EUROPOS SĄJUNGOS BENDROJI UŽSIENIO IR SAUGUMO POLITIKA

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

SNV 1/1 studento,

referatas

Klaipėda

2002

TURINYS

1. Įvadas. Kas yra Europos sąjunga? 3

2.1 Europos politinio bendradarbiavimo ištakos 4

2.2 Bendrosios užsienio ir saugumo politikos (BUSP) atsiradimas 4

2.3 BUSP srities išplėtimas 7

2.4 BUSP bei Europos saugumo ir gynybos politikos (ESGP) tikslai 9

2.5 Lietuva – Europos saugumo ir Gynybos politika 10

3. Europos sąjungos bendrosios užsienio ir politikos perspektyvos 11

1. ĮVADAS. KAS YRA EUROPOS SĄJUNGA?

Kasdien girdime kalbant apie Europos Sąjungą. O kas tai yra?

Europos Sąjunga – tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei ppolitinės joje dalyvaujančių šalių integracijos. Šiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 3,2 mln. kv. kilometrų, vienijanti 15 valstybių ir daugiau kaip 370 milijonų gyventojų. 1999 metų ES biudžetas siekė 86 350,4 mln. eurų, arba 362 671,68 mln. litų. Tai valstybių asociacija, siekianti savo piliečių geresnio gyvenimo užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje. Europos Sąjunga – tai didžiausias pasaulyje prekybos blokas, kuris siekia vieningos rinkos sukūrimo, kurios viduje panaikinti visi apribojimai laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui; vykdo bbendrą prekybos politiką, numatančią prekybą su trečiosiomis šalimis; vykdo bendrą politiką tokiose srityse, kaip žemės ūkis, transportas, energetika, aplinkos apsauga ir kita; kuria ekonominę ir pinigų sąjungą, numatančią vieną visai Europos Sąjungai piniginį vienetą euro. Pagrindinis Europos Sąjungos tikslas – ssukurti kuo „glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio“ (Europos Sąjungos sutartis). Kiti ES tikslai: skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę pažangą, sukuriant teritoriją be vidinių sienų, stiprinant socialinę ir ekonominę sanglaudą, įsteigiant ekonominę ir valiutų sąjungą su vieninga valiuta; ginti jos interesus tarptautinėje arenoje, ypač įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP), įskaitant bendros gynybos politikos plėtojimą, vedantį į bendrą gynybą; stiprinti jos valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, įvedant ES pilietybę; plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisėsaugos ir vidaus reikalų srityse; pilnai laikytis acquis communautaire (ES teisės sistema) ir jos papildymų.

Europos Sąjungą sudaro 15 valstybių narių: Airija, Austrija, Belgija, Danija, Graikija, Ispanija, Italija, Didžioji Britanija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Vokietija.

Europos Sąjungą sudaro penkios ppagrindinės institucijos – Europos viršūnių taryba ir Europos Sąjungos Taryba (Taryba), Europos Komisija (Komisija), Europos Parlamentas, Teisingumo Teismas ir Audito Rūmai. Kitos ES institucijos:, Europos centrinis bankas, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, Europos investicijų bankas, Pirmosios instancijos teismas, Ombudsmenas.

ES Valstybių narių piliečiai kartu yra ir ES piliečiai. Tai reiškia, kad ES pilietis gali: nevaržomai judėti ir apsigyventi bet kurioje ES valstybės narės teritorijoje; dirbti ir mokytis bet kurioje ES valstybėje narėje; balsuoti ir kandidatuoti tiek vietiniuose, tiek visos ES mastu rrinkimuose toje šalyje, kurioje jis gyvena; būti ginamas diplomatinių ir konsulinių kiekvienos valstybės narės atstovybių; dalyvauti Europos Parlamento, išreiškiančio visų ES piliečių interesus, rinkimuose, teikti peticijas.

Europos Sąjunga turi savo biudžetą, kurio lėšomis finansuojama visa ES veikla. Biudžetas yra bendras visoms Europos Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms, o jo lėšos skiriamas bendriems ES tikslams bei interesams pasiekti. Jis sudaromas remiantis keturiais finansavimo šaltiniais: muito mokesčiais už prekes, įvežamas į Europos Sąjungos teritoriją; rinkliavos už importuojamą žemės ūkio produkciją; dalis visose valstybėse narėse iš pridėtinės vertės mokesčio gautų įplaukų (42% visų išteklių); dalis valstybių narių bendro nacionalinio produkto įnašų (40% visų biudžeto lėšų). Įnašai nuo bendro nacionalinio produkto kiekvienai valstybei narei – apie 0,5%.

Taigi, vienas iš Europos Sąjungos tikslų – ginti jos interesus tarptautinėje arenoje, įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP).

2.1 EUROPOS POLITINIO BENDRADARBIAVIMO IŠTAKOS

Europos Sąjungos istorijos pradžia sietina su trimis Europos bendrijomis: 1951 m. Paryžiuje įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija, 1957 m. Romoje įsteigta Europos atominės energetikos bendrija ir Europos ekonomine bendrija. 1967 m. liepos 1 d. visoms trims bendrijoms įsteigus bendras institucijas, imtas taikyti „Europos Bendrijų“, arba „Europos Bendrija“, terminas. „Europos Sąjungos“ terminas oficialiai imtas taikyti nuo 1993 m. 1992 m. vasario 7 d. pasirašius Mastrichto sutartį ((sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.) iki tol vartojamas „Europos Bendrijos“ terminas buvo pakeistas „Europos Sąjungos“ terminu. Pagal Mastrichto sutartį, Europos Sąjungą sudaro trys sudedamosios dalys (ramsčiai): Europos Bendrijos (Europos anglių ir plieno bendrija, Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija (Euratomas), bendroji užsienio ir saugumo politika, bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse.

Gilėjant Europos integracijos procesams, ES (EB) iš ekonominės sąjungos virto taip pat ir politine sąjunga, kuri, įgyvendindama ir gindama savo interesus, turi vykdyti tam tikrą užsienio ir saugumo politiką, kuri laikui bėgant neišvengiamai turėjo įgyti ir gynybinį dėmenį (kas ir buvo numatyta Mastrichto sutartyje).

2.2 BENDROSIOS UŽSIENIO IR SAUGUMO POLITIKOS (BUSP) ATSIRADIMAS

Kaip rašo K. Maniokas ir E. Sinkevičius savo to paties pavadinimo straipsnyje, bendroji užsienio ir saugumo politika (angl. common foreign and security policy) – Europos Sąjungos sutarties įtvirtinta ypatinga ES valstybių narių bendradarbiavimo forma, kuria siekiama: tausoti Sąjungos bendrąsias vertybes, pamatinius interesus ir nepriklausomybę; visais galimais būdais stiprinti Sąjungos ir jai priklausančių valstybių saugumą; saugoti taiką pasaulyje ir stiprinti tarptautinį saugumą; skatinti tarptautinį bendradarbiavimą; plėtoti ir stiprinti demokratiją bei įstatymo galią, gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves. Saugumo politikos srityje ES valstybės numato, kad ateityje ES turėtų identifikuoti specifinius Europos gynybos poreikius ir sukurti bendrą gynybos ppolitiką, o Vakarų Europos Sąjungos organizacija turėtų būti palaipsniui inkorporuota į ES. Tačiau kol kas šioje srityje ES valstybės jokių konkretesnių įsipareigojimų nėra prisiėmusios.

Neretai ES bendroji užsienio ir saugumo politika (BUSP) yra vadinama antruoju Europos Sąjungos ramsčiu, taip pabrėžiant esminį jos skirtumą nuo pirmojo ramsčio, t. y. Europos Bendrijų. Europos Bendrijų kompetencijai priskirti reikalai tvarkomi taikant viršvalstybinio reguliavimo metodą, o BUSP – tai išimtinis tarpvyriausybinis bendradarbiavimas. Čia negalima bendrų sprendimų priimti balsų dauguma, taip pat negalima priimti tokių teisės aktų, kurie galiotų visose ES valstybėse, čia neveikia Teisingumo Teismo jurisdikcija.

BUSP buvo įsteigta kitos ligi tol EB valstybių taikytos tarpvyriausybinio bendradarbiavimo užsienio politikos srityje sistemos, t. y. Europos politinio bendradarbiavimo (EPB), pagrindu. EPB pradžia galima laikyti 1969 m., kai Hagoje EB valstybių vadovai nusprendė, be Bendrijų, sukurti atskirą tarpvyriausybinio bendradarbiavimo sistemą, padėsiančią geriau koordinuoti EB valstybių užsienio politiką.

Iš pradžių pagrindiniai EPB sistemos elementai buvo du kartus per metus vykdavę užsienio reikalų ministrų susitikimai, kuriuos rengė specialiai tam reikalui įsteigtas Politinis komitetas, sudarytas iš atitinkamų užsienio reikalų ministerijų politikos departamentų direktorių. Jis rengė ministrų susitikimus ir galėjo sudaryti darbo grupes atskiriems klausimams nagrinėti. Kadangi EPB nepriklausė Bendrijų kompetencijai, tai Bendrijų institucijos – Komisija, Asamblėja (vėliau tapusi Europos Parlamentu) ir kt. –

EPB praktiškai nedalyvavo.

EPB sistema palaipsniui evoliucionavo. Radikalių pokyčių nebuvo, tačiau plėtėsi praktinio bendradarbiavimo formos ir priemonės. Taip pat buvo nustatyti ir oficialūs ryšiai tarp EPB ir Bendrijų institucijų. Nuo 1974 m. vasaros užsienio reikalų ministrų susitikimai dėl EPB jau nevykdavo atskirai, nes jie tapo Bendrijų Tarybos susitikimų dalimi. 1977 m. buvo nustatyta valstybių trejeto schema, vadinamoji troika. Troiką sudarė EB Tarybai tuomet pirmininkavusi valstybė narė, prieš ją pirmininkavusioji ir po jos pirmininkausiančioji. Ši sistema užtikrino bendrų ar koordinuotų užsienio ppolitikos veiksmų tęstinumą. Pagaliau 1987 m. įsigaliojusiu Suvestiniu Europos aktu EPB buvo įformintas ir įteisintas kaip atskira EB valstybių tarpvyriausybinio bendradarbiavimo sritis. Taigi jau tuomet atsirado savotiškas EB valstybių bendradarbiavimo antrasis ramstis.

1993 m. įsigaliojusi Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis EPB išplėtojo į BUSP. Kaip ir Europos Bendrijos bei bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse, BUSP tapo sudedamąja ES struktūros dalimi, jos antruoju ramsčiu. Pagal Mastrichto sutartį BUSP yra grindžiama tarpvyriausybiškumu, todėl bendriems sprendimams priimti reikalingas vieningumas. BUSP veiksmingumui užtikrinti Mastrichto sutartyje yyra numatytos dvi pagrindinės BUSP įgyvendinimo priemonės: bendra pozicija ir bendras veiksmas, kuriuos ES valstybės gali pareikšti arba imtis išvien įgyvendinti konkrečiu užsienio politikos klausimu. Sutartyje taip pat apibrėžta ir sprendimų priėmimo šioje srityje tvarka, detaliai nustatanti bendrų pozicijų ir bbendrų veiksmų priėmimo taisykles.

Pagrindines BUSP gaires bendru sutarimu nustato Europos viršūnių taryba. Ji gali pareikšti, kad kuriuo nors klausimu ES turi imtis bendrų veiksmų. Taip gali atsitikti tuomet, kai tam tikru momentu prireikia ginti bendrus Sąjungos interesus (pvz., valstybių pripažinimas ir diplomatinių santykių užmezgimas, politinių ar ekonominių sankcijų taikymas, finansinė ar humanitarinė parama, ginklų eksporto ar ginkluotės kontrolė ir pan.). Tačiau Mastrichto sutartyje šios sritys nėra apibrėžtos. Iškilus reikalui jas apibrėžia pati Europos viršūnių taryba, kuri nurodo ir veiklos gaires. Konkrečius veiksmus nustato ir jų taikymo klausimą sprendžia Taryba (paprastai užsienio reikalų ministrai). Sprendimai turi būti priimti vieningai, tuomet gali būti veikiama visos ES vardu, išskyrus retus atvejus, susijusius su priimtų sprendimų įgyvendinimu. Europos Komisija tiesiogiai dalyvauja BUSP. Europos viršūnių ttarybos arba Tarybos nurodymu ji rengia pasiūlymus ar veiksmų planus, dėl kurių balsuoja Taryba, bet ji gali ir pati inicijuoti pasiūlymus. Komisija taip pat nuolat informuoja Europos Parlamentą apie ES veiksmus BUSP srityje. Europos Parlamentas tiesiogiai BUSP nedalyvauja, tačiau, nuolat gaudamas informaciją, gali aptarti vykdomą politiką ir priimti rezoliucijas.

K. Manioko ir E. Sinkevičiaus manymu, iš esmės sutariama, kad BUSP rezultatai buvo menkesni nei tikėtasi. Po Mastrichto sutarties įsigaliojimo 1993 m. lapkričio 1 d. maždaug per ketverius metus bendrų veiksmų buvo iimtasi dešimtyje sričių: dėl buvusios Jugoslavijos, dėl Pietų Afrikos, dėl padėties Didžiųjų ežerų regione Afrikoje, dėl Artimųjų Rytų taikos proceso, dėl branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, dėl Rusijos parlamento rinkimų stebėjimo, dėl Pietų Korėjos ir dvejopo naudojimo prekių ir kt. Atskirai vertėtų paminėti bendrą veiksmą dėl Europos stabilumo pakto. Tai buvo ES BUSP veiksmas, skirtas Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybėms. Europos stabilumo pakto idėją 1993 m. iškėlė Prancūzija, būtent tuometinis Prancūzijos ministras pirmininkas Eduaras Baladuras (Edouard Balladur), tad kartais ši iniciatyva vadinama Baladuro paktu. Jos tikslas – paskatinti VRE valstybes išspręsti tarpusavio santykius temdančias mažumų ir sienų problemas. Tuomet vyko karas buvusioje Jugoslavijoje, ir šios problemos buvo laikomos pagrindine grėsme Europos stabilumui. Šis ES BUSP bendras veiksmas paskatino pasirašyti kelias geros kaimynystės sutartis tarp VRE valstybių, praktinėmis priemonėmis spręsti mažumų problemas ten, kur jų buvo, tačiau vis dėlto praktinių rezultatų būta ne tiek jau daug.

Taigi kol kas ES BUSP bendros pozicijos ir bendri veiksmai tarptautinės politikos plėtrai lemiamos reikšmės neturėjo, nes dėl svarbiausių tarptautinių problemų ES valstybių pozicijos vis dėlto išsiskirdavo, ir ES neįstengdavo vieningai priimti kardinalių ir greitų sprendimų tuomet, kai jų labiausiai reikėdavo. Bene didžiausia BUSP nesėkme laikoma ES veikla buvusioje Jugoslavijoje. ES nesuvaidino lemiamo vaidmens sprendžiant ir AArtimųjų Rytų problemas, nesugebėjo vykdyti vienodos politikos Irako atžvilgiu. Turbūt svarbiausia BUSP neefektyvumo priežastimi reikėtų laikyti pagrindinių ES diplomatijos subjektų, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos, nesugebėjimą vykdyti vienodą politiką, o tą savo ruožtu sąlygoja šių šalių siekis tarptautinėje politikoje išlaikyti nacionalinį identitetą, kuris paprastai remiasi įvairiais interesais ir įvairiomis nacionalinės užsienio politikos tradicijomis. BUSP reforma buvo viena svarbiausių temų 1996–1997 m. vykusioje tarpvyriausybinėje Mastrichto sutarties peržiūros konferencijoje.

2.3 BUSP SRITIES IŠPLĖTIMAS

1999 m. įsigaliojusioje modifikuotoje ES (Amsterdamo) sutartyje BUSP sritis yra išplėsta, todėl BUSP įgijo naujų priemonių:

• vadinamąjį konstruktyvųjį (pozityvųjį) susilaikymą, kai nepageidaujanti dalyvauti bendruose BUSP veiksmuose ES valstybė galės susilaikyti per balsavimą ir atsisakyti jame dalyvauti, kartu neblokuodama daugumos ES narių iniciatyvos,

• bendrąją strategiją, kuri praplės bendros pozicijos priemonę ir leis Europos viršūnių tarybai suformuluoti tikslą, būdus ir priemones jam įgyvendinti.

• sustiprintos struktūros, padėsiančios pirmininkaujančiai valstybei atstovauti ES. Siekiant šio tikslo padidinti Tarybos generalinio sekretoriaus įgaliojimai – jis taps BUSP vyriausiuoju įgaliotiniu.

• numatyta įsteigti specialų užsienio politikos planavimo padalinį.

• tobulinamas sprendimų priėmimo mechanizmas – kvalifikuoto balsavimo procedūra bus taikoma ir priimant sprendimus, kuriais įgyvendinama Europos viršūnių tarybos vieningai patvirtinta bendroji strategija, bendras veiksmas ar bendra pozicija.

Naujojoje sutartyje tarp ES veiklos sričių paminėta ir ES galimybė dalyvauti humanitarinėse bei gelbėjimo, taikos ppalaikymo bei taikos kūrimo operacijose, taip pat išliko Mastrichto sutarties nuostata, patvirtinanti ketinimą ilgainiui į ES integruoti Vakarų Europos Sąjungą. BUSP pradedama pildyti Europos saugumo ir gynybos ar tiesiog gynybos politika. Kaip mano E. Buračas, visos trys politikos vis labiau ima persipinti, todėl visai natūralu kalbėti apie jas kaip tris vienos politikos aspektus.

Kokie yra svarbiausi ligšioliniai ES užsienio, saugumo ir gynybos politikos rezultatai? E. Buračas mano, kad jų yra du. Pirma, ES šalys sugeba daugeliu (nors toli gražu ne visais) klausimų užimti daugiau ar mažiau vieningą poziciją – ypač ryškiai tai matosi Jungtinėse Tautose. Antras svarbus, gal net labiau ryškus rezultatas – pradėti kurti tos politikos įgyvendinimo kariniai instrumentai, visų pirma Greitojo reagavimo pajėgos.

1999 m. gruodžio mėn. Europos Sąjungos (ES) susitikime Helsinkyje ES valstybės įsipareigojo iki 2003 m. sukurti 60 tūkst. dydžio krizių valdymo pajėgas. Tai leistų ES šalims vykdyti vadinamąsias „Petersbergo“ užduotis – atlikti „humanitarines gelbėjimo operacijas, palaikyti taiką bei kariniams daliniams dalyvauti valdant krizes ir įvedant taiką“.

Daugelis apžvalgininkų Europos saugumo ir gynybos politikos suaktyvėjimą ir konkretų ES įsipareigojimą kurti Europos krizių valdymo pajėgas sieja su Balkanų krizių Bosnijoje–Hercegovinoje ir Kosove pamokomis. Bosnijos–Hercegovinos ir Kosovo patirtis privertė Europos šalis, visų pirma, Didžiąją Britaniją ir Prancūziją, padaryti išvadą, kad

reikalingas naujas „darbo pasidalijimas“ tarp Europos NATO šalių ir JAV, o Europos Sąjungai reikia sugebėti valdyti krizes, jei NATO ir JAV atsisakytų dalyvauti galimoje krizių valdymo operacijoje.

Kosovo krizė ypač aiškiai parodė, kad JAV ir jos Europos partnerių krizių valdymo pajėgumai ir gebėjimai reaguoti į krizes yra labai nevienodi. Kaip straipsnyje „Europos saugumo ir gynybos politika“ rašo A. Žulys, JAV atliko 85% bombardavimo operacijų Kosovo krizės metu, o europiečiai Kosove nebuvo pasirengę atlikti didesnių veiksmų. Svarbu pažymėti, kad dabar ES šalių įįnašas į saugumo palaikymą Balkanuose yra žymus: 80% dislokuotų karinių pajėgų ir finansavimo, suteikto taikai palaikyti Balkanuose, yra europietiškos kilmės. Su karinėmis pajėgomis, kurias sudaro 1–9 mil. žmonių ir su gynybos biudžetu, siekiančiu apie 137 mlrd. JAV dolerių, Europos Sąjunga turi galimybes iki 2003 metų užbaigti formuoti Europos krizių valdymo pajėgas.

2000 m. lapkričio mėn. Paryžiuje įvykusi Pajėgų formavimo konferencija parodė, kad ES šalys sugebėjo kiekiniu aspektu visiškai įgyvendinti užsibrėžtą tikslą – sukurti europines krizių valdymo pajėgas: surinkta daugiau kaip 100 ttūkst. žmonių, maždaug 400 lėktuvų ir 100 laivų. Tačiau indėlių analizė rodo, kad kai kurių rūšių pajėgos turi būti stiprinamos tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Pačioms reikliausioms užduotims (pvz. kariaujančių pusių išskyrimas) įgyvendinti būtinas geresnis karinių pajėgų prieinamumas (availability), išskleidžiamumas (deployability), iišlaikomumas (sustainability) ir sąveika (interoperability). Teigiamas ženklas yra tas, kad visų šių problemų sprendimų ieškoma ES bendradarbiaujant su NATO.

2.4 BUSP BEI EUROPOS SAUGUMO IR GYNYBOS POLITIKOS (ESGP) TIKSLAI

Pagal E. Nekrašą, pačiu bendriausiu pavidalu BUSP bei Europos saugumo ir gynybos

politikos (ESGP) tikslai yra aiškūs – ES turėtų tapti svarbiu tarptautinių santykių subjektu, sugebančiu aiškiai identifikuoti savo interesus, gebančiu juos reikšti ir ginti įvairiomis – politinėmis, ekonominėmis ir karinėmis priemonėmis. Lisabonoje ES užsibrėžė labai ambicingą uždavinį – per maždaug dešimt metų tapti pasaulio ekonomikos lydere. Turėdama didžiausią vidaus rinką ir palyginti gerą (nors dar neprilygstantį amerikietiškajam) mokslinį–techninį potencialą, ES gali viltis šį uždavinį įvykdyti. O pasaulyje galinti ekonomiškai pirmauti ir vis labiau besiintegruojanti valstybių sąjunga turi vykdyti ir jos ekonominę reikšmę iir įtaką atitinkančią pakankamai ryžtingą ir efektyvią užsienio, saugumo ir gynybos politiką, kuri būtų nulemta ES interesų ir siekių, o ne kitų šalių – pasaulinių galios centrų, tokių kaip JAV, politinių ir ekonominių interesų.

Vis dėlto tikrieji ES tikslai BUSP ir ESGP srityje (oficialiuose dokumentuose jie formuluojami aptakiau) yra daug labiau iškilūs nei kol kas pasiekti rezultatai. Vertinant tikslų realumą, reikia atsižvelgti, aišku, į tai, kad ES(EB) raida per pastaruosius dešimt metu buvo labai dinamiška. Ypač sparti ji buvo naujų ES uuždavinių formulavimo požiūriu. Todėl ligšioliniai palyginti kuklūs BUSP ir ESGP vykdymo rezultatai neturėtų būti laikomi toli siekiančių tikslų nerealumo įrodymu. Nagrinėjant tų tikslų realumo klausimą svarbiau, matyt, aptarti veiksnius, galinčius kliudyti įgyvendinti planingą, nuoseklią ir ryžtingą užsienio ir saugumo politiką ir kurti efektyvią Europos gynybos sistemą. Tuos veiksnius E. Nekrašas sąlygiškai dalija į vidinius ir išorinius.

Svarbiausiu iš išorinių yra JAV pozicija. Būdama vienintele likusia supervalstybe (nors kai kurie specialistai pabrėžia, kad šiuolaikinis pasaulis nėra, griežta to žodžio prasme, grynai vienpolis), JAV nėra suinteresuota tuo, kad lig šiol jaunesniojo brolio faktiniu statusu tenkinusi Europa taptų lygiaverčiu, o kai kuriais atžvilgiais gal net šiek tiek Jungtines Valstijas pranokstančiu partneriu, kuris kartais galėtų trukdyti įgyvendinti grynai JAV nacionaliniais interesais grindžiamos JAV užsienio politikos tikslus.

JAV ir ES požiūris į tarptautinio saugumo problemas ir ypač į jų sprendimo būdus nėra vienodas. Konkrečiai, JAV daug labiau linkusi naudoti jėgos politiką, taip pat ir tais atvejais, kai europiečiai mano, kad diplomatinės galimybės ir politinės konfliktų sprendimo priemonės nėra visiškai išnaudotos. JAV ir ES pozicija iš dalies skiriasi priešraketinės gynybos sistemos kūrimo, santykių su Rusija, politikos Artimuosiuose Rytuose, aplinkos apsaugos ir kitais klausimais.

Europos Sąjunga, vykdydama savo užsienio, saugumo ir ypač gynybos politiką kol kas labai priklauso nuo JJAV. Ir ne tik nuo JAV politinės valios ir siekio bendradarbiauti, o ne diktuoti, bet ir nuo JAV karinės galios, konkrečiai nuo tų NATO resursų, kuriais de facto disponuoja ar kuriuos bent jau kontroliuoja JAV. Netgi vykdydama bent kiek rimtesnes Petersbergo tipo operacijas ES kol kas realiai negalėtų išsiversti be NATO resursų, o tai reiškia, kad operacijoms, kurioms JAV nepritartų, tie resursai nebūtų skiriami.

Nors šiandien ES kalbama, kad tik dalį humanitarinių, taikos palaikymo ir krizių valdymo operacijų ES galėtų atlikti nesinaudodama NATO resursais, galima pakankamai užtikrintai prognozuoti, kad ši dalis laikui bėgant didės. Jeigu ES sėkmingai vykdys savo planus, susijusius su Greitojo reagavimo pajėgų kūrimu, ypač žvalgybos ir transporto, o taip pat de facto nepriklausomo karinio planavimo ir vadovavimo srityje, tai jau po kelių metų ES gali tapti palyginti rimta savarankiška karine jėga.

ES siekia ateityje vykdyti savo BUSP ir ESGP vis mažiau ir mažiau remdamasi JAV. Tačiau svarstant Europos ateitį reikia kelti ir kitą klausimą: ar ES tikrai sugebės sukurti savarankiškus karinius BUSP ir ypač ESGP įgyvendinimo instrumentus. Aptariant šį klausimą, nuo išorinių veiksnių, galinčių kliudyti formuoti ir įgyvendinti nuoseklią ir ryžtingą užsienio, saugumo ir gynybos politiką, aptarimo tenka pereiti prie vidinių kliuvinių analizės. Pastaruosius, savo ruožtu, galima sąlygiškai padalinti įį materialinius ir politinius.

Savarankiškų gynybos pajėgų, galinčių bent Petersbergo uždavinių srityje vykdyti operacijas nesinaudojant NATO pajėgumais, sukūrimas yra nepigus malonumas. Siekiant šio tikslo būtina, atrodo, didinti ES šalių karinius biudžetus, ko kai kurios šalys ir ypač didžiausia ES šalis – Vokietija – nelabai nori daryti. Todėl toli siekiančių ambicijų ir planų įgyvendinimas gali žlugti dėl banalaus finansinių lėšų trūkumo. Tačiau čia reikia pastebėti, kad dauguma ES šalių, ypač tos, kurios neturi profesionalios kariuomenės, gynybos biudžeto lėšas panaudoja – atsižvelgiant į gerokai pakitusius ginkluotųjų pajėgų uždavinius – labai neefektyviai. Iš inercijos teritorinei gynybai skiriama perdaug dėmesio ir didesnę dalį lėšų „pravalgo“ palyginti didelės, šauktinių pagrindu komplektuojamos, nepakankamai mobilios ir prastokai (pagal šiuolaikinius standartus) ginkluotos armijos. Petersbergo tipo misijoms vykdyti būtina profesionali kariuomenė. Racionalizuojant gynybai skirtų lėšų panaudojimą, efektyvias ES Greitojo reagavimo pajėgas galima sukurti ir pernelyg nedidinant ES šalių gynybos biudžetų.

2.5 LIETUVA – EUROPOS SAUGUMO IR GYNYBOS POLITIKA

Atsižvelgiant į tai, kad jau 2004 m. pradžioje Lietuva gali tapti pilnateise ES nare, ESGP taip pat taps neatsiejama Lietuvos saugumo ir užsienio politikos dalimi. ESGP iš esmės yra viena iš Europos integracijos proceso dalių, todėl, be abejones, ES vaidmuo sprendžiant Europos saugumo klausimus tik stiprės.

A. Žulys mano, jog geopolitiškai esančiai gan nepatogioje

padėtyje Lietuvai ir toliau bus svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp ESGP plėtros ir transatlantinio ryšio stiprinimo. Lietuva turėtų siekti, kad ESGP nebūtų vykdoma silpninant transatlantinius santykius ir JAV pamažu išstumiant iš Europos saugumo reikalų tvarkymo. Greičiausiai to neturėtų atsitikti, nes nuo JAV ir Europos aljanso išsaugojimo ir gebėjimo bendrai reaguoti į iškylančias grėsmes (nebūtinai karines) globalizacijos laikmetyje, iš esmės priklausys Šiaurės Amerikos ir Europos šalių, tarp jų ir Lietuvos, gerbūvio saugumas ir klestėjimas.

E. Nekrašas mano, kad Lietuva neturėtų palaikyti idėjos, kad EES Taryba būtų transformuota į antruosius Europos parlamento rūmus. Einant šiuo keliu mažų valstybių poveikis ES sprendimams, taigi ir jos vykdomai BUSP ir ESGP neabejotinai sumažėtų, nes jos netektų tiesioginės įtakos vykdomosios valdžios srityje (tarus, kas lyg ir natūralu, kad antrieji Europos parlamento rūmai įgaliojimų šioje srityje neturėtų). Lietuvai netikslinga būtų remti ir pernelyg didelių galių suteikimą Europos parlamentui, nes jame didžiųjų valstybių įtaka (bent jau skaitine išraiška) yra daug ryškesnė negu Taryboje. Tai, kad Vokietija Nicoje sutiko, kad jos bbalsų skaičius Taryboje išliktų toks pats kaip Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Italijos buvo aiškus (ir ne pirmas) signalas, kad ji sieks didinti Europos parlamento galią, kuriame ji turi daugiausiai vietų.

Tai nereiškia, kad ginče tarp federalistų ir tarpvyriausybininkų Lietuva turėtų besąlygiškai ppalaikyti tarpvyriausybinio ES veikimo metodo šalininkų pozicijas. ES jau seniai peržengė tarpvyriausybinio (ar tarpvalstybinio) bendradarbiavimo pagrindu egzistuojančios tarptautinės organizacijos rėmus ir šio proceso neįmanoma sustabdyti. Stipri Europa – tai federacinė Europa. Kalbos apie Europą kaip „nacionalinių valstybių federaciją“ mums kelia ne pačias geriausias asociacijas, susijusias su Lietuvos istorija. Tačiau sunku įsivaizduoti ES, siekiančią tapti labiausiai konkurencinga ir dinamiška ekonomine jėga pasaulyje, ES, kuri iš tikrųjų vykdo (o ne tik kalba apie) BUSP ir ESGP, be labiau išplėtoto federacinio komponento. Grynai tarpvyriausybinio metodo pagrindu veikianti ES aiškios, ryžtingos ir efektyvios užsienio, saugumo ir gynybos politikos vykdyti nesugebės. Kitas klausimas – kokios geografinės ribos, kuriose ES siekdama apibrėžtų užsienio politikos tikslų, kad ir taikos užtikrinimo, turėtų ar galėtų savarankiškai vykdyti aktyvias, taip ppat ir karines, operacijas. Šiuo klausimu buvusių kolonijinių ir kolonijų neturėjusių Europos valstybių požiūriai, matyt, nesutaps ir Lietuvai vertėtų pasisakyti už minimalistinį „ES atsakomybės sferos“ variantą.

3. EUROPOS SĄJUNGOS BENDROSIOS UŽSIENIO IR POLITIKOS PERSPEKTYVOS

Pagal E. Nekrašą, ESGP yra labai dinamiškas procesas, turintis daugybę klausimų, kurie laukia atsakymų. Išlieka esminis klausimas, ar ES šalys norės rizikuoti panaudoti jėgą. siekiant išspręsti tarptautines problemas, ir ar ES šalių lyderiai sugebės greitai veikti ir susitarti dėl bendrų veiksmų krizės metu? Ar iškilus krizei, ES ssugebės suderinti penkiolikos, o po tam tikro laiko ir didesnio ES šalių skaičiaus skirtingus užsienio politikos interesus ir nuomones? Ar visais atvejais ES sieks Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos mandato ES operacijoms įteisinti?

Kol kas lieka visiškai neapibrėžta ES krizių valdymo pajėgų galimo veikimo erdvė, pvz., ar ES krizių valdymo pajėgų misijai būtų suteiktas politinis mandatas veikti, tarkim, iškilus krizei buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje? Koks bus Rusijos vaidmuo ESGP? Kol kas Rusija pritaria Europos pajėgų kūrimo projektui, kaip galimai atsvarai NATO ir JAV įtakai tvarkant Europos saugumo reikalus.

Ar stiprėjant ESGP ir tuo pačiu Vokietijos įtakai jai, Vokietija nesieks naujai nustatyti ES saugumo politikos santykius su Rusija, kas galėtų apriboti Lietuvos, Latvijos ir Estijos teisę laisvai pasirinkti gynybos aljansą savo saugumui užtikrinti?

Gal ES apsiribos tik politinės atsakomybės ir „darbo“ iš NATO perėmimu kurioje nors vienoje iš vykstančių taikos įvedimo operacijų Balkanuose, pvz., Bosnijoje–Hercegovinoje?

Neaišku, ar didžiosios ES šalys, pvz., Prancūzija ir Didžioji Britanija, nesieks panaudoti bendras ES krizės valdymo pajėgas krizei slopinti tuose regionuose, kurie tradiciškai ir istoriškai buvo tų šalių įtakoje, pvz., Šiaurės ar Vidurio Afrikoje?

Kitas svarbus klausimas, norint sėkmingai įgyvendinti visus užsibrėžtus tikslus, yra ES šalių išlaidų gynybai didinimas. Daugumos ES šalių, tarp jų ir Vokietijos, visuomenė ir politikai yra linkę mažinti iišlaidas gynybai, o mobilių ir gerai parengtų krizių valdymo pajėgų bei jų greito transportavimo, aprūpinimo ir žvalgybos pajėgumų sukūrimas reikalauja nemažai finansinių investicijų.

Kai kas teigia, kad tik Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politika bei bendri Europos šalių saugumo interesai bus pagrindiniai argumentai, kurie turėtų įtikinti ES šalių politikus skirti daugiau išlaidų gynybai. Problema yra ta, kad ES šalių visuomenes sunku yra įtikinti, kad pasibaigus Šaltajam karui vis dar reikia didinti išlaidas gynybai, kurios dabar daugiausia reikalingos ne teritorinei šalies gynybai, bet galimiems veiksmams vykdyti už ES (taip pat ir NATO) valstybių teritorijų ribų.

Tačiau svarbiausias veiksnys, kuris lems sėkmingą BUSP ir ESGP, bus, be abejo, ES sugebėjimas reformuotis taip, kad ji gebėtų aiškiau nei iki šiol artikuliuoti ir sėkmingiau realizuoti savo siekius. Čia tenka paliesti ES institucinės sandaros ir ES funkcionavimo teisinės bazės klausimus.

ES išsirutuliojo iš Europos bendrijų, kurios buvo kuriamos daug siauresnių uždavinių sprendimui. Todėl nieko keisto, kad ES institucinė sąranga nėra pakankamai pritaikyta naujų uždavinių, kuriuos ES pati sau kelia, sprendimui. ES teisinė bazė nėra skaidri – eiliniam ES piliečiui kokia nors Nicos sutartis yra sunkokai suprantamas dokumentas, nes faktiškai ji tėra ankstesnių sutarčių ir kitų ES teisės aktų papildymas. Santykius tarp Tarybos ir Komisijos, ir taip komplikuotus, ppadarė dar sudėtingesniais ES Aukštojo atstovo Bendrajai užsienio ir saugumo politikai posto įvedimas. ES, matyt, neišsivers be savo konstitucijos, kuri padarytų ES teisinį pagrindą aiškesnį, o funkcionavimą – efektyvesnį.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Kas yra Europos Sąjunga? Vedamasis. Žemaičių žemė, 2002/1

2. Lietuvos informacijos institutas, Europos Sąjungos bendroji užsienio ir saugumo politika -Europos Sąjungos iki šių dienų bendrosios politikos kryptys. Vilnius, 2001

3. Maniokas Klaudijus ir Sinkevičius Evaldas, Neatsakyti klausimai. Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas. Vilnius, 1999

4. Nekrašas E., Europos Sąjungos užsienio, saugumo ir gynybos politikos perspektyvos. http://www.urm.lt/data/3/LF618133119_Nekraso.doc

5. Žulys Audrius, Europos saugumo ir gynybos politika. Nato žinios, 2001/6