Filosofija

Kūryba – tai įvairiausia żmonių kultūrinė veikla. Pastaruoju metu vis labiau įsitikinama kūrybiškumo svarba moksliniame pażinime bei technikoje. Stokojant kūrybiškumo, negali būti vaisinga nei politinė, nei ekonominė veikla, žmonės negali doroviškai samonėti tobulinti savo tarpusavio santykius.

Kūrybinei veiklai yra būdinga laisvė nuo išorinės (gamtinės ar

socialinės) būtinybės. Kūryba kyla ne iš išorinės, o iš subjektyviosios paties kūrėjo būtinybės. Dėl to kūryba visada pasiżymi savaimingumu, spontaniškumu, jos rezultatuose atsispindi kūrėjo individualybė, jo subjektyvumas.

Kūrybiškumu pasiżymi ir tokia savita dvasinės żmonių kultūros sritis, kkaip filosofija. Filosofija yra savitas kultūros reiškinys, tai tam tikra, savita pażinimo rūšis.

Viena iš seniausių żmonų kultūros sričių, filosofija, buvo kuriama ir vystoma tūkstantmečiais. Vis dėl to tiksliai paaiškinti, kas yra filosofija, turint galvoje jos istorinės raidos sudėtingumą bei prieštaringumą, ir šiandien nėra paprasta. Visais laikais pavieniai mąstytojai ir ištisos jų mokyklos svarbiausiomis laikė skirtingas problemas, ne vienodai jas sprendė, vadovavosi skirtingais metodais. Skirtingai jie suprato ir pačią filosofiją, jos objektą, specifiką visuomeninę paskirtį. Skirtingų nuomonių šiais klausimais llaikosi ir šiuolaikiniai mąstytojai. Toks nuomonių nevienodumas nėra mąstytojų savivalės rezultatas. Tą nevienodumą nulemia mąstytojo individualybę, istorinę bei kultūrinę jo gyvenimo aplinka. Tačiau tai dażnai nulemia ir filosofijos objekto savitumas.

Skirtingos mokslo šakos kelia sau tikslą pażinti įairius tikrovės reiškinius, tt. y. siekia paaiškinti jų tarpusavio priklausomybę, prieżastis, struktūrą, dėsningumus, nusakyti, kokie jie yra objektyviai, “ patys savaime „, maksimaliai eliminuojant tyrėjo individualų ir istorinį subjektyvumą. Objektyvių sąlygų, priežasčių bei dėsningumų pożiūriu żmonės stengiasi pażinti ne tik aplinkos daiktus, bet ir save pačius. Jie pażįsta save kaip gamtos dalį, kaip objektyvių prieżasčių sąlygojamą gyvą būtybę, kaip objektą tarp objektų. Tačiau żmonės pażįsta save ir kaip aktyvų, santykiškai laisvą, kūrybišką subjektą, kuris sąmoningai nusistatytais tikslais pakyla virš gamtinio determinizmo ir, juo remdamasis, kuria savitą, żmogišką, kultūrinį determinizmą. Dėl to ir tikrovę żmonųs pażįsta ne vien kaip išorinės būtinybės viešpatiją, bet ir kaip aktyvios, laisvos, pertvarkančios savo veiklos, savo istorinių tikslų, savo kūrybinių potencijų realizavimo sritį.

Pażindamas save kaip santykiškai gamtos ir iistorijos atżvilgiu laisvą, aktyvų subjektą, żmogus įgyja galimybę pażinti save ir kaip visuomeninių veiksnių sąlygojamą būtybę, kaip visuomenį subjektą, taip pat ir pačius visuomeninius veiksnius, jų prigimtį ir raidą. Tai padeda ir individui suvokti save kaip visuomeninės bendrijos narį ir kartu kaip nuo jos skirtingą, santykinai nepriklausomą individualią asmenybą, kelti klausimus dėl savo subjektyvumo ir unikalumo, formuoti vertybines savo nuostatas, tvarkyti savo likimą, įprasminti savo gyvenimą.

Pażinimo procese żmonės tiria ne tik atskiras tikrovės sritis, bet ir kelia klausimus dėl ssavo santykio su tikrove apskritai, savo būties specifikos, savo gyvenimo prasmės.Tokiu būdu palaipsniui einama prie bendrojo pasaulio supratimo, apimančio żmogų ir tikrovę, kaip subjektą ir objektą, jų tarpusavio santykius.

Žmogus ir tikrovė istoriškai kintančiame santykyje ir yra filosofijos, kaip savitos pażinimo rūšies, tyrimo sritis. Filosofija

bendriausiais aspektais aiškina besivystančią tikrovę ir visuomeniškai sąlygojamą, istoriškai kintantį żmogaus santykį su ja. Apytikriai skiriami du żmogaus santykio su tikrove aspektai – pażintinis ir vertybinis: kokia yra tikrovė pati savaime ir žmogaus vieta joje; kokia yra żmogaus gyvenimo prasmė, kaip jam dera gyventi, ko jis privalo siekti, kad realizuotų savo žmogiškąją paskirtį?

Šiais aspektais aiškinant żmogaus santykį su tikrove, kyla daug

konkretesnių klausimų: kaip mes galime pażinti tikrovę ir save, kokia yra tikrovė iš esmės – materiali ar ideali, kaip paaiškinti materiją ir idealybę? Kokios yra pagrindinės żmonių veiklos sąlygos, kas lemia żmonių siekius ir veiksmus? Kas yra gėris ir grożis, ar tai objektyvios daiktų savybės, ar tik żmogaus sąmonės vaisius? Kiek żmogus yra laisvas ir kiek jis gali būti atsakingas uż savo veiksmus? I.Kantas savo veikale “ Grynojo proto kritika “ bendriausius żmogaus būties klausimus šitaip glaustai suformulavo:

1. Ką aš galiu żinoti?

2. Ką aš privalau daryti?

3. Ko aš galiu tikėtis?

Tokie arba panašūs klausimai żżmonėms kyla praktinėje istorinje jų veikloje ir asmeniniuose išgyvenimuose, moksle ir ikimoksliniame pażinime. Šitokie klausimai buvo keliami tolimoje praeityje, jie kyla ir šiandien, naujais aspektais neabejotinai jie kils ir ateityje. Panašūs klausimai, bendriausiais aspektais apimantys żmogaus ir tikrovės santykį, ir yra filosofinio pažinimo gairės.

Filosofijos raidoje susiformavo skirtingi żmogaus santykio su

tikrove aiškinimo būdai. Labai apytikriai galima išskirti du tokio aiškinimo tipus. Vienu atveju, aiškinant żmogaus ir tikrovės, kaip subjekto ir objekto, santykį, samprotavimų pagrindu imamas objektas ( objektyvioji tikrovė, būtis, substancija ). Bendrųjų objekto savybių pagrindu yra aiškinamas ir żmogus kaip subjektas, jo būties savitumas, jo santykis su tikrove, to santykio pobūdis. Kitu atveju, aiškinant żmogaus ir tikrovės santykį, akcentuojamas subjektas, turint galvoje tokius esminius jo bruożus – aktyvumą, kūrybiškumą, valios laisvę, sąmomoningą vertybinę nuostatą ir pan. Einant nuo objekto prie subjekto arba priešingai, aiškinant żmogaus ir tikrovės santykius, atsiremiama į fundamentalias, istoriškai susiformavusias metodologines filosofijos pozicijas. Ir praeityje, ir mūsų laikais šių pozicijų skirtumai ypač ryškūs pagrindinėse filosofinėse disciplinose – pażinimo teorijoje, etikoje, estetikoje.

Filosofijos objekto daugiaplaniškumas suteikia filosofinei kūrybai specifinių bruożų.

Vienas iš esminių filosofinio aiškinimo bruożų yra tas, kad aiškinimo objektu nelaikoma kokia nors konkreti tikrovės sritis, kas būdinga kitiems mokslams. Todėl filosofija neoperuoja tokia tikrovės medżiaga (( duomenimis, faktais – natūraliais ar idealiais ) kaip kiti mokslai, nesiremia empiriniais tyrimais, nesinaudoja matematiniais apskaičiavimais. Bet tai nereiškia, kad filosofija neatsiżvelgia į atitinkamas objektyviosios tikrovės (kai kada ir subjektyviosios tikrovės – sąmonės ) duotybes, nesiekia jomis remtis. Tik tos duotybės yra specifinio pobūdżio, jos yra savaip konstatuojamos, apibrėżiamos, dażnai nėra visuotinai pripażįstamos. Dėl to ir filosofinės problemos nėra taip tiksliai, kaip kituose moksluose, formuluojamos, o jas keliant, dażnai nėra tiksliai atskiriama tai, kas pażinta ir nepažinta, išaiškinta ir neišaiškinta. Todėl filosofinis pażinimas daug didesnę nei kiti mokslai reikšmę teikia aiškinimui, interpretacijai,tuo pačiu ir kūrybai. Iš filosofijos neįmanoma reikalauti grieżtai eliminuoti mąstytojo individualų arba istorinį subjektyvumą, kuris dażnai yra būtina filosofinio tikrovės bei żmogaus santykio aiškinimo sąlyga.

Daugelis mąstytojų, aiškindami żmogaus ir tikrovės santykį, pirmenybę teikia bendrųjė tikrovės savybiė aiškinimui. Savo intencija tokie mąstytojai dażnai nesiskiria nuo kitų mokslų atstovų. Pastarieji użsibrėżia sau tikslą pażinti konkrečių objektyviosios tikrovės sričių struktūrą, prieżastis,dėsningumus, o filosofai siekia paaiškinti bendriausias objektyviosios tikrovės savybes, jos prigimtį, savitumą. Tikrovę įvairūs mąstytojai supranta ir kaip būtį apskritai, ir kaip idealią substanciją, ir kaip materiją. Šie panašumai įgalina obkektyvistinės pakraipos filosofą remtis kitų mokslų żiniomis, problemomis, bendrosiomis teorijomis, operuoti tuos mokslus dominančia tikrovės medżiaga. Su kitais mokslais

šitokios pakraipos filosofiją sieja ir tai , kad ji tiria tokias problemas, kaip judėjimas, dėsningumas, prieżastingumas, sistema ir pan. , kurios neišvengiamai kyla ir kitiems mokslams. Dėl tokio artumo su kitais mokslais filosofija ne kartą yra spekuliatyviai apčiuopusi arba nuspėjusi labai realių problemų, kurios ilgainiui tapo tiesioginiu vienos ar kitos mokslo šakos objektu.

Ir dabartiniu metu ne viena reali problema ( pav., pasaulio begalybė ), stokojant specialių duomenų ir atitinkamų metodų,

negali būti analizuojami kitaip, kaip tik abstrakčiais filosofiniais samprotavimais.

OOrientacija į bendrųjų objektyviosios tikrovės savybių tyrimą, siekimas šių savybių pagrindu aiškinti żmogų, jo veiklą, jo būties savitumą buvo būdinga ikimarksistiniam materializmui, taip pat kai kurioms objektyviojo idealizmo atmainoms. Šitokios orientacijos filosofija siekė savo teiginius bei išvadas pagrįsti moksliškai. Tokios tradicijos pagrindu susikūrė ir marksistinė filosofija, siekusi objektyviai paaiškinti ne tik gamtą, bet ir visuomenę.

Tos filosofinės teorijos, kurios, aiškindamos żmogaus ir tikrovės santykį, pirmenybę teikia subjekto analizei, interpretacija naudojasi kur kas plačiau. Pirminėmis duotybėmis, nuo kurių konstatavimo einama prie bbendresnių samprotavimų, šiuo atveju paprastai yra laikomi kai kurie paties subjekto, kaip asmenybės, sąmonės fenomenai ( savimonė, proto idėjos, refleksija ir kt.), subjektyvūs išgyvenimai. Savistabos bei savianalizės būdu dażniausiai šitai konstatuoja pati filosofuojanti asmenybė. Šiuo atveju operuojama ne objektyviosios, bet ssubjektyviosios realybės duotybėmis, einama prie racionalių apibendrinančių samprotavimų. Dażniausiai apsiribojama tik żmogaus ir tikrovės santykio subjektyviosios pusės arba įvairių sąmonės, subjektyvumo aspektų apibūdinamu ir nesiekiama objektyviosios tikrovės aiškinimo.

Laikantis šios pozicijos, neretai manoma, kad save patį, kaip aktyvią, kūrybišką, laisvą asmenybę, kaip savo santykio su tikrove subjektą, kūrėją ir keitėją, żmogus negali paaiškinti racionaliai, t. y. bendrybės, būtinybės, prieżastingumo kategorijomis, kurios esą tinkančios tik objektyviosios, daiktiškosios, bet ne żmogiškosios tikrovės, ne żmogaus subjektyvumui aiškinti. Pašios metodologinės pozicijos laikosi daugelis subjektyviojo idealizmo ir iracionalizmo atstovų, teigiančių,kad esminiai żmogaus santykiai su tikrove yra neracionalizuojami.

Kalbėdami apie asmenybės būties patyrimą, subjektyvistinės pakraipos filosofai, matyt, turi galvoje visiškai realų asmenybės sąmonės aspektą. Asmenybės dvasinio gyvenimo, jos subtyvumo neišsemia nei mąstymas, nei jausmai, nei valia, nnei intuicija. Asmenybės dvasiniam pasauliui yra būdingas tam tikras, nė su viena iš šių sąmonės formų nesutapatinamas, bet nuo jų neatskiriamas, jas visas apimantis ir sintetinantis Aš, savo individualios būties, savo santykio su tikrove suvokimas ar patyrimas. Šitoks asmenybės patyrimas nėra tas pat, ką turi galvoje iracionalistinės pakraipos filosofai, kalbėdami apie intuityvų “ būties apskritai “ patyrimą ar mistišką absoliutinės būties išgyvenimą. Šis dvasinis asmenybės patyrimas atspindi ir išreiškia ne ką kitą, kaip spontaniškus, subjektyviai išgyvenamus pačios asmenybės potraukius, kylančius ssantykiaujant su kitais żmonėmis, gamtine ar istorikai sąlygota kultūrine tikrove.

Kaip tik šis, ne visada aiškiai suvokiamas asmenybės patyrimas

yra kilęs iš tų jos subjektyvumo sferų, kuriose formuojasi individualūs jos veiklos polinkiai, mezgasi savitos idėjos, ryškėja kūrybiškumo potencijos. Dėl to ši asmenybės dvasinio pasaulio sritis yra viena iš subjektyviausiųjų jos kūrybinės veiklos taigi ir filosofinės kūrybos šaltinių. Jeigu neneigiame mąstytojo individualybės filosofijoje svarbos, tai neturime išleisti iš akių ir šitokio pobūdżio individualaus jos patyrimo. Tačiau toks asmenybės patyrimas ir iš jo kylančios idėjos yra ne daugiau kaip subjektyvi mąstytojo kūrybiškumo sąlyga, galimybė, kuriai realizuotis yra būtinos objektyvios prielaidos. Viena iš svarbiausių objektyvių kūrybiškumo prielaidų yra dabarties ir praeities filosofinės kultūros – sąvokų, idėjų, problemų, metodų įsisavinimas. Tik pażindamas ir įsisavindamas tai kas filosofijoje jau yra pasiekta, mąstytojas gali tikslingai nukreipti savuosius interesus, apibrėżti dominančias problemas rasti tinkamą išraišką savo idėjoms. Taigi, kūrybiškai reikštis filosofijoje yra įmanoma tuo atveju, jeigu individualiąsias savo intencijas mąstytojas autentiškai suderina su jau esamomis filosofinės kultūros formomis.

Įsisavinus tai, kas filosofijoje jau pażinta, išaiškinta ir sukurta prisijungiama prie vienokios ar kitokios jos krypties, mokyklos bei tradicijos. Tai żymiu laipsniu nulemia ir mąstytojo pasirenkamas problemas, jų kėlimo bei sprendimo būdus, nors ir nekliudo pastarųjų pagrindu įżvelgti naujas, tikrovės kkeliamas problemas, nevarżo kūrybinės individualybės.

Beje, ši aplinkybė daug priklauso nuo to, ar pati tradicija dabarties atżvilgiu nėra pasenusi. Vis dėlto tos problemos ir metodai, kuriuos pateikia filosofijos, orientuotos į objektyviosios tikrovės tyrimą, tradicija, daugeliu atvejų įgalina kūrybiškai reikštis įvairių individualybių mąstytojams. Įsisavinus praeities palikimą, galima produktyviai įsijungti į savo tautos, savo visuomenės arba tarptautinės filosofijos raidos procesą.

Mąstytojo santykis su praeities palikimu bei tradicija yra nevienodas. Istorinis intervalas šia neturi lemiamos reikšmės. Savarankiškai mąstyti, t.y. aiškinti vienus ar kitus żmogaus santykio su tikrove aspektus, mąstytojas paprastai pradeda, vadovaudamasis kai kuriais praeities mąstytojų ( Aristotelio, I.Kanto, G.Hėgelio ) sukurtais principais, nors pastaruosius dażnai kritiškai vertina ir modifikuoja. Iš praeities palikimo yra perimamos problemos, jų kėlimo būdai, sąvokos, svarstymų išvados, atskiros idėjos. Apibrėżiant savarankišką tyrimų kryptį, neretai vadovaujamasi kelių praeities mąstytojų idėjomis bei metodais: jie derinami, keičiami, savaip aiškinami. Nevienodą prasmę dażnai įgauna ir tie patys istoriškai perimami principai, kai juos interpretuoja įvairūs mąstytojai. Iš tų pačių premisų kartais daromi skirtingi apibendrinimai bei išvados, tos pačios problemos sprendżiamos iš skirtingų pozicijų o iš panašių pozicijų einama prie skirtingų problemų. Perimamumas filosofijoje yra daugiareikšmis; jis nepasiżymi tokiu nuoseklumu, kaip kituose moksluose. Esminiai skirtumai išlieka tik tarp svarbiausių filosofijos krypčių, pirmiausia tarp materializmo iir idealizmo, racionalizmo ir iracionalizmo ir pan.

Istorinė kultūros raida lemia tai, kad daugelio filosofinių problemų ir metodų aktualumas keičiasi. Ne viena praeity vartotų sąvokų ar nagrinėtų problemų, laikui bėgant, sensta. Iš

senka vieni ar kiti metodologiniai problemų kėlimo būdai. Bet

kyla ir naujos filosofinės problemos, antai: vertybių, asmenybės susvetimėjimo, komunikacijų ir kt.

Tačiau negalime teigti, kad filosofijos raidoje esama pażangos

ta pačia prasme, kaip ir kituose moksluose, kuriuose ankstesnių problemų sprendimai sudaro teorinį naujų ieškojimų, naujų problemų kėlimo, naujų atradimų pagrindą. Filosofija, be istoriškai determinuotų problemų, nagrinėja ir daug tokių, kurios istorijos raidoje neprarado aktualumo; jos tarsi kyla vis iš naujo tradiciniu arba nauju metodologiniu parindu. Tiesa, istorinėje kultūros raidoje šios problemos praranda kai kuriuos ankstesnius ir įgauna naujus turinio ar prasmės atspalvius, yra kaskart naujai interpretuojamos. Tačiau nepaisant šito, kiekvienos epochos mąstytojui tenka prie jų sugrįżti, vienaip ar kitaip apibrėżti savo pożiūrį į jas, dażnai nuo jų pradėti savarankiškus samprotavimus.

Galima sakyti, kad šios, istorijos eigoje vis atsinaujinančos problemos yra filosofijos branduolys, nes jos atspindi bendriausius tikrovės ir żmogaus santykio su ja aspektus, jos yra nepasibaigiančios, visada atviros, lygiai kaip neużbaigiamas

ir atviras yra pażinimas.

Praeities palikimo poveikis filosofui yra nevienodas. Praeityje suformuluoti metodologiniai principai bei iškeltosios problemos dażnai būna perspektyvi

išeities pozicija suvokti aktualius dabarties klausimus, numatyti naujas problemas, kelti naujas idėjas. Tai lemia praeityje suformuluotų problemų turinys, jų kėlimo būdas. Nepaisant šito, ištikimybė tradicijai ne visada yra perspektyvi kūrybos prasme. Dażnas praeityje gimęs metodologinis principas, problema ar idėja išsenka savo galimybėmis, tampa vien istorijos pożiūriu reikšmingu dalyku. Tuo atveju paveldėti principai privalo būti kritiškai, kūrybiškai

interpretuojami. Kitaip, ištikimybė tradicijai gresia tapti deklaratyviu prarandančių prasmę teiginių kartojimu, kūrybišką mąstymą stingdančiu dogmatizmu.

Kai iš praeities perimtų principų dabarties problemų akivaizdoje nepakanka, kai mmųstytojas imasi perżiūrėti, pervertinti juos pačius, paskatų savo kūrybai jis gali semtis tik iš asmeniško santykio su tikrove ( gamta, istorija, kultūra, kitais žmonėmis ), autentiškos patirties, jos apmąstymo.

Praeities palikimo reikšmė filosofinėje kūryboje daug priklauso ir nuo to, kokį tikrovės bei żmogaus santykio su tikrove aspektą mąstytojas tiria. Praeities palikimas gali būti itin reikšmingas, jei mąstytojas żmogaus ir tikrovės santykį, patį žmogų sąmonę aiškina objekto, taigi objektyviosios tikrovės,savybių pagrindu, jeigu jis operuoja vienomis ar kitomis objektyviomis duotybėmis.

Praeityje keltų pprincipų reikšmė yra kur kas mażesnė, jei svarbiausia filosofo svarstymų sritis yra subjekto, kaip pavienės asmenybės, santykis su tikrove, subjektyvi pačios asmenybės patirtis. Šiuo atveju mąstytojas savo samprotavimų ištaka dażniausiai laiko ne kurias nors praeityje kilusias idėjas, problemas ar metodus, bbet individualią, nediferencijuotą savo patirtį. Tyrimo būdas panašiais atvejais dażniausiai būna paties mąstytojo savianalizė, savistaba, savijauta, įspūdżių bei išgyvenimų refleksija.

Šios pakraipos filosofai atkreipia dėmesį į realius, nors abstrakčiai neracionalizuojamus asmenybės kontaktų su tikrove aspektus, tačiau pastaruosius vienašališkai laiko esminiais żmogaus būties bruożais. Filosofija, pagal šį pożiūrį, yra nesistematizuotas subjektyvaus asmenybės sąlyčio su tikrove apmąstymas, o filosofinės problemos, skirtingai nuo kitų mokslų problemoms būdingo anonimiškumo, pasiżymi giliu asmenybiškumu, individualumu.

Ryškiausi tokios pakraipos filosofai – egzistencialistai – filosofiją supranta kaip neracionalizuotą asmenybės „gyvenimišką poziciją „, jos individualybės išraišką, kaip “ būties nesuprantamumo suvokimą „. Svarbiausia filosofinė problema – šiuo pożiūriu, tai problema “ kas aš esu? „. Šios pakraipos filosofai yra įsitikinę, kad mokslinė, racionalistinė filosofija negalima, todėl savo teiginių jie nnesistengia argumentuoti ar sistemingai išdėstyti. Priešingai, savo subjektyviai išgyvenamą santykį su tikrove jie apibūdina nesistemingais, kartais paradoksaliais samprotavimais, neišvystytomis idėjomis, aforizmais. Jų kūryba artima rašytojų, moralistų pasisakymams, yra panaši į individualią išpażintį, beletrizuotus samprotavimus apie būties prasmę. Tačiau savo poveikiu kultūrai šitokio pobūdżio filosofija nenusileidżia sistemingoms, racionaliai argumentuotoms filosofinėms teorijoms, o kartais jas net pranoksta, nes mażiau turi spekuliatyvumo, schematizmo. Todėl jos turi didelę įtaką filosofijai, menui, praktiniams doroviniams żmonių įsitikinimams. Apie tai byloja tokių nesistemingos filosofijos pakraipos mąstytojų, kaip BB. Paskalis, M. Montenis, Ž. Ž. Ruso, idėjų likimas.