Berger socialogija

Peter L. Berger sociologiją laiko „karališku žaidimu“. Jo palinkimas – religijos sociologija. Tai ir atsispindi šios knygos pavyzdžiuose. Bergerio „Sociologija“ suteikia galimybę susipažinti su svarbiausiomis sociologijos kryptimis, su šio mokslo reikšme žmonių pastangomis suprasti savo gyvenimą, tarpusavio santykius ir veiklą. „skirtingai nuo lėlių, – rašo autorius, – mes galime patys sustoti judėję, pamatyti ir suprasti mechanizmus, verčiančius mus judėti. Šis mūsų poelgis – tai pirmasis žingsnis į laisvę“. Profesorius Peter L. Bergeris nuodugniai ištiria šią mūsų – sąmoningų būtybių – ssavybę, tyrinėdamas socialinių institucijų veikla ir jų įtaką žmonėms.

Socialinės kontrolės būdai

Socialinė kontrolė dažnai grindžiama apgavikiškomis pretenzijomis. Save galima suvokti stovintį koncentrinių apskritimų centre, kiekvienas apskritimas simbolizuoja socialinės kontrolės sistemą. Išorinis apskritimas galėtų puikiai simbolizuoti:

1. Teisinę ir valstybinę sistemą, kurios reikalavimų žmogus privalo laikytis. Tai sistema, kuri nepaisydama jūsų norų, apkraus jus mokesčiais, įrašys į šaukiamųjų karo tarnybon sąrašus, privers jus paklusti nesuskaičiuojamoms taisyklėms bei potvarkiams, jei reikės, pasodins į kalėjimą ar net blogiausiu atveju nužudys. Ne vien tik dešiniojo sparno rrespublikonus erzina vis didėjantis ir vis daugiau apimantis šios sistemos poveikis kiekvienam įmanomam gyvenimo aspektui. Pravartu atlikti tokią užduotį – per savaitę fiksuoti visus atvejus, taip pat ir finansinius, kai tenka susidurti su valstybės – teisinės sistemos reikalavimais. Užduotį reikėtų bbaigti taip: sudėti bendrą sumą piniginių baudų ir/arba įkalinimo laiką, skiriamus už nepaklusnumą sistemos reikalavimams. Atlikus šią užduotį, belieka guostis tuo, kad įstatymų vykdymą užtikrinančios institucijos yra lengvai paperkamos ir ribotai efektyvios.

2. Moralė, papročiai ir elgsenos normos. Teisinės priemonės čia taikomos tik pačiais būtiniausiais atvejais. Tačiau tai nereiškia, kad individas gali būti nevaržomai amoralus, ekscentriškas ar stačiokiškas. Čia veikia visai kiti socialinės kontrolės būdai. Už amoralumą baudžiama darbo praradimu, už ekscentriškumą- nėra galimybių susirasti darbą, o šiurkštumas reiškia, kad individas taps nepageidaujamas grupėse, vertinančiose geras, jų manymu, manieras. Nedarbas ir vienatvė – galbūt nedidelė bausmė, palyginti su policijos prievarta, tačiau taip nubaustieji mano priešingai. Visiškas ignoravimas mores mūsų visuomenės, kuri labai rafinuotai taiko prievartą, gali sukelti net tokių padarinių – žžmogus, visiems pritariant, bus laikomas „ligoniu“.

3. Profesijos pasirinkimas neišvengiamai pasmerkia individą daugybei kontrolės formų, dažnai privalomų. Tai oficiali kontrolė licencijų tarnybų, profesinių organizacijų, profsąjungų, o ką jau kalbėti apie darbdavio nustatytus formalius reikalavimus. Taip pat labai svarbi neoficiali, kolegų ar bendradarbių primesta, kontrolė. Profesijos sistemos socialinė kontrolė yra tokia svarbi, nes darbas lemia, ką žmogus gali daryti didesnę savo gyvenimo dalį: į kokias savanoriškas asociacijas galės stoti, kas bus jo draugai, kur galės gyventi.

4. Individo priklausymas kitoms visuomeninėms bendrijoms. DDažnai šios sistemos nėra tokios įsakmios kaip profesinės kontrolės, tačiau kartais būna ir atvirkščiai. Daugelio klubų bei brolijų narystės taisyklės yra tokios griežtos, kaip ir tos, lemiančios, kas taps koncerno vadovais. Mažiau rinktinių draugijų taisyklės dažnai laisvesnės, iš čia retai galima išvaryti individą, tačiau nuolatiniam vietinių tradicijų laužytojui gyvenimas gali tapti toks nemielas toje draugijoje, kad jo tolesnė narystė nebeįmanoma dėl žmogiškų priežasčių. Žinoma, šios nerašytos normos bei taisyklės labai įvairuoja. Tai gali būti aprangos, kalbos stilius, estetinis skonis, politiniai ar religiniai įsitikinimai ar tiesiog elgesio prie stalo taisyklės. Visais atvejais tai sukuria kontrolės sferas, kurios riboja galimus individo veiksmus konkrečioje. Situacijoje.

5. Individo šeima ir artimų draugų ratas, taip pat sudaro kontrolės sistemą. Būtų klaidinga manyti, kad ji yra silpniausia iš visų kitų, kaip neturinti oficialių prievartos formų, kitoms būdingų. Būtent šio rato sąlygoti socialiniai saitai paprastai žmogui reikšmingiausi. Nepritarimas, prestižo praradimas, pašaipa ar panieka šioje artimųjų grupelėje psichologiškai daug paveikesni, negu tie patys veiksniai kitose situacijose. Prieglobstis nuo susvetimėjusio pasaulio ir įtampos, labai sustiprina šią kontrolės sistemą.

Identitetas

Danielio Lernerio Viduriniųjų Rytų tradicinių visuomenių analizę; Šiose šalyse socialinė vieta taip sąlygoja žmogaus identitetą ir lūkesčius, kad dauguma vakariečių šiandien to net negali suvokti. Iš tiesų individo klasikinio mobilumo galimybes iš esmės llemia jo rasė, kadangi bene pagrindiniai jos suvaržymai yra ekonominio pobudžio. Taigi žmogaus elgesį, idėjas ir psichologinį identitetą rasė formuoja daug lemiamiau negu klasė. Rasė nulemdavo daug daugiau, negu kur individas gali gyventi ir su kuo bendrauti. Ji lemdavo žmogaus kalbos intonaciją, gestus, sąmojus ir net prasiskverbdavo į svajones apie išganymą. Sociologo darbas negali taip lengvai atmesti pietiečių rasinės ideologijos kaip nemokšiškumo. Kiekvienas vaidmuo visuomenėje yra susietas su tam tikru identitetu. Vaidmenų kaitos lengvumas ar sunkumas neturėtų paslėpti nuo mūsų fakto, kad netgi tie identitetai, kuriuos mes laikome esminiais, yra socialiniai paskirti. Vyro vaidmuo mūsų visuomenėje reikalauja būtent šių, formuojančių vyro identitetą, dalykų, kurių turi mokytis. Sociologijos požiūriu, identitetas yra socialiai įgyjamas, socialiai palaikomas ir socialiai transformuojamas. Identitetas nėra kažkas „duota“, bet jis įgyjamas socialinio pripažinimo veiksmais. Mes tampame tokie, kokiais mus laiko. Identitetai yra socialiai įgyjami. Jie turi būti taip pat socialiai palaikomi ir tvirtinami. Identitetą formuoja elgesys, o elgesį lemia konkreti socialinė situacija. Persona yra suvokiama kaip vaidmenų visuma, kur kiekvienam vaidmeniui yra priskirtas tam tikras identitetas.

Pagrindiniai žinojimo sociologijos principai

Vaidmenų teorija nupiešia vaizdingą visuomenės žmoguje vaizdą; panašių įžvalgų, tik pasirinkdama visiškai skirtingus išeities taškus, pateikia ir vadinamoji žinojimo sociologija. Žinojimo sociologija geriau nei bet kuri kita sociologijos ššaka paaiškina, ką reiškia pasakymas, kad sociologas – tai vyrukas, nuolat klausinėjantis „Kas taip sako?“ Net visai abstrakčių idėjų, kurios, atrodo, labai mažai susijusios su socialiniais dalykais, atveju, žinojimo sociologija stengiasi tiesiogiai susieti mąstymą su mąstytoju ir su jį supančiu socialiniu pasauliu.Žinojimo sociologija veikiau visą minčių karalystę laiko savo sritimi, aišku, ji nepretenduoja į teisingumo arbitrus; ją domina bet kokių idėjų susiformavimas visuomenėje. Žinojimo sociologija kelia klausimą, kaip atsiranda tokio pobūdžio pajamų statistikos ir išganymo idėjos priklausomybė. Sociologinis atsakymas, be abejo, būtų grindžiamas religijos funkcionalumu konkrečioje socialinėje aplinkoje. Žinojimo sociologija lokalizuoja idėjas visuomenėje. Individas įgyja savo pasaulėžiūrą socialiai labai panašiai, kaip jis įgyja savo vaidmenis ar savo identitetus. Žinojimo sociologija kelia labai įdomų klausimą – ar egzistuoja toks socialinis kontekstas ar grupės, kurie palengvintų tą nuostatų naštą?

Referentinės grupės teorija

Referentinės grupės teorija – dar vienas amerikiečių nuopelnas sociologijos mokslui. Šį terminą pirmasis pavartojo Herbertas Hymanas.

Referentinės grupės yra skiriamos į:

1. Grupę, kurios narys yra individas;

2. Grupę, į kurią orientuojasi individas.

Pastaroji mus domina. Taigi ši referentinė grupė yra bendrija, kurios nuomonės, vertybės ir veikla lemia mūsų nuomonių, vertybių ir veiklos formavimąsi. Referentinė grupė – tai modelis, su kuriuo nuolat galime lyginti save. Būtent ji suteikia mums konkrečią nuostatą į socialinę tikrovę. Savaime aišku, kad

kiekvienu atveju yra keliami tam tikri reikalavimai, kaip žmogus turi elgtis bei rengtis. Referentinės grupės teorija teigia, kad socialinė afiliacija ar disafiliacija paprastai sąlygoja pažintines nuostatas. Individas tampa vienos grupės nariu ir todėl „žino“, kad pasaulis yra toks ir toks. Perėjęs iš šios grupės į naują, jis dabar „žino“, kad ankščiau klydo. Kiekviena grupė, į kurią oreintuojasi individas, turi savo poziciją pasaulyje. Už kiekvieno vaidmens slypi atitinkama pasaulėžiūra. Pasirinkdami tam tikrus žmones, mes pasirenkame tam tikrą pasaulio modelį. Žinojimo sociologija ppateikia išsamų socialinio tikrovės konstravimo vaizdą, o referentinės grupės teorija leidžia pažvelgti mums į daugybę mažų dirbtuvėlių, kuriose pasaulio kūrėjų pulkeliai kala savo visatos modelius. Sociopsichologinis šio proceso variklis yra beveik toks pat, kaip ką tik matėme ir vaidmenų teorijos atveju – pirminis žmogaus poreikis būti pripažintam, priklausyti ir gyventi kartu su kitais. Grupės nuomonė veikia netgi fizinių objektų suvokimą, liudija minėto poreikio stiprumą. Visuomenė ne tik kontroliuoja mūsų veiksmus, bet formuoja mūsų identitetą, mūsų mintis ir mūsų emocijas. Visuomenės sstruktūros tampa mūsų sąmonės struktūromis. Mes leidžiamės suviliojami į nelaisvę. Individas, sąmoningai suvokiąs savo laisvę, nėra išstumtas iš priežastingumo ryšiais susieto pasaulio, o veikiau suvokia savo valios aktą kaip ypatingą kategoriją priežasties, skirtingą nuo kitų priežasčių, kurių jam reikia paisyti.

Charizma

Galimybė ssugriauti visuomenės priimtą „savaime suprantamą pasaulį“ rutulioja Weberio charizmos teorija. Šis terminas, žymi visuomeninį autoritetą, grindžiamą ne tradicija ar teisėtumu, bet veikiau individualaus lyderio nepaprasta įtaka. Religinis pranašas, kuris meta iššūkį nustatytai tvarkai remdamasis absoliučia valdžia suteikia jam dieviškų palaiminimų, yra charizmatinio vado prototipas. Nereikia manyti, kad charizma yra lyg koks tebuklas, nieko bendra neturintis su tuo, kas jau įvyko, ar su savo atsiradimo socialiniu kontekstu. Nekintanti charizma tampa, kaip weberis pavadino, „rutinizuota“, t.y. ji reintegruojama į visuomenės stuktūras gerokai ne tokia radikalia forma. Senieji įpročiai vėl išlenda ir charizmatinės revoliucijos sukurta tvarka pradeda įgauti nerimą keliančių panašumų. Weberis charizmą laikė viena iš pagrindinių varomųjų jėgų istorijoje, nors jis aiškiai suvokė, kad charizma visada yra labai trumpalaikis reiškinys.

Sociologinis sąmoningumas

Kai vaidmuo yyra atliekamas nespontaniškai, apgalvotai, viduj nesutapatinus su juo, kitaip tariant, kai aktorius nustato tam tikrą vidinį atstumą tarp savo sąmonės ir atliekamo vaidmens. Šie atvejai yra svarbūs sociologinei perspektyvai, nes jie skiriasi nuo normalaus modelio, tai yra – ką mes jau bandėme atskleisti – kai vaidmenys atliekami visiškai nesusimąstant, žaibiškai ir beveik automatiškai reaguojant į situacijos lūkesčius. Tačiau dabar jis vaidina šį vaidmenį visiškai sąmoningai. Jei socialinė tikrovė yra kuriama pagal dramos principus, tai ji turi būti ir kaip drama llanksti, lengvai formuojama. Sociologinis sąmoningumas greičiausiai susiformuoja kultūrinėje situacijoje, kuriai būdinga, mūsų terminais kalbant, „kaita“, tai yra galimybė pasirinkti vieną iš kelių skirtingų, o kartais ir prieštaringų prasmių sistemų. Reali pasirinkimo galimybė individui, norinčiam kokiu nors prasmingu būdu sutvarkyti savo gyvenimo įvykius. Atsimindami praeitį, mes naujai kuriame ją remdamiesi savo dabartinėmis idėjomis: kas mums svarbu, o kas – ne.

Sociologijos mokslo vertybės

Moksliniai metodai negali paaiškinti, koks turėtų būti teisingas gyvenimas. Mes tvirtiname, kad sociologija yra pajėgi padėti individui humanituoti savo požiūrį į socialinę tikrovę. Sociologų nuopelnai yra labai svarbūs formuojant protingą visuomenės elgseną bei požiūrį į minėtus reiškinius. Sociologija paorod žmogaus – tokio, kokį jį padarė visuomenė, ir žmogaus, neryžtingai, atsargiai, o kartais aistringai bandančio būti kuo nors kitu, pagal savo norą, – paveikslą. Sociologija atskleidžia visišką visų socialiai suteikiamų identitetų santykinumą. Sociologas turėtų gerai suvokti, kaip režisūros mechanizmai veikia kiekvieno veiksmo metu. Sociologinė samprata negali būti tarsi užuojautos mokykla, tačiau ji gali atskleisti mistifikacijas, kurios paprastai dangsto negailestingumą. Sociologas supranta, kad visos socialinės struktūros yra susitarimai, sukurti fikcijų ir apgaulės būdu. Jis pripažįsta, kad kai kurie iš šių susitarimų yra naudingi, ir nelinkęs jų keisti. Tačiau jam derėtų turėti ką pasakyti, kai tie susitarimai tampa žudymo priemonėmis. Sociologinė samprata ggali tapti svarbiu gyvenimo pajautos – modernios, kupinos savaip suvokiamos užuojautos ir galinčios būti tikrojo humanizmo pagrindu – elementu. Sociologija nėra praktinė veikla, tai pastanga suprasti. Sociologija laisva nuo vertinimų. Sociologas – tai visuomenės reformatorius. Šis įvaizdis taip pat turi istorines šaknis – ne tik Amerikoje, bet ir Europoje. Sociologas yra žmogus, siekantis nuosekliai ir apibrėžtai paaiškinti tikrovę – tai mokslinės disciplinos apibrėžtumas: visa, ką sociologas atranda ir teigia apie tiriamus socialinius reiškinius, yra pateikiama laikantis gana griežtos mokslinės sistemos. Visos operacijos paklūsta tam tikromis aiškioms, įrodomoms taisyklėms. Sociologui visuomenė – tai didelis žmonių santykių kompleksas, arba, išreiškiant tai sociologine terminija, tarpusavio sąveikų [interakcijų] sistema. Ši savoka vartojama, kai santykių visuma yra pakankamai apibrėžta, kad ją būsų galima analizuoti ar suprasti kaip autonominį vienetą, priešpriešintis kitiems tos pačios rūšies vienetams. Sociologas vartoja šį žodį siauresne ir tikslesne reikšme, turėdamas omenyje sąveikos ypatybes, abipusę priklausomybę ir savitarpio santykius. Sociologas tyrimų medžiagos gali atrasti visose žmonių veiklos srityse, bet ne visi šios veiklos aspektai yra jo tyrimo objektai. Sociologas atlieka tam tikrą abstrakciją. Iš žmogaus elgesio įvairovės teisininkas pasirenka tik tuos aspektus, kurie tinka teisinei sistemai. Sociologas gali tirti tuos pačius reiškinius, tik jo metodologinis pagrindimas smarkiai skirsis. Svarbiausias skirtumas yra tas, kkad jo perspektyvos šių reiškinių atžvilgiu nesąlygoja įstatytmai ir precedentai. Sociologui nerūpi, kokiai teisinei kategorijai priskiriami jį dominantys lytinio elgesio nukrypimai. Teisininko požiūriu, sociologo tyrimas yra nesusijęs su teisine sistema. Sociologui ne mažiau svarbu ir paties nusikaltėlio požiūris. Sociologinės minties plėtotei palankiausios tos istorinės aplinkybės, kurioms būdingi smarkūs smūgiai kultūros savivaizdžiui, ypač oficialiajam, autoritetingam, visų bendrai pripažintam. Tik tokios aplinkybės ir paskatina pagavius bei supratingus žmones atsisakyti mąstymo stereotipų bei šio savivaizdžio formuluočių ir atmesti visus autoritetus. Daugybė empirinių tryimų Amerikos sociologijoje gali patvirtinti šį domėjimąsi nerespektabiliomis visuomeninėmis nuostatomis. Sociologinis sąmoningumas iš anksto nuteikia žinoti esant kitus gyvenimo būdus, kurie skiriasi nuo vidurinioses klasės respektabilumo. Sociologinė samprata visuomet yra potencialiai kensminga policininkams ir kitiems viešosios tvarkos saugotojams, nes verčia abejoti absoliučiu teisingumu, kuriuo paprastai remiasi šios galvos.

Dar kartą prisiminkime lėlių teatro įvaizdį, kuris mums susidėstė. Mes matome lėles, šokančias miniatiūrinėje scenoje: traukomos virvelių jos šokinėja aukštyn ir žemyn – taip atlieka joms skirtus įvairius nedidelius vaidmenis. Mes iš mokstame suprasti šio teatro logiką ir patys pasijuntame dalyvaujantys jame. Mes lokalizuojame save visuomenėje ir supančioti jos nematomų virvelių pripažįstame savo padėtį. Kurį laiką iš tikrųjų jaučiamės esą lėlės. Bet po to pagauname įtikinantį skirtumą tarp lėlių teatro ir savosios dramos.

Skirtingai nuo lėlių, mes galime patys sustoti judėję, pamatyti ir suprasti mechanizmus, mus verčiančius judėti. Šis mūsų poelgis – tai [irmasis žingsnis į laisvę. Ir galutinis sociologijos, kaip humanistinės disciplinos, pateisinimas.