žmones pagal ttam tikrus kriterijus). Realias bendruomenės grupes sudaro atskirų įstaigų darbuotojai, pvz., mokyklos darbuotojų ar moksleivių, darbininkų grupės, taip pat įvairios visuomeninės organizacijos, klubai, tarybos, religinės bendruomenės. Sąlygines bendruomenės grupes galima sudaryti pagal amžių, sveikatos būklę, socialines sąlygas.

Bendruomenės grupių sąrašų sudarymas ppraverčia planuojant ir įgyvendinant veiklą, su kuria bendruomenės grupe pradėti dirbti, kokiai bendruomenės grupei labiausiai reikalinga pagalba, kokia grupė galėtų jums ir kitiems bendruomenės nariams padėti spręsti sveikatos problemas. Labvai svarbu surasti kiekvienos grupės formalius ar neformalius lyderius, per juos palaikyti kontaktą su kitais bendruomenės nariais. Taip pat galima formuoti pozytivias lyderių pažiūras į bendruomenės dalyvavimą ir sveikatos stiprinimą.Bendruomenės slauga remiasi visuomenės sveikatos ir slaugos teorijos žiniomis. Jos tikslas – bendruomenės sveikatos stiprinimas. Bendruomenės slaugoje tai atliekama per pirminę prevenciją ir sveikatos stiprinimą. Siekiant šio tikslo bendruomenės slaugytojas dirba su grupėmis, šeimomis ir individais, bendradarbiauja su įvairių žinybų darbuotojais ir dalyvauja įvairiuose programose. Geriausias būdas pasiekti bendruomenės slaugos tikslą – identifikuoti bendruomenės grupes, kurios nariai gali susirgti, tapti neįgaliaisiais ar aanksti numirti, bei nukreipti išteklius darbui su šiomis bendruomenės grupėmis. Bendruomenės sveikatos stiprėjimas bei rizikos veiksnių sumažėjimas priklauso nuo to, kiek atskiros grupės bei visa bendruomenė dalyvauja sveikatos planavime ir savirūpos veikloje.

PRIEŽIŪROS NAMUOSE TARNYBOS IR PASLAUGOS

Valstybinė socialinė parama teikiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad tėvų pareiga – išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o vaikų pareiga – globoti tėvus senatvėje. Drauge laikomasi socialinio solidarumo principo, pagal kurį valstybė įsipareigoja rūpintis kiekvienu žmogumi, kuris dėl objektyvių priežasčių negali savimi pasirūpinti.

Plėtojant bendruomenės vveiklą ir rūpinantis jos sveikata, be pirminės sveikatos priežiūros paslaugų, būtina teikti ir socialines paslaugas. Socialinės paslaugos yra skirtos įvairiems žmonių socialiniams poreikiams tenkinti skirtingais amžiaus tarpsniais. Socialinės paslaugos sudaro žmogaus orumo nežeminančias sąlygas, jei žmogus pats to padaryti nepajėgia.

Galutinis socialinių paslaugų tikslas – grąžinti asmenims gebėjimą rūpintis savimi ir integruotis į visuomenę.

Socialinės paslaugos gali būti teikiamos ir prevencijos tikslais, kad žmonėms nekiltų socialinių problemų. Socialines paslaugas gali teikti valstybinės, savivaldybių socialinės globos įstaigos, nevyriausybinės ir privačios organizacijos bei neformalū9s paslaugų teikėjai (kaimynai, draugai, giminės).

Socialinių paslaugų įstatymas numato, kad už socialinių paslaugų teikimą savo teritorijoje gyvenantiems asmenims atsakingos miestų, rajonų savivaldybės. Savivaldybės numato biudžeto lėšas ir planuoja socialinių paslaugų mastą ir rūšis pagal atitinkamoje teritorijoje gyvenančių žmonių poreikius bei esamas sąlygas.

Šiuo metu socilinių paslaugų sistema Lietuvoje yra intensyvios plėtros stadijoje. Ji yra pakankamai tiek kiekybės, tiek kokybės požiūriu. Daugelyje miestų (rajonų) savivaldybių yra tenkinami žmonių poreikai, t.y. sukurtas bendruomenės būtiniausių socialinių paslaugų tinklas.Socialinių paslaugų poreikis Lietuvoje yra didelis. Jį lemia įvairios žmonių grupės: vieniši seni žmonės, ligoniai, šeimos, turinčios socialinių problemų, neįgalūs žmonės, našlaičiai, asmenys piktnaudžiaujantys alkoholiu ir narkotikais, visuomenei nepriimtino elgesio šeimos ir t.t. Kiekviena žmonių grupėm turi tam tikrų specifinių socialinių poreikių, kurie veikia jų gyvenimo kokybę. IIšsivysčiusių šalių patirtis rodo, kad žmonių socialiniai poreikiai veiksmingiausiai gali būti sprendžiami kuriant bendruomenės socialinių paslaugų tinklą, kuris užtikrina asmens socialinę integraciją. Teikiant paslaugas bendruomenėje, galima tiksliaus vertinti žmonių poreikius, taikyti lankstesnes darbo formas, skatinti pačių žmonių iniciatyvą bei atsakomybę.

Žmonių socialiniai poreikiai gali būti visiškai patenkinami tik kartu dirbant įvairių sričių specialistams: medikams, pedagogams, pichologams, socialiniams darbuotojams ir kt. Todėl bendruomenės socialinėje veikloje neįmanoma nubrėęžti griežtos ribos tarp sveikatos priežiūros, socialinės apsaugos ir darbo rinkos.

Tik sukūrus vientisą sveikatos priežiūros ir socialiniū paslaugū tinklo strukūrą, galima efektyviai kurti integruotą pagalbą bendruomenės žmonėms.

Socialiniam darbuotojui bendruomenės darbe tenka svarbus vaidmuo. Socialinis darbuotojas, dirbantis kartu su kitais specialistais, stengiasi sustiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, drauge gerindamas ir pačią aplinką.

Socialinis darbas apima visas žmogaus gyvenime pasitaikančias socialines problemas ir yra grandis tarp žmogaus, patekusio į sudėtingą situaciją , ir soocialinių struktūrų.

Per socialinų darbą žmogus yra įtraukiamas į bendruomenę, šitaip „gydoma“ ir pati bendruomenė, kad joje nekiltų siocialinių konfliktų. Įtraukimas į bendruomenės veiklą pačių gyventojų, kaiminystės jausmo formavimas yra pagrindinis bendruomenėje durbanančių specialistų darbo tikslas. Šis procesas turi psichologinę, socialinę ir administarcinę reikšmę.

Socialiniai darbuotojai, dirbdami kartu su kitais specialistais, tai atlieka:

· Tekdami konkrečias socialines paslaugas ir panaudodami bendruomenės išteklius;

· Atstatydami individų, šeimų, socialinių grupių, bendruomenių funkcionavimą;

· Planuodami, aadministruodami ir vykdydami socialinių paslayugų programas ir formuodami bei įgyvendindami bendruomenės socialinė politiką.

Socialinė veiklą bendruomenėje reikai vertinti kaip įvairių veiklos rūšių koordinavimą, kryptingą veiklą, skirtą atskirų socialinių grupių palaikymui. Pagrindinė socialinės veiklos bendruomenėje forma – socialinių paslaugų teikimas. Teikiant socialines paslaugas, vienas svarbiausių tikslų yra:

· Teikti paslaugas žmonėms kiek tai įmanoma ilgiau jų gyvenamoje vietoje, t.y. jų namuose;

· Į socialinių paslaugų teikimą kartu su valstybinėmis įstaigomis įtraukti ir nevyriausybines organizacijas, savanorius bei neformalius paslaugų teikėjus (kaimynus, draugus, gimines);

· Tekiant socialines paslaugas bendruomenėje, svarbu apibrėžti atskirų agentūrų bei specialistų atsakomybę.

Siocialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias socialines paslaugas ir specialiąsias socialines paslaugas.

Bendrosios socialinės paslaugos skirtos tiems socialinių paslaugų gavėjams, kurie gali savarankiškai gyventi savo namuose, jiems suteikus nedidelę pagalbą iš šalies. Bendrosios socialinės paslaugos:

· Informacijos tekimas ir konsultavimas;

· Pagalba namuose;

· Slauga namuose;

· Globos puinigų skyrimas.

Pagalbos namuose paslaugos skirtos gerinti gyvenimo kokybę asmenims, kurie dėl amžiaus, šeimyninės padėties, negalės, silpnos sveikatos, išnaudojimo ar kitų gyvenimo sunkumų negali gyventi pilnaverčio gyvenimo. Už socialinių paslaugų teikimą namuose yra atsakingos savivaldybės. Minėtos paslaugos teikaimos pagal individualią sutartį, socialiniam darbuotojui nusprendus, kokios paslaugos žmogui yra labiausiai reikalingos. Sutartyje paprastai yra nurodoma, kokios bus teikaimos paslaugos, kaip dažnai jos bus teikiamos, gali būti nurodytos ir kitops paslaugų teikimo sąlygos. Reikia pažymėti, kad gyventojų amžiaus struktūros pokyčiai

senėjimo kryptimi Lietuvoje kelia naujas ekonomines ir socialines problemas 0- auga senų žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio aptarnavimo potreikis. Daugėjant senų žmonių, socialinių paslaugų teikimas tiek senyvo amžiaus žmonėms, tiek neįgaliesiems tampa vis aktualesnis ir labiausiai paplitęs Lietuvoje.

Namuose gali būti tekiamos tokios paslaugos:

· Bendravimo:

konsultavimas;

patarimai;

laikraščių, knygų skaitymas;

laiškų rašymas;

· Asmens higienos:

maudymas,

aprengimas,

skalbimas,

kitos higienos paslaugos (plaukų kirpimas, pedikiūras ir t.t.)

· Namų tvarkymo:

buto tvarkymas;

langų valymas;

kilimų, šviestuvų valymas;

patalynės keitimas;

· Maisto ruošimo:

produktų pirkimas ir pristatymas;

maiato paruošimas;

indų plovimas;

karšto maisto pristatymas;

· Vaikų priežiūros;

· Ūkio darbų:

malkų pirkimas, supjovimas;

daržų priežiūra, sodo darbai;

krosnių kūrenimas;

buities prietaisų remonto organizavimas;

vendens atnešimas;

sniego vvalymas;

· Medicininio aptarnavimo organizavimo:

gydytojo iškvietimas;

palydėjimas į asmens sveikatos priežiūros įstaigą;

medicinos ir slaugos paslaugų organizavimas.

Kaip alternstyvą paslaugoms, teikiamoms namuose,, galima taikyti globos pinigus. Globos pinigai gali būti skiriami asmenims, kurie juos gali naudoti patys apsirūpindami socialinėmis paslaugomis. Globos pinigų tikslas – pašalpos forma atlyginti asmeniui globai reikalingus kaštus ar jų dalį, kad asmeniui, kuriam reikalinga globa, būtų užtikrinta būtina pagalba ir sudarytos sąlygos savarankiškam gyvenimui. Globos pinigai skiriami kompensuoti klientų išlaidas, kad jie patys pasirūpintų savo aptarnavimu tose bendruomenėse, kuriuose nėra ppakankamai išvystyta socialinių paslaugų sistema.

Kad būtų užtikrintas reikiamas žmogaus savarankliškumas, kai bendrosios socialinės paslaugos yra neveiksmingos, teikiamos specialiosios socialinės paslaugos. Sopecialiosios sociaalinės paslaugos. Pecialiosios socialinės paslaugos teikaimos stacioneruose, slaugos ir globos įstaigose, reabilitacijos centruose, dienos centruose, laikino gyvenimo namuose ir kkitose socialinės globos įstaigose. Bendruomenėje gali būti teikiamos ir kitos pagalbos formos: savipagalbos grupių veikla, transportavimo paslaugos seniems žmonėms ir neįgaliesiems, bendruomenės centrai, krizių centrai, labdaringos valgyklos ir t.t.

Dienos globos paslaugos teikaimos dienos globos įstaigose, kuriose įvairių socialinių grupių žmonės gali:

· praleisti laiką dienos metu;

· būti ugdomi;

· paisėti;

· užsiimti tam tikra darbine veikla, taip siekdami geresnės socialinės integracijos.

Į socialinę veiklą visuomenėje turi būti žiūrima kaip į bendruomenės vystymosi sudėtinę dalį, per kurią bendruomenė yra įtraukiama į socialinių klausimų sprendimą, socialinių programų diegimą, vadovavimą ir vertinimą. Bendruomenė turi suprasti, kad jos narių gyvenimas gali būti geresnis ir kas bendruomenė turi galimybių tai padaryti.

Bendro darbo rezultatas – žmonių socialinė gerovė, apibūdinanti tįai, kaip yra tenkinami žmonių socialiniai, ekonominiai, švietimo, kultūros, sveikatos bei kiti poreikiai.

PACIENTŲ, SERGANČIŲ LLĖTINĖMIS LIGOMIS IR SENŲ ŽMONIŲ SLAUGA NAMUOSE

Geriausia sveikatos priežiūros tarnyba pasaulyje yra šeima. Net šiandien ligoniai išrašomi iš ligoninės tuojau pat, kai tik jais gali pasirūpinti artimieji.

Slaugyti sergančiuosius lėtinėmis ligomis ligonius namie yra sunku. Jiems reikai sudaryti sąlygas, labiausiai atitinkančias sveikatos būklę: tai padeda galutinai išgydyti ligonius po sunkių ligų ir apsaugoti nuo nuo galimų ligos komplikacijų.

Sergantis žmogus turi būti slaugomas atsižvelgiant ne tik į ligą, jos sunkumą, ligonio amžių, bet ir individualias jo savybes, poreikius. Taigi slaugytojas turi rūpintis iir liga, ir ligonio poreikių tenkinimu, atitinkamų reikalų tvarkymu.

Kasdieniniame gyvenime žmogus tenkina pagrindinius poreikius, kuriuos galima suskirstyti į penkias kategorijas:

· fiziologiniai – alkis, troškulys, miegas, lytinis potraukis, apsisaugojimas nuo karščio, šalčio, skausmo;

· saugumo – žmogus ieško to, kas pažįstama ir įprasta, apsirūpina nuosavybe, išsilavinimu, nuolatiniu darėbu;

· tarpusavio ryšio ir meilės porekis – žmogui reikia žmogaus. Jis nori turėti šeimą, vaikų, draugų;

· pagarbos poreikis – mes turime savigarbą ir norime, kad kiti gerbtų mus už mūsų poelgius, už tai, kad mes esame. Mes turime poreikį parodyti sau ir kitiems, kad esame kažkam tinkami;

· savirealizacijos – aiškiai pasireiškia žmogaus individualumas pagal sugebėjimus.

Kai žmogus suserga, jis negali tenkinti kai kurių poreikių, ir tai veikia jį psichologiškai. Todėl slaugytojo pareiga kiek įmanoma padėti ligoniui. Juk susirgęs žmogus nenustoja būti žmogumi.

Kiekvienai iš šių žmonių grupių būdingos savitos problemos ir poreikiai. Sakydama seni žmonės, galvoje turiu senstančius asmenis, kuriems dėl prasidėjusių senėjimo procesų reikia pagalbos jų kasdieniniame gyvenime. Sakydama neįgalūs žmonės, lėtinėmis ligomis sergantys ligoniai, galvoje turiu asmenis, turinčius nervų sistemos sutrikimų, kenčiančius nuo vidaus ligų (cukrinio diabeto, širdies ir plaučių ligų) bei amputaciją patyrusius asmenis. Nepagydomais ligoniais laikomi vėžiu, širdies ir plaučių ligomis sergantys ar tiesiog senstantys asmenys, kurių gyvenimas artėja prie pabaigos.

Visų aukščiau minėtų grupių poreikis slaugai skiriasi. VVieniems reikia patenkinti kasdienius žmogaus poreikius, kiti turi specifinių, susijusių su nustatyta diagnoze poreikių, bet vis dėl to turinčių įtakos jų kasdienei veiklai ir gyvenimo kokybei.

Todėl rašydama apie slaugos modelius, aš paminėsiu ir tai, kas būdinga kiekvienai iš šių grupių.

Būtina yra pasirengti pirmam apsilankymui kliento namuose. Kad susidaryčiau kliento problemos bendrą vaizdą, yra būtina turėti visą reikalingą informaciją apie ligonį, susipažinti su gauta informacija. Tuomet turiu galimybę panaudoti visas šiam konkrečiam atvejui reikalingas žinias ir atsinešti visą tai, ko gali prireikti. Žengdama į paciento namus nepamirštu, kad tuose namuose aš esu tik viešnia ir kad pats pacientas ir jo šeimos nariai vadovaujasi savais principais. Užmezgu pokalbį, paprašydama apibūdinti situaciją ir trumpai papasakoti, kuo šioje situacijoje aš galiu būti naudinga. Kadangi pacientas namuose, surenku daugiau informacijos, pasižymiu visus duomenis, susijusius su kliento sveikatos būkle, pamąstau apie slaugos procesą, kalbėdama su pacientu ir jo šeimos nariais įsitikinu, kad suprantu problemos esmę. Praktinę slaugą atlieku laikydamasi higienos reikalavimų ir naudodamasi paciento namuose esančia įranga. Prireikus pamokau pacientą ir jo šeimos narius.. Baigdama pirmąjį apsilankymą, sisitariu dėl kito apsilankymo laiko ir dėl to, kaip pacientas ir jo šeima turėtų elgtis visą iki kito apsilankymo likusį laiką.

Jei pacientas turi judėjimo sutrikimų, numatau potencialią su judėjimu ggrindimis ir prieinamumo susijusią riziką. Prireikus ką nors keisti, į iškilusios problemos sprendimą įtraukiu ir šeimos narius, o kito apsilankymo metu pasiteirauju apie rezultatus. Tuo atveju, jei pacientas gyvena vienas, pasirūpinu, kad būtų sudarytos sąlygos kritiniu atveju prisišaukti pagalbos.

Įžengusi į paciento namus, tuoj pat atkreipiu dėmesį į tvyrančią nuotaiką. Pastebėjusi stresinę situaciją, išsiaiškinu, ar ją sukėlė laikinos ar nuolatinės problemos ir ką aš galiu šiuo atveju padaryti. Pasitaiko, kad susidariusi situacija kelia depresiją. Tokiu atveju parodau visą savo užuojautą, išklausau ir paremiu. Kartai pokalbis yra pati svarbiausia apsilankymo dalis. Jei reikia kartu su šeimos nariais ar pacientu sudarau veiksmų planą, kuriuo jiems teks vadovautis iki kito mano apsilankymo.

Žinoma, slauga yra būtina, tačiau, kai slaugytoja išmoko šeimos narius ir ligonį bendradarbiauti, slaugos trukmė gali būti mažinama. Tinkamai p[arengus šeimos narius, iki minimumo sumažėja klaidų rizika. Kai žmonės žino, ką reikia daryti, aš visą savo dėmesį galiu suteikti į savo darbvą, dirbti jį ramiai ir atidžiai, šeiūmos nariai ir ligonis bus pankinti, ir laikas bus išnaudotas efektyviai.

Slaugytojas turi būti kantrus ir ištvermingas, į ligonį žiūrėti palankiai ir jautriai, nereikšti pasibjaurėjimo, vengti neatsargių posakių, stengtis palaikyti ligonio gerą nuotaiką ir tikėjimą. Liga pažeidžia ligonį ne tik fiziškai, bet veikia ir emociškai bei psichiologiškai.

Jis nerimauja dėl savo gyvybės, jaučia pasikeitusią gyvenimo situaciją, priklausomumą nuo aplinkinių, turi atsisakyti savo ankstesnių įpročių ir t.t. Neabejotinai jo psichiką gali traumuoti ir netinkami tarpusavio santykiai, pernelyg didelis situacijų dramatizavimas, nepakankamas dėmesys ar, atvirkščiai, pernelyg didelis rūpinimasis juo.

Kai kurie ligoniai pasidaro pesimistai, kaprizingi, per daug gilinasi į ligą, perdeda savo pojūčius. Tokie psichiniai – emociniai sutrikimai gali nepalankiai veikti įvairių organų bei sistemų veiklą, tai komplikuoja būklę ir galimybę pasveikti. Labai svarbu sužadinti ligonio valią, norą pasveikti. Bet nnereikia sudaryti klaidingų ir nepagrįstų iliuzijų, piešti šviesių perspektyvų, jeigu kalbama apie neišgydomą ligą

Taigi kiekvienas slaugantis ligonį žmogus turi jaustis esąs gydytojo padėjėjas ir vykdyti jo paskyrimus, atsižvelgiant į realias fizines ligonio galimybes ir psichologiškai jį paremti.