Formalios neformalios organizacijos
ĮVADAS
Organizacija – tai didelė socialinė grupė, sudaryta tam tikriems tikslams įgyvendinti (N. Smelser, 1994, p. 169).Kasdieniame gyvenime mes dažnai susiduriame su sąvoka „organizacija“. Šios sąvokos turinys suprantamas įvairiai.
Organizacijos samprata:
1. Visuomenėje yra daugybė organizacijos apibrėžimų. Iš jų paprastai išskiriami tie, kurie organizacijas apibūdina kaip racionalias sistemas arba kaip sistemas, nukreiptas į kažkokių tikslų įgyvendinimą. Toliau bus pateikti keli dažniausiai sociologinėje literatūroje vartojami organizacijos apibrėžimai.
2. Ch.Barnard (1938) teigia, jog organizacija – tai tokia žmonių korporacijos rūšis, kuri skiriasi nuo kitų socialinių ggrupių sąmoningumu, nuspėjamumu ir kryptingumu. Ch.Barnard ir jo Salininkai daugiausia dėmesio kreipė į bendrus žmonių veiksmus, jų korporaciją, o tik po to buvo pabrėžiamas tikslo .siekimas.
3. P.Blau ir W.Scott (1963), apibūdindami susiformavusią organizaciją, teigia, jog ji, norėdama įgyvendinti specifinius tikslus, privalo turėti formalią struktūrą.
4. A.Htzioni (1961) nuomone, organizacija – tai socialinis junginys (arba žmonių grupės), sąmoningai sudaromas ir perdaromas siekiant specifinių tikslų. Daugiausia dėmesio skiriama narystės organizacijoje sąmoningumui bei sąmoningiems žmonių veiksmams.
Analizuojant išvardytas organizacijos apibrėžimo kryptis, galima išskirti du specifinius bbruožus, atskiriančius organizaciją nuo kitų socialinių grupių:
• Organizacijos – tai visų pirma socialinės grupės, orientuotos į tarpusavyje susijusių ir specifinių tikslų įgyvendinimą. Kiekviena organizacija yra tikslinga ta prasme, kiek jos narių veiksmai koordinuoti siekiant bendro tikslo konkrečioje Žmonių veiklos srityje.
•• Organizacijos – tai tokios grupės, kurioms būdinga didelė formalizacija. Jos vidinė struktūra labai formalizuota, nes taisyklės ir reglamentai apima beveik visą jos narių elgesį. Ji aiškiai ir tiksliai suformuluota ir apima visus vaidmenis, numato Žmonių elgesį, neatsižvelgiant į asmenines individo savybes, jo vietą organizacijos struktūroje.
Susipažinus su organizacijos samprata, jos apibrėžimu, toliau paanalizuosiu formalios ir neformalios organizacijos struktūrą. Plačiau supažindinsiu su vienu iš neformalios organizacijos tipu – alkoholikų ir narkomanų grupėmis. Pabandysiu atsakyti į tokius klausimus: kodėl yra buriamasi į grupes, kur vartojamas alkoholis ir narkotikai? kas skatina tai? Kas skatina alkoholio ir narkotikų vartojimą?
1. Organizacijos struktūra.
1.1 Formali organizacija.
Sąvokas „formali organizacija“ ir „neformali organizacija“ sociologijos mokslinėje literatūroje pirmasis pradėjo vartoti E.Mayo. Tai vyko antrajame-trečiajame šio amžiaus dešimtmetyje, atliekant CChotorno eksperimentus. Tada jis pastebėjo, kad bet kurioje organizacijoje ar gamykloje greta oficialių tarnybinių santykių (formalios organizacijos) egzistuoja ir neoficialūs – draugiški santykiai (neformali organizacija).
Kad antrinę grupę būtų galima vadinti formalia organizacija, reikia, jog ta grupė atitiktų tam tikrus reikalavimus:
• bent du žmonės laikytų save grupės nariais (dalimi);
• bent vienas tikslas (noras pasiekti galutinį rezultatą) būtų pripažintas kaip bendras visiems grupės nariams;
• būtų grupės narių, kurie tikslingai dirbtų drauge ir siektų visiems svarbaus tikslo, remdamiesi oficialiomis procedūromis.
Sujungus visus tris reikalavimus įį visumą, galima apibrėžti formalią organizaciją. Ją Ch.Bernard apibūdino taip:
formali organizacija – tai grupė žmonių, kurių veikla yra sąmoningai koordinuota,
siekiant bendrų tikslų arba tikslo ir tikslingai veikiant drauge. Formalios organizacijos pavyzdžių yra gausybė – mokykla, ligoninė, gamykla, klubas, firma ir t.t.
Visos formalios organizacijos ne tik kryptingai veikia, turi tarpusavyje susijusių tikslų, bet ir bendrų bruožų, kuriuos tyrinėjo daugelis. Čia bus pateikti A.Krovčenko (1996), M.Mescon, M.Albert ir F.Chedouri (1998) išskirti formalios organizacijos bruožai:
1. Ištekliai. Bet kurios organizacijos tikslai apima išteklių perskirstymą, siekiant užsibrėžtų rezultatų. Pagrindiniai organizacijų ištekliai -žmonės, kapitalas, medžiagos, technologija, informacija.
2. Priklausomybė nuo išorinės aplinkos – tai viena svarbiausių organizacijos savybių, kadangi nė viena organizacija negali egzistuoti tarytum atskirta nuo aplinkinio pasaulio.
Terminas „išorinė aplinka“ apima:
• ekonomines sąlygas,
• visuomenės santykių sistemą,
• visuomenės nuomonę,
• įstatymų leidybą,
• techniką ir technologiją,
• vartotojus,
• profsąjungas,
• konkuruojančias organizacijas ir t.t.
Šie tarpusavyje susiję veiksniai turi įtakos viskam, kas tik vyksta organizacijos viduje.
3. Tikslinė (administracinė) organizacija. Ji apima oficialių santykių, kuriuos reguliuoja nuostatai, instrukcijos, taisyklės, įstatymai, techniniai normatyvai, pareigybinės instrukcijos, sistemą:
• Horizontalųjį darbo pasidalijimą, horizontaliąją specializaciją, paskirstymo funkcijas tarp brigadų, skyrių, padalinių ir pan. Jų veiklos struktūra ir būdai užfiksuoti instrukcijose ar kituose oficialiuose dokumentuose.
• Pareigybinę subordinaciją, vertikaliąją specializaciją. Kadangi organizacijoje darbas suskirstytas į etapus, turi būti kažkas, kas kkoordinuoja tokią veiklą ir yra atsakingas už ją.
• Komunikacinę sistemą, be kurios negali vykti sėkminga nei horizontalioji, nei vertikalioji specializacija. Vadinasi, komunikacijos priemonės ir kanalai padeda informacijai judėti „iš viršaus“ (nurodymai, užduotys), „iš apačios“ (ataskaitos) ir horizontaliai (konsultacijos, pasikeitimas nuomonėmis).
• Įvairių rūšių reguliatorius, normuojančius ir planuojančius organizacijos veiklą. Jiems galima priskirti tarnybinio elgesio normas ir pavyzdžius, veiklos programas, apdovanojimo principus bei formas, skatinimą ir prievartą.
4. Padaliniai. Sudėtingos organizacijos įgyvendina horizontalųjį darbo pasidalijimą ir sukuria padalinius. Šie atlieka konkrečius specifinius uždavinius ir siekia konkrečių specifinių tikslų.
5. Valdymo būtinumas. Valdymas yra esminis, labai svarbus organizacijos bruožas. Tačiau mažose organizacijose dažnai nėra išskirtos valdančiųjų grupės.
Formalios organizacijos ypatybės:
• racionalumas; organizacijos pagrindą sudaro tikslingumo, principas, sąmoningas judėjimas į žinomą tikslą;
• beasmeniškumas; abstraktūs individai susiję idealiais santykiais, kiek tai liečia programos vykdymo klausimus.
Nenumatomi jokie kitokie santykiai tarp individų, išskyrus tarnybinius, jokie kitokie tikslai, išskyrus funkcinius, todėl ji yra ir tikslingai vienareikšmė. Tačiau pasiekus kraštutinį formalios organizacijos raidos etapą, minėtosios ypatybės paverčia tokio tipo organizaciją biurokratine sistema.
Formalių organizacijų tipai.
Sociologinėje literatūroje, nagrinėdami formalias organizacijas, sociologai įvairiai jas klasifikuoja.
Sociologijos vadovėliuose (J.Macionis, 1989; J.W.Vander Zanden,1990, ir kt) dažniausiai pateikiama A.Etzioni (1964, 1975) klasifikacija. Šis autorius išskyrė tris pagrindinius formalios organizacijos
tipus:
• savanoriškos organizacijos,
• prievartos organizacijos,
• naudingos organizacijos.
a) SSavanoriškos organizacijos.
Anot sociologo J.W.Vander Zanden, savanoriškos organizacijos – yra tokios, kurias asmenys pasirenka savo noru. Asmenys buriasi į šias organizacijas tam, kad praleistų laisvalaikį, pabendrautų su bendraminčiais, suteiktų socialines paslaugas arba netgi padėtų sau (JAV.Vander Zanden, 1990, p. 131-132).
Sociologas R.T.Shaefer šias organizacijas apibūdina taip: savanoriškos organizacijos yra tokios, kurios įkurtos remiantis abipusiais interesais ir kurių nariais tampama savo noru, o kartais gali būti mokamas ir nario mokestis (R/IJ.Shaefer, 1989, p.161).
Abu pateiktieji apibrėžimai papildo vienas kitą, sudaro aiškesnį savanoriškos organizacijos vaizdą. Tokių organizacijų pavyzdžiai gali būti mergaičių skaučių organizacija, numizmatų klubas ir pan. Šių organizacijų nariams nemokamas atlyginimas už dalyvavimą organizacijos veikloje, asmenys vienijasi norėdami drauge praleisti laisvalaikį. Kartais žmonės ateina į šias organizacijas, norėdami
pagelbėti sau (pvz.: anoniminių narkomanų asociacija, anoniminių alkoholikų asociacija ir pan.).
Sociologas D.Sills (1968) išskyrė tris pagrindinius bruožus, būdingus savanoriškoms organizacijoms:
1. Organizacijos sudaromos norint apginti bendrus jos narių
interesus.
2. Narystė yra savanoriška.. Ji nenumato kelti kokių nors reikalavimų žmonėms (kas būna, pvz., šaukiant į karinę tarnybą) ir ji nesuteikiama su gimimu (kaip, pvz., pilietybė). Dėl to lyderiai gali turėti palyginti nedidelę įtaką. Šie turi teisę išeiti iš organizacijos, jeigu jų netenkina lyderių veikla.
3. Organizacijos nesusijusios su vietiniais valstybiniais ar vyriausybiniais organais.
Toliau savanoriškų organizacijų problema bus
nagrinėjama remiantis amerikiečių patyrimu, kuris yra gana nemenkas, be to jau turi susiformavusias tradicijas. JAV laikoma savanoriškų organizacijų šalimi. Pagal ekspertų apskaičiavimus daugiau nei 75% suaugusių amerikiečių dalyvauja bent vienoje tokioje organizacijoje (N.Smelseris, 1994). Dar 1835 m. Alexis de Tockueville pastebėjo amerikiečių polinkį kurti savanoriškas organizacijas.
Kas skatina žmones burtis į savanoriškas organizacijas?
• Bendra veikla (pvz., kamerinės muzikos grupės).
• Politiniai interesai (pvz., kokios nors partijos palaikymo grupės).
• Noras sau pagelbėti („self-help“), pasidalyti savo problemomis, kurių patys įveikti negali. Anoniminių alkoholikų oorganizacija, įkurta 1935 metais, yra viena seniausių tokio tipo organizacijų.
• Noras padėti ir padaryti kažką naudingo kitiems.
• Religiniai įsitikinimai.
• Noras surasti asmeninį pašaukimą.
Savanoriškų organizacijų dydis ir struktūra yra labai skirtingi. Tai gali būti kaimynų klubai, neturintys jokių taisyklių ir vienijantys tik kelis narius, arba nacionalinės organizacijos, turinčios atlyginimą gaunantį personalą, profesionalius iždininkus ir dešimtis tūkstančių narių.
Narystė savanoriškose organizacijose yra neatsitiktinė. Svarbiausias dalyvavimo organizacijoje veiksnys – socialinis ekonominis statusas. Jis apima asmens pajamas, išsilavinimą arba užsiėmimą, profesiją. Tyrimai rodo, jog aamerikiečiai, turintys aukštesnį socialinį ekonominį statusą, dažniau bei aktyviau vienijasi į savanoriškas organizacijas. Toks rodiklis gali būti nario mokestis, kuris neleidžia
žmonėms, gaunantiems nedideles pajamas, prisidėti prie minėtųjų organizacijų (D.SilIs, 1968).
Savanoriškos organizacijos JAV gana dažnai išsiskiria pagal lytį. Puse šių organizacijų yyra grynai moteriškos ir tik viena penktoji išimtinai vyriškos. Pastarosios organizacijos dažniausiai yra gerokai didesnės ir heterogeniškesnės narių atžvilgiu. Narystė vyriškose organizacijose padeda užmegzti daugiau naujų verslo ryšių nei narystė moteriškose organizacijose.
Tyrimai, atlikti Hadginson ir Weitzman (1988), rodo, kad tam tikrų tipų žmonės labiau už kitus linkę jungtis į savanoriškas organizacijas:
• Žmonės, turintys didesnes už vidutines pajamas ir aukštesnį išsimokslinimą.
• Moterys, baltieji, tarnautojai (ypač dirbantys ne visą darbo dieną).
• Žmonės, gyvenantys drauge su dviem arba trim vaikais iki aštuoniolikos metų.
• Priemiesčių bei kaimų gyventojai ir asmenys, turintys didesnius ūkius,
Sociologai, tirdami savanoriškas organizacijas, naudojasi funkcine analize. D.SilIs (1968) išskyrė tokias pagrindines šių organizacijų funkcijas Amerikos visuomenėje:
• yra tarpinė grandis tarp individų ir vyriausybės; pvz., profsąjungos: Amerikos medicinos asociacija tarpininkauja ttarp jos narių ir vyriausybės sprendžiant licenzijavimo ar
įstatymų leidybos klausimus;
• ugdo savo narių organizacinius sugebėjimus, kurie yra neįkainojami firmų savininkams ir leidžia geriau dirbti bet kurioje profesinėje srityje;
• padeda tradiciškai atstumtoms ir nereprezentatyvioms grupėms dalyvauti politiniame gyvenime; pvz., JAV nacionalinė spalvotųjų žmonių progreso asociacija;
• padeda valstybės valdyme; 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, kubiečių bėglių antplūdžio metu, religinės ir labdaringos organizacijos labai padėjo federalinei vyriausybei priimant šiuos bėglius,
O kaip atrodo ir ką veikia savanoriškos organizacijos kitose valstybėse?
Danijoje savanoriškų organizacijų yra gausybė. JJos teikia juridines konsultacijas, dirba su vaikais, globoja senelius ir neįgaliuosius ir pan. Per pastarąjį dešimtmetį labai padidėjo Danijos vyriausybės
susidomėjimas savanorišku darbu. Tokia padėtis susiklostė dėl valstybes teikiamų brangių socialinių paslaugų. Todėl savanoriškas darbas, už kurį nereikalaujama jokio atlyginimo, yra lyg atsvara vyriausybės nustatytoms kainoms. Nemažos reikšmės turi ir Danijos gyventojų polinkis į bendruomeninį gyvenimą.
Kaip danai supranta savanorišką veiklą?
Anot jų, tai nemokamas darbas, nenukreiptas į savanorio ar jo šeimos gerovę. Toks darbas atliekamas pagal susitarimą su organizacija ar grupe.
Kai kurie politikai, siekdami sumažinti valstybės skiriamų bedarbio pašalpų skaičių, savanorišką darbą supranta kaip tam tikrą bedarbių „įdarbinimo“ būdą. Tačiau šiuo teiginiu galima ir suabejoti išanalizavus Danijoje atliktų sociologinių tyrimų duomenis. 1987 m. Danijos socialinių tyrimų institutas atliko savanoriško darbo išplitimo bei jo turinio tyrimą. Rezultatai parodė, jog ketvirtadalis šalies gyventojų dalyvauja savanoriškų organizacijų veikloje. Pagrindinės to priežastys buvo šios:
• savo darbo reikšmingumas,
• galimybė veikti ir bendradarbiauti,
• socialinių paslaugų trūkumas vietinėje bendruomenėje,
• noras dirbti dėl politinių ar socialinių permainų (R.Racenienė, 1998).
18 proc. savanorių įtraukė į šių organizacijų veiklą šeima bei draugai, du trečdaliai buvo pakviesti dirbti asmeniškai. Be to, Danijoje yra rajoniniai savanorių įdarbinimo centrai, kurie moko ir siunčia žmones į įvairias savanoriškas organizacijas. Šioje Šalyje taip ppat vykdoma aktyvi reklaminė kampanija, agituojanti žmones įsitraukti į savanoriškų organizacijų veiklą.
Britanijoje savanoriškos organizacijos, veikia taip pat aktyviai. 1991 m. buvo atliktas Nacionalinis savanoriško darbo tyrimas, po kurio paaiškėjo, jog 23 mln. suaugusių šalies piliečių (kas antras žmogus Salyje) dalyvauja savanoriškų organizacijų veikloje ir beveik 100 proc. šalies gyventojų yra pasirengę dirbti savanorišką darbą. Pagrindinės priežastys, skatinančios užsiimti tokia veikla:
• pasitenkinimas atliktu darbu,
• noras susirasti draugą,
• siekimas įdomiai praleisti laisvalaikį,
• troškimas įgyti patirties atliekant kokį nors darbą ir t.t. (R.Racenienė, 1998).
Didžiojoje Britanijoje, kaip ir Danijoje, veikia rajoniniai savanorių mokymo ir įdarbinimo centrai. Į šią veiklą įsitraukti skatina reklama. Pastebimas žmonių aktyvumas jungiantis į savanoriškas organizacijas. Pavyzdžiui, 1981 m. tokių organizacijų veikloje vieną kartą per mėnesį dalyvavo 44 proc. šalies gyventojų, o 1991 m. – 51 proc. Didžiąją dalį šių organizacijų narių sudaro 35 – 44 metų amžiaus žmonės .
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, taip pat veikia savanoriškos organizacijos. Jos dažniausiai vadinamos nevyriausybinėmis. Lietuvos Respublikos įstatymai neapibrėžia, kas yra nevyriausybinė organizacija. Todėl pateiksime profesoriaus L.Solomino nevyriausybinių organizacijų sąvokos paaiškinimą. Jis išskyrė šiuos nevyriausybinėms organizacijoms būdingus bruožus:
• formalią sąrangą,
• principinę nepriklausomybę nuo valstybės valdžios ir valdymo institucijų,
• savivaldą,
• ne pelno paskirstymą (gautas pelnas naudojamas įstatuose numatytai veiklai, o ne pasidalijimui ttarp steigėjų bei dalininkų),
• savanoriškumą .
Nevyriausybinių organizacijų veiklą Lietuvoje reglamentuoja tokie programiniai įstatymai:
• Visuomeninių organizacijų įstatymas (1995).
• Asociacijų įstatymas (1996).
• Viešųjų įstaigų įstatymas (l 996).
• Socialinių paslaugų įstatymas (l996).
• Invalidų socialinės integracijos įstatymas (1991) bei kt.
1997 m. pradžioje Lietuvoje buvo įregistruota 1112 nevyriausybinių organizacijų. Tokių organizacijų daugėja, nes 1994 m. jų buvo įregistruota apie 1000 (S.Renčys, 1998). Didėja ne tik nevyriausybinių organizacijų skaičius, bet įvairesnė darosi ir jų veikla.
Dabartiniame pasaulyje savanoriškų nevyriausybinių organizacijų vaidmuo didėja, pasitikėjimas jomis taip pat. Šios organizacijos palaipsniui tampa tarpininkais tarp individo ir valdymo struktūrų. Jos
puikiai geba atstovauti visuomenės narių interesams, padeda žmonėms (teikia paslaugas), prisideda prie mūsų visuomenės narių gyvenimo sąlygų gerinimo bei pagrindinių visuomenės vertybių išsaugojimo.
b) Prievartos organizacijos.
E.Goffman, N.Smelser, A.Giddens ir kiti sociologai teigia, jog prievartos organizacijos kuriamos norint vienokiu ar kitokiu būdu pagelbėti visuomenės nariams. Šioms organizacijoms jie priskiria
kalėjimus, psichiatrines ligonines, vienuolynus, karo mokyklas ir t.t. Skirtingi autoriai šio tipo organizacijas skirtingai vadina: totalitarinės, prievartos, uždaros. Siame darbe šie pavadinimai bus vartojami
kaip sinonimai.
Tokiose organizacijose žmonės laikomi atskirti nuo išorinės socialinės aplinkos. Drausmė ir priežiūra yra šių uždarų organizacijų veiklos pagrindas. Kontrolė jose reiškiasi maksimaliai.
Kokia buvo vadinamųjų įvairiai: prievartos, totalitarinių ar uždarų organizacijų raida?
Viduramžiais šio tipo
organizacijų butą nedaug: kalėjimai ir požeminiai karceriai. Juose, dažniausiai išdėstytuose toli vienas nuo kito, buvo laikomi kriminaliniai nusikaltėliai ar asmenys, laukiantys bausmės.
Uždaro tipo institucijos tiriamos nuo 1700 metų, nors prieglaudos ir kalėjimai atsirado gerokai anksčiau. Prieglaudos to meto šaltiniuose dažnai buvo tapatinamos su ligoninėmis. Tačiau jos buvo skirtos ne gydyti. Paprastai prieglaudose buvo laikomi keisti, klajojantys žmonės, silpnapročiai. Šių įstaigų gyventojais buvo naudojamasi kaip pigia arba nemokama darbo jėga.
XVIII a. Europoje ir kai kuriose JAV valstijose pradėtos steigti ppsichiatrinės ligoninės. Tai buvo susiję su kalėjimų reforma. Šiai reformai įtakos turėjo J.Hoverd. Jis 1781 m. apsilankė Berlyno ligoninėje, kuri buvo pilna tinginių, valkatų, silpnavalių, nuskurdusių suaugusiųjų ir vaikų, psichinių ligonių, invalidų ir 1.1. J.Hoverd nuomone, būtinai reikėjo atskirti šių skirtingų grupių žmones. Minėtąją problemą galėjo išspręsti psichiatrinių ligoninių įkūrimas bei kalėjimų reforma.
XIX n. jau akivaizdžiai matomi senų ligoninių ir naujų kalėjimų skirtumai. J.Bertham sukūrė teorinį idealaus kalėjimo tipą. Pagal jį XIX a. buvo pradėti statyti kalėjimai JAV ir Europos ššalyse.
Kaip atrodė idealus kalėjimas? Pastatas paprastai buvo apvalios formos, iš išorės aptvertas spygliuota viela. Kaliniams buvo skirtos vienutės, kurios turėjo po du langus: vieną į išore, o kitą į vidinį kalėjimo kiemelį, kurio centre buvo pastatytas prižiūrėtojo bokštas.
Vienutės buvo išdėstytos ttaip, kad kaliniai būtų matomi visą laiką.Taigi žmonės kalėjimuose jau nebebuvo laikomi didelėmis grupėmis. Anot H.Fancault, geras architektūrinis išdėstymas, kaip parodė
kalėjimų pavyzdys, leidžia organizacijoms tinkamai planuoti savo veiklą, palaikyti norimą vidinę tvarką.
Kaip galima suklasifikuoti šio tipo organizacijas? E.Goffman (1961), įvedęs „totalitarinės įstaigos“ terminą, taip pat išskyrė keletą jos tipų:
• Ligoninės, namai ir sanatorijos, skirtos žmonėms, kurie negali patys apsitarnauti (akli, senyvo amžiaus, ligoniai).
• Kalėjimai ir koncentracijos stovyklos, skirtos žmonėms, kurie laikomi pavojingais visuomenei.
• Kareivinės, jūrų laivai, uždaros mokymo įstaigos, sukurtos tam tikram tikslui pasiekti.
• Vyrų ir moterų vienuolynai bei kitos įstaigos, į kurias žmonės eina, norėdami atsiskirti nuo pasaulio, dažniausiai dėl religinių įsitikinimų.
Kas turi įtakos totalitarinių organizacijų gyventojams?
Sociologų E.Goffman, A.Giddens, N.Smelzer, R.Shaefer ir kitų nuomone, didelės įtakos turi iizoliacija, atskyrimas nuo išorinio pasaulio, nuo įprastos aplinkos, pažįstamų, giminių. Izoliacija primetama naujai atvykusiems į totalitarinę organizaciją. Tai daroma sudėtingais, kartais net žiauriais ritualais, siekiant kuo greičiau visiškai atskirti žmogų nuo prieš tai buvusio gyvenimo ir norint priversti paklusti organizacijos normoms.
Tokioje aplinkoje žmonės patiria resocializaciją, pasikeičia jų socialiniai vaidmenys ir jie priverčiami elgtis kitaip. Toks žmonių „įvedimo“ į organizaciją procesas sąlygoja pažeminimą ir nusivylimą. O kur dar užrakinamos durys, grotuoti langai?!
Prievartos įstaigų gyventojai jaučia, jog yra nuolat kontroliuojami, juos visą llaiką stebi prižiūrėtojai. Be to, pastarieji turi įtakos daugeliui įstaigos gyventojų gyvenimo sričių (pvz., maitinimui, gyvenimo
sąlygoms ir pan.). Prievartos organizaciją tokiu būdu bando gyventojus niveliuoti. Nauji nariai gana dažnai būna įžeidinėjami žodžiais, veiksmais, verčiami priimti nuostatas ir taisykles, neatitinkančias jų
moralinių normų bei įsitikinimų. Tai sociologai vadina degradavimo reiškiniu. Tokios sąlygos padaro žmones psichologiškai lengvai pažeidžiamus ir emociškai jautrius. Gyvenimas tokiomis sąlygomis dažnai sukuria stiprius ryšius tarp prievartos organizacijos gyventojų. Jie susikuria subkultūrą, turinčią savitą kalbą, ritualus bei patirtį ir tokiu būdu bando „išlikti“, išgyventi,prisitaikyti.
c) Naudingos (utilitarinės) organizacijos.
Anot sociologų, žmonės įsitraukia į normatyvines organizacijas įvairiais praktiniais sumetimais, norėdami įgyvendinti kasdieniam gyvenimui svarbius uždavinius. Šiam organizacijų tipui N.Smelser (1994). J.Macionis (1989), I.W.Vander Zanden (1990) priskiria:
• korporacijas,
• ūkines bendrijas,
• įvairias sąjungas,
• universitetus.
• valstybines įstaigas
Dalyvavimas šiose organizacijose nėra visiškai savanoriškas arba visiškai priverstinis. Todėl, sociologų nuomone, jos užima tarpinę poziciją tarp priverstinių ir savanoriškų organizacijų. A. Etzioni jas apibūdino kaip organizacijas, teikiančias naudą savo nariams.
Kaip tai atrodo kasdieniniame gyvenime?
Pvz. žmonės eina į korporaciją dirbti, nors gal ir nelabai nori, bet jiems reikia pinigų, kuriuos gaus už atliktą darbą. Kitas pvz. jaunimas stoja į aukštąsias mokyklas, nors galbūt ir neypatingai nori mokytis, bet ateityje tikisi padaryti karjerą, o be studijų ššansų būtų visai nedaug.
Vadinasi įsitraukti ar ne į naudingas organizacijas yra kiekvieno individo asmeninis reikalas, bet daugeliui žmonių tai yra gyvenimo šaltinis, galimybė susikurti geresnę ateitį.
Naudingose organizacijose individui suteikiama daugiau laisvės negu prievartos organizacijose, bet mažiau nei savanoriškose. Nagrinėjant įvairius formalių organizacijų tipus, reikia turėti omenyje, kad žmonės juos supranta gana skirtingai. Tai gali priklausyti nuo individo statuso. Pvz. ligoninė bus prievartos organizacija pacientui, naudinga gydytojui, medicines seserei ir savanoriška – savanoriui.
1.2 Neformali organizacija.
Pagrindinis bet kurios socealinės organizacijos, taip pat ir įmonės ar firmos elementas yra žmogus. Žmonės užsiimdami įvairiausia veikla organizacijoje, bendrauja. Visa tai skatina spontaniškus ryšius. Jie gali turėti ir emocinį atspalvį. Vadinasi sociologine kalba tariant, funkcija organizacijoje negali būti sutapatinta su jos atlikėju. Visuomet lieka erdvės tarp pasiskirstymo funkcijomis ir asmenybės. Asmenybė išsaugo tam tikrą autonomiją funkcijos atžvilgiu. Dėka tokios autonomijos individas gauna tam tikrą veiklos laisvę. Jis pats gali nuspręsti , kaip jam elgtis ir kaip bendrauti su kitais organizacijos nariais. Iš tokių organizacinių sntykių gimsta daug įvairių draugiškų, neformalių grupių, kurios visos drauge sudaro neformalią organizaciją.
Neformali organizacija – tai spontaniškai susidariusi grupė žmonių, kurie reguliariai, betarpiškai bendrauja, siekdami tam tikrų tikslų. Šiuo atveju kaip ir formalioje organizacijoje, tie tikslai yra organizacijos gyvavimo priežastis. Būtina žžinoti, jog didelėje organizacijoje paprastai susikuria ne viena neformali organizacija. Daugelis jų savanoriškai susijungusios sudaro savotišką tinklą. Todėl kai kurie autoriai teigia, jog neformali organizacija – tai neformalių organizacijų tinkles.
Formalių organizacijų narius jungia tie patys uždaviniai, tos pačios struktūros, be to, šie žmonės kasdien susitinka. Taigi neformalios organizacijos susikuria spontaniškai.
Neformalių organizacijų psichologinis ir sociologinis vertinimas.
A.Prigožin nuosekliai nagrinėjo šią problemą ir išskyrė pagrindinius neformalios organizacijos sociologinio ir psichologinio vertinimo skirtumus.
Psichologai neformalią organizaciją pradeda nagrinėti nuo individo ir išskiria subjektyvųjį neformalios organizacijos atsiradimo šaltinį. Sociologai savo analizę pradeda nuo sistemos ir tiria objektyvius (neformalius) šio reiškinio atsiradimo dėsningumus, funkcionalius ne tik individo, bet ir organizacijos atžvilgiu.
Psichologinėje interpretacijoje neformalūs santykiai atrodo izoliuoti nuo aplinkinio pasaulio, egzistuojantys tarsi patys savaime, ir yra priešinami formaliems. Sociologiniu aspektu neformalūs santykiai vertinami kaip vienas iš socialinės organizacijos būdų, kuris leidžia nagrinėti organizaciją kaip darnią visumą.
Psichologų nuomone, neformalią organizaciją galima pamatyti tik mažų kontaktinių grupių mikrolygyje, o sociologinė formuluotė leidžia aprėpti šiuos procesus didelėse organizacijose. Analizuojant neformalią organizaciją negalima atmesti psichologiškumo.
Neformalioje organizacijoje beasmeniai standartai nėra gerai įtvirtinti. Priešingai, joje dominuoja grupės normos, o spontaniška žmonių sąveika suteikia jų elgesiui lankstumo. Be to, formali organizacija remiasi tikslia žmonių tarpusavio santykių struktūra, užfiksuota pareigybinėse hierarchijos instrukcijose, o neformaliose organizacijose tokio
tipo struktūra yra situacinė.
Iš neformalių grupių sociologai išskiria vadinamąsias socialines psichologines grupes, reguliuojančias darbinius, gamybinius ir kitokius žmonių tarpusavio ryšius.
Kodėl žmonės buriasi į vneformalias organizacijas?
Dažniausiai jie patys žino atsakymą: arba norisi įgyvendinti organizacijos tikslus, arba reikia apdovanojimo (pajamų), arba siekiama prestižo, susijusio su priklausymų tokiai organizacijai.
Tačiau yra priežasčių, kurių žmonės patys dažnai net nesuvokia. Kaip rodo eksperimentai, priklausymas neformaliai organizeikia individui psichologinės naudos, kuri jam ne mažiau svarbi negu gaunamas atlyginimas.
Svarbiausios jungimosi į neformalias organizacijas priežastys:
· vidinių socialinių veiksnių įtaka,
· priklausomybės jausmas,
· tarpusavio ppagalba ir suinteresuotumas,
· tarpusavio gynyba,
· glaudus bendradarbiavimas.
Toliau pabandysime trumpai apžvelgti šias priežastis.
Vidinių socialinių veiksnių įtaka. Juos galima sugrupuoti taip:
· asmeniniai veiksniai, nulemiantys individo socialinį elgesį formalioje organizacijoje (interesai, nuostatos.)
· kolektyvo socialinė psichologinė organizacija (neformalūs statusai, lyderystė, grupinė moralė, tarpasmeniniai santykiai.)
· refleksiniai ryšiai, leidžiantys kiekvienam individui savo sąmonėje imituoti kitų žmonių mąstymo logiką bei elgesį;
· neformalios organizacijos erdvė, kurioje individo elgesys neturi socialinių prielaidų.
Priklausomybės jausmas. Patenkinti priklausomybės poreikį – tai vienas iš stipriausių emocinių individo poreikių (E. Majo, L Ford). Eksperimentų rezultatai rodo, jog žmonės, kurių darbas nneleidžia bendrauti, būna nepatenkinti tokia veikla.
Tarpusavio pagalba ir suinteresuotumas. Idealiu atveju eiliniai organizacijos nariai turi turėti galimybę bet kuriuo momentu kreiptis patarimo į savo tiesioginį viršininką. Jeigu taip nėra, pavaldiniai nedrįsta į jį kreiptis, viršininkas privalo išsiaiškinti savo ir pavaldinių ssantykius. Dažniausiai pavaldiniai nesikreipia į viršininką, nes galvoja, kad šis apie juos susidarys blogą nuomonę, arba bijo kritikos. Tokiais atvejais žmonės dažniausiai kreipiasi į bendradarbius, kolegas. Pvz. naujas organizacijos narys paklaus patarimų savo kolegos ir tokiu būdu palaipsniui įsitrauks į neformalią organizaciją.
Tarpusavio gynyba. Žmonės visuomet žinojo, jog stiprybė glūdi vienybėje. Iš to žinojimo gimė pačios pirmosios profsąjungos. Dabar atrodo, jog organizacijoje gintis nelabai yra nuo ko, tačiau tai tik pirmasis įspūdis. Gintis kartais tenka nuo vadovų, nuo kolegų. Kovoti bendrai tenka ir dėl tam tikrų įstatymų pataisų ir pan. Vadinasi, gintis vis dar reikia, tačiau laikui bėgant ši gynyba kinta pagal sąlygas organizacijoje ir už jos ribų.
Glaudus bendradarbiavimas. Natūralu, kad žmonės nori žinoti, kas vyksta aplink juos, jų organizacijoje ir ppan. Formalios organizacijos vidinių ryšių sistema yra gana silpna, jau nepaisant to, kad kartais patys vadovai tikslingai slepia informaciją. Todėl viena iš svarbiausių priežasčių, skatinančių jungtis į neformalias organizacijas, – tai priėjimas prie neformalaus informacijos gavimo kanalo – gandų, apkalbų bei kitos informacijos. Tokia informacija arba visai negaunama iš oficialių šaltinių, arba formaliais kanalais eina labia lėtai. Be to, prie neformalių oprganizacijų prisidedama norint būti arčiau tų, kuriems jaučiama simpatija.
Gana ilgą laiką buvo galovojama, kad galima sunaikinti neformalią organizaciją, tačiau ššiandieniniai teoretikai mano kitaip. Jų nuomone, neformali organizacija gali padėti formaliai.
Pavyzdžiui, R. Scott ir K. Davis siūlo šį klausimą spręsti taip:
· Pripažinti, kad egzistuoja neformali organizacija, ir suvokti, jog ją sunaikinti reiškia pradėti formalios organizacijos naikinimą. Todėl orgtanizacijų vadovai turi pripažinti, kad egzistuoja neformalios organizacijos ir netrukdyti joms.
· Išklausyti neformalių lyderių ir šių organizacijų narių nuomonę bei į ją atsižvelgti.
· Prieš imdamiesi bet kokių veiksmų vadovai turi pagalvoti apie jų įtaką neformaliai organizacijai.
· Siekiant susilpninti neformalių organizacijų pasipriešinimą permainoms, reikia leisti jų nariams dalyvauti sprendimų priėmimo procese.
· Operatyviai pateikti informaciją ir tokiu būdu sustabdyti gandų plitimą.
Toliau panagrinėsiu vieną iš neformalios organizacijos tipų – alkoholikų ir narkomanų grupę.
Narkotikų vartojimas Lietuvoje neturi gilių tradicijų.Aguonos, kanapės nuo seno yra žinomos kaip augalai, dažniausiai vartojami kulinarijoje.Gana dažni šie augalai ir lietuvių tautosakoje.Šiandien mes jau baigiame tai užmiršti ir išgirdę kalbant apie aguonas ar kanapes, pirmiausia pagalvojame apie narkotikus.Ir, deja, tenka pripažinti, kad tai yra tik labai maža dalelė narkotikų, šiuo metu paplitusių Lietuvoje.Vis dažniau išgirstame minint amfetaminus, LSD, “ekstazi”, heroiną, kokainą.Ir nors nevisi iš minėtų narkotikų yra labai “populiarūs” Lietuvoje, tačiau jie tokiais taps, jei žmonės, ypač jaunimas,laiku nesuvoks jų žalos.Gana dažnai paaugliai narkotikų vartojimą vadina protestu prieš suaugusiųjų pasaulį, prieš savo tėvus, bet kažin ar jie ssusimąsto, kad narkotikų plitimu tarp jų daugiausia suinteresuoti būtent suaugusieji, tie, kurie lobsta iš jaunų gyvenimų žudymo narkotikais.Tačiau ne tik narkotikai prisideda prie jaunų gyvenimų žudymo.
Nereikia įrodinėti, kad girtuokliai sudaro nedidelę visuomenės dalį, tačiau mums tenka apie juos kalbėti todėl, kad jie griauna ne tik savo, bet ir aplinkinių gyvenimą.Nėra nė vienos mūsų gyvenimo srities – ar tai būtų darbas, poilsis, sportas, šeimos santykiai, – kur nebūtų įsiskverbęs alkoholis, kėsindamasis į visa, kas žmogui brangu ir šventa.
Jis neigiamai veikia visas mūsų gyvenimo sritis:ekonomiką, buitį, žmonių moralę bei sąmonę. Alkoholis ir narkotikai – čia ir dabar, jie nesirenka aukos pagal išsilavinimą ar amžių, jiems nerūpi žmogaus gabumai ar trūkumai.
Susimąstykime, ar keli gramai narkotikų ir alkoholio yra verti mūsų sveikatos, mūsų vaikų, tėvų ar draugų.
2. Alkoholizmas Lietuvoje.
Alkoholis nuo senų laikų vadinamas proto grobiku.Apie svaiginamąsias alkoholinių gėrimų savybes žmonės sužinojo ne vėliau kaip 8000 m.pr.m.e. – kai buvo pradėti gaminti moliniai indai, kurie tiko laikyti alkoholiniams gėrimams iš medaus, vaisių sulčių ir laukinių vynuogių.Žinomas keliautojas N.Miklucho-Maklajus stebėjo Naujosios Gvinėjos papuasus, kurie dar nemokėjo išgauti ugnies, bet jau išmanė, kaip pasigaminti svaiginamųjų gėrimų.Alkoholis padėjo žmonėms užmiršti kasdieninius rūpesčius, pasilinksminimų ir švenčių metu iš pradžių kėlė nuotaiką, o paskui temdė sąmonę ir ssvaigino.
2.1 Girtavimo priežastys.
Viena dažnesnių girtavimo priežasčių yra per tūkstančius metų nusistovėję išgertuvių papročiai.Viena kita degtinės taurelė vaišių metu padidina linksmumą, pakelia nuotaiką, suartiną svečius.Deja vaikai ir paaugliai, prisižiūrėję į suaugusiųjų išgertuves, susidaro apie jas palankią, bet klaidingą nuomonę, laiko jas maloniu ir linksmu bendravimu, nesuprasdami, kad tai palengva veda į sistemingą girtavimą ir alkoholizmą.Girtuoklių tėvų vaikai, nematydami gero pavyzdžio, pamažu patys įpranta svaigintis alkoholiu.Trūkstant poilsiui skirtų įstaigų, kultūros klubų, teatrų, kinų ir t.t., nesant kur kultūringai praleisti laiką, dažniau lankomos smuklės.Dėl nepakankamo bendro išsilavinimo daliai darbo žmonių kultūrinės vertybės lieka nesuprantamos.Neteikia jiems malonumo koncertų, teatrų ir muziejų lankymas, nedalyvauja jie sporte, ir saviveikloje, neturi mėgstamų užsiėmimų.Neturėdami kur pritaikyti savo energijos, išeiginėmis dienomis nuobodžiauja.Visai natūralu jiems atrodo bendraminčių kompanijoje išgerti keletą taurelių, pakilia nuotaika nueiti į šokius.Dažnai toks laisvalaikio leidimo būdas virsta įpročiu.Girtuokliais neretai tampa žmonės, kurie dažnai patiria nerimo, baimės ir prislėgtos nuotaikos būsenas taip pat tie kurie neturi aukštesnių kultūrinių interesų.
Paauglių amžiuje jie nesimoko, neskaito knygų, jų netraukia nei saviveikla, nei sportas, nei koks mėgstamas užsiėmimas.Jie nekuria planų ateičiai, gyvena tik dabartimi, tik šia diena.Jiems visai natūralu išeiginėmis dienomis su panašiai galvojančiais pasigerti, pasilinksminti ir paūžti.Alkoholio vartojimas pasidaro patologiškai būtinas laiko praleidimo atributas, padaugėja girtavimo dingsčių bei motyvų:”geriu nuotaikai
pataisyti”, kad “pralinksmėčiau”, “malonu gerti” ir t.t..Išgėrimas tampa vos ne didžiausia gyvenimo prasme.Susiformuoja toks elgesio stereotipas, kad visas gyvenimo problemas sukelia ir sprendžia alkoholis.Geriama siekiant “atsipalaiduoti”, “užmiršti nemalonumus” ir t.t..Tiesiog neįkainojamą žalą visuomenei daro alkoholikai inteligentai.Gana dažnai iš prigimties gabūs ir talentingi žmonės, baigę aukštuosius ir specialiuosius mokslus, tapę vertingais mokslo ar meno specialistais, pradėję savarankišką kūrybinį darbą, ima girtauti ir palengva virsta alkoholikais.Taigi per anksti susidėvi, praranda sugebėjimus kūrybiniam darbui ir pagaliau tampa našta visuomenei, kuri anksčiau sudarė sąlygas jjam išsimokslinti ir dirbti kūrybinį darbą.
Ką apie alkoholį mano medicinos mokslas?Alkoholizmas – tai liga.Statistiniais genetikos tyrimais įrodyta, jog pats alkoholizmas nepaveldimas, gali būti perteiktas tik polinkis, kurį sąlygoja iš tėvų gautas charakteris.O ar žmogus bus alkoholikas ar ne – priklauso nuo konkrečios gyvenimo situacijos, t.y.aplinkos sąlygų.
Mūsų visuomenėje susiformavęs visiškai neteisingas sergančiojo alkoholizmu stereotipas.Jis turi karikatūrinių bruožų – tai žmogus nesiprausęs, nešvarus, nesiskutęs, galbūt neturintis kur gyventi, gulintis patvoryje, geriantis odekoloną, mėlyna ar rausva nosimi ir kt.Tai yra visiškai klaidinga nnuomonė.”Patvorių alkoholiko”, “mėlynanosio” tipas tik klaidina žmones.Toks girtaujančio tipas – tai ilgo ligos proceso, galbūt trukusio dvidešimt-trisdešimt metų, paskutinė stadija.
Alkoholizmu serga visų visuomenės sluoksnių žmonės: milijonieriai ir vargšai, moterys ir vyrai, profesoriai, docentai ir nepilnaverčio intelekto žmonės, patys valingiausi ssportininkai ir bevaliai, garsūs gydytojai ir menininkai.Skirtumas tik tas, ką geria, su kuo ir kur geria.Vieniems pavyksta savo ligą slėpti dešimtmečiais, kitiems ši liga išlenda it yla iš maišo. Pirmiausia alkoholis pradeda jus naikinti iš vidaus, vėliau jūs pamatysite, kad artimiausi žmonės pradės šalintis jūsų. Kokia žmona ar vyras, brolis ar sesuo, tėvai ar draugai norės turėti sau artimą žmogų kuris linkęs į alkoholį? Šeimoje nuo girtuokliavimo labiausiai kenčia vaikai. Pagalvokime, kaip skaudu girdėti jūsų vaikui: “tavo tėvas (motina) alkoholikas(ė). Todėl prieš pakeldami taurelę pagalvokite ar jūs esate atsparus alkoholiui?
3. Narkomanija Lietuvoje.
3.1 Narkotikų klasifikacija.
Lietuvoje vykstančios sparčios ekonominės, socialinės ir žmonių gyvenimo permainos stipriai veikia jaunimą.Nauju socialiniu reiškiniu, kilusiu pamėgdžiojant Vakarus, laikytinas narkotikų vartojimas.Specialistai narkotines medžiagas skirsto į kelias grupes.
Pirmoji –– toksinės medžiagos(tirpikliai, klijai, benzinas).Antroji – psichiką slopinančios medžiagos(ketaminas, alkoholis, raminamieji vaistai).Trečioji – psichiką stimuliuojančių medžiagų grupė(kokainas, amfetaminai, metamfetaminai).Ketvirtoji – psichiką slopinančių medžiagų grupė(aguonos, heroinas, morfijus, promedolis, metadonas).
Penktoji – haliucinogenų grupės narkotinių medžiagų grupė(kanapės, LSD, ekstazi).Tarp vartojamų Lietuvoje narkotikų populiarūs “ekstazi”,
LSD, Hašišas, marichuana ir net heroinas, prie kurio priprantama per gana trumpą laiką.
3.2 Narkotikų vartojimo priežastys.
Narkomanų gyvenimo istorijų analizė rodo, jog narkotikai pradedami vartoti ankstyvojoje paauglystėje.Kiekvienu iš tirtų atveju buvo pastebėta ta pati tendencija – paaugliai, prieš pradėdami vvartoti narkotikus, neturėjo nuolatinių artimų santykių su tėvais.Daugumoje atvejų nepilnametis jaunuolis ar jaunuolė gyveno ne su tėvais, buvo globojamas kitų giminaičių, retais atvejais tėvai buvo išsiskyrę, daug dirbo, ir jaunuoliai mažai juos matydavo.
Narkotikų dozė vienai dienai(apie 100 mililitrų heroino) kainuoja nuo 40 iki 50 litų.Narkomanija nėra labai pigus užsiėmimas, todėl į ją dažnai įsitraukia pasiturinčių tėvų vaikai.Apsukrūs narkotikų prekeiviai įvilioja paauglius į klubus, diskotekas ir ten įsiūlo narkotikus.
Sparčiai pradėjus populiarėti “acid house” muzikai, narkotikų vartojimas tapo neatsiejama jaunų žmonių gyvenimo dalimi, o apie ekstazį net pradėta galvoti, jog tai nėra narkotikas, o tik antidepresinis vaistas, sukeliantis pasitikėjimą savimi, norą su visais bendrauti ir be sustojimo šokti.Toks ekstazio poveikis tapo neatsiejama “acid house” muzikos dalimi, padedančia jauniems žmonėms pajusti užsimiršimo būseną.Vienas žymiausių elektroninės ir šokių muzikos renginių organizatorius Sigitas Grybas, geriau žinomas DJ Sagos pseudonimu, paklaustas, ar jo rengiamuose vakarėliuose vartojami narkotikai, iš pradžių atsakė:”Ką aš žinau”.Tačiau pagalvojęs pripažino, kad su narkotikais jaunimo vakarėliuose jam yra tekę susidurti.
Pasak diskžokėjo, tarp jaunimo populiariausi narkotikai yra ekstazis, amfetaminai ir “žolė”, kurios jis narkotiku nevadina.
Spartų narkotikų išplitimą tarp jaunimo lėmė socialinės problemos ir noras greitai gyventi.Tačiau diskžokėjas džiaugėsi, kad kol kas Lietuvoje narkotikų jaunimas suvartoja mažiau nei kitur Europoje.
Lietuviškame pramogų pasaulyje turbūt su žžiburiu tektų paieškoti muzikanto, kuris gyvenime nebūtų bandęs bent “žolės”.To nesliapia ir muzikantai:esą vieną kartą pabandyti “žolės” nieko blogo.Apie tai, kad kai kurie jų mėgsta kartais pavartoti ir kur kas stipresnių narkotikų, pavyzdžiui, kokaino, garsiai nekalbama.Kai kurie muzikantai net savo dainose nepamiršta paminėti, pavyzdžiui marihuanos vardo ir jos palaimingo poveikio.
Kitiems jaunimo dievaičiams narkotikų vartojimas tampa įvaizdžio dalimi.Pavyzdžiui grupė “B,Avarija”, išleidusi vieną iš savo albumų, surengė fotosesiją, kurios metu linksminosi, gėrė degtinę su pusnuogėm merginom ir “uostė kokainą”.Tiesa vėliau jie prisipažino, kad vietoj kokaino jie uostė miltus.
Muzikantai dažnai nesusimąsto, kad tokiais išsišokimais jie griauna savo teigiamą įvaizdį ir skatina gerbėjus, besižavinčius jais sekti blogu pavyzdžiu.
3.3 Narkotikai mokyklose.
Vis dažniau pasitaiko, jog narkotikai pardavinėjami mokymo įstaigose ir šalia jų.Narkotikų vartojimas tarp jaunimo, jų platinimas mokyklose tapo grėsmingu socialiniu reiškiniu.1998 metais ištyrus 30 sostinės vidurinių mokyklų, buvo nustatyta, jog narkotikus dažniau ar rečiau vartoja 19,7 proc.moksleivių.Populiariausias tarp Vilniaus moksleivių 1998 metais buvo hašišas, kurį dažniau ar rečiau vartojo 17,8 proc.,ekstazį – 3,8 proc., amfetaminą – 4,8 proc., o heroiną – 2,1 proc.mokinių.Daug moksleivių vartojo raminamuosius ir migdomuosius preparatus – 11,9 proc., toksines medž. – 6,3 proc. 19,9 proc.moksleivių manė, kad mokyklose diskotekų metu vartojami narkotikai, o 12,2 proc.moksleivių teigė, kad per diskotekas jų mmokyklose galima nusipirkti narkotikų.
Pagal 1999 metais atliktus socialoginius tyrimus galima teigti, jog daugėja narkomanų mažesniuose miestuose.Labiausiai narkomanija paplitusi tarp Visagino gyventojų – 462,9 atvejai 100 tūkst.gyventojų, o tai net 5 kartus viršija šalies vidurkį.Antroje vietoje biržai, trečioje – Klaipėda, ketvirtoje – Druskininkai ir tik penktoje vietoje – Vilnius.
Lietuvoje nelegalius narkotikus vartoja vidutiniškai 21 proc.berniukų ir 9,6 proc.mergaičių.Vilniuje nelegalius narkotikus vartoja net 30,2 proc.moksleivių berniukų ir 14,6 proc.mergaičių.Vilniuje net 37,3 proc.mergaičių yra vartojusios raminamuosius arba migdomuosius vaistus.Klaipėdoje nelegalius narkotikus vartoja net 37,3 proc.moksleivių berniukų ir 14 proc.mergaičių.
Be to šiuo tyrimu buvo nustatytos naujos narkotikų vartojimo tendencijos:tarp moksleivių plinta labai pavojingo narkotiko heroino rūkymas.Prie šio narkotiko greit priprantama, o pripratus pereinama prie injekcijų.Lietuvos AIDS centro duomenimis 1999 metais tarp 201 infekuotojo ŽIV buvo 110 intraveninių narkomanų.Dabar šį skaičių žymiai padidino užsikrėtę ŽIV kaliniai iš Alytaus griežtojo režimo pataisos kolonijos.
Kai kurie tėvai, norėdami apsaugoti savo atžalas nuo narkotikų liūno, kartkartėmis juos tikrina.Kiti turtingi gimdytojai, siekdami apsaugoti vaikus nuo nuo blogos draugų įtakos, išsiunčia juos mokytis į užsienį, arba veža ne į prestižines mokyklas, o į priemiestyje esančias mokymo įstaigas, kur narkomanija dar nėra išplitusi.Tačiau taip mes tik trumpam atitolinsime šią problemą nuo savęs.Kad ir labai norėdami neįstengsime apsaugoti savo vaikų nuo narkotinių
medžiagų.Iš visų pusių juos atakuoja nikotinas ir alkoholis, o hašišo pamėginama jau šeštoje – septintoje klasėje.Ir gerai auklėjami vaikai,žingeidumo skatinami, išbando narkotikus.
IŠVADOS
Ne gąsdinti, persekioti vaikus, ne kraustyti jų kuprines ar kišenes, o suteikti kuo daugiau informacijos.Tegul tai vyksta per etikos, tikybos, biologijos, chemijos pamokas.Vaikui nuo mažens turi būti formuojama tam tikra gyvenimo filosofija, kurios pagrindas – suvokimas, kad jo likimas priklauso nuo jo paties.
Šiuolaikinės pedagogikos tikslas yra ugdyti vaikų ir jaunuolių valią, kad jie įstengtu narkotikams pasakyti:”Ne”.Be to, svarbu ugdyti ggebėjimą jausti, kur baigiasi realybė ir prasideda iliuzija.Tuomet, neišvengiamai susidūrus su narkotikais, jų negundys ypatingi jausmai ir būsenos.Jei mūsų vaikai aktyviai sieks tikrų dvasinių išgyvenimų, kuriems nereikia išorinių stimuliatorių, pedagogika bus atlikusi savo uždavinį.
Mes privalome suteikti jaunimui tai, ką narkotikai tariamai duoda žmogui – atsipalaidavimą, šilumą, bendrumo jausmą, meilę visiems.Tokia mūsų socialinė užduotis.
Nuoširdus bendravimas su jaunuoliu bus atsvara griaunančiai narkotikų jėgai.Gal tada jie neteks savo žavesio.
Jaunuoliui sunku orientuotis gyvenime.Jam padėsime ne kalbomis, o konkrečiais darbais.Kad tai įvyktų, atsisakykime tuščiažodžiavimo, tradicinių eelgesio normų, rutinos, stenkimės su jaunuoliais bendrauti sąžiningai.
Narkomanija – visos bendruomenės reikalas:tegu gydytojai dirba savo darbą, mokytojai, tėvai, policija – savo.Visi esame nesaugūs, todėl narkomanija turi rūpėti visiems.
TURINYS
ĮVADAS 1
1.ORGANIZACIJOS STRUKTŪRA 2-14
1.1 FORMALI ORGANIZACIJA 2-4
a) Savanoriškos organizacijos 4-7
b) Prievartos organizacijos 8-9
c) Naudingos organizacijos 9-10
1.2 NNEFORMALI ORGANIZACIJA 10-13
2. ALKOHOLIZMAS LIETUVOJE 14-15
2.1 GIRTAVIMO PRIEŽĄSTYS 14-15
3. NARKOMANIJA LIETUVOJE 15-17
3.1 NARKOTIKŲ KLASIFIKACIJA 15
3.2 NARKOTIKŲ VARTOJIMO PRIEŽĄSTYS 16-17
3.3 NARKOTIKAI MOKYKLOSE 17
IŠVADOS 18
TURINYS 19
NAUDOTA LITERATŪRA 20
Literatūros sąrašas:
1. ,,Organizacijų sociologija” Gušinskienė
2. ”Narkotikai(atmintinė jaunimui ir tėvams)” J.Laucius-Vilnius 1996
3. ”Narkotikai-grėsmingas mūsų laikų šauksmas” G.Adomaitienė-Vilnius 2001
4. ”Apie alkoholį ir alkoholizmą” prof.J.Šopauskas-Vilnius 1971
5. ”Moksleiviui apie nikotino ir alkoholio žalą” V.Jagodinskis 1986
6. Straipsnis”Alkoholizmas ir narkomanija”/”Mano seniūnija” dr.E.Subata 2001
7.Str.”Narkotikus vartojantį paauglį išduoda elgesys”/”Respublika” I.Babkauskienė,L.Čėsnienė 2000
8. Str.”Narkomanija šiandien”/”XXIamžius”O.Grimalauskienė,V.Rožukas,
V.Norvilienė 2000
9. Str.”Narkotikai – jaunimo dievaičių įvaizdžio dalis”/”Respublika” S.Jansonaitė 2000
10. Str.”Išlieka dvasiškai stipriausieji”/”Dialogas” A.Brasaitė 2000
