HUMANISTINĖS – EGZISTENCINĖS TEORIJŲ IDĖJŲ TAIKYMAS SOCIALINIAME DARBE

TURINYS

ĮVADAS. 3

1. HUMANISTINĖS TEORIJOS TAIKYMAS 4

Poreikiai 5

Asmens charakteristika 6

Humanistas – socialinis darbuotojas 8

2. EGZISTENCINĖS TEORIJOS 9

Būti 9

Būti su 10

Ne – buvimas 10

Ontologinės savybės 10

Savieji išgyvenimai 11

Brandi asmenybė 11

Egzistencialistas – socialinis darbuotojas 12

IŠVADOS 14

LITERATŪRA 15ĮVADAS

Žmogus – yra pagrindinis objektas, nagrinėjamas socialiniame darbe. Jo elgesys, mąstymo būdas, kitos savybės verčia mokslininkus vis labiau ir labiau tyrinėti. Jau nuo senų senovės filosofai nagrinėjo žmogų, jo vidines savybes. Savo darbe atskleidžiu du požiūrius į žmogų, kaip visuomenės objektą, socialinio gyvenimo dalyvį. Tai humanistinė ir egzistencialistinė pažiūros.

Humanistai žmogų nagrinėja kaip žmogiškųjų sąvybių visumą ir pateikia socialiniam darbuotui nurodymus, kurie rreikalingi bendraujant ir tiriant žmogų. Tuo tarpu egzistencialistai didžiausią dėmesį skyrė žmogaus būties struktūros analizei.1. HUMANISTINĖS TEORIJOS TAIKYMAS

Humanizmas – istoriškai kintanti pažiūrų sistema, pripažįstanti pagarbą žmogaus orumui, teisėms į laisvę, lygybę. Humanistinė asmenybės koncepcija yra dar kitaip vadinama Abrahamo Maslow’o vardu. Jis stebėjosi, kodėl psichologai daugiau dėmesio skyrė elgesio anomalijoms, nukrypimams, ligoms, negu gerosioms žmogaus pusėms. Maslow teigė: „ Psichologai pernelyg dažnai įsivaizduoja žmogų kaip būtybę, kuri desperatiškai ginasi nuo kančių, grumiasi su įvairiais gyvenimo vargais, ir daug rečiau kalba aapie džiaugsmus, malonumus ir laimę.“ Šis jo požiūris turi dvi puses: pirma, dauguma psichologų renkasi tokią profesijos veiklos kryptį, kaip pagalbą kenčiančiam žmogui ir antra, kai yra didelis minėtosios pagalbos poreikis. Todėl, Maslow nusprendė parodyti kitą – gerąją, šviesiąją žmogaus ppusę. Iš dalies pritardamas Rogerso, Eriksono, Jungo bei Mowerio optimistiškam požiūriui į žmogų, Maslow teigė, kad įgimtas požiūris skatina žmogų tapti sąžiningam, mandagiam, kilniam, siekti meilės.

Paminėtinas ir Maslow pasirinktasis eklektiškas metodas, kuriuo teigiama, kad perdėtas teorinis optimizmas gali būti žalingas. Dėl to yra rekomenduojama priimti kai kuriuos Freudo teiginius apie žmogaus prigimtį. Galiausiai yra teigiama, kad yra galima išvengti nevilties aimanų, neva žmogaus prigimtis esanti bloga ir sugadinta, kadangi tai nėra tik dalis tiesos apie žmogų. Be to, turi būti pripažįstama, kad žmoguje glūdi tendencija vystytis.

Maslow, kaip ir Allportas bei Rogersas nagrinėjo dualistinę motyvacijų teoriją. Išskiriami pirmosios bei kitos rūšies motyvai:

1. Pirmosios rūšies motyvai – tai instinktyvūs impulsai, kurie verčia žmogų elgtis taip, kad sumažintų įtampą bei diskonfortą. Kitaip tariant, tai ddefiniciniai motyvai (D – motyvai), kurių esmė, kad ko nors stygius reikalauja patenkinimo, o poreikiai yra bendri visiems žmonėms.

2. Kitos rūšies motyvai – tai vystymosi, augimo motyvai, kurie susiję su žmogaus egzistavimu aukštesniame, nei biologiniame lygyje. Jie nepriklauso nuo aplinkos ir yra būdingi kiekvienam individualiam žmogui.

Be to, pirmosios rūšies motyvai išblėsta, kai stygius kompensuojamas, o vystymosi motyvai tenkinami tik stiprėja. Pateikiu keletą pavyzdžių definicinių bei vystymosi motyvų. Pirmiesiam priskiriami tokie motyvai, kaip alkis, troškulys, pavojaus jausmas, meilė, o antriesiem – ko nnos ieškojimas iš smalsumo, neegoistiška meilė, savo potencijų vystymas bei realizavimas, aukščiausių vertybių realizavimas.

Definiciniai motyvai išsaugo organizmą, o augimo motyvai – leidžia žmogui funkcionuoti malonesniu ir sveikesniu lygiu, tačiau pastarieji motyvai nekyla iš nepasitenkinimo savim, kaip definiciniai motyvai.

Poreikiai. Maslow motyvacijos teorijoje didžiausią dėmesį skiria poreikiams, kuriuos skirsto į žemesniosios ir aukštesniosios kategorijos poreikius. Jis pateikia poreikių teorijos koncepciją, kuri teigia, kad poreikių hierarchija yra grindžiama tuo, kad jie ne tik sudaro tam tikrą gradaciją pagal svarbą ir poreikio stiprumą, bet ir pagal atsiradimo svarbą bei pagal tai, kiek jie pajėgūs tapti elgesį motyvuojančiais veiksniais. Yra pateikiama poreikių hierarchijų piramidė, pagal kurią galima suprasti kokie poreikiai pagal Maslow yra stipriausi ir svarbiausi.

Aptarsiu kiekvieną iš paminėtų poreikių:

1. Fiziologiniai poreikiai – tai pati svarbiausia hierarchijos grandis. Tokie poreikiai kaip alkis, troškulys, seksas, deguonis, miegas.

2. Asmeninio saugumo poreikiai. Pasireiškia tada, kai garantuojama rami aplinka, stabilus gyvenimas.

3. Priklausomybės ir meilės poreikiai. Po to, kai dvi apatinės grandys yra patenkinamos, stipriau išryškėja priklausomybės ir meilės poreikis. Yra du meilės poreikio lygiai:

• Meilės poreikis, sukeltas kažkokio deficito;

• Nesavanaudiškas meilės poreikis.

4. Savojo orumo ir savosios vertės poreikiai. Labai svarbus yra laiko pranašumo ir pagarbos siekis. Maslow teigia, kad tikrasis orumo jausmas remiasi vien tik realiais laimėjimais, o ne pel nyta šlove.

5. Savęs reali.zavimo pporeikis – aukščiausia poreikių forma, paremta įgimtomis galimybėmis ir gabumais.

Asmens charakteristika. Maslow taip kaip ir Allportas ir Rogersas, stengiasi apibrėžti optimalų žmogaus prisitaikymą. Pagrįsdamas savo požiūrį jis tyrinėjo žmones, kurie, jo nuomone, yra pasiekę aukščiausią savęs realizavimo poreikių patenkinimo lygį. Išskiriami tokie asmenybės bruožai:

• Realistiškesnis požiūris į pasaulį.

• Aukštesnis savęs ir kitų akceptavimo lygis.

• Didesnis spontatiškumas ir geresnis savęs pažinimas.

• Labiau koncentruojasi ties problemomis.

• Jiems labiau reikia vienumos ir „privatumo“.

• Didesnė autonomija ir atsparumas išorinėms įtakoms.

• Nuoširdesnis džiaugsmo reiškimas ir įvairesnės emocinės reakcijos.

• Dažniau patiria nepapratų įspūdžių.

• Didesnis visuomenės aktyvumas.

• Gilesni ir kupini meilės tarpusavio santykiai.

• Demokratiškesnis charakteris.

• Tokie žmonės geriau skiria gero ir blogo, priemones nuo tikslų.

• Neįprastas humoro jausmas.

• Didesnis kūrybiškumas.

Pateikęs tokią asmenybės charakteristiką, kurią Maslow vadina „ žmogiškosios pilnatvės“ charakteristika, jis priduria, kad tobulų žmonių nėra. Tačiau tai dar nereiškia, kad žmonės, pasiekę aukščiausią lygį, nepatiria įvairių silpnumo akimirkų. Asmuo neprivalo turėti visų išvardintų bruožų, kad būtų galima pripažinti, jog jis iki galo realizavo savo potencijas.

Asmenys, kurie žengia savo realizavimo keliu, iki tam tikros ribos jau yra realizavę savo pagrindinius poreikius. Tada jie atsiranda situacijoje, kai siekiant galutinio tikslo, jiems reikia aukštesnių motyvacijų, kurias Maslow vadina meta – motyvacijomis. Jis teigia, kad savosios asmenybės vystymosi tendencija yra įgimta, kitaip tariant „biologiškai nulemta“, t.y. noras vystytis yra kažkas, ko neįmanoma atsikratyti.

Savosios asmenybės rraidos apleidimo padariniai pasireiškia arba kaip neurozės simptomai, arba kaip metapatologijos, kurias Maslow vadina „bendrosiomis metapatologijomis“. Jos atsiranda dėl aukščiausiųjų poreikių, kuriuos vadina „buvimo vertybėmis“, iškraipymo emocijų srityje (gyvenimo džiaugsmo nebūvimas, linksmumo praradimas, apatija, neviltis ir pan.), gyvenimo prasmės srityje (jausmas, kad esi niekam nereikalingas, mirties troškimas, vertybių ir gyvenimo tikslo praradimo jausmas ir pan.), egzistencinių išgyvenimų srityje (filosofinė krizė, vertybių krizė, cinizmas ir pan.), religinių išgyvenimų srityje ( dvasinė krizė, atšalimas, tikėjimo krizė), tarpusavio santykių srityje ( susvetimėjimas, artimesnių kontaktų su kitais žmonėmis atsisakymas).

Iš pateikto sąrašo pakanka ir keleto, kad žmogaus funkcionavimas būtų apsunkintas ir jo būvimo problemos silpnėtų. Aukščiausias būvimo vertybes Maslow vadina meta – poreikiais, o egzistencines vertybes – B-vertybėmis. Šios vertybės gali pasitarnauti kaip psichoterapijos, auklėjimo, šeimyninio gyvenimo tikslai. Be to, kiekviena iš vertybių turi priešingą jai – egoizmas – jo nebūvimas, impulsyvumas – kontrolė ir t.t.

B-vertybės – tai aukščiausioji hierarchijos pakopa, kuri susijusi su žmogaus egzistavimo problemomis. Tai, kas siekia pasiekti gyvenimo pilnatvės,turi vadovautis minėtomis vertybėmis. Atsisakius įgyvendinti jas, atsiranda neigiamieji bruožai, arba kitaip tariant metapatologijos, kurios neleidžia vystytis ir apsunkina žmogaus gyvenimą.

Maslow vertimas ir dėl savo požiūrio į kažko pasiekusių žmonių tyrimą. Jam svarbu atskirti motyvus ir poreikius, kurie kyla dėl juntamo trūkumo, nuo

pozityviųjų motyvų.

Humanistas – socialinis darbuotojas. Žmogaus teisės yra pripažįstamos kaip prigimtinės, socialinės kilmės. Humanistinė pažiūrų sistema atspindi socialinę realybę ne esamybės požiūriu, bet siekiamybės.

Humanistinių pažiūrų socialinis darbuotojas turi laikytis sekančių nuostatų:

• Socialinės pagalbos objektas yra asmenybė.

• Kiekvienas žmogus yra unikalus.

• Žmogus kuria visuomenę, o visuomenė kuria jį, t.y. jie kartu yra ir subjektas, ir objektas.

• Kiekvienas turi prigimtinių potencinių galimybių. vystymuisi, savirealizacijai ateityje.

• Žmogus yra besąlygiškai vertingas.

• Kiekvienas individas utir teisę rinktis vertybes, tikslus bei savarankiškai spręsti ir būti atsakingas už sprendimus.

Taip pat reikia paminėti ir ppagrindines socialinio darbo išeities pozicijas, kurios garantuoja teikiamos pagalbos efektyvumą:

• Kiekvienas geriausiai suvokia savo problemas.

• Kiekvienas reaguoja į aplinką taip, kaip jis geriausiai ją suvokia ir patiria.

• Jei žmogaus elgesys nesiejamas su konkrečiomis aplinkybėmis, vadinasi jis neturi prasmės.

• Būtina socialinės pagalbos sąlyga – tinkamos emocinės atmosferos sukūrimas.

• Už socialinės pagalbos teikimo sėkmę yra atsakigi tiek socialinis darbuotojas, tiek pedagogas, tiek žmogus, kuris dalyvauja problemos sprendimo procese.

• Pagalbos efektyvumą lemia pozityvi, neturinti vertinamojo aspekto pagalba klientui.2. EGZISTENCINĖS TEORIJOS

Egzistencializmas žmogų suvokia kaip atitinkamai suderintų vidinių savybių visuma. Pagal Rogersą iir Maslow‘ą, būtina, tegu ir sunkiai, ieškoti savo paties galimybių ir jas realizuoti, nukrypstant nuo užsibrėžto tikslo – išreikšti save.

Žymiausi egzistencinės psichiatrijos ir psichologijos atstovai: L.binswangeris, M.Bossas, Buytendikas, E. Minkowskis, Gebsttalis, V.Franklis, R.May‘us, J.Bugentalis, H.Ellenbergeris, E.Laing, S.Maddi.

Egzistencinė filosofija padėjo kkitaip pažvelgti į žmogų, bet trūko metodo, kaip apibūdinti paciento individualybę, jo unikalumą. Toks metodas buvo rastas pasitelkus Husserį ir jo fenomenologinę analizę, kuria buvo galima apibūdinti kiekvieną individualų žmogų ir turtingą jo išgyvenimų pasaulį. Fenomenologinės analizės terminu imta vadinti žmogaus sąmonės tyrimų procedūrą.

Klinikinė fenomenologija sąmonei tirti taiko tris metodus:

1. Fenomenologija. Siūloma įsijausti į paciento būklę ir sulyginti visa, ką pacientas apie save kalba įvairiais laikotarpiais. Atstovas – K.Jaspersas.

2. Struktūrinė – genetinė fenomenoloija. Yra ne tik gvildenamos sąmonės būsenos, bet ir tyrinėjama, kaip surinkti duomenys susiję vieni su kitais. Atstovai – minkovskis ir Gebsattelis.

3. Kategorinė fenomenologija. Į sąmonės būsenas ir išgyvenimus žvelgiama iš kurios nors kategorijos perspektyvos.

Būti. Pagrindinis žmogiškąją prigimtį apibūdinantis faktas – tai, kad žmogus yra gyvenanti būtybė, kuri nuolat kinta iir pati tai sugeba suvokti. Sugebėjimas suvokti „kas esi“ yra tas pagrindas, kuriuo remiasi sugebėjimas laisvai pasirinkti elgesio būdą ir daryti sprendimus.

Žmogaus laisvė – tai pasirinkimo galimybė. Bruožai „būti“ ir „tapti“ yra įgimti, o bruožai „būti čia“ ir „būti psichologu“ – įgyti.

Pasirinkimas susipynęs su vadinamąja egzistencine dilema: arba būti ir ugdyti savo galimybes, ryžtis šitam raidos triūsui, arba nebūti, kitaip tariant – atsižadėti aidos, pasirinkti psichologinę mirtį. Taigi, žmogus yra atsakingas už savo pasirinktą egzistencijos būdą.

Būdinga „buvimo“ ypatybė yra ta, kkad žmogus privalo įsisamoninti, kad kai jis liausis egzistavęs – viskas pasibaigs. Žmogaus egzistencijos ypatybė yra ta, kad reikia būti ir tapti net suvokiant, jog buvimui ateis galas.

Būti su. Žmogus turi suvokti, kad jo santykis su aplinkinio pasaulio objektais ir personomis nulemia jo norą bei tapsmą būti asmenybe. Kad galėtų žmogus būti reikia konkrečių sąlygų, kaip temperatūra, šviesa, maistas, bet taip pat jam reikalingas ir kitas žmogus, nes „žmogiškumo“ bruožą jis gali įgyti tik būdamas su kitu žmogumi.

Ne – buvimas. Iš savojo buvimo suvokimo išauga ir ne-buvimo arba nebūties galimybės suvokimas. Ne-buvimo sąvoką galima suvokti dviprasmiškai:

1. kaip fizinės mirties, galutinės nebūties galimybę.

2. kaip tuštumos, vienišumo, šalinimosi nuo žmonių jausmų galimybė. Tokiems jausmams fizinė mirtis yra tik simbolis.

Bendravimas su kitais žmonėmis palaiko izoliacijos pojutį. Žmogus, kuris

naudojasi kalba iki tam tikro laispsnio dalydamasis savo išgyvenimais ir kalbos pagalba dalyvauja kitų žmonių gyvenime, iš dalies išsivaduoja nuo izoliacijos pojūčio. Kita iškylanti dilema – mus traukia kitas žmogus, mums jo reikia, kad galėtume egzistuoti, suvokiame kad patys esame reikalingi kitam žmogui, tačiau suartėdami vis labiau jaučiame savo kitoniškumą, svetimumą ir kalbos, kurios pagalba norime perteikti savo jausmus, savo vidinius išgyvenimus, nepajėgumą. Kitaip sakant, arba kito žmogaus artumas ir asmenybės raida, arba tuštumos baimė ir raidos galimybių ppraradimas.

Ontologinės savybės. Baimė yra ontistinė žmogaus savybė, kuri kyla iš žmogaus prigimties. Ontologinė baimė kyla iš ne-būties galimybės suvokimo ir yra neatsiejamas žmogaus bruožas, pačios žmogaus egzistencijos bruožas. O ontologinė kaltė yra kaltė pačiam sau dėl pačių esmingiausių savo raidos galimybių apleidimo ir blokavimo, dėl kontakto su kitu žmogumi. Ontologinė kaltė būna kelių rūšių:

• Baimė įsisąmoninti žmogaus baigtinumą.

• Baimė dėl b.ūtinybės veikti situacijoje, kurios baigtis neaiški.

• Baimė suvokti gyvenimo beprasmiškumą ir atsakyti į klausimą ‚ko vertas gyvenimas“.

• Baimė būti izoliuotam, kai reikės spręsti savarankiškai, baimė tapti visiškai cvienišam.

Jeigu žmogus ieško būdo, kai išvengti atsakomybės už savo paties gyvenimą, natūrali kaltė ir baimė virsta neurotine kalte. Jos esmė – savęs paties, savo gyvenimo ir savo asmens smerkimas.

Savieji išgyvenimai. Egzistencialistai teigia, kad „mokslinė“ psichologija, nesidomi vidiniu žmogaus pasauliu. Žmogus turi išskirtinį bruoža – suvokia savo asmenį. Egzistencialistai domisi ryšių su kitais žmonėmis tipais bei tesingu požiūriu į save patį. Taigi, išskiriami keturi tarpusavio sąveikos tipai:

1. Anoniminis būdas. Tai toks elgesys, už kurį žmogus nenori būti atsakingas.

2. Singular mode. Žmogus viską priskiria sau – ir teigiamus, ir neigiamus bruožus.

3. Plural mode. Žmogus palaiko kontaktus su kitais, siekdamas kokios nors naudos.

4. Dual mode. Kiekvienas žmogus mąsto ne terminais „aš, man“, bet „mes, mums“.

Brandi asmenybė. Vietoj termino „brandi asmenybė“ vartojamas terminas „sveika, normali aasmenybė“. Yra išskiriami tokie bendrieji sveikos asmenybės bruožai:

1. Savo elgesio ir savo gyvenimo pasirinkimo laisvė.

2. Sveikas žmogus pajėgia apriboti ir kontroliuoti kitų asmenų ir aplinkos jam daromą įtaką. Jis taip pat pajėgia kontroliuoti poveikį, kurį pats daro kitiems.

3. Normalus žmogus pajėgia užmegzti dualinius kontaktus su kai kuriais asmenimis.

4. Sveikas žmogus sugeba atsidėti savo asmenybės ugdymui, įveikti su tuo susijusius sunkumus ir ontologinę baimę.

5. Savo silpnumo sukurtų apribojimų transcendentaciją.

6. Normalus, sveikas žmogus jaučia atsakomybę už gyvenimo uždavinių įvykdymą, gyvena suprasdamas kančios prasmę ir gyvenimo prasmę.

Pateiktieji brandžios asmenybės kriterijai yra būdingi šiai konkrečiai teorijai. Kiekviena asmenybės teorija akcentuoja tam tikrus bruožus ir elgsenas, kurie atrodo svarbiausi ir kuriais domimasi aiškinant būtent tą teoriją.

Egzistencialistas – socialinis darbuotojas. Egzistencializmas turėjo didelės įtakos socialiniam darbui, pedagogikai ir kitiems socialiniams mokslams. Tai toks požiūris, kai visas dėmesys kreipiamas į žmogaus būties struktūros analizę. Pateikiamos tokios pagrindinės egzistencinės nuostatos į žmogų:

• Būti ir egzistuoti – tai įgimti ir žmogui būdingi bruožai.

• Būti čia. Tai bruožai, kurie įgyti konkrečioje aplinkoje.

• Tapsmas. Tai sąmoninga sąveika su kitais žmonėmis, gamtos pasauliu.

• Būti ir tapti reikia net suvokiant, jog buvimui ateis galas.

• Žmogaus egzistencijos būtina sąlyga – bendravimas su kitais žmonėmis.

• Tik sąveikaujant su kitais žmonėmis suvokiamas savasis autentiškumas, atskirumas, individualumas.

Egzistencializme analizės objektas – žmogus, jo egzistavimo būdas bei to būdo suvokimas.

Tokiai asmenybei būdinga gyvenimo būdo pasirinkimo laisvė ir atsakomybė už pasirinkimus. Netinkamas pasirinkimas sukelia psichologinių ar socialinių problemų, žmogus gali prarasti gyvenimo prasmę.

Paminėsiu tokius principus, kurių turėtų laikytis egzistenciškai mąstantis socialinis darbuotojas:

• Padėti išsivaduoti iš iliuzijų ir saviapgaulės.

• Atskleisti kančios prasmę.

• Pripažinti rinkimosi prasmę.

• Atskleisti sąveikos su kitais žmonėmis procesą kaip asmenybės vystymosi sėkmės laidą.

• Parodyti asmeninių įsipareigojimų ir asmenybės brandos sąryšį.

Be viso šito socialinis darbuotojas turėtų atkreipti dėmesį į asmenybės, problemos bei situacijos sąryšį. Dažniausiai asmenybės problemos atsiranda dėl asmeninės atsakomybės už savo būtį nneigimo.

Egzistencinis modelis taip pat remiasi ryšiu su šeima, reikšmingais jam žmonėmis. O socialinės paramos sėkmės priežastimi yra socialinio darbuotojo asmeninės savybės..IŠVADOS

• Maslow teigė, kad įgimtas požiūris skatina žmogų tapti sąžiningam, mandagiam, kilniam, siekti meilės.

• Maslow pateikia poreikių teorijos koncepciją, kuri teigia, kad poreikių hierarchija yra grindžiama tuo, kad jie ne tik sudaro tam tikrą gradaciją pagal svarbą ir poreikio stiprumą, bet ir pagal atsiradimo svarbą bei pagal tai, kiek jie pajėgūs tapti elgesį motyvuojančiais veiksniais.

• Jis stengėsi apibrėžti optimalų žmogaus prisitaikymą. Pagrįsdamas ssavo požiūrį jis tyrinėjo žmones, kurie, jo nuomone, yra pasiekę aukščiausią savęs realizavimo poreikių patenkinimo lygį ir išskyrė keletą asmenybės bruožų.

• Egzistencinė filosofija padėjo kitaip pažvelgti į žmogų, bet trūko metodo, kaip apibūdinti paciento individualybę, jo unikalumą.

• Pagrindinis žmogiškąją prigimtį apibūdinantis faktas –– tai, kad žmogus yra gyvenanti būtybė, kuri nuolat kinta ir pati tai sugeba suvokti.

• Egzistencializmas turėjo įtakos socialiniam darbui, pedagogikai ir kitiems socialiniams mokslams. Tai toks požiūris, kai visas dėmesys kreipiamas į žmogaus būties struktūros analizę.

• Egzistencinis modelis taip pat remiasi ryšiu su šeima, reikšmingais jam žmonėmis.LITERATŪRA

1. Johnson L. C. Socialinio darbo praktika. V. 2003

2. Myers D. G. Psichologija. K. 2000

3. Plužek Z. Pastoracinė psichologija. V. 1996

4. Vitkauskaitė D. Teoriniai socialinio darbo modeliai. Šiauliai. 2001