diskriminacija

LIETUVOS KŪNO KULTŪROS AKADEMIJA

Sporto technologijų ir turizmo fakultetas

Rekreacijos, turizmo ir sporto vadybos katedra

Referatas

Diskriminacija

Darbą priėmė: dėst.

B. Švagždienė

Darbą atliko: TSV3-2 stud.,

Nerijus Masėnas

Kaunas 2004

Turinys

Įvadas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . .. . . . . . . . . . . 3

Lyčių lygių galimybių politikos pagrindas – moterų ir vyrų lygių galimybių

įstatymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 4

Pagrindinės įstatymo ssąvokos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . .. .5

Diskriminacija darbe . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .6

Diskriminacija švietimo ir mokslo įstaigose . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . .7

Valdžios ir valdymo institucijų privilegijos . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . 8

Seksualinis ppriekabiavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . .8

Nacionalinis lygių galimybių mechanizmas . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . .10

Išvados . . . . .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .11

Literatūros sąrašas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12

Įvadas

Malonu pažymėti, jog Lietuvos teisinė sistema iš esmės atitinka

Europos žmogaus teisių konvencijos įvertintas nuostatas. Lietuva yra

pasirašiusi didžiąją dalį panašaus pobūdžio tarptautinių dokumentų, kas jau

savaime byloja apie tai, jog mūsų įstatymuose reglamentuojamos visos

pagrindinės žmogaus teisės bei jų apsauga. Nepaisant to, vis dar

susiduriame su daugybe mūsų teisių pažeidimo formų ir dideliais sunkumais

stengiantis jų išvengti. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti lyčių lygybė, kuri

Lietuvoje įteisinta įstatymiškai, tačiau realiame gyvenime vis dar

pakankamai dažnai susiduriame su diskriminacija dėl lyties.

Lyčių lygių galimybių politikos pagrindas – moterų ir vyrų lygių galimybių

įstatymas

Žmogaus teisės – viena populiariausių šiuolaikinės pasaulio

bendruomenės temų. Pamažu rūpinimasis žmogaus teisėmis tampa demokratinių

valstybių vidaus politikos prioritetu.

Turime susipažinti, kad ilgą laiką visuomenėje buvo vengiama

diskutuoti šia tema. Dažnam ir dabar tokios kalbos vis dar kelia šypseną ar

asocijuojasi su feminizmu, kaip kraštutinė pažiūra. Tiesa, visuomenės

požiūrio bei nuo seno susiformavusių stereotipų keitimas yra sunkus ir

ilgas procesas. Todėl Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo priėmimas bei

jo vykdymą kontroliuojančios tarnybos yra svarbus teisinis žingsnis

stengiantis realiai užtikrinti vienos iš pagrindinių asmens teisių –

nediskriminacijos dėl lyties – laikymąsi.

Draudimas diskriminuoti žmogų dėl jo lyties įrašytas pačioje Lietuvos

Respublikos Konstitucijoje, kurios 29 straipsnis skelbia, jog “žmogaus

teisių negalima varžyti ir teigti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės,

tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar

pažiūrų pagrindu”. Lietuvos Respublikos Konstitucija – ne deklaracija, o

tiesiogiai taikomas teisės aktas, todėl sprendimas Lietuvoje turėti Moterų

ir vyrų lygių galimybių įstatymą yra visiškai objektyvus, pagrįstas ir

teisingas.

Daugeliu požiūriu minėtos konstitucinės nuostatos konkretizavimas,

atskleidžiant žmogaus teisių turinį, jų įgyvendinimo tvarką ir sąlygas

atskiru įstatymu yra ne tik ryškiai suformuluotos valstybės nuostatos, o

ypač Lietuvai tapus Europos Sąjungos bei NATO nare, rezultatas, bet ir ilgo

laikotarpio moterų organizacijų darbo vaisius. Dar 1992 m. buvo viešai

pradėti kalbėti apie tokio įstatymo reikalingumą Lietuvoje rengiamose

konferencijose ir seminaruose. Tada buvo pirmą kartą susipažinta su Šiaurės

šalių lygybės įstatymais, tuomet veikusiais jau gerą dešimtmetį. Tačiau

kurį laiką pastangos įtikinti valdininkus ttokio įstatymo reikalingumu buvo

nevaisingos: buvo tikinama, kad Lietuvoje lyčių lygias teises ir galimybes

garantuoja kiti įstatymai. 1994 – 1996 metais rengti įvairūs galimo

įstatymo projektai, tačiau daugelis jų susilaukė kritikos – ne tik iš

kvalifikuotų teisininkų, bet ir pačių moterų organizacijų pusės. Reali

galimybė priimti Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą atsirado po 1996

m. Seimo rinkimų, susibūrus parlamentinei moterų grupei, juo labiau, kai

lygių galimybių įstatymo priėmimas ir ombudsmeno institucijos įsteigimas

buvo minimas daugelio į Seimą patekusių partijų rinkiminėse programose.Taip

pat buvo pateiktos pataisos kitiems įstatymams patikslinti, užtikrinančios

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo veiksmingumą.

Taigi, atsižvelgdamas į lyčių lygių galimybių klausimus, Lietuvos

Respublikos Seimas 1998 m. gruodžio 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos Moterų

ir vyrų lygių galimybių įstatymą, kurio vykdymui užtikrinti 1999 m.

balandžio mėn. 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas savo nutarimu paskyrė

Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierių. 1999 m. gegužės 25 d. LR

Seimas įsteigė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Ši tarnyba yra

savarankiška valstybės institucija, atskaitinga Seimui, jos veikla

grindžiama demokratijos, teisėtumo, bešališkumo ir teisingumo principais.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba prižiūri, kaip įgyvendinamos

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos moterų ir vyrų lygios

teisės ir galimybės, kaip vykdomas Moterų ir vyrų lygių galimybių

įstatymas. Lygių galimybių kontrolieriaus ir jo tarnybos pareigūnai tiria

skundus apie diskriminacijos ir seksualinio priekabiavimo; atlieka tokio

pobūdžio tyrimus savo iniciatyva, jei lygių teisių pažeidimo požymius

nustato

iš spaudos ir kitų informavimo priemonių ar kitokių šaltinių;

pagal savo kompetenciją teikia pasiūlymus Lietuvos Respublikos valdžios ir

valdymo institucijoms dėl teisės aktų tobulinimų bei moterų ir vyrų lygių

teisių prioritetų, kontroliuoja, kad žiniasklaidos priemonėse nebūtų

diskriminacinio pobūdžio skelbimų; pagal kompetenciją nagrinėja

administracinių teisės pažeidimų bylas ir skiria administracines nuobaudas.

Kontrolierius ir Lygių galimybių tarnybos pareigūnai kontroliuoja,

kaip Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą įgyvendina valdžios ir

valdymo, švietimo, mokslo, studijų institucijos bei darbdaviai. Tuo tikslu

gali reikalauti pateikti visą informaciją, dokumentus ir medžiagą, būtiną

lygių galimybių kontrolierių funkcijoms aatlikti, be to, stebėtojo teisėmis

gali dalyvauti egzaminuojant ar konkursuose dėl darbo, taip pat egzaminų ar

priėmimo į švietimo įstaigas, mokslo ir studijų institucijas metu. Surinktą

tyrimo metu medžiagą ar turimą informaciją tarnybos pareigūnai turi teisę

tolimesniam tyrimui ar sprendimo priėmimui kitoms kompetentingoms

institucijoms.

Pagrindinės įstatymo sąvokos

Konkrečiau nagrinėjant įstatymą, pažymėtina tai, kad jame apibrėžtos

tokios sąvokos:

1. Moterų ir vyrų lygios galimybės – tai tarptautiniuose žmogaus ir

piliečių teisių dokumentuose ir Lietuvos Respublikos įstatymuose

įtvirtintų žmogaus teisių įgyvendinimas. Toks apibrėžimas, visų pirma,

nurodo į Visuomenės žžmogaus teisių deklaracijos 1, 2 ir 7 bei Europos

žmogaus ir piliečio teisių pagrindinių laisvių konvencijos 1, 13 ir 14

straipsnius, kurių nuostatos skelbia, kiekvieno žmogaus galimybę

naudotis visomis teisėmis bei laisvėmis, nepaisant tokių skirtumų kaip

lytis bei visų asmenų tteisę į lygią apsaugą nuo diskriminacijos. Čia

galima pažymėti ir 1988 m. pasirašytą Europos socialinės chartijos

Papildomą protokolą, į kurį buvo įtraukta teisė į vienodas galimybes

bei vienodą padėtį įsidarbinant ir pasirenkant profesiją.

2. Moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimas (diskriminacija) – pasyvus ar

aktyvus elgesys, kuriuo išreiškiamas teisių apribojimas ar privilegijų

teikimas dėl asmens lyties. Be to, šis apibrėžimas kaip diskriminaciją

nusako ir pažeminimą bei paniekinimą, kas praplečia Konstitucijoje

reglamentuotą diskriminacijos supratimą. Svarbu, kad apibrėžiant šią

sąvoką konkrečiai nustatoma, kada atitinkami veiksmai nėra laikomi

moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimu. Šios išimtys susiję su

skirtingomis moterų ir vyrų fiziologinėmis savybėmis, pvz., specialia

moterų apsauga nėštumo, gimdymo bei vaiko žindymo metu, tik vyrams

taikoma karine prievole (kas, be abejonės nereiškia, kad moterys

negali tapti karėmis savanorėmis) ar tam tikru darbu, kurį gali

atlikti tik konkrečios lyties asmuo.

3. Seksualinis priekabiavimas – tai užgaulus, žodžiu ar fiziniu veiksmu

išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja

darbo, tarnybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai. Šis apibrėžimas

leidžia jį atriboti nuo Administracinių teisės pažeidimų kodekse bei

Baudžiamajame kodekse numatytų nusikaltimų veikų.

Diskriminacija darbe

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas konkrečiai nustato, kokie

veiksmai pažeidžia lyčių lygias galimybes, t.y. konkretizuoja įmanomas

diskriminacijos formas, bei nustato atitinkamas administracines nuobaudas.

Taigi, pareiga nediskriminuoti darbdaviui draudžiama:

1. už tokį pat darbą taikyti asmeniui mažiau (daugiau) palankias

įdarbinimo ar darbo apribojimo sąlygas. Beje, tai yra vienas iš

sunkiausiai kontroliuojamų dalykų, kadangi realiai darbdavys yra

pajėgus gana lengvai nuslėpti tokią diskriminaciją įvairiais

būdais, pvz. skirtingai pavadinant pareigybes su maždaug

vienodomis funkcijomis. Tai akivaizdžiai matoma pagal

statistinius duomenis, kurie skelbia, kad moterys dirbdamos tokį

patį darbą, kaip ir vyrai, gauna vidutiniškai 75% pastarųjų

atlyginimo. Su panašiomis problemomis susiduriama ir

kontroliuojant darbuotojų priėmimą į darbą. Čia neretai

pažeidžiamas įstatymo 8 straipsnyje išsakytas draudimas

reikalauti iš darbo ieškančių asmenų informacijos apie jų

civilinę padėtį, privatų gyvenimą ar šeimos planus: ar jis

vedęs, ar išsiskyręs, kiek turi vaikų – “tai būtų privatumo

teisės pažeidimas”. Vadovaujantis įstatymo 5 straipsnio 1

papunkčiu, darbdavys privalo, priimdamas į darbą, taikyti

vienodus atrankos kriterijus, išskyrus tuomet, kai šį darbą gali

atlikti tik konkrečios lyties asmuo. Be to, kiekvienas

darbuotojas, nepriklausomai nuo jo lyties privalo gauti vienodą

užmokestį už tokį pat darbą;

2. organizuoti darbą, sukuriant darbuotojui blogesnes (geresnes)

darbo sąlygas. Šis draudimas įpareigoja darbdavį sudaryti

vienodas darbo sąlygas bei galimybes kelti kvalifikaciją, taip

pat teikti vienodas lengvatas. Be to, privalu naudoti vienodus

darbo kokybės vertinimo (atestacijos) kriterijus;

3. skirti darbuotojui drausminę nuobaudą, keisti darbo sąlygas,

perkelti į kitą darbą arba nutraukti darbo sutartį. Šiuos

pažeidimus dar plačiau reglamentuoja Darbo įstatymai;

4. persekioti darbuotoją, pateikusį skundą dėl diskriminacijos.

Tokiu atveju darbdavys privalo imtis visų priemonių, kad nebūtų

persekiojamas pasiskundęs darbuotojas. Kitaip tariant,

darbuotojas turėtų būti garantuotas, kad esant diskriminacijos

dėl lyties faktui, jis netrukdomai galės kreiptis į

institucijas, galinčias suteikti teisinę pagalbą bei apginti jo

pažeistas teises.

Diskriminacija švietimo ir mokslo įstaigose

Švietimo ir mokslo įstaigos privalo užtikrinti moterims ir vyrams

vienodas sąlygas:

1) priimant į profesinio mokymo įstaigas, aukštesniąsias, aukštąsias

mokyklas ir kvalifikacijos kėlimo kursus. Vadinasi, studijų

institucijoms nustatomas griežtas draudimas taikyti skirtingus

reikalavimus priimant mokytis bei sudaryti skirtingas stojimo sąlygas

merginoms ir vaikinams. Mokymo įstaigos neturi teisės nustatyti jokio

pobūdžio kvotų stojantiesiems į universitetus ar kitas mokyklas;

2) skiriant stipendijas bei teikiant kreditus studijoms.

3) parenkant mokymo programas. Pagal įstatymo 7 straipsnio 2 papunktį,

skirtingų mėgstamų dalykų pasirinkimo galimybių nustatymas – tai

moterų ir vyrų lygių teisių bei galimybių pažeidimas.

4) Vertinant žinias. Deja, čia lygių galimybių įstatymo taikymas yra gana

komplikuotas, nes sunku objektyviai nustatyti vertinimo teisingumą.

Tokiu atveju, matyt, būtų pakankamai pagrįsta reikalauti konkrečios

tyrimo procedūros nustatymo, procedūros, kurios pagalba būtų įmanoma

objektyviau įvertinti patį žinių vertinimą.

Be to, ššvietimo ir mokslo įstaigos pagal savo kompetenciją privalo

užtikrinti, kad mokymo programose ir vadovėliuose nebūtų diskriminacijos

dėl lyties propagavimo. T.y. reikalaujama, kad lyčių lygybė atsispindėtų

vadovėlių tekstuose, testuose ir egzaminų klausimuose.

Įstatyme taip pat nustatomi ir tam tikri apribojimai publikuojamų

skelbimų priimti į darbą ar mokytis turiniui. Skelbimas laikomas

diskriminuojančiu, jei jame nurodomi reikalavimai, suteikiantys pirmenybę

vienai iš lyčių, vėl gi išskyrus tuos atvejus, kai darbas gali būti

atliktas tik tam tikros lyties atstovo. Tokią įstatymo nuostatą dar labiau

sustiprina Valstybinės kalbos komisijos nutarimas, kuriame skelbiama, kad

apibendrintai pareigybės turi būti rašomos vyriška gimine. Be abejonės, šie

standarto reikalavimai netaikomi tokioms pareigybėms, kurių neįmanoma

išreikšti kitaip nei moteriška gimine. Tačiau tai visiškai nereiškia,kad

tokio darbo atlikti negali ir kitos lyties atstovas.

Valdžios ir valdymo institucijų privilegijos

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas numato, kad valdžios ir

valdymo institucijos pagal savo kompetenciją privalo:

1. užtikrinti, kad visuose jų rengiamuose ir priimamuose teisės aktuose

būtų įtvirtintos lygios moterų ir vyrų teisės. Lygių galimybių

kontrolierius, teikdamas išvadas dėl šio įstatymo įgyvendinimo, turi

teisę teikti ir pasiūlymus Lietuvos Respublikos valdžios bei valdymo

institucijoms dėl teisės aktų tobulinimo ir lygių teisių įgyvendinimo

politikos prioritetų.

2. rengti ir įgyvendinti programas, kurios keistų visuomenės nuostatas,

kad viena lytis pranašesnė už kitą.

3. įstatymų nustatyta tvarka remti visuomeninių organizacijų, viešųjų

įstaigų,

asociacijų ir labdaros fondų programas, kurios padeda

įgyvendinti moterų ir vyrų lygias galimybes.

Seksualinis priekabiavimas

Besivadovaudama teisėtumo, bešališkumo ir teisingumo principais,

moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba tiria skundus dėl

diskriminacijos ir seksualinio priekabiavimo. Į kontrolierių turi teisę

kreiptis kiekvienas juridinis bei fizinis asmuo, manantis, kad jo atžvilgiu

buvo taikyti minėti diskriminuojantys veiksmai, arba jis tapo seksualinio

priekabiavimo auka. Įstatymas gana sklandžiai numato skundo padavimo

tvarką, jo ištyrimo terminus bei tyrimo eigą. Deja, gana daug problemų kyla

tiriant skundus dėl seksualinio priekabiavimo. Visų pirma, priekabiavimo

atvejai yyra labai sunkiai įrodomi, kadangi dažniausiai remiamasi vien aukos

žodžiais, kurie be daiktinių įrodymų ir liudininkų parodymų negali būti

traktuojami, kaip pakankamas pagrindas nubausti tariamam priekabiautojui.

Apskritai, įstatymas neapibrėžia, kas konkrečiai turėtų būti laikoma

pakankamu įrodymu diskriminacijos ar seksualinio priekabiavimo faktui

nustatyti.

Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos duomenimis, per

metus išnagrinėjama apie 200 įvairiausių diskriminacinio pobūdžio skundų.

Dėl seksualinio priekabiavimo į tarnybą kreipiasi vos 3-5 moterys per

metus.

Kontrolierius turi pakankamai dideles galias sprendimo priėmimo

srityje visų pirma dėl to, kad jis gali nagrinėti administracines bylas bei

skirti aadministracines nuobaudas, kurių dydis siekia 4000 Lt. Įdomu, kad to

negali daryti daugelis Vakarų Europos šalių Lygybės ombudsmenų. Be to,

kontrolieriui reglamentuojama teisė kreiptis į atitinkamą asmenį ar

instituciją ir siūlyti nutraukti lygias galimybes pažeidžiančius veiksmus

ar panaikinti su tuo susijusį aktą. Tai reiškia, kad kontrolieriaus

sprendimai yra privalomo pobūdžio visoms institucijoms bei asmenims,

nepriklausomai nuo jų socialinio statuso, užimamų pareigų ar kompetencijos.

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas nesusiaurina skundų tyrimo sferos

taip, kad į ją nepatektų Prezidento, Seimo narių, Ministro Pirmininko,

valstybės kontrolieriaus bei kolegialių valdžios ir valdymo veikla. Jeigu

nustatomi nusikaltimo požymiai, kontrolierius gali priimti sprendimą

perduoti tyrimo medžiagą tardymo organams.

Taigi Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas – valstybės nuostata,

kad moterys ir vyrai turi gerbti vieni kitų vaidmenį visuomenės gyvenime.

Kiekvienas žmogus, kiekvienas visuomenės narys turi turėti vienodas teises,

nepriklausomai nuo lyties, dirbti mėgstamą darbą ir už jį gauti atlyginimą,

kuris priklausytų nuo atlikto darbo kokybės, profesinių ir dalykinių

sugebėjimų lygmens. Kiekvienas žmogus turi turėti vienodas galimybes siekti

mokslo, profesinio tobulėjimo, karjeros, dalyvauti kultūros ir meno

srityje.

Nacionalinis lygių galimybių mechanizmas

Pirmą kartą llyčių lygių galimybių problema Lietuvoje įvardinta 1994

m., kai Vyriausybėje buvo įsteigta Valstybės konsultanto moterų klausimams

pareigybės.

Remiantis Pekino pasaulinės moterų konferencijos veiksmų platforma,

1997 m. buvo parengtas ir priimtas išplėstinis Moterų pažangos programos

priemonių planas 1998-2000 metais, Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijoje įkurtas atitinkamas struktūrinis padalinys, Lietuvos

statistikos departamente įsteigtas lyčių statistikos skyrius, iš

ministerijų atstovų suformuota tarpžinybinė komisija.

1998 m. pabaigoje buvo priimtas Lygių galimybių įstatymas. 1999 m.

įsteigta Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus institucija. Lygių

galimybių kontrolieriui (ombudsmenui) Lietuvoje suteikti platūs

įgaliojimai. Tokie įgaliojimai užtikrina ypatingą lygių galimybių

kontrolieriaus padėtį net tarp panašių Šiaurės šalių institutų.

Šie pasiekimai skatina ir toliau plėtoti valstybinę lyčių lygių

galimybių sistemą.

Tikima, kad ši sistema leis Lietuvos moterims ir vyrams ne tik geriau

suprasti, kad kiekvienas valstybės pilietis, remdamasis teise į lygias

galimybes, gali ir turi rinktis tai, kas jam geriausia tiek karjeros, tiek

ir asmeninio gyvenimo srityje, bet ir praktiškai įgyvendinti savo teises.

NACIONALINIS LYGIŲ GALIMYBIŲ MECHANIZMAS

Išvados

Tačiau, kad visuomenėje būtų realiai laikomasi moterų ir vyrų lygių

galimybių principo, nepakanka vien teigiamo įstatymo leidėjų požiūrio į šią

problemą bei pakankamai gerai sutvarkyto valstybės mechanizmo, sprendžiant

su tuo susijusius klausimus. Nemažiau būtina yra formuoti visuomenės

nuostatą, kad savo prigimtinių teisių gynimas teisminiu keliu ar

administracinių priemonių pagalba yra dar viena reikšminga teisė, kuria

naudotis gali kiekvienas asmuo. Svarbu ne tik žinoti savo konstitucines

teises, naudotis jomis, bet, reikalui esant, ginti jas tiek nacionaliniu,

tiek tarptautiniu lygmeniu. Taip individai, ne tik valstybė, netiesiogiai

gali dalyvauti tobulinant nacionalinę teisės sistemą, reglamentuosiančią

teisių ir laisvių apsaugą, taip pat ir lygių galimybių srityje.

Literatūros sąrašas

1. Bruneikienė A. Lyčių lygių galimybių politikos pagrindas – Moterų ir

vyrų lygių galimybių įstatymas // Moterys Lietuvoje. – Vilnius, 2000.

– p. 29-32.

2. Kiliukienė J. Ar vyras gali būti silpnas // Respublika. – 1998,

gruodžio 12, p. 25.

3. Pilypienė S. MMoterys prieš vyrus, vyrai prieš moteris // Lietuvos

aidas. – 2002, vasario 6, p. 12.

4. Trakymienė R. Lietuvos lygių galimybių politika // Moterys Lietuvoje.

– Vilnius, 2000. – p. 7-9.

5. Žilinskis S. Gal pakaks diskriminacijos // Lietuvos aidas. – 2001,

spalio 30, p. 10.

6. Žvybienė N. Lygių galimybių ir pozitivi diskriminacija // Šiaulių

naujienos. – 2002, balandžio 11, p. 1-2.

———————–

II – asis sektorius

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

Seimo vaiko ir šeimos komitetas

Moterų parlamentarių grupė

Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Lyčių statistikos padalinys

Moterų ir vyrų lygių galimybių komisija

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Darbo rinkos ir lygių galimybių skyrius

Lyčių lygių galimybių kontrolier.

institucija

III – sis sektorius Visuom. org.

VYRIAUSYBĖ

Valstybės konsultantai

Lygios galimybės

Ryšiai su visuomene