Gyventojų užimtumas ir nedarbas Lietuvoje

Įvadas

Nedarbas tiesiogiai ir stipriai veikia kiekvieną žmogų. Daugumai žmonių, darbo netektis reiškia sunkesnį pragyvenimo lygį ir stiprią psichologinę krizę.

Visiškas užimtumas- tikslas, kurio būtina siekti. Jis pasiekiamas tada, kada paklausa darbo jėgai sutampa su pasiūla. Tačiau šis trumpalaikis reiškinys nuolat suardomas dėl besikeičiančių visuomenės poreikių, struktūrinių gamybos pokyčių.

Intensyvus darbo jėgos atnaujinimas ir perskirstymas priklauso nuo daugelio priežasčių. Užimtumą sąlygojantys procesai, susiję su visų visuomenės sluoksnių interesais, turi būti sureguliuojami. Todėl aktyvi valstybės politika reguliuojant užimtumo ir darbo klausimus yra būtina.

Ekonomistai nnagrinėja nedarbo problemą, siekiant išsiaiškinti priežastis, kurių analizė padėtų įgyvendinti valstybės politikos užimtumo strateginius planus. Kai kurios valstybinės programos, pavyzdžiui bedarbių perkvalifikavimo programos, suteikia galimybę įsidarbinti ateityje. Kitos programos, tokios kaip draudimas nuo bedarbystės, gelbsti nuo didesnių ekonominių sunkumų, su kuriais susiduriant su bedarbyste. Darbe pateiksime kelis užimtumo politikos prioritetinių veiksnių, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai liečia šią problemą.

Esminėms užimtumo problemoms susijusios, pirma, su tuo, jog būtina pripažinti, kad darbo rinka turi atspindėti dinamiškos rinkos ekonomikos – bendrosios rinkos dalies – pporeikius, ypač tai ar darbo jėga yra mobili, prisitaikanti ir kvalifikuota. Antra, turi būti tam tikra politika ir tinkamos institucijos, padedančios lanksčiai darbo rinkai vystytis. Tai apima ir poreikį skatinti į ateitį orientuotą požiūrį į pramonės restruktūrizavimą siekiant prisitaikyti prie žžiniomis pagrįstos ekonomikos ir susidoroti su demografiniais pokyčiais.

1. Padėtis darbo rinkoje

2004m duomenimis gyventojų skaičius siekia 3445,9 tūkst. gyventojų.

1 lentelė

Gyventojų užimtumas

2003 2004-I 2004-II

15 m. ir vyresni gyventojai, metų pradžioje, tūkst. 2829,6 2837,1 2837,1

Darbo jėga 1641,9 1620,8 1625,4

Užimtieji 1438,0 1410,0 1442,1

Bedarbiai 203,9 210,8 183,4

Nedarbo lygis (proc.) 12,4 13,0 11,3

Jaunimo (15-24 m.) (proc.) 25,0 23,2 21,0

Moterų (proc.) 12,2 12,8 11,0

Vyrų (proc.) 12,7 13,2 11,6

Užimtumo lygis 15-64 m. amžiaus gyventojų, (proc.) 60,9 59,9 61,3

2003 metais palyginti su 2002 metais įvairiose veiklos srityse užimtųjų skaičius padidėjo 32 tūkst., arba 2 proc. ir vidutinis 2003 metų skaičius sudarė 1438 tūkst. 2003 metais apie 80 proc. visų užimtųjų dirbo samdomą darbą, 17 proc. dirbo savarankiškai [7]. Daugiau nei pusė (54 proc.) užimtųjų dirbo paslaugų sferoje, apie trečdalį – pramonėje ir statybose. Toliau išlieka aukšta gyventojų, užsiimančių žemdirbyste, miškininkyste ir žuvininkyste, dalis – apie 17 proc.

Didėjant užimtų gyventojų skaičiui, didėja gyventojų užimtumo lygis. 2003 mmetais palyginti su 2002 metais 15 metų ir vyresnių gyventojų užimtumo lygis šalyje išaugo 1,3 proc. ir vidutinis 2003 metų užimtumo lygis buvo 60,9 proc. Daugiausia per šį laikotarpį išaugo Vilniaus apskrities gyventojų užimtumo lygis – 4,1 proc. ir siekė 63,7 proc. Aukščiausias užimtumo lygis 2003 metais buvo Tauragės apskrityje – 66,7 proc., jis per metus padidėjo 2,3 proc. Žemiausias užimtumo lygis buvo Alytaus apskrityje – 54 proc. ir Utenos apskrityje – 57,4 proc. [7].

Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis vidutinis 2003 mmetų nedarbo lygis buvo 12,4 proc. (moterų – 12,2 proc., vyrų – 12,7 proc.). Tai pats žemiausias nedarbo lygis per pastaruosius 6 metus. 2003 metais kas keturioliktas 15 metų ir vyresnis gyventojas buvo bedarbis, t.y. neturėjo darbo, norėjo dirbti ir įvairiausiais būdais ieškojo darbo.

Europos Sąjungoje 2003 metų pabaigoje nedarbo lygis buvo 7,9 proc., stojančiosiose šalyse – 14,3 proc.

Per metus užimtų gyventojų skaičius išaugo beveik visose veiklose, išskyrus finansinį tarpininkavimą ir sveikatos priežiūros ir socialinio darbo veiklas, kuriose jų skaičius sumažėjo atitinkamai l ir 7 tūkstančiais. Daugiausia (20 proc.) žmonių pirmąjį 2004 m. ketvirtį dirbo pramonės įmonėse. Prieš metus šios veiklos srityje dirbo 22 procentai visų užimtųjų. Išlieka aukšta užimtųjų, dirbančių žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės veiklose, dalis (16,7 proc.). Didėja dirbančiųjų skaičius statybose. Jis nuo 90 tūkst. pirmąjį 2003 m. ketvirtį išaugo 12 tūkst., arba 13 procentų, ir pirmąjį 2004 m. ketvirtį šioje veikloje dirbo 102 tūkstančių užimtųjų.

Paslaugų sektoriuje pirmąjį 2004 m. ketvirtį buvo 793 tūkst., arba 25 tūkst. daugiau nei prieš metus, užimtų gyventojų. Šiame sektoriuje dirbo 56 procentai visų užimtųjų. Kaip ir ankstesniais metais, pirmąjį 2004 m. ketvirtį daugiau nei 15 procentų visų užimtųjų dirbo prekybos įmonėse, 10 procentų – švietimo įstaigose, po 7 procentus – transporto iir sveikatos priežiūros bei socialinio darbo įstaigose. Viešojo valdymo institucijose ir gynybos, privalomojo socialinio draudimo veikloje dirbo 78 tūkst., arba 5,5 procento visų užimtųjų [9].

2 lentelė

Užimti gyventojai pagal ekonominės veiklos rūšis

Tūkstančiais Procentais

2003 m. I ketvirtis 2004 m. I ketvirtis 2003 m. I ketvirtis 2004 m. I ketvirtis

Iš viso 1387,9 1410,0 100,0 100,0

Žemės ūkis, medžioklė, miškininkystė ir žuvininkystė 230,6 236;8 16,6 16,8

Pramonė 299,3 277,7 21,6 19,7

Statyba 90,1 102,2 6,5 7,2

Paslaugos 768,0 793,3 55,3 56,3

Didmeninė ir mažmeninė prekyba; variklinių transporto priemonių, motociklų remontas, asmeninių ir buitinių daiktų taisymas 209,8 218,1 15,1 15,5

Kitos paslaugos 558,2 575,2 40,2 40,8

Struktūriniai užimtumo pokyčiai

2004 m. I pusmetį žemės ūkiui teko 16 proc. dirbančiųjų, pramonei – 28 proc. ir paslaugoms – 56 proc. Palyginti su ES, didžiausias skirtumas yra žemės ūkio sektoriuje, kurio dalis užimtumo struktūroje yra 4 kartus didesnė nei ES. Užimtumas, lyginant su vidutiniu ES, paslaugų sektoriuje lieka gana nedidelis [13].

2003m. 22 proc. dirbančiųjų buvo specialistai ir techniniai darbuotojai, o 8 proc. ėjo vadovų pareigas. Kvalifikuota ir pusiau kvalifikuota darbo jėga sudarė 26 proc. dirbančiųjų, iš jų 16 proc. – žemės ūkio darbuotojai. Nekvalifikuoti darbininkai sudarė 10 proc. Tik 1/6 dirbančiųjų buvo įstaigų tarnautojai, pardavimo ir paslaugų darbuotojai. Pastaraisiais metais ši struktūra mažai keitėsi. Įstaigų tarnautojai ir paslaugų sektoriaus darbuotojai vis dar sudaro daug mažesnę visų dirbančiųjų dalį nei ES valstybėse narėse [13]

Užimtumo lygis valstybiniame sektoriuje 2003 m. sudarė 28 proc. Privataus sektoriaus dalis visoje užimtumo struktūroje – 772 proc. Privataus ir valstybinio sektoriaus santykio pokyčius labiausiai sąlygojo privatizavimo procesas.

2003 metais apytikriai 10 proc. dirbančiųjų dirbo ne visą darbo laiką; taigi toks darbas Lietuvoje mažiau paplitęs nei ES, kur tokių darbuotojų yra 18 proc. Skirtumas ypač didelis Lietuvos moterų atžvilgiu: tik 11 proc. iš jų dirba ne visu etatu, kai tuo tarpu ES – 34 proc. Darbas ne visą darbo laiką skiriasi įvairiuose ūkio sektoriuose. Apie 20 proc. žemės ūkio darbuotojų ir tik 5 proc. pramonės ir tiek pat statybos bei 9,4 proc. paslaugų darbuotojų dirba nepilną darbo laiką. Lyginant su ES, darbas ne visą darbo laiką yra mažiausiai išplėtotas paslaugų srityje (kur ES 22 proc. dirba ne visą darbo laiką) [13] .

Pereinamojo laikotarpio poveikis įvairiems Lietuvos regionams buvo skirtingas atsižvelgiant į jų ekonominę struktūrą laikotarpio pradžioje ir į geografinę padėtį. Be to, susilpnėjus valstybės vaidmeniui (tiek reguliavimo, tiek sprendimų dėl investicijų požiūriu), tiesioginės laisvųjų rinkų investicijos dažniausia buvo nukreiptos į labiausiai išvystytus regionus. Todėl atsirado reikšmingų regioninių užimtumo skirtumų [10].

Suvestiniai užimtumo duomenys atvirai neparodo šių skirtumų masto. Išskyrus Alytų, kur, oficialiais duomenimis, 15–64 metų asmenų užimtumo lygis 2003 m. buvo 47 proc., užimtumas įvairiuose regionuose skyrėsi nedaug ir svyravo nuo 70 proc. Vilniuje iki 55 proc.

Kaune [9].

Tačiau daugelyje regionų (ypač Tauragėje ir Marijampolėje) didelė oficialiai užregistruotų dirbančiųjų dalis tenka žemės ūkio sektoriui, ir tai dažniausia yra mažai produktyvi žemdirbystė, skirta tik pragyvenimui užsitikrinti. Jei į vertinimą neįtrauksime žemės ūkio, regionus galėsime suskirstyti į tokias kategorijas:

• Vilniaus regionas, kur apytikriai 60 proc. darbingo amžiaus gyventojų dirba pramonės ir paslaugų sektoriuose;

• Kauno ir Klaipėdos regionai, kur šis rodiklis yra apytikriai 50 proc.;

• Alytaus, Panevėžio, Šiaulių, Telšių ir Utenos regionai – apie 45 proc.;

• Tauragės ir Marijampolės regionai, kur ne žemės ūūkyje dirba mažiau nei 40 proc. darbingo amžiaus asmenų.

Produktyvumas (vienam dirbančiam gyventojui tenkanti BVP dalis) nuolat augo. Vertinant pagal sektorius, vienam darbuotojui tenkanti produkcijos dalis yra didžiausia gamybos sektoriuje; po to seka statyba ir paslaugos, paskutinėje vietoje – žemės ūkis. Produktyvumas labai skirtingas vertinant įvairias paslaugų sektoriaus veiklos rūšis: jis mažiausias sveikatos priežiūros ir socialinėje srityje, didžiausias – finansinio tarpininkavimo srityje.

2. Užimtumo teorijos

Užimtumo situacija yra tampriai susijusi su bendra ekonomikos būkle ir kiekvienas ekonominio mechanizmo sutrikimas sukelia atitinkamą užimtumo situacijos ppasikeitimą. Todėl visos rinkos ekonomikos šalys turi gausų priemonių, padedančių sušvelninti ekonominių ūkio sutrikimų socialines pasekmes, arsenalą. Priemonių visuma, naudojamų darbo rinkos reguliavimui, sudaro valstybės užimtumo politiką.

Šios priemonės – tai tiesioginis ir netiesioginis valstybės poveikis darbo rinkos mechanizmo funkcionavimui arba, kkitaip tariant, valstybės įsikišimas į ūkio funkcionavimą. Tokia valstybės elgsena darbo rinkos teorijoje vertinama įvairiai. Galima skirti dvi pozicijas: neoklasikinę ir Keinso.

Neoklasikinė. Jos pagrindinė tezė yra ta, kad darbo rinka laisvos rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pereiti prie pusiausvyros, tai yra pasiekti maksimalų/pilną užimtumo lygį, esant tam tikram ūkio išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Neoklasikai teigia, kad nedarbas atsiranda ne todėl, kad rinkos mechanizmas yra neefektyvus, o todėl, kad jo funkcionavimas ribojimas pasak jų, ūkyje yra per mažai rinkos). Iš tokios pozicijos seka ir atitinkamos užimtumo politikos priemonės. Jų nuomone, visai nereikalingas aktyvus valstybės kišimasis į ūkio funkcionavimą (užimtumo programos, darbo vietų išsaugojimo finansavimas ir kt.), o būtina yra likviduoti tai, kas trukdo laisvos rinkos funkcionavimui. Reikia apriboti profsąjungų įtaką ddarbo užmokesčio dydžio formavimui, mažinti nedarbo pašalpas bei panaikinti minimalių atlyginimų kategoriją. Valstybė turėtų apriboti struktūrinį nedarbą sukeliančių priežasčių panaikinimą. Tam ji turėtų: 1) tobulinti įdarbinimo įstaigų informacinę sistemą (apie laisvas darbo vietas bei darbo ieškančiuosius); 2) efektyviai, atsižvelgiant į realius ūkio poreikius, organizuoti profesinį mokymą bei suaugusių permokymą.

Pagrindinis Keinso teorijos teiginys, kad kiekvienoje šalyje užimtumo lygį apsprendžia efektyvios paklausos dydis, kurį sudaro vartotojiškoji paklausa (t.y. šalies gyventojų pirkimo galimybės) ir investicinė paklausa (t.y įvairių rūšių investicijų mastas). Keinsas prieštarauja nneoklasikų teiginiui, kad, atsiradus nedarbui, savaime suveiks rinkos mechanizmai, kurie veda į pilną gyventojų užimtumą. Keinsas teigia, kad darbo užmokesčio mažinimas nėra efektyvi priemonė kovai su nedarbu. Lankstus darbo apmokėjimas neišsprendžia nedarbo problemos, o sukelia nuolatinius konfliktus su dirbančiaisiais. Remdamasis savo teiginiais, Keinsas siūlo: kadangi nedarbo priežastimi yra nepakankamai agreguota paklausa gėrybėms ir paslaugoms, norint sumažinti nedarbą, valstybė turi imtis priemonių, didinančių agreguotą paklausą. Iš esmės tai gali būti realizuojama mažinant mokesčius (pvz., darbdaviams, kurie steigia savo įmonėse naujas darbo vietas) ir didinant visuomenines išlaidas (biudžetiniai užsakymai gamybai, subsidijos atskiroms dirbančiųjų grupėms, socialiai naudingų (viešųjų) darbų organizavimas ir pan.).

Taigi viena koncepcija pasisako už visišką valstybės kišimąsi į ūkio funkcionavimą, o kita pasisako už jos būtinumą. Vienos ar kitos koncepcijos dominavimas užimtumo politikoje laikui bėgant keitėsi. Nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo, nors atskirose šalyse jau ir buvo kalbama apie užimtumo politiką, valstybės vaidmuo tebebuvo pasyvus, todėl galima sakyti, kad dominavo neoklasikinė užimtumo politikos koncepcija. Po Antrojo pasaulinio karo situacija labai pasikeitė: stiprėjo profsąjunginis judėjimas, augo socialiniai fondai, didėjo socialinės apsaugos sistemos įvairovė ir pan. Norėdamos pasiekti socialinio stabilumo daugelis šalių ėmėsi įvairių valstybinių socialinių programų, kurių viena pagrindinių dalių buvo užimtumo programos, atitinkama užimtumo politika. Bet 9 dešimtmečio vviduryje prasidėjo ekonominė recesija, kuri apėmė beveik visas išsivysčiusias šalis, tai tiesiogiai atsiliepė ir darbo rinkai, pradėjo augti nedarbas. Norint sustabdyti ekonomikos smukimą, pradėta mažinti mokesčius, tai turėjo poveikį socialinei politikai (taip pat ir užimtumo): pristabdytas atskirų užimtumo programų finansavimas, mažinamas įdarbinimo įstaigų (darbo biržų) darbuotojų skaičius, net bandoma sumažinti bedarbio pašalpos dydį (pvz., Kanadoje). Taigi vėl pradeda dominuoti neoklasikinė užimtumo politikos samprata, mažėja valstybės poveikis situacijai darbo rinkoje.

Siekdamos spręsti ekonomikos problemas, įvairios koncepcijos pabrėžia skirtingų jos aspektų svarbą. Kai kurios jų – monetaristai ir keinsistai – teigia, kad jas sureguliuoti galima per visuminę paklausą, kitos koncepcijos – pasiūlos pusės – atstovai mano, kad dėmesį reikia sutelkti į visuminę pasiūlą.

Monetaristai, siekdami nepabloginti ekonomikos funkcionavimo, pasisako už jos reguliavimą ne vyriausybės, o centrinio banko veiklos priemonėmis – monetarine politika, t. y. pinigų masės kontroliavimu

Nedarbas keinsistams ir ilguoju, ir trumpuoju laikotarpiu atrodo priklausąs nuo infliacijos, jo priežastis – nelanksti darbo jėga. Monetaristai sako, kad natūralusis nedarbas priklauso nuo vyriausybės programų, mokesčių, konkurencijos ir pan.

Pasiūlos pusės šalininkai tarp infliacijos ir nedarbo nemato jokio ryšio, norint jo išvengti, reikia didinti motyvaciją dirbti daugiau.

3. Nedarbas

Nedarbas yra nevienalytis reiškinys. Pavyzdžiui, Dž. Keinsas siūlė skirti nedarbą, atsirandantį laisva valia (savanoriškas nedarbas), ir prievartinį nedarbą. Pirmasis yyra tada, kai laisvos darbo vietos nepritraukia nedirbančių žmonių dėl juos nepatenkinančio (per žemo) darbo užmokesčio lygio, antrasis – kai nedirbantis žmogus sutinka su esamu atlyginimo dydžiu, bet negali rasti paties darbo (darbo vietos).

Nedarbo tipai. Skiriami trys nedarbo tipai – migracinis (frikcinis), struktūrinis ir ciklinis nedarbas.

Migracinis nedarbas atsiranda žmonėms paliekant darbo vietas dėl įvairių asmeninių priežasčių. Vieni darbuotojai išeina iš darbo norėdami pereiti į geresnę vietą, kiti atleidžiami už prasižengimus, treti, baigę mokyklą ar kursus, pirmąkart ieško darbo, ketvirti nebedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas.

Struktūrinis nedarbas- kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (kvalifikacijos, profesijų, šakų ar teritorijų požiūriu). Tokia padėtis susidaro keičiantis gaminamos produkcijos nomenklatūrai bei jos technologijai, t.y. mokslo ir technikos pažangos sąlygomis. Ekonomikos plėtojimąsi, augimą visada lydi struktūriniai pokyčiai. Vis didesnį poveikį turi ir tarptautinio (globalinio) masto ūkiniai pokyčiai, ekonominių ryšių spartus plėtojimasis.

Struktūrinio nedarbo priežastis gali būti ir darbo užmokesčio reguliavimo priemonės -minimalaus darbo užmokesčio įstatymai, šakų ir įmonių profsąjungų susitarimai su darbdaviais, mažinantys atlyginimų diferenciaciją bei lokalinių darbo rinkos sąlygų poveikį. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, dėl ko dalis darbuotojų (vyresnio amžiaus nekvalifikuoti darbininkai, ypač moterys, taip pat mokyklų absolventai) lieka be darbo, nes įstatymo nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per aukštas

siūlomoms darbo funkcijoms apmokėti.

Ciklinis nedarbas atsiranda, kai sumažėja ūkinis aktyvumas, ekonomikos vystymasis ima stabčioti, ji pasuka recesijos kryptimi (susidaro recesinis tarpsnis). Šis nedarbo tipas kartais ir yra apibūdinamas kaip nepakankamos paklausos nedarbas. Ciklinis nedarbas tiesiogiai susijęs su verslo ciklu, jo nenumaldoma, nors kaskart lyg švelnesne sinusoide.

Visai išvengti nedarbo ne tik neįmanoma, bet ir nepageidautina. Nedaug kam patiktų tokia ekonominė tvarka, kai įdarbinimas vyktų prievartos būdu. Todėl reikalinga tiksliai apibrėžti visiško užimtumo sąvoką, nes nedarbo lygis negali būti nulinis. Paskutiniaisiais šio aamžiaus dešimtmečiais prasidėjo plati diskusija apie tai, koks galėtų būti nedarbo lygis ir ką reiškia „visiškas užimtumas“.

Jei nedarbo lygis būtų – 9%, 10% ar daugiau, tai spartus ekonomikos išplėtimas situaciją pagerintų. Bendra gamybos apimtis ir užimtumas didėtų lygia greta. Be to, ekonomikos išplėtimas sąlygotų produktyvumo kilimą, nes, visų pirma, į ūkinę veiklą būtų įtraukti tie įrengimai ir darbuotojai, kurie iki tol nebuvo pilnai panaudojami.

Tačiau toliau plečiant gamybą ir mažėjant nedarbo lygiui, gali atsirasti kitų problemų. Gamintojai samdo vis daugiau darbuotojų ttol, kol didėja paklausa jų produkcijai. Tačiau paklausos didėjimas gali sukelti infliaciją. Vadinasi, vienas iš visiško užimtumo apibrėžimų būtų toks: Visiškas užimtumas būna tada, kai nedarbo lygis žemas ir nesukelia infliacijos padidėjimo.

Atsiradus darbo rinkai, atsirado ir nedarbas, kuris suprantamas kaip ddarbo pasiūlos ir paklausos disbalansas. Nedarbo lygis gali būti suprantamas dvejopai:

1. Natūralus bedarbystės lygis – kai ciklinės bedarbystės lygis lygus nuliui. (Ciklinė bedarbystė – fenomenas atsirandantis esant nestabiliai ekonominei situacijai, kai mažinamas darbo vietų skaičius. Tai ypatingai nepageidautina bedarbystės rūšis.)

2. Normalus nedarbo lygis – bedarbių santykis su ekonomiškai aktyviais šalies gyventojais. Ekonomiškai aktyviais laikomi darbingo amžiaus, visada pasirengę pradėti dirbti asmenys.

Statistikos departamentas taip pat tiria bedarbystės paplitimą, tačiau naudoja ne bedarbio, o nedirbančio žmogaus sampratą. Į nedirbančiųjų skaičių patenka visi apklausos metu pasisakę esantys bedarbiais (neatsižvelgiant į tai, ar jis registruotas darbo biržoje, ar ne, ar aktyviai ieško darbo, ar ne).

Prie viso to dar reikia paminėti neseniai mūsų visuomenėje atsiradusį fenomeną – juodąją darbo rinką (neoficialų darbą). Tai reiškia, kad nėra jjokių raštiškų darbininko ir darbdavio susitarimų, nemokami mokesčiai ir socialinis draudimas, negarantuojamas darbo saugumas ir atlyginimas už darbo metu galimas traumas. Be to į juodąją darbo rinką gali būti įsitraukę tiek užsiregistravę darbo biržose, tiek jose neregistruoti asmenys. Galima ir tokia situacija, kada žmogus yra oficialiai registruotas darbo biržoje kaip bedarbis, gauna bedarbio pašalpą, bet tuo pačiu yra užimtas juodojoje darbo rinkoje. Tai galima paaiškinti politinės, ekonominės situacijos nestabilumu, neoficialaus darbo kontrolės ir apskaitos nebuvimu. Įvairiais duomenimis nuo 150 iki 6600 tūkstančių žmonių yra įtraukti į neoficialią darbo rinką [3].

Lietuvos darbo rinkos struktūrą galima pavaizduoti taip:

Oficialiai registruoti, gauna bedarbio pašalpą.

Neoficiali bedarbystė.(trumpas darbo laikas, priverstinės atostogos, niekada neregistruoti darbo biržoje)

Neoficiali darbo rinka. Juodoji darbo rinka.

Firmos , nemokančios mokesčių ir socialinio draudimo.

Oficialiai dirbantys.

Bedarbystės plitimas sukelia daug socialinių, demografinių, kriminogeninių, psichologinių problemų. Sumažėja šeimų disponuojamų pajamų dydis, neturintys darbo patiria daug stresų, nervinės įtampos, padažnėja alkoholizmo atvejų, žmonės emigruoja į kitas šalis ieškodami darbo, mažėja gimstamumas, nes nedirbantys tėvai negali išlaikyti savo vaikų.

Bedarbių nuo 219 tūkst. pirmąjį 2003 m. ketvirtį sumažėjo iki 211 tūkst. pirmąjį 2004 m. ketvirtį. Jų skaičius per metus sumažėjo 8 tūkst., arba beveik 4 procentais, o nuo pirmojo 2002 m. ketvirčio iki kitų metų pirmojo ketvirčio jų buvo sumažėję 61 tūkst., arba 22 pro-centais. Moterų bedarbių skaičius per metus išaugo 8 tūkst. Pirmąjį 2004 m. ketvirtį bedarbių moterų buvo 106 tūkst., o vyrų – beveik 105 tūkst. Prieš metus vyrų bedarbių buvo daugiau nei moterų. Jie sudarė 55 procentus visų bedarbių [9].

Didėjant legaliai ir nelegaliai gyventojų migracijai, mažėja jaunu 15-24 metų amžiaus bedarbių skaičius. Jų pirmąjį 2003 m. ketvirtį buvo 37 tūkst. ir per metus sumažėjo iki 33 tūkst. Vyresnio amžiaus (55 m. ir vyresnių) bbedarbių buvo apie 20 tūkst., ir jų skaičius per metus nepasikeitė.

Mažėja nedarbo lygis. Jis nuo 13,6 procento pirmąjį 2003 m. ketvirtį sumažėjo iki 13 procentų pirmąjį 2004 m. ketvirtį. Sumažėjo jaunimo nedarbo lygis. Prieš merus 15-24 metų amžiaus žmonių nedarbo lygis buvo 24,4 procento, o pirmąjį 2004 m. ketvirtį jis sumažėjo iki 23,2 procento. Pirmąjį 2002 m. ketvirtį jaunimo nedarbo lygis buvo išaugęs iki 30 procentų.

Mažėja vyrų, o didėja moterų nedarbo lygiai. Per metus vyrų nedarbo lygis sumažėjo 2 procentais ir pirmąjį 2004 m. ketvirtį buvo 12,8 procento. Moterų nedarbo lygis per tą patį laikotarpį išaugo 0,8 procento ir buvo 13,2 procento.

Nors nedarbas Lietuvoje ir mažėja, bet išlieka aukščiausias Baltijos šalyse. Tyrimų duomenimis, pirmąjį 2004 m. ketvirtį Estijoje nedarbo lygis buvo 10,1, Latvijoje-11,5 procento (žr. 4 lentelėje)

3 lentelė

Nedarbo lygio pokyčiai

Procentais Padidėjimas, sumažėjimas (-) 2004 m. I ketvirtį, palyginti su 2003 m. I ketvirčiu procentais

2003 m. I ketvirtis 2004 m. I ketvirtis

Iš viso 13,6 13,0 -0,6

Vyrai 14,8 12,8 -2,0

Moterys 12,4 13,2 0,8

15-24 metų 24,4 23,2 -1,2

25-54 metų 12,7 12,4 -0,3

55 m. ir vyresni 10,9 9,9 -1,0

Mažėjant bendram bedarbių skaičiui mažėja ir ilgalaikių bedarbių, t. y. asmenų, ieškančių darbo vienerius metus ir ilgiau. Jų skaičius nuo 111 tūkst. pirmąjį 2003 m. ketvirtį sumažėjo iki 103 tūkst. pirmąjį 2004 m. ketvirtį.

Nors ilgalaikių bedarbių mažėja, jų dalis, palyginti su bendru bedarbių skaičiumi, išlieka gana ddidelė. Prieš metus ilgalaikių bedarbių buvo 51, o pirmąjį 2004 m. ketvirtį – 49 procentai visų bedarbių. Ilgalaikiai bedarbiai sudarė 6,5 procento nuo visos darbo jėgos. Tai vienas iš aukščiausių rodiklių Europoje.

Per metus ypač ryškiai sumažėjo bedarbių, ieškančių darbo mažiau nei šešis mėnesius (14 proc.), tačiau nerandančių darbo nuo 6 mėnesių ik l metų skaičius išaugo beveik ketvirtadaliu. Šiam procesui įtakos turi laisvų darbo vietų, ypač mažesniuose miestuose ir kaimuose, stoka (žr. 5 lentelę).

4 lentelė

Bedarbiai pagal nedarbo trukmę

Tūkstančiais Padidėjimas, sumažėjimas (-) 2004 m. I ketvirtį, palyginti su 2003 m. I ketvirčiu

2003 I ketvirtis 2004 I ketvirtis tūkstančiais procentais

Iš viso

Iki 6 mėn.

6-11 mėn.

1 m. ir daugiau 218,8

70,7 37,0 111,1 210,8

60,9 46,6 103,3 -8,0

-9,8

9,6

-7,8 -3,7

-13,9

25,9

-7,0

Bedarbių išsilavinimas. Pirmąjį 2004 m. ketvirtį 43 procentai visų bedarbių neturėjo profesijos ir buvo baigę pagrindines ir vidurines bendrojo lavinimo mokyklas. Beveik tiek pat bedarbių buvo baigę profesines mokyklas.

Didėja bedarbių, baigusių aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas. Pirmąjį 2004 m. ketvirtį bedarbių su aukštuoju išsilavinimu buvo 19 tūkst., arba 9 procentai, o su aukštesniuoju – 10 tūkst., arba 5 procentai visų bedarbių. Prieš metus bedarbių su aukštuoju išsilavinimu buvo 17 tūkst., arba 8 procentai, o su aukštesniuoju – 8 tūkst., arba 4 procentai visų bedarbių.

Nuo pirmojo 2004 m. ketvirčio pirmą

kartą įvertintas gyventojų išsilavinimas pagal švietimo sritis. Nustatyta, kad daugiau nei 5 tūkst. bedarbių su aukštuoju išsilavinimu baigę inžinerijos, gamybos ir statybos, apie 4 tūkst. – socialinio mokslo, verslo ir teisės studijas. Nemažai bedarbių baigę švietimo (3 tūkst.), humanitarinių mokslų, gimtosios kalbos ir meno (2 tūkst.), žemės ūkio ir veterinarijos (1,7 tūkst.), sveikatos priežiūros ir socialinės apsaugos (1,2 tūkst.) studijas. Daugiausia bedarbių, baigusių šias aukštesniųjų mokyklų studijų sritis: inžineriją, gamybą ir statybą – 5 tūkst., socialinių mokslų, verslo ir teisės &– 2,3 tūkst., sveikatos priežiūros ir socialinės apsaugos -1 tūkst. [9]

Eurostat duomenimis per 2004 m. sausio mėn. nedarbo lygis euro zonoje nepakito ir vasario 1 d. siekė 8,8 %. Tuo tarpu ES nedarbo lygis per mėnesį taip pat nesikeitė – 8,0 %. Prieš metus šie rodikliai buvo lygūs atitinkamai 8,7 % ir 7,9 %.

2004 m. sausio mėn. mažiausias nedarbas buvo užregistruotas Liuksemburge (3,9%), Nyderlanduose (4,3% – 2003 m. gruodžio mėn.), Austrijoje (4,5%) ir Airijoje (4,6%). Didžiausias nedarbas užfiksuotas Ispanijoje –– 11,2%. Be Ispanijos, 9% lygį yra viršijusios Prancūzija, Vokietija ir Graikija.

Per pastaruosius 12 mėnesių nedarbas išaugo dešimtyje duomenis per paskutinius 3 mėn. pateikusių valstybių narių, dviejose valstybėse narėse nedarbas sumažėjo, vienoje – nepakito.

Eurostat duomenimis, 2004 m. vasario 1 dd. ES buvo 14,2 mln., o euro zonoje – 12,3 mln. Bedarbių [14].

2. Užimtumo politikos prioritetai

Valstybės vaidmuo darbo rinkoje pasireiškia dviem aspektais:

1) “pasyvus”, t.y. finansinės priemonės, siekiančios sušvelninti pajamų praradimą (dėl darbo praradimo);

2) “aktyvus”, t.t priemonės, siekiančios sumažinti nedirbančių piliečių skaičių.

Pasyvi valstybės užimtumo politika. Šiuo metu įvairios šalys naudoja įvairias finansines pagalbos bedarbiams (iš dalies praradusiems darbą) formas. Pagrindinės jų – bedarbio pašalpos. Šalia jų dar yra pašalpos iš socialinės rūpybos fondų, vienkartinės išmokos atleidžiamiesiems iš darbo, o kai kuriose šalyse – profsąjunginės kasos arba privatus draudimas nuo nedarbo. Reikia pabrėžti, kad visose šalyse pašalpų mokėjimas yra griežtai reglamentuotas ir ne kiekvienas nedirbantis pilietis turi teisę gauti bedarbio pašalpą.

Viena iš pasyvios užimtumo politikos formų yra ankstesnis išleidimas į pensiją( ši ppriemonė taikoma rajonuose, kur reorganizuojam specifinė industrija, pvz., laivų statyklos). Tai yra labai brangi priemonė, todėl jos taikymas priklauso nuo šalies (socialinių fondų) finansinių galimybių.

Aktyvi valstybės užimtumo politika. Aktyvi politika – tai panaudojimas įvairių ekonominių ir organizacinių priemonių, leidžiančių sumažinti nedarbo mastą. Jos veikia: 1) darbo jėgos paklausos padidėjimą; 2) darbo rinkos mechanizmo funkcionavimo tobulinimą (įdarbinimo įstaigų, permokymo centrų ir pan.).

Aktyvios politikos priemonės dažniausiai skirstomos:

a) makroekonominės, t.y. bendros ūkio stabilizavimo priemonės, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai gerina situaciją darbo rinkoje;

b) “specialios” uužimtumo politikos priemonės.

Makroekonominių priemonių pagalba valstybė stengiasi padidinti agreguotą paklausą gėrybėms bei paslaugoms: mažinant mokesčius; didinant biudžetinius užsakymus; mažinant palūkanų normą; didinant pinigų emisiją. Visos šios priemonės dar vadinamos globaline emisija, jų tikslas – didinant agreguotą paklausą, didinti paklausą darbo jėgai ir tuo pačiu mažinti nedarbą.

“Specialios” priemonės daugiausia nukreiptos frikcinio (tekamojo) bei struktūrinio nedarbo sumažinimui. Pagrindinės iš jų būtų: įvairios atskirų darbuotojų grupių darbo užmokesčio subsidijos; suaugusiųjų permokymo sistemos vystymosi bei permokymo programų finansavimas; socialiai naudingų (viešųjų) darbų organizavimas; įdarbinimo įstaigų tinklo plėtimas bei jo informacinio aprūpinimo tobulinimas.

4.1. Žmogiškieji resursai

Lietuvoje vaikai pradeda lankyti pagrindinę mokyklą 6–7 metų, mokslas trunka 10 metų. Šis pagrindinis švietimo etapas gana dažnai būna nesėkmingas. Apytikriai 80 proc. jaunuolių išlaiko baigiamuosius egzaminus ir baigia mokyklą; likę 20 proc. arba nebaigia viso pagrindinio kurso arba, nors jį ir baigia, neatitinka jo užbaigimo reikalavimų. Nors tiems, kurie nebaigia pagrindinio mokslo, suteikta galimybė mokytis pagrindinėse profesinėse ir kitose mokyklose, šiuo metu ja naudojasi tik pusė tokių asmenų

Brandos atestatą turintis jaunuolis gali mokytis universitetuose (aukštosiose mokyklose) ar „trečiojo lygmens kolegijose“. Bakalauro studijos trunka mažiausiai 4 metus. Trečiojo lygmens kolegijos yra palyginti nesena naujovė, taikoma kai kuriose pažangesnėse profesinėse mokyklose, pripažintose galinčiomis teikti trečiojo lygmens kursus.

Aukštojo mokslo alternatyva tiems moksleiviams, kkurie baigė gimnazijas ir todėl neturi profesinės kvalifikacijos, yra galimybė pasirinkti antrojo lygio profesinį mokymą. Šios studijos paprastai susijusios su šiek tiek aukštesnio lygio profesine kvalifikacija, kuri kartais priartėja prie technikos specialisto lygio. Nustatyta, kad ~ 85 proc. įgijusių brandos atestatą pasirenka kurios nors formos dienines studijas ir tik 15 proc. ateina tiesiai į darbo rinką.

Iki šiol įgyvendinta švietimo sistemos reforma davė reikšmingų teigiamų rezultatų: po daugelio metų nuosmukio bendrasis jaunų žmonių išsimokslinimas pagerėjo; buvo sukurta bazė teikti įvairias profesinio švietimo ir mokymo galimybes tiems, kurie baigia pagrindinį arba vidurinį mokslą. Tie, kas renkasi profesinį mokymą po pagrindinės mokyklos, turi galimybę lygiagrečiai įgyti bendrąjį vidurinį išsilavinimą ir tokiu būdu išplėsti savo galimybes mokytis vėliau; be to, vis daugiau brandos atestatą įgijusių jaunuolių tęsia studijas aukštosiose arba profesinio mokymo mokyklose. Jų galimybės išplėstos įdiegus naujas kolegijų programas, kurių baigimas leidžia įgyti tam tikro laipsnio kvalifikaciją.

Vis dėlto lieka kelios svarbios problemos:

– pagrindinio mokslo „nubyrėjimo“ procentas lieka per didelis. Daugiau nei 20 proc. vaikų negauna netgi pagrindinio mokslo baigimo pažymėjimo. Ši nemenka jaunų žmonių dalis netenka galimybių, kuriomis galėtų pasinaudoti aukštesniuose švietimo sistemos lygmenyse;

– ne visi variantai, galimi baigus pagrindinę mokyklą, yra praktiškai prieinami visiems jauniems žmonėms. Kai kurie vaikai iš mažas pajamas ggaunančių šeimų negali įgyti profesinio mokslo dėl lėšų stokos. Be to, kai kurių profesinio mokymo programų prieinamumo atžvilgiu yra nemažų teritorinių skirtumų. Pvz., kai kuriuose regionuose yra palyginti mažai profesinio mokymo institucijų ir jų siūlomas specialybių spektras yra per siauras. Jaunimo profesinis orientavimas ir informavimas dar nepakankamai išplėtotas – tik 20 proc. jaunimo gauna kvalifikuotas konsultacijas prieš pasirinkdami profesinio mokymo programą;

– tęsiančiųjų bendrąjį vidurinį mokslą skaičiaus augimas yra sveikintinas ir atspindi tiek Vyriausybės politiką, tiek pačių moksleivių pasirinkimą. Tačiau tai kelia rūpesčių, nes kartu mažėja profesinio mokslo prestižas;

– profesinio mokymo kokybė ir jo atitiktis darbo rinkos poreikiams kelia susirūpinimą. Tai susiję su mokymo įstaigų ir darbdavių ryšių silpnumu, nepakankamu darbdavių dalyvavimu rengiant programas ir nepakankamu investavimu į mokyklų infrastruktūrą bei įrangą ir mokymo metodų tobulinimą bei mokytojų mokymą.

4.2. Darbo užmokestis ir mokesčiai

Svarbu, kad darbo užmokesčio dinamika atitiktų šalies ekonominę padėtį ir būtų palanki užimtumui didinti ir nedarbui mažinti. Šis klausimas turi du aspektus. Makroekonominiu lygmeniu bendroji darbo užmokesčio dinamika turi atitikti viso ūkio produktyvumo didėjimą, tokiu būdu palaikydama bendrąjį užimtumo augimą. Struktūriniu lygmeniu yra svarbu, kad žemesnės kvalifikacijos darbo jėgos sąnaudos neturėtų varžyti telkti darbo jėgos į vidutiniškai apmokamas darbo vietas; tuo pačiu metu grynasis tokių darbuotojų darbo užmokestis

turėtų būti tokio dydžio, kad skatintų bedarbius ar neaktyviuosius gyventojus ieškoti darbo ir įsidarbinti.

Darbo užmokesčio nustatymo pagrindas yra Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymas. Darbo užmokestis yra laisvo susitarimo tarp darbdavio ir darbuotojų objektas – įstatymo nustatyta, kad darbuotojo darbo užmokestis turi išreikšti tos profesijos pasiūlą ir paklausą darbo rinkoje, darbo kiekį ir kokybę bei įmonės veiklos rezultatus. Įstatyme numatytos papildomo mokėjimo garantijos, jei darbuotojas dirba kenksmingomis sąlygomis, naktį, švenčių metu ar dirba viršvalandžius. Praktiškai kolektyvinis susitarimas taikomas labai retai. Kolektyvinės ssutartys apima tik 10 proc. darbo jėgos. Tokios sutartys labiausiai paplitusios valstybės tarnyboje, ypač sveikatos apsaugos įstaigose ir komunalinių paslaugų įmonėse.

Vyriausybės dalyvavimas darbo užmokesčio formavimo procese daugiausia susijęs su teisiškai privalomo minimalus darbo užmokesčio nustatymu. Nustatomas vienas minimalus darbo užmokestis, kuris privalomas bet kokiam darbui nediferencijuojant pagal sektorius, regionus ar darbuotojo ypatybes (amžių ar patirtį). Tai grindžiama principu, kad minimalus darbo užmokestis privalo „tenkinti minimalius socialiai priimtinus dirbančio asmens ir jo išlaikomų vaikų poreikius“.

Minimalaus darbo užmokesčio (toliau-MDU) pokyčiai turi didelę įįtaką bendrosioms darbo užmokesčio tendencijoms. Pvz., įvairių valstybės tarnautojų kategorijų atlyginimas nustatomas kaip MDU kartotinių skaičius – nuo 1 MDU nekvalifikuotiems darbuotojams iki 11 MDU aukščiausios kategorijos valstybės tarnautojui. Vidutinių darbo pajamų dinamika šalies ūkyje leidžia manyti, kad panašus principas ggali būti taikomas ir privačiame sektoriuje.

Pagrindinė darbo užmokesčio formavimo problema, kuria yra susirūpinusi Vyriausybė, yra menkas kolektyvinio susitarimo paplitimas; todėl darbo užmokesčio pokyčius ūkyje daugiausia lemia centralizuotai nustatomo MDU pokyčiai. Dėl to galėjo atsirasti nepalankios darbo užmokesčio ir produktyvumo santykio tendencijos 1996–1999 m. ir smarkus užimtumo lygio sumažėjimas vėlesniais metais. Tai gali riboti ir tai, kokiu laipsniu darbo užmokesčio kitimas pavienėse firmose, sektoriuose, regionuose ir pagal profesijas galės prisitaikyti prie ekonominių sąlygų kitimo ir prie būtinumo atlikti užimtumo struktūros pakeitimus.

Aukštas darbo jėgos apmokestinimas (įskaitant ir socialinio draudimo įmokų poveikį) gali mažinti darbo jėgos paklausą oficialiojoje ekonomikoje ir skatinti šešėlinės ekonomikos augimą.

Dabar fizinių asmenų pajamų mokestis Lietuvoje yra 33 proc. visų pajamų, viršijančių neapmokestinamas pajamas, kurios yra 290 Lt per mmėnesį. Šis neapmokestinamas minimumas sudaro tik 1/5 vidutinio mėnesinio atlyginimo dalį.

Socialinio draudimo įmokų tarifas yra 34 proc. (31 proc. moka darbdavys, 3 proc. – darbuotojas). Šios įmokos išskaičiuojamos iš viso darbo užmokesčio – neapmokestinamos pajamos nenustatytos. Nenustatyta ir viršutinė darbo užmokesčio riba įmokai išskaičiuoti.

Reikia paminėti dar vieną svarbią mokesčių sistemos ypatybę – savarankiškai dirbančių asmenų pajamos mokesčių požiūriu vertinamos visiškai kitaip. Fiziniai asmenys, norintys užsiimti savarankiška ūkine veikla, gali tai padaryti ne tik įregistruodami įmonę, bet ir išsiimdami patentą ttam tikrai veikos rūšiai. Vyriausybė nustato veiklos rūšių sąrašą ir minimalų bei maksimalų mokesčio už patentą dydį, o savivaldybėms yra leidžiama nustatyti konkretų patento tam tikrai veiklai mokesčio dydį neperžengiant nustatytų apribojimų

Galima pagrįstai susirūpinti, kad tokie dideli mokesčių ir socialinio draudimo įmokų tarifai gali mažinti oficialųjį užimtumą ir skatinti darbdavius bei darbuotojus imtis neoficialaus darbo.

4.3.Užimtumo programos

Efektyvi valstybinė įdarbinimo tarnyba yra svarbi užimtumo politikos priemonė pereinamuoju ekonominiu laikotarpiu. Ši tarnyba vaidina lemiamą vaidmenį, padėdama žmonėms prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių – skatina mobilumą ir lankstumą, taip pat įgyti sugebėjimus, kvalifikaciją ir kitus dalykus, kurie reikalingi naujam besivystančiam ūkiui. Aktyvesnė prevencinė užimtumo nuostata užimtumo atžvilgiu ypač būtina atsižvelgiant į besitęsiantį Lietuvos ūkio restruktūrizavimą. Valstybinės įdarbinimo tarnybos gebėjimą užtikrinti šią nuostatą iš dalies lemia jai skiriamų išteklių dydis ir tai, kaip šie ištekliai panaudojami.

Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programa (Žin., 2001, Nr. 40-1404; 2002, Nr.112-5014) apibrėžia užimtumo ir darbo rinkos politikos strateginius tikslus, numatančius įveikti užimtumui ir darbo rinkai daromus neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius, didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką.

Programoje numatytos penkios svarbiausios nedarbo mažinimo politikos įgyvendinimo kryptys:

• darbo vietų kūrimo sistemos plėtojimas (darbo vietų sistemos plėtra, vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas);

• uužimtumo rėmimo tobulinimas (darbo rinkos politikos aktyvinimas, užimtumo gebėjimų didinimas, profesinio rengimo tobulinimas, užimtumo ir socialinės sanglaudos stiprinimas);

• gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas (lanksčių darbo organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimas, darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas, struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas);

• lygių galimybių darbo rinkoje didinimas (visiems prieinamos darbo rinkos formavimas, vyrų ir moterų lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas, asmenų su negalia rėmimas);

• užimtumo politikos integralumo didinimas (užimtumo ir darbo rinkos valdymo sistemos tobulinimas, institucinės darbo rinkos sistemos stiprinimas ir pertvarkymas, atviros darbo rinkos formavimas, privačių įdarbinimo agentūrų sistemos plėtojimas).

Bedarbių rėmimo įstatymo numatytais atvejais piliečiams garantuojama:

– nemokamos profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugos bei informacija apie laisvas darbo vietas;

– nemokamos darbo biržos paslaugos įsidarbinant;

– nemokamas profesinis mokymas nedarbo atveju t.y. – ieškantys darbo asmenys turi galimybę įgyti profesiją, kelti kvalifikaciją arba persikvalifikuoti pagal poreikį darbo rinkoje ;

– galimybė nedarbo atveju dirbti viešuosius ir Užimtumo fondo remiamus darbus.

Viešieji darbai – teritorinių darbo biržų kartu su savivaldybėmis ir darbdaviais organizuojami darbai bedarbiams ir kitiems asmenims, nustatytąja tvarka užsiregistravusiems teritorinėje darbo biržoje, laikinai įdarbinti. Tai visuomeniškai naudingi darbai, padėti darbo netekusiems asmenims užsidirbti pragyvenimui [2].

Užimtumo fondo remiami darbai – programa skirta pirminių darbinių įgūdžių įgijimui, jų tobulinimui darbo vietoje ir įįsitvirtinimui nuolatiniam darbui.

Bedarbio pašalpa – laikina materialinė parama asmenims netekusiems darbo. Bedarbio pašalpa mokama kas mėnesį, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį. Bedarbio pašalpos dydis siejamas su valstybiniu privalomuoju socialinio draudimo stažu bei darbo netekimo priežastimis. Į bedarbio pašalpos mokėjimo laikotarpį neįskaitomas laikas, kurį bedarbis dirbo viešuosius darbus, Užimtumo fondo remiamus darbus arba mokėsi pagal profesinio mokymo programas. Bedarbiams iki senatvės pensijos amžiaus likus ne ilgiau kaip 5 metams, pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du mėnesius. Priešpensinio amžiaus asmenims, likus ne ilgiau kaip 2 metams iki senatvės pensijos amžiaus ir turintiems ne mažesnį kaip 15 metų valstybinio socialinio draudimo stažą, sudaryta galimybė gauti priešpensinę bedarbio pašalpą. Jos mokėjimo laikotarpiu šiems asmenims netaikomos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, įsidarbinus – pašalpos mokėjimas sustabdomas.

Darbo rinkoje papildomai remiami bedarbiai – turintys arba galintys turėti sunkumų susirasti darbą dėl nepakankamos kvalifikacijos ar darbo patirties, ilgalaikio nedarbo ar darbingumo praradimo, gali būti papildomai remiami priimant juos į darbą:

1) invalidai – Invalidų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka;

2) asmenys nuo 16 iki 25 metų, pirmą kartą pradedantys darbinę veiklą;

3) profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai, pradedantys darbinę veiklą pagal specialybę;

4) ilgalaikiai bedarbiai, kurių nedarbo trukmė nuo įsiregistravimo darbo biržoje dienos ilgiau

kaip 2 metai;

5) asmenys, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus likę ne ilgiau kaip 5 metai;

6) motina arba tėvas, auginanti (auginantis) vaiką iki 8 metų;

7) asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimo laikotarpis buvo ilgesnis negu 6 mėnesiai.

Užimtumo rėmimo subsidijos – darbdaviams darbo biržos siuntimu įdarbinusiems papildomai remiamus darbo rinkoje bedarbius, jų darbo laikotarpiu iš Užimtumo fondo mokamos nustatyto dydžio užimtumo rėmimo subsidijos (t.y. „bedarbio užimtumo rėmimo krepšelis”, seka paskui įdarbintą darbo rinkoje papildomai remiamą bbedarbį). Ši darbo rinkoje remiamų bedarbių užimtumo rėmimo priemonė, pagal susitarimą su darbo birža, taikoma visoms juos įdarbinusioms įmonėms, nepriklausomai nuo darbuotojų skaičiaus[2].

Teritorinių darbo biržų diegiamos paslaugos leido pereiti nuo pasyvaus į aktyvų bedarbių rėmimą [6]. Yra siekiama, kad kiekvienam naujai užregistruotam jaunam (iki 25 m.) bedarbiui per 6 mėn. ir suaugusiam – per 12 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos pagal individualius poreikius motyvacijos aktyvinimo bei darbo rinkos politikos priemonės, o gyventojų užimtumo priemonės būtų pradėtos diegti ne vėliau kkaip po 3 mėn.

4.4.Lygių galimybių politika

Tam tikrais atžvilgiais moterų santykinė padėtis Lietuvos darbo rinkoje yra palanki. Moterų nedarbo lygis (12,7 proc. 2003 m.) beveik lygus su vyrų (12,7 proc.2003 m) [5].

Tačiau reikia paminėti kai kuriuos neigiamus moterų padėties aaspektus. Moterų užimtumas labai sutelktas švietimo ir sveikatos priežiūros sektoriuose – čia dirba 29 proc. visų moterų, o vyrų tik 7 proc. Profesiniu požiūriu moterų specialisčių ir techninių darbuotojų yra daugiau negu vyrų (moterų atitinkamai 20 proc. ir 10 proc., vyrų – 8 proc. ir 5 proc.). Mažai moterų dirba vadovaujamąjį darbą ir kvalifikuotą bei pusiau kvalifikuotą rankų darbą.

Lietuva ėmėsi priemonių, kad šalies įstatymai ir visa ekonominė bei socialinė politika darbo rinkoje užtikrintų lygias vyrų ir moterų galimybes. 1998 m. priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, 1999 m. įsteigta Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus pareigybė, o 2000 m. sudaryta Lygių galimybių komisija, kurioje yra 16 ministerijų ir Vyriausybės įstaigų atstovų. Moterų teisės darbo rinkoje apibrėžtos Bedarbių rėmimo įstatyme, DDarbo sutarties įstatyme ir Darbuotų saugos ir sveikatos įstatyme. Bendras šių įstatymų bruožas yra tas, kad darbdaviai, samdydami darbuotojus, privalo taikyti vienodus atrankos kriterijus vyrams ir moterims, išskyrus darbus, kuriuos gali atlikti tik vienos ar kitos lyties žmonės. Vyrams ir moterims turi būti sudarytos vienodos darbo sąlygos ir galimybės tobulinti kvalifikaciją, vienodai vertinama ir atlyginama už darbo kokybę, už tą patį darbą turi būti mokamas vienodas atlyginimas.

Valdžios institucijų nuomone, yra kelios priežastys, kodėl lyčių skirtumai išlieka nepaisant lygias galimybes rreguliuojančios plačios įstatyminės bazės.

Pirma, išlieka diskriminacija, kai darbdaviai renkasi darbuotojus. Keliuose darbo santykius ir socialinę apsaugą reguliuojančiuose įstatymuose numatytos lengvatos moterims su vaikais, kurios nėra taikomos vyrams su vaikais ar abiejų lyčių bevaikiams asmenims. Kadangi tai susiję su papildomomis darbdavių išlaidomis, manoma, jog tai turi įtakos bent jau kai kurių darbdavių požiūriui į moterų, turinčių vaikų, samdymą, ir jog lygių galimybių įstatyminė bazė nėra pakankamai stipri, kad tokia diskriminacija išnyktų.

Antra, darbo rinkoje nėra pakankamai informacijos apie lyčių lygybę. Darbuotojai labai dažnai nežino apie garantijas, kurias jie turi pagal galiojančius įstatymus. Dėl vyraujančių stereotipų ar supaprastinto lyčių lygybės supratimo tiek darbdaviai, tiek darbuotojai lyčių lygybę laiko tik formalumu.

Trečia, Lietuvoje palyginti mažai taikomos lanksčios darbo schemos, be to, moterys turi per mažai galimybių išsaugoti savo įgūdžius ir kvalifikaciją vaiko priežiūros atostogų metu. Dėl šių veiksnių ir problemų, kylančių norint atiduoti vaiką į ikimokyklinę įstaigą, mažus vaikus turinčioms moterims sunku ir pasilikti darbo rinkoje, ir sugrįžti į ją po ilgos pertraukos. Be to moterys rečiau pasirenka savarankišką darbą, o būtent su juo yra susieta daugelis naujai atsirandančių galimybių dirbti [5].

Išvados

Kaip rodo išsivysčiusių šalių patirtis, darbo rinkos (užimtumo) politikos formavimasis yra labai sudėtingas ir prieštaringas procesas. Pagrindinė priežastis – dvejopas darbo ppobūdis : darbas kaip ekonominė kategorija, ir darbas, kaip socialinė kategorija. Užimtumo politikoje tai reiškia, kad vienos arba kitos priemonės gali būti efektyvios ekonominiu požiūriu, bet nepriimtinos socialiniu, arba atvirkščiai. Todėl, svarstant vieną ar kitą užimtumo politikos kategoriją, ekonomistai dažnai prieštarauja politikams.

Reziumuojant, reikia pasakyti, kad pasaulinėje praktikoje nėra universalių receptų efektyviai užimtumo politikai paruošti. Net atskirų priemonių naudojimas gali būti efektyvus vienoje šalyje ir visai neduoti jokių rezultatų kitoje. Todėl ruošiant užimtumo programą atskiroje konkrečioje šalyje, pirmiausi, reikia įvertinti tos šalies darbo rinkos situaciją (jos ypatumus, dirbančiųjų orientacijas bei jų darbinės veiklos motyvus) ir bendrą ekonominę situaciją ir jos keitimosi tendencijas. Užimtumo politika negali būti atskirta nuo šalies ekonominės (ūkio vystymosi) politikos, tai yra dvi neatskiriamos šalies ūkio vystymosi dalys. Todėl jų ruošimas ir realizavimas turi būti vykdomas lygiagrečiai.

Lietuvoje užimtumo klausimams valstybiniame lygyje skiriamas nepakankamas dėmesys. Priimami ekonominiai sprendimai dažniausiai nevertinami darbo rinkos požiūriu, neanalizuojamas jų poveikis gyventojų užimtumui. Gyventojų užimtumas tiesiogiai priklauso nuo bendros ūkio situacijos, todėl negalima teigti, kad darbo rinkos politika turi būti kažkokios vienos institucijos prerogatyva, o jei ir galima, tai ta institucija yra valstybė. Todėl darbo rinkos politika turi būti formuojama ir vykdoma kiekvienoje vietoje, kur atsiranda darbo santykiai, t.y. glaudžiai integruota į šalies ssocialinio ir ekonominio vystymo politiką.

Literatūros sąrašas

1. Martinkus B. Darbo ištekliai ir jų naudojimas. Kaunas, 1998

2. Navickas V., Paulavičius K. Darbo rinka teorija ir valstybė politika. Vilnius, 1999

3. Verslo žinios Nr. 125 Verslo klasė Nr. 7(6psl.) Vilnius, 2004-06-30

4. Tarybos sprendimas dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių (2003/578/EB) 2003-07-22

5. @socialinės apsaugos ir darbo ministerija

6. Lietuvos darbo biržos informacinis leidinys 2004 Nr. 6 (78)

7. Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas 1999-2003. Statistikos departamentas. Vilnius

8. www.lrinka.lt

9. www.std.lt

10. www.ldb.lt

11. www.journals.uchicago.edu/AJS/home.html

12. Ronald G. Ehrenberg, Robert S. Smith, Modern Labor Economics. Theory and public Policy., London, 1998.

13. Employment in Europe. European Commision. Luxembourg. http://www.eur-op.eu.int

14. Unemployment in the European Unijon. – Brussels, Luxembourg, 2004.

15. Chang, S. Modern Economics.- Boston; London; Sydney; Toronto, 1990.- XXVI, 486 p.

16. Schiller, B. R. The Macro Economy Today.- 5th edition.- New York a. o., 1991.- XXX, 597, [3] p.